Administracinė byla Nr. A-1432-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00149-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Vilniaus miesto skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir J. B. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. D. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1?5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas), atlikti veiksmus – kaip įmanoma greičiau atkurti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sklypas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad yra įstatyminė pretendentės S. S. įpėdinė. S. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. S. nuosavybės teise valdyto 0,1376 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0688 ha. 2010 m. lapkričio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą „Dėl buvusio savininko K. S. 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės ribų nustatymo pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje esančius planus“. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius, remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko K. S. turėtos žemėvaldos ribas ir 2011 m. sausio 27 d. surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo aktą Nr. R17-276. Pareiškėja su atlikta kartografija sutiko ir prašė toliau vykdyti žemės grąžinimo procedūrą. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. 49SDP-23 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. S., tačiau 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-1945(2.14.12-MP8) buvo informuotas, kad buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Į šio žemės sklypo dalį nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6101, o likusi Sklypo dalis Nekilnojamojo turto registre įregistruota Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinio, vardu. Atsakovas 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SF-328 informavo pareiškėją apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktą informaciją bei supažindino su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatytais atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdais. Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. vasario 2 d. raštu pasiūlė pareiškėjai žemės vertę atlyginti pinigais, tačiau ji su tuo nesutiko (2012 m. liepos 12 d. raštas). Pareiškėjos nuomone, nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pradėtos ir toli pažengusios žemės atkūrimo procedūros buvo sustabdytos. Skunde pažymėta, kad 2005 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-447-07/2005 buvo patenkintas atitinkamas J. B. prašymas ir panaikintas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymas „Dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises pilietei J. B.“. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti J. B. prašymą dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimo ir priimti naują sprendimą. S. S. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas 1991 m. gruodžio mėnesį, tačiau iki šiol nuosavybės teisės nėra atkurtos. Tvirtino, jog visi reikiami matavimai buvo atlikti ir reikiami dokumentai surinkti, todėl remiantis Atkūrimo įstatymu, nėra jokių objektyvių priežasčių pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ir minėtas žemės sklypas turi būti nedelsiant grąžintas. Skunde remiamasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, ir buvo pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Tarp pareiškėjai pateiktų dokumentų informacijos apie tai, kad Sklypas būtų priskirtas valstybės išperkamai žemei, nebuvo. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl beveik pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, ji buvo informuota apie Sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Tokia informacija turėjo būti pateikta gerokai anksčiau. Pareiškėja skunde taip pat cituoja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija).

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į skundą (II t., b. l. 84?87) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad K. S. iki nacionalizacijos turėta žemė pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. rašte pateiktą informaciją yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius nuosavybės teisių atkūrimą į S. S. likusią neatkurtą 0,0688 ha žemės dalį gali vykdyti pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus. Atkreipė dėmesį, kad apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. raštą Nr. A51-1945(2.14.2.12-MP8) ir galimybę jį apskųsti pareiškėja buvo informuota 2011 m. liepos 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SF-328, o ne, kaip klaidingai nurodo pareiškėja, 2012 m. spalio 10 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105)-137. Pasak atsakovo, pareiškėja pati pripažino, kad gavo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. liepos 5 d. raštą. Atsakovo nuomone, pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas į Sklypą vykdomas laiku ir Nacionalinei žemės tarnybai priskirtos kompetencijos ribose.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 73?76) prašė šią administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punkto pagrindu, o jos nenutraukus, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime pažymėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja, prieš teikdama šį skundą teismui, turėjo pasinaudoti išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėja yra praleidusi įstatyme nustatytą terminą skundo reikalavimams pareikšti. Nuo 2011 m. liepos mėn. pareiškėjai yra žinoma, kad valstybės institucijos atsisako atkurti jai nuosavybės teises į Sklypą natūra. Pareiškėja nesikreipė į teismą ilgiau kaip metus ir keturis mėnesius, nepasinaudojo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kitaip negynė savo teisių. Todėl Savivaldybės administracijos nuomone, pareiškėja yra praleidusi ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą skundui paduoti, taigi administracinė byla turi būti nutraukta. K. S. iki nacionalizacijos turėtas Sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro. Nr. (duomenys neskelbtini)). Į šio žemės sklypo dalį Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6101 nuosavybės teisės jau atkurtos, todėl iki nacionalizacijos buvęs žemės sklypas yra užstatytas ir nelaikytinas laisvu. Sklypas skirtas eksploatuoti gyvenamajam namui ir kitiems statiniams, todėl, pasak Savivaldybės administracijos, pareiškėja negali savo nuožiūra spręsti, ar žemė yra laisva ir neužstatyta ir koks plotas yra reikalingas pastato eksploatacijai. Tai teisės aktuose nustatytu pagrindu atlieka savivaldybė pagal jai priskirtą kompetenciją. Be to, Sklypas yra suformuotas, atliekant kadastrinius matavimus ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl nėra galimybės pareiškėjai suformuoti sklypą nuosavybės teisių grąžinimui, nes pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnį, sklypo ribos gali būti keičiamos tik parengus teritorijos detalųjį planą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (II t., b. l. 139?145) pareiškėjos skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punktą, žemėtvarkos skyrius, miesto detaliai nesuplanuotų arba jau suprojektuotų pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus teritorijų kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėto žemės sklypo ribas, per 20 darbo dienų raštu pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, išskyrus kartografinę medžiagą tos miesto teritorijos, kurioje buvo likusi rėžių sistema, o ten, kur likusi rėžių sistema, – kartografuoto kaimo ribas, plotą ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus: suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, patvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, kuriame turi būti nurodyti šie kadastro duomenys: pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taip pat suprojektuoti siūlomi servitutai (jeigu jų reikia). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas, remdamasis Tvarka, savo pareigą atliko, t. y. kreipėsi dėl reikiamų duomenų į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-1945(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintino natūra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo“ informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės akto neskundė, nors Savivaldybės administracija atsakovo prašomų veiksmų neatliko. Savivaldybės administracijai neparengus žemės sklypo plano ir neatlikus kitų atsakovo 2011 m. kovo 31 d. rašte Nr. 49SDP-23 prašomų veiksmų, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo į konkretų žemės sklypą natūra. Pareiškėja atsakovo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 49SF-328 neskundė. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas elgėsi neteisėtai, ir įpareigoti jį atlikti pareiškėjos skunde nurodytus veiksmus.

III.

9. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 160-163), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėja pateikė 2008 m. birželio 4 d., o 2008 m. lapkričio 4 d. pateikė papildomą prašymą, kadangi į pirminį atsakovas neatsakė. Vien neatsakydamas į pareiškėjos prašymą, pareiškėjos nuomone, atsakovas neįvykdė pareigos kreiptis į Savivaldybės administraciją. Be to, pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas S. S., kurios įpėdinė yra pareiškėja, 1991 m. gruodžio 30 d. ir šis prašymas iki šios dienos neišnagrinėtas. Galimybę atkurti nuosavybės teises į Sklypą pareiškėja prarado dėl atsakovo aplaidumo, imperatyvių įstatymo nuostatų nevykdymo, nustatytų terminų nesilaikymo. Pasak pareiškėjos, atsakovas pažeidė Tvarkos nuostatas, praleido jose nustatytus terminus, visiškai nereagavo į pareiškėjos prašymus, atsakovas turėjo informuoti pareiškėją, jei Savivaldybės administracija vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pažymėta, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pažyma buvo išduota 2008 m. birželio 11 d., o atsakovas žemės sklypo ribų nustatymo aktą surašė tik 2011 m. sausio 27 d. Tai reiškia, kad atsakovas nors ir pripažino, jog pareiškėja turi teisę į 0,1376 ha ginčo žemės sklypą, tačiau grąžinimo procedūrą pradėjo tik maždaug po dvejų metų nuo pažymos išdavimo, antrojo prašymo pateikimo dienos ir praėjus 18 metų nuo pirminio prašymo pateikimo. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja 2010 m. lapkričio 22 d. pateikė pakartotinį prašymą, į kurį buvo atsakyta tik 2011 m. vasario 2 d. Atsakovas praleido terminą kreiptis į Administraciją po 2011 m. sausio 2 d. sklypo ribų nustatymo akto surašymo dienos. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių visiškai nenagrinėjo. Pareiškėja neturėjusi galimybės apskųsti Savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimo, nes apie jį sužinojo tik šio teismo proceso metu. Teigė, jog remiantis Tvarkos 160 punktu, sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima atsakovas, o ne Savivaldybės administracija. Manė, kad Savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 5 d. sprendimu nebuvo atsisakyta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, todėl ji negalėjo šio sprendimo skųsti.

11. Atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 169?172), prašė jį atmesti.

12. Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė tik 2008 m. gegužės 8 d. ir įstatymine įpėdine ji gali būti laikoma tik nuo šios dienos. Paaiškinta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 7 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises J. B. į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 22 d. priėmė įsakymą, kuriuo buvo nustatyti namų valdos žemės sklypo duomenys. Pareiškėja nesidomėjo viešuoju teritorijų planavimo procesu Sklype, į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, 2007 m. birželio 22 d. įsakymo, kuriuo nustatytas plotas, reikalingas gyvenamajam namui eksploatuoti, neginčijo. Pareiškėja 2011 m. liepos 5 d. raštu buvo informuota apie pretenduojamos atkurti žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau delsė imtis veiksmų.

IV.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-398/2014 (II t., b. l. 177?183) pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjos skundą patenkino – įpareigojo atsakovą atlikti teisės aktuose numatytus veiksmus pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimui grąžinant 0,0688 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises natūra į 0,0688 ha žemės buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytame 0,1376 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Pareiškėjos teises į nuosavybės teisių atkūrimą pagrindžia Vilniaus apskrities administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. birželio 11 d. pažyma Nr. 206 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (I t., b. l. 172). Atsakovas kartografavo iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko K. S. turėtą žemėvaldą, 2011 m. sausio 27 d. buvo sudarytas Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo aktas Nr. R17-276 (I t., b. l. 10-11), pareiškėja jo neginčijo. Atsakovas 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105)-137, 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105)-13, 2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-224, 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SF-328 (I t., b. l. 7, 26, 61, 73) informavo pareiškėją, kad žemės sklypas, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl už valstybės išperkamą žemę pareiškėjai gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalį. Atsakovas, nurodydamas, kad Sklypas yra valstybės išperkamas, rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-19495(2.14.2.12-MP8) (II t., b. l. 92). Minėtame rašte nurodyta, kad K. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), nurodytas kartografiniame plane, priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Į šio žemės sklypo 688/2579 dalis (0,0688 ha) nuosavybės teisės atkurtos trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6101, likusi žemės sklypo dalis – 1897/2579 buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teise, patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba (I t., b. l. 125, 137; II t., b. l. 79). Naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo duomenys nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1238, patvirtintas 2579 kv. m. ploto žemės sklypo planas ir sklypo ribos (II t., b. l. 134).

15. Sprendime taip pat pažymėta, kad J. B. yra kita pretendentė į buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,1376 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Jos teises atkurti nuosavybės teises į 0,0688 ha žemės pagrindžia Vilniaus apskrities administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. birželio 11 d. pažyma Nr. 206 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (I t., b. l. 172). Be to, šiame žemės sklype esantis 726 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas buvo J. B. grąžintas natūra 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-833 atkuriant nuosavybės teises į išlikusį K. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą turtą (I t., b. l. 139?152). Pažymėta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo byloje neprieštaravo, kad būtų tenkintas pareiškėjos reikalavimas atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Sklypą).

16. Teisėjų kolegijos nuomone, esmine aplinkybe, dėl kurios atsisakoma pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą – dalį Sklypo – yra ta, kad šis žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad žemės sklypas negali būti grąžinamas natūra, nes yra valstybės išperkamas, nustatė remdamasis išimtinai formaliais kriterijais, t. y. faktu, kad žemės sklypo duomenys nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1238 ir įregistruoti viešame registre, tačiau nenagrinėjo aplinkybių, patvirtinančių viso žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, pagrįstumą, nesiaiškino, ar šie įregistruoti teritorijų planavimo dokumentai yra besąlygine kliūtimi pareiškėjai įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises natūra. Sprendžiant, ar pareiškėjai gali būti natūra grąžinama dalis Sklypo, turi būti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, patvirtinančios žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, pagrįstumą neapsiribojant formaliųjų faktų konstatavimu. Rėmėsi Tvarkos 34 ir 70 punktais ir pažymėjo, kad nagrinėtu atveju žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo, neįvertinus aplinkybės, kad tiek į žemės sklypą, tiek į gyvenamą namą, kurie iki nacionalizacijos priklausė tam pačiam savininkui, atkuriamos nuosavybės teisės. Pretendentės, siekdamos atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra, nesudarė susitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bendrosios nuosavybės teise, todėl turėjo būti svarstoma galimybė dėl galimybės grąžinti kiekvienai tenkančią žemės sklypo dalį.

17. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad žemės išpirkimas iš piliečių, kai ji užimta pastatams, statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, numatytas esant susiklosčius kito pobūdžio faktiniams santykiams, kai žemės sklypas yra reikalingas eksploatuoti jame esantiems statiniams, kurie priklausė asmenims iki Atkūrimo įstatymo priėmimo ir nėra grąžinami buvusiems savininkams natūra. Šių asmenų bei jų teisių perėmėjų interesams užtikrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1. punkte nustatyta, kad asmenys gali įsigyti naudojamus namų valdos žemės sklypus. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra esminio požymio – žemės sklypo faktinio naudojimo santykių, susiklosčiusio tarp pastato savininko ir valstybės, nes pastatas grąžintas atkuriant nuosavybės teises asmeniui, kuris iki to nesinaudojo nei pačiu pastatu, nei žemės sklypu. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. nėra anksčiau minėtą gyvenamą namą valdžiusių asmenų teisių perėmėja, jos nuosavybės teisės į turtą atsirado specialaus įstatymo pagrindu. Šiuo atveju teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, į kurias būtina atsižvelgti formuojant žemės sklypus, yra tiek nuosavybės teisių į pastatą atsiradimo pagrindas, tiek faktas, kad į žemės sklypą, kuriame yra šis pastatas, pretenduoja nuosavybės teises natūra atkurti dvi pretendentės lygiomis dalimis. Kai nėra nustatytas esminis žemės sklypo naudojimo požymis, remiantis Taisyklių 3 punktu, prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių turi būti formuojamas žemės sklypas, Teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį.

18. Pirmosios instancijos teismo sprendime paaiškinta, kad Savivaldybės administracija bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų, kodėl prie grąžinto gyvenamojo namo, atkuriant nuosavybės teises, buvo suformuotas Vilniaus mieste maksimalaus dydžio namų valdos žemės sklypas, kai iki pastato grąžinimo faktinio naudojimosi tokio dydžio namų valda santykiai tarp pastato savininko ir valstybės nebuvo susiklostę. Taip pat nepateikta argumentų, kad visas šis sklypas yra būtina namų valda gyvenamajam namui eksploatuoti pagal tiesioginę jo paskirtį, ir kad nėra galimybės suformuoti grąžinimui natūra priklausančio žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija aplinkybės, kad pareiškėja nėra ginčijusi Savivaldybės administracijos sprendimų, kuriais, pažeidžiant jos teises, buvo nustatyti Sklypo duomenys ir jis priskirtas valstybės išperkamai žemei, nelaikė kliūtimi reikalauti, kad atsakovas atliktų teisės aktuose numatytus veiksmus ir pareiškėjos naudai atkurtų nuosavybės teises natūra į ginčo sklypą.

19. Remiantis Taisyklių 2.3 punktu, jų nuostatos taikomos ir formuojant grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) žemės sklypus pagal Atkūrimo įstatymą. Remiantis Taisyklių 2.4 punktu, žemės valdos projektų rengimą organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba. Jai tenkanti pareiga nėra formalaus pobūdžio procedūra, rengdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kiekvienu konkrečiu atveju ji turi užtikrinti jo teisėtumą. Tai reiškia, jog nesutikdama atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra tuo pagrindu, jos žemės sklypas, į kurį pretenduojama, yra valstybės išperkamas, turi pagrįsti savo nesutikimo teisėtumą iš esmės, ir negali remtis tik kito subjekto formaliu atsakymu, nagrinėjamu atveju – minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-19495(2.14.2.12-MP8) (II t., b. l. 92). Pažymėta, kad atsakovas iki šio Savivaldybės administracijos rašto, nors faktinė situacija buvo tokia pati, 2011 m. sausio 27 d. atliko žemės sklypo kartografavimo veiksmus, pateikė pareiškėjai derinti sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nustatytas žemės valdos ribas, taigi žemės sklypą laikė laisva, neužstatyta žeme. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas byloje neįrodė aplinkybės, jog dalis Sklypo natūra pareiškėjai negali būti grąžinamas dėl to, kad yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, o aplinkybė, kad Savivaldybės administracija, būdama teritorijų planavimo dokumento organizatoriumi, yra priėmusi sprendimus dėl Sklypo nustatymo, nepripažinta kliūtimi juos pakeisti, nes J. B. neprieštarauja dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai grąžinant natūra tenkančią žemės sklypo dalį.

V.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo (III t., b. L. 1?8), 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P525-68/2014 (III t., b. l. 18?27) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A492-398/2014.

21. Teisėjų kolegijos nuomone, iš Tvarkos 106 ir 1061 punktų matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės dalyvauja du viešojo administravimo subjektai – Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės administracijos direktorius. Nors sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima atitinkamas Nacionalinės žemės tarnybos skyrius, iki tokio sprendimo priėmimo pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją ir eiliškumą tiek žemėtvarkos skyrius, tiek savivaldybės administracijos direktorius atlieka kitus veiksmus. Iš Tvarkos 1061 punkto matyti, jog sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Tvarkos 106 punktą žemėtvarkos skyrius gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir suformuoja atitinkamo dydžio žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Savivaldybės administracijos direktoriui šių veiksmų neatlikus, kaip šiuo atveju – pateikus žemėtvarkos skyriui informaciją, kad K. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, nurodytas kartografiniame plane, priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos sklypą, ir sprendimams dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei nesant nuginčytiems – Nacionalinė žemės tarnyba negali vykdyti kitų Tvarkos 106, 1061 punktuose numatytų veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-398/2014 priimtas, tikėtina, netinkamai aiškinant ir taikant Tvarkos 1061 punkto nuostatas, t. y. neatsižvelgiant į teisės aktuose paskirstytas Nacionalinės žemės tarnybos ir savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, namų valdomis užimta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės negali būti atkuriamos, jei pretendentas šioje namų valdoje neturi nuosavybės teise priklausančių statinių. Proceso atnaujinimo klausimą sprendusios teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A492-398/2014 galbūt klaidingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes atsakovą įpareigojo imtis veiksmų atkuriant nuosavybės teises natūra į namų valdos žemę, kai joje pretendentė nekilnojamojo turto neturi.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų po proceso atnaujinimo

22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių srityje. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Vilniaus miesto skyriaus, atkurti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – į dalį (0,0688 ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

23. Iš bylos faktinių aplinkybių ir joje esančių duomenų matyti, kad tiek vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms kompetentingose institucijose, tiek kreipiantis į teismą, pareiškėjos iš esmės siekta, jog nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jai būtų atkurtos natūra, t. y. grąžinant žemę turėtoje vietoje. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SF-328 (II t., b. l. 93–94) informavo pareiškėją, kad ginčo sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei ir todėl sklypai nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir grąžinimui natūra (išskyrus naudojamus namų valdų žemės sklypus) jame neformuojami. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba iš esmės atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis. Administracinės justicijos bylose nuosekliai laikomasi pozicijos, kad atsisakymas priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodant tokio atsisakymo priežastis, negali būti vertinamas, kaip neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13). Taigi nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl atsakovo veikimo – atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra, nors pareiškėja, formuluodama reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus, tokiu būdu suponuoja ginčą dėl institucijos neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus). Tol, kol toks kompetentingos viešojo administravimo institucijos administracinis veiksmas (šiuo konkrečiu atveju – atsakovo atisakymas atkurti nuosavybės teises natūra), iš esmės atitinkantis administracinio akto kategoriją, yra galiojantis (nėra nuginčytas arba nėra byloje ginčijamas), negali būti laikoma, kad jį priėmusi viešojo administravimo institucija delsia atlikti konkrečius veiksmus (šiuo atveju atkurti nuosavybės teises natūra).

24. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylų, kuriose procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-995/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Taigi atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra įvardyti teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-993/2014).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi procesas atnaujintas, teisėjų kolegijai kilus abejonių dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punkto tinkamo aiškinimo ir taikymo.Taigi procesas byloje atnaujintas dėl teisės normų, susijusių su Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijos aiškinimu, ir teisės normų, reglamentuojančių žemės priskyrimą valstybės išperkamai, kai ši žemė yra užimta įstatymuose numatytų objektų.

26. Atsižvelgdama į aptartas proceso taisykles ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P525-68/2014 nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus bei apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje bus nagrinėjamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra tuo aspektu, kiek tai pirmiausia susiję su šios institucijos kompetencijos apimtimi pagal Tvarkos 1061 punktą (inter alia 106 punktą) ir kiek tai susiję su būtinybe tokiomis aplinkybėmis aiškinti ir taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės nevertins aplinkybės, kokią reikšmę (tiek procesine, tiek materialine prasme) turi faktas, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, neformulavo reikalavimo pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą atlikti aptariamus veiksmus (2011 m. liepos 5 d. raštas Nr. 49SF-328 ir/arba kiti atsakovo raštai).

27. Procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija nenurodė konkrečios Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos, kurių nuostatų tinkamu taikymu ir aiškinimu buvo suabejota, redakcijos. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra vienalytis. Jis įgyvendinamas tam tikrais etapais, kurie laiko požiūriu gali būti atitolę vienas nuo kito. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso reglamentavimas teisės aktų leidėjo ne kartą buvo keičiamas, todėl svarbu nustatyti, kokio turinio teisės normos buvo taikomos skirtingų sprendimų priėmimo ar veiksmų atlikimo metu. Nors byloje expressis verbis reiškiamas reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlikti konkretų veiksmą, tokio pobūdžio teisinis ginčas, koks susiklostė šioje byloje, sprendžiamas teisėtumo požiūriu įvertinant, be kita ko, Nacionalinės žemės tarnybos atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus neatkurti nuosavybės teisių natūra į dalį ginčo žemės sklypo.

28. Nacionalinės žemės tarnybos kreipimosi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (2011 m. kovo 31 d. raštas) metu ir informuojant pareiškėją apie atsisakymą formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra (2011 m. liepos 5 d. raštas) galiojo Atkūrimo įstatymo 2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija (įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d.). Nagrinėjamai bylai aktualus šios redakcijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, lyginant jį su šiuo metu galiojančia Atkūrimo įstatymo redakcija, iš esmės nėra pasikeitęs. Nacionalinės žemės tarnybos kreipimosi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (2011 m. kovo 31 d. raštas) metu galiojo Tvarkos redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1671, įsigaliojusiu nuo 2009 m. gruodžio 20 d. (Žin., 2009, Nr. 150-6730). Ginčo teisiniams santykiams aktualios teisinio reguliavimo nuostatos tuo metu buvo įtvirtintos minėtos redakcijos Tvarkos 106 punkte. Nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 457 (Žin., 2011, Nr. 48-2305) įsigaliojimo momento (nuo 2011 m. balandžio 24 d.) dalis šių nuostatų su tam tikrais pakeitimais buvo perkelta į Tvarkos 1061 punktą. Šiai Tvarkos redakcijai galiojant, Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 5 d. raštu informavo pareiškėją apie negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra. Šiuo metu galioja Tvarkos 1061 punkto redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1275, įsigaliojusiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. (Žin., 2013, Nr. 140-7104). Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi skirtingų redakcijų Tvarkos nuostatas (106 ir 1061 punktus), pažymi, kad administracinio ginčo išsprendimui aktualių teisės normų turinys iš esmės nesikeitė, išskyrus redakcinio pobūdžio pataisas. Tačiau siekdama teisinio tikslumo ir aiškumo, išplėstinė teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime cituodama konkrečias teisės normas, nurodys ir jų oficialias redakcijas.

VII.

Dėl Tvarkos 1061 punkto taikymo ir aiškinimo

29. Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

30. Konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05).

31. Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo (2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija (Žin., 2010, Nr. 76-3869) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (jame įtvirtinta piliečių teisė atgauti natūra žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, jeigu ji yra laisva (neužstatyta), išskyrus žemę, pagal to paties įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei); 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (kuriame numatyta, kad žemė iš šiame įstatyme nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų) ir Tvarkos 106, 1061 punktai. 

32. Tas pats Atkūrimo įstatymas reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus: piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d.); nurodyta institucija turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos (Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d.); laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Tvarkos 106 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 457 redakcija (Žin., 2011, Nr. 48-2305) nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miestuose esančius žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai, vadovaudamiesi, be kita ko, savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės sklypų planais, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.

33. Toliau Tvarkoje detalizuojami konkretūs kiekvienos institucijos veiksmai. Tvarkos 1061 punkte įtvirtinta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis toliau nurodyta tvarka:

,,Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatytąja tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo [Atkūrimo] 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus <...>.

<...>

Žemėtvarkos skyrius, miesto detaliai nesuplanuotų arba jau suprojektuotų pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus teritorijų kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėto žemės sklypo ribas, per 20 darbo dienų raštu pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui <...> ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus:

suprojektuoti žemės sklypą;

organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus <...>;

patvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą <...>.

Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėto žemės sklypo ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, įsakymu paskiria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus, atsakingus už natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribų projektavimą. Šios ribos projektuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. <...>

Suprojektavus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribas miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose ir teritorijose, kuriose parengti detalieji planai, atliekami žemės sklypo kadastriniai matavimai. <...>

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto nuostatų nustatyta tvarka suderinus nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą su žemėtvarkos skyriumi, savivaldybės administracijos direktorius tvirtina nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą.

Savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypo projektavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą patvirtina ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo dienos ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui.

Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą:

suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis);

nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus. Sprendimas nustatyti servitutus priimamas kartu su sprendimu suformuoti žemės sklypą;

raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau – pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis);

atvykusiems pretendentams paaiškina apie galimybę per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą pateikti susitarimą dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, jeigu yra du ar daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą grąžinamą natūra žemės sklypą.

<...>“.

34. Kaip matyti, teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

35. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymais suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymuose nustatyta, tikslų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1, 4 p.). Administracinės jurisprudencijos nuostatose taip pat išaiškinta, kad pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 8 (18), 2009). Viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, Administracinė jurisprudencija, Nr. 3 (13), 2007). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, kompetencija apima viešojo administravimo subjektui įstatymais suteiktus įgaliojimus ir jam nustatytus teisinius įpareigojimus, o žodis ,,įstatymas“ turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, t. y. jis turėtų apimti ir poįstatyminius teisės aktus. Taigi nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį natūra, turi būti vertinama šios institucijos kompetencijos apimtis, t. y. kokie įgaliojimai yra suteikti ir kokie teisiniai įpareigojimai teisės aktuose jai yra nustatyti.

36. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko žemės sklypo, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusio miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, dalį natūra, remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, savo sprendimą grindė aplinkybėmis, jog atsakovas, remdamasis aktualiais teisės aktais, savo pareigą atliko tinkamai ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo į konkretų žemės sklypą natūra, kol trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko tokiam atkūrimui reikalingų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-398/2014 apeliacinį skundą tenkino iš esmės argumentuodama tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, nesutikdama atkurti nuosavybės teisių natūra tuo pagrindu, kad žemės sklypas, į kurį pretenduojama, yra valstybės išperkamas, turi pagrįsti savo nesutikimo teisėtumą iš esmės, ir negali remtis tik kito subjekto formaliu atsakymu.

37. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija (Žin., 2010, 76-3869), nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra galimas tik tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir pagal to paties įstatymo 12 straipsnį nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas. Kaip matyti iš anksčiau išdėstyto teisinio reguliavimo nuostatų (inter alia Tvarkos 106, 1061 punktų), Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, o piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises žemėtvarkos skyriai (dabar Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai skyriai) nagrinėja, vadovaudamiesi, be kita ko, savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės sklypų planais, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Sąvokos ,,priima pagal“, ,,nagrinėja vadovaudamiesi“, ,,privaloma vadovautis“ (Tvarkos 1061 p.), iš esmės apibrėžiančios Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijos nagrinėjamu aspektu ribas, taip pat sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Tvarkos 106 ir 1061 punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1032/2011). Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Todėl aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 1061 punktą (iki 2011 m. balandžio 24 d. galiojusios redakcijos Tvarkos 106 punktą) pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo).

38. Šiame kontekste, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti pažymėta, jog pagal funkcijų pasiskirstymą nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės pagrįsti konkrečios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį turėtų atitinkamos savivaldybės administracijos direktorius. Turėtų būti nurodyti ir pridėti konkretūs administraciniai aktai, dokumentai, kurie įrodo, jog žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Tokios apimties informacija suteiktų daugiau aiškumo ir skaidrumo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o tokios informacijos pagrindu parengtas Nacionalinės žemės tarnybos atsakymas piliečiui padėtų tinkamai įgyvendinti galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos teisę. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Nagrinėjamu atveju tai reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, viešojo administravimo institucijų pareigą išaiškinti asmenims tam tikrų administracinių aktų turinį, reikšmę, jų pasekmes, asmenų teises ir teisines galimybes sėkmingam nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimui.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 31 d. Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Tvarka (tuo metu galiojusios 2009 m. gruodžio 16 d. redakcijos Tvarka, kurios nuostatos Nacionalinės žemės tarnybos funkcijų požiūriu iš esmės nepasikeitė) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu nustatyti, ar pageidaujama atkurti natūra žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, esant galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengti žemės sklypo planą ir atlikti kitus veiksmus (II t., b. l. 89–90). Vilniaus miesto savivaldybės administracija  2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. A51-1945(2.14.2.12-MP8), kurį pasirašė administracijos direktoriaus pavaduotojas (II t., b. l. 92), informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodytas kartografiniame plane, priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į naudojamą namų valdos žemės sklypą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SF-328 (II t., b. l. 93–94) informavo pareiškėją V. D. S., kad pagal iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gautus duomenis sklypas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir grąžinimui natūra pareiškėjos pageidaujamame sklype negali būti formuojamas. Nacionalinė žemės tarnyba šiuo raštu taip pat pasiūlė pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti kitais būdais.

40. Byloje nėra duomenų, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas (raštas Nr. A51-1945(2.14.2.12-MP8) atlikti Nacionalinės žemės tarnybos prašomus veiksmus būtų nuginčytas ar šiuo metu ginčijamas. Duomenų, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei (t. y. administraciniai aktai dėl namų valdos žemės sklypo, į kurio ribas patenka pareiškėjos pretenduojama žemės sklypo dalis, suformavimo, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir kt.), yra negaliojantys, šioje byloje taip pat nėra. Taigi išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės nesivadovauti pateikta informacija ir ignoruoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimus. Tol, kol atitinkami administraciniai sprendimai, susiję su tokio konkretaus žemės sklypo statuso nustatymu, teisės aktuose nustatyta tvarka nėra nuginčyti, Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo natūra procedūrų. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamu atveju (pagal šiuo metu nagrinėjamos bylos duomenis) atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei buvo pakankamas pagrindas Nacionalinei žemės tarnybai atsisakyti atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į dalį šio žemės sklypo natūra.

VIII.

Dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo

41. Procesas byloje buvo atnaujintas taip pat dėl galimai klaidingo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija (Žin., 2010, 76-3869) taikymo ir aiškinimo. Minėtoje teisės normoje numatyta, kad ,,žemė iš šio įstatymo [Atkūrimo įstatymo] 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji:

<...>

3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų;

<...>“. Kadangi pareiškėja šioje byloje neginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus inter alia kitų institucijų aktų, susijusių, lėmusių ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija į bylą atsakovu nėra įtraukta, išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, vertinimas, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija (taip pat pirmosios instancijos teismas ir pirmą kartą bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) tinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir ar jos pagrindu pagrįstai nustatė, kad ginčo žemės sklypas nėra laisvas (neužstatytas) ir yra valstybės išperkamas, reikštų teismo pasisakymą dėl savarankiškų administracinių aktų, kurie nėra šios bylos dalykas, teisėtumo ir (ar) tam tikros pareigos nevykdymo pagrįstumo, taip pat į bylą atsakovais neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų apimties.

IX.

Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui

42. Kaip minėta, pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti jai nuosavybės teises į dalį ginčo žemės sklypo natūra. Taigi pareiškėja suformulavo reikalavimą tam viešojo administravimo subjektui, kuris pagal suteiktą kompetenciją gali priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau, kaip išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino anksčiau, šį veiksmą Nacionalinė žemės tarnyba gali atlikti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius nustato, kad grąžintina žemė yra laisva (neužstatyta) ir parengia konkretaus žemės sklypo projektavimo dokumentus. Nacionalinė žemės tarnyba negali atlikti veiksmų, kurie pirmiau nurodytų teisės aktų pagrindu yra priskirti savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Byloje taip pat pripažinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai (pagal šiuo metu byloje esančius duomenis) negali tęsti nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą turtą natūra procedūrų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (direktoriui) jokie reikalavimai, susiję su jos kompetencijai priskirtų veiksmų galimu neteisėtumu ar neatlikimu (pvz., dėl tam tikrų aktų panaikinimo, įpareigojimo suformuoti žemės sklypą) šioje byloje nėra reiškiami. Minėtas viešojo administravimo subjektas į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu. Iš pareiškėjos skundų administraciniams teismas turinio matyti, kad pareiškėja, iš esmės kvestionuoja ir žemės sklypo, į kurio dalį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, priskyrimą valstybės išperkamai žemei (dėl to, jog ji užimta pastatams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu), be kita ko, nesutikdama su sprendimais suformuoti ir patvirtinti atitinkamo dydžio namų valdos žemės sklypą. Taigi siekdama, kad jos prašymas dėl žemės grąžinimo natūra būtų patenkintas, pareiškėja turėtų ginčyti savivaldybės administracijos atsisakymą ginčo žemę traktuoti kaip laisvą ir grąžintiną natūra, galbūt tokį atsisakymą lėmusius administracinius sprendimus, reikalauti joje formuoti grąžintiną sklypą, atlikti kitus pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, į bylą atsakovais įtraukiant atitinkamus viešojo administravimo subjektus.

43. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.). Taigi, siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta minėtame įstatyme.

44. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišaiškinęs pareiškėjos reikalavimų apimties pagal tai, kokiu tikslu pareiškėja kreipėsi į teismą (t. y. siekdama atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį natūra). Taip pat pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjai  teisės patikslinti skundą, kad jame būtų tinkamai suformuluoti reikalavimai Tvarkos 106 ir 1061 punktuose nurodytiems viešojo administravimo subjektams pagal jų kompetenciją ir šioje teisės normoje numatytų nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūrų eiliškumą. Bylos nagrinėjimui esant apeliacinės instancijos stadijoje, šių administracinės teisenos pažeidimų negalima pašalinti. Be to, suformulavus naujus reikalavimus ir galbūt pasikeitus ginčo dalykui, bus būtina rinkti ir tirti naujus įrodymus (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Siekiant pašalinti proceso pažeidimus, užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą ir teisminio proceso operatyvumo principo įgyvendinimą, esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant bylą nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti išaiškinta pareiškėjai teisė aukščiau aptartais aspektais patikslinti skundo reikalavimus ir įtraukti į bylą atsakovu Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.