Baudžiamoji byla Nr. 2K-109/2010

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija:

  1.1.8.6.2.

  1.1.10.1. (S)

                                   

  

                                                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio.

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu D. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punktu iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Priteista iš nuteistojo D. T. AB „(duomenys neskelbtini)“ 1158,62 Lt ir UAB „If draudimas“ 3724,13 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės prokuratūros skundas tenkintinas.

Pakeistas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendis, kuriuo D. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams: D. T. panaikintas BK 75 straipsnio taikymas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas trejiems metams bei panaikinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad D. T. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką.

Kita Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

D. T. nuteistas už tai, kad 2007 metais, gruodžio mėnesio naktį iš 12 dienos į 13 dieną, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno r., Raudondvaryje, (duomenys neskelbtini), prie namo, kurio Nr. 2A, iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagrobė automobilį „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 30 000 Lt vertės, kuris priklausė UAB „SEB VB Lizingas“ ir kuriuo naudojosi AB „(duomenys neskelbtini)“, su jame buvusia automagnetola „DB 288 RUSB“ (439,83 Lt vertės) ir taip AB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 30 439,83 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. T. prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai panaikino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2007 m. gruodžio 20 d. pats parašė nuoširdų prisipažinimą. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad 2007 m. gruodžio 12 d. apklausiamas įtariamuoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tada, kai jis dar neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga ir surinktais įrodymais, todėl apygardos teismo teiginys neva jis prisipažino tik dėl byloje surinktų įrodymų yra nepagrįstas.

Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi, kasatoriaus manymu, baudžiamasis įstatymas nustato, kad skiriant bausmę, vienodą reikšmę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybes, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Kiekvienos aplinkybės reikšmė teismo turi būti įvertinta ir motyvuotai parinkta bausmės rūšis bei bausmės dydis.

Kasatorius nurodo, kad viena iš sąlygų, skiriant kaltininkui švelnesnę nei numato įstatymas bausmę ar atidedant paskirtos bausmės vykdymą, yra kaltės pripažinimas. Teismai išskiria kelias atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau ne visuomet teisingai jas įvertina. Nuoširdų gailėjimąsi dėl savo nusikalstamo poelgio teismai dažniausiai pripažįsta tada, kai kaltininkas pripažįsta esmines bylos aplinkybes, kritiškai vertina savo poelgi, stengiasi sumažinti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobta daiktą ir pan.) ir jeigu šiuos veiksmus jis atlieka savo noru, o ne verčiamas surinktu įrodymų. Lengvinančios aplinkybės taikomos asmeniui, kuris teisėsaugos institucijoms davė parodymus apie esmines bylos aplinkybes ar vertino savo elgesį kritiškai. Nustatę, kad tokiais veiksmais kaltininkas išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, teismai turi pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad yra suformuota aiški teismų praktika – teismas, nustatęs, kad kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir byloje nėra atsakomybę sunkinančiu aplinkybių, jam skiria laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius mano, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. Tuo tarpu apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokiu būdu, kasatoriaus manymu, apygardos teismas padarė išvadą, kad lengvinančių aplinkybių buvimas ar nebuvimas neturi jokios įtakos skiriant bausmę. Tokia pozicija nepriimtina ir aiškiai prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl bausmių skyrimo.

Pagal BK 61 straipsnio 4 dalį jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taigi akivaizdu, kad, esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, turėtų būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Kasatorius mano, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas įpareigoja teismą taikyti švelnesnę bausmę nei numatytas bausmės vidurkis arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir tai turėtų būti taikoma visoms bausmės rūšims. Tačiau kasatorius nurodo, kad apygardos teismas į šią įstatymo leidėjo nuostatą neatsižvelgė ir panaikino paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą bei atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino kaltu, padaręs nusikalstamą veiką.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai įpareigoja teismus, skiriant bausmę, atsižvelgti ir į kaltės formą bei rūšį, kaltininko asmenybę, tačiau apygardos teismas neatsižvelgė į šiuos bausmės skyrimo pagrindus. Be to, apygardos teismas neatkreipė dėmesio į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kasatoriaus asmenybę.

Kasatorius pažymi, kad apygardos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad šiuo nusikaltimu nebuvo sukeltos neigiamos žymesnės pasekmes, todėl teismas galėjo taikyti BK 61 bei 75 straipsnius bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes baudžiamajame įstatyme buvo numatytos visos tam reikalingos sąlygos. Kasatorius nurodo, kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kasatorius teigia, jog labai svarbu yra tai, kad jis tik siekė gauti pinigų, t. y. 1000 Lt, už dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, o ne užvaldyti automobilį.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad apygardos teismo nuosprendyje yra aiškiai išdėstyta, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą visiškai nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, tai kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis pripažino padaręs nusikalstamą veiką tik dėl byloje surinktų įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis po pirmo pranešimo apie įtarimą įteikimo 2007 m. gruodžio 14 d. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino. 2007 m. gruodžio 21 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo dėl šios nusikalstamos veikos padarymo prisipažino, tačiau 2008 m. birželio 25 d. tęsiant ikiteisminį tyrimą ir jam įteikus patikslintą pranešimą apie įtarimą, jis ir vėl neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis taip pat neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kaltu prisipažino tik įrodymų tyrimo pabaigoje, išklausęs liudytojų parodymų. Be to, bylos nagrinėjimo metu jis nepadėjo išaiškinti kitų nusikalstamos veikos bendrininkų, jie liko nenustatyti. Pagal formuojamą teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo pats savanoriškai, o ne verčiamas įrodymų, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikalstama veika padaryta su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų tapatybę bei jų padarytą veiką. Nors kasatorius teigia, kad lengvinančių aplinkybių buvimas teismą įpareigoja taikyti švelnesnę bausmę, tačiau pažymėtina, kad švelnesnės bausmės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes sprendžia apie galimybę skirti švelnesnę bausmę. Nuteistojo atveju lengvinančių aplinkybių byloje nėra, todėl jo išsakoma pozicija dėl nuoširdaus prisipažinimo vertintina tik kaip nepagrįstas siekimas palengvinti savo padėtį.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistasis buvo penkis kartus teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, o baudą, paskirtą Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu už ankstesnį nusikaltimą, sumokėjo tik 2009 m. kovo 25 d. Visa tai rodo, jog nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro ir linkęs pažeisti įstatymus, todėl nėra jokio pagrindo tikėti jo nuoširdžiu gailėjimusi ir taikyti BK 75 straipsnį.

Kasaciniame skunde neišdėstyti argumentai, kurie leistų suabejoti teismų sprendimų pagrįstumu ar teisėtumu, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti ar keisti. Baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti nuteistojo kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

 

Nuteistojo D. T. kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

Nuteistasis D. T. kasaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą panaikindamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus numato BK 75 straipsnis. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apylinkės teismas D. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisė laisvės atėmimu trejiems metams ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams. Tokį savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad nors D. T. yra teistas, tačiau padarytas apysunkis nusikaltimas, yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės.

Apygardos teismas išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą konstatavo, kad apylinkės teismas nuteistajam nepagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo bei konstatavo, kad apylinkės teismas tik lakoniškai nurodė, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau detaliai savo sprendimo nemotyvavo, nors pagal teismų praktiką privalėjo tai padaryti.

Kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuteistajam D. T. pritaikė BK 75 straipsnį ir atidėjo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas formuluodamas išvadą dėl bausmės tikslų pasiekimo turi įvertinti visas BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti motyvuojamas ne tik bausmės skyrimas, bet ir sprendimas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nurodant BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bei pagrindžiant išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nors BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, o tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

Be to, netiesioginis draudimas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kurių teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, nors jiems anksčiau ir nebuvo taikytas BK 75 straipsnis, yra nustatytas ir BK 56 straipsnio 1 dalyje. BK 56 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šiame straipsnyje kalbant apie recidyvistui „paprastai skiriamą laisvės atėmimo bausmę“ turima galvoje reali laisvės atėmimo bausmė, nes tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas recidyvistui leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, o būtent, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismams aiškina, kad svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes. Teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi įvertinti tiek nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir jo padarymo aplinkybes, tiek kaltininko asmenybę, tiek kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Kolegija laiko, kad apygardos teismas tinkamai įvertino tiek padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek nuteistojo D. T. asmenybę ir pagrįstai panaikino jam apylinkės teismo pritaikytą bausmės vykdymo atidėjimą. Kolegija pažymi, kad apygardos teismas ypatingai atkreipė dėmesį į nuteistojo asmenybės požymius, charakterizuojančius jį iki nusikalstamos veikos padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas ne itin atidžiai įvertino nuteistojo D. T. asmenybę iki nusikalstamos veikos padarymo ir neatsižvelgė į tai, kad jis yra teisiamas šeštą kartą ir tris kartus jau buvo atleistas nuo visos bausmės (Panevėžio miesto apylinkės teismo 1996 m. sausio 19 d. nuosprendis) ar jos dalies (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. birželio 13 d. nuosprendis ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. spalio 4 d. nuosprendis) pritaikius amnestiją, tačiau ir toliau darė nusikalstamas veikas. Apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistasis D. T. vengė sumokėti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirtą 10 MGL (1250 Lt) dydžio baudą ir ją sumokėjo tik 2009 m. kovo 25 d., t .y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir rodo, kad naujo nusikaltimo padarymas nebuvo atsitiktinis, nuteistasis nedaro išvadų iš savo ankstesnio elgesio ir yra linkęs nusikalsti, todėl tik realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo.

 

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Nuteistasis D. T. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Norint pripažinti šią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir 2) jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar šie kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku.

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nors ir pripažino D. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, tačiau savo sprendimo visiškai nemotyvavo. Apygardos teismas tokį apylinkės teismo sprendimą panaikino, nes laikė, kad D. T. prisipažinimas nebuvo savanoriškas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. T. pirmosios įtariamojo apklausos, vykusios 2007 m. gruodžio 14 d., metu neprisipažino dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme ir parodė, kad jis sustabdė nepažįstamo vaikino vairuojamą automobilį, kuris tempė kitą automobilį, ir paprašė jį pavežti. Automobiliui sustojus, vairuotojas paprašė išlipti ir atkabinti tempiamą automobilį. Bekabindamas virvę jis išgirdo šūvį, todėl pradėjo bėgti. Bebėgdamas nugriuvo, o jį pasivijęs asmuo jam uždėjo antrankius. Suprato, kad tai policijos pareigūnas. Tačiau 2007 m. gruodžio 20 d. įtariamasis D. T. pats parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame atskleidė, kad dviem pažįstamiems vaikinams pasiūlius pagrobti automobilį, jis sutiko. Atvirajame prisipažinime nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes įtariamasis D. T. patvirtino 2007 m. gruodžio 21 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei 2008 m. birželio 5 d. vykusios papildomos įtariamojo apklausos metu.

Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, 2009 m. kovo 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis D. T. kaltu neprisipažino ir parodė, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik todėl, kad galėtų švenčių metu, t. y. per Kalėdas, nebūti suimtas ir išvykti į namus bei atkartojo pirmosios įtariamojo apklausos, vykusios 2007 m. gruodžio 14 d., metu duotus parodymus. Tačiau apie nusikaltimo padarymo aplinkybes parodė D. T. nusikaltimo padarymo vietoje sulaikę liudytojai policijos pareigūnai E. M. ir A. R., kurie patvirtino, kad D. T. buvo sulaikytas nusikaltimo darymo metu ir bandė pabėgti nuo policijos pareigūnų. Po šių liudytojų policijos pareigūnų parodymų paskelbus byloje pertrauką ir nagrinėjimą tęsiant tą pačią dieną (2009 m. kovo 26 d.) kaltinamasis D. T. kaltu prisipažino ir patvirtino savo atvirajame prisipažinime nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes bei 2007 m. gruodžio 21 d. vykusios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei 2008 m. birželio 5 d. vykusios papildomos įtariamojo apklausos metu duotus parodymus.

Įvertinęs šiuos bylos duomenis apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokio D. T. prisipažinimo padarius nusikaltimą negalima laikyti savanorišku, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė jos padarymo aplinkybes, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad prisipažino tik siekdamas kuo greičiau iš areštinės išeiti namo, nes artėjo Kalėdos. Nors vėliau D. T. teisme prisipažino padaręs nusikalstamą, tačiau tai padarė tik po to, kai buvo apklausti liudytojai policijos pareigūnai E. M. ir A. R., kurie D. T. sulaikė tempiant vogtą automobilį. Taigi nuteistasis D. T. teisme galiausiai prisipažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, t. y. liudytojų policijos pareigūnų, dalyvavusių jį sulaikant, parodymų, kuriuos šie dar kartą patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad nuteistasis D. T. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad norint konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, reikia nustatyti ne tik savanorišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šių duomenų apylinkės teismas nenustatė.

Nors nuteistasis D. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino, kad pagrobė automobilį ir dėl tokio savo poelgio išreiškė nuoširdų gailestį, tačiau toks nuteistojo pareiškimas yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai kaltininkas neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuolat keičia parodymus, jis negali nuoširdžiai gailėtis dėl padarytos veikos. Tuo tarpu nei apylinkės, nei apygardos teismas net neanalizavo, ar kaltininkas nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nors BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte teigiama, kad būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi.

Byloje nėra duomenų ir dėl kaltininko padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininkas padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką tada, kai jis savo valia padeda išaiškinti esmines veikos padarymo aplinkybes, o padėjimas išaiškinti kitus nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusius asmenis laikomas tada, kai kaltininkas nurodo nusikaltimą padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus esminius šių asmenų požymius ar kitas žinias apie juos, jeigu tai padeda teisėsaugos institucijoms šiuos asmenis išaiškinti ir sulaikyti.

Byloje jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis D. T. savo valia padėjo išaiškinti padarytą nusikaltimą nėra, priešingai, jis pats buvo sulaikytas tempiant vogtą automobilį. Taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis būtų padėjęs išaiškinti kitus nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis, nes nors ir teigė, kad jį pagrobti automobilį įkalbėjo du iš matymo pažįstami vaikinai – Marius ir Tadas – tačiau daugiau jokių duomenų, galinčių padėti atskleisti šių asmenų tapatybę ar gyvenamąją vietą, nurodyti negalėjo.

Esant šioms aplinkybėms kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir panaikino D. T. pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo D. T. kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                Benediktas Stakauskas

 

                                                                                                            Tomas Šeškauskas                                                                                                                                                                                                                                                                                           Vytautas Piesliakas