Civilinė byla Nr. e3K-3-264-403/2023

                Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03963-2021-8 

   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.12;

   2.6.37

   (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovei J. B. dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo, nuosavybės teisių pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys J. V. Ž., V. P. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių kvalifikavimą atsižvelgiant į šalių teisinius santykius, taip pat šalies teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo: įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų įtvirtinta tvarka kreiptis į valstybės įmonę Registrų centrą su prašymu įregistruoti gręžinio, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Gręžinys) kadastro duomenis; pripažinti ieškovei nuosavybės teises į 1/4 Gręžinio ir jo įrangos, susijusios su Gręžinio eksploatavimu (vandens kėlimo įrangą, įskaitant siurblį ir automatizuotą valdymą, vandens gerinimo įrangą, elektros energijos skaitiklį, kabelius, vandens skaitiklius, vamzdžius, įvairias jungtis ir kt.), dalį; pakeisti ir papildyti 2017 m. lapkričio 6 d. Jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp atsakovės J. B., ieškovės V. Ž., J. K. (ieškovės teigimu, J. K. teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija) ir V. P., sąlygas: iš sutarties 2.1.1 punkto išbraukti žodį „neatlygintinai“, papildyti sutarties 2.2.2 punktą sakiniu: „Partneris2, Partneris3 ir Partneris4 įsipareigoja kiekvienas sumokėti Partneriui1 už bendrų išlaidų ir elektros energijos išlaidų apskaitą ir jų paskirstymą partneriams, bei kitų įsipareigojimų, įskaitant visus veiksmus, būtinus tinkamai eksploatuoti gręžinį ir užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą, administravimą, po 30 Eur kiekvienais kalendoriniais metais iki einamųjų metų sausio 30 d., sutarties 4.7 punkte žodį „neterminuotai“ pakeisti žodžiais „šešis mėnesius po to, kai bus pakloti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai prie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)“

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas Gręžinys, juo naudojasi ieškovė, atsakovė ir kito žemės sklypo savininkas V. P.. Gręžinys buvo įrengtas įgyvendinant Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2004 m. liepos 14 d. atsakovei išduotą statybos leidimą inžineriniams tinklams ir įvažiavimams žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įrengti. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 2.3-3584-41 pagrindu atsakovei priklausantis vientisas žemės sklypas buvo padalytas, suformuojant penkis atskirus žemės sklypus, įskaitant ir ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 0962). Gręžinys buvo įrengtas padalyto žemės sklypo naujųjų savininkų lėšomis, kiekvienam sumokant lygią dalį Gręžinio įrengimo ir jam naudoti reikalingos įrangos kainą, atsižvelgiant į numatomą naudotojų skaičių. Gręžinį įsirengė ir už įrangą sumokėjo žemės sklypų savininkai, kurie sklypus pirko iš atsakovės, t. y. I. B. (I. B.), J. K., V. P. ir S. Č., iš kurio sklypą nusipirko ieškovė. Ieškovės teigimu, nepriklausomai nuo to, kad žemės sklypas buvo padalytas, vandens ir nuotekų tiekimas į ieškovei priklausantį žemės sklypą turėjo būti užtikrintas iš anksčiau suprojektuoto Gręžinio.

4.       2009 m. lapkričio 19 d. buvo sudaryta panaudos sutartis, kurios pagrindu ieškovei ir kitiems asmenims buvo perduotas Gręžinys ir jam eksploatuoti reikalinga įranga. Vėliau, 2017 m. lapkričio 6 d., tuometiniai žemės sklypų savininkai sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria įsipareigojo bendrai valdyti ir prižiūrėti Gręžinį, t. y. atsakovė įsipareigojo neatlygintinai prižiūrėti Gręžinį, o sutarties partneriai – sumokėti už sunaudotą elektros energiją. Sutarties šalys susitarė, kad Gręžinys ir jo įranga sutarties šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

5.       Atsakovė nesutiko, kad Gręžinys buvo bendroji dalinė nuosavybė, nes jis buvo įrengtas atsakovės žemės sklype jos lėšomis. 2021 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė pasiūlė jungtinės veiklos partneriams bendromis lėšomis įrengti atskirą elektros įvadą, reikalingą elektros energijai į Gręžinį tiekti, bei vandens apskaitos prietaisus, o sutarties šalims nesutikus, pareiškė, kad jungtinės veiklos sutartis bus nutraukta vienašališkai. Ieškovės teigimu, atsakovės siūlytas elektros įvado sumontavimo projekto įgyvendinimas būtų pareikalavęs neproporcingų išlaidų, todėl ieškovė tik sutiko, kad atsakovė savo lėšomis ieškovei priklausančiame žemės sklype įrengtų elektros tiekimo įrangą arba vandens gręžinį. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės noru nutraukti jungtinės veiklos sutartį, sutiko koreguoti sutarties nuostatas pagal atsakovės pasiūlymus. Atsakovė informavo, kad atsisako jungtinės veiklos sutarties, nes ši sutartis kitiems partneriams suteikė pernelyg didelį pranašumą ir joks protingas žmogus tokios sutarties niekada nebūtų sudaręs.

6.       Ieškovė teigė, kad sutarties šalys kartu su kitais asmenimis bendromis lėšomis sukūrė daiktą – Gręžinį, todėl, vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 4 dalimi, ji taip pat tapo Gręžinio bendraturte ir turi teisę be apribojimų gauti geriamąjį vandenį iš šio Gręžinio. Kadangi Gręžinys neįregistruotas nekilnojamojo turto kadastre, todėl ji turi teisę reikalauti, kad jis būtų įregistruotas, nurodant, jog ieškovei priklauso 1/4 Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos dalies. Kadangi bendraturčiais ir toliau turi tikslą bei būtinybę naudoti Gręžinį, todėl jungtinės veiklos sutartis turėtų būti pakeista, nustatant, jog atsakovei mokėtinas atlygis už sutarties administravimą. Be to, ieškovė prašė pakeisti sutarties terminą, nustatant, kad sutartis baigia galioti praėjus šešiems mėnesiams po to, kai bus pakloti centralizuoto vandentiekio tinklai, prie kurių ieškovė galės prisijungti.

7.       Atsakovė nurodė, kad Gręžinys buvo įrengtas jai priklausančiame žemės sklype, jis yra registruotas Žemės gelmių registre. Ieškovė jokių įnašų už Gręžinį neatliko, nes žemės sklypą su gyvenamuoju namu įsigijo jau po to, kai Gręžinys buvo įrengtas. Be to, ankstesnis savininkas sumokėjo tik 15 procentų Gręžinio įrengimo kainos, todėl ieškovė tik įgijo teisę naudotis Gręžiniu, kaip ir buvo nustatyta 2009 m. lapkričio 19 d. Panaudos sutartyje. Tuo tarpu jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta atsakovei pranešus apie panaudos sutarties nutraukimą. Atsakovė niekada neketino savo nuosavybės perleisti kitiems bendraturčiams ar tapti Gręžinio administratore. Tokios sąlygos suteikia kitoms jungtinės veiklos sutarties šalims perdėtą pranašumą, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi CK 6.228 straipsnio pagrindu, atsisakė tęsti jungtinės veiklos sutartį. Ieškovės pasiūlytas atlygis nėra protingas, o jungtinės veiklos sutarties galiojimo terminas – neapibrėžtas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu atmetė ieškinį.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei kartu su trečiuoju asmeniu J. V. Ž. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įregistruotas sklypas Nr. 0962 ir gyvenamasis namas su vietiniu vandentiekiu. Nuosavybės teisė į minėtą namą nuo 2005 m. gruodžio 23 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. buvo įregistruota S. Č., o nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. birželio 19 d. – S. Č. ir I. Č., kuriems nuo 2004 m. birželio 19 d. iki 2008 m. birželio 19 d. buvo įregistruota nuosavybės teisė ir į sklypą Nr. 0962. Iki tol nuo 2004 m. birželio 6 d. iki 2004 m. birželio 19 d. nuosavybės teisė į sklypą Nr. 0962 buvo įregistruota atsakovei. Ginčo Gręžinys yra sklype Nr. 0749, kuris nuosavybės teise, kaip ir šiame sklype esantis gyvenamasis namas, priklauso atsakovei. Nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. birželio 9 d. sklypas Nr. 0749 lygiomis dalimis priklausė atsakovei ir I. B., o nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 12 d. – tik atsakovei.

10.       I. B. ir UAB „Kauno hidrogeologija“ 2004 m. birželio 4 d. pasirašė Rangos sutartį Nr. 17-V, pagal kurios 1 punktą bendrovė įsipareigojo iki 2004 m. birželio 30 d. atlikti gręžtinio šulinio su vandens tiekimo įranga statybos ir montavimo darbus. Darbus 2004 m. liepos mėnesį priėmė I. B. 2004 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius atsakovei išdavė inžinerinių tinklų ir įvažiavimo penkiems sklypams statybos leidimą, kuriame nurodytas inžinerinių tinklų (vandentiekio, nuotekynių, dujotiekio ir elektros) bendras ilgis – 777 m pagal 2004 m. UAB „NIT projektai“ parengtą projektą. Šiame projekte buvo pažymėtas ir anksčiau suprojektuotas Gręžinys vandeniui, nurodyta, jog savininkė ir užsakovė yra atsakovė. Gręžinio pase nurodyta, kad Gręžinys eksploatuojamas nuo 2004 m. liepos 16 d., savininkas – I. B.. Taigi, nors atsakovė vandentiekio statybos leidimą gavo nepraėjus mėnesiui po 2004 m. birželio 17 d., t. y. po to, kai pardavė savo sklypą Nr. 0962 S. Č. ir I. Č., tačiau inžinerinių tinklų projekte buvo pažymėta, kad Gręžinys vandeniui buvo suprojektuotas dar anksčiau. Bylos duomenys patvirtino, kad tuo metu Gręžinys ne tik buvo suprojektuotas, bet buvo jau ir išgręžtas bei atlikti kiti įrangos sumontavimo darbai, už kuriuos jau buvo sumokėta didžioji dalis pinigų.

11.       Pirmosios instancijos teismas iš liudytojo I. B. paaiškinimų nustatė, kad I. B. rūpinosi Gręžinio įrengimu ir sutiko, kad prie Gręžinio jungtųsi kaimynai, tačiau kaimynai netapo Gręžinio bendraturčiais. Tai patvirtino į bylą pateiktas 2005 m. lapkričio 3 d. I. B. pasirašytas leidimas prisijungti prie vandentiekio tinklų S. Č. ir I. Č.. Šie, 2004 m. birželio 17 d. įsigiję sklypą Nr. 0962 iš atsakovės ir 2005 m. gegužės 16 d. projektuodami savo sklype vandens tiekimą, numatė, kad vandens tiekimas projektuojamas iš gretimame sklype anksčiau suprojektuoto gręžinio. Būtent tam ir buvo gautas leidimas.

12.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys nesuteikė pagrindo spręsti, kad I. B., atsakovė ir kiti asmenys buvo sutarę Gręžinį įrengti kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Gręžinys buvo įrengtas atsakovės šeimos lėšomis, o kaimynams buvo tik suteiktas leidimas prisijungti prie Gręžinio, savo lėšomis įrengiant inžinerinius tinklus. Be to, Gręžinys registruotas Žemės gelmių registre atsakovės vardu, todėl nuosavybės teise priklauso atsakovei.

13.       Ieškovė, kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2008 m. gegužės 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijusi sklypą Nr. 0962 ir manydama, kad kartu įgijo nuosavybės teises į Gręžinio dalį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą, tačiau negavusi iš buvusių sklypo Nr. 0962 savininkų jokių šią nuosavybės teisę patvirtinančių ir perleidžiančių dokumentų, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl to, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2021 m. gruodžio 22 d., buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į 1/4 Gręžinio ir jo įrangos, susijusios su Gręžinio eksploatavimu (vandens kėlimo įrangą, įskaitant siurblį ir automatizuotą valdymą, vandens gerinimo įrangą, elektros energijos skaitiklį, kabelius, vandens skaitiklius, vamzdžius, įvairias jungtis ir kt.), dalį vadovaujantis tuo, kad buvo praleistas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

14.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje ieškovė siekė nuosavybės teisės į Gręžinio dalį ir jo eksploatavimo įrangos pripažinimo tik jai vienai. J. V. Ž., nors ir palaikė ieškinį, tačiau tokio reikalavimo pats byloje nereiškė, taip pat jo nereiškė ir kitas trečiasis asmuo – V. P.. Ieškovės byloje pateikta UAB „Kauno hidrogeologijos“ 2017 m. kovo 8 d. pažyma tik patvirtino aplinkybę, kad už darbus „Gręžtinis šulinys su vandens tiekimo įranga“ 2004 m. liepos 14 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra vienam asmeniui – I. B.. Tai, kad pagal šią sąskaitą už atliktus darbus mažąją dalį tuo metu sumokėjo S. Č., teismo vertinimu, nereiškė, kad S. Č. tuo metu tapo įrengto Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos 1/4 dalies bendraturčiu ir kad šią nuosavybės teisę po to perleido ieškovei. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad buvo tik I. B. ir kitų kaimynų (S. Č., J. K. ir V. P.) susitarimas, jog kaimynai už I. B. sumoka po nepilnus 5 proc. nuo bendros Gręžinio įrengimo kainos, nustatytos minėtoje Rangos sutartyje, o vėliau I. B. suteikia jiems leidimą prisijungti prie Gręžinio.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. lapkričio 19 d. atsakovė ir I. B., kaip panaudos davėjai, sudarė Panaudos sutartį su panaudos gavėjais – ieškove, jos sutuoktiniu J. V. Ž., V. K., J. K. ir V. P.. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad atsakovė ir I. B. perduos ieškovei ir kitiems panaudos gavėjams Gręžinį bei visą jo įrangą laikinai valdyti ir naudoti, o ieškovė ir kiti panaudos gavėjai įsipareigojo Gręžinį bei visą jo įrangą grąžinti. 2017 m. vasario 1 d. atsakovė išsiuntė ieškovei ir visiems panaudos gavėjams adresuotą pranešimą, kuriame nurodė, kad nutraukia neterminuotą Panaudos sutartį nuo 2017 m. gegužės 1 d. vadovaudamasi CK 6.642 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad beveik dvejus metus iki šio pranešimo išsiuntimo faktiškai panaudos davėja pagal Panaudos sutartį buvo tik atsakovė, kuri net ir po Panaudos sutarties nutraukimo leido ieškovei ir toliau naudotis Gręžiniu.

16.       2017 m. lapkričio 6 d. atsakovė su ieškove, J. K. ir V. P. pasirašė Jungtinės veiklos sutartį, kurios 1 punkte buvo nurodyta, kad partneriai (ieškovė, atsakovė, J. K. ir V. P.) savo lėšomis kartu įsigijo ir įrengė vandens Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą, nors byloje buvo nustatyta, kad ieškovė Gręžinio nei įrengė, nei už jį mokėjo, o J. K. ir V. P. prie Gręžinio įrengimo prisidėjo tik labai nedidele dalimi, už I. B. sumokėdami apie 4 proc. visos Gręžinio įrengimo kainos.

17.       Jungtinės veiklos sutarties 1.1 punktu šios sutarties šalys įsipareigojo bendrai veikti eksploatuodamos Gręžinį. Sutarties 2.1.1 punktu atsakovė įsipareigojo neatlygintinai prižiūrėti Gręžinį, reikalingą tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas vandens tiekimas partneriams, ir tuo tikslu atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su Gręžinio technine priežiūra, remontu ir kitais veiksmais, nurodytais teisės aktuose. Be to, Sutarties 2.1.2 punktu atsakovė įsipareigojo visų partnerių interesais savo vardu sudaryti susitarimą dėl elektros energijos apskaitos prietaisų įrengimo jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Atsakovė Jungtinės veiklos sutarties 2.1.4 punktu įsipareigojo nedelsdama pranešti kitiems partneriams apie pastebėtą avariją, gaisrą, apskaitos prietaisų gedimus ar kitus pažeidimus bei nedelsdama juos pašalinti. Nurodytos Sutarties 2.1.5 punktu atsakovė įsipareigojo leisti kitiems partneriams ar jų įgaliotiems atstovams įeiti į patalpas ar teritoriją ir (užtikrinti laisvą, patogų ir saugų priėjimą prie Gręžinio ir apskaitos prietaisų, o 2.1.6 punktu įsipareigojo, norėdama registruoti Gręžinį, iš anksto informuoti kitus partnerius, o registruojant nuosavybės ar kitas teises, įsipareigojo kitus partnerius registruoti kaip bendrąją dalinę nuosavybę turinčius asmenis. Kiti partneriai savo ruožtu įsipareigojo sumokėti atsakovei už elektros energiją, sunaudotą eksploatuojant Gręžinį, tiekiant vandenį kitiems partneriams (Sutarties 2.2.1 punktas); apmokėti bendras išlaidas, susijusias su Gręžinio naudojimu, technine priežiūra ar eksploatacija (Sutarties 2.2.2 punktas), o įvykus Gręžinio gedimui ar esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių sutrinka vandens tiekimas visiems partneriams, sąžiningai ir geranoriškai, informavus kitus partnerius, imtis neatidėliotinų veiksmų vandens tiekimui atnaujinti (Sutarties 2.2.3 punktas).

18.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tam, kad šalių sudaryta Sutartis galėtų būti kvalifikuojama pagal CK 6.969 straipsnį, neužtenka įsipareigojimo bendrai eksploatuoti Gręžinį, tačiau būtina ir kita CK 6.969 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga, jog asmenys turi kooperuoti savo turtą, darbą ar žinias. Tuo tarpu Jungtinės veiklos sutarties 1 punkte buvo nurodyta, kad Gręžinys yra įrengtas visų partnerių kartu, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog Gręžinio eksploatavimo veiklai partneriai kooperavo savo turtą, darbą ar žinias. Priešingai, buvo nustatyta, kad tik atsakovė įsipareigojo atlikti visus veiksmus, reikalingus Gręžiniui sklandžiai ir tinkamai eksploatuoti, įsipareigodama užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą kitiems partneriams, o kiti partneriai iš esmės įsipareigojo tik sumokėti už elektros energiją, sunaudotą eksploatuojant Gręžinį tiek, kiek jis eksploatuojamas jų poreikiams tenkinti, bei padengti tam tikras kitas su Gręžinio eksploatavimu susijusias išlaidas.

19.       Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Jungtinės veiklos sutartis labiau atitiko panaudos teisinius santykius, nes atsakovė suteikė teisę naudotis Gręžiniu ieškovei. Jungtinės veiklos sutarties sąlygos, kuriomis buvo pakeisti panaudos teisiniai santykiai, ypač dėl to, kad atsakovė, jau vieną kartą nutraukusi panaudos teisinius santykius, vėliau buvo įtikinta ne tik prisiimti tapačius įsipareigojimus, susijusius su Gręžinio eksploatavimu, bet ir papildomus – pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę, iš anksto informuoti apie savo ketinimus nutraukti leidimą naudoti vandenį, registruoti bendrąją dalinę nuosavybę, suteikė ieškovei perdėtą pranašumą, todėl atsakovė pagrįstai vienašališkai šios sutarties atsisakė CK 6.228 straipsnio 1 dalies pagrindu.

20.       Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę atsisakiusia Jungtinės veiklos sutarties nuo 2021 m. gruodžio 17 d. Ieškovė apie savo ketinimą kreiptis į teismą pranešė atsakovei 2021 m. gruodžio 16 d. Taigi, šalis, gavusi pranešimą apie sutarties atsisakymą (šiuo atveju – ieškovė bei trečiasis asmuo V. P.), galėjo kreiptis į teismą iš esmės tik tol, kol kita šalis sutarties dar neatsisakė.

21.       Byloje ieškovė prašė pakeisti Jungtinės veiklos sutartį atsisakant šios neatlygintino pobūdžio, nustatyto 2.1.1 punkte, ir nustatant, kad ieškovė, V. P. ir J. K. įsipareigoja kiekvienas sumokėti atsakovei 30 Eur už visus per kalendorinius metus atsakovės įsipareigojimus ir veiksmus, būtinus Gręžiniui tinkamai eksploatuoti ir vandens nenutrūkstamam tiekimui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė tokiais pakeitimais siekė, kad neatlygintiniai panaudos santykiai būtų pakeisti į paslaugų (vandens tiekimo) sutartį, pagal kurią ieškovė, V. P. ir J. K. iš atsakovės už bendrą 90 Eur sumą per metus nenutrūkstamai gautų vandenį, atsakovei įsipareigojant tinkamai eksploatuoti savo Gręžinį.

22.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. P. su ieškiniu sutiko, tačiau J. K. ieškovės nebuvo įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo ir byloje nedalyvavo. Tenkinant ieškovės ieškinį ir pakeičiant Jungtinės veiklos sutarties 2.2.2 punktą ieškovės nurodomu būdu, pirmosios instancijos teismo teigimu, būtų nuspręsta dėl byloje nedalyvavusio asmens (J. K.) teisių ir pareigų, o tai draudžiama pagal civilinio proceso normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. K. iš Jungtinės veiklos sutarties pasitraukė 2021 m. gegužės mėnesį pardavęs nekilnojamąjį turtą juridiniam asmeniui, o pastarasis 2021 m. liepos mėnesį informavo, kad atsijungs nuo Gręžinio ir įsirengs atskirą gręžinį.

23.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus, kad toks pakeitimas atitiktų sąžiningumo ir protingos sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, atmetė kaip nepagrįstus nurodęs, kad sąžiningumo reikalavimo neatitinka ieškovės pasiūlytas Sutarties keitimas, kuriuo siekiama atsisakyti Sutarties neterminuoto pobūdžio, nustatyto 4.7 punkte, tačiau siūlomą 6 mėnesių Sutarties terminą susiejant su centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų prie žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), paklojimu, t. y. susiejant su aplinkybe, kuri neaišku kada įvyks ir ar įvyks kada nors apskritai, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą nurodytu būdu pakeisti Jungtinės veiklos sutarties sąlygas.

24.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei nepagrįstai reikalaujant nurodytu būdu pakeisti sutarties sąlygas, atsakovės Jungtinės veiklos sutarties atsisakymas liko galioti, tačiau ne nuo 2021 m. gruodžio 17 d., o nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

25.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. sausio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.

 

26.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė du prašymus dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo (atsakovės 2022 m. gruodžio 1 d. iš Vilniaus rajono savivaldybės gauti įrodymai, kad ieškovei 2022 m. liepos 15 d. išduotos sąlygos naujam gręžiniui įrengti, bei 2022 m. lapkričio 21 d. prie ieškovės sklype užfiksuotos gręžinius įrengiančios bendrovės transporto priemonės; įlaipinimo į lėktuvą kortelės, iš kurių matyti, kad 2022 m. lapkričio 22 d. atsakovė privalėjo skubiai grįžti iš užsienio, nes sutriko vandens tiekimas iš ginčo Gręžinio, o ieškovės advokatas pareikalavo skubiai atnaujinti vandens tiekimą). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nauji įrodymai tiesiogiai patvirtino reikšmingas bylai aplinkybes, kurios atsirado (tapo žinomos) po sprendimo priėmimo, kitiems proceso dalyviams suteikus galimybę pasisakyti dėl priimtų naujų įrodymų vertinimo, priėmė atsakovės pateiktus naujus įrodymus.

27.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu įgijusi žemės sklypą ir manydama, kad kartu įgijo nuosavybės teises į Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos dalį, tačiau negavusi iš buvusio žemės sklypo savininko šią nuosavybės teisę patvirtinančių ir perleidžiančių dokumentų, turėjo suvokti, kad ji nedalyvavo 2004 metais įrengiant Gręžinį, sklypą įsigijo tik 2008 metais, o buvęs žemės sklypo savininkas S. Č. negalėjo perduoti ieškovei nuosavybės teisių į Gręžinį, kurių pats neįgijo, nes iš Gręžinio savininko I. B. 2005 metais buvo gavęs tik leidimą prisijungti prie Gręžinio.

28.       Apeliacinės instancijos teismo teigimu, ieškovė negalėjo būti laikoma Gręžinio bendraturte dar ir dėl to, kad neginčijo nuosavybės teisės į Gręžinį tuomet, kai jis buvo registruojamas Žemės gelmių registre 2004 metais, vėliau – 2009 metais sudarant Panaudos sutartį bei 2015 metais, kai kaip Gręžinio savininkė buvo registruota atsakovė. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ir jos sutuoktinio atlikti mokėjimai vertintini kaip mokėjimai ne už Gręžinio įrengimą, o už leidimą prisijungti prie jau įrengto Gręžinio. Gręžinys buvo įrengtas atsakovės žemės sklype ir buvo skirtas atsakovės gyvenamajam namui aptarnauti. Tai, kad vandens gręžinys nebuvo projektuojamas keletui namų nuolat aptarnauti, pagrindžia ir ta aplinkybė, jog visa gręžinio eksploatavimo ir apskaitos įranga buvo įrengta tik atsakovės gyvenamajame name, nebuvo sumontuota jokia atskira elektros apskaita, skirta tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai elektros energijos yra sunaudojama atskirai kiekvienam namui už gaunamą vandenį iš gręžinio.

29.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės gyvenamasis namas gali būti naudojamas pagal paskirtį ir be Gręžinio dalies nuosavybės teisės, nes Gręžinys nėra ieškovės gyvenamojo namo (statinio) inžinerinių konstrukcijų dalis, nėra susijęs su ieškovės gyvenamuoju namu taip, kad be jo gyvenamasis namas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų nevisavertis, nes vandens tiekimui į ieškovės gyvenamąjį namą užtikrinti ieškovei reikia tiesiog įsirengti gręžinį savo žemės sklype. Pažymėtina, kad byloje nebuvo duomenų, jog įrengti gręžinį ieškovės sklype yra techniškai neįmanoma. Priešingai, byloje buvo pateikta 2022 m. kovo 15 d. UAB „Grežiniai“ parengta sąmata. Įmonė, kuri įrengė gręžinį ir Vilniaus rajono savivaldybei priklausančiame žemės sklype, kurį šiam juridiniam asmeniui pardavė ankstesnis žemės sklypo savininkas J. K., buvo pasirengusi už sąmatoje nurodytą 5207,70 Eur kainą įrengti gręžinį ir ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti nauji įrodymai patvirtino, kad ieškovė pradėjo atskiro gręžinio įrengimo savo sklype darbus.

30.       Byloje taip pat nebuvo įrodymų, kad atsakovė, 2003 metais projektuodama Gręžinį savo žemės sklype, siekė užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą ieškovės sklypo ir gretimų žemės sklypų savininkams. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnę eksploataciją tampa atsakingas naujas savininkas. Statybos leidimas Nr. 494 buvo išduotas statybos darbams ir žemės sklypuose, kurie atsakovei J. B. tuo metu jau nebepriklausė, todėl atsakovė negalėjo atlikti jokių darbų šiuo metu ieškovei priklausančiame žemės sklype, taigi, atsakovė nebuvo įpareigota vykdyti statybos darbus pagal 2004 m. liepos 14 d. Statybos leidimą Nr. 494 ieškovės žemės sklype.

31.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškovės galimybę patekti prie Gręžinio dalies (jeigu būtų pripažinta nuosavybės teisė), esančios kito savininko privačioje teritorijoje, nustatė, kad I. B. sumokėjo 6328,49 Eur, o ieškovės žemės sklypo buvęs savininkas R. Č. – tik 1539,04 Eur; kiti žemės sklypų savininkai, išskyrus J. K., V. P. ir S. Č., prie Gręžinio prisijungti neprašė ir neprisijungė. Kituose dviejuose atidalytuose atsakovės žemės sklypuose buvo įrengtas atskiras gręžinys.

32.       2004 m. birželio 4 d. Rangos sutartyje gręžtinio šulinio su vandens tiekimo įranga statybos ir montavimo darbų atsiskaitymo sąlygos nebuvo nustatytos, nebuvo nustatyta pareiga mokėti už sunaudotą elektros energiją, nebuvo nustatyta atsakovės pareiga atlyginti kitų bendraturčių žalą, jeigu ji nutrauktų vandens tiekimą dėl savo kaltės. 2004 m. sutartyje buvo įtvirtintas sklypo Nr. 0962 buvusių savininkų S. Č. ir I. Č. įsipareigojimas atlyginti visas patirtas išlaidas, susijusias su vandens tiekimo atnaujinimu (užtikrinimu), jeigu jų iniciatyva bus nutrauktas vandens tiekimas kitiems sklypams, t. y. J. K. (šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybės) ir V. P. sklypams, nes vanduo J. K. ir V. P. patekdavo iš ieškovės V. Ž. žemės sklypo, o ne iš atsakovės J. B. žemės sklypo.

33.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Gręžinys yra atsakovės žemės sklypo, o ne ieškovės gyvenamojo namo priklausinys. Kadangi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis), ieškovė, pretenduojanti į atsakovės žemės sklypo priklausinį, privalėjo įrodyti, kad įgijo nuosavybės teises ir į dalį atsakovės žemės sklypo. Be to, ieškovė turėjo nuginčyti įrašą apie gręžinio savininką Žemės gelmių registre (CK 4.262 straipsnis). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalį statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys, tačiau Gręžinys nėra ieškovės žemės sklype, todėl negalėjo būti laikomas nei ieškovės žemės sklypo priklausiniu, nei antraeiliu daiktu.

34.       Nors ieškovė savo teisių pažeidimu laikė grėsmę prarasti geriamojo vandens tiekimą, apie šį pažeidimą sužinojo gavusi atsakovės pranešimus apie Jungtinės veiklos sutarties nutraukimą, todėl ieškovės teisių pažeidimo momentas buvo 2021 m. lapkričio 16 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisių pažeidimo suvokimo laikas buvo susijęs su momentu, kai ieškovė sužinojo apie nuosavybės teisės į daiktą neįgijimą ir tokį momentą apibrėžė pati ieškovė, savo nuosavybės teisės į gręžinio dalį įgijimą grįsdama CK 4.48 straipsniu. Apie tai, kad neįgijo nuosavybės teisių į Gręžinio dalį, ieškovė sužinojo sudarydama Panaudos sutartį, kurioje ji buvo nurodyta kaip Gręžinio panaudos gavėja, kuriai yra perduodamas Gręžinys laikinai valdyti ir naudotis su įsipareigojimu grąžinti Gręžinį panaudos davėjams tokios būklės, kokios gavo. Ieškovė per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių į žemės sklypą su gyvenamuoju namu įgijimo ar nuo Gręžinio perdavimo naudotis panaudos pagrindais nereiškė atsakovei jokių reikalavimų ar pretenzijų dėl savo nuosavybės teisių į Gręžinio dalį.

35.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Jungtinės veiklos sutarties atsisakymo pagrįstumą, nurodė, kad, pagal CK 6.228 straipsnį, šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.

36.       Byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir kiti asmenys, kalendorinių metų pabaigoje (metus neatlygintinai gaudavę vandenį) pagal savo pačių nusistatytą metodiką susiskaičiuodavo savo suvartotą vandens kiekį, remdamiesi metrologinės patikros nemačiusių mechaninių vandens skaitiklių rodmenimis, kurių nepatikimumą patvirtino pačioje Jungtinės veiklos sutartyje fiksuotų duomenų neatitikimai, ir, remdamiesi šiais nepatikimais duomenimis, vieną kartą per metus atsiskaitydavo su atsakove pagal savo pačių apskaičiuotą sumą, nepriklausomai nuo gręžinio elektros skaitiklio rodmenų. Tuo tarpu atsakovė kas mėnesį mokėjo už savo buvusių partnerių poreikiams suvartotą elektrą. Dėl to 2021 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė pasiūlė Jungtinės veiklos sutarties partneriams bendromis lėšomis įrengti atskirą elektros įvadą, reikalingą elektros energijai į Gręžinį tiekti, bei vandens apskaitos prietaisus. Atsakovė nurodė, kad jei partneriai su jos reikalavimu nesutiks, Jungtinės veiklos sutartis bus nutraukta vienašališkai. Ieškovė informavo atsakovę, kad sutiktų tik tuomet, jei atsakovės lėšomis ieškovei priklausančiame žemės sklype būtų įrengta elektros tiekimo įranga arba atsakovė įrengtų vandens gręžinį. 2021 m. spalio 28 d. atsakovė informavo, kad Jungtinės veiklos sutartis ydingai parengta, atsakovė nesutinka su tuo, kad Gręžinys priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes jis įrengtas atsakovės žemės sklype, jos lėšomis ir ji nuosavybės teisės niekam nėra perleidusi. Be to, atsakovė nurodė, kad Jungtinės veiklos sutartyje nustatyti įsipareigojimai kitiems partneriams suteikia pernelyg didelį pranašumą, todėl pasiūlė visiems ieškoti bendro sprendimo dėl tolimesnio vandens tiekimo užtikrinimo. Ieškovė informavo atsakovę, kad nesutinka nutraukti Jungtinės veiklos sutarties, tačiau sutiktų koreguoti sutarties nuostatas pagal atsakovės pasiūlymus. Atsakovė informavo, kad atsisako Jungtinės veiklos sutarties, nes ši sutartis kitiems partneriams suteikia pernelyg didelį pranašumą ir joks protingas žmogus tokios sutarties niekada nebūtų sudaręs.

37.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 1 d. atsakovės pranešime „Dėl panaudos sutarties nutraukimo“ buvo nurodyta tik apie panaudos santykių nutraukimą – „vadovaudamiesi išdėstytomis aplinkybėmis bei Civilinio kodekso 6.642 straipsnio 1 dalimi, įspėjame, jog panaudos sutartis bus nutraukta nuo 2017 m. gegužės 1 d.“ Aiškiai išreiškusi savo valią nuo 2017 m. gegužės 1 d. nutraukti Panaudos sutartį, neturėdama jokių įsipareigojimų savo partneriams, atsakovė sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kurioje: atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas buvo pakeistas į bendrąją dalinę nuosavybę, įtvirtinti tikrovės neatitinkantys pareiškimai apie bendro turto (buvusio panaudos objekto) sukūrimą, atsakovė įsipareigojo neatlygintinai rūpintis, kad jos kaimynams būtų užtikrintas nuolatinis, neterminuotas vandens tiekimas iš jos gręžinio, sutiko už viską mokėti ir laukti iš kaimynų atsiskaitymo 30 dienų pagal nesuprantamą skaičiavimo metodiką, įsipareigojo visus gedimus šalinti nedelsdama, leisti kaimynams įeiti į savo patalpas ar teritoriją ir sudaryti tam sąlygas (užtikrinti laisvą, patogų ir higienišką saugų priėjimą prie gręžinio ir apskaitos prietaisų), o nusprendusi nutraukti vandens tiekimą įsipareigojo visiems kaimynas įrengti po atskirą gręžinį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visų pareigų perkėlimas išimtinai atsakovei nebuvo tinkamas pareigų pasidalijimas tarp partnerių.

38.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Jungtinės veiklos sutartį, kurioje šalys įsipareigojo bendrai veikti eksploatuodamos gręžinį (Sutarties 1.1 punktas), nurodė, kad nors Jungtinės veiklos sutarties 1 punkte nurodyta, jog gręžinys yra įrengtas visų partnerių kartu, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog Gręžinio eksploatavimo veiklai partneriai kooperavo savo turtą, darbą ar žinias. Iš Jungtinės veiklos sutarties turinio apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo atlikti visus veiksmus, reikalingus Gręžiniui sklandžiai ir tinkamai eksploatuoti, įsipareigodama užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą kitiems partneriams, o kiti partneriai iš esmės įsipareigojo tik sumokėti už elektros energiją, sunaudotą eksploatuojant Gręžinį tiek, kiek jis eksploatuojamas jų poreikiams tenkinti, bei padengti tam tikras kitas su gręžinio eksploatavimu susijusias išlaidas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad faktiniai duomenys nepatvirtino nei bendros veiklos, nei bendrų tikslų, nei vienodų atsakovės ir ieškovės interesų, sudarant Jungtinės veiklos sutartį, kurios sąlygos iš esmės prieštarauja jungtinei veiklai kaip partnerystei, įtvirtina esminę šalių nelygybę ir nepagrįstai suteikia keliems partneriams perdėtą pranašumą.

39.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kitų sklypų, kuriems vanduo tiekiamas iš Gręžinio, savininkai J. K. ir V. P. reikalavimų dėl nuosavybės teisių pripažinimo į Gręžinio dalį nereiškė, o iš J. K. žemės sklypą su gyvenamuoju namu įsigijusi Vilniaus rajono savivaldybė įsirengė atskirą vandens gręžinį ir iš ginčo Sutarties yra pasitraukusi.

40.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Jungtinės veiklos sutartį, konstatavo, kad joje buvo įtvirtinti akivaizdžiai neprotingi įsipareigojimai tik atsakovei, vienas iš kurių buvo užtikrinti nuolatinį vandens tiekimą savo partneriams už ieškovės vienašališkai nustatytą administravimo metinį 30 Eur mokestį, o ieškovė neprisiėmė realių įsipareigojimų. Jungtinės veiklos sutarties vykdymas atsakovei buvo nepatogus, ji viena turėjo prižiūrėti Gręžinį, negalėjo ilgam laikui išvykti, privalėjo pranešti apie avariją, gaisrą, atsakovei buvo nustatyta pareiga kredituoti kitus partnerius, įrengti jiems naujus gręžinius, įsileisti juos į savo namus ir pan., todėl atsakovė turėjo pagrindą atsisakyti šios jungtinės veiklos esmės neatitinkančios, disproporciją ir kitų partnerių akivaizdų pranašumą įtvirtinančios sutarties.

41.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino disproporciją tarp šalių gaunamos naudos, Jungtinės veiklos sutartyje ieškovei V. Ž. ir trečiajam asmeniui V. P. suteikiant perdėtą pranašumą, kai, išreiškusi norą nutraukti panaudos santykius, atsakovė juos ne tik pratęsė, bet dar ir įsipareigojo iš anksto informuoti buvusius panaudos gavėjus apie savo veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į Gręžinį įregistravimu, įsipareigodama tuometinius kaimynus įregistruoti kaip Gręžinio bendraturčius. Tam, kad būtų tinkamai vykdomi Jungtinės veiklos sutartyje įtvirtinti įsipareigojimai, atsakovei laisvai judėti yra neįmanoma, nes kas nors nuolat turi būti namuose.

42.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė ir trečiasis asmuo V. P. nesiekė, jog būtų užtikrinta sutarties šalių interesų pusiausvyra, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų laikymasis.

 

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai   

 

43.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

43.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į daiktą atsiradimo momentą ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą bei valdymą (CK 4.37 straipsnis, 4.47 straipsnio 4 punktas, 4.75 straipsnis), padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė yra Gręžinio savininkė, taip pat netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė CPK 265 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai, atskirai vertindami Panaudos ir Jungtinės veiklos sutartis, neatsižvelgė į tai, kad bendro gręžinio įrengimas buvo būtinoji teritorijų planavimo sąlyga, siekiant padalyti atsakovei priklausančius žemės sklypus. Nors ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas buvo suformuluotas kaip reikalavimas pakeisti jungtinės veiklos sutarties nuostatas, tačiau savo esme tai buvo reikalavimas teismo sprendimu nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Teismams netinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius, ginčas nepagrįstai buvo išnagrinėtas kaip kylantis iš jungtinės veiklos sutarties, o ne iš bendrosios dalinės nuosavybės valdymo.

43.2.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.228 straipsnį, nustatantį teisę ir sąlygas šaliai atsisakyti sutarties dėl esminės šalių nelygybės, ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad reikalavimas vienašališkai atsisakyti sutarties gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, jog egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą. Šalių sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje nebuvo nustatyta didžiulė šalių nelygybė. Teismai esmine šalių nelygybe laikė jungtinės veiklos sutarties sąlygą, kuria atsakovei buvo pavesta tik organizuoti atsiskaitymą už Gręžinio sunaudotą elektros energiją, jokių kitų sąlygų, kurios būtų lėmusios šalių esminę nelygybę, teismai nenustatė.

43.3.                      Trečiojo asmens teigimu, atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, šiuos apeliacinės instancijos teismo teisėjas priėmė rezoliucija, nustatydamas 14 dienų terminą byloje dalyvaujantiems asmenims pasisakyti dėl šių įrodymų, tačiau trečiasis asmuo dėl šių priimtų naujų įrodymų neturėjo galimybės pasisakyti, nes dokumentai nebuvo siunčiami trečiojo asmens gyvenamosios ar darbo vietos adresu.

44.       Ieškovė V. Ž. ir trečiasis asmuo J. V. Ž. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens V. P. kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašo tenkinti trečiojo asmens V. P. kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.228 straipsnyje nustatytą teisę šaliai atsisakyti sutarties dėl esminės šalių nelygybės, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Ieškovė teigė matanti galimybę ginčą išspręsti taikos sutartimi.

45.       Atsiliepimu į trečiojo asmens V. P. kasacinį skundą atsakovė prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

45.1.                      Teismų išvada pripažinti atsakovę gręžinio savininke yra motyvuota ir pagrįsta bylos faktiniais duomenimis nustatytomis aplinkybėmis, padaryta įvertinus tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių veiksmus, taip pat liudytojo I. B., užsakiusio ir priėmusio Gręžinio įrengimo darbus bei sudariusio rangos sutartį, paaiškinimus. Teismų išvados atitinka ir teisės normas, reglamentuojančias antraeilio daikto likimą, taip pat bendrosios nuosavybės sukūrimą. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo V. P. įstatymo nustatyta tvarka negalėjo įgyvendinti statytojo teisių atsakovės žemės sklype įrengiant Gręžinį. Kadangi nuosavybės teisė suteikia teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis), tai įgyvendinti Gręžinio statytojo teises galėjo tik atsakovė ir I. B., kurio užsakymu buvo parengtas Gręžinio bei gyvenamojo namo projektas.

45.2.                      Teismai, vertindami jungtinės veiklos sutarties turinį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, byloje nustatę, kad nei bendros veiklos, nei bendrų tikslų ar vienodų ieškovės ar atsakovės interesų, sudarant nurodytą sutartį, nebuvo. Taikant CK 6.228 straipsnį, pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos šalies sąskaita įgyja neproporcingai didelę naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti tai, kad būtų nustatyta esminė disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

45.3.                      Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 7 d. pranešimu byloje Nr. 24-2844-65612022 informavo bylos dalyvius apie ieškovės apeliacinį skundą, taip pat kartu su juo buvo siųsti ir atsakovės pateikti nauji įrodymai. Dokumentai trečiajam asmeniui V. P. buvo siunčiami tokiu pačiu adresu, kuris yra nurodytas kasaciniame skunde.

46.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčo pobūdį, nustačiusi didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, prieš priimdama nutartį dėl ginčo perdavimo spręsti teisminės mediacijos būdu, 2023 m. spalio 18 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė bylos šalims pareikšti savo nuomonę dėl mediatoriaus kandidatūros. Ieškovei ir trečiajam asmeniui V. P. iki kasacinio teismo nurodyto termino išreiškus nuomonę dėl mediatoriaus kandidatūros, taip pat dėl teisminės mediacijos, o atsakovei ne tik neišreiškus nuomonės dėl mediatoriaus kandidatūros, bet ir nesutinkant ginčą spręsti taikiu būdu, teisėjų kolegija sprendė, jog šalims nepavyko pasiekti abiem priimtino susitarimo dėl galimybės ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sutarties šalių teisių ir pareigų vertinimo ir sutarties kvalifikavimo

 

47.       Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Sutartims taikomos CK normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius (CK 6.154 straipsnio 2 dalis). Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Taigi sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, kuria siekiama tam tikro bendro rezultato.

48.       Nagrinėjamoje byloje kilus klausimui dėl sutarties šalių teisių ir pareigų pakeitimo, spręstina, ar šioje byloje teismai teisingai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, ar pagrįstai procesiniuose sprendimuose nurodė, kad 2017 m. sudaryta Jungtinės veiklos sutartis pagal sąlygas turi daugiau panaudos nei jungtinės veiklos sutarties požymių, taip pat ar pagrįstai sprendė dėl Jungtinės veiklos sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos.

49.       Panaudos sutarties samprata įtvirtinta CK 6.629 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje nurodytos būklės.

50.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 19 d. atsakovė ir I. B., kaip panaudos davėjai, sudarė Panaudos sutartį su panaudos gavėjais – ieškove, jos sutuoktiniu J. V. Ž., V. K., J. K. ir V. P.. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad atsakovė ir I. B. perduos ieškovei ir kitiems panaudos gavėjams Gręžinį bei visą jo įrangą laikinai valdyti ir naudoti, o ieškovė ir kiti panaudos gavėjai įsipareigojo Gręžinį bei visą jo įrangą grąžinti. Byloje nėra ginčo, kad Gręžinys ir jam eksploatuoti reikalinga įranga visą laiką buvo atsakovės ir I. B. žinioje, o vėliau, be kita ko, ir po 2017 m. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo – tik atsakovės žinioje, tik atsakovė ir I. B., o vėliau – tik atsakovė atliko visus veiksmus, būtinus Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos naudojimui užtikrinti. Atsakovė ir I. B., o vėliau – tik atsakovė naudojosi Gręžiniu, kaip ir ieškovė, jos sutuoktinis J. V. Ž., V. K., J. K. ir V. P..

51.       Kadangi atsakovė ir I. B., o vėliau, be kita ko, ir po 2017 m. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo – tik atsakovė turėjo tikslą naudotis Gręžiniu kartu su ieškove, jos sutuoktiniu J. V. Ž., V. K., J. K. bei V. P. ir juo naudojosi, taip pat nebuvo perdavę panaudos gavėjams atsakovės ir I. B., o vėliau – tik atsakovės sklype esančio Gręžinio bei jų (vėliau – tik jos) name esančios Gręžiniui eksploatuoti reikalingos įrangos valdymo, o pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą panaudos sutartimi daikto savininko teisė naudotis daiktu laikinai perduodama panaudos davėjui, taip pat jam perduodamas daikto valdymas, tai bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino, kad 2017 m. sudaryta Jungtinės veiklos sutartis pagal sąlygas turi daugiau panaudos nei jungtinės veiklos sutarties požymių.

52.       Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties samprata įtvirtinta CK 6.969 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pagal CK 6.972 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu.

53.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

54.       Skiriamasis jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 60 punktas; 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-469/2023, 27 punktas).

55.       Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019 28 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

56.       Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra fiduciarinė, laikoma didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu grindžiama sutartimi. Vykdydamos sutartį šalys (partneriai) saistomos tarpusavio pasitikėjimo pagrindu prisiimtų įsipareigojimų, kuriuos turi vykdyti laikydamosi, be kita ko, viena kitos interesų. Dėl to griežtas tokios sutarties sąlygų laikymasis pagal sutarties fiduciarinį pobūdį ir joje išdėstytas sąlygas, kurioms svarbą suteikia šalys, turi esminę reikšmę. Pažymėtina, kad, pagal CK 6.972 straipsnio 5 dalį, sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, priimami bendru partnerių sutarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Veikdami kartu ar atskirai pagal jungtinės veiklos sutartį partneriai siekia sutarties tikslo, taip pat savo veiksmais prisiima sau ir sukelia kitiems partneriams riziką dėl sutartimi siekiamo rezultato nepasiekimo, taip pat galimų nuostolių atsiradimo. Dėl to šios sutarties pobūdis, jos įgyvendinimo rizikos laipsnis, ypač kai siekiama ūkinės komercinės veiklos rezultatų, lemia tai, kad šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač – ją vykdydamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2013; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-248/2017, 37 punktas).

57.       Taigi, bendri sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) sudaro teisinį pagrindą sutartį kvalifikuoti būtent kaip jungtinės veiklos sutartį, nors ji gali turėti ir paskolos, atlygintinų paslaugų, rangos ar kitoms sutartims būdingų elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46-469/2022, 51 punktas).

58.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2017 m. lapkričio 6 d. atsakovė su ieškove, J. K. ir V. P. pasirašė Jungtinės veiklos sutartį, kurios 1 punkte buvo nurodyta, jog sutarties partneriai (ieškovė, atsakovė, J. K. ir V. P.) savo lėšomis kartu įsigijo ir įrengė vandens Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą. Jungtinės veiklos sutarties šalys 1.1 sutarties punktu įsipareigojo bendrai veikti eksploatuodamos Gręžinį. Jungtinės veiklos sutarties 2.1.1 punktu atsakovė įsipareigojo neatlygintinai prižiūrėti Gręžinį, kad partneriams būtų užtikrintas nenutrūkstamas vandens tiekimas, ir tuo tikslu atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su Gręžinio technine priežiūra, remontu ir kitais veiksmais, nustatytais teisės aktuose. Be to, Sutarties 2.1.2 punktu atsakovė įsipareigojo visų partnerių interesais savo vardu sudaryti susitarimą dėl elektros energijos apskaitos prietaisų įrengimo jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Atsakovė Sutarties 2.1.4 punktu įsipareigojo nedelsdama pranešti kitiems partneriams apie pastebėtą avariją, gaisrą, apskaitos prietaisų gedimus ar kitus pažeidimus ir nedelsdama juos pašalinti. Sutarties 2.1.5 punktu atsakovė įsipareigojo leisti kitiems partneriams ar jų įgaliotiems atstovams įeiti į patalpas ar teritoriją ir sudaryti sąlygas laisvam, patogiam ir higieniškai saugiam priėjimui prie Gręžinio ir apskaitos prietaisų, o 2.1.6 punktu atsakovė įsipareigojo, norėdama registruoti Gręžinį, iš anksto informuoti kitus partnerius, o registruodama nuosavybės ar kitas teises, įsipareigojo kitus partnerius registruoti kaip bendrąją dalinę nuosavybę turinčius asmenis. Kiti Jungtinės veiklos sutarties partneriai (ieškovė, J. K. ir V. P.) savo ruožtu įsipareigojo sumokėti atsakovei už elektros energiją, sunaudotą eksploatuojant Gręžinį, teikiant vandenį kitiems partneriams (Sutarties 2.2.1 punktas); apmokėti bendras išlaidas, susijusias su Gręžinio naudojimu, technine priežiūra ar eksploatacija (Sutarties 2.2.2 punktas), o įvykus Gręžinio gedimui ar esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių sutrinka vandens tiekimas visiems partneriams, sąžiningai ir geranoriškai, informavę kitus partnerius, imtis neatidėliotinų veiksmų vandens tiekimui atnaujinti (Sutarties 2.2.3 punktas).

59.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje pateiktų įrodymų pagrindu konstatavo, kad faktiniai bylos duomenys nepatvirtino nei bendros veiklos, nei bendrų tikslų ar vienodų atsakovės ir ieškovės interesų sudarant Jungtinės veiklos sutartį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu sutartinių santykių, kurie susiklostė po 2017 m. lapkričio 6 d. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo, vertinimu.

60.       Byloje teismai iš Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad ieškovei kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įregistruotas sklypas Nr. 0962 ir jo priklausinys – gyvenamasis namas su vietiniu vandentiekiu; nuosavybės teisė į minėtą namą nuo 2005 m. gruodžio 23 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. buvo įregistruota S. Č., nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. birželio 19 d. – S. Č. ir I. Č., kuriems nuo 2004 m. birželio 19 d. iki 2008 m. birželio 19 d. buvo įregistruota nuosavybės teisė ir į sklypą Nr. 0962. Iki tol nuo 2004 m. birželio 6 d. iki 2004 m. birželio 19 d. nuosavybės teisė į sklypą Nr. 0962 buvo įregistruota atsakovei. Gręžinys įrengtas sklype Nr. 0749, kuris, kaip ir šiame sklype esantis gyvenamasis namas, pagal 2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei. Nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. birželio 9 d. sklypas Nr. 0749 lygiomis dalimis priklausė atsakovei ir I. B., o nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 12 d. minėtas Sklypas Nr. 0749 nuosavybės teise priklausė tik atsakovei. I. B. ir UAB „Kauno hidrogeologija“ 2004 m. birželio 4 d. pasirašė Rangos sutartį Nr. 17-V, pagal kurios 1 punktą bendrovė įsipareigojo iki 2004 m. birželio 30 d. atlikti gręžtinio šulinio su vandens tiekimo įranga statybos ir montavimo darbus. Pagal šią sutartį darbus 2004 m. liepos mėnesį priėmė I. B. ir 2004 m. liepos 14 d. UAB „Kauno hidrogeologija“ išrašė jam PVM sąskaitą faktūrą Nr. 832383. 2004 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius atsakovei išdavė inžinerinių tinklų ir įvažiavimo 5-iems sklypams statybos leidimą Nr. 494, kuriame nurodytas inžinerinių tinklų (vandentiekio, nuotekynių, dujotiekio ir elektros) bendras ilgis 777 m pagal 2004 m. UAB „NIT projektai“ parengtą projektą. Šiame projekte 6 numeriu pažymėtas anksčiau suprojektuotas Gręžinys vandeniui, nurodyta, jog savininkė ir užsakovė – atsakovė J. B.. Byloje pateiktame UAB „Kauno hidrogeologija“ išduotame Gręžinio pase nurodyta, kad Gręžinys eksploatuojamas nuo 2004 m. liepos 16 d., savininkas – I. B..

61.       Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė triplike nurodė, jog ieškovės sklype S. Č. inžinerinius tinklus įrengė savo lėšomis ir 2005 m. lapkričio 3 d. gavo leidimą prisijungti prie atsakovės žemės sklype esančio Gręžinio. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, pasikeitus žemės sklypo savininkui, už infrastruktūros įrengimą savo lėšomis ir tolesnę eksploataciją tapo atsakingas naujas savininkas. Statybos leidimas Nr. 494 buvo išduotas statybos darbams ir žemės sklypuose, kurie atsakovei J. B. tuo metu jau nebepriklausė, todėl J. B. neatitiko teisės aktuose įtvirtintos sąlygos būti statytoja ir objektyviai negalėjo atlikti jokių darbų šiuo metu ieškovei priklausančiame žemės sklype. Atsakovė nebuvo įpareigota vykdyti statybos darbus pagal 2004 m. liepos 14 d. statybos leidimą Nr. 494 ir ieškovės žemės sklype.

62.       Nagrinėjamoje byloje nei ieškovė, nei trečiasis asmuo V. P., teigdami, kad Gręžinys ir Gręžiniui eksploatuoti reikalinga įranga, esantys atsakovei nuosavybės teise priklausančiame name, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visoms Jungtinės veiklos sutarties šalims, nes, kaip jie teigia, buvo sukurti visų Jungtinės veiklos sutarties šalių lėšomis, net nenurodė ir neįrodinėjo savo teisių į atsakovės žemės sklypo, kuriame yra Gręžinys, dalį, kad Gręžinio, kaip nekilnojamojo daikto, esančio kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, statyba (sukūrimas) būtų laikoma teisėta.

63.       Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad tai, jog pagal UAB „Kauno hidrogeologijos“ už darbus „Gręžtinis šulinys su vandens tiekimo įranga“ I. B. 2004 m. liepos 14 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą mažąją dalį sumos, t. y. 1539,04 Eur (tikėtina, turėtų būti valiuta – litai), iš 10 945,61 Eur tuo metu sumokėjo S. Č., nereiškia, kad S. Č. tuo metu tapo įrengto Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos 1/4 dalies bendraturčiu ir kad šią nuosavybės teisę po to perleido ieškovei.

64.       Bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog S. Č. sumokėjo pagal būtent I. B. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, laikytina, kad tuo metu toks buvo I. B. ir kitų kaimynų (S. Č., J. K. ir V. P.) susitarimas, t. y. kad kaimynai už I. B. sumoka po nepilnus 5 proc. nuo bendros Gręžinio įrengimo kainos, nustatytos minėtoje Rangos sutartyje, o vėliau I. B. suteikia leidimą kaimynams prisijungti prie Gręžinio. Tokiu būdu nors I. B. leidimas buvo suteiktas vėliau, tačiau už jį kaimynai jau buvo sumokėję I. B., padengdami tam tikrą dalį I. B. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos galutinio darbų apmokėjimo sumos.

65.       Įvertinusi tai, kas nurodyta šios nutarties 60–64 punktuose, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad Gręžinys ir jam eksploatuoti reikalinga įranga nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, todėl atmeta trečiojo asmens V. P. kasacinio skundo ir ieškovės bei trečiojo asmens J. V. Ž. pareiškimo dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens V. P. kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės į daiktą atsiradimo momentą ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą bei valdymą (CK 4.37 straipsnis, 4.47 straipsnio 4 punktas, 4.75 straipsnis), padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė yra Gręžinio savininkė, kad ginčas nepagrįstai buvo išnagrinėtas kaip kylantis iš jungtinės veiklos sutarties, o ne iš bendrosios dalinės nuosavybės valdymo.

66.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, netgi vertinant, jog atsakovė, pasirašydama Jungtinės veiklos sutartį, kurios 1 punkte buvo nurodyta, kad sutarties partneriai (ieškovė, atsakovė, J. K. ir V. P.) savo lėšomis kartu įsigijo ir įrengė vandens Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą, o 2.1.6 punktu įsipareigodama, jei norėtų registruoti Gręžinį, iš anksto informuoti apie tai kitus partnerius, o jei registruotų nuosavybės ar kitas teises, – kitus partnerius registruoti kaip bendrąją dalinę nuosavybę turinčius asmenis, pripažino, kad Gręžinys priklauso visiems jungtinės veiklos sutarties dalyviams bendrosios dalinės nuosavybės teise, konstatuoti bendrosios dalinės nuosavybės teisės į Gręžinį buvimą būtų galima tik nustačius tokios teisės atsiradimo pagrindą, nes pripažinimas, kad Gręžinys priklauso visiems jungtinės veiklos sutarties dalyviams bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Byloje nenustatyta, kad buvo susitarimas Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą naujo daikto pagaminimo būdu įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

67.       Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad Gręžinys nėra ieškovės namo priklausinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes Gręžinys ir jam eksploatuoti reikalinga įranga yra tiek ieškovės, tiek kitų namų, į kuriuos tiekiamas Gręžiniu išgautas vanduo, priklausiniai, nes, nutraukus vandens tiekimą, o kartu namų gyventojams praradus galimybę tenkinti poreikius, kurie susiję su nuolatiniu vandens naudojimu, būtų pagrindas pripažinti, kad nėra užtikrinamas tinkamas gyvenamųjų namų naudojimas pagal paskirtį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad priklausinys nebūtinai turi priklausyti pagrindinio daikto savininkui nuosavybės teise. Priklausinio teikiamą naudą gauti, o kartu pagrindinio daikto naudojimą pagal paskirtį užtikrinti jo savininkas gali naudodamasis priklausiniu ir kitais teisėtais pagrindais (nuoma, panauda, jungtinė veikla ir pan.).

68.       Vertindama apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, jog pagal sąsajumo su žemės sklypu būdą jame esantys nekilnojamieji daiktai atitinka CK 4.15 straipsnyje įtvirtintą pagrindinio daikto esminių dalių sampratą. Žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai atitinka CK 4.15 straipsnyje įtvirtintą pagrindinio daikto esminių dalių sampratą ir pagal sąsajumo praradimo su pagrindiniu daiktu pasekmes. Todėl žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai pagrindinio ir antraeilio daikto santykio aspektu teisiškai kvalifikuotini ne kaip priklausiniai, bet kaip esminės pagrindinio daikto dalys. Pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, esant šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Kadangi CK pagrindinio ir antraeilio daikto santykio kvalifikavimui nesuteikia pirmenybės kitų įstatymų normoms, tai, kad pagal kituose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnis), bet ne CK įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai priskiriami žemės sklypo priklausiniams, nėra pagrindas daryti išvadą, jog pagrindinio ir antraeilio daikto santykio aspektu jie teisiškai kvalifikuotini ne kaip esminės pagrindinio daikto (žemės sklypo) dalys, bet kaip jo priklausiniai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 67, 70, 71 punktus).

69.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ir trečiųjų asmenų J. V. Ž. ir V. P. pozicija dėl tarp asmenų susiklosčiusių santykių, susijusių su Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos sukūrimu ir naudojimu, teisinio kvalifikavimo nėra nuosekli. Teigdamos, kad ginčą teismai turėjo nagrinėti kaip kylantį iš bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, bet ne iš jungtinės veiklos sutarties, nurodytos bylos šalys ginčija atsakovės atsisakymo nuo Jungtinės veiklos sutarties teisėtumą. Dėl tarp asmenų susiklosčiusių santykių, susijusių su Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos sukūrimu ir naudojimu, teisinio kvalifikavimo nėra nuosekli ir bylą nagrinėjusių teismų pozicija. Bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose nurodė, kad 2017 m. sudaryta Jungtinės veiklos sutartis pagal sąlygas turi daugiau panaudos nei jungtinės veiklos sutarties požymių, bet sprendė dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos, atsakovės atsisakymo jungtinės veiklos sutarties teisėtumo.

70.       Dėl to, kad ieškovė ir tretieji asmenys J. V. Ž. ir V. P. neteisingai vertina, jog tarp asmenų susiklostę santykiai, susiję su Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos sukūrimu ir naudojimu, turėjo būti kvalifikuojami kaip kylantys iš bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo valdymo, teisėjų kolegija motyvuotai pasisakė pirmiau šioje nutartyje esančiuose punktuose.

71.       Kaip minėta šios nutarties 59 punkte, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų konstatavimu, kad faktiniai bylos duomenys nepatvirtino nei bendros veiklos, nei bendrų tikslų ar vienodų atsakovės ir ieškovės interesų 2017 m. lapkričio 6 d. sudarant Jungtinės veiklos sutartį.

72.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina bendrą jungtinės veiklos dalyvių tikslą ir interesus, kurie susiformavo dar iki 2009 m. lapkričio 19 d. sutarties, kuri buvo pavadinta panaudos sutartimi, ir išliko sudarius tiek šią sutartį, tiek 2017 m. lapkričio 6 d. Jungtinės veiklos sutartį: atsakovė ir I. B. sukuria savo žemės sklype Gręžinį, vamzdyną, kuriuo bus tiekiamas vanduo į jiems nuosavybės teise priklausantį namą, name įrengia Gręžiniui eksploatuoti reikalingą įrangą, kiti asmenys, kurie buvo suinteresuoti, kad į jų namus iš Gręžinio būtų tiekiamas vanduo, nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose įrengia vandens tiekimui reikalingus vamzdynus, taip pat prie bendros veiklos ir bendro tikslo prisideda turtiniais įnašais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino kaip mokėjimus už leidimą prisijungti prie jau įrengto Gręžinio. Atsakovė jungtinės veiklos sutartimi įsipareigojo atlikti veiksmus, būtinus tinkamam Gręžinio eksploatavimui ir vandens nenutrūkstamam tiekimui užtikrinti. Minėtus veiksmus asmenys atliko vienijami bendro intereso ir siekdami bendro tikslo – tinkamai eksploatuojant Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš Gręžinio į jiems nuosavybės teise priklausančius namus. Toks vertinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, kaip minėta šios nutarties 53, 54 punktuose, bendras jungtinės veiklos dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas; skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų.

 

Dėl jungtinės veiklos sutarties šalies teisės atsisakyti sutarties, reikalauti pakeisti jos sąlygas

 

73.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Kartu pripažįstama, kad tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdymo principo išlygas. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, kaip išimtinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).

74.       Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį, teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 37 punktas ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

75.       CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl esminės nelygybės suteikia teisę sutarties šaliai atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis).

76.       Kasacinio teismo nagrinėtose bylose pabrėžiama, kad taikant CK 6.228 straipsnį pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vertinant, ar egzistuoja esminė sutarties šalių nelygybė, turi būti įvertinta, ar, be kita ko, sutartimi ar jos sąlyga sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties bei tai, ar stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybų patirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 70 punktas). Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

77.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad, sprendžiant dėl sutarties ar atskiros sąlygos keitimo ar negaliojimo CK 6.228 straipsnio pagrindu, būtina atsižvelgti į sutarties prigimtį ir tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

78.       Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad, atsakovei pasiūlius kitoms Jungtinės veiklos sutarties šalims bendromis lėšomis įrengti atskirą elektros įvadą, reikalingą elektros energijai tiekti į Gręžinį, bei įrengti vandens apskaitos prietaisus, ieškovė prašo pakeisti Jungtinės veiklos sutarties 2.1.1 ir 2.2.2 punktus.

79.       Minėta, kad iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog Jungtinės veiklos sutarties tikslas buvo užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš Gręžinio į jungtinės veiklos sutarties šalims nuosavybės teise priklausančius namus, o, atsakovės įsitikinimu, vienintelis būdas pasiekti šį tikslą buvo visoms Jungtinės veiklos sutarties šalims, išskyrus atsakovę, bendromis lėšomis įsirengti atskirą elektros įvadą, reikalingą elektros energijai tiekti į Gręžinį, taip pat įrengti vandens apskaitos prietaisus. Atsakovės teigimu, jos pareiga neatlygintinai tiekti kitų žemės sklypų savininkams geriamąjį vandenį jiems suteikė pernelyg didelį pranašumą.

80.       Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai pirmiausiai turėjo spręsti, ar, sudarant Jungtinės veiklos sutartį, prieš vieną jos šalį – atsakovę kitoms sutarties šalims buvo nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. Jeigu toks faktas būtų buvęs nustatytas, teismai turėjo spręsti, ar esminė sutarties šalių nelygybė gali būti pašalinta pakeičiant sutartį, ar dėl esminės nelygybės sutarties šalis – atsakovė, be kita ko, atsižvelgiant į sutarties tikslą, turi teisę atsisakyti sutarties.

81.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Jungtinės veiklos sutarties sąlygos, kuriomis buvo pakeisti panaudos teisiniai santykiai, ypač dėl to, kad atsakovė, jau vieną kartą nutraukusi panaudos teisinius santykius, vėliau buvo įtikinta ne tik prisiimti tapačius įsipareigojimus, susijusius su Gręžinio eksploatavimu, bet ir papildomus – pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę, iš anksto informuoti apie savo ketinimus nutraukti leidimą naudoti vandenį, registruoti bendrąją dalinę nuosavybę, suteikė ieškovei perdėtą pranašumą, todėl atsakovė pagrįstai vienašališkai šios sutarties atsisakė CK 6.228 straipsnio 1 dalies pagrindu.

82.       Teisėjų kolegija pažymi, kad jungtinės veiklos sutarties sąlygos, kuriose įtvirtinti nuosavybės teisių į Gręžinį, jų išviešinimo klausimai, nesusijusios su Sutarties šalių teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu, siekiant užtikrinti bendrą šios sutarties šalių tikslą – nenutrūkstamą vandens iš Gręžinio tiekimą į Jungtinės veiklos sutarties šalių gyvenamuosius namus. Dėl to bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl faktinio pagrindo atsakovei atsisakyti Jungtinės veiklos sutarties, šių sąlygų apskritai neturėjo vertinti. Atsakovės vertinimas, kad minėtos sąlygos pažeidžia jos, kaip Gręžinio savininkės, teises, būtų pagrindas reikalauti pripažinti šias sąlygas negaliojančiomis, bet ne atsisakyti Jungtinės veiklos sutarties.

83.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Jungtinės veiklos sutartį, konstatavo, kad joje buvo įtvirtinti akivaizdžiai neprotingi įsipareigojimai tik atsakovei, vienas iš kurių buvo užtikrinti nuolatinį vandens tiekimą savo partneriams už ieškovės vienašališkai nustatytą administravimo metinį 30 Eur mokestį, o ieškovė neprisiėmė realių įsipareigojimų. Jungtinės veiklos sutarties vykdymas atsakovei buvo nepatogus, ji viena turėjo prižiūrėti Gręžinį, negalėjo ilgam laikui išvykti, privalėjo pranešti apie avariją, gaisrą, atsakovei buvo nustatyta pareiga kredituoti kitus partnerius, įrengti jiems naujus gręžinius, įsileisti juos į savo namus ir pan., todėl atsakovė turėjo pagrindą atsisakyti šios jungtinės veiklos esmės neatitinkančios, disproporciją ir kitų partnerių akivaizdų pranašumą įtvirtinančios sutarties.

84.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog Jungtinės veiklos sutartis įtvirtino disproporciją ir kitų partnerių akivaizdų pranašumą, todėl atsakovė turėjo pagrindą atsisakyti šios sutarties, nepagrįstai nevertino Jungtinės veiklos sutarties tikslo, kuris, kaip minėta šios nutarties 72 punkte, susiformavo dar iki 2009 m. lapkričio 19 d. sutarties, kuri buvo pavadinta panaudos sutartimi, sudarymo ir išliko sudarius tiek šią sutartį, tiek 2017 m. lapkričio 6 d. Jungtinės veiklos sutartį – tinkamai eksploatuojant Gręžinį ir jam eksploatuoti reikalingą įrangą užtikrinti nenutrūkstamą vandens tiekimą iš Gręžinio į sutarties šalims nuosavybės teise priklausančius namus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad asmenys, kurie buvo suinteresuoti, jog į jų namus iš Gręžinio būtų tiekiamas vanduo, prisidėjo turtiniais įnašais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino ne kaip prisidėjimą prie Gręžinio ir jam eksploatuoti reikalingos įrangos sukūrimo, bet kaip mokėjimus už leidimą prisijungti prie jau įrengto Gręžinio. Akivaizdu, kad prisijungimas prie Gręžinio nėra savitikslis, juo paprastai siekiama užsitikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą, todėl bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar sudarant Jungtinės veiklos sutartį buvo esminė šalių nelygybė, turėjo pasisakyti, kas buvo kompensuojama šiais įnašais, ar jie neturėtų būti vertinami kaip kompensacija Gręžinio savininkui už darbo, sugaišto laiko ir kitas sąnaudas, patiriamas atliekant veiksmus, būtinus tinkamam Gręžinio eksploatavimui ir vandens nenutrūkstamam tiekimui užtikrinti.

85.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal tai, kad, kaip minėta šios nutarties 78 punkte, nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, jog, atsakovei pasiūlius kitoms Jungtinės veiklos sutarties šalims bendromis lėšomis įrengti atskirą elektros įvadą, reikalingą elektros energijai tiekti į Gręžinį, bei įrengti vandens apskaitos prietaisus, ieškovė prašo pakeisti Jungtinės veiklos sutarties 2.1.1 ir 2.2.2 punktus, galima spręsti, kad netgi jeigu įvertinus tai, kas nurodyta šios nutarties 84 punkte, būtų nustatyta, jog, sudarant Jungtinės veiklos sutartį, prieš vieną jos šalį – atsakovę – kitoms sutarties šalims buvo nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas, ginčas gali būti išspręstas pakeičiant Jungtinės veiklos sutartį.

86.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog J. K. iš Jungtinės veiklos sutarties pasitraukė 2021 m. gegužės mėnesį pardavęs nekilnojamąjį turtą juridiniam asmeniui, o iš J. K. žemės sklypą su gyvenamuoju namu įsigijusi Vilniaus rajono savivaldybė iš ginčo sutarties yra pasitraukusi dėl to, kad įsirengė atskirą vandens gręžinį. Daiktinių teisių sekimo principas ir sutarčių uždarumo principas suponuoja, kad, daikto pirkimo–pardavimo sutartimi ar kitu išvestiniu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu įgijus nuosavybės teisę, naujajam daikto savininkui paprastai (išskyrus retas išimtis, pvz., sutartinius nuomos santykius) pereina tik daiktinės, bet ne sutartinės ankstesnio savininko teisės ir pareigos. Dėl to J. K., pardavęs žemės sklypą su gyvenamuoju namu Vilniaus rajono savivaldybei, išliko Jungtinės veiklos sutarties šalimi, o Vilniaus rajono savivaldybė iš Jungtinės veiklos sutarties negalėjo pasitraukti, nes, iš J. K. įgijusi nuosavybės teise žemės sklypą su gyvenamuoju namu, Jungtinės veiklos sutarties šalimi netapo. Nors CK 6.979 straipsnio 1 dalis nustato, kad partneris, norintis atsisakyti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties, turi apie tai pranešti kitiems partneriams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomo pasitraukimo, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, byloje nėra duomenų, kad J. K. yra atsisakęs Jungtinės veiklos sutarties, jis turėjo būti įtrauktas į nagrinėjamą bylą. Jungtinės veiklos sutarties šalys, jeigu jos byloje dėl sutarties pakeitimo nėra ieškovės (bendraieškės), į bylą paprastai turėtų būti įtraukiamos kaip atsakovės, nes pagal ieškinio reikalavimą jos yra ginčo materialiųjų teisinių santykių subjektai.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

87.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė šiai bylai svarbių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, o tai galėjo lemti neteisėtų ir nepagrįstų procesinių sprendimų priėmimą. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis).

88.       Bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bus sudaryta galimybė teismams nustatyti šiai bylai svarbias aplinkybes, trečiajam asmeniui V. P. pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teismo priimtų naujų įrodymų, įtraukti į bylą J. K., o atsakovei, jeigu ji nuspręstų, kad tikslinga pateikti priešieškinį dėl Jungtinės veiklos sutarties sąlygų pakeitimo ir (ar) pripažinimo negaliojančiomis, – tokį ieškinį pateikti. 

89.       Teismai, nagrinėdami bylą iš naujo ir spręsdami klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties šalies teisės atsisakyti sutarties ar reikalauti pakeisti jos sąlygas, turėtų įvertinti teisingam ginčo išsprendimui reikšmingą šios nutarties 67 punkte pateiktą kasacinio teismo faktinių aplinkybių, susijusių su vandens tiekimo į Jungtinės veiklos sutarties šalims nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus užtikrinimu, teisinį vertinimą pagrindinio ir antraeilio daikto santykio klausimu.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

90.       Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

91.       Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Gražina Davidonienė

 

 

Donatas Šernas

 

 

Algirdas Taminskas