Civilinė byla Nr. e2-610-516/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00030-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.2.2; 1.2.2.4.1; 1.2.2.4.13; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.1.3; 3.4.4.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. C. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje dėl pareiškėjo A. C. finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutuojančios viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo (bankroto) byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi iškėlė nemokumo (bankroto) bylą viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“, nemokumo administratore paskyrė R. Ž..

2.       Pareiškėjas A. C. nemokumo administratorei pateikė prašymą patvirtinti jo 16 368,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro 10 196,20 Eur neišmokėtas darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) (1 473,15 Eur darbo užmokestis už 2023 m. sausio mėnesį; 5 vidutinių darbo užmokesčių (toliau – VDU) dydžio (7 365,75 Eur) išeitinė kompensacija, 1 357,30 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas) ir 6 171,85 Eur netesybos (už 53 darbo dienas).

3.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios VšĮ (toliau – BVšĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur kreditorinį reikalavimą išskiriant į atskirą bylą.

4.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo dienos 2023 m. sausio 16 d. VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. susitarimą dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo bei atsisakė tvirtinti pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad per Užimtumo tarnybą VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ieškojo darbuotojo, jam buvo pasiūlytas vadybininko darbas. Jis gyvena Klaipėdoje, o įstaiga veiklą vykdė Anykščiuose, todėl susitarė dėl nuotolinio darbo. Paaiškino, kad darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. vasario 28 d., dirbti turėjo pradėti 2022 m. kovo 1 d., tačiau susirgo COVID-19, vėliau jam buvo diagnozuota onkologinė liga, dėl to buvo nedarbingas beveik metus laiko. 2023 m. sausio mėn. vykdė darbo funkcijas VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, tačiau 2023 m. sausio mėn. viduryje su BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriame yra nurodytas priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir kitos išmokos (darbo užmokestis už 2023 m. sausio mėn., kompensacija už nepanaudotas atostogas, išeitinė kompensacija). Mano, kad įgijo teisę į kasmetines atostogas už 2022 m., nors ir buvo laikinai nedarbingas dėl ligos. Laikino nedarbingumo laikotarpis yra įskaitomas į laikotarpį už kurį priklauso kasmetinės atostogos, todėl jam priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas. Darbo sutartis buvo nutraukta 2023 m. sausio 31 d.

7.       Paaiškino, kad pasibaigus nedarbingumui įstaigoje dirbo, t. y. 2023 m. sausio mėn. įstaigos vadovės prašymu vežė į Vilnių pinigus sumokėti už advokatės paslaugas, taip pat tvarkė įstaigos Facebook paskyrą, atliko kitas darbo funkcijas, susijusias su informacinėmis technologijomis. Tai, kad nemokumo administratorė nerado įstaigos Facebook paskyros, nepaneigia jo vykdytų darbo funkcijų, nes paskyra galėjo būti ištrinta. Susitarė su įstaigos vadove I. S., kad nutrauks darbo sutartį bendru sutarimu ir jam atsakovė sumokės susitarime aptartas sumas, bet liko apgautas. Mano, kad atliko tiek darbo funkcijų, kiek buvo sutarta, todėl turi teisėtą pagrindą reikalauti sutartų lėšų.

8.       Atsakovę BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ atstovaujanti nemokumo administratorė prašė:

8.1.                      netenkinti A. C. prašymo patvirtinti jo, kaip pirmos eilės kreditoriaus, pirmo etapo 10 196,20 Eur ir antro etapo 6 171,85 Eur dydžio finansinio reikalavimo;

8.2.                      pripažinti 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį, sudarytą tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos;

8.3.                      pripažinti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. 2023 m. sausio 16 d. susitarimą dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos.

9.       Nurodė, kad A. C. pateikė nemokumo administratorei darbo sutartį, sudarytą 2022 m. vasario 28 d., kurioje nurodyta, jog A. C. pradeda dirbti įmonėje 2022 m. kovo 1 d. vadybininko pareigose ir jam nustatomas 3,05 MMA dydžio darbo užmokestis. Patikrinus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis buvo nustatyta, kad A. C. iš viso nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis už 2022 metus. Be to, A. C. buvo nedarbingas nepertraukiamai nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2023 m. sausio 18 d. Su A. C. darbo teisiniai santykiai buvo nutraukti 2023 m. sausio 31 d. VSDFV pateikta informacija, kad, atleidžiant asmenį, jam nebuvo priskaičiuotas nei darbo užmokestis, nei išeitinė kompensacija, nei nepanaudotų atostogų kompensacija. Nemokumo administratorei nebuvo pateiktas BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis, iš kurio būtų galima matyti apie šio asmens dirbtą laiką.

10.       Sudaryta darbo sutartimi šalys net nesiekė sukurti darbo teisinių santykių, o siekė pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis. Tai yra konstatuota ir įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, kuria VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl kaltų buvusių vadovų I. S. ir J. T. veiksmų.

11.       VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2023 m. sausio 1 d. Nėra jokių kitokių įrodymų, kad įmonė vykdė veiklą vėlesniu laikotarpiu. Priešingai, 2023 m. sausio 31 d. kreditoriams buvo išsiųsti pranešimai dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo ir neteisminio bankroto inicijavimo. Įmonei veiklos nevykdant, nėra jokių duomenų, kad A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas. Pareiškėjas negali konkrečiai nurodyti kokias funkcijas atliko, jo pozicija nėra nuosekli. Abejonių kelia pareiškėjo paaiškinimai, kad tvarkė įstaigos paskyrą socialiniuose tinkluose, nes tokios paskyros rasti nepavyko.

12.       Nurodė, kad duomenys dokumentuose nesutampa – susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo sudarytas 2023 m. sausio 16 d., darbo sutartyje nurodyta, jog darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. sausio 19 d., o VSDFV duomenimis pareiškėjo draudiminis laikotarpis baigėsi 2023 m. sausio 31 d. Nėra aišku kaip apskaičiuota A. C. prašoma patvirtinti kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. 2023 m. vasario 23 d. pažymoje nurodyta, kad kompensaciją sudaro 5 056,84 Eur neatskaičius mokesčių, o 2023 m. sausio 16 d. susitarime – 2 360,52 Eur.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13.       Panevėžio apygardos teismas 2024 m. birželio 20 d. nutartimi A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2022 m. vasario 28 d. sudarytą darbo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos; pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo dienos VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. 2023 m. sausio 16 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo; atsisakė tvirtinti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą.

14.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas A. C. viso proceso metu teikė nenuoseklius ir prieštaringus paaiškinimus tiek dėl darbo sutarties sudarymo aplinkybių, tiek dėl vykdytų darbo funkcijų pasibaigus laikinajam nedarbingumui.

15.       Teismas nustatė, kad A. C. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas nuo 2022 m. vasario 22 d. ir tęsiamas nepertraukiamai iki 2023 m. sausio 18 d. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad tiek darbo sutartis (2022 m. vasario 28 d.), tiek ir ginčijamas susitarimas dėl darbo santykių pabaigos (2023 m. sausio 16 d.) buvo sudaryti A. C. esant laikinai nedarbingam. Bylos faktinės aplinkybės teismui leido spręsti, kad asmuo, sudarydamas darbo sutartį, neketino pradėti darbo teisinių santykių ir neketino jų vykdyti. A. C. tiek iki darbo sutarties 2022 m. vasario 28 d. sudarymo, tiek visus metus po šios darbo sutarties sudarymo buvo nedarbingas dėl ligos ir žinojo, kad darbo funkcijų realiai nuo 2022 m. kovo 1 d. neatliks. Teismo vertinimu, A. C. paaiškinimai, kad jei nebūtų susirgęs COVID-19, tai būtų 2022 m. kovo 1 d. pradėjęs dirbti, stokoja tiek teisinio, tiek faktinio pagrįstumo.

16.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant pareiškėjo kreditorinį reikalavimą pirmą kartą, A. C. teigė, jog 2023 m. sausio mėn. ne tik nuvežė pinigus advokatei, bet taip pat skambino, rašė elektroninius laiškus klientams, laikraščiams, tačiau įrodymų pateikti negali, nes jų neturi, laiškai nėra išsaugoti. Pakartotinio bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad atliko įvairius darbus informacinių technologijų srityje, tvarkė įstaigos Facebook paskyrą, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtančių šiuos teiginius, taip pat nepateikė. Teismas kritiškai įvertintino ir A. C. paaiškinimus, kad jis 2023 m. sausio mėn., pasibaigus laikinajam nedarbingumui, dirbo – nuvežė 2 100 Eur įstaigos vadovės paliepimu advokatei į Vilnių. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pinigai buvo perduoti ne pareiškėjo nurodytu laiku, o 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėn.

17.       Teismas nustatė, kad nemokumo administratorei nebuvo pateikti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių būtų galima matyti apie A. C. dirbtą laiką, nėra jokių duomenų, jog A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas 2023 m. sausio mėn., už kurį prašo patvirtinti finansinį reikalavimą. Remdamasis VSDFV 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu, teismas nustatė, kad įmonė veiklos nebevykdė nuo 2023 m. sausio 1 d.

18.       Teismo vertinimu, įstaigai faktiškai nevykdant veiklos ir pareiškėjui nepateikus jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jo darbo realumą, apimtį ir intensyvumą, kai jo paties nedarbingumas buvo baigtas tik 2023 m. sausio 18 d., nors už sausio mėnesio darbą jam dar yra papildomai apskaičiuotas 5 922 Eur darbo užmokestis, nesudaro pakankamo pagrindo nuspręsti, jog kreditoriaus reikalavimas dėl atlyginimo už 2023 m. sausio mėnesį patvirtinimo yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas. Kartu, teismo vertinimu, tai neleidžia pripažinti pagrįstu ir reikalavimo dėl priedo už rezultatus už 2023 m. sausio mėn., nes A. C. nepateikė jokių įrodymų, kad būtų atlikęs kokius nors darbus ar pasiekęs kokius nors ypatingus darbo rezultatus veiklos nevykdančioje įstaigoje.

19.       Įvertinęs paminėtus duomenis, teismas konstatavo, kad nei 2023 m. vasario 23 d. pažymoje nurodytas 5 922 Eur darbo užmokesčio dydis, nei 2023 m. sausio 16 d. susitarime nurodytas 2 562 Eur darbo užmokesčio dydis A. C. nėra pagrįstas objektyviais įrodymais.

20.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas A. C. nei teismui, nei nemokumo administratorei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis po atleidimo iš darbo 2023 m. sausio 31 d. būtų kreipęsis į įmonę ir teikęs konkrečius prašymus dėl vėlavimo su juo atsiskaityti ar būtų realiai ketinęs kreiptis dėl jo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimo į atitinkamą darbo ginčų subjektą. Teismas, remdamasis įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, nustatė, kad VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl kaltų buvusių vadovų I. S. ir J. T. veiksmų, konstatuojant, jog įstaigos veikla buvo organizuota netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, siekiant gauti subsidijas darbo užmokesčiui, o vėliau ir Garantinio fondo lėšas. VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės dėl tyčinio bankroto bei didžiosios daugumos darbuotojų formalaus įdarbinimo, teismo vertinimu, leidžia nuspręsti, kad pats kreditorius A. C. jam neišmokėtų piniginių lėšų sumos nesiekė prisiteisti.

21.       Teismas nurodė, kad vien tai, jog egzistuojančios faktinės aplinkybės formaliai atitinka darbo teisinius santykius, esant ginčui tarp darbuotojo ir bankroto administratorius, o taip pat įstaigai esant iškeltai nemokumo bylai bei egzistuojant eilei panašių situacijų dėl darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo su jais neatsiskaičius, tačiau nustačius itin dideles darbo užmokesčio, priedų bei kompensacijų išmokas, automatiškai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog faktiniai darbo santykiai susiklostė ir asmuo įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl visų iš to kylančių teisinių pasekmių.

22.       Įvertinęs aptartas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartimi, sudaryta tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, šalys nesiekė sukurti darbo teisinių santykių, o bylos duomenys sudaro pagrindą nuspręsti, jog buvo išskirtinai siekta pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis. Teismas nusprendė, kad darbo sutartis realiai nebuvo vykdoma, o tai reiškia, jog darbo sutartis buvo sudaryta neketinant sukurti darbo teisinių santykių.

23.       Atsižvelgęs į tai, teismas 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį, sudarytą A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei ir kaip sudarytą dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis).

24.       Pripažinęs, kad darbo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, teismas pripažino ir 2023 m. sausio 16 d. susitarimą dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), konstatavęs, kad vienintelis susitarimo šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam tiek VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ turtiniams interesams, tiek viešajai tvarkai ir gerai moralei pasiekti ir buvo skirtas išimtinai A. C. nepagrįstų turtinių interesų tenkinimui Garantinio fondo lėšomis, skirtomis bankrutavusių įmonių darbuotojų finansinių reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, tenkinimui.

25.       Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas tiek 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį, tiek 2023 m. sausio 16 d. VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. susitarimą dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis). Teismas taip pat konstatavo, kad A. C. neįgijo teisės reikšti finansinį reikalavimą, kildinamą iš darbo teisinių santykių, todėl jo prašymą patvirtinti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą atmetė.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26.       Pareiškėjas A. C. atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ prašymo netenkinti dėl senaties, patvirtinti A. C. 16 368,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą, atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Nemokumo administratorė, bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, nebuvo pareiškusi prašymų dėl darbo sutarties ir susitarimo pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 15 straipsnis nustato sutrumpintą terminą kreiptis dėl pažeistų teisių. Darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, privalo kreiptis per tris mėnesius išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės. Praleidus minėtus terminus, darbo ginčų komisija turi teisę arba atsisakyti nagrinėti prašymą, arba termino praleidimo priežastis pripažinusi svarbiomis – atnaujinti terminą ir nagrinėti ginčą. Darbo sutartis su A. C. buvo sudaryta dar 2022 m. vasario 28 d., o nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti darbo sutarti negaliojančia tik 2024 m. gegužės 20 d., t. y. akivaizdžiai praleidus DK nustatytą 3 mėn. terminą.

26.2.                      Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Pareiškėjas galėjo tam tikrų detalių ir neprisiminti, dėl to teikė nenuoseklius paaiškinimus.

26.3.                      Darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. vasario 28 d., pareiškėjas turėjo pradėti dirbti nuo 2022 m. kovo 1 d., tačiau susirgo COVID-19 liga, vėliau jam buvo diagnozuota onkologinė liga, todėl buvo nedarbingas beveik metus laiko. Pareiškėjas 2023 m. sausio mėn. vykdė darbo funkcijas institute. A. C. nebuvo įstaigos dalininkas, vadovas ar finansininkas, buvo samdomas darbuotojas pagal darbo sutartį, todėl duomenų apie sunkią įmonės finansinę padėtį neturėjo.

26.4.                      Pareiškėjas įgijo teisę į kasmetines atostogas už 2022 m., nes dirbo institute, tačiau buvo laikinai nedarbingas dėl ligos. Laikino nedarbingumo laikotarpis yra įskaitomas į laikotarpį už kurį priklauso kasmetinės atostogos, todėl jam priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas.

26.5.                      Aplinkybė, kad buvo siekiama inicijuoti neteisminio bankroto procedūras, savaime nereiškia, jog VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nebevykdė veiklos. Net Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) specialiai reguliuoja tuos atvejus, kai bankroto byla iškeliama veiklą vis dar faktiškai vykdančiai bendrovei. 

26.6.                      Su A. C. buvo sudaryta darbo sutartis, įsipareigota mokėti jam tam tikrą darbo užmokestį, darbdavys įsipareigojo jį aprūpinti darbu. Įstaigai negalint suteikti darbo, galėjo būti skelbiamos prastovos arba inicijuojamas A. C. atleidimas. Kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, darbuotojas įgyja teisę į darbo užmokestį.

27.       Atsakovė BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Patikrinus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus su VSDFV duomenimis buvo nustatyta, kad A. C. nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis už 2022 m. A. C. į bylą yra pateikęs nedarbingumo pažymėjimus, iš kurių matyti, jog jis buvo nedarbingas tuo metu, kai buvo sudaryta darbo sutartis. A. C. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2022 m. kovo 3 d. Kiti nedarbingumo pažymėjimai jam buvo išduoti ir nepertraukiamai tęsiami iki 2023 m. sausio 18 d. Akivaizdu, kad asmuo, sudarydamas darbo sutartį, net neketino nei pradėti darbo teisinių santykių, nei jų vykdyti. Be to, nedarbingumas nepertraukiamai tęsėsi ir šioje byloje ginčijamo susitarimo sudarymo metu.

27.2.                      A. C. niekada neatliko jokių darbo funkcijų VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ naudai. Realiai darbo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę.

27.3.                      VSDFV 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2023 m. sausio 1 d. Įmonei veiklos nevykdant, nėra duomenų, kad A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas 2023 m. sausio mėn., už kurį prašo patvirtinti finansinį reikalavimą. Nei 5 922 Eur, nei 2 562 Eur darbo užmokesčio dydis A. C. nėra pagrįstas dokumentais.

27.4.                      Šalys nesiekė sukurti darbinių teisinių santykių, o siekė pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis. Tai yra konstatuota ir įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, kurioje VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

27.5.                      Nesutinka su apelianto prašymu dėl senaties taikymo. A. C. dalyvavo žodiniame bylos nagrinėjime ir prašymo dėl ieškinio senaties neteikė. Be to, net jei nemokumo administratorė prašymo dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nebūtų suformavusi, pirmosios instancijos teismas šį klausimą buvo įpareigotas išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

29.       Apeliantas (pareiškėjas) A. C., pateikęs atskirąjį skundą, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tokio prašymo visiškai nepagrindė.

30.       CPK 336 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas.

31.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių pateiktų argumentų pakanka apelianto keliamiems klausimams išspręsti, todėl nėra pagrindo tenkinti A. C. prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Byloje reikšmingos faktinės aplinkybės

32.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. C. ir atsakovė VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2022 m. vasario 28 d. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią A. C. nuo 2022 m. kovo 1 d. turėjo pradėti dirbti pas atsakovę vadybininku. Remiantis darbo sutartimi, pareiškėjui buvo nustatytas 3,05 MMA darbo užmokestis per mėnesį.

33.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas A. C. po darbo sutarties sudarymo su VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ dirbti nepradėjo, nes jam nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2023 m. sausio 18 d. nepertraukiamai buvo išduodami (pratęsiami) nedarbingumo pažymėjimai.

34.       Nustatyta, kad pareiškėjas A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2023 m. sausio 16 d. pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2023 m. sausio 31 d., piniginių sumų, bei kompensacijų išmokėjimo, pagal kurį atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip atleidimo dieną išmokėti pareiškėjui A. C. 2023 m. sausio mėn. darbo užmokestį – 2 562 Eur, 5 (penkių) VDU dydžio išeitinę kompensaciją – 12 810 Eur ir 2 360,52 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

35.       Remiantis VSDFV duomenimis, darbo santykiai su A. C. buvo nutraukti 2023 m. sausio 31 d., pateikiant VSDFV informaciją, kad, atleidžiant asmenį, jam nebuvo priskaičiuotas nei darbo užmokestis, nei išeitinė kompensacija, nei nepanaudotų atostogų kompensacija.

36.       VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ vadovė 2023 m. sausio 31 d. išsiuntė įstaigos kreditoriams pranešimus dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo ir neteisminio bankroto inicijavimo, o 2023 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.

37.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ buvo iškelta nemokumo (bankroto) byla, o 2024 m. vasario 20 d. nutartimi VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

38.       Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo A. C. finansinio reikalavimo, kildinamo iš darbo teisinių santykių, patvirtinimo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje.

39.       Apeliantas (pareiškėjas) A. C., nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi netenkinti jo prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bei 2022 m. vasario 28 d. darbo sutarties ir 2023 m. sausio 16 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio pagrindu, visų pirma įrodinėja, kad nemokumo administratorė praleido DK nustatytą sutrumpintą 3 mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją pripažinti darbo sutartį negaliojančia, be to, apelianto teigimu, jis 2023 m. sausio mėn. vykdė darbo funkcijas, todėl turi teisę į darbo užmokestį, nepanaudotų kasmetinių atostogų ir kitas išmokas, savo ruožtu nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, jog darbo sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.

Dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

40.       DK 32 straipsnio 1 dalis darbo sutartį apibrėžia kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimą, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos (DK 33 straipsnio 1 dalis). Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (DK 33 straipsnio 2 dalis). DK 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.

41.       Remiantis DK 53 straipsniu, darbo sutartis gali būti nutraukiama DK ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Vienas iš pagrindų įtvirtintas DK 53 straipsnio 1 punkte, nustatančiame, kad darbo sutartis pasibaigia nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutarties pasibaigimas reiškia, jog pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, jog, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas). DK 146 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų.

42.       Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar apeliantas A. C., sudaręs, o vėliau šalių sutarimu nutraukęs darbo sutartį DK 53 straipsnio 1 punkto, 54 straipsnio 1 dalies pagrindu, įgijo teisę reikalauti iš atsakovės su darbo santykiais susijusių išmokų, įtraukiant jį į BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ kreditorių sąrašą.

43.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pareiškėjo (apelianto) A. C., tiek BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo administratorės paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, jog iš tiesų dirbo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir turi teisę reikalauti su darbo santykiais susijusių išmokų, taip pat nepaneigė to, kad 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartis ir 2023 m. sausio 16 d. susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo buvo sudaryti dėl akių ir prieštaravo viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis).

44.       Kaip minėta, pareiškėjas ir atsakovė VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2022 m. vasario 28 d. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią A. C. nuo 2022 m. kovo 1 d. turėjo pradėti dirbti pas atsakovę vadybininko pareigose. Tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, pareiškėjui A. C. 2022 m. vasario 21 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2022 m. kovo 3 d., kuris vėliau nepertraukiamai buvo tęsiamas iki pat 2023 m. sausio 18 d. Šios aplinkybės įrodo, kad tiek 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartis, tiek 2023 m. sausio 16 d. susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų A. C. sumokėjimo buvo sudaryti tuo metu, kai pareiškėjas buvo nedarbingas. Be to, akivaizdu, kad pareiškėjas, 2022 m. vasario 28 d. sudarydamas darbo sutartį ir įsipareigodamas nuo 2022 m. kovo 1 d. pradėti dirbti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ vadybininko pareigose, žinojo, jog realiai darbo funkcijų nuo paminėtos datos neatliks ir dirbti įmonėje nepradės, nes dar iki darbo sutarties sudarymo jam buvo išduotas nedarbingumas, kuris galiojo iki 2022 m. kovo 3 d. ir nepertraukiamai buvo tęsiamas visus metus po sutarties sudarymo (iki 2023 m. sausio 18 d.). Atsižvelgiant į tai, apelianto paaiškinimai, kad jei po darbo sutarties sudarymo nebūtų susirgęs COVID-19 liga, būtų nuo 2022 m. kovo 1 d. pradėjęs dirbti bendrovėje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, nes tiek jam, tiek darbdaviui turėjo būti akivaizdu, jog iki kovo 3 d. būdamas nedarbingas, A. C. kovo 1 d. nepradės dirbti. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog darbo sutarties šalys, ją pasirašydamos, nesiekė sukurti darbo teisinių santykių, pagrįstumą.

45.       Kaip minėta, nedarbingumas A. C. nepertraukiamai buvo tęsiamas iki 2023 m. sausio 18 d., o darbo sutartis šalių susitarimu buvo nutraukta nuo 2023 m. sausio 31 d. Nors, apelianto teigimu, jis įgijo teisę tiek į darbo užmokestį, tiek į nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensaciją, nes 2023 m. sausio mėn. dirbo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, tačiau nepateikė įrodymų, kad nuo nedarbingumo pasibaigimo iki darbo sutarties nutraukimo jis būtų atlikęs kokias nors darbo funkcijas įmonėje (CPK 178 straipsnis).

46.       Visų pirma pažymėtina tai, kad nemokumo administratorei nebuvo pateikti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių būtų galima nustatyti A. C. dirbtą laiką. Išskyrus apelianto paaiškinimus, byloje nėra jokių duomenų, kad A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas 2023 m. sausio mėn., už kurį prašo patvirtinti finansinį reikalavimą. Pastebėtina, kad paties pareiškėjo paaiškinimai apie jo neva atliktą darbą VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nebuvo nuoseklūs, pareiškėjas negalėjo nurodyti konkrečių jo vykdytų darbo funkcijų. Iš pradžių pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, kad 2023 m. sausio mėn. skambino, rašė elektroninius laiškus klientams, laikraščiams, nuvežė pinigus advokatei, nors įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti pateikti negalėjo, o bylos duomenys (pinigų paėmimo kvitai) įrodo, jog pinigai bendrovės vardu advokatei buvo perduoti ne 2023 m. sausio mėn., kaip kad teigia pareiškėjas, o 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Vėliau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas teigė, kad atliko įvairius darbus informacinių technologijų srityje, tvarkė įstaigos Facebook paskyrą, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių duomenų taip pat nepateikė, o įrodymų apie egzistavusį bendrovės Facebook puslapį nemokumo administratorė nerado. Byloje esančiame VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. balandžio 19 d. sprendime konstatuota, kad VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktu, veiklos nebevykdė nuo 2023 m. sausio 1 d.

47.       Taigi, nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės – pareiškėjo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis, o vėliau ir susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo – formaliai atitiko tarp šalių susiklosčiusius darbo teisinius santykius, tačiau nustačius, jog A. C. nedarbingumas nepertraukiamai tęsėsi nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2023 m. sausio 18 d., taip pat nustačius, kad įmonė faktiškai nebevykdė veiklos nuo 2023 m. sausio 1 d. ir pareiškėjui, išskyrus paties nenuoseklius paaiškinimus, nepateikus visiškai jokių įrodymų, jog jis atliko kokias nors darbines funkcijas bendrovėje 2023 m. sausio mėn., nėra pagrindo konstatuoti, kad A. C. įgijo teisę reikalauti iš BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ kokių nors su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė A. C. finansinį reikalavimą, pastarajam neįrodžius, kad jis realiai dirbo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“.

48.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo finansinį reikalavimą, skundžiama nutartimi patenkino nemokumo administratorės prašymą ir pripažino 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio pagrindais, o 2023 m. sausio 16 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo – CK 1.81 straipsnio pagrindu.

49.       Apeliantas, nesutikdamas su tokia nutartimi, teigia, kad nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.

50.       CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015; 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 48 punktas).

51.       CK 1.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 51 punktas).

52.       CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktika dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, 37 punktas).

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai aptartos byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 44-47 punktus), leidžia pagrįstai spręsti, kad realiai darbo santykiai, nepaisant formalaus darbo sutarties sudarymo, tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nebuvo susiklostę. Byloje nėra jokių įrodymų, kad darbo sutartis buvo vykdoma, t. y. jog pareiškėjas A. C. iš tiesų įmonėje dirbo ir kad 2022 m. vasario 28 d. darbo sutarties sudarymo tikslas iš tiesų buvo sukurti darbo teisinius santykius.

54.       Bylos duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl kaltų buvusių vadovų I. S. ir J. T. veiksmų, konstatuojant, jog įstaigos veikla buvo organizuota netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, išimtinai siekiant gauti subsidijas darbo užmokesčiui, o vėliau 2022 metais, esant aiškiai situacijai dėl neišvengiamo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto, įstaigos vadovė I. S. veiklą organizavo taip, jog neliktų lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, o didelės darbo užmokesčio sumos būtų išmokėtos įmonės darbuotojams iš valstybės skirtų pinigų (Garantinio fondo lėšų). BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės dėl tyčinio bankroto bei didžiosios daugumos darbuotojų formalaus įdarbinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą, įvertinus A. C. darbo sutarties sudarymo, realaus nevykdymo, o vėliau ir nutraukimo, sutariant išmokėti objektyviais įrodymais ir skaičiavimais nepagrįstas su darbo santykiais susijusias sumas, abejoti pareiškėjo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties realumu bei, atitinkamai, pareiškėjo reikalavimo, kildinamo iš ginčo darbo sutarties, pagrįstumu. Įvertinusi tiek šioje byloje nustatytas pareiškėjo ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pasirašytos 2022 m. vasario 28 d. darbo sutarties bei 2023 m. sausio 16 d. susitarimo sudarymo aplinkybes, tiek tyčinio bankroto byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie pagrįsto įsitikinimo, kad ginčo darbo sutartis tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ buvo sudaryta ne turint tikslą sukurti  darbo teisinius santykius, o, simuliuojant darbo santykius, gauti iš užimtumo tarnybos subsidijas darbo užmokesčiui, o įstaigai bankrutuojant – Garantinio fondo lėšas.

55.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, sutarties šalims nesiekiant sukurti darbo teisinių santykių, be to, tokia darbo sutartis, kuri realiai niekada nebuvo vykdoma ir kurią sudarant jau buvo aišku bei akivaizdu, jog ji net nebus vykdoma ir kuria buvo siekta tik pasipelnyti iš subsidijų bei Garantinio fondo lėšų, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį negaliojančia CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio pagrindais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

56.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto atskirojo skundo argumentą, kad nemokumo administratorė, 2024 m. gegužės 20 d. pateikusi prašymą pripažinti A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį negaliojančia, praleido DK nustatytą sutrumpintą 3 mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją.

57.       Visų pirma pažymėtina tai, kad atsakovei VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ yra iškelta nemokumo byla, todėl visus tarp bankrutavusios bendrovės ir suinteresuotų asmenų kilusius ginčus tiek dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, tiek dėl sandorių (ne)teisėtumo sprendžia nemokumo bylą įmonei iškėlęs teismas. Atsižvelgiant į tai, apelianto cituojama DK 220 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti darbo santykio dalyvio teisę per 3 mėnesius kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, šiuo atveju netaikoma. Juo labiau, kad ginčo darbo sutartis, sudaryta tarp apelianto A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio pagrindais, o tai reiškia, kad darbo santykiai tarp bylos šalių nesusiklostė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), nepriklausomai nuo to, buvo pareikštas reikalavimas tokį sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ar ne. Vadinasi, nepaisant to, būtų nemokumo administratorė pareiškusi prašymą pripažinti ginčo darbo sutartį niekine ir negaliojančia ar ne, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, būtų privalėjęs ex officio išspręsti šio sandorio (darbo sutarties) teisėtumo klausimą, juo labiau kad ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-328-407/2024, kuria byla dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo atkreiptas dėmesys į būtinumą išspręsti darbo sutarties galiojimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apelianto atskirojo skundo argumentai dėl neva praleisto termino darbo sutarčiai ginčyti.

58.       Pripažinus, kad darbo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, 2023 m. sausio 16 d. susitarimas tarp VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų bei kompensacijų išmokėjimo, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrįstai buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Kaip minėta, A. C. nuo pat darbo sutarties sudarymo faktiškai neatliko jokių darbo funkcijų VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, tiek darbo sutartis, tiek vėliau ir ginčijamas susitarimas buvo sudaryti pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu. Pažymėtina, kad 2023 m. sausio 16 d. susitarimu, nesant teisinio ir ekonominio pagrindo, nepagrįstai buvo sukurtas pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris, jį patvirtinus BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje, galimai visiškai ar iš dalies būtų tenkinamas Garantinio fondo lėšomis. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks šalių susitarimas, prieš nutraukiant darbo santykius su faktiškai veiklos nebevykdančia įstaiga, išmokėti pareiškėjui pakankamai dideles, objektyviais įrodymais ir skaičiavimais nepagrįstas su darbo santykiais susijusias sumas, nors realiai pareiškėjas jokių darbo funkcijų, kaip minėta, neatliko, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

59.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias tiek su 2022 m. vasario 28 d. darbo sutarties, tiek su 2023 m. sausio 16 d. susitarimo sudarymu bei vykdymu ir, atsisakęs tvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje bei pripažinęs darbo sutartį ir susitarimą negaliojančiais CK 1.81 straipsnio ir 1.86 straipsnio pagrindais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra faktinio bei teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                        Giedrė Čėsnienė

                                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Žilvinas Terebeiza