2021 m. gruodžio 22 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,
dalyvaujant per vaizdo konferencijų programą „ZOOM“:
pareiškėjo A. K. (A. K.) atstovui advokato padėjėjui Osvaldui Raščiukevičiui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas A. K. (toliau – ir A. K., ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. SP9-13-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįsigilinus į faktinę situaciją, formaliai įvertinus įstatymo reikalavimus, neįsigilinus į situaciją ir pažeidžiant administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus.
A. K.
skunde nurodė, kad jis, turėdamas įgytą metalo konstrukcijų montuotojo specialybę ir trečios kategorijos metalo konstrukcijų darbuotojo privačioje įmonėje (duomenys neskelbtini) patirties, 2021 m. vasario 5 d. per Lenkiją atvyko į Lietuvą, ketindamas dirbti konstrukcijų montuotoju. Pareiškėjas teigė, kad buvo susitaręs su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) dėl įsidarbinimo šioje įmonėje, 2021 m. balandžio 12 d. sudarė darbo sutartį Nr. 04/12 dėl metalinių konstrukcijų montuotojo darbo, o (duomenys neskelbtini) įsipareigojo, kad bus užtikrinta, jog pareiškėjas laikysis savivaldybės ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino laikotarpiu taikomų teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir rekomendacijų. Migracijos departamento Kauno skyrius 2021 m. balandžio 19 d. priėmė Sprendimą, įpareigojusį pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. balandžio 26 d. Be to, Sprendimu pareiškėjas buvo įspėtas, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. A. K. paaiškino, kad Migracijos departamentas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas į Lietuvą 2021 m. vasario 5 d. atvyko, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2. punkto reikalavimus. Pareiškėjas skunde pateikė vertinimą, kad, priimant Sprendimą, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. A. K. nurodė, kad jis Ukrainoje metalo konstrukcijų montuotoju dirbo iki 2020 m. spalio 23 d., t. y. prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką darbo neturėjo. Atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis susirado darbą pagal specialybę ir ėmė tvarkytis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nežinojo, todėl nesuprato, kad atvyko į Lietuvą neteisėtai, o susiradus darbą, rinkti dokumentus, reikalingus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, padėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas priėmė Sprendimą, neatsižvelgęs į tai, kad jis ketino įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėjas, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, netektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio – darbo įmonėje (duomenys neskelbtini), kad jeigu Lietuvos Respublikoje nebūtų įvestas karantinas, jo atvykimas į šalį būtų buvęs teisėtas. Pareiškėjo pažymėjo, kad, pažeisdamas karantino reikalavimus, Lietuvos Respublikoje būna jau ilgą laiką, todėl jo išsiuntimas yra savitikslis. Pareiškėjo teigimu, visa tai patvirtina, kad Sprendimas priimtas, formaliai įvertinus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus.
Be to, A. K. teigė, kad Sprendimą, kuris neatitinka keliamų reikalavimų, kadangi jame remiamasi įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsižvelgus į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, tačiau konkretus įstatymas nenurodytas. Pareiškėjo nuomone, galima tik spėlioti, kad Migracijos departamentas turėjo omenyje Užsieniečių teisinės padėties įstatymą. Tvirtino, kad nors Sprendime nurodyta, kad jis priimtas, atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, tačiau jos nedetalizuojamos, Sprendime nemotyvuojama, kokiais Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais remiantis, pareiškėjas negalėjo likti Lietuvos Respublikoje.
A. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Osvaldui Raščiukevičiui (toliau – O. Raščiukevičius) patvirtino, kad A. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą žinoma.
Teismo posėdyje advokato padėjėjas O. Raščiukevičius, remdamasis skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė tenkinti skundo reikalavimą. Teikdamas paaiškinimus, pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog Sprendimo vykdymas pareiškėjui padarytų didelės žalos, nes į Lietuvos Respubliką atvyko, gavęs pažadą, kad bus įdarbintas, Lietuvoje būna jau 9 mėnesius. Pareiškėjo atstovas patvirtino, kad A. K. nebuvo įdarbintas (duomenys neskelbtini).
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas nurodė, kad, vykdant užsieniečių kontrolę, buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje A. K. būna neteisėtai nuo 2021 m. vasario 5 d., kai, pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 punktą, atvyko į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsižvelgęs į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei nenustatęs šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, priėmė Sprendimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. buvo apklaustas Migracijos departamento darbuotojų, apklausos metu surinkti duomenys buvo užfiksuoti Užsieniečio apklausos lape. Pareiškėjas, pateikdamas duomenis apie pragyvenimo šaltinius Lietuvos Respublikoje, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, nurodė, kad jis pragyvena iš santaupų ir turimų grynųjų pinigų, o aplinkybės, kad jo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje yra darbo pajamos įmonėje (duomenys neskelbtini), nenurodė. Atsakovas teigė, kad, patikrinus Socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, buvo nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nėra įdarbintas, iki Sprendimo priėmimo dienos gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinę vizą nesiekė. Atsakovas nurodė, kad A. K. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2021 m. balandžio 19 d., tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje būna neteisėtai. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjui ir būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis negaliotų atgal ir neįteisintų ginčijamu Sprendimu nustatyto pareiškėjo neteisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką ir neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo skundo argumentus, kad jis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, netektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio, kad jo padarytas pažeidimas yra itin formalaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, pažeisdamas teisės aktų nuostatas, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 8 punktu, laikomas neteisėtu. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnį, neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką sudaro pagrindą priimti sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Migracijos departamentas tvirtino, kad, priimant Sprendimą, buvo atsižvelgta į Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kadangi Užsieniečio apklausos lape nurodyti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo trumpai, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis įvertintas 2021 balandžio 19 d. Migracijos departamento nutarime Nr. 4500-ANR_N-532-2021. Migracijos departamentas nurodė, kad pilnas įstatymo pavadinimas Sprendime neįrašytas per rašymo apsirikimą, kuris, vertinant pareiškėjo skunde dėstomų teisės normų turinį, neturėjo įtakos pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynybai, nes iš skundo turinio akivaizdu, jog pareiškėjas suprato Sprendimo esmę ir teisinį pagrindą. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimu nėra uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl jis, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, galės kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas tvirtino, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kadangi jis motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Sprendime nėra apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Teismo posėdyje Migracijos departamento atstovas D. J. prašė atmesti A. K. skundą, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais ir motyvais. Teikdamas paaiškinimu, atsakovo atstovas naujų papildomų paaiškinimų nepateikė.
Skundas atmetamas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas A. K. yra (duomenys neskelbtini) valstybės pilietis, jam yra išduotas šios valstybės pasas Nr. (duomenys neskelbtini).
Užsieniečio apklausos lapo duomenimis, Migracijos departamento Kauno skyriaus specialistė, 2021 m. balandžio 19 d. apklausė A. K., parengė Užsieniečio apklausos lapą ir Pažymą apie patikrinimo rezultatus Nr. 6K-357.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus vedėja 2021 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. SP9-13-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo nuspręsta įpareigoti A. K. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos (1 punktas) ir įspėti, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies (2 punktas).
Be to, Migracijos departamento Kauno skyriaus specialistė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, priėmė Nutarimą dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, kai protokolas nesurašomas, Nr. 4500-ANR_N-532-2021 (ROIK: (duomenys neskelbtini)), kuriuo A. K. buvo pripažintas kaltu pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, ir, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 8 punktu, jam buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.
A. K. atstovas advokato padėjėjas O. Raščiukevičiaus Migracijos departamento Kauno skyriui 2021 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą dėl termino savanoriškai išvykti iš šalies pratęsimo, kurio Migracijos departamento Kauno skyrius 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu „Dėl sprendime dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į kilmės valstybę nustatyto savanoriško išvykimo termino pratęsimo“ netenkino.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento kompetentingo pareigūno priimto sprendimo įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kiti teisės aktai.
Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 11 straipsnis nustato, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (4 dalis), o užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (5 dalis).
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 10 straipsnis nustato, kad užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu jis, pirma, atvyko pažeisdamas Šengeno sienų kodekso nuostatas; antra, atvyko, nors yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. To paties įstatymo 23 straipsnio 8 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną (1 punktas) ir patvirtino karantino režimą, įskaitant ir judėjimo per sieną ir šalies viduje sąlygas (2.1 punktas). Pagal Nutarimo 2.1.2 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Išimtys iš šios taisyklės nurodytos Nutarimo 2.1.2.1–2.1.2.18 punktuose.
Nagrinėjamoje byloje tarp bylos proceso dalyvių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad A. K. į Lietuvos Respubliką iš Ukrainos atvyko per Lenkijos Respubliką, pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 punkte įtvirtintą draudimą. Nutarimo 2.1.2.1 punkte nustatyta, kad draudimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės D. B. ir Šiaurės A. K., A. K., M. K., S. M. Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims. Nagrinėjant bylą. duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui taikomos Nutarime 2.1.2.1–2.1.2.18 punktuose numatytos išimtys, nenustatyta
Sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. priimto Nutarimo 2.1.2 punkto taikymo A. K., kirtusio Lietuvos Respublikos sieną paskelbto karantino metu, atžvilgiu, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotais išaiškinimais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021 išaiškino, kad bevizis režimas užsieniečiams, atvykusiems į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją, pagal minėtą Nutarimą, nesuteikė draudimo išimties atvykti į Lietuvos Respubliką karantino metu (nutarties 27-31 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje sąvoką, nurodytą Nutarimo 2.1.2.1 punkte, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021, kurioje buvo konstatuota, kad, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas, buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos: teisę asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, suteikia nustatyta tvarka išduota viza, o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 24 straipsnio 1 dalimi, suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021 padarė išvadą, kad, vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis, aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 punkte nustatyta taisyklė, pagal kurią, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus, o asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021 išaiškino, kad šio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021 taikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.3.1. punktas iš esmės savo turiniu atitinka Nutarimo 2.1.2.1 punkte naudojamą „šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims“ sąvoką ir jos aiškinimui neturi įtakos aplinkybė, kad pareiškėjas atvyko pasinaudojęs beviziu režimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktuose pateiktas sąvokas, užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos Sąjungoje patvirtina tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai negali patvirtinti Nutarimo 2.1.2.1punkte įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje, ir išaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pilietis, atvykęs Lietuvą ir nepateikęs kompetentingos valstybės institucijos išduoto laikino arba ilgalaikio leidimo gyventi valstybėje, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, laikomas neteisėtai atvykusiu į Lietuvos Respubliką ir pažeidusiu Nutarimo 2.1.2. punkte įtvirtintą draudimą atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką karantino metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad toks asmuo, nesant aplinkybių, ribojančių grąžinimą, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 7 punktu, grąžinamas į Ukrainą.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
A. K.
skunde teigė, kad Sprendimas priimtas, neatsižvelgus į tai, kad jis Ukrainoje darbo neturėjo, nes metalo konstrukcijų montuotoju dirbo iki 2020 m. spalio 23 d., atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis susirado darbą pagal specialybę, ėmė tvarkytis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjas, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, netektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio – darbo įmonėje (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje šiems skundo argumentams pareiškėjo atstovas pritarė. Teikdamas paaiškinimus, advokato padėjėjas O. Raščiukevičius nurodė, kad pareiškėjas nuo atvykimo momento būna Lietuvos Respublikoje; į šalį atvyko, turėdamas (duomenys neskelbtini) pažadą, kad bus įdarbintas šioje įmonėje, tačiau joje nebuvo įdarbintas; Lietuvoje pragyvena iš lėšų, gautų pardavus automobilį ir statybiniams darbams skirtą įrenginį; pareiškėjas įsigijo (duomenys neskelbtini), užsiimančios statybų verslu įmonės, 20 vienetų akcijų ir tapo šios bendrovės akcininku. Pareiškėjo atstovo teigimu, Sprendimo vykdymas padarytų pareiškėjui didelę žalą.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymas nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į užsieniečio: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 straipsnio 1 dalis). Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Išanalizavus ir įvertinus Užsieniečio apklausos lape, 2021 m. gegužės 3 d. Prašyme dėl termino savanoriškai išvykti iš šalies pratęsimo, skunde nurodytas aplinkybes, teismo posėdyje pareiškėjo atstovo pateiktus paaiškinimus, sprendžiama, kad nagrinėjant bylą duomenų, patvirtinančių Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytus pagrindus, nenustatyta.
Be to, byloje nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pastovaus pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų šaltinio neturi, šalyje pragyveno iš turimų santaupų, turėtų grynųjų pinigų, kilnojamųjų daiktų pardavimo gautų lėšų; pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra saistomas šeiminių santykių, jis nepilnamečių vaikų, besimokančių Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) neturi; pareiškėjas nebuvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) ar kitoje Lietuvos Respublikoje veikiančioje įmonėje; pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, nepaisydamas visas Europos ir viso pasaulio valstybes, įskaitant ir pareiškėjo kilmės šalį Ukrainą, apėmusios pavojingos Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos). Be to, iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro gauto išrašo duomenimis, pareiškėjas šiame registre iki 2021 m. lapkričio 24 d. nebuvo nurodytas kaip (duomenys neskelbtini) akcininkas. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 235 punktu, nustatančiu, kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas gavėjui teikiamuose šio registro duomenų ir informacijos išrašuose, dokumentų kopijose nurodoma, kad šie duomenų ir informacijos išrašai, dokumentų kopijos turi prima facie galią, neturi pagrindo abejoti aukščiau nurodytais Juridinių asmenų registro duomenimis. Teismas vertina, kad pareiškėjo atstovo nurodyta aplinkybė, jog A. K. įgijo Lietuvos Respublikoje veikiančios bendrovės akcijų, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jį su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai ir pastovūs ekonominiai ryšiai.
Sprendžiant dėl A. K. buvimo Lietuvos Respublikoje, daroma išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas turi pastovią buvimo vietą. Tokia išvada daroma, įvertinus Migracijos departamento Kauno skyriaus specialistės 2021 m. gegužės 5 d. pažymoje Nr. 6K-435 pateiktą informaciją, kad pareiškėjo nurodytu apsigyvenimo vietos adresu (duomenys neskelbtini) pastatas nebuvo rastas; pareiškėjas teismo korespondencijos, siųstos jo atstovo nurodytu adresu į (duomenys neskelbtini) esantį būstą, neatsiėmė; (duomenys neskelbtini) pateiktame dokumente apie uždarosios akcinės bendrovės akcininkus nurodyta, kad pareiškėjas yra apsigyvenęs būste, esančiame (duomenys neskelbtini).
Apibendrinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nustatyti duomenys apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikos gyvenančiais asmenimis, buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, padaryto pažeidimo pavojingumą pobūdį ir mastą nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog A. K. negali būti įpareigotas savanoriškai grįžti į Ukrainą.
Be to, pareiškėjas skunde, pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą, nurodė, kad jame nenurodytas konkretus įstatymas, kurio 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu remiamasi, atsižvelgiama į šio 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei konstatuojam, kad nenustatyta 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių. Pareiškėjo teigimu, galima nuspėti, kad Migracijos departamentas turėjo omenyje Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, ir teigė, kad toks Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, yra šabloniškas ir formalus. Pareiškėjas vertino, kad Sprendime nedetalizuotos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis, priimtas šis aktas, nenurodyta, kokiais Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais remiantis, pareiškėjas negalėjo likti Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdyje A. K. atstovas šiuos skundo argumentus palaikė.
Ginčo atveju taikomo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas).
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog Sprendimo dėstomojoje dalyje nenurodytas pilnas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pavadinimas, vertinama kaip formalus Viešojo administravimo įstatymo nustatyto reikalavimo pažeidimas. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad nurodytas administracinio sprendimo trūkumas nesukliudė pareiškėjui suprasti, kokiu teisės aktu remiantis, priimtas Sprendimas; Sprendime aiškiai aprašyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2021 m. vasario 5 d. atvyko neteisėtai; Sprendime išvardinti konkretūs Užsieniečių teisinės padėties įstatymo straipsniai ir jų dalys. Be to, įvertinus tai, kad Sprendimo dalyje, kurioje nurodyta apskundimo tvarka, pilnas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pavadinimas nurodytas, daroma išvada, jog pareiškėjui turėjo būti suprantama, kad Migracijos departamento Kauno skyrius administracinį sprendimą dėl jo, kaip neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykusio užsieniečio, grąžinimo į kilmės šalį priėmė, remdamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymu.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Migracijos departamentas 2021 m. balandžio 19 d. Sprendimą priėmė, pareiškėjo apklausos metu surinkęs faktinius duomenis apie jo socialinį statusą, atvykimo į Lietuvos Respubliką bei buvimo šalyje aplinkybes ir šiuos duomenis užfiksavus 2021 m. balandžio 19 d. parengtuose Užsieniečio apklausos lape ir Pažymoje apie patikrinimo rezultatus Nr. 6K-357 bei gavus pareiškėjo raštu ir jam suprantama kalba parengtą paaiškinimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir teismui paduoto skundo turinį, jame išdėstytus argumentus ir teisės normų aiškinimą, sprendžiama, kad pareiškėjui Sprendime nurodyta viešojo administravimo subjekto valia buvo aiški, Sprendimą pagrindžiančios faktinės aplinkybės ir teisės normos buvo suprantamos, nustatytas Sprendimo trūkumas neužkirto pareiškėjui kelio įstatymo nustatyta tvarka kreiptis teisminės gynybos.
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis suformuotu jo taikymo aiškinimu, sprendžiama, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. SP9-13-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į Ukrainą“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Sprendimui įsiteisėjus, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė - Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. SP9-13-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į Ukrainą“ galiojimo sustabdymas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. SP9-13-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. grąžinimo į Ukrainą“ galiojimo sustabdymą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėjos Nijolė Čekanauskienė
Irena Varžinskienė
Dalytė Zlatkuvienė