Administracinė byla Nr. eAS-15-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03770-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė :

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjos B. M. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriame buvo prašoma panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2021 m. spalio 20 d. įsakymą
Nr. V4-214 „Dėl poveikio priemonės nemokumo administratorei B. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo galiojimą iki kilusio ginčo išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo šio skundo pagrindu pradėtoje administracinėje byloje priėmimo bei įsiteisėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės patenkino ir sustabdė Įsakymo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas byloje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nesutiko su atsakovo nustatytais pažeidimais ir jų vertinimu, pateikė išsamius motyvus, kodėl jai nepagrįstai pritaikyta pati griežčiausia poveikio priemonė. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėja grindė tuo, kad nesustabdžius Įsakymo vykdymo bus padaryta sunkiai atitaisoma žala, nes pareiškėja negalės vykdyti veiklos ir gauti pajamų, o nuostolių apskaičiavimas, įvertinus nemokumo administratorių gaunamų pajamų ypatumus, būtų sunkiai įmanomas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, darė išvadą, kad pragyvenimo šaltinio netekimas itin ilgam laikui (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) pareiškėjai sukels dideles neigiamas pasekmes ir ji patirs akivaizdžių nuostolių dėl negalėjimo vykdyti savo vienintelės (nemokumo administravimo) veiklos, o tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjos negautas pajamas ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma. Atsakovo argumentai, kad pareiškėja didžiąją dalį nemokumo procesų administruoja kaip bendrovės įgaliotas asmuo, teismo išvados dėl grėsmės patirti didelių neigiamų pasekmių praradus pragyvenimo šaltinį, nekeičia. Atsakovas teigė, kad nustatyti pažeidimai yra šiurkštūs, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, jog pažeidimai, kurių pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, būtų padaryti tyčia, siekiant sukelti žalos bankrutuojančiai bendrovei ar jos kreditoriams, ar siejami su nusikalstamomis veikomis, todėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės laikytinos proporcingomis, lyginant su pareiškėjos nuostoliais, kurie gali būti patirti. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja pagrindė, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, teismo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų viešojo intereso, proporcingumo principo ir šalių interesų pusiausvyros.

III.

Atsakovas Tarnyba atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Tarnyba apie Įsakymą jau yra informavusi Nemokumo administratorių rūmus, nemokumo bylą nagrinėjantį teismą, nemokumo administratorių ir kreditorių susirinkimo pirmininkus. Atitinkamai juridinis nemokumo administratorius 2021 m. spalio 22 d. pakeitė pareiškėją administruojamose bylose kitu įgaliotu nemokumo administratoriumi. Todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra tikslinga, nes jomis nebus pasiekta siekiamų tikslų.

Pareiškėja savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėja iš esmės nurodė tik bendro pobūdžio teiginius dėl galbūt ateityje kilsiančių teisinių pasekmių. Pareiškėjos argumentai yra susiję su galimos žalos atsiradimu ir teisminiais ginčais, kurie, pasak pareiškėjos, gali trukti ilgiau nei vienerius metus. Tačiau vien tik viešai prieinama informacija internete galima nustatyti, kad pareiškėja be nemokumo administratoriaus veiklos, taip pat užsiima advokato padėjėjos praktika, mediacija, taip pat yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Klaipėdos administratorių biuras“ darbuotoja. Be to, nemokumo administratoriaus UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“ viešai skelbiamas darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis 2021 m. spalio mėnesį buvo 40,65 Eur, todėl atsakovui kyla abejonių, ar pareiškėjos darbą ir gaunamą darbo užmokestį galima laikyti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Be to, pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė jokios sutarties (darbo, paslaugų), kurioje būtų nurodytas darbo užmokestis, premijavimo sistema, jų išmokėjimo tvarka ar pan.

Daugumoje nemokumo bylų, kuriose kaip įgaliotas darbuotojas veikė pareiškėja, paskirtas nemokumo administratorius yra UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“, kuris ir privalo užtikrinti nepertraukiamą ir efektyvų darbų organizavimą nepaisant galimos darbuotojų kaitos. Net ir darant prielaidą, kad gali būti panaikintas Įsakymas, kuriuo pareiškėjai buvo panaikinta teisė administruoti nemokumo procesus ir ji išbraukta iš Nemokumo administratorių sąrašo, UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“ turės teisę vėl pareiškėją skirti įgaliotu darbuotoju administruojamuose nemokumo procesuose. Taigi, pareiškėjos teiginys, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių atkurti buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma, taip pat yra nepagrįstas.

Taigi, pareiškėja rėmėsi tik bendro pobūdžio teiginiais ir jos subjektyvia nuomone, nepateikė pagrįstų jos teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nesutinka su Tarnybos atskiruoju skundu ir prašo palikti pirmosios instancijos nutartį nepakeista. 

Pareiškėja atsiliepime pakartoja argumentus, išdėstytus prašyme pirmosios instancijos teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pažymi, kad pareiškėjos vykdoma mediatorės veikla nepaneigia galinčios kilti žalos masto ir pobūdžio. Mediacijos veikla yra tik papildoma pareiškėjos veikla, o pagrindines pajamas ji gauna iš nemokumo procedūrų administravimo veiklos. Be to, siekdamas vykdyti mediatoriaus veiklą, asmuo turi atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Pareiškėją išbraukus iš nemokumo administratorių sąrašo dėl taikytos poveikio priemonės, ji gali būti vertinama kaip netenkinanti nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Atkreipia dėmesį, kad tai, jog vykdant Įsakymą buvo paskirtas kitas administratorius, ne paneigia, bet pagrindžia faktą, kad pareiškėjos atžvilgiu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ji nebegalės įgyvendinti savo konstitucinės teisės verstis profesine veikla ir gauti pajamų. Pažymi, kad pati Tarnyba, vykdydama nutartį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, grąžino pareiškėją į Nemokumo administratorių sąrašą ir atstatė šios sukauptus patirties bei kitus rodiklius. Tačiau šioje administracinėje byloje svarbiausia tai, kad Įsakymu yra atimama pareiškėjos teisė verstis profesine veikla ir gauti pajamų iš tos veiklos bei šiuo metu (pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę) dar vykdomų nemokumo procedūrų. Nepritaikius (panaikinus) reikalavimo užtikrinimo priemonę, vykdomos procedūros naujai paskirto administratoriaus gali būti užbaigtos, o vėliau administracinėje byloje nusprendus, kad pareiškėjos nemokumo administratorės licencija panaikinta nepagrįstai, pareiškėjos praradimai (jai padaryta žala) liks visiškai neatlyginti. Taigi, šiuo atveju pareiškėjai pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra pagrįsta ir proporcinga.

Pabrėžia, kad Tarnybos pozicija yra nenuosekli, kadangi viename rašte ji nurodo, kad skundžiama nutartis neįsiteisėjo, tačiau kitu raštu nurodo, jog grąžina pareiškėją į Nemokumo administratorių sąrašą bei atstato sukauptus patirties bei kitus rodiklius.

Pareiškėja prieš teismo posėdį pateikė papildomus dokumentus, jos manymu patvirtinančius tai, kad nemokumo administravimas yra pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis, o ji pati kryptingai siekia tobulinti kvalifikaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja :

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria teismas nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, nutarė sustabdyti skundžiamo Įsakymo, kuriuo pareiškėjai skirta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir pareiškėjos išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo, galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir pažymi, kad pareiškėja nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-222/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Taigi, procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde (prašyme) suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė, be kita ko, tuo, kad: pareiškėjos skundas yra prima facie pagrįstas; nesustabdžius Įsakymo galiojimo ir teismui nusprendus šį Įsakymą panaikinti, atsirastų neatitaisoma žala tiek pareiškėjai, tiek viešajam interesui – pareiškėjos vykdomos procedūros bus perduotos kitiems administratoriams (naujiems administratoriams reikės daug laiko finansinių išteklių susipažinti su nauja informacija ir dokumentais); pareiškėja negaus pajamų, kadangi bankroto administravimas yra pagrindinė pareiškėjos veiklą; bus padaryta neatitaisoma žala pareiškėjos reputacijai; analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaikė prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos byloje nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kad nepritaikius jos nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius).

Argumentą, kad pareiškėja negaus pajamų, paneigia aplinkybė, kad skundžiamą Įsakymą pripažinus nepagrįstu, pareiškėjos patirta žala jai galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-629/2021). Pareiškėjos nurodomi argumentai dėl konkrečios atsiradusios žalos, atsižvelgiant į galimai negautas pajamas, galėtų būti dėstomi byloje dėl žalos atlyginimo.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė atsakovas atskirajame skunde, pareiškėjos vykdyta bankroto administravimo veikla nebuvo vienintelis jos pajamų šaltinis – pareiškėja taip pat užsiima advokato padėjėjos praktika, mediacija, taip pat yra UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ darbuotoja. Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą nepaneigė aplinkybių dėl jos vykdomos veiklos, iš kurios ji gauna pajamų. Teiginiai dėl konstitucinės laisvės pasirinkti darbą negali būti vertinami turintys lemiamą įtaką, vertinant prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, kontekste dėl kelių pajamų šaltinių turėjimo (kadangi pareiškėja turi kelis darbus, negali būti vertinama, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės yra pažeidžiama teisė pasirinkti darbą). Taigi, įvertinus šiuos argumentus, nėra pagrindo teigti, kad bankroto administravimas buvo vienintelė pareiškėjos veikla, kurios praradimas lėmė (gali lemti) didelę (neatitaisomą) žalą pareiškėjai, ypač įvertinus minėtą aplinkybę, kad žala (nuostoliai) gali būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėja negalės būti įdarbinta ir toje pačioje įmonėje, kitose pareigose. Šių argumentų nepaneigia pareiškėjos 2021 m. sausio 5 d. pateikti papildomi duomenys, kadangi iš jų (be kita ko, iš banko sąskaitos išrašo) matyti, kad pareiškėja gaudavo pajamų ne tik iš bankroto administravimo veiklos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, paminėtų teiginių kontekste detaliau nepasisako dėl pateiktų papildomų dokumentų, kadangi jie nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų.

Atsakant į pareiškėjos argumentą, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeistos ne tik kreditorių teisės, tačiau ir viešasis interesas, pažymėtina, kad pareiškėja jos administruotose bylose buvo pakeista kitu įgaliotu nemokumo administratoriumi. Be to, aplinkybė,  kad bankroto administravimo procese gali kilti nepatogumų, šis procesas gali būti apsunkintas, nesudaro pagrindo vertinti, kad šiuo atveju yra (buvo) pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir (ar) buvo pažeistas viešasis interesas, kadangi sklandų bankroto administravimo procesą turėjo užtikrinti juridinis nemokumo administratorius, t. y. bendrovė, kurioje dirbo pareiškėja.

Pareiškėja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat nurodė, kad jos reputacijai bus padaryta neatitaisoma žala. Tačiau pareiškėja remiasi viešai publikuotu straipsniu, kuriame nurodyta, jog pareiškėja galbūt padarė teisės aktų pažeidimus. Taigi, šis straipsnis jau buvo publikuotas, todėl, kaip teigia pati pareiškėja, visuomenė jau nepagrįstai susikūrė klaidingą įspūdį dėl pareiškėjos veiklos. Teiginys, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjos nurodoma  žala ne tik didės, bet ir iš esmės bus neatitaisoma, yra hipotetinio pobūdžio, neparemtas jokiais faktiniais įrodymais ar pagrįstais argumentais.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020 – tiek pareiškėja savo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamoje byloje buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (įsakymo, kuriuo buvo skirta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas ir išbraukimas iš nemokumo administratorių sąrašo) taikymo juridiniam asmeniui. Šiuo gi atveju, poveikio priemonė buvo skirta konkrečiam fiziniam asmeniui, o ne bendrovei, kurios vienintelė veikla yra nemokumo administravimas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta, kad pareiškėja turi (turės) kitų pajamų šaltinių. Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, kadangi nagrinėjamos bylos ir minėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai, kitiems asmenims ar viešajam interesui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovo atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjos B. M. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

                                                                                                          Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                           Dalia Višinskienė