Civilinė byla Nr. 3K-3-55-378/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15276-2012-2

              Procesinio sprendimo kategorija 30.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. N., V. N., O. K., M. K. (M. K.), R. L. ir M. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas dėl pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisių į sandėliukus pripažinimo.

              Pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškime nurodyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra pastatytas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) su ūkiniais pastatais – sandėliukais, pažymėtais indeksais 1I1/m (kitur – 7I1/p, C2 ir D2), 2x1/p (kitur – 2I1/p, B2 ), 5I1/m (kitur – 5I1/ž, A2, A3). Pareiškėjų teigimu, sandėliukai nuo pat pastatymo yra viešai, teisėtai valdomi, naudojami, tvarkomi ir prižiūrimi butų savininkų, todėl yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą. Asmenys, įgiję nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini), esančius butus Nr. (duomenys neskelbtini) kartu įgydavo ir teisę naudotis butui faktiškai priskirtu sandėliuku (ar jo dalimi) ir jį (ar jo dalį) valdyti. Sandėliukų buvimo bei valdymo (naudojimo) faktą patvirtina 1950 m. LTSR KŪM žemės sklypo nuotrauka; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 17 d. patvirtintas žemės sklypo planas; 2009 m. birželio 18 d. gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), butų savininkų M. K., R. L., E. S., I. G., O. K., M. K. sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo; 2009 m. birželio 23 d. sudaryta bei notariškai patvirtinta nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad dabartiniai buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai D. N. ir                                 V. N., įsigydami butą, kartu įgyja ir nuosavybės bei naudojimo teises į 7 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu D2. Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir Nekilnojamojo turto registre savivaldybės nuosavybės teisės į juos neįregistruotos. VĮ Valstybės turto fondas rašte Nr. (30)3R. 2380 nurodė, kad VĮ Valstybės turto fondas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise nevaldo ir jis neįtrauktas į apskaitą ar privatizavimo objektų sąrašą. Sandėliukų valdytojai jais naudojosi kaip savais, šio fakto neslėpė nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys neprieštaravo, savo teisių į juos nepareiškė. Nėra duomenų, kad sandėliukus dešimties metų laikotarpiu būtų užvaldę kas nors kitas, nei pareiškėjai ar pareiškėjams šiuo metu priklausančių butų ankstesni savininkai.

                                 II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjų D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. pareiškimą tenkino.

              Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro išrašu, nustatė, kad ūkiniai pastatai –sandėliukai (toliau – sandėliukai), pažymėti indeksais: 1I1/m (kitur – 7I1/p, C2 ir D2), 2x1/p (kitur – 2I1p, B2), 5I1/m (kitur – 5I1/ž, A2, A3), (duomenys neskelbtini), nėra valdomi kitų asmenų. Teismo vertinimu, pareiškėjai sandėliukus valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savus, juos remontuoja, nes sandėliukai nuo pat pastatymo laiko (apie 1950 m.) buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butams Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad sandėliukų valdymo faktą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Pažymėta, kad suinteresuotas asmuo nurodė, jog sandėliukai yra įtraukiami į nebalansinę apskaitą, tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokios apskaitos buvimą ir sandėliukų įtraukimą į ją, nepateikė. Teismas, išanalizavęs 1992 m. liepos 1 d. Žvėryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo–perdavimo aktą, padarė išvadą, kad sandėliukai turėtų būti priskirti skyriui „komunaliniai garažai“, tačiau minėtame skyriuje turto, esančio (duomenys neskelbtini), nėra, o kitame skyriuje nurodytas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), neidentifikuotas. Nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus 2010 m. rugpjūčio   18 d. rašte Nr. A51-18032 (3.3.10.2-BR4) ši institucija buvo įpareigojusi pareiškėjus M. K. ir D. N. suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, todėl, teismo vertinimu, tai tik patvirtina, jog suinteresuotas asmuo minėtų asmenų daiktines teises į sandėliukus siejo su nuosavybės teise, nes tik savininkas gali lemti daikto likimą, t. y. jį nugriauti

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

              Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 7 d. patvirtinto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plane nurodyta, kad šiame žemės sklype pastatyto namo butų savininkai naudojasi tomis žemės sklypo dalimis, kuriose pastatyti sandėliukai. Iš VĮ Registrų centro pažymėjimo ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 šis žemės sklypas buvo privatizuotas. Byloje neginčijama, kad šiuos sandėliukus jau beveik 20 metų atvirai ir nepertraukiamai valdo ir naudoja kaip savo daiktą žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai. Byloje yra pateikti VĮ Valstybės turto fondo raštas bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento raštas, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir pažymėti 2I1p, 5I1ž ir 7I1p, neperduoti ir nuosavybės teisės į juos neregistruotos. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad ginčo statiniai (trys sandėliukai) nebuvo perduoti kartu su žemės sklypu privatizavimo procese. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo buvo įpareigojęs pareiškėjus nugriauti sandėliukus arba juos suremontuoti. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ginčo statiniams turi būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik pasitelkiant jį galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, taip pat ištaisyti valstybės institucijų padarytas klaidas nekilnojamojo daikto įgijimo ir sukūrimo procese. Dėl to vertinta, kad CK 4.68–4.71 straipsnių nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Kadangi ginčo pastatai nuosavybės teise nepriklauso valstybei, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad valstybės neįtraukimas byloje dalyvaujančiu asmeniu buvo nebūtinas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos byloje neįtraukto dalyvauti asmens (valstybės) materialiosioms teisėms ar pareigoms.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl priklausinio sąvokos ir CK 4.68 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčo sandėliukus gyvenamojo namo priklausiniais. Tam, kad daiktas būtų pripažintas pagrindinio daikto priklausiniu, reikalingas nuolatinis funkcinis šių daiktų ryšys, be kurio antraeilis daiktas negalėtų būti naudojamas. Teismai neanalizavo ginčo sandėliukų, kaip priklausinių, funkcinio ryšio su namu, taip pat pripažinę, kad žemės sklypas privatizuotas, nesiaiškino jame esančių sandėliukų teisinio statuso. Apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai pripažino, kad sandėliukai jau buvo privatizuoti ir įgyti kartu su namu ir sklypu. Teiginiai, kad ginčo sandėliukai yra priklausiniai, bet gali būti įgyti įgyjamosios senaties būdu, yra tarpusavyje prieštaraujantys, nes pripažinti daikto įgijimą įgyjamosios senaties būdu galima tik esant visoms CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytoms sąlygoms ir tik tada valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, o laikant, kad sandėliukai yra priklausiniai, būtų pripažinta, jog nuosavybės teisė į sandėliukus pareiškėjams atsirado kitais pagrindais ir įgyjamosios senaties institutas negalėtų būti taikomas.
2. Dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Tai, kad teisė į daiktą neįregistruota valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostata. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.
3. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismai į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukė tik Vilniaus miesto savivaldybę ir neįtraukė valstybės interesams atstovaujančio asmens. Teismo nurodyta, kad turto priklausomybę valstybei turi įrodyti valstybei atstovaujantis asmuo, tačiau jo neįtraukus į bylos nagrinėjimą paneigta ir galimybė įrodyti tokio turto priklausomybę. Valstybė ir savivaldybė negali būti sutapatinamos, nes valstybės turtas priklauso valstybei ir gali būti perduotas savivaldybei patikėjimo teise. Teismų sprendimai turi įtakos valstybės interesams, nes šiuo atveju priimtais sprendimais konstatuota privačių asmenų nuosavybės teisė į galimai valstybei priklausantį turtą. Visų suinteresuotų asmenų įtraukimas byloje užtikrina, kas byla bus tinkamai išnagrinėta bei išsiaiškintos visos jai reikšmingos aplinkybės ir surinkti visi įrodymai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K., R. L. ir M. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl priklausinio sąvokos ir įgyjamosios senaties instituto aiškinimo ir taikymo. Surinkti įrodymai patvirtino, kad visą laikotarpį nuo valdymo pradžios iki įgyjamosios senaties termino pabaigos pareiškėjai valdė daiktą CK 4.58–4.71 straipsniuose nustatytomis sąlygomis, todėl jų valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingas faktas, kad tarp antraeilių daiktų (priklausinių), t. y. sandėliukų, ir ten pat esančio gyvenamojo namo buvo nuolatinis funkcinis ryšys, nes sandėliukai savo ūkine paskirtimi tarnavo pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiam daiktui. Argumentuojama, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu. Pareiškėjų valdomų sandėliukų funkcinė paskirtis buvo susijusi su butų Nr. 1, 2, 3, 4 naudojimu, jie buvo naudojami butų savininkų poreikiams tenkinti, kartu su pareiškėjų butu kaip jų butų priklausiniai. Byloje neginčyta, kad pareiškėjai sandėliukus valdo teisėtai atvirai, nepertraukiamai, kaip savus, juos remontuoja. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. A51-18032, įpareigodama                         M. K. ir D. N. atlikti ginčo statinių remontą, atlikti rekonstrukciją arba nugriovimą, patvirtino jų, kaip savininkų, pripažinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų statinius laikyti valstybės turtu. Žemės sklypo formavimo eiga ir kiti padariniai buvo viena iš aplinkybių sprendžiant, ar ginčo pastatai buvo privatizuoti kaip priklausiniai. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybės teise priklauso tik pareiškėjams. Žemės sklype yra pažymėtos ir nurodytos pareiškėjų valdomos sandėliukams priskirtos žemės sklypo dalys. Dėl to jokie kiti asmenys, taip pat ir valstybė, neturi teisių į pareiškėjų sklype teisėtai valdomą turtą.
2. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismų priimti sprendimai neturi ir neturės įtakos byloje neįtrauktų dalyvauti asmenų, t. y. valstybės, materialiosioms teisėms ir pareigoms, o įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu valstybę nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Valstybės interesams valdant, naudojant ir įtraukiant į apskaitą jai nuosavybės teise priklausantį turtą atstovaujanti institucija VĮ Valstybės turto fondas buvo išreiškusi savo poziciją raštiškai, ji pasisakė dėl turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties instituto aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos ir atskleistas jų turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-67/2011).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.  Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal             L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos            2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi  būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, kasacinio teismo praktika dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra pakankamai išplėtota, o nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje.

Byloje nustatyta, kad nuo pat pastatymo laiko (apie 1950 m.) ginčo sandėliukai buvo faktiškai priskirti bei tarnavo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), butams Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat konstatuota, kad nurodytame name esantys butai buvo privatizuoti, taip pat privatizuotas ten pat esantis žemės sklypas, o ginčo sandėliukus pareiškėjai naudoja kaip savo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų ginčo sandėliukų statytojai ir tokios aplinkybės jie neįrodinėjo. Byloje taip pat nustatyta, kad 1992 m. liepos 9 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1360 V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 punkte nustatyta, jog Seniūnijos teritorijoje esantys savivaldybės pastatai turi būti perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą, o 1992 m. liepos 1 d. Žvėryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo–perdavimo akto 44 punkte nustatyta, kad toks perduodamas turtas yra ir turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi, teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nurodytu adresu esantis turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Bylą nagrinėję teismai kasacinio teismo praktika nesivadovavo ir įgyjamosios senaties instituto normas taikė netinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismai iš esmės pareiškėjų reikalavimą tenkino tuo pagrindu, jog nuosavybės teisę į ginčo statinius jie įgijo įgyjamosios senaties būdu, tačiau taip pat dėl šių statinių pasisakė prieštaringai ir įvardijo juos gyvenamojo namo priklausiniais. Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Priklausinys yra vienas iš antraeilių daiktų (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios taisyklės, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išimtį nedraudžiama susitarti, jog, pavyzdžiui, parduodant gyvenamąjį namą, prie jo esantis negyvenamasis pastatas, kuris ūkine paskirtimi jam tarnauja kaip priklausinys, nebus parduotas, o liks pardavėjui. Likęs pardavėjui jis, būdamas savarankiškas daiktas ir netekęs tarnavimo pagrindiniam daiktui požymio, gali tapti pagrindiniu daiktu. Ar konkrečiu atveju jis yra, ar tapo pagrindiniu daiktu, yra sprendžiama pagal faktines aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes galėjo būti sprendžiama, ar negyvenamosios patalpos atitinka priklausiniui teisėje – įstatyme, teisės moksle ir teismų praktikoje – įtvirtintus ir suformuotus požymius, tačiau tokios aplinkybės byloje nebuvo nagrinėjamos ir nustatinėjamos. Pagal kasacinio teismo praktiką techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisės įgijimas įgyjamąja senatimi ir nuosavybės teisės įgijimas į antraeilį daiktą, kaip į pagrindinio daikto priklausinį, nulemtas pagrindinio daikto likimo, yra skirtingi nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, todėl pripažintina, kad teismų išvados dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo sandėliukus yra tarpusavyje prieštaraujančios.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, išaiškintos ir pritaikytos netinkamai. Byloje neišaiškinta esminė aplinkybė – ar statiniai (sandėliukai) nėra valstybės nuosavybė, taip pat neišaiškintos aplinkybės dėl jų buvimo pagrindinio daikto priklausiniais ir netirta, koks buvo ginčo sandėliukų statusas butų bei žemės sklypų privatizavimo metu. Byla susijusi su galbūt valstybei priklausančio turto įgijimu remiantis įgyjamąja senatimi, todėl iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina, ar dalyvaujančiu byloje asmeniu neturi būti įtrauktas Valstybės turto fondas. Taigi, neatskleista bylos esmė ir priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Dėl to pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai naikintini, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinės instancijos teismas turėjo 8,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartimi priėmus suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą kartu atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Kadangi byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, tai žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Gražina Davidonienė

                                                                                                                              Gintaras Kryževičius

                                                                                                                              Algis Norkūnas