Civilinė byla Nr. e2A-309-560/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32126-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.2.2.3.1.8.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (apeliantų) J. J., E. M. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų (advokatų) D. V., J. J., E. M., R. K. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai advokatai D. V., J. J., E. M., R. K. (Lietuvos advokatūros nariai) pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimą bei šiuo 2014-08-21 sprendimu patvirtintą aprašą pilna apimtimi.

Ieškovai nurodo, kad nurodytas sprendimas, įskaitant aprašą, pažeidžia Lietuvos advokatūros įstatus, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą ir Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymą, viešąjį interesą, todėl yra neteisėtas. Lietuvos advokatūros organai galimai siekia, kad Lietuvos advokatūra taptų uždara, veiklos viešumo ir skaidrumo vengianti organizacija, kuri neteikia informacijos apie savo veiklą (įskaitant apie iš narių surenkamų lėšų panaudojimą) ne tik visuomenei, bet ir Lietuvos advokatūros nariams, iš esmės savo veiklą pateikdama kaip konfidencialią. Ieškovai E. M. ir J. J. teismo posėdžio metu palaikė ieškinį  ir paaiškino, kad skundžiamas sprendimas, kuris laikytinas lokaliniu aktu, neturėtų būti taikomas atgaline tvarka, kaip negali būti taikomi teisės aktai. Skundžiamu sprendimu Lietuvos advokatūros advokatų taryba siekia užkirsti kelią advokatams aktyviai dalyvauti savivaldoje, kelti Lietuvos advokatūros advokatų tarybai ir administracijai nepatogius klausimus dėl vykdomos veiklos racionalumo ir efektyvumo. Dėl informacijos stokos jokie nauji nariai, bent jau į Lietuvos advokatūros advokatų tarybą, tiesiogiai neišrenkami, nes jie nieko negali racionalaus pasiūlyti, nes neturi jokios informacijos. Informacijos slėpimas nuo advokatų gali būti tikslingas siekis Lietuvos advokatūrą naudoti tik kelių, išrinktųjų narių ir jų kontorų tikslams.

Atsakovė Lietuvos advokatūra pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Lietuvos advokatūros advokatų taryba, 2014-08-21 sprendimu patvirtindama aprašą, veikė Lietuvos advokatūros įstatuose jai nustatytos kompetencijos ribose. Nei viena iš ieškovų nurodytų teisės normų nėra imperatyvi ir nenustato ieškovų kaip Lietuvos advokatūros narių besąlyginės teisės gauti visą Lietuvos advokatūros disponuojamą informaciją ir (ar) dokumentus, paneigiant įstatymuose įtvirtintas kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrina, pagal viešąją teisę įsteigtos asociacijos (public-law associations), kurioms patikėta vykdyti viešąsias funkcijas – reguliuoti atitinkamas profesijas ir šitaip užtikrinti viešąjį interesą, – negali būti prilygintos fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtiems susivienijimams, kurie yra kuriami asociacijų laisvės pagrindais. Lietuvos advokatūra disponuoja įvairia informacija ir dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų (įskaitant ypatingus asmens duomenis), komercinę (gamybinę), profesinę paslaptį sudaranti informacija, taip pat informacija, kurios konfidencialumą yra nurodę informacijos teikėjai, ir kita informacija, kurios pateikimas tretiesiems asmenims yra ribojamas Lietuvos Respublikos įstatymų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio ir Aukščiausiojo teismų praktiką konstitucinė teisė į informaciją nėra absoliuti, ji konkuruoja su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Ginčijamas sprendimas ir aprašas yra teisingi ir teisėti, nei vieno iš ieškovų nurodytų teisės aktų ir viešojo intereso  nepažeidžia. Priešingai, aprašo nuostatomis sudaromos prielaidos užtikrinti priešiškų interesų – Lietuvos advokatūros narių teisės gauti informaciją ir kitų asmenų konstitucinių vertybių apsaugos – pusiausvyrą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-16 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

                            Dėl Advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimo 2 punkto teismas sutiko su atsakovės teiginiu, kad apraše nustatytas maksimalus 20 dienų darbo terminas atsakymams yra analogiškas terminui, kuris yra nustatytas informacijos gavimui iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnis), todėl pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Ieškovai nepateikė pagrindžiančių įrodymų, kad jų siūlomas maksimalus 10 darbo dienų terminas yra tikrai pakankamas ir protingesnis terminas už atsakovės nustatytą valstybės įstatymu bei praktika įtvirtintą terminą. Be to, teismas sutiko su atsakove, kad nustatytas terminas nedraudžia informaciją suteikti ir anksčiau nei per 20 darbo dienų. Byloje nustatyta, kad į ieškovų 2014-09-09 prašymą atsakymas buvo pateiktas 2014-09-29, o į 2014-10-20 raštą atsakyta 2014-11-27, t. y. trumpiau nei per 20 darbo dienų. Teismui pripažinus, kad jokių ieškovų neišnagrinėtų prašymų, kurie buvo gauti Lietuvos advokatūroje iki aprašo įsigaliojimo dienos, nenustatyta, o maksimalus 20 darbo dienų terminas yra atitinkantis Lietuvos Respublikos teisės aktus ir praktiką, ieškovų reikalavimą dėl Advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimo 2 punkto panaikinimo atmetė. Dėl aprašo 2 punkto teismas sprendė, kad advokatūros veiklos audito, legitimumo kontrolės, revizijos funkcijas paprastai atlieka profesionalūs konkrečios veiklos auditoriai ir pateikia audito ataskaitą, kuri ir turėtų būti advokatūros nariams pateikiamu dokumentu. Tokiu būdu ieškovų siūlomi į pateikiamų dokumentų sąrašą įtraukti dokumentai turėtų būti pateikiami ne advokatams nariams, neturintiems atitinkamos kvalifikacijos, bet profesionaliems vidinės veiklos auditoriams/konsultantams. Teismas pažymėjo, kad advokatai, siekdami dalyvauti advokatūros savivaldoje, turi teisę prieš visuotinį susirinkimą siūlyti susirinkimo darbotvarkės klausimus, tame tarpe ir profesionalaus visos veiklos konsultanto skyrimo klausimą. Tokia ataskaita galėtų būti tinkamu įrodymu byloje dėl valdymo organų narių galimo piktnaudžiavimo ar advokatūros narių eliminavimo iš dalyvavimo advokatūros savivaldoje, skaidrumo advokatų savivaldoje pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad aprašo 2 punktas nei viešojo intereso, nei vieno iš ieškovų nurodytų įstatymų nepažeidžia. Dėl aprašo 10 punkto teismas sprendė, kad aprašas nereikalauja konkretaus dokumento pavadinimo, pagal aprašą užtenka nurodyti, kokią konkrečią informaciją pareiškėjas pageidauja gauti, todėl ieškovų siūlymas dėl 10 punkto papildymo pripažintinas pertekliniu, o aprašo 10 punktas pripažintinas nežeidžiančiu ieškovų teisės į informacijos gavimą. Dėl aprašo 11.2 punkto teismas pažymėjo, jog ieškovų siūlymas papildyti atsisakymą formaliu teisės aktų, kurie yra nurodyti ir advokatams nariams turėtų būti žinomi, nurodymu, pripažintinas pertekliniu ir formaliu reikalavimu. Dėl aprašo 12 punkto, teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad  ieškovai nepagrįstai tapatina teisę gauti informaciją iš asociacijos su teise daryti dokumentų kopijas, nes teisė kopijuoti dokumentus sietina su teise turėti dokumentų kopijas, naudotis jomis savo nuožiūra, o pareiga „pateikti informaciją“ ar narių teisė „gauti informaciją“ aiškintina kaip narių teisė tik susipažinti su dokumento turiniu, bei sprendė, jog ieškovų reikalavimas daryti visų originalių dokumentų kopijas bei „taip pat prašyti, kad Lietuvos advokatūra patvirtintų kopijų nuorašus“ yra tik formalūs reikalavimai, nes dokumentų kopijų darymas yra numatytas apraše, gavus atitinkamą Lietuvos advokatūros leidimą, o advokatai patys turi teisę pasitvirtinti nuorašus. Kopijų darymas su leidimu nepripažintinas pačios teisės gauti kopijas ar teisės gauti informaciją pažeidimu, apribojimas daryti kopijas tik su leidimu pripažintinas proporcingu ir atitinkančiu viešąjį interesą, siekiant išsaugoti dokumentų originalus. Lietuvos advokatūra vienija daugiau nei 2000 narių, todėl leidimas kopijuoti visus dokumentus visiems nariams gali sąlygoti originalių dokumentų praradimą, o rašytinis leidimas konkrečiam asmeniui kopijuoti konkrečius dokumentus sudaro sąlygas kontroliuoti dokumentų išsaugojimą, atgavimą praradimo atveju. Dėl nurodyto ieškovų teiginį, kad 12 punkte įtvirtinta nuostata dėl draudimo gauti/daryti dokumentų kopijas vertintina kaip pažeidžianti Advokatūros įstatų, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymo nuostatas, suteikiančias teisę į informaciją, taip pat nustatančias Lietuvos advokatūros veiklos principus, bei viešąjį interesą, teismas atmetė. Teismas atmetė ieškovų argumentą dėl diskriminacijos ir aprašo 13 punktą vertino ne kaip diskriminacinį, o, priešingai, kaip lankstų ir padidinantį pareiškėjų teisę gauti informaciją net ir neįvykdžius tam tikrų formalių reikalavimų, t. y. atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes. Diskriminacija plačiąją prasme suprantama kaip tam tikros asmenų grupės neigiamas išskyrimas iš visumos. Jokių tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos požymių teismas aprašo 13 punkte neįžvelgė, jų teiginį dėl diskriminacijos teismas pripažino deklaratyviu. Teismas konstatavo, kad nei viena aprašo 14 punkte įtvirtinta nuostata, leidžianti atsakovei atsisakyti pateikti informaciją ir/ar dokumentus nariams, nepažeidžia įstatymų reikalavimų ir viešojo intereso. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius, kad dokumentų gavimo tvarka (aprašas) riboja advokato teisę gauti informaciją ir ją naudoti Lietuvos advokatūros naudai bei dalyvauti advokatūros savivaldoje, todėl ieškovų teiginius laikė tik teoriniais pamąstymais. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimas ir juo patvirtintas aprašas sukėlė ieškovams, atsakovei ar kitiems Lietuvos advokatūros nariams neigiamų padarinių, pažeidė kokias nors imperatyvias teisės normas, Lietuvos Respublikos advokatūros ir Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymų nuostatas, Lietuvos advokatūros įstatus ir (ar) protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai J. J., E. M., R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neįvertino visai arba netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, neįsigilino į bylos esmę ir neatskleidė jos, ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau – AĮ). AĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtina kiekvieno asociacijos nario teisė susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą. Atitinkamai kiekvienas narys turi turėti teisę susipažinti su visa informacija apie asociacijos veiklą. Priešingas aiškinimas ne tik pažeidžia asociacijos nario teisę gauti informaciją, bet taip nepagrįstai riboja asmens laisvę jungtis į asociaciją ir jai priklausyti, būti pakankamai informuotam, dalyvaujant jos valdyme per asociacijos narių susirinkimą. Atitinkamai, AĮ 12 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad asociacijos įstatuose turi būti nurodyta dokumentų ir kitos informacijos apie asociacijos veiklą pateikimo nariams tvarka, jeigu įstatuose nėra nurodyta, kad ji bus patvirtinta atskiru dokumentu, negali būti aiškinama plečiamai ir suteikti teisę narių grupei spręsti, kokią informaciją gali žinoti kiti nariai ir kokios informacijos žinoti negali. Pažymi, kad Lietuvos advokatūros advokatų tarybai (toliau – Taryba) Lietuvos advokatūros (toliau – Advokatūra) įstatai suteikia teisę nustatyti dokumentų ir kitos informacijos teikimo nariams tvarką, bet ne teisę riboti nariams teikiamos informacijos apimtis. Ginčydami 2014-08-21 sprendimo 2 punktą, apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į ginčijamo dalyko esmę ir faktines aplinkybes, sutiko su atsakovės argumentu, kad visi 2014-05-13 prašyme nurodyti klausimai buvo susiję su visuotinio advokatų susirinkimo darbotvarkės klausimais, todėl padarė klaidingą išvadą, jog į juos buvo atsakyta susirinkimo metu. Dėl aprašo 2 punkto pažymi, kad teismas padarė teisinės logikos neturinčią išvadą, jog Advokatūros nariai – profesionalūs teisininkai neturi pakankamos kvalifikacijos suprasti dokumentų apie Advokatūros veiklą. Teismas neišaiškino, kodėl vienas narys negali pasinaudoti savo teise įtvirtinta įstatyme taip, kai ši teisė aiškiai įtvirtinta, nevertino argumentų, kad šios teisės realizavimas yra labai svarbus, siekiant asociacijos veiklos skaidrumo. Nurodo, jog nariai turi teisę gauti objektyvią ir pilną informaciją, t. y. esančią konkrečiame dokumente. Ši teisė nėra apribota įstatymu ar įstatais. Ginčydami aprašo 10 punkto teisėtumą apeliantai nurodo, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl to, kad reikalavimas nurodyti konkretų dokumentą neapriboja apeliantų teisės į informaciją, antra, kad Tarybos kompetencijoje nėra teisės riboti nario teisę disponuoti informacija, todėl Aprašo 10 punkto reikalavimas dėl įsipareigojimo neatskleisti informacijos ir dokumentų tretiesiems asmenims yra neteisėtas. Nurodo, jog spręsdamas dėl aprašo 11 punkto teisėtumo teismas nevertino aplinkybės, kad tais atvejais, kai yra prašoma susipažinti su dokumentais, 20 darbo dienų laikotarpis yra skirtas tik prašymo tenkinimo klausimo išsprendimui, tuo tarpu, jei prašymas tenkinamas, nurodomas papildomas laikotarpis, per kurį bus sudarytos sąlygos susipažinti su dokumentais. Pažymi, kad aprašas neapima taisyklių dėl informacijos ir dokumentų pateikimo susipažinimui skubos tvarka, taip pat, jog siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui, apraše turėtų būti nurodyta, kad atsisakyme suteikti informaciją turėtų būti nurodytos konkrečios normos, draudžiančios atskleisti informaciją. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl aprašo 12 punkto teisėtumo, nes šioje byloje teisę į informaciją siekia realizuoti asociacijos nariai, kurių lėšomis yra išlaikoma asociacija, todėl demokratinėje valstybėje turėtų būti normalu, kad narys turi teisę detaliai išsiaiškinti, kur šios lėšos ir kaip efektyviai naudojamos. Neturėdamas teisės gauti kopijų, asociacijos narys negalės tinkamai realizuoti šios teisės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad yra padaryta didelė pažanga technologijose, egzistuoja galimybės kopijas daryti telefonu, todėl šios teisės realizavimas neapsunkins atsakovės kaip „bandė pritemti“ teismas. Pažymi, kad teismas, vertindamas nurodytą aprašo sąlygą, nevertino jos Advokatūros įstatų 24.4. punkto, pagal kurį nariams informacija turi būti pateikta nemokamai, kontekste. Apeliantų vertinimu yra akivaizdu, kad aprašo 13 punkto formuluotė leidžia atsakovei skirtingai vertinti ir tenkinti narių prašymus – vieniems nariams gali suteikti informaciją, jeigu jie ir nenurodys, kokiems tikslams naudos, o kitiems šiuo pagrindu gali atsisakyti suteikti informaciją. Nurodo, jog nepaisant to, kad teismas atkartojo deklaratyvią atsakovės poziciją dėl aprašo 14 punkto, teismas neanalizavo ir nevertino konkrečių aprašo 14 punkte nurodytų teiginių atitikimo įstatymams, teisingumo ir protingumo principams. Konkrečiai teismas nevertino ir neišaiškino: pirma, kodėl konfidencialios informacijos sąrašas, patvirtintas 2012-05-17, Tarybos sprendimu yra taikomas jos narių atžvilgiu; antra, kokia informacija apie atsakovės veiklą gali būti panaudota asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai; trečia, kokia informacija apie teisėtą atsakovės veiklą gali pakenkti bendriems Advokatūros reikalams. Apeliantai prašo priimti ir vertinti naujus įrodymus. Pažymi, kad šių įrodymų ankščiau neteikė, nes dar nebuvo akivaizdu, kad atsakovas vengs pateikti prašomus dokumentus ir informaciją, tačiau jau matyti, kad atsakovas dokumentų nežada teikti, veiklos auditas taip pat pagrįstai tikėtina, jog nebus atliktas, šios aplinkybės paaiškėjo po bylos išnagrinėjimo.

Ieškovas Lietuvos advokatūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsisakyti priimti  apeliantų  naujai pateikiamus įrodymus; apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš apeliantų atsakovės naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, jog tvarkos, pagal kurią teikiami dokumentai ir informacija, nustatymas pats savaime negali būti vertinamas kaip ribojantis Lietuvos advokatūros nariams teikiamos informacijos apimtis. Advokatūra yra viešas juridinis asmuo, kuris ne tik įgyvendina advokatų savivaldą, bet jai taip pat suteikti įgalinimai koordinuoti ir kontroliuoti advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą, todėl Advokatūra disponuoja įvairia informacija ir dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų (įskaitant ypatingus asmens duomenis), komercinę (gamybinę), profesinę paslaptį sudaranti informacija, informacija, kurios konfidencialumą yra nurodę informacijos teikėjai, taip pat kita informacija, kurios pateikimas tretiesiems asmeninis yra ribojamas Lietuvos Respublikos įstatymų. Dėl paminėtų argumentų pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad konstitucinė laisvė ir teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti, paliekama galimybė riboti informacijos pateikimą būtinais atvejais, kurių visų įstatymų leidėjas negali numatyti. Pažymi, kad ieškiniu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl informacijos pagal ieškovų ir advokatės R. Č. 2014-05-13 prašymą netinkamo pateikimo ar nepateikimo. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos, fakto, kad ieškovai po 2014-05-16 visuotinio advokatų susirinkimo į atsakovę iki 2014-09-09 dėl informacijos nesikreipė, padarė pagrįstą išvadą, jog viešas atsakymas 2014-05-16 visuotiniame advokatų susirinkime ieškovus tenkino. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jokių neišnagrinėtų prašymų, kurie buvo gauti Advokatūroje iki aprašo išsigaliojimo dienos, nenustatyta, o maksimalus 20 darbo dienų terminas yra atitinkantis Lietuvos Respublikos teisės aktus, apeliantų reikalavimas dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimo 2 punkto panaikinimo atmestinas. Dėl aprašo 2 punkto pažymi, kad teismas tenurodė, jog apeliantai ieškiniu bando suteikti advokatams nariams teise atlikti advokatūros veiklos audito, legitimumo kontrolės, revizijos funkciją. Tokias funkcijas paprastai atlieka konkrečios veiklos auditoriai ir pateikia audito ataskaitą, kuri ir turėtų būti advokatūros nariams pateikiamu dokumentu. Pastebi, kad tokia teismo išvada atitinka teisės doktrinoje išskiriamą vieną iš teisės į informaciją įgyvendinimo būdų – informacijos teikimas per auditoriaus (revizoriaus) institutą. Nesutinka su apeliantų teiginiais, jog jų teisė į informaciją gali būti realizuota tik gavus dokumentus, o ne Tarybos ar administracijos darbuotojų iškraipytą ir subjektyviai suinterpretuotą, sutrumpintą informaciją, nes tais atvejais, kai dokumentų pateikti nėra galimybės dėl to, kad juose yra įstatymų saugoma informacija, asociacijos narių teisė gauti informaciją gali būti realizuota tik pateikiant apibendrintus duomenis. Dėl aprašo 10 punkto nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įsipareigojimas duomenų neatskleisti tretiesiems asmenims riboja disponavimo informacija, kuri nėra vieša, galimybę, tačiau ne teisę į informaciją. Pažymi, kad  aprašo 11 punktas nustato maksimalų terminą, per kurį turi būti pateikti prašomi dokumentai ir (ar) informacija. Aprašas nedraudžia informaciją suteikti ir anksčiau negu per 20 darbo dienų. Atsakovės įsitikinimu, aprašo 11.2 punkto formuluotė, jog turi būti nurodomi prašymo netenkinimo motyvai, apima ir atsisakymo teisinį pagrindimą. Pastebi, jog aprašas yra bendro pobūdžio ir aprašo 12 punkto formuluotė leidžia atskiru rašytiniu Advokatūros sutikimu dokumentus dauginti, skanuoti, fotografuoti ar kokiais nors kitais būdais kopijuoti. Tokia nuostata yra teisėta, kadangi Advokatūra yra atsakinga, jog dokumentuose esanti informacija nebūtų atskleista tretiesiems asmenims, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Apeliantų teigimu aprašo 13 punktas yra diskriminacinio pobūdžio, nes jo formuluotė leidžia atsakovei skirtingai vertinti ir tenkinti narių prašymus. Nurodo, jog toks teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nesutikimas su teismo argumentais dėl aprašo 14 punkto yra grindžiamas naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Atsakovės įsitikinimu ieškovų prašomi prijungti apeliacinės instancijos teismo nauji įrodymai neturėtų būti priimti ir vertinami, kadangi jie nėra susiję su ieškiniu, kadangi aprašo priėmimo metu apeliantų pateikiami rašytiniai įrodymai Tarybai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Nurodo, kad aprašo 14 punkte nustatyti atsakovės atsisakymo pateikti informaciją pagrindai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, konstitucinę doktriną ir teismų praktiką. Aprašas, įskaitant aprašo 14 punkte išvardintus pagrindus, kuriems, esant, atsakovė gali atsisakyti teikti informaciją ir (ar) dokumentus, savaime nepažeidžia jokių imperatyvių teisės normų, Lietuvos advokatūros įstatų ir (ar) protingumo ar sąžiningumo principų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Kartu su apeliaciniu skundu apeliantai pateikė naujus įrodymus – 1) 2014-11-20 protokolo išrašą, 2) 2015-01-08 protokolo išrašą, 3) 2015-03-03 prašymą, kurį atsisakė priimti pirmos instancijos teismas, 4) 2015-03-26 prašymą, 5) 2015-03-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, 6) 2015-03-31 atsakovės atsakymą, 7) 2015-04-28 atsakovės atsakymą, 8) 2015-04-28 atsakovės atsakymą. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantai nurodo, kad pastarųjų įrodymų anksčiau neteikė, nes dar nebuvo akivaizdu, kad atsakovė vengs pateikti prašomus dokumentus ir informaciją, tačiau jau matyti, kad atsakovė dokumentų nežada teikti, veiklos auditas taip pat pagrįstai tikėtina, jog nebus atliktas, o šios aplinkybės tapo žinomos, išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais naujais įrodymais bei įvertinęs apeliantų argumentus, sprendžia, kad įrodymai Nr. 1, 2 galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl teismas atsisako juos priimti. Dėl įrodymo Nr. 3 teisėjų kolegija pažymi, kad nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs jį priimti, todėl atsisako priimti pastarąjį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų procesiniai dokumentai yra prieinami teismui iš teismų informacinės sistemos LITEKO, todėl atsisako priimti įrodymą Nr. 5. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus Nr. 4, 6, 7, 8 pirmosios instancijos teismui, todėl šiuos naujus įrodymus – 2015-03-26 prašymą, 2015-03-31 atsakovės atsakymą, 2015-04-28 atsakovės atsakymą, 2015-04-28 atsakovės atsakymą – apeliacinės instancijos teismas priima.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos advokatūros advokatų taryba (toliau – Taryba) 2014-08-21 priėmė Sprendimą dėl dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – Sprendimas), kuriuo 1) patvirtino Dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) ir 2) nustatė, kad „visi neišnagrinėti prašymai, kurie buvo gauti Lietuvos advokatūroje iki Aprašo įsigaliojimo dienos, turi būti nagrinėjami vadovaujantis Aprašo nuostatomis. Terminas tokių prašymų išnagrinėjimui, numatytas Aprašo 11 punkte, pradedamas skaičiuoti nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos“.

Dėl Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir 12 straipsnio 2 dalies 12 punkto aiškinimo

              Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą (toliau – AĮ), tokiu būdu nepagrįstai apribodamas Lietuvos advokatūros (toliau – Advokatūra) narių teisę susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiuo apeliantų argumentu.

              Teisėjų kolegija nurodo, jog bendrieji pirmosios instancijos teismo argumentai dėl AĮ normų interpretacijos konstitucinės laisvės ir teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją kontekste yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tiek konstitucinė laisvė ir teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, tiek Advokatūros narių teisė susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą nėra absoliučios. Šios teisės gali būti ribojamos būtinais atvejais, tačiau asociacijų teisė nustatyti tam tikrus apribojimus, susijusius su jų viešąja, koordinacine, kontroliuojamąja veikla, yra įgyvendinama teisėtai tik tuo atveju, jeigu nustatomi apribojimai yra proporcingi ir būtini, siekiant apsaugoti kitas vertybes. Teisėjų kolegijos vertinimu tas reiškia ne ką kitą, o tai, kad asociacijos turi teisę apriboti asociacijos narių teisę susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą tik imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymų normų, nustatančių konkrečios informacijos atskleidimo konkretiems subjektams apribojimus, pagrindu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai per plačiai aiškino asociacijų (įskaitant ir atsakovės) teisę nustatyti tam tikrus apribojimus, susijusius su jų viešąja, koordinacine, kontroliuojamąja veikla, įgyvendinamą AĮ 12 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, tokiu būdu nepagrįstai susiaurindamas asociacijos narių teisę susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą, įtvirtintą AĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Advokatūros, įgyvendinančios Lietuvos advokatų savivaldą, kaip ir bet kurios kitos asociacijos tikslas yra koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti, todėl nepagrįstai apribojus asociacijos narių teisę, jiems garantuotą AĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punktu, būtų sukurta situacija, kai asociacijos nariai nuo asociacijos būtų atitverti dirbtiniu teisiniu barjeru, kas sąlygotų, jog asociacijos nariai, negaudami reikiamos informacijos, negalėtų tinkamai ir efektyviai dalyvauti asociacijos valdyme bei per asociaciją įgyvendinti savo teisių ir teisėtų interesų.

Dėl Sprendimo 2 punkto

Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Sprendimo 2 punkto teisėtumo, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į ginčijamo dalyko esmę ir faktines aplinkybes, sutiko su atsakovės argumentu, kad visi 2014-05-13 prašyme nurodyti klausimai buvo susiję su visuotinio advokatų susirinkimo darbotvarkės klausimais, todėl klaidingai sprendė, jog į juos buvo atsakyta susirinkimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sprendimo 2 punktas yra teisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar atsakovė Sprendimo priėmimo dieną turėjo neišnagrinėtų prašymų, kurių atžvilgiu pagal Sprendimo 2 punktą būtų taikomas Aprašas, ar visi prašymai nurodytai datai buvo išnagrinėti, įtakos Sprendimo 2 punkto teisėtumo vertinimui nedaro. Šiuo atveju svarbu yra tai, ar Taryba turėjo teisę Sprendimu įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuris jos narių atžvilgiu būtų taikomas atgaline data. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad lex retro non agit yra vienas iš teisinės valstybės principo išvedamų konstitucinių principų ir tiek įstatymų leidėjas, tiek atsakovas gali nustatyti grįžtamąjį teisės aktų galiojimą tik išimtiniais atvejais. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinių argumentų, kuriais remiantis Sprendimo 2 punkte įtvirtintas atgalinis Aprašo galiojimas galėtų būti pateisinamas bei traktuojamas esant pagrįstu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei bendruosius teisės principus, kas sąlygojo nepagrįstą išvadą dėl Sprendimo 2 punkto teisėtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendimo 2 punktas dėl aukščiau nurodytų priežasčių yra neteisėtas.

Dėl Aprašo 2 punkto

Apeliantai ginčija Aprašo 2 punkto teisėtumą, nurodydami, kad jame įtvirtinta „dokumentų“ sąvoka yra per siaura ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tai, kad „dokumentų“ sąvoka neapima atsakovės vardu sudaromų sutarčių, buhalterinės apskaitos dokumentų bei kitų atsakovės ruošiamų ir pagal teisės aktų reikalavimus ar vidaus (lokalinius) aktus saugomų dokumentų, nepažeidžia nei viešojo intereso, nei apeliantų nurodytų įstatymų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantų argumentais bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip minėta anksčiau, AĮ 13 straipsnio 4 dalies 3 punkte yra įtvirtinta asociacijos narių teisė susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą. Šiuo atveju nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantų siūlomi į pateikiamų dokumentų sąrašą įtraukti dokumentai turėtų būti pateikiami ne advokatams nariams, kurie neva neturi atitinkamos kvalifikacijos, bet profesionaliems vidinės veiklos auditoriams ir/ar konsultantams. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo riboti asociacijos narių teisę susipažinti su aukščiau nurodytais dokumentais, toks apribojimas yra neteisėtas ir nepateisinamas demokratinėje visuomenėje. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad nei asociacijos narių kvalifikacija (nesvarbu, ji yra pakankama ar ne), nei galimybė Advokatūros veiklos audito, legitimumo kontrolės bei revizijos funkcijoms pasitelkti profesionalius auditorius ir/ar visos veiklos konsultantus neeliminuoja, nepaneigia ir neatima iš asociacijos narių teisės patiems susipažinti su atsakovės vardu sudaromomis sutartimis, buhalterinės apskaitos dokumentais bei kitais atsakovės ruošiamais ir pagal teisės aktų reikalavimus ar vidaus (lokalinius) aktus saugomais dokumentais, jei asociacijos nariai to pageidauja. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Aprašo 2 punktas yra neteisėtas ir kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio Aprašo punkto teisėtumo yra nepagrįstos.

Dėl Aprašo 10 punkto

Ginčydami Aprašo 10 punkto teisėtumą apeliantai nurodo, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl to, kad reikalavimas nurodyti konkretų dokumentą neapriboja apeliantų teisės į informaciją, antra, kad Tarybos kompetencijoje nėra teisės riboti nario teisę disponuoti informacija, todėl Aprašo 10 punkto reikalavimas dėl įsipareigojimo neatskleisti informacijos ir dokumentų tretiesiems asmenims yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka bei nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimas nurodyti konkretų dokumentą nėra tapatus reikalavimui nurodyti dokumento pavadinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai nepagrįstai siaurinamai interpretuoja šią Aprašo nuostatą. Reikalavimas nurodyti konkretų dokumentą reiškia reikalavimą jį identifikuoti, t. y. nurodyti jo pavadinimą arba pateikti kitus jį apibūdinančius požymius, kuriais remiantis būtų galima jį išskirti iš kitų dokumentų – nustatyti, su kokiu dokumentu yra pageidaujama susipažinti. Atsižvelgiant į tai, pastarasis reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas ir negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis apeliantų teisę į informaciją.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog remdamasi AĮ bei Advokatūros įstatų nuostatomis, Taryba turi teisę nustatyti dokumentų ir informacijos apie Advokatūros veiklą teikimo tvarką, ką ji padarė patvirtindama Aprašą bei jo 10 punkte nustatydama, kas turi būti nurodyta prašyme leisti susipažinti su dokumentais ar gauti informaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo 10 punkto reikalavimas prašyme įsipareigoti informacijos bei dokumentų neatskleisti tretiesiems asmenims yra kvalifikuotinas kaip disponavimo dokumentais bei informacija apribojimas, kuris nagrinėjamu atveju yra pateisinamas, atsižvelgiant į Advokatūros, kaip specifinės asociacijos įgyvendinančios advokatų savivaldą, funkcijų visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apribojimas neturi potencialo varžyti nei apeliantų, nei kitų Advokatūros narių galimybių, susipažinus su dokumentais ar informacija, su kuriais pageidaujama susipažinti, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus bei yra nukreiptas į Advokatūros ir jos narių interesų apsaugą trečiųjų šalių atžvilgiu, todėl yra teisėtas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl Aprašo 10 punkto teisėtumo, o aukščiau nurodyti apeliantų argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl Aprašo 11 punkto

Apeliantai nurodo, jog spręsdamas dėl Aprašo 11 punkto teisėtumo teismas nevertino aplinkybės, kad tais atvejais, kai yra prašoma susipažinti su dokumentais, 20 darbo dienų laikotarpis yra skirtas tik prašymo tenkinimo klausimo išsprendimui, tuo tarpu, jei prašymas tenkinamas, nurodomas papildomas laikotarpis, per kurį bus sudarytos sąlygos susipažinti su dokumentais. Pažymi, kad Aprašas neapima taisyklių dėl informacijos ir dokumentų pateikimo susipažinimui skubos tvarka, taip pat, jog siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui, Apraše turėtų būti nurodyta, kad atsisakyme suteikti informaciją turėtų būti nurodytos konkrečios normos, draudžiančios atskleisti informaciją. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Aprašo 11 punkte nustatytas 20 darbo dienų terminas prašymo dėl susipažinimo su dokumentais ar informacijos pateikimo išnagrinėjimui yra pagrįstas ir pastarasis Aprašo punktas yra teisėtas. Teisėjų kolegija nurodo, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas savo argumentus dėl pastarojo Aprašo punkto teisėtumo grindė aplinkybe, jog Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnyje yra nustatytas analogiškas terminas, t. y. pastaroji nurodyto teisės akto nuostata buvo pasirinkta orientacine vertinant Aprašo 11 punkto teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu orientacinio mato pasirinkimu sutinka ir pažymi, kad nurodyto įstatymo 14 straipsnyje taip pat įtvirtinta teisė pratęsti šį terminą dar iki 20 darbo dienų, todėl šiame kontekste Aprašo 11 punkto nuostatą ta prasme, kad 20 darbo dienų laikotarpis yra skirtas tik prašymo dėl susipažinimo su dokumentais tenkinimo klausimo išsprendimui, o prašymą tenkinus, nurodomas papildomas laikotarpis, per kurį bus sudarytos sąlygos susipažinti su dokumentais, nėra pagrindo traktuoti esant neteisėta. Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad 20 darbo dienų terminas yra maksimalus terminas, t. y. ilgiausias terminas, per kurį gali būti išsprendžiamas prašymo (ne)tenkinimo klausimas, taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamas Aprašo punktas nenumato galimybės pratęsti šį terminą. Dėl to, kad Aprašas neapima taisyklių, nustatančių informacijos bei dokumentų pateikimo susipažinimui skubos tvarka tvarkos, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad kadangi 20 darbo dienų terminas yra maksimalus terminas, nurodytų taisyklių nenustatymas Apraše nesąlygoja Aprašo 11 punkto neteisėtumo. Dėl to, jog Aprašo 11.2 punktas neapima reikalavimo atsisakant tenkinti prašymą nurodyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis yra grindžiamas atsisakymas, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks reikalavimas (šiame punkte esant įtvirtintam reikalavimui nurodyti netenkinimo motyvus) būtų perteklinis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog Aprašo 11.2 punkto formuluotė „jei prašymas netenkinamas, nurodomi netenkinimo motyvai“ apima ir atsisakymo teisinį pagrindimą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Advokatūra vienija profesionalius teisininkus. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl Aprašo 11 punkto teisėtumo, todėl aukščiau nurodytus apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl Aprašo 12 punkto

Apeliantai nurodo, kad Aprašo 12 punkto nuostata toje apimtyje, kurioje nustatyta, kad narys neturi teisės pateiktų dokumentų ar jų kopijų dauginti, skanuoti, fotografuoti ar kokiais nors kitais būdais kopijuoti, jei tam nėra gavęs atskiro rašytinio Advokatūros sutikimo, yra neteisėta, nes tai riboja apeliantų teisę į informaciją. Pažymi, pastarasis Aprašo punktas turi būti vertinimas Advokatūros įstatų 24.4. punkto, pagal kurį nariams informacija turi būti pateikta nemokamai, kontekste. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutinka bei nurodo, jog, visų pirma, Aprašo 12 punktas prieštarauja Advokatūros įstatų 24.4. punktui, iš kurio seka, jog galimas draudimas daryti dokumentų ar jų kopijų, pateikiamų susipažinti, kopijas yra ne tik neteisėtas, bet ir tai, kad atsakovas turi pareigą, esant nario prašymui, pateikti nemokamas pastarųjų dokumentų ar jų kopijų kopijas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į dabartinį informacinių technologijų išsivystymo laipsnį, atsakovas gali užtikrinti dokumentų originalų išsaugojimą bei organizuoti dokumentų kopijų pateikimą nariams minimaliais kaštais, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais remdamasis teismas darė išvadą, kad apribojimas daryti kopijas tik su leidimu pripažintinas proporcingu ir atitinkančiu viešąjį interesą, yra vertintini esant nepagrįstais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad Aprašo 12 punktas yra teisėtas.

Dėl Aprašo 13 punkto

Apeliantų vertinimu, Aprašo 13 punkto formuluotė yra diskriminacinė ir leidžia atsakovei skirtingai vertinti bei remiantis pastaruoju vertinimu (ne)tenkinti narių prašymų dėl leidimo susipažinti su dokumentais bei informacijos pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų argumentu nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Aprašo 13 punktą vertino ne kaip diskriminacinį, o kaip lankstų ir padidinantį asociacijos narių teisę gauti informaciją net ir neįvykdžius tam tikrų formalių reikalavimų, t. y. atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nėra pagrindo Aprašo 13 punkte įžvelgti kokius nors tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos požymis. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija aukščiau nurodytą apeliantų argumentą atmeta kai nepagrįstą.

Dėl Aprašo 14 punkto

Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atkartojo deklaratyvią atsakovo poziciją dėl Aprašo 14 punkto bei neanalizavo ir nevertino konkrečių Aprašo 14 punkte nurodytų teiginių atitikimo įstatymams, teisingumo ir protingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliantų argumentais. Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nei viena aprašo 14 punkte įtvirtinta nuostata, leidžianti atsakovei atsisakyti pateikti informaciją ir/ar dokumentus nariams, nepažeidžia įstatymų reikalavimų ir viešojo intereso. Dėl to, kad Aprašo 14.1, 14.2, 14.5 ir 14.6 punktai nepažeidžia apeliantų teisių ir teisėtų interesų apeliacinės instancijos teismas sutinka. Dėl Aprašo 14.6 punkto papildomai pažymėtina, kad Konfidencialios informacijos sąrašas, patvirtintas 2012-05-17 Tarybos sprendimu, yra galiojantis ir nėra ginčijamas šioje civilinėje byloje, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, dėl jo nuostatų teisėtumo nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog, kaip minėta, asociacijos turi teisę apriboti asociacijos narių teisę susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą tik imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymų normų, nustatančių konkrečios informacijos atskleidimo konkretiems subjektams apribojimus, pagrindu, todėl Aprašo 14.3 ir 14.4 punktai šiame kontekste vertinti kaip nepagrįstai išplečiantys atsakovo teisę apriboti asociacijos narių teisę susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą bei pripažintini esant neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Aprašo 14.3 ir 14.4 punktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl apeliacinio skundo ir ieškinio reikalavimų

              Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė AĮ, Advokatūros įstatus bei bendruosius teisės principus, kas sąlygojo, jog nepagrįstai sprendė dėl Sprendimo 2 punkto ir Aprašo 2, 12, 14.3 ir 14.4 punktų teisėtumo bei į tai, kad šie Sprendimo ir Aprašo punktai yra pripažinti neteisėtais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas apeliacinį skundą šioje dalyje tenkinti, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria Sprendimo 2 punktas ir Aprašo 2, 12, 14.3 ir 14.4 punktai pripažinti teisėtais, ir klausimą išspręsti iš esmės – Sprendimo 2 punktą ir Aprašo 2, 12, 14.3 ir 14.4 punktus panaikinti kaip neteisėtus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

              Kadangi panaikinus Aprašo 2, 12, 14.3 ir 14.4 punktus ir palikus Aprašą galioti, Aprašas taptų neaiškus bei prarastų potencialą tinkamai atlikti savo funkciją – nustatyti Advokatūros nario teisės gauti informaciją apie Advokatūros veiklą bei teisės susipažinti su Advokatūros dokumentais pagal Advokatūros įstatų 24.2 ir 24.6 punktus tvarką ir terminus – teisėjų kolegija sprendžia, kad Aprašas turi būti panaikintas pilna apimtimi. Remdamasis aplinkybe, kad panaikinus Aprašą pilna apimtimi, praranda prasmę Sprendimo 1 punktas, bei tuo, jog Sprendimo 2 punktas yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimą pilna apimtimi, kas sąlygoja, kad apeliantų ieškinio reikalavimai yra tenkinami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas iš esmės apeliantų naudai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir dalyje, kuria priteista iš ieškovų D. V., J. J., E. M., R. K. po 217,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai ir šį atsakovo reikalavimą atmesti.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija tenkina apeliantų reikalavimą priteisti iš atsakovo apeliantės J. J. naudai 31,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, o atsakovo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš apeliantų atmeta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Apeliantų J. J., E. M. ir R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą dalyse, kuriomis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimo dėl dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašo patvirtinimo 2 punktas ir Dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašo 2, 12, 14.3 ir 14.4 punktai pripažinti teisėtais bei iš ieškovų D. V., J. J., E. M., R. K. priteista po 217,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo Lietuvos advokatūros naudai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2014-08-21 sprendimą dėl dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašo patvirtinimo, kuriuo patvirtintas Dokumentų ir informacijos apie Lietuvos advokatūros veiklą teikimo Lietuvos advokatūros nariams tvarkos aprašas.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos advokatūros apeliantės J. J. naudai 31,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                Loreta Bujokaitė

          Aldona Tilindienė

                                                                                Dainius Rinkevičius