Civilinė byla Nr. 2A-613/2010

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 30.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės,  

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei U. A. - Rimkevičienei,

atsakovų atstovams D. V., advokatei Ingridai Jurgelevičienei,

trečiojo asmens atstovui A. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. P. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2154-104/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Erama“ dėl administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys G. S., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2003-06-18 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ir prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Verai, Ninai ir V. P.; 2) pripažinti negaliojančiais 1999-03-18 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp V. P. ir atsakovo R. B. bei įpareigoti V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt; 3) pripažinti negaliojančiomis 2000-03-09 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp R. B. ir atsakovo UAB „Erama“ bei įpareigoti R. B. grąžinti UAB „Erama“ 600 000 Lt; 4) įpareigoti UAB „Erama“ grąžinti valstybei žemės sklypus Nr. 30, Nr. 31, Nr. 32, esančius Santariškių gyvenamųjų namų kvartale, Vilnius; 5) pripažinti negaliojančiomis VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktas 0,2 ha Santariškių gyvenamųjų namų kvartalo Vilniuje žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32 teisines registracijas UAB „Erama“ vardu; 6) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (CK 1.80 str., 4.96 str. 2 d. 1964 m. CK 47 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d., 9 str., 10 str. 3 d.).

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2004 m. liepos 20 d. nuosprendžiu nustatė, kad atsakovės V. P. sūnus G. S., vykdydamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, panaudojo suklastotus dokumentus ir sudarė sąlygas neteisėtai atkurti Veros, Ninos ir V. P. nuosavybės teises į 2,19 ha dydžio ploto buvusio savininko T. P. žemę. Ieškovas nurodė, kad neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės pagrindu V. P. įgytas turtas neteisėtai buvo perduotas V. P., nes jai nebuvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, o N. P. turtas neteisėtai 199-03-05 sprendimu buvo perduotas V. P., kaip jos įpėdinei, nes N. P. mirė tik 2003-08-26, o T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, todėl negalėjo valdyti žemės nuosavybės teisėmis minėtu laikotarpiu.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė V. P. 1999-03-18 pirkimo – pardavimo sutartimis neteisėtai suteiktus žemės sklypus pardavė atsakovui R. B. už 120 000 Lt, o šis 200-03-09 sutartimis ginčo sklypus pardavė atsakovui UAB ,,Erama“ už  6000 000 Lt, todėl turėtų būti taikoma restitucija natūra ir žemės sklypai išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.

Atsakovai R. B. ir UAB „Erama“ atsiliepimais ieškinį prašė atmesti. Teigė, kad kilęs ginčas turi būti sprendžiamas netaikant restitucijos, tuo labiau – natūra, nes viešojo intereso gynimas negali būti suabsoliutinamas ir vykdomas sąžiningų turto įgijėjų sąskaita. Nurodė, kad restitucija negalima dar ir dėl to, kad teismui patenkinus ieškinį, ieškovo – valstybės, kuri žalą patyrė dėl jos atstovo, valstybės tarnautojo veiksmų, nusikalstamais veiksmais neteisėtai perleidus žemės sklypą, padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o atsakovai netektų sumokėtų pinigų.

Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Nurodė, jog atsižvelgiant į įsiteisėjusiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuotus prejudicinius faktus, laikytina, kad sudaryti sandoriai neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl negalioja. Teigė, kad turėtų būti taikoma restitucija natūra pagal CK 4.96 straipsnį, nes savininkas (valstybė) prarado daiktą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir su pareikštu ieškiniu sutiko ir prašė taikyti restituciją.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime prašė teismo ginčą spręsti savo nuožiūra.

Atsakovė V. P. ir trečiasis asmuo G. S. atsiliepimų nepateikė.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi, patenkinęs atsakovo UAB ,,Erama“ prašymą, nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir prašyti spręsti ar CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama iš sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo prarastas dėl valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalį, o taip pat Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą.

Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad turto savininkas yra laikomas sąžiningu ir teisėtu įgijėju, tačiau asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms Verai, Ninai ir V. P. 1999-03-18 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp V. P. ir atsakovo R. B., 2000-03-09 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp R. B. ir atsakovo UAB „Erama“, VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktas 0,2 ha Santariškių gyvenamųjų namų kvartalo Vilniuje žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32 teisines registracijas UAB „Erama“ vardu ir įpareigojo UAB „Erama“ grąžinti valstybei žemės sklypus Nr. 30, Nr. 31, Nr. 32, esančius Santariškių gyvenamųjų namų kvartale, Vilniuje, R. B. grąžinti UAB „Erama“ 600 000 Lt, o V. P. grąžinti R. B. 120 000 Lt bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra konstatuotas dokumentų, patvirtinančių pretendentų nuosavybės teisių į 2.19 ha ploto žemę, kurių pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, klastotės faktą, sprendė, jog yra pagrindas šiuos administracinius aktus bei jų pagrindu atsiradusias pasekmes – pirkimo-pardavimo sandorius bei jų teisinę registraciją pripažinti negaliojančiais ir panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nustatęs, kad valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo minėtame nutarime pateiktu išaiškinimu, sprendė, jog taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatyta restitucija natūra.

            Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido 30 dienų senaties termino, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad priimtas sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Nurodė, kad ieškinys buvo pateiktas teismui 2003-06-18, kai dar nebuvo surinkti visi įrodymai, nebuvo nuteisti kaltieji asmenis, ir dėl to byla buvo sustabdyta.

 

Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas išnagrinėjo bylą atsakovei nedalyvaujant, nors apie savo silpną sveikatos būklę buvo informavusi teismą ir dėl to ji negalėjo pasinaudoti CPK 42 straipsnyje numatytomis teisėmis, dalyvauti rašytinių įrodymų tyrime, o taip pat prašyti išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą dėl sunkios turtinės padėties.

2. Teismas nepagrįstai taikė restituciją, nes pagal CK 6.145 straipsnį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šiuo atveju valstybė atgautų žymiai brangesnius žemės sklypus negu buvo 1999-2000 metais. Be to, pagal Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendį valstybė jau atgavo 90 000 Lt kaip G. S. turto konfiskavimą. Restitucija negalima dar ir dėl to, kad žemės sklypai yra pagerinti – užstatyti statiniais, sąžiningų valdytojų sąskaita pravesta infrastruktūra, todėl jų rinkos kaina žymiai padidėjo.

3. Teismas, taikydamas restituciją, neišsprendė klausimo dėl sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grąžinimo, priteisė valstybei nepagrįstai dideles, tai yra 202,35 Lt, pašto išlaidas.

 

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Erama“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Skunde rašoma:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Įvertinant tai, kad prokuratūros įstaiga turi per įmanomai trumpiausią laiką surinkti visą jai reikalingą informaciją, manytina, kad apie nusikaltimu padarytą žalą valstybei ieškovui tapo ar turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2002 m. antrą - trečią ketvirtį, kai buvo pateiktas Lietuvos centrinio archyvo 2002-03-28 raštas Nr. T-2094 ir 2002-04-23 raštas Nr. T-2094, kuriuose nurodoma, kad T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, ir negalėjo valdyti žemės nuosavybės teisėmis Vilniuje. Be to, 2001-11-05 buvo rasti ir paimti 1911-04-21 buvusio savininko T. P. žemės sklypo Nr. 26, esančio Aukštagirių km., Vilniuje, plano kopija ir 1913-02-07 Vilniaus miesto kredito bendrovės liudijimo, patvirtinančio buvusio savininko T. P. nuosavybės teisėmis valdytų trijų bendro 998,15 kv. m sieksnių ploto žemės sklypų, esančių buvusiame Aukštadvariu k., Vilniuje, įkeitimo faktą kopijos, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra šių dokumentų tyrimo ėmėsi tik 2003-02-12. Valstybė įgijo teisę reikalauti panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999-03-05 sprendimus ne nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, o nuo realaus teisių pažeidimo momento, kuris buvo ar turėjo būti žinomas ne vėliau kaip 2002 m. II ketvirtį.

2. Teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė restituciją, nes valstybei gražinant žemės sklypus natūra, sąžiningi įgijėjai atsakovai R. B. ir UAB „Erama“ netektų turto bei galimybės ne tik atgauti sumokėtas lėšas už įsigytą turtą, bet ir būtų pažeisti teisėti lūkesčiai gauti pelną iš sandorio. Atsakovai neturi jokio turto, todėl atsidurs nepalyginamai blogesnėje padėtyje nei valstybė, kurios darbuotojai yra atsakingi už žalos padarymą.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma:

1. Apeliantės V. P. skundas buvo pateiktas praleidus nustatytą 30 dienų terminą, kuris nebuvo atnaujintas, todėl apeliacinis skundas nenagrinėtinas ir apeliacinis procesas nutrauktinas.

2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas išnagrinėjo bylą jai nedalyvaujant, nes ji dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2006 metų lapkričio 10-17 dienomis, be to, teismas kelis kartus patenkino atsakovės V. P. prašymus atidėti teismo posėdžius dėl silpnos sveikatos, ji taip pat buvo informuota apie teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, todėl darytina išvada, kad atsakovė sąmoningai bei piktybiškai stengėsi vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą, piktnaudžiavo suteiktomis teisėmis, žinojo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, piktybiškai vengė atvykti į teismą.

3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad žemės sklypų vertė yra ženkliai padidėjusi. Kaip matyti iš pateikiamų Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenų, inžinierinių komunikacijų apsaugos zonos buvo patvirtintos 1999 metais, o pastatų ir statinių šiuose sklypuose nėra įregistruota.

4. Apeliantas UAB ,,Erama“ nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes ieškinys teismui buvo parengtas 2003-06-17, paskutinį reikšmingą dokumentą iš notaro gavus 2003-05-19. Kita vertus, šis terminas turėtų būti atnaujintas, nes ieškiniu yra prašoma apginti itin svarbius valstybės interesus: tinkamai ir pagrįstai vykdyti žemės reformą, užtikrinti, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sutrumpintas 30 dienų ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio bylose nėra naikinamasis ir turi būti atnaujinamas, o sprendžiant, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas šis terminas, laikantis protingumo principo svarbu įvertinti kada prokuroras sužinojo apie padarytą pažeidimą ir nustatė visas reikšmingas aplinkybes, kurios turi būti nurodytos ieškinyje, ginant viešąjį interesą.

5. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais V. P. ir G. S. yra pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir kitų nusikaltimų, neteisėtai įgyjant nuosavybėn žemės sklypus, kurių jie neturėjo teisės įgyti nuosavybės teisių atkūrimo būdu, todėl neginčijamai įrodyta, kad šių ginčo žemės sklypų savininkas – valstybė, turtą prarado dėl padaryto nusikaitimo, todėl restitucija turi būti taikoma.

 

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), tai yra šis teismas patikrina, ar skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Kaip žinoma, jau yra susiklosčiusi teismų praktika, jog tuo atveju, kai byloje nagrinėjami klausimai yra susiję su viešuoju interesu, bylą nagrinėjantis teismas: tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, privalo būti aktyvus. Nagrinėjama byla yra būtent tokia, todėl teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamą teismo sprendimą, neapsiriboja vien apeliantų išdėstytais argumentais. Skundžiamo teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

 

Dėl atsakovės V. P. apeliacinio skundo priėmimo

            Kaip minėta, ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kelia klausimą, jog teismas yra neteisėtai priėmęs atsakovės V. P. apeliacinį skundą, nes jis paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Ieškovo nuomone, dėl šios priežasties apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.

            Teisėjų kolegija atmeta šį ieškovo argumentą. Iš tiesų atsakovės V. P. apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus ieškovo nurodytą 30 dienų terminą, tačiau, kaip žinoma, šis procesinis terminas nėra naikinamasis. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi savo iniciatyva praleistą terminą atnaujino konstatavęs, kad dėl teismo klaidos šiai atsakovei nustatytu laiku nebuvo išsiųstas teismo sprendimo nuorašas. Tokie teismo veiksmai neprieštarauja CPK 307 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti ieškovo nurodytos CPK 315 straipsnio 5 dalies nuostatos ir nutraukti apeliacinį procesą pagal šios apeliantės skundą.

 

Dėl apeliantės atsakovės V. P. argumento, jog byla išnagrinėta pažeidžiant CPK normas bei jos proceso teises

            Apeliantė V. P. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą jai nedalyvaujant dėl ligos, užkirto kelią išsakyti savo argumentus, dalyvauti rašytinių įrodymų tyrime, pateikti prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo (CPK 42 str.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus (CPK 178 str.).

            Kaip žinoma CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Taigi bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad šalys turėtų lygias galimybes įgyvendinti įstatymo jiems suteiktas proceso teises. Kartu CPK 42 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog šalys joms priklausančiomis proceso teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia spręsti, kad ieškovas, atsiliepdamas į šį apeliantės atsakovės V. P. argumentą, turėjo pagrindą teigti, jog ši atsakovė nagrinėjamoje byloje savo proceso teisėmis naudojasi nesąžiningai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji gavo ieškovo, kitų dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų nuorašus, dalyvavo teismo posėdyje. Taigi žinojo apie jai pareikštus ieškininius reikalavimus. Tačiau atsiliepimo nepateikė, teikė nevienkartinius prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, procesiniai dokumentai, kuriuos teismas siuntė jos nurodytu adresu, nebuvo priimami. Nežiūrint to, kad teismas, atsižvelgdamas į šios atsakovės argumentus, susijusius su jos sveikatos būkle, buvo išaiškinęs galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir tam suteikė pakankamai laiko, šia galimybe ji nepasinaudojo, taip pat neatvyko į paskutinį 2009 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdį, nors apie jo vietą ir laiką buvo pranešta asmeniškai, ką patvirtina jos parašas byloje esančioje teismo šaukimo pažymoje (t. 4, b. l. 208). Šios atsakovės požiūrį į bylos nagrinėjimo procesą rodo ir tai, kad ji ne tik kad neatvyko į teismo posėdį, tačiau taip pat nepateikė nei prašymo nagrinėti bylą jai nedalyvaujanti, nei prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nurodant neatvykimo priežastis ir argumentus, kodėl jos dalyvavimas yra būtinas. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad ieškininiai reikalavimai šiai atsakovei buvo pareikšti dar 2003-06-18, o patikslinti 2006-03-23, teisėjų kolegija sprendžia, jog ji turėjo galimybę bei pakankamai laiko žodžiu ar raštu išsakyti savo argumentus dėl minimų reikalavimų, susipažinti su byloje surinktais įrodymais ir pasisakyti dėl jų vertinimo, o taip pat pateikti teismui prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, tai yra turėjo galimybę įgyvendinti savo proceso teises. Taigi tiek ši aplinkybė, tiek duomenys apie ankstesnius atsakovės V. P. procesinius veiksmus (neveikimą), leidžia spręsti, jog teismas, 2009 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjęs šią bylą jai nedalyvaujant, nepažeidė nei CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatų, nei atsakovės proceso teisių ar civilinio proceso principų (CPK 12-15 str., 42 str.).

            Kaip minėta, įstatymas teismą įpareigoja užtikrinti visų proceso dalyvių lygias teises, todėl situacija, kai toleruojamas kurio nors proceso dalyvio piktnaudžiavimas savo teisėmis, reikštų kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių pažeidimo toleravimą, o taip pat proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos principų pažeidimą (CPK 7, 8 str.). Taigi, apeliantės argumentai, kad išnagrinėjęs šią bylą jai nedalyvaujant buvo padaryti CPK normų ir jos teisių pažeidimai, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas, yra atmetami, kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).

 

Dėl  apelianto atsakovo UAB ,,Erama“ apeliacinio skundo argumento, jog ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys yra pateiktas praleidus 30 dienų terminą

Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, jog ieškininis reikalavimas pripažinti negaliojančiais VAVA 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175, teismui pateiktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino, teigia, kad šio materialiojo teisinio santykio šalies – Valstybės, atstovė, nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau VAVA), apie tai, kad atsakovė V. P. pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikdama jokių paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų, žinojo ar turėjo žinoti iš karto, sprendžiant klausimą dėl šių teisių atkūrimo, tai yra 1999 m., todėl ir prokuratūros įstaigai, kaip viešajam interesui atstovaujančiam asmeniui, taikytini tokie pat kriterijai. Be to, prokuroras apie šį valstybės teisių pažeidimą sužinojo iš karto pradėjus ikiteisminį tyrimą, o šis ieškinys teismui pateiktas tik 2003-06-18. Be to, teigia, kad ieškovui nebuvo trukdžių pareikšti ieškinį per maksimaliai trumpą terminą, nes apie nusikaltimu padarytą žalą valstybei tapo, arba turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2002 m. antrą - trečią ketvirtį, kai paaiškėjo informacija, jog atkuriant nuosavybės teisę buvo panaudoti iš esmės suklastoti dokumentai. Nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio nebuvimas taip pat negali būti traktuojamas kaip kliūtis pateikti ieškinį dėl nusikaltimu padarytų pasekmių pašalinimo (CK 1.127 str.), be to pats ieškovas teigė, jog minimas terminas gali būti skaičiuojamas nuo 2003-03-14 ekspertizės akto Nr. 11-463 gavimo. Apeliantas sutinka, kad viešas interesas yra aukščiau vieno asmens interesų, bet teigia, jog toks šio intereso iškėlimas negali būti beribis. Mano, jog ieškinys yra pateiktas praleidus nurodytą terminą, objektyvių aplinkybių, pateisinančių šį praleidimą, nėra, todėl ieškininiai reikalavimai V. P., o taip pat išvestiniai ieškininiai reikalavimai apeliantui atsakovui UAB ,,Erama“ turėjo būti atmesti.

Tuo tarpu ieškovas, atsiliepdamas į šį apelianto UAB ,,Erama“ argumentą, teigia, kad visos aplinkybės, reikšmingos suformuluotiems ieškinio reikalavimams, buvo konstatuotos tik 2006-06-21 Vilniaus apygardos teismo priimtame apkaltinamajame teismo nuosprendyje, todėl teismas pagrįstai laikė šį terminą nepraleistu. Be to, tai nėra naikinamasis terminas, todėl laikytina, jog praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, jis atnaujintinas, nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems aktams būtų  įteisinta nusikaltimo būdu įgyta nuosavybės teisė.

            Teisėjų kolegija paminėtus apelianto motyvus atmeta kaip nepagrįstus. Sprendžiant klausimą ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino atsakovų prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, svarbu nustatyti šios senaties termino pradžios momentą, o taip pat ar minimas terminas yra praleistas, o jeigu taip, tai ar jis nėra praleistas dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.).

            Visų pirma, pažymėtina tai, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, šis specialiame įstatyme nustatytas terminas kreiptis dėl administracinio teisės akto nuginčijimo yra traktuojamas kaip sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S., L. Z., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje J. S.-M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. F., byla Nr. 3K-3-338-2007 ir kt.), taigi nagrinėjamu atveju yra taikomos ieškininę senatį reglamentuojančios galiojančio CK normos. Nors ginčijamas VAVA sprendimas yra priimtas 1999-03-05, tai yra galiojant 1964 m. CK, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kuri grindžiama šioje nutarties dalyje išdėstytais motyvais, ieškinio senaties terminas prasidėjo jau įsigaliojus naujajam CK, todėl taikomos šio kodekso normos (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.).

Kaip žinoma, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliantas teigia, kad ieškovas negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo tiesioginis valstybės atstovas šiuose teisiniuose santykiuose, tai yra VAVA, todėl nurodyto termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo pat teisės pažeidimo padarymo, tai yra teisių atkūrimo momento. Teisėjų kolegija nesutinka su minimais apelianto motyvais. Šiuo klausimu pažymėtina tai, jog jau daugelį metų  Lietuvos Respublikos prokuratūros institucija nebevykdo prokurorinės priežiūros kaip yra laikomasi įstatymų valstybės ar savivaldybės institucijose ir kt., todėl ieškovui negali būti perkeliama atsakomybė už tai, kad laiku nebuvo užkirstas kelias teisės pažeidimams, tai yra pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir per įstatymo nustatytą terminą imtis priemonių, kad jie būtų pašalinti. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1518) 19 straipsnį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Viena iš viešojo intereso gynimo priemonių, kurios yra prokurorų dispozicijoje - kreipimasis į teismą su ieškiniu. Taigi prokurorai šiuo atveju nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat jie neprivalo kontroliuoti tai, kaip atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėjamu atveju VAVA, laikosi įstatymų, vykdydamos šias funkcijas ir kontroliuodamos savo įstaigas. Priešingai nei teigia apeliantas, prokuroro institucija taip pat nėra ir valstybės atstovas, nes įstatymas jį įpareigoja ginti viešąjį interesą, kuris, akivaizdu yra žymiai platesnis, nei atstovavimas valstybės interesams. Šiuo atveju prokuroras ėmėsi paminėtų funkcijų, tai yra viešo intereso, tame tarpe ir valstybės teisių gynybos, nes buvo konstatuota, kad valstybės institucijos pareigūnai, privalantys ginti valstybės teises, nesiėmė priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civilinė byla Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, byla Nr. 3K-7-38/2008) nurodyta, kad asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra šalis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, tačiau tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas, nes priešingu atveju, būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Būtent šia nuostata ir remiasi apeliantas. Tačiau kartu kasacinis teismas pabrėžė pagal prokuroro ieškinį, grindžiamą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pažeidimais, iškeltų bylų ypatumą, kurį nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.). Iš tiesų, nagrinėjamu atveju įstatymai nenumato jokių išimčių iš bendrųjų taisyklių, pagal kurias nustatomas minimo termino eigos pradžios momentas, tačiau, priešingai nei mano apeliantas, ieškininės senaties taikymą reglamentuojančių įstatymo nuostatų aiškinimas bei taikymas nagrinėjamos kategorijos bylose turi ypatumų, kurie yra apibūdinti ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje šiuo klausimu yra susiklosčiusi nuostata, jog vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir kt., byla Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti ginčo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina taip pat ir anksčiau paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Remiantis tuo, taip pat atmestinas apelianto motyvas, kad ieškinio senaties termino pradžią teismas privalėjo skaičiuoti nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tai yra nuo 2001-10-02, kai, apelianto nuomone, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras sužinojo apie nagrinėjamą valstybės nuosavybės teisės pažeidimą. Tačiau, kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą. Pačiame ieškininiame pareiškime nurodyti motyvai, kad ieškinys teikiamas baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. Iš nagrinėjamos bylos medžiagoje esančių minimos baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad V. P. nuosavybės teisės į nurodytą 2, 19 ha žemę buvo atkurtos remiantis T. P. žemės sklypo Aukštagirių k. Vilniuje 1911-04-21 rusiško plano kopija. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad ieškinio pateikimui visiškai pakako dokumentų, kurie 2002 m. antrą - trečią ketvirtį buvo gauti iš Lietuvos centrinio archyvo, tai yra 2002-03-28 rašte Nr. T-2094 ir 2002-04-23 rašte Nr. T-2094 nurodytų duomenų, kad T. P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuosavybės teisių atkūrimo faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys buvo paneigti tik Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertams baudžiamojoje byloje Nr.10-9-026-01 atliktus šios plano kopijos tyrimą ir 2003-03-14 ekspertizės akte Nr.11-463 konstatavus, jog šis dokumentas yra suklastotas. Be to, iš esmės tuo pat metu prokuroras baudžiamojoje byloje gavo notaro 2003-05-16 raštą bei dokumentus, patvirtinančius tai, kad atsakovei V. P. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas po jos sesers V. P. mirties, tuo tarpu nagrinėjamas ieškinys teismui buvo pateiktas 2003-06-18, tai yra minimo 30 dienų termino ribose. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bylos medžiagoje esančios Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. nutarties (baudžiamoji byla Nr.1A-31-2005) duomenis, o taip pat duomenis, esančius teismų LITEKO informacinėje sistemoje, minimoje baudžiamojoje byloje buvo tiriama daugiau nei dešimt atsakovui G. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, o teismui ši byla buvo perduota 2003-09-22, tai yra netrukus nuo nagrinėjamo ieškinio pateikimo teismui. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, o taip pat dar kartą pabrėždama tai, kad prokuroras, nors ir nebūdamas nagrinėjamų santykių šalimi, pateikdamas teismui ieškinį privalo pilnai atskleisti kilusio ginčo esmę, tai yra nurodyti ieškinio faktinį pagrindą - aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas kiekvienas ieškininis reikalavimas, o taip pat pateikti įrodymus, kurie, ieškovo įsitikinimu, pagrindžia išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad apelianto argumentai, jog ieškovas yra praleidęs nurodytą senaties terminą, todėl teismas privalėjo ieškinį atmesti vien tuo pagrindu, yra atmestini (CK 1.131 str. 1 d.). Apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieškovo atstovas proceso metu yra pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, neužkerta kelio tokiai apeliacinio teismo išvadai, pagrįstai bylos medžiaga (CPK 185 str.). Apeliantas savo skunde, o ieškovas atsiliepime į jį  išsamiai išdėstė savo motyvus šiuo klausimu, teisėjų kolegija, vykdydama pareigą patikrinti tiek faktinę, tiek teisinę skundžiamo teismo sprendimo dalis, išnagrinėjo šalių argumentus, todėl taip pat atmetami apelianto teiginiai susiję su rungimosi principo pažeidimu (CPK 12 str.).

Nagrinėdama šį klausimą, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią vienareikšmiai susiejo su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu baudžiamojoje byloje Nr.10-9-026-01. Iš tiesų, CK 1.127 straipsnyje tokia išimtis nėra numatyta. Be to, teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, kad ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džiai ne­tu­ri įta­kos, ar eg­zis­tuo­ja re­a­li ga­li­my­bė fak­tiš­kai įgy­ven­din­ti tei­sę kreip­tis į teis­mą, kaip pavyzdžiui, sun­ki as­mens li­ga, ne­tu­rė­ji­mas pa­kan­ka­mai lė­šų kreip­tis į teis­mą, nebaigtas procesas baudžiamojoje byloje, įrodymų ne­tu­rė­ji­mas, ne­ži­no­ji­mas, kas yra at­sa­kovas, ar koks kon­kre­tus ieš­ki­nio dy­dis ir k­t. Pa­na­šios kliū­tys kreip­tis į teis­mą ga­li bū­ti ver­ti­na­mos spren­džiant ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no at­nau­ji­ni­mo,  bet ne jo ei­gos pra­džios mo­men­to nu­sta­ty­mo klau­si­mą. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, susijusi su proceso baudžiamojoje byloje pabaigimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, tapo reikšminga sprendžiant teisinių pasekmių, kurios atsiranda patenkinus pagrindinius ieškininius reikalavimus, tai yra restitucijos, taikymo klausimą (CK 4.96 str.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą tokios kategorijos bylose, kaip žinoma, turi teisę tirti bei vertinti visus byloje surinktus įrodymus, ir tuo remiantis buvo konstatuota, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Taigi ši teismo klaida aiškinant bei taikant ieškinio senatį reglamentuojantį įstatymą, neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Taip pat atmetamas apelianto išsakytas argumentas, susijęs su ginčo žemės sklypų areštu. Kaip matyti iš teismo 2003 m. birželio 24 d. nutarties, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones šis turtas buvo areštuotas kaip ginčo objektas, siekiant užkirsti kelią, kad  baigus nagrinėti šią bylą nebūtų papildomai apsunkintas šio turto grąžinimas teisėtam jo savininkui – valstybei (CPK 144 str.) (t. 1, b. l. 109-110).

Teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, jog minimas 30 dienų senaties terminas nėra naikinamasis, todėl net gi nustačius, jog šis terminas buvo praleistas, turi būti svarstomas klausimas ar aplinkybės, dėl kurių terminas praleistas, negali būti pripažintos svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str. 2 d.). Apeliantas savo skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti tokių aplinkybių, o viešojo intereso iškėlimas negali būti beribis. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek nagrinėjamos kategorijos, tiek kitokio pobūdžio bylose pasisakydamas šiuo klausimu, ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas bei taikymas yra reikšmingas todėl, kad tiek šio termino taikymas, tiek jo atnaujinimas ar netaikymas yra tiesiogiai siejamas su teisingumo principu ir mechaniškas šių materialiosios teisės normų taikymas būtų nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumą, prieštarautų esminiams civilinės teisės principams (CK 1.5 str.). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konkrečioje byloje nustatyta materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Taigi kiekvienu atveju būtina siekti šių teisinių vertybių pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje LAB „Tauro“ bankas v. AB ,,Vilniaus Vingis“, byla Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kiti, byla Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, byla Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir V. S., byla Nr. 3K-3-265/2009 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo nagrinėtų bylų, kurių sprendimuose išdėstyti minimi išaiškinimai, ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis (CPK 4 str.), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje paminėtos nuostatos yra svarbios siekiant apibrėžti nagrinėjamų aplinkybių vertinimo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šį ieškinį pareiškė tik todėl, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių (CPK 49 str. 1 d.). Be to, duomenys, esantys teismų sprendimuose, priimtuose nurodytoje baudžiamojoje byloje, patvirtina, jog šios institucijos pareigūnai, kurie patys privalėjo tiksliai vykdyti įstatymų reikalavimus, savanaudiškais tikslais klastojo teisinę reikšmę turinčius dokumentus ir tokiu būdu per artimus žmones užvaldė didelės vertės valstybės turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės visiškai atitinka tokį atvejį, kuriam taikytinas kasacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad konkrečioje byloje nustatyta materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Taigi sprendžiant klausimą dėl šio termino atnaujinimo būtina įvertinti tai, ar nagrinėjamas ieškinys, kuris teismui buvo pateiktas 2003-06-18, yra pareikštas nepiktnaudžiaujant CPK 5 straipsnio 3 dalyje, 49 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje numatyta teise, tai yra ar terminas, per kurį jis pareikštas nuo to momento, kai buvo surinkta pakankami duomenų tai padaryti, nėra neprotingai ilgas. Apeliantas pabrėžia, kad nagrinėjant bylą pats ieškovas yra sutikęs, jog ieškinio senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama nuo 2003-03-14 ekspertizės akto Nr.11-465. Teisėjų kolegija, mano, kad anksčiau šioje nutartyje paminėtos aplinkybės (apimtis bei pobūdis baudžiamosios bylos, kurią tiriant buvo nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai būtini ieškiniui paduoti, ir kt.) leidžia sutikti su ieškovo atsiliepime į skundus išdėstytais motyvais ir padaryti išvadą, kad šis ieškininis pareiškimas yra pareikštas per laikotarpį, kuris atitinka protingo termino kriterijų, o tai suteikia pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatytą minimo termino atnaujinimą (CPK 185 str.).       

 

Dėl apeliantų  atsakovės V. P. bei atsakovo UAB ,,Erama“  argumentų, susijusių su restitucijos taikymu

Apeliantė V. P. teigia, kad teismas be pagrindo nesivadovavo CK 6.145 straipsnio nuostatomis apie restitucijos būdo pakeitimą ar jos netaikymą, nes valstybei atitenka žymiai brangesni žemės sklypai, negu jie kainavo 1999-2000 m., neatsižvelgė į tai, kad vykdant teismo nuosprendį G. S. turto konfiskavimo dalyje valstybė jau atgavo 90 000 Lt, liko neišspręstas jos sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grąžinimo klausimas. Apeliantas UAB ,,Erama“ teigia, kad restitucija natūra taikyta nepagrįstai, nes jis, kaip sąžiningas įgijėjas netektų turto, galimybės atgauti sumokėtas lėšas už įsigytą turtą, būtų pažeisti teisėti lūkesčiai gauti pelną iš sandorio. Dėl šio atsakovas atsidurs nepalyginamai blogesnėje padėtyje nei valstybė, kurios darbuotojai yra atsakingi už žalos padarymą.

Kaip buvo minėta, teismas, taikydamas restituciją natūra, vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Patenkinęs būtent apelianto atsakovo UAB ,,Erama“ prašymą, teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išspręsti ar ši CK norma atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalį, o taip pat Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą tame kontekste, kai nekilnojamąjį daiktą jo savininkas valstybė prarado dėl valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris būtų paneigtas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos, nes situacija, kai turtas prarastas dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad savininkas praranda nuosavybės teises, o taip pat nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku. Teismas konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų.

 Esant tokioms aplinkybėms, teismas, remdamasis nagrinėjamos bylos medžiaga, turėjo pagrindą taikyti minimą CK 4.96 straipsnio 2 dalies normą. Tokios teismo išvados teisingumo nepaneigia apeliantės V. P. teiginys, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.145 straipsnio nuostatomis, nes valstybei atitenka žemės sklypai, kainuojantys žymiai daugiau, negu jie kainavo 1999-2000 m. Be to, byloje neįrodyta, kad šis nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pakeistas (CPK 178 str.). Kaip buvo minėta, trečiasis asmuo G. S. iš tiesų buvo nuteistas jam taikant papildomą poveikio priemonę - turto konfiskavimą, tačiau apeliantės V. P. nurodoma aplinkybė, kad vykdant teismo nuosprendį yra konfiskuota jo turto už 90 000 Lt, taip pat nepaneigia restitucijos taikymo šioje civilinėje byloje pagrįstumo, kaip ir kitas apeliantės argumentas, susijęs su jos sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grąžinimu, tai yra turėtų išlaidų atlyginimu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pagrindo taip pat nesuteikia apelianto UAB ,,Erama“ motyvai, susiję su galimybe atgauti sumokėtas lėšas už įsigytą turtą, pažeidimas teisėtų lūkesčių gauti pelną iš šio sandorio (CPK 185 str.).  

            Šiuo klausimu teisėjų kolegija mano, kad atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje formuojant teismų praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, yra suformuluota nuostata, jog abiejų įstatymų – tiek Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo, tiek ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis yra vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje P. A., L. T. v. O. A., M. V., A. M., A. Č., byla 3K-3-1370/2000 ir kt.). Tuo tarpu viešai žinoma, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas yra iki šiol nebaigtas, o šios teisės atkūrimas natūra yra apsunkintas dėl tam tikslui tinkamos žemės stygiaus. Taigi paminėta aplinkybė taip pat leidžia spręsti, jog teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, kai valstybės nuosavybės teisė buvo pažeista nusikalstamais veiksmais, atitinka taip pat ir CK 1.5 straipsnyje nurodytų bendrųjų civilinės teisės principų reikalavimus.

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkindamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl atsakovų apeliacinius skundus atmeta, o šį teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė V. P. teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi buvo atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, konstatavus sunkią jos turtinę padėtį, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei priteisiamos vien tik iš apelianto UAB „Erama“ (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).  

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ (įmonės kodas 123435322) 6 Lt (šeši litai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme. 

 

 

 

Teisėjos                                                                                                           Virginija Čekanauskaitė  

                                                                                                                                    Danutė Milašienė         

 

                                                                                                            Marytė Mitkuvienė