VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 3 900 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. Teigė, kad Ligoninės kamerose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas perpildytose higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Kamerose nuo sienų byrėjo tinkas ant lovų ir asmeninių daiktų bei maisto. Kadangi ant kamerų langų uždėtos grotos, į kameras nepatenka pakankamai oro. Žiemą negalėdavo atidaryti langų, nes kamerose buvo laibai šalta. Kamerose trūkdavo oro. Sutriko miegas, prasidėjo depresija. Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų patyrė didelę dvasinę skriaudą, pažeminimą.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje. Pažymėjo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, Ligoninė neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui. Pabrėžė, kad ploto trūkumas buvo kompensuojamas pareiškėjo galimybe būti gryname ore. Pareiškėjas tokia teise galėjo naudotos nuo 6 iki 200 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu. Remonto darbai atliekami laikantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Be to, atliekamų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte nustatytos tvarkos. Pabrėžė, kad langai vėdinami per langus ir tai atitinka higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Kiekvienoje kameroje yra įrengta ventiliacinė vėdimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais, jis nepagrindė priežastinio ryšio bei prašomos priteisti sumos.
Be to, Ligoninė prašė taikyti ieškinio senatį, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) pareiškėjo reikalavimui, kadangi jis skundą pateikė 2015-06-26.
Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Ligoninė prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą už laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m., o skundą teismui išsiuntė 2015-07-03 (b. l. 2). Ligoninė prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Ligoninėje, juo labiau, ne vieną kartą, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012-07-02 taikytina ieškinio senatis. Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Ligoninės veiksmų, kai jis buvo gydomas laikotarpiu nuo 2013-05-21 iki 2014-06-17. Pareiškėjas ginčo laikotarpio pabaigą skunde nurodė 2014 m. Taigi, byloje nevertinamas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-01-09 iki 2015-01-20.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. į Ligoninę buvo hospitalizuotas: nuo 2013-05-21 iki 2013-06-04 Vidaus ligų skyriaus 29 (15,45 kv. m, 8 lovos); nuo 2013-08-08 iki 2013-08-13 Chirurgijos skyriaus 19 (7,9 kv. m, 3 lovos) ir nuo 2014-06-03 iki 2014-06-17 laikytina rašymo apsirikimu atsiliepime nurodyta data 2013-06-17) Vidaus ligų skyriaus 18 (7,33 kv. m, 4 lovos) kamerų tipo palatose (b. l. 6, 11, 12, 13). Kaip minėta, ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013-05-21 iki 2014-06-17. Įvertinus Ligoninės pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjas nurodytose kamerose iš viso buvo laikomas 33 paras. Nevertinami laikotarpiai, kai pareiškėjas nebuvo laikomas Ligoninėje.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose. Ligoninė iš esmės neneigia, kad galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninė nurodė, kad neveda apskaitos su kiek asmenų ir kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas.
Taisyklės, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės. Ligoninė pripažino, kad ši norma galėjo būti pažeista. Kadangi pareiškėjas Ligoninės stacionare buvo gydytas 33 paras kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių kamerų nurodytose palatose, nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kamerose, o atsižvelgus į kamerose buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1493-14). Ligoninės nurodyta aplinkybė, kad ji neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat kitos nurodytos aplinkybės (izoliavimo reikalavimai, LAVL paskirtis ir pan.) nepaneigia atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį ir nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste nėra reikšmingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-152-14).
Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko oro, kameros neišsivėdindavo jas vėdinant per langus.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, kad pagal minėtos higienos normos 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vėdinamos kameros per langus, o kad kamerose buvo per mažai gryno oro sąlygojo kameros ploto pažeidimai. Taigi, šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų būklė yra prasta, krito tinkas nuo sienų ir lubų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi į administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje. Ligoninė teismui pateikė 2012-08-22 darbų priėmimo aktą iš kurio matyti, kad buvo remontuojama 29 kamera (b. l. 74–75), 2013-05-16 darbų priėmimo aktą iš kurio matyti, kad 16,18, 19 ir 23 palatose buvo atliekami remonto darbai, įskaitant lubų ir sienų dažymą (b. l. 72–73). Šiuo atveju teismas pareiškėjo teiginius vertina kritiškai. Pažymėtina, kad Ligoninė pagal finansines galimybes atlieka kamerų remontą. Kaip minėta, buvo remontuotos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.
Ligoninės pateikti duomenys dėl naudojimosi dušais, kenkėjų naikinimo nevertinami, nes jie ginčui neaktualūs, pareiškėjas skunde kitų higienos reikalavimų, nustatytų higienos normoje HN 76:2010, neginčijo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių nebūtų kilę, jei atsakovė būtų užtikrinusi minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog Ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Šioje administracinėje byloje nėra pateiktų duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų, tačiau minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimas 33 paras, sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas anksčiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju jam nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka gydymo laikotarpiu.
Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimų poveikis pareiškėjui buvo nenuolatinis, truko 33 paras, atsižvelgęs ir į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 200 Eur. Priteistinos sumos dydis už parą atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1774-575/2015). Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 900 Eur neturtinei žalai atlyginti galėtų būtų tenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127, 129 straipsniais.
n u s p r e n d ė :
A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Malijauskienė