Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-10-05][nuasmenintas sprendimas byloje][I-3776-764-2017].docx
Bylos nr.: I-3776-764/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 188721990 atsakovas
Kategorijos:
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

                                                                                                                              Administracinė byla Nr. I-3776-764/2017

                                                                                                                              Proceso Nr. 3-61-3-01703-2017-4

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2., 55.1.

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

 

 

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

              Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

              Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kalint Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn.

              Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir pažymi, kad dėl kamerose įrengtų baldų ir sanitarinio mazgo nebelieka vietos judėti.

              Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindžia tuo, kad kameros neatitiko teisės aktuose nustatytų higienos reikalavimų, t. y. kameros buvo perpildytos, patalpoje tamsu ir drėgna, šalta, nėra tinkamos oro ventiliacijos bei tinkamai neatsidaro kameros langai, kameroje neužtikrintas natūralus apšvietimas, o tai kenkia pareiškėjo regėjimui. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos pažeidžia jo garbę ir orumą. 

              2017 m. birželio 19 d. buvo gautas pareiškėjo raštas dėl pateikto skundo papildymo, kuriame pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad yra nerūkantis, todėl pateikė prašymą Lukiškių TI-K administracijai dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą. Pareiškėjas pažymi, kad nors buvo kelis kartus perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau joje kalintys asmenys rūkė, o Lukiškių TI-K administracija į kitus pareiškėjo prašymus dėl perkėlimo neatsakinėjo.

              Pareiškėjas, remdamasis minėtų aplinkybių visuma, teigia, kad patyrė didžiulę emocinę ir psichologinę žalą, todėl prašo iš atsakovės atstovo priteisti 3 500 Eur neturtinę žalą.

              Atsakovę, Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, atsiliepime (b. l. 21–30) išdėstytais argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsakovės atstovas kartu su skundu pateikia duomenis, susijusius su pareiškėjo judėjimu ir laikymu kamerose bei jų plotu ir žmonių skaičiumi kamerose, taip pat duomenis, susijusius su pareiškėjo teiktais prašymais ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro kamerų patikrinimo aktus.  

              Lukiškių TI-K, pasisakydamas dėl kamerose įrengtų baldų, nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra įrengti stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti bei pažymi, kad dėl kamerų ploto ne visada pavyksta įrengti daugiau papildomų spintelių ar kitų baldų.

              Atsiliepime taip pat nurodo, kad kamerose yra įrengtas dieninis ir naktis apšvietimas, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7 punktu, kamerose esantis dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka teisės aktų normas. 

              Lukiškių TI-K atsiliepime remiasi higienos normų reikalavimais ir teigia, kad kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu, tad asmenys, kurie prižiūri patalpas ir jas reguliariai vėdina, nusiskundimų dėl pelėsių ir drėgmės patalpose neturi. 

              Atsakovės atstovas, pasisakydamas dėl kalinčių asmenų laikymo rūkančiųjų ar nerūkančiųjų kamerose, teigia, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų kamerų rūkantiems ar nerūkantiems, nes tokių kamerų įrengimo tvarkos nenumato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai. Vis dėlto Lukiškių TI-K pareigūnai, skirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, tačiau asmenys taip pat į kameras skirstomi ir pagal kamerų užimtumą, kriminogeninę būklę įstaigoje. 

              Atsakovės atstovas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šalis, kurios naudai yra priimamas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą ir prašo priteisti iš pareiškėjo 1,14 Eur patirtų dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų.

              Remdamasi išdėstytų aplinkybių visuma, Lukiškių TI-K prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

              Skundas atmestinas.

              Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

              Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

              Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

              Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pareiškėjo nuomone pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktų nustatytų higienos reikalavimų, t. y. jose buvo drėgna, prasta ventiliacija ir apšvietimas, taip pat pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo rūkoma. 

              Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip
3,6 kv. m.

              Bylos medžiaga tvirtina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo
12 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo patalpintas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m.) tenkančio vienam asmeniui reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas kameroje, tiek kameroje, kurioje žmonių skaičius siekė 2 asmenis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas nuo dviejų asmenų ir jos buvo perpildytos, - nepagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad kamerose dėl pastatytų baldų nebuvo pakankamai vietos, tačiau šiuo atveju, pažymėtinas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, pagal kurį kameroje privalo būti tokie baldai kaip pvz.: lova, stalas, kėdės ir speciali vieta susidėti papildomiems daiktams. Nagrinėjamu atveju, taip pat minėtina, kad kameroje esantys baldai neatimami iš teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m. kameros ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų kameroje atmestini.

              Pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko higienos reikalavimų (kamerose buvo netinkamas apšvietimas, buvo šalta ir drėgna, prasta ventiliacija, pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo rūkoma). Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams pažymėtina, kad įrodinėjimo naštą pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013).

              Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 p., šiltuoju metų laiku oro temperatūra turi būti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 procentai, oro judėjimo greitis 0,15–0,25 m/s.

              Pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas).

              Atsakovas pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d.,
2016 m. vasario 18 d., 2017 m. sausio 27 d. patikrinimo aktus, tačiau juose atlikti tikrinimai neatitinka ginčo laikotarpio, todėl laikytina, kad atsakovas tinkamai nepaneigė pareiškėjo teiginių.

              Dėl ventiliacijos trūkumo pažymėtina, jog, kaip nustatyta iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010, nustačiusios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nustatyta paminėtos Higienos normos 2 punkte, šios higienos normos taikomos tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Neatliekant patalpų rekonstravimo, kapitalinio remonto darbų, patalpų vėdinimas per langus neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl prastos ventiliacijos yra nepagrįsti. 

              Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi vieną kartą su 2016  m. rugpjūčio 3 d. prašymu (b. l. 38) perkelti į nerūkančiųjų patalpas. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ( b. l. 39 – 42), Lukiškių TI-K administracija pateikė atsakymą pareiškėjui ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštu informavo, kad į pareiškėjo prašymą buvo atsižvelgta ir pareiškėjas buvo perkeltas į nerūkančiųjų patalpas, nors atvykstant į Lukiškių TI-K, 2016 m. kovo 29 d. apklausos anketoje pareiškėjas buvo pažymėjęs, kad nori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į minėtus duomenis, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K nepateikė atsakymo į pareiškėjo prašymą, taip pat tai, kad pareiškėjas buvo laikomas su asmeniu, kuris rūkė, laikytini niekuo nepagrįstais, todėl atmestini.

              Įvertinus byloje pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, tačiau neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, taip pat kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

              Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų (pvz. medicininių išrašų ar kt.), kad būtent dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį.

              Remiantis byloje išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl perpildytų kamerų ir pažeisto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto yra nepagrįsti, taip pat atmestini pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose esamų baldų, netinkamos ventiliacijos ir pareiškėjo netinkamo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą. Nors Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d., 2016 m. vasario 18 d., 2017 m. sausio 27 d. patikrinimo aktus, kurie neatitiko ginčo laikotarpio, vis dėlto įvertinus tai, kad pareiškėjas
Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 5 mėnesius ir tai, kad nėra nė vieno objektyvaus įrodymo (pvz. medicininių išrašų ar kt.), kuris pagrįstų, jog būtent dėl prasto apšvietimo kalėjimo kamerose pareiškėjui sutriko regėjimas ar dėl kitų, pareiškėjo manymu, netinkamų sąlygų kameroje, pareiškėjui suprastėjo sveikata, atsirado reali emocinė depresija ar kiti ne vienkartiniai išgyvenimai, kurie turėjo juntamas ilgalaikes pasekmes, pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta reali žala nėra, todėl prašymas priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

              Lukiškių TI-K iš pareiškėjo prašė priteisti 1,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Lukiškių TI-K teigia, kad turėjo parengti medžiagą, vykdant teismo nutartį, kurią sudaro viso – 19 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 19 x 0,06, t. y. 1,14 Eur.

              Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, be kita ko, turi teisę reikalauti atlyginti jai būtinas ir pagrįstas išlaidas, nesusijusias su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad proceso šalies statusas teisės į teismo atlyginimą neriboja – teismo išlaidos gali būti atlyginamos ir viešojo administravimo subjektui. Sprendžiant, ar šiuo atveju išlaidos atsakovės atstovui, kaip viešojo administravimo subjektui, gali būti atlyginamos, atsižvelgtina į tai, ar prašymas atlyginti išlaidas yra pagrįstas, ar išlaidos buvo būtinos, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus bei į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį (LVAT 2015 m. sausio 26 d.  nutartis administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-143-375/2008). Dėl išlaidų pagrįstumo LVAT savo praktikoje yra suformulavęs taisyklę, kad dokumentų kopijavimo išlaidos viešojo administravimo subjektui gali būti atlyginamos, pateikus įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas už kopijų parengimą sumokėjo jo prašomą priteisti sumą (LVAT 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-963/2013). Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė teismui jokio dokumento, įrodančio patirtų išlaidų pagrįstumą, todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

              Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str.
1 d., 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d.,

 

n u s p r e n d ė:

 

              Pareiškėjo T. L. skundą atmesti.

              Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėja                                                                                                                                                                                      Egidija Puzinskaitė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK6 6.270 str. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
  • A-54-858/2015