Civilinė byla Nr. 2-528-370/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02162-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
110.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5915-232/2014 pagal ieškovių A. K. ir A. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Spausk“, G. K., T. K., bei
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo klausimas.
Ieškovės A. K. ir A. V. ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis jų su atsakovu AB DNB banku 2009 m. spalio 7 d. sudarytas laidavimo sutartis, kuriomis jos užtikrino trečiojo asmens UAB „Spausk“ prievolių pagal 2005 m. kredito limito sutartį, 2007 m. kredito sutartį ir 2007 m. Overdrafto sutartį, sudarytas su AB DNB banku, įvykdymą ir pagal kurias Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 solidariai priteisė AB DNB bankui iš ieškovių bei T. V., G. K. ir T. K. įsiskolinimo sumas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovės pateikė prašymą sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2014 vykdymą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu tenkintas ieškovo AB DNB banko ieškinys atsakovams A. V., T. V., G. K., A. K. ir T. K. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo BUAB „Spausk“, priteista iš atsakovų trečiojo asmens UAB „Spausk“ įsiskolinimas pagal kredito limito, kredito, overdrafto sutartis. Ieškovės, pateikdamos ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, siekia nuginčyti laidavimo sutartis, pagal kurias 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu teismo sprendimu buvo iš jų bankui solidariai kartu su kitais atsakovais priteistos skolos. Jeigu būtų patenkintas ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, išnyktų teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu tenkino banko reikalavimą dėl A. K. ir A. V.. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius minėto teismo sprendimo vykdymo, šis sprendimas būtų įvykdytas ir dėl to iš esmės gali pasunkėti ar tapti neįmanomas sprendimo, kuriuo būtų tenkinamas ieškinys nagrinėjamoje byloje, įvykdymas, nes gali tapti neįmanomas šalių grąžinimas į pradinę padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi tenkino ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013, vykdymą dėl A. V. ir A. K. iki bus išnagrinėta ši civilinė byla (Nr. 2-5915-232/2014).
Teismas nutartį motyvavo tuo, kad ieškovės tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus ir padarė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutinis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. spalio 29 d. nutartimi jį palikus nepakeistą, Lietuvos apeliacinis teismas ieškovių pateiktą prašymą stabdyti bylą atmetė, neturėdamas duomenų, ar yra priimtas ieškinys dėl ginčo laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Todėl, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas būtų įvykdytas ir ieškinio tenkinimo atveju būtų sudėtinga šalis grąžinti į pradinę padėtį, ieškovių interesų teisminė gynyba būtų apsunkinta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas AB DNB bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta, prieštaraujanti teisės normoms, reglamentuojančioms laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir sprendimų sustabdymą, ir formuojamai teismų praktikai, todėl yra neteisėta.
Jis nurodo, kad teismas įsiteisėjusio sprendimo (ar nutarties) vykdymą gali sustabdyti ne kiekvienoje byloje. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1647/2013 pateiktam išaiškinimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo, taikymo. Šios bylos aplinkybės yra identiškos Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-1647/2013 aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką. Nurodytoje byloje teismas nurodė, kad išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas pripažįsta reikalingu sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus, reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, pagal kurias vykdymo veiksmus privalo ar turi teisę sustabdyti antstolis, o ne teismas. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui nagrinėjamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmų, atliekamų pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą. Išieškojimo veiksmų sustabdymas dėl to, kad ieškovės pareiškė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Ieškovių inicijuotoje civilinėje byloje nėra sprendžiama dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, išieškomų sumų dydžių ir tvarkos pažeidimų, todėl teismas neturėjo pagrindo stabdyti įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo vykdymo.
Be to, preliminariai vertinant ieškovių ieškinio argumentus, akivaizdu, jog šis ieškinys yra nepagrįstas, nes ginčijamų laidavimo sutarčių teisėtumas yra įvertintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 3831-661/2013, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1264/2014 paliktas nepakeistas. Pagal teismų praktiką, įsiteisėjusiam teismo sprendimui įgijus res judicata galią, pakartotinis tapataus ginčo nagrinėjimas negalimas. Taigi ieškovės ieškiniu iš esmės bando dar kartą išspręsti ginčą savo naudai, vilkina priimtų teismų procesinių sprendimų vykdymą, siekia išvengti iš jų atsakovui priteistos skolos sumokėjimo.
Apelianto teigimu, ieškovės piktnaudžiauja savo teisėmis ir vilkina teismo sprendimo vykdymą, nes savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformulavo prašymą stabdyti viso Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo, ne tik priimto dėl jų, vykdymą, be to, ieškovės nereiškė priešieškinio civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 (CK 1.5 str., 1.2 str. 2 d., 1.137 str. 3, 5 d.).
Ieškovės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad grėsmė įvykdyti teismo sprendimą egzistuoja ir yra reali. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Pažymėtina, kad jeigu ir būtų išieškomos lėšos iš ieškovių pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2013-08-06 sprendimą, CPK yra numatytas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas. Šiuo atveju neegzistuoja jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, jog bus apsunkintas šių lėšų sugrąžinimas, nes Bankas yra finansiškai pajėgus tai padaryti.
Nagrinėjamoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus, yra palankios išimtinai tik ieškovėms ir visiškai nepalankios bei nepagrįstai nuostolingos Bankui, kadangi ieškovės iš esmės siekia ne užtikrinti teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įvykdymą, o sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Civiliniame procese abi šalys yra lygios, todėl viena iš šalių, kuri buvo pasyvi teismui nagrinėjant kitą civilinę bylą (šiuo atveju civilinę bylą Nr. 2-3831-661/2013, kurioje nereiškė priešieškinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis), negali įgyti pranašumo ir pažeisti kitos šalies, kuriai įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista skola, teisių ir teisėtų interesų. Akivaizdu, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam ekonomiškumo principui.
Ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas. Ieškovės aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, todėl ieškinys yra preliminariai pagrįstas.
Ieškovių teigimu, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 nevertino ieškovių (toje byloje – atsakovių) atsikirtimų dėl laidavimo sutarčių negaliojimo iš esmės vien tuo pagrindu, kad šios laidavimo sutartys nebuvo ginčijamos teismine tvarka.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ieškovės, prašydamos taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, piktnaudžiauja savo teisėmis ir vilkina teismo sprendimo įgyvendinimą.
Ieškovės nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – sprendimo kitoje byloje vykdymo sustabdymas yra nenumatytas CPK.
Jei būtų patenkintas ieškovių ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, išnyktų teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis Vilniaus apygardos teismas 2013-08-06 galutiniu sprendimu tenkino Banko reikalavimą dėl A. K. ir A. V., pasikeistų ir pasibaigtų šių asmenų solidarioji prievolė kartu su kitais atsakovais. Teismui pripažinus laidavimo sutartis negaliojančiomis, turėtų būti peržiūrimas 2013-08-06 teismo sprendimas ir tokiu atveju iškiltų sprendimo vykdymo atgręžimo bei restitucijos taikymo klausimai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrinti reikalavimą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių argumentų, neišeidamas už atskirojo skundo ribų (CPK 320, 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ prieš UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ prieš UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ prieš Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ prieš UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013).
Nagrinėjamu atveju ieškovės reiškia reikalavimus pripažinti jų su Banku 2009-10-07 sudarytas laidavimo sutartis negaliojančiomis. Iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovės aiškiai suformulavo tiek ieškinio dalyką, tiek pagrindą, kadangi išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovės tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės pagal ieškovių pateiktą prašymą.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2013-08-06 sprendimas, priimtas kitoje civilinėje byloje, kuriuo iš ieškovių (toje byloje – atsakovių) kartu su kitais atsakovais Bankui solidariai priteistos negrąžinto kredito, palūkanų, delspinigių sumos, procesinės palūkanos, yra įsiteisėjęs (Lietuvos apeliaciniam teismui 2014-10-29 nutartimi palikus šį sprendimą nepakeistą), todėl ieškovės šioje byloje dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atsižvelgdamos į tai, kad nurodytas teismo sprendimas gali būti pradėtas vykdyti, pateikė prašymą sustabdyti jo vykdymą.
Pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų bei nutarčių ir jais nustatytų (patvirtintų) teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 str.). Išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas pripažįsta reikalingu sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, pagal kurias vykdymo veiksmus privalo ar turi teisę sustabdyti antstolis, o ne teismas.
Esant tokiam teisiniam reglamentavimui nagrinėjamu atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad Bankas kreipėsi su vykdomuoju raštu į antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo ir kad dėl ieškovių realiai yra pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai. Vykdymo veiksmų sustabdymas dėl to, kad ieškovės pareiškė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1647/2013 analogišku klausimu, kuria pagrįstai vadovaujasi atsakovas atskirajame skunde, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju ieškovės nepateikė duomenų apie grėsmės įvykdyti galbūt palankų ieškovėms teismo sprendimą. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK yra numatytas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas (CPK LVI skyrius, 760–762 straipsniai), kurio taikymas nagrinėjamu atveju nekeltų abejonių, kadangi atsakovas Bankas yra finansiškai pajėgus tai padaryti, t. y. grąžinti ieškovės iš jų išieškotas lėšas. Kaip jau minėta, duomenų, kad šiuo metu būtų atliekami realūs priverstinio išieškojimo veiksmai iš ieškovių turto, į bylą nėra pateikta. Tuo atveju, jeigu tokia grėsmė ieškovėms iškiltų, jos turi teisę kreiptis į antstolį su prašymu sustabdyti atliekamus konkrečius vykdymo veiksmus ar vykdomąją bylą (CPK 625–627 str.).
Kiti atskirojo skundo argumentai, susiję su ieškinio tikėtinu nepagrįstumu, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014-12-02 nutartis naikintina netinkamai pritaikius proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovių prašymas taikytinas laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, kuria sustabdytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje
Nr. 2-3831-661/2013, vykdymas dėl A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1169-232/2015.
Ieškovių A. K. ir A. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Teisėja Danguolė Martinavičienė