Administracinė byla Nr. eA-118-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00690-2016-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2016 m. vasario 4 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08)491-37 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI nepaaiškino, kokių konkrečiai mokesčių pareiškėjas nėra sumokėjęs, nepateikė visų dokumentų lietuvių kalba, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus, nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, o tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl administracinio akto teisėtumo (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Pareiškėjas pažymėjo, kad į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) taikymo sritį patenka ne visi Norvegijoje mokėtini mokesčiai, o iš Norvegijos pateiktų dokumentų nėra aiški mokesčio nepriemokos kilmė, todėl VMI, pasak pareiškėjo, pirmiausiai turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjui apskaičiuotas mokestis patenka į Sutarties taikymo sritį. Pareiškėjo nuomone, tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-179/2014.

3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–40).
4. VMI nurodė, kad išieškojimas iš pareiškėjo buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio 1–3 dalies nuostatomis. Sprendime nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo priėmimo pagrindas. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punkte. VMI paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo suvaržyta jo teisė paduoti skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos sprendimu dėl pareiškėjo nepriemokos. VMI taip pat paaiškino, kad mokėtinas sumas pareiškėjui paskaičiavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba, todėl dėl apskaičiuotų sumų pagrindimo pareiškėjas turėtų kreiptis būtent į minėtą tarnybą. VMI nuomone, pareiškėjas galėjo suprasti jam perduotų dokumentų dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. VMI nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad Sutartyje nėra įtvirtinto imperatyvo teisės aktu išreikšti pritarimą. Pritarimas gali būti išreikštas ir veiksmais – pradėjus atlikinėti veiksmus, susijusius su mokesčių išieškojimu (LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013).

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 103–106).
6. Teismas nustatė, kad VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštu informavo pareiškėją apie gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 3 112,09 Eur pajamų mokesčio ir delspinigių skolą už 2012 ir 2013 metus. VMI informavo pareiškėją, kad įsiskolinimas gali būti užginčytas pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Teismas taip pat nustatė, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu.
7. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 2 straipsnio 1 dalies „b“ punkte yra nurodyti mokesčiai, dėl kurių išieškojimo Norvegija gali kreiptis į Lietuvos Respublikos centrinį mokesčių administratorių su prašymu suteikti pagalbą išieškant nesumokėtus mokesčius. Šiame punkte yra nurodyti ir pajamų mokesčiai, todėl teismas darė išvadą, kad VMI, vadovaudamasi Sutartimi, turėjo pagrindą teikti pagalbą Norvegijos Karalystei surenkant Norvegijoje nesumokėtus mokesčius.
8. Teismas nurodė, kad Norvegijos prašyme padėti surinkti mokesčius yra garantuota, kad prašymas atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju VMI neturėjo atlikti papildomos procedūros ir neprivalėjo rinkti jokių papildomų duomenų ar įrodymų, nes tokio reikalavimo Sutartyje nėra.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Norvegijos Karalystės mokesčių išieškojimo tarnybos sprendimas yra apskųstas ar panaikintas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šio sprendimo teisingumu.

III.

10. Pareiškėjas K. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti  (b. l. 109–110).
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tai, jog jis neskundė Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos sprendimo negali būti vertinama kaip aplinkybė, daranti įtaką pareiškėjo teisių gynybai Lietuvos Respublikos teisme. Pareiškėjas pažymi, kad jis neginčija prašomų išieškoti mokesčių pagrįstumo ir apskaičiavimo fakto, o gina savo teises, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis.
12. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad VMI, gavusi Norvegijos Karalystės prašymą, neatliko jokio tarnybinio tyrimo ar patikrinimo, nenustatė, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į Sutarties taikymo sritį, nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
13. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A438-179/2014 suformuotos praktikos, nepagrįstai teigdamas, kad šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje išaiškino, jog nors Sutartyje nėra įtvirtinta teisė sutarties šaliai tikrinti kitos sutarties šalies pateikto prašymo pagrįstumo, tačiau tai nepaneigia mokesčių administratoriaus MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad suteikiant pagalbą užsienio valstybei nebus pažeisti Lietuvos Respublikos asmenų teisėti interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2016 m. vasario 4 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08)491-37 (b. l. 12) teisėtumo  ir pagrįstumo.
15. Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtą VMI Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatuodamas, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas faktais ir teisės aktų nuostatomis.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad VMI, gavusi Norvegijos Karalystės prašymą, nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės ir nenustatė, kad prašomas išieškoti mokestis patenka į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ taikymo sritį, todėl ginčijamas VMI Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A438-179/2014.
18. VAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus ginčijamo VMI Sprendimo turinį, nustatė, kad ginčijamu individualiu administraciniu aktu buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 3 1112,09 Eur sumą. Sprendime nurodyta, kad jis buvo priimtas vadovaujanti MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2015 m. gruodžio 8 d. pateiktu prašymu. Ginčijamame VMI Sprendime nėra nurodyta, kokios rūšies mokesčiams priskirtina Sprendime nurodyta suma, be to, nėra nurodyta, kokiomis konkrečiai Sutarties nuostatomis vadovavosi VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą.
20. Atsižvelgiant į tai, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
21. Spręsdama apie pareiškėjui iki ginčijamo VMI Sprendimo priėmimo žinomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-48107 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – 2015 m. gruodžio 29 d. raštas) informavo pareiškėją, jog Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba, vadovaudamasi Sutarties 28 straipsniu „Pagalba renkant mokesčius“, pateikė prašymą išieškoti iš pareiškėjo 3 112,09 Eur pajamų mokesčio ir delspinigių skolą už 2012–2013 metus (b. l. 82). Kartu su VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštu pareiškėjui buvo išsiųsta minėto prašymo kopija bei prašymo grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopija (iš viso 10 lapų). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad minėtą VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštą gavo 2016 m. sausio mėnesį. Taigi, pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo žinojo apie išieškotinų mokesčių kilmę, t. y. kad išieškomą sumą sudaro Norvegijos Karalystei pareiškėjo nesumokėtas pajamų mokestis ir delspinigiai už 2012–2013 metus. Be to, iš pareiškėjui pateikto Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo grafų atitikmenų vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba prašyme patvirtino, kad mokestinė pretenzija yra susijusi su Sutartyje nurodytais mokesčiais, taip pat patvirtino, kad mokestinės pretenzijos nebegalima užginčyti administracinės apeliacijos būdu (apeliacija teismams), o prašyme pateikta informacija yra teisinga (b. l. 15). Minėtame vertime taip pat nurodyta, kad nesumokėti yra pajamų mokesčiai (b. l. 16).
22. Turėdama ankstesniame nutarties punkte nurodytą informaciją, VMI neturėjo pareigos atlikti papildomus veiksmus, susijusius su nustatymu, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į Sutarties taikymo sritį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pajamų mokesčiai patenka į Sutarties taikymo sritį pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalies b) punktą.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjui žinomas aplinkybes, lėmusias ginčijamo VMI Sprendimo priėmimą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI Sprendimas. Taigi šio individualaus administracinio akto trūkumai nebuvo esminiai, nes nesukliudė pareiškėjui suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių ir pareigų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Be to, minėto Sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjui nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi pareiškėjo ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.
24. Kitas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą, nesivadovavo MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad suteikiant pagalbą užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) nebus pažeisti Lietuvos Respublikos asmenų teisėti interesai. Šios pareigos mokesčių administratorius negali įvykdyti nesuteikęs mokesčių mokėtojui galimybės išdėstyti savo poziciją analizuojamais klausimais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju VMI tokią galimybę suteikė, išsiųsdama pareiškėjui 2015 m. gruodžio 29 d. raštą. Ginčijamas VMI Sprendimas, kaip minėta, buvo priimtas vėliau, t. y. 2017 m. vasario 4 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, gavęs minėtą VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštą, išdėstė VMI savo poziciją analizuojamais klausimais. Tai nėra pareiškėjo pareiga, tačiau pareiškėjui nepateikus jokios savo pozicijos, VMI neturėjo pareigos imtis kokių nors papildomų veiksmų, siekiant MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos įgyvendinimo. Taigi pareiškėjo ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti remiantis atsakovo neįgyvendinta minėta pareiga nėra pagrindo.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A438-179/2014. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta byloje iš esmės panašioje į nagrinėjamą bylą, tačiau tik taikytinos teisės aspektu. Pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės nėra panašios, nes pareiškėjo nurodytoje byloje tik po sprendimo priėmimo (tos pačios dienos raštu) buvo pranešta, kad su mokestinės bylos medžiaga asmuo gali susipažinti atvykęs pas mokesčių administratorių, todėl aptariamu atveju asmuo neturėjo galimybės iki sprendimo priėmimo žinoti su sprendimo priėmimu susijusių reikšmingų aplinkybių, neturėjo galimybės pateikti savo poziciją (realizuoti savo teisę būti išklausytam). Be to, aptariamoje byloje asmuo iki sprendimo priėmimo nebuvo informuotas apie galimybę pasinaudoti abipusio susitarimo procedūra, t. y. pateikti Sutarties 26 straipsnio 1 dalyje numatytą pareiškimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apie tokią galimybę buvo informuotas minėtu VMI 2015 m. gruodžio 29 d. raštu.
26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 145 straipsniu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.