Civilinė byla Nr. 2A-1230/2014

Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6; 35.5; 36.2; 63.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „MGP Investicija“, G. G., M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1827-798/2014 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „MGP Investicija“, G. G., M. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „MGP Investicija“, G. G., M. G., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 200 000 Lt skolos, 5 proc. palūkanų nuo 200 000 Lt skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki visiško skolos grąžinimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

  Teigė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „MGP investicija“ 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo paskolinta 400 000 Lt suma. Paskolos suma buvo perduota, o atsakovas įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 5 d. Paskolos sutarties 2.9 punkte buvo numatytos paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės: žemės sklypo ir pastato, esančių Kauno g. 24, Vilniuje, priklausančių UAB „Gaudita“, įkeitimas paskolos davėjo naudai bei atsakovų G. G. ir M. G. laidavimas. 2012 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartimi atsakovai G. G. ir M. G. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, kaip UAB „MGP investicija“ kreditoriui, visu savo turtu, jei skolininkas paskolos sutartyje nustatytais terminais negrąžins suteiktos 400 000 Lt paskolos ar prievolę grąžinti paskolą įvykdys netinkamai (laidavimo sutarties 1.1 punktas). Pagal laidavimo sutarties 1.2 punktą laiduotojai atsako kreditoriui tiek už pagrindinės prievolės (paskolos sumos grąžinimą), tiek už visų šalutinių prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymą (netesybas, palūkanas, baudas nuostolius ir pan.). Atsakovas UAB „MGP investicija“ grąžino tik 200 000 Lt. Likusios sumos negrąžino nei atsakovas UAB „MGP investicija“, nei laiduotojai. Išieškoti skolą iš hipoteka įkeisto UAB „Gaudita“ turto ieškovas neturi galimybių, nes Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3502-656/2013 taikė laikinąsias apsaugos priemones šio turto atžvilgiu. Dėl to ieškovas prašė priteisti iš atsakovų likusią pagrindinę 200 000 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas (paskolos sutarties 2.8 punktas), 6 proc. procesinių palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu: priteisė solidariai ieškovui V. G. iš atsakovų UAB „MGP Investicija“, G. G. ir M. G. 200 000,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 200 000,00 Lt sumos nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki visiško prievolės įvykdymo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5000,00 Lt žyminio mokesčio, t. y. po 1666,67 Lt iš kiekvieno atsakovo; priteisė iš atsakovų UAB „MGP investicija“, G. G. ir M. G. valstybei 63,65 Lt, t. y. po 21,22 Lt iš kiekvieno atsakovo, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

              Teismas pripažino, kad kreditorius V. G. turi teisę pasirinkti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, nes nei vienoje iš pateiktų sutarčių (paskolos, svetimo daikto hipotekos, laidavimo) sutarčių nuostatose nėra nustatytas kreditoriaus reikalavimo patenkinimo eiliškumas.  Todėl atsakovų argumentą, kad ieškovas privalėjęs pirmiausia naudotis hipotekos kreditoriaus teisėmis, teismas atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovai laidavimo sutartį pasirašė ieškovo suklaidinti, t. y. kad ieškovas, pasinaudodamas atsakovų G. G. ir M. G. pasitikėjimu, pateikė pasirašyti laidavimo sutartį, kurioje nėra numatyta sąlyga, kad laiduotojai atsakys kreditoriui tik tokiu atveju, jei kreditoriaus reikalavimų patenkinimui neužteks hipoteka įkeisto turto. Teismo vertinimu, atsakovas G. G., būdamas UAB „MGP Investicija“ akcininkas ir generalinis direktorius, buvo tiesiogiai suinteresuotas gauti paskolą, reikalingą verslo poreikiams tenkinti, todėl pritarė paskolai, pasirašė 2012 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartį. Atsakovė M. G. (G. G. sutuoktinė) taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad laidavimo sandorį sudarė dėl suklaidinimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovams buvo arba turėjo būti žinomos aplinkybės ne tik dėl paskolos, bet ir dėl laidavimo sutarties sąlygų, įskaitant sąlygą dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo. Pažymėjo ir tai, kad laidavimo sutartys nėra specifinės; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių. Dėl to, teismo vertinimu, protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimų dėl sąlygų, sudarymo padarinių, kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu paaiškinti neaiškumus, tačiau byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog tai buvo padaryta. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo, nėra teisinio pagrindo.

Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad ieškovas nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos. Pažymėjo, kad šalys nesiejo kreditoriaus teisės kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo su skolininko tiesioginiu atsisakymu grąžinti skolą. Anot teismo, apie skolininko atsisakymą vykdyti sutartį galima spręsti iš jo veiksmų, t. y. šiuo atveju neveikimo (dalies skolos negrąžinimo). Be to, bet kokie sutarčių įvykdymo termino pakeitimai galimi tik abiem šalims dėl to atskirai sutarus, todėl skolininko pageidavimas vykdyti sutartį kitomis sąlygomis ar terminais nėra privalomas kitai šaliai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas taip pat atmetė atsakovų argumentą dėl bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo tuo pagrindu, kad ieškovas nesutiko su atsakovų siūlymu pratęsti skolos grąžinimo terminą ar skolą užtikrinti papildomomis prievolių užtikrinimo priemonėmis.

Teismas laikė pagrįstu ieškovo prašymą priteisti kompensacines palūkanas (paskolos sutarties 2.8 p.), iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą solidariai priteisti 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško jo įvykdymo. Teismas nusprendė solidariai iš atsakovų priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, pažymėjęs, kad iš atsakovų G. G. ir M. G., kaip fizinių asmenų, negali būti priteistos juridiniam asmeniui taikytinos procesinės metinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „MGP Investicija“, G. G., M. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsisakius ieškovo ieškinį atmesti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas, atmesdamas atsakovo G. G. prašymą atidėti teismo posėdį dėl jo ligos, pažeidė principą audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji šalis), neįvertino, kad atsakovas niekada nevilkino teismo proceso. Pažymi, kad, atsakovas G. G. buvo nusprendęs bylą vesti savarankiškai, t. y. nesinaudodamas teisininkų pagalba, todėl surasti atstovo, kuris galėtų susipažinti su bylos medžiaga, pasiruošti bylos nagrinėjimui, likus vienai dienai iki teismo posėdžio objektyviai nebuvo įmanoma. Anot apeliantų, atsakovo G. G. nedalyvavimas teismo posėdyje galėjo nulemti tai, kad nebuvo atskleista bylos esmė, atitinkamai dėl to galėjo būti priimtas neišsamus ir nepagrįstas sprendimas. Tai, anot atsakovų, sudaro savarankišką teisinį pagrindą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti  nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Priešingu atveju, būtų pažeista atsakovų teisė į sąžiningą teismo procesą.
2. Teismas sutarties šalių pareigas reglamentuojančias nuostatas (CK 6.158 str., 6.200 str.) aiškino ir taikė itin formaliai. UAB „MGP Investicija“ užtruko atsiskaityti su ieškovu pagal paskolos sutartį dėl neplanuotai pasikeitusios situacijos, tačiau bendrovė nevengė bendradarbiauti su ieškovu, ne vieną kartą bandė susitarti dėl paskolos sutarties terminio pratęsimo, likusios skolos dalies grąžinimo dalimis, siūlė papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo garantijas, tačiau ieškovas su siūlomomis sąlygomis nesutiko. Taigi, ieškovas vengė bet kokio bendradarbiavimo ir kooperavimosi.
3. Teismas formaliai vertino faktą, jog tinkamas prievolės įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, t. y. viršija likusio įsiskolinimo sumą. Pažymi, kad aplinkybė, jog dėl hipotekos galiojimo vyksta ginčas teisme, hipotekos pasibaigimui įtakos neturi. Laikinas draudimas imtis išieškojimo veiksmų iš jo naudai įkeisto nekilnojamojo turto nereiškia, kad pats sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo nekilnojamasis turtas įkeistas ieškovo naudai, bus pripažintas negaliojančiu, o ieškovas negalės nukreipti išieškojimo į jo naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą.
4. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl atsakovų G. G. ir M. G. atsakomybės pagal laidavimo sutartį, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.90 straipsnį: 1) atsakovai, sudarydami laidavimo sutartį su ieškovu, susitarė, jog pagal paskolos sutartį atsakys tik tokiu atveju, jeigu ieškovo reikalavimo neįvykdys skolininkas pagal paskolos sutartį ir ieškovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto nepakaks pilnai atsiskaityti pagal paskolos sutartį; 2) teismas neįvertino, kad laidavimo sutarties 2.1. punkto formuluotė nėra detalizuota laidavimo sutartyje, kad jos neigiamas turinys laiduotojams nebuvo atskleistas, dėl ko laiduotojai buvo suklaidinti. Laiduotojas G. G. nėra profesionalus teisininkas, neturi teisinio išsilavinimo, todėl kasacinio teismo doktrinoje suformuotas teisinis formuluotės „iki visiško skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo“ išaiškinimas jam, kaip fiziniam asmeniui, nebuvo ir negalėjo būti žinomas. Be to, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nebuvo paneigta, kad laidavimo sutarties sąlygas parengė ieškovas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sąlyga prieštarauja sąžiningumo kriterijams; 3) teismas nevertino tikrųjų šalies ketinimų.
5. Teismas nevertino, jog laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kadangi suėjo naikinamasis terminas. Anot atsakovų, nagrinėjamu atveju taikytinos CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes laidavimas šiuo atveju yra terminuotas, kadangi laidavimu yra užtikrinta terminuota prievolė, kurios pagrindu ir turi būti sprendžiamas laidavimo pabaigos momentas. Atsakovų teigimu, ieškovas jau nuo 2012 m. lapkričio 5 d. turėjo reikšti ieškinį atsakovams G. G., M. G., kadangi laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo terminas baigėsi laiku negrąžinus paskolos 2012 m. lapkričio 5 d., tačiau ieškinį pateikė praleidęs 3 mėnesių terminą.
6. Teismo sprendimu buvo priteistos dvigubos palūkanos. Anot atsakovų, pagal paskolos sutartį palūkanos galėjo būti skaičiuojamos tik iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o po ieškinio pateikimo teismui galėjo būti skaičiuojamos tik procesinės palūkanos.
7. Teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė 5000 Lt žyminio mokesčio. Anot atsakovų, jie negali būti atsakingi už nepagrįstą ieškovo išlaidavimą teikiant ieškinį dėl skolos priteisimo ne elektroninių priemonių ryšiais ir mokant didesnį žyminį mokestį, nei galėtų būti mokama. Todėl, apeliantų nuomone, ieškinio tenkinimo atveju iš jų galėjo būti priteista tik 3750 Lt žyminio mokesčio, nes likusias žyminio mokesčio išlaidas ieškovas turi prisiimti dėl savo paties nepagrįsto išlaidavimo.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl teismo posėdžio atidėjimo. Teismui buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis vieno iš atsakovų ligos faktą, tačiau kiti atsakovai, nors objektyviai dalyvauti teisme galėjo, į teismo posėdį neatvyko. Toks atsakovų elgesys, anot ieškovo, parodo, kad atsakovai siekė vilkinti teismo procesą. Pažymi, kad nei vienas atsakovas nepasirūpino atstovavimu teisme, nors iš procesinių dokumentų bei apeliacinio skundo matyti, kad teisininko paslaugomis buvo naudojamasi. Be to, nėra duomenų, kad atsakovo G. G. liga buvo tokio sudėtingumo, jog neleido dalyvauti teismo posėdyje.
2. Pasirengimas nagrinėti bylą vyko apsikeitimo paruošiamaisiais dokumentais būdu, t. y. šalys juose išdėstė visus savo argumentus dėl pareikšto ieškinio ir pagal tai teismas nagrinėjo bylą, todėl atsakovai negali teigti, jog procese nebuvo išklausyta jų pozicija. Apie bylos esmės atskleidimą sprendžiama ne pagal formalų šalies dalyvavimą ar nedalyvavimą teismo posėdyje, o pagal teismo sprendimo argumentų ir motyvų išsamumą.
3. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 6.158 ir CK 6.200 straipsnių nuostatas. CK įtvirtinta pareiga šalims bendradarbiauti nereiškia sutartį pažeidusios šalies teisės vienašališkai reikalauti sutartį vykdyti ne pagal iš anksto šalių sutartas sąlygas, o pagal vienos jų, šiuo atveju pažeidusios sutartį šalies pageidavimus. Bet kokie sutarčių įvykdymo termino pakeitimai galimi tik abiem šalims dėl to atskirai susitarus, todėl skolininko pageidavimas vykdyti sutartį kitomis sąlygomis ar terminais nėra privalomas nei kitai ginčo šaliai, nei ginčą nagrinėjančiam teismui ir prieštarauja CK 6.59 straipsnio nuostatoms. Vienašališkai negrąžindami paskolos, atsakovai patys šiurkščiai pažeidžia CK 6.158 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą elgtis sąžiningai, turint sutartinių santykių.
4. Hipoteka yra viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių (kaip ir laidavimas), o kuria iš jų naudotis (ar visomis iš karto), sprendžia kreditorius. Be to, nustatyta, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kitoje byloje tokia užtikrinimo priemone ieškovas neturi realių galimybių pasinaudoti siekiant atgauti skolą.
5. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai G. G. ir M. G. pagal laidavimo sutartį turi atsakyti tik tuomet, kai prievolės neįvykdys pagrindinis skolininkas bei jei skolos padengimui nepakaks hipoteka įkeisto turto: 1) toks atsakovų aiškinimas prieštarauja laidavimo sutarties 1.1 punktui, kuriuo buvo susitarta dėl solidarios, o ne subsidiarios atsakomybės; 2) šalys jokia forma nebuvo susitarusios, jog laiduotojai atsako tik tokiu atveju, kai reikalavimo neįvykdo pagrindinis skolininkas ir ieškovo naudai įkeisto turto nepakanka; 3) apeliaciniame skunde melagingai tvirtinama, kad atsakovas G. G. nėra teisininkas, nes šis atsakovas turi teisinį išsilavinimą, įgytą Mykolo Romerio universitete, tad jam turėjo būti puikiai suprantamos sudaromo sandorio sąlygos ir pasekmės; 4) priešieškinis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto suklydimo įtakoje, byloje nebuvo pareikštas, todėl nepagrįstai tvirtinama, kad teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį.
6. Nepagrįstai apeliantai teigia, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi dėl naikinamojo termino suėjimo. Šis argumentas buvo pateiktas tik apeliaciniame skunde (CPK 306 str. 2 d.). Laidavimo sutartyje nurodžius, kad laidavimo sutartis ir laiduotojų įsipareigojimas atsakyti už skolininką galioja iki visiško skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo, CK 6.88 ir CK 6.89 straipsnių nuostatos dėl laidavimo pabaigos netaikomos, šalys susitarė dėl laidavimo iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo, o ieškovas nepraleido termino kreiptis dėl skolos iš laiduotojų priteisimo.
7. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė dvigubas palūkanas. Šį apeliantų argumentą paneigia CK 6.874 straipsnio nuostatos ir kasacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2005 m. birželio 25 d. konsultacija A3-130 „Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo“).
8. Teismas iš atsakovų pagrįstai priteisė 5000 Lt žyminio mokesčio. Bylų nagrinėjimas elektroninių ryšių priemonėmis (EPP) pradėtas tik 2013 m. liepos 1 d., tuo tarpu ieškinys atsakovams teisme įregistruotas 2013 m. kovo 8 dieną.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimas keistinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. G. ir atsakovas UAB „MGP Investicija“ 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovo nuosavybėn perduoti 400 000 Lt paskolos sumą, o atsakovas įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 5 d. (4-6 b. l.). Paskolos suma atsakovui UAB „MGP Investicija“ buvo perduota (7, 8 b. l.). 2013 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymu ieškovui buvo grąžinta 200 000 Lt paskolos dalis (9 b. l.). Taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 13 d. tarp ieškovo ir atsakovų G. G. bei M. G. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria atsakovai, kaip laiduotojai, įsipareigojo atsakyti kreditoriui kartu su skolininku UAB „MGP Investicija“ kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, kai skolininko prievolė pagal 2012 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartį bus neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, taip pat įsipareigojo atsakyti kreditoriui tiek už pagrindinės prievolės – laidavimo sutarties 1.1 punkte nurodytos paskolos sumos – sugrąžinimą, tiek ir už visų šalutinių prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymą (netesybas, palūkanas, baudas, nuostolius ir pan.) (16-17 b. l.).

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų (paskolos gavėjo ir laiduotojų) negrąžintą paskolos dalį – t. y. 200 000 Lt, ir palūkanas, šių reikalavimų pagrįstumą įrodinėdamas atsakovų netinkamu paskolos ir laidavimo sutarčių vykdymu.

Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant apeliantui

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, jog byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis; kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatą, bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose); kitais atvejais teismas ieškovo prašymu priima sprendimą už akių; jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, taikydamas minėtą CPK 246 straipsnio 2 dalies normą, turi nustatyti, ar atsakovas neatvyko į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių. Tai reiškia, kad teismas tam tikras priežastis įvertina pagal šį – svarbos – kriterijų. Įstatymo nuostata, kad jame išvardintos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis priežastimis, aiškintina taip, kad įvertinti tokias priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras neįprastas, nepaprastas, išskirtines aplinkybes. Jų įvertinimas yra teismo prerogatyva (CPK 185 str.). (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2004)

Nagrinėjamu atveju ieškovas V. G. ieškinį pareiškė keliems solidariems atsakovams: UAB „MGP investicija“, G. G., M. G..

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį skirti nagrinėti teismo posėdyje 2014 m. sausio 31 d. (138 b. l.). Vilniaus apygardos teisme 2014 m. sausio 30 d. buvo gautas G. G. prašymas atidėti teismo posėdį dėl jo ligos. Šį prašymą G. G. taip pat pateikė ir UAB „MGP Investicija“ vardu – t. y. prašymą pasirašė kaip bendrovės direktorius (149-159 b. l.). Teismo posėdžio dieną taip pat buvo gautas atsakovės M. G. prašymas atidėti teismo posėdį, kuriuo ji informavo teismą, kad jos interesus teisme atstovaus jos sutuoktinis G. G., kuris dėl ligos paskirtame teismo posėdyje negali dalyvauti (155 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą atsakovų neatvykimo priežastis laikyti nesvarbiomis.

Tiek procesinius dokumentus, tiek prašymą atidėti teismo posėdį UAB „MGP Investicija“ vardu teikė ir pasirašė bendrovės direktorius G. G., kuris šioje byloje turi ir atsakovo procesinę padėtį. Prašyme dėl teismo posėdžio atidėjimo G. G. nurodė, kad jis ketina bylą vesti, nesinaudodamas profesionalių teisininkų paslaugomis, todėl, anot jo, joks kitas atstovas atstovauti MGP „Investicija“ ir jo interesus šioje byloje negali.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 56 straipsnio 2 dalies nuostatą, be šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų asmenų (advokatų, advokatų padėjėjų, turinčių jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį  leidimą atstovauti konkrečioje byloje, vieno iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu), juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. G. G., kaip UAB „MGP Investicija“ atstovas, nepateikė duomenų, įrodančių, jog nebuvo galimybės įgalioti kitą asmenį atstovauti bendrovės interesams teisme. Be to, iš G. G. pateikto pranešimo apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. (151 b. l.) negalima spręsti, jog jo liga buvo tokio pobūdžio, kad jis apskritai negalėjo atvykti į teismo posėdį. Teiginiai, kad neįmanoma susirasti atstovą, kuris galėtų susipažinti su bylos medžiaga, pasiruošti bylos nagrinėjimui, likus vienai dienai iki teismo posėdžio, yra deklaratyvaus pobūdžio, tuo labiau, kad nagrinėjama civilinė byla savo sprendžiamų klausimų pobūdžiu ir apimtimi nėra sudėtinga. Be to, kelia abejonių G. G. teiginiai, kad jis neketino naudotis profesionalaus teisininko paslaugomis, nes apeliacinį skundą visų atsakovų vardu pateikė būtent advokatas. Todėl atsakovų UAB „MGP Investicija“ ir G. G. neatvykimas į teismo posėdį šiuo atveju negali būti laikomas pateisinamu.

Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme, be kitko, gali būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Kadangi byloje nėra pateikta duomenų, jog buvo sudaryta tokio pobūdžio pavedimo sutartis ir kad G. G. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, yra pagrindas pripažinti, jog ir M. G. į teismo posėdį neatvyko taip pat be pateisinamos priežasties.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo G. G. prašymą atidėti teismo posėdį dėl jo ligos, pažeidė principą audiatur et altera pars, kad G. G. nedalyvavimas teismo posėdyje galėjo nulemti bylos esmės neatskleidimą, dėl ko galėjo būti priimtas neišsamus ir nepagrįstas teismo sprendimas. Pažymėtina, kad atsakovai visus savo paaiškinimus ir atsikirtimus galėjo pateikti ir pateikė tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde, todėl atsakovų teisė būti išklausytiems buvo realizuota procesiniais dokumentais. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, sprendžia, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus, nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nebuvo atskleista bylos esmė, todėl minėti apeliantų argumentai, susiję su bylos išnagrinėjimu jiems nedalyvaujant, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl galimybės skolą išsiieškoti iš įkeisto daikto

Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Taigi, prievolės įvykdymui užtikrinti gali būti taikomi keli įvykdymo užtikrinimo būdai kartu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir sudarytas paskolos, sutartinės hipotekos, laidavimo sutartis, sprendžia, jog paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo pasirinktos kelios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės: svetimo nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo) hipoteka ir laidavimas (5, 10-17 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio   29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3-P-537/2011, nurodė, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.

Kasacinio teismo praktika taip pat nustatyta, jog hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Tokios taisyklės taikymas iš esmės konstatuotas ir kasacinio teismo plenarinės sesijos nutarime, kur nurodyta, jog laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.), o „kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip“. Taigi, tam, kad laiduotojas būtų atleistas nuo atsakomybės, jis turėtų įrodyti, kad šalys buvo susitarę, jog kreditoriaus (ieškovo) nepasinaudojimas teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto prieš reiškiant reikalavimą laiduotojui reiškia tokios teisės atsisakymą laiduotojo atžvilgiu (CPK 12, 178 str.).

              Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas į minėtą kasacinio teismo praktiką atsižvelgė ir atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovas privalėjęs pirmiausia naudotis hipotekos kreditoriaus teisėmis. Iš tiesų bylos duomenys (tiksliau paskolos ir laidavimo sutartys) patvirtina, kad šalys nebuvo susitarusios, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininko prievolę įvykdytų laiduotojas tik tokiu atveju, kai bus pasinaudota teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto UAB „Gaudita“ turto. Nesant tokio susitarimo ieškovas, kaip kreditorius, turėjo teisę pasirinkti, kokiomis (kuriomis) įvykdymo užtikrinimo priemonėmis pasinaudoti paskolos gavėjo įsiskolinimui padengti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad reikalaudamas iš laiduotojų padengti pagal paskolos sutartį susidariusį įsiskolinimą, ieškovas pažeidė laiduotojų teises. Atitinkamai yra pagrindas atmesti apeliantų argumentus, susijusius su galimybe pagrindinio skolininko įsiskolinimą padengti iš ieškovo naudai įkeisto UAB „Gaudito“ nekilnojamojo turto.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Anot apeliantų, teismas nevertino tikrųjų šalių ketinimų, sudarant laidavimo sutartį. Jų teigimu, jie su ieškovu buvo susitarę, kad pagal paskolos sutartį atsakys tik tokiu atveju, jeigu ieškovo reikalavimo neįvykdys skolininkas pagal paskolos sutartį ir ieškovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto nepakaks pilnai atsiskaityti pagal paskolos sutartį, tačiau ieškovas šios sąlygos į laidavimo sutartį neįtraukė, taigi, juos suklaidino.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog šalies elgesys, kaip suklydimas, gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378; 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514; ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas, laidavimo sutartyje nenurodydamas apeliantų nurodytos sąlygos, suklaidino juos.

Byloje nėra duomenų, jog atsakovams G. G., M. G. buvo apribotos galimybės ir/ar pareiga susipažinti su laidavimo sutarties turiniu, o esant neaiškumams (taip pat ir dėl laidavimo sutarties 2.1 punkto reikšmės ir pasekmių), juos išsiaiškinti, pasitelkiant atitinkamus specialistus ar kreipiantis į patį ieškovą dėl paaiškinimo. Pažymėtina, jog laidavimo sutarties turinys nesukelia jokių abejonių dėl jos šalių valios išraiškos, nes šalių valia išreikšta aiškiai, detaliai, suteikiant kiekvienai sutarties sąlygai aiškią reikšmę, kurią turi adekvačiai suprasti kiekvienas sąžiningas ir atidus asmuo analogiškomis sąlygomis. Taip pat laidavimo sutartyse nėra įrašytų jokių sąlygų, kurias būtų galima vertinti dviprasmiškai ir kurios sudarytų prielaidą sutartį pasirašančiam asmeniui joms suteikti kitokį turinį, nei jis yra išreikštas pačioje sutartyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskolos sutartį UAB „MGP Investicija“ vardu pasirašė G. G., kaip direktorius. Jis taip pat yra šios bendrovės akcininkas (57-60 b. l.). M. G. - buvusi UAB „MGP Investicija“ akcininkė (žr. 57 b. l.). Todėl vertinant laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, atsižvelgtina į tai, kad šie atsakovai laikytini verslu užsiimančiais asmenimis, todėl jiems keliami didesni, nei įprastam žmogui, atidumo reikalavimai, sudarant bet kokius sandorius, tarp jų ir ginčo laidavimo sutartį. Be to, kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, G. G., būdamas UAB „MGP Investicija“ akcininkas ir generalinis direktorius, buvo tiesiogiai suinteresuotas gauti paskolą, reikalingą verslo poreikiams tenkinti, dėl to pasirašė ginčo laidavimo sutartį.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo, nėra teisinio pagrindo.

Dėl bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos

Anot apeliantų, teismas sutarties šalių pareigas reglamentuojančias nuostatas (CK 6.158 str., 6.200 str.) aiškino ir taikė itin formaliai. Jų teigimu, UAB „MGP Investicija“ užtruko atsiskaityti su ieškovu pagal paskolos sutartį dėl neplanuotai pasikeitusios situacijos, tačiau bendrovė nevengė bendradarbiauti su ieškovu, ne vieną kartą bandė susitarti dėl paskolos sutarties terminio pratęsimo, likusios skolos dalies grąžinimo dalimis, siūlė papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo garantijas, tačiau ieškovas su siūlomomis sąlygomis nesutiko. Apeliantų nuomone, ieškovas vengė bet kokio bendradarbiavimo ir kooperavimosi.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju negalima spręsti apie tai, jog ieškovas pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą. Pažymi, kad ieškovas nėra įpareigotas sutikti su bet kokiais skolininko (paskolos gavėjo) pasiūlymais, kurių praktinis įgyvendinimas yra abejotinas.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas UAB „MGP Investicija“ gražino  tik 200 000 Lt suteiktos paskolos (žr. 2013 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1; 9 b. l.). Atsakovas iki šiol daugiau mokėjimų ieškovui neatliko. Toks pasyvus skolininko elgesys leidžia pagrįstai manyti, jog ir pratęsus paskolos sutarties terminą ar išdėsčius skolos mokėjimą dalimis, atsakovas UAB „MGP Investicija“ nebūtų vykdęs sutartinių savo įsipareigojimų, nes šiai dienai daugiau kaip metus nebuvo atliktas joks kitas mokėjimas ieškovui, vykdant paskolos sutartį.

Kita vertus, atsakovai privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.200 str. 1 d.). Vien tuo pagrindu, kad ieškovas nesutiko taikyti nuolaidų skolininkui, atsakomybė jiems negali sumažėti, nes tokios pareigos ieškovui, kaip kredito davėjui, nenumato nei įstatymas, nei pati sutartis. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kreditoriaus teisės kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo su skolininko tiesioginiu atsisakymu grąžinti skolą šalys nesusiejo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo.

Dėl CK 6.88 straipsnio taikymo

              Apeliaciniame skunde teigiama, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi, nes suėjo CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas naikinamasis terminas.

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012)

Nagrinėjamu atveju 2012 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad laidavimo sutartis ir laiduotojų įsipareigojimas atsakyti už skolininką galioja iki visiško skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo. Taigi, ginčo laidavimo sutartimi šalys susitarė, jog laiduotojų įsipareigojimai ieškovui galioja iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių ieškinio padavimo terminas nėra taikomas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutartyje buvo nurodyta, jog ginčo laidavimo sutarties atžvilgiu netaikomas CK 6.88 straipsnis.

Dėl palūkanų priteisimo

              Skundžiama teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas iš atsakovų ieškovui, be kitko, priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 200 000 Lt sumos nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki visiško prievolės įvykdymo bei 5 proc. dydžio metines palūkanos skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Apeliantų nuomone, teismas priteisė dvigubas palūkanas, nes, jų teigimu, pagal paskolos sutartį palūkanos galėjo būti skaičiuojamos tik iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o po ieškinio pateikimo teismui gali būti skaičiuojamos tik procesinės palūkanos.

Teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui sutikti su apeliantų teiginiais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra sutarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas kompensuojamojo pobūdžio palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad atlygintinės paskolos sutarties atveju, kai paskolos gavėjas pažeidžia sutartinę prievolę grąžinti skolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui sutartas arba įstatyme pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį nustatytas pelno palūkanas ir kompensuojamojo pobūdžio palūkanas, nustatytas CK 6.210 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013). 

Tačiau nagrinėjamu atveju minėta kasacinio teismo suformuota praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi ginčo paskolos sutarties 2.8 punktu sandorio šalys susitarė, jog paskola suteikiama be palūkanų – kitaip tariant susitarė, kas paskolos sutartis yra neatlygintinė. Todėl šiuo atveju negalima remtis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi.

Pažymėtina, kad paskolos sutarties 2.8 punkte numačius, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, palūkanas skaičiuojant nuo negrąžintos paskolos sumos, šalys iš esmės susitarė dėl kompensuojamojo pobūdžio palūkanų, kurios atitinka CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas įstatymines palūkanas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Teismų praktikos įtrauktas ir vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo suformuotą praktiką, yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutartyje sutartos (iš esmės atitinkančios CK 6.200 straipsnio 1 dalyje) palūkanos turi būti skaičiuojamos tik iki bylos iškėlimo teisme, o paskui tik procesinės palūkanos.

Kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, į teismo priteistą sumą, nuo kurios yra skaičiuojamos procesinės palūkanos, gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino perleidimą ir (arba) netesybas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012), yra pagrindas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas skaičiuoti nuo sumos, kuri susideda iš negrąžintos paskolos (200 000 Lt) ir iki bylos iškėlimo teisme paskaičiuotų 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos – t. y. 3479,45 Lt (200 000 Lt * 5 proc. * 127 dienų / 365 dienos), iš viso 203 479,45 Lt.

Dėl žyminio mokesčio

Atsakovų nuomone, teismas iš jų ieškovui galėjo priteisti tik 3750 Lt žyminio mokesčio, nes jie negali būti atsakingi už ieškovo nepagrįstą išlaidavimą teikiant ieškinį dėl skolos priteisimo ne elektroninių priemonių ryšiais ir mokant didesnį žyminį mokestį, nei galėtų būti mokama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjas, numatydamas ieškovui (pareiškėjui) žyminio mokesčio mokėjimo nuolaidas, kai procesiniai dokumentai teismui teikiami elektorinių ryšių priemonėmis (žr. CPK 80 str. 7 d.), atskirai nenumatė galimybės priešingai bylą pralaimėjusiai šaliai mažinti ieškovui priteistiną žyminį mokestį (ar jo dalį, priklausomai nuo to, ar ieškinys tenkintas visa apimtimi, ar tik iš dalies), kaip bylinėjimosi išlaidas, remiantis tuo, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybe procesinius dokumentus teismui teikti elektroninių ryšių priemonėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė pasirinkti, kokiu būdu bus teikiami procesiniai dokumentai teismui, yra palikta šiuos dokumentus teikiančiam asmeniui. Todėl minėtus apeliantų argumentus yra pagrindas atmesti.

              Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, tinkamai taikė paskolą ir laidavimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas, tačiau įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 200 000 Lt sumos nuo 2012 m. lapkričio 5 d. priteisė iki visiško prievolės įvykdymo, o ne iki bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovui solidariai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuojant nuo 200 000,00 Lt sumos nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki visiško prievolės įvykdymo bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti, nurodant, kad iš atsakovų ieškovui solidariai priteisiamos 3479,45 Lt dydžio palūkanos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki bylos iškėlimo teisme, ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojant nuo priteistos sumos (203 479,45 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

              Kadangi atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo iš ieškovo atsakovams priteisti pastarųjų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Šio sprendimo rezoliucinę dalį, kuria iš atsakovų UAB „MGP Investicija“, G. G., M. G. ieškovui V. G. solidariai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 200 000 Lt sumos, nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki visiško prievolės įvykdymo ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti, ir išdėstyti taip: ,,iš atsakovų ieškovui solidariai priteisti 3479,45 Lt dydžio palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki bylos iškėlimo teisme, 2013 m. kovo 12 d., ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos (203 479,45 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                                 Artūras Driukas

           Donatas Šernas

           Egidija Tamošiūnienė