Pranešėja Sigita Bieliauskienė                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-628/2013

Teisėjas Antanas Virbalas                                             Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01512-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.1.;                                                                                            1.2.14.1.; 1.2.14.3.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Audronės Kartanienės, Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Dariui Kamandierius, dalyvaujant prokurorui Edmundui Bagdonui, nuteistojo gynėjui advokatui Venjamin Dubrovskij, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 259 str. 2 d. ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

              P. V. nuteistas už tai, kad jis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis 2012 m. rugpjūčio 5 d. apie 19.20 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, Vilniuje, netoli Architektų g. 132 B, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui priėjus prie T. Z. ir pagriebus už pastarosios rankinės bandant ją išplėšti, o nukentėjusiajai T. Z. rankinės nepaleidus, pargriovė pastarąją ant žemės ir tokiu būdu panaudojus fizinį smurtą, jis taip pat pagriebęs už nukentėjusiosios rankinės, ir pargriautą ją tempdamas, išplėšė ir pagrobė rankinę, 150 Lt vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, 300 Lt vertės, raktų ryšulys su pakabuku, bendros 40 Lt vertės, akiniais su dėklu, 60 Lt vertės bei 1,55 Lt grynųjų pinigų, tokiu būdu kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą, nukentėjusiajai T. Z. priklausantį 551,55 Lt vertės turtą.

Šiais savo veiksmais P. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Taip pat jis neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos be tikslo ją platinti, o būtent:

jis, 2012 m. rugsėjo 3 d. apie 14.00 val., romų bendrijoje, esančioje Dariaus ir Girėno g. 182, Vilniuje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino,  kurios dalį suvartojo, o likusias dalis - 0,013 g narkotinės medžiagos – heroino laikė prie savęs iki 2012- m. rugsėjo 3 d. 18.40 val., kol policijos pareigūnai jį sulaikę Kalvarijų g. 1, Vilniuje, ir pristatę į Vilniaus apsk. VPK Vilniaus m. 5 PK, esantį Justiniškių g. 14A, Vilniuje, apžiūros metu rado ir paėmė nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino.

Šiais savo veiksmais P. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu P. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendį, nuteistojo nusikalstamą veiką T. Z. atžvilgiu kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl netinkamai kvalifikavo P. V. padarytą nusikalstamą veiką T. Z. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Nuteistasis teigia, kad jis su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Andriumi iš anksto nesitarė pagrobti T. Z. turto, Andriaus sumanymas buvo staigus ir savarankiškas. Apeliantas teigia, kad jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, tiesiog stovėjo šalia, kai Andrius atėmęs iš nukentėjusiosios rankinę, perdavė ją P. V., todėl, nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens Andriaus veiksmus reikėtų traktuoti kaip vykdytojo ekscesą P. V. atžvilgiu. Pažymi, kad jokio smurto T. Z. atžvilgiu nenaudojo ir neketino naudoti.

Pabrėžia, kad nukentėjusiosios T. Z. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kadangi, kaip ji pati teigė ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nusikalstamos veikos darymo metu ji buvo šoko būsenoje, todėl, apelianto teigimu, ji galėjo sąžiningai klysti, tvirtindama, jog jis naudojo smurtą jos atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

P. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 259 str.  2 d., padarymą. Savo kaltės dėl Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis neginčija, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., aplinkybėmis bei nusikalstamos veikos kvalifikacija, teigdamas, kad smurto nukentėjusiosios T. Z. atžvilgiu nevartojo.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius P. V. veikoje, pripažino jį kaltu padarius šią veiką bei skyrė bausmę.

Remiantis vieningai suformuota teismų praktika, tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti svetimą turtą. Veiksmai, kurių metu panaudojamas bet koks fizinis, psichinis smurtas ar atimama galimybė priešintis, siekiant pagrobti svetimą turtą, turi būti vertinami kaip plėšimas Lietuvos Respublikos BK 180 str. prasme.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji T. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 14), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 195) nurodė, kad įvykio dieną ji ėjo namo. Priekyje ėjo du vaikinai, ji nutarė juos apeiti, tačiau vienas jų (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vardu Andrius) griebė jos rankinę, o kadangi pastarąją ji stipriai laikė, ji atsidūrė ant žemės, nenorėjo atiduoti savo rankinės. Ją pastūmė, kaip ji pargriuvo, neatsimena. Po to jau abu vaikinai (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo Andrius ir nuteistasis P. V.) traukė, ji buvo tempiama ant pilvo, rėkė, kad žmonės išgirstų. Rankinės rankenos nutrūko ir vaikinai pabėgo.

Tokiu būdu, nukentėjusiosios parodymų analizė neleidžia abejoti tuo, kad prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas. Ji aiškiai nurodo, kad nukrito ant žemės po to, kai buvo pastumta.

Nors apeliantas teigia fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojęs, įvertinus visus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia P. V. pozicija vertintinama kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusiosios T. Z. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jos nurodytos aplinkybės visiškai atitiko tyrimo metu nustatytas bei teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtintas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi nagrinėjamo įvykio metu ji buvo šoko būsenoje, tačiau, apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Nukentėjusioji nuosekliai nupasakojo visas įvykio aplinkybes ir visiškai neabejodama parodė, jog P. V. kartu su kitu asmeniu išplėšė jos rankinę jai iš rankų, jai nugriuvus ant žemės ir vis dar laikant rankose minėtą rankinę, nuteistasis ją tempė grindiniu, kol rankinės  rankenos nutrūko. Pažymėtina, kad, remiantis asmens parodymo atpažinti protokolu (b. l. 58-59), nukentėjusioji atpažino P. V. kaip asmenį, kuris jos plėšimo metu padėjo kitam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui vardu Andrius iš T. Z. išplėšti rankinę, tempiant nukentėjusiąją žeme. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog T. Z. siekia apkalbėti nuteistąjį, parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji davė būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nukentėjusiosios parodymus ir pagrįstai P. V. veiksmus T. Z. atžvilgiu kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo P. V. gynėjas advokatas nurodė, kad P. V. veiksmai T. Z. atžvilgiu turėtų būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 str. kaip svetimo turto vagystė, apeliacinės instancijos teismas su tokiu nuteistojo gynėjo argumentu nesutinka. Remiantis teismų praktika, esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas. Jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusysis rankomis ar kūnu pastumiamas, tokia veika priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (stūmimo jėgos, padarinių) gali atitikti plėšimo nusikaltimo požymius, nes stūmimas pripažintinas viena iš fizinio smurto panaudojimo formų. Byloje nustatyta, kad T. Z. nukrito ant žemės po to, kai ji buvo pastumta, be to, jai gulint ir nenorint paleisti savo rankinės, ji buvo tempiama grindiniu, kol nutrūko rankinės rankenos.

Kritiškai vertinamas ir apelianto argumentas, kad jis su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Andriumi iš anksto nesitarė pagrobti T. Z. turto, Andriaus sumanymas buvo staigus ir savarankiškas, todėl jo veiksmus reikėtų traktuoti kaip vykdytojo ekscesą.

Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tuomet, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. P. V., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad mintis apiplėšti T. Z. kilo jo draugui Andriui. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinus bylos medžiagą ir faktines jos aplinkybes, o būtent tai, kad kad P. V., pastebėjęs, jog Andriui vienam išplėšti rankinės iš nukentėjusiosios nepavyks, kadangi pastaroji ją stipriai laikė, pargriuvus nukentėjusiajai, pribėgo padėti savo draugui Andriui ir jiems kartu, panaudojus jėgą, rankinė iš T. Z. rankų buvo išplėšta. Šiuo atveju, susitarimas bendrai apiplėšti nukentėjusiąją buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, todėl Andriaus veiksmus traktuoti kaip vykdytojo ekscesą P. V. atžvilgiu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nuteistojo P. V. veiksmus nukentėjusiosios T. Z. atžvilgiu, pagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                        Sigita Bieliauskienė

Teisėjai                                                                                                                      Audronė Kartanienė

                   Jolanta Čepukėnienė