Teisėja Irena Vilkienė Bylos Nr. 1S–753–107/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.12. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. lapkričio 9 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis,
sekretoriaujant Aurelijai Urbšaitytei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Kolyčienės skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties, kuria nepatvirtintas Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-10-14 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 94-1-00641-10 ir atleisti L. S., padariusią nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo,
n u s t a t ė :
2010 m. rugpjūčio 26 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00641-10 L. S. buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. dėl to, kad „2010-08-21, apie 14 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, kambaryje, mušdama ir kitaip smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. S., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė jai fizinį skausmą, o būtent tempdama G. S. už plaukų pargriovė ją ant grindų ir koja vieną kartą spyrė jai į veidą, o netrukus vieną kartą ranka sudavė G. S. per galvą.“
2010 m. spalio 14 d. Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė J. Kolyčienė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 94-1-00641-10 dėl G. S. sužalojimo nutraukė, nes veika dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga (BK 37 str.) ir vadovaudamasi BPK 212 str. 4 p., 214 str. 2 d. įtariamąją L. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido.
2010-10-18 Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės J. Kolyčienės 2010 m. spalio 14 d. nutarimo nepatvirtino. Savo sprendimą teisėja motyvavo remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15-to punkto išaiškinimu, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006), Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi.
Skunde dėl 2010-10-18 Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė J. Kolyčienė nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo argumentai yra nepagrįsti, nes to paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad „tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme“.
Prokurorė tvirtina, kad nutraukiant ikiteisminį tyrimą buvo atsižvelgta tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Įvertinus tai, kad nusikalstama veika buvo nukreipta prieš mažametę, jos sveikatą, kad pažemintas silpnesnio asmens orumas, negalima atmesti kitų svarbių byloje nustatytų dalykų, kurie atitinka paminėto Senato nutarimo išaiškinimo turinį. Prokurorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog L. S. savo dukrai vieną kartą rankos delnu per veidą sudavė ne siekdama ją sužaloti ar siekdama sukelti žalą dukros sveikatai, o dėl to, kad dukros paklausus, kodėl ji, neatsiklaususi mamos, iš jos telefono sąskaitos pervedė į savo telefoną keletą litų, dukra nepaaiškinusi įžūliai atsikalbinėjo prieš mamą. Nors nukentėjusioji G. S. nurodė kitokias atsikalbinėjimo priežastis ir kitokias sužalojimo aplinkybes – esą mama ją spardė ir tampė už plaukų, šias aplinkybes paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad lūpos sužalojimas padarytas ne mažiau kaip vienu kontaktiniu trauminiu smūginiu poveikiu, kitų sužalojimų nukentėjusiosios kūne nėra. Todėl nukentėjusiosios G. S. parodymus, kad ją mama nuolat mušė, prokurorė vertina kritiškai. Skunde akcentuojama, kad mažametės nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes paneigė ir jos vyresnioji sesuo A. S.. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad tyrimo metu nustatyta, jog G. S. dažnai prieštarauja mamai, kad pati nukentėjusioji prisipažino, jog „pasako savo nuomonę mamai, kuri jai nepatinka“. Prokurorė daro prielaidą, kad galbūt toks nuolatinis G. S. elgesys 2010-08-21 kilusio konflikto metu ir sukėlė L. S. pyktį, kuris lėmė jos daromos veikos tikslą (auklėti dukrą) ir motyvą (sulaikyti nuo netinkamo nukentėjusiosios elgesio).
Prokurorė teigia, kad teismas, netvirtindamas jos nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, neatsižvelgė į tai, kad L. S. yra nukentėjusiosios mama, kad jų tarpusavio santykiai yra labai glaudūs, artimi, kad suduotas vienas smūgis rankos delnu, kad toks veiksmas buvo vienkartinis, kad kokie nors kiti rimtesni sužalojimai padaryti nebuvo, neatsižvelgė į L. S. asmenybę, kad ji charakterizuojama teigiamai, kad L. S. šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašą neįtraukta, taip pat neįvertino to, kad tokį priešišką G. S. elgesį su mama, galbūt lėmė tėvų skyrybos ir jos noras gyventi kartu su tėvu.
Prokurorės tvirtinimu, L. S. pripažinimas kalta pagal baudžiamąjį įstatymą yra susijęs su sunkiomis pasekmėmis – kriminalinės bausmės paskyrimu ir jos vykdymu. Atsižvelgus į konkrečias įvykio aplinkybes toks sprendimas nebūtų teisingas tiek teisės, tiek sociologijos prasme. Prokurorės nuomone, esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.
Skunde prašoma Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010-10-18 nutartį panaikinti ir patvirtinti Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-10-14 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 94-1-00641-10, atleisti L. S., padariusią nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
Skundas atmestinas.
Prokuroro teisę ir pareigą nutraukti ikiteisminį tyrimą apibrėžia BPK 214 straipsnio 1 dalis, kurioje pažymėta, kad BPK 212 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais atvejais ikiteisminį tyrimą nutraukia prokuroras nutarimu. BPK 212 straipsnio 1 punkte numatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, o BPK 212 straipsnio 2 punkte numatytas ikiteisminio tyrimo nutraukimas, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.
BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, bet baudžiamojo proceso nutraukimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.) BPK 3 straipsnyje nenumatytas.
Išimtinę ikiteisminio tyrimo teisėjo teisę, bet ne pareigą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės BPK 212 straipsnio 3–9 punktuose numatytais atvejais, prie kurių priskiriamas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, reglamentuoja BPK 214 straipsnio 2 dalis. Neįtikusį ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą prokuroras gali apskųsti BPK X dalyje nustatyta tvarka (BPK 65 str. 1 d.), remdamasis BPK 173 straipsnio 2 dalimi.
BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.
Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00641-10 duomenų, kad L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., pakanka.
Įtariamosios L. S. nusikalstamos veikos mažareikšmiškumą prokurorė pagrindė tuo, kad L. S. nusikalstama veika nors formaliai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymius, tačiau, vertinant tai, kad konflikto iniciatorė galbūt buvo pati nukentėjusioji G. S., kuri galbūt atsikalbinėjo prieš mamą, ir tai sukėlė jos mamos pasipiktinimą, vertinant nukentėjusiosios sesers A. S. parodymus, kad mama anksčiau jų nėra mušusi, kad G. S. nėra sakiusi, kad mama ją mušdavo, taip pat įvertinant tai, kad G. S. sužalojimai padaryti vienu smūgiu, kokie nors rimtesni sužalojimai nepadaryti, konflikto metu daugiau nukentėjusių asmenų nebuvo, todėl, prokurorės nuomone, nusikalstama veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės J. Kolyčienės 2010 m. spalio 14 d. nutarimo nepatvirtino vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15-to punkto pirmos dalies išaiškinimu, motyvuodama tuo, kad remiantis BK 37 straipsniu sprendžiant klausimą, ar kaltininko veika yra mažareikšmė, esminę reikšmę turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas, jos padariniai ir, svarbiausia, kėsinimosi objekto (kuriuo nagrinėjamojoje byloje yra mažamečio asmens sveikata) vertybė. Įstatymų leidėjas, BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatęs sugriežtintą (sustiprintą) mažamečio sveikatos apsaugą nuo mušimo ar kitokio smurto, kartu įtvirtino ir prezumpciją, kad bet kurių tyčinių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, atlikimas prieš mažametį laikomas kvalifikuotu nusikaltimu, numatytu BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl L. S. byloje, kurioje ji kaltinama padariusi veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 37 straipsnis netaikytinas.
Ikiteisminio tyrimo teisėja, priimdama skundžiamą 2010-10-18 nutartį, pagrįstai vadovavosi formuojama teismų praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K–558/2006, nors kai kurios nusikaltimo padarymo aplinkybės ir skiriasi nuo tų, kurios nustatytos L. S. baudžiamojoje byloje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punkto pirma dalimi teismai orientuojami į tai, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, tačiau to paties punkto antroji dalis daro išimtį, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-21 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 4 punktu išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius. Vertinant veikos objektyviuosius požymius, atsižvelgiama į baudžiamojo įstatymo ginamus asmens, valstybės ar visuomenės interesus ir jų pažeidimo laipsnį, nusikaltimo dalyką, taip pat į nusikalstamos veikos padarymo būdą, pasekmes, įrankius ir priemones, laiką ir vietą.
Iš įtariamosios L. S. parodymų matyti, kad mažametė jos duktė G., neatsiklaususi motinos, iš jos telefono sąskaitos į savo sąskaitą pervedė keletą litų. Kai įtariamoji dukters paklausė, kodėl ji taip padarė, duktė atsikalbinėjo, todėl L. S., netekusi kantrybės, sudavė dukrai delnu per veidą. L. S. savo dukrą apibūdino teigiamai, tačiau nusiskundė, kad duktė dažnai jos neklauso. L. S. parodė, kad dukra nori gyventi pas tėvą, su kuriuo įtariamoji yra išsiskyrusi, todėl L. S. apkalbėjo, jog ši tampė ją už plaukų, mušė ir anksčiau.
Specialisto išvada Nr. G 1224/10 (03) patvirtina, kad G. S. padaryta poodinė ir pogleivinė kraujosruvos apatinėje lūpoje, muštinė žaizda apatinėje lūpoje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip vienu smūgiu kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių. Daugiau sužalojimų nenustatyta.
Iš liudytojos A. S. parodymų matyti, jog jos sesuo G. S. su mama sutaria gerai, abi pasikalba. Mama nei jos, nei brolio ar sesers G. anksčiau nėra mušusi, patvirtino, jog jos sesuo G. S. nori gyventi su tėvu.
Nukentėjusioji G. S. nepaneigė, jog mamai pasako savo nuomonę, kuri mamai nepatinka.
Byloje nustatyta, kad L. S. smurtą prieš nukentėjusiąją G. S. pavartojo namuose, nematant pašaliniams asmenims, netekusi kantrybės, nes ji prieš ją atsikalbinėjo. Įtariamoji L. S. sudavė delnu nukentėjusiajai tik vieną kartą, smūgis nebuvo stiprus, tai rodo jos neapibrėžtą tyčią, nes sukelti didelį fizinį skausmą ar padaryti tam tikrus sužalojimus ji nesiekė. Akivaizdu, kad spontanišką momentinį smurtą prieš save nukentėjusioji išprovokavo savo priešišku elgesiu motinai.
L. S. charakterizuojama teigiamai. (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos direktorius G. S. charakteristikoje nurodė, jog L. S. rūpinosi dukters mokymosi rezultatais, lankydavosi mokykloje ir bendraudavo su klasės vadove, to nepasakyta apie mažametės tėvą, kurio iniciatyva ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl netinkamo elgesio į socialinės rizikos šeimų sąrašą neįrašyta. L. S. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, turi sveikatos problemų, be nukentėjusiosios G. S., išlaiko dar du vaikus (A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini)). Duomenų, kad nuo įtariamosios veiksmų būtų nukentėję kiti jos vaikai, nėra.
Iškilęs konfliktas tarp motinos ir mažametės dukters yra grynai šeiminio pobūdžio, o jo paviešinimas per teismo procesą visuomenės būtų vertinamas nevienareikšmiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad mažametė nukentėjusioji tampa savo išsiskyrusių tėvų intrigų objektu (nukentėjusiosios tėvas mano kreiptis į teismą dėl dukters gyvenamosios vietos pas jį nustatymo, be abejo, bus siekiama spręsti iš naujo ir alimentų mokėjimo klausimą), o tai gali lemti ir mažametės nukentėjusiosios santykių su tėvu ar motina pablogėjimą ateityje, jų tarpusavio supriešinimą. Beatodairiškas principo, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų būtinai, nors ir teisingai, nubaustas, laikymasis šioje byloje mažametei nukentėjusiajai gali duoti daugiau žalos negu naudos.
Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veika yra mažareikšmė, esminę reikšmę turi ne nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas, jos padariniai ir, svarbiausia, kėsinimosi objekto vertybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K–558/2006 formuojama teismų praktika tam, kad kvalifikuotas nusikaltimas prieš mažametį (BK 140 str. 2 d.) būtų laikomas mažareikšmiu, nepritaria. Prokurorės skunde išdėstyti motyvai, kodėl L. S. nusikalstama veika turėtų būti pripažinta mažareikšme, charakterizuoja įtariamąją, nusikaltimo padarymo aplinkybes, bet labiau priskirtini pagrindams bausmei skirti, jai švelninti ar nuo jos atleisti, bet ne veikos pripažinimui mažareikšme pagrįsti.
Vaiko teisių konvencijos (priimta Generalinėje Asamblėjoje 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai, glaudžiai siejasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Tuo paaiškinama ir įstatymų leidėjo nustatyta pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje sugriežtinta mažamečio sveikatos apsauga nuo fizinio ar kitokio smurto, tokio nusikaltimo laikymas kvalifikuotu nusikaltimu.
Siekiant užtikrinti mažametės nukentėjusiosios G. S. interesus, skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje pagrįstai užsimenama apie prokuroro pareigą ginti viešąjį interesą. Šioje byloje tai aktualu, nes, kaip matyti iš liudytojo A. S. parodymų, jis, mažametės tėvas, ar jos motina L. S. kiekvienas gali siekti savo interesų įgyvendinimo, o mažametė jų duktė gali tapti priemone tiems interesams pasiekti. Mažametės G. S. interesus turėtų ginti ir ją atstovauti valstybinė įstaiga.
Prokurorės skunde išsakyta nuomonė dėl įtariamosios L. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. yra priimtina, vadovaujantis sąmoningumo, teisingumo, proporcingumo principais, labiau atitinka nukentėjusiosios mažametės G. S. interesus, tačiau tokiam pasiūlymui įgyvendinti būtina taikyti kitas įstatymų numatytas priemones, nes BK 37 straipsnio taikymas šioje byloje nepriimtinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., teisėjas
n u t a r i a :
Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Kolyčienės 2010 m. spalio 20 d. skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties, kuria nepatvirtintas Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-10-14 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 94-1-00641-10 ir atleisti L. S., padariusią nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atmesti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. spalio 18 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Stasys Valužis