Administracinė byla Nr. A-3077-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02203-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. (R. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. E. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas išvadą apie pareiškėjo buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes, rėmėsi neturinčių atitinkamos juridinės kompetencijos ir abejotino patikimumo šaltiniais. Pareiškėjas abejotinais šaltiniais laiko būsto, kuriame deklaravo gyvenamąją vietą, savininkės ir jos sūnaus, taip pat UAB „Kantrimas“ finansininkės parodymus. Pareiškėjo teigimu, nei vienas iš minėtų asmenų nėra kompetentingas teikti informaciją atsakovui apie pareiškėjo gyvenamąją vietą ir vykdomą veiklą. Atitinkamai, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo jais vadovautis. Be to, juridinio asmens veikla Lietuvoje ribojama tik įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi argumentai dėl įmonės fiktyvumo turėtų būti pagrįsti juridiškai patikimais įrodymais. Tuo tarpu departamentas tokių įrodymų nepateikė. Taip pat, pareiškėjo teigimu, tokie departamento veiksmai yra tendencingi, neteisėti ir diskriminaciniai, jais bandoma kištis į pareiškėjo asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 12–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) 2016 m. sausio 19 d. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2018 m. sausio 19 d. Tuo pačiu Migracijos valdyba buvo įpareigota, esant galimybei, patikrinti pareiškėjo nurodytą deklaruotą gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), nes, departamento žiniomis, nurodytu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravę dar 10 žmonių. Patikrinus gyvenamąją vietą buvo nustatyta, kad pareiškėjo tuo adresu gyvenantys asmenys nepažįsta ir, jų teigimu, šiuo adresu pareiškėjas niekada negyveno. UAB „Kantrimas“ buhalterė patvirtino, kad su pareiškėju nebendravo ir jo nežinanti. Taip pat buvo nustatyta, kad įmonė nurodytu buveinės adresu jokios veiklos nevykdo. Tuo tarpu pareiškėjas, prieštaraudamas nustatytoms aplinkybėms, šių aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigė. Net ir išdavus leidimą gyventi, užsienietis privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, o Migracijos departamentui suteikta teisė bet kada, nustačius pažeidimus, spręsti išduoto leidimo gyventi panaikinimo klausimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 118–123) pareiškėjo R. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. sausio 19 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ, 2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė siekiant gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, tuo pagrindu, kad yra Lietuvoje registruotos UAB „Kantrimas“ vadovas, su 2015 m. lapkričio 16 d. prašymu kreipėsi į Migracijos valdybą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą su papildomais dokumentais, 2016 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos departamentas, Migracijos valdybai grąžindamas pareiškėjo bylą, papildomai nurodė patikrinti, ar tikrai UAB „Kantrimas“ visą darbo laiką dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ar bendrovė vykdo veiklą, taip pat prašė patikrinti, ar pareiškėjas iš tikrųjų gyvena adresu: (duomenys neskelbtini),Vilniuje. Migracijos valdyba 2016 m. sausio 19 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2018 m. sausio 19 d. Migracijos valdyba, vykdydama departamento prašymą, atliko tyrimą, kurį įformino 2016 m. vasario 4 d. Tarnybiniu pranešimu. Migracijos valdyba, nuvykusi pareiškėjo nurodytu jo deklaruotu adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) ir apklaususi namo savininkės R. M. sūnų D. M., nustatė, kad, sūnaus teigimu, jis pareiškėjo nepažįstantis ir pareiškėjas jų name niekada nėra gyvenęs.

Migracijos departamentas Migracijos valdybai nurodė papildomai išsiaiškinti pareiškėjo gyvenamąją vietą ir informuoti Migracijos departamentą. Pakartotinai atlikus pareiškėjo nurodytos gyvenamosios vietos patikrinimą buvo nustatyta, kad tai, kad pareiškėjas gyvena jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negalėjo patvirtinti ir namo savininkė R. M.. Apklausos metu ji tik nurodė, kad jos name yra deklaruoti užsieniečiai, tačiau jie negyvena, tik kartais atvažiuoja pasisvečiuoti. Apie pareiškėją R. M. nieko negalėjo paaiškinti (kada paskutinį kartą matė pareiškėją neatsimena, kur gyvena pareiškėjas nežino). Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyksta retai ir tik kelioms dienoms, susiskambinti su pareiškėju departamento darbuotojams nepavyko. Apklausta UAB „Kantrimas“, kurios direktorius yra pareiškėjas, finansininkė nurodė, kad su pareiškėju nebendravo, kur jis yra nežino, o patikrinus įmonės buveinės adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir apklausus 25 buto kaimynę pastaroji paaiškino, kad jokia veikla minėtu adresu nevyksta ir užsieniečiai čia niekada negyveno. Papildomas tyrimas įformintas 2016 m. balandžio 4 d. Tarnybiniu pranešimu.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, 2016 m. balandžio 13 d. redakcija) 17 punkte taip pat reglamentuota, kokius dokumentus užsienietis turi pateikti norint gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja, kokiu atveju leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnis reglamentuoja atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, pareiškėjo atžvilgiu nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą, t. y., kai duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. 

Nustatyta, kad Migracijos departamentas, panaikindamas išduotą leidimą gyventi, savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad nustatytos aplinkybės Migracijos departamentui sukėlė rimtų įtarimų, kad dirbti ir apsigyventi Lietuvoje pareiškėjas neketina/ neketino, o jo deklaruojami atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra abejotini. Migracijos departamentas tokią išvadą priėmė atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie gyvenamąją vietą, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, neatitinka tikrovės, todėl atitinkamai vertino, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra tik leidimo laikinai gyventi gavimas.

Tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes įvertinus aptartų teisė aktų nuostatų kontekste, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą įmonėje), bet ir įvertinti realias užsieniečio galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Taigi, asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis atitinka šios nuostatos formaliuosius reikalavimus, pavyzdžiui tai, kad yra atitinkamos įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, dalyvis, bet ir tai, kad pagrindinis jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslas yra darbas įmonėje, kuri realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti asmuo turi pateikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius ir abejonių nekeliančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduotas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Lietuvoje įsteigtos įmonės UAB „Kantrimas“ vykdomos veiklos fiktyvumo/ nefiktyvumo, ginčas byloje keliamas būtent dėl pareiškėjo tikrųjų ketinimų siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Minėta, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir Aprašo 17 punkte yra įtvirtinta, kad siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje užsienietis turi pateikti duomenis apie tai, kad turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Pareiškėjas, vykdydamas šią nuostatą, Migracijos departamentui pateikė 2014 m. spalio 17 d. Sutikimą, kuriuo R. M. patvirtino, jog sutinka, kad jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas gyventų ir deklaruotų gyvenamąją vietą 5 metų laikotarpiui. Migracijos departamentui nustačius, kad minėtu adresu yra registruoti dar 10 užsieniečių buvo atliktas papildomas patikrinimas, kurio metu apklausti asmenys, tame tarpe ir pati R. M. nurodė, kad jokie užsieniečiai jai nuosavybės teise priklausančiame name negyvena, tik kartais atvyksta pasisvečiuoti. Apie tai, kad name gyventų, ar būtų gyvenęs pareiškėjas R. M. nieko negalėjo paaiškinti, apie tai, kad minėtame name pareiškėjas niekada negyveno nurodė R. M. sūnus D. M.. Kur galimai gyvena į Lietuvą atvykęs pareiškėjas, tokių duomenų nebuvo nustatyta (patikrinimai pareiškėjo nurodytu gyvenamuoju adresu buvo atliekami 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 7 d.). Kartu buvo patikrintas ir įmonės UAB “Kantrimas” adresas, tačiau taip pat nebuvo nustatyta, kad tokia įmonė pareiškėjo nurodytu adresu veiktų. Su pareiškėju Migracijos departamento darbuotojams susisiekti nepavyko, o apklausus įmonės buhalterę, pastaroji tik nurodė, kad su pareiškėju nebendravo ir kur jis yra, nežinanti. Migracijos departamentui patikrinus duomenis apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą buvo atvykęs tik keletą kartų per metus, t. y. 2014 m. atvyko 2014 m. spalio 18 d., išvyko 2014 m. spalio 20 d., 2015 m. atvyko 2015 m. sausio 18 d., išvyko 2015 m. sausio 21 d., atvyko 2015 m. rugsėjo 27 d., išvyko 2015 m. rugsėjo 29 d., atvyko 2015 m. lapkričio 15 d., 2016 m. atvyko 2016 m. sausio 18 d., išvyko 2016 m. sausio 20 d.

Pareiškėjas skunde teismui iš esmės jokių naujų aplinkybių ar argumentų nenurodė, tik akcentavo, kad nesutinka su Migracijos departamento atliktu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo teigimu, nei vienas iš apklaustų asmenų (namo savininkė, jos sūnus, buhalterė, kaimynė) nėra kompetentingi teikti informaciją, kuri galėtų turėti juridinę reikšmę, todėl Migracijos departamentas iš esmės neturėjo teisės duotais parodymais vadovautis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors formaliai pareiškėjas ir atitiko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo įstatyminius pagrindus ir toks leidimas pareiškėjui 2016 m. sausio 11 d. buvo išduotas (galiojantis dvejus metus), tačiau Migracijos departamentas, turėdamas informaciją apie name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registruotus dar 10 užsieniečių, turėjo teisę papildomai vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo gyvenamąją vietą. Iš patikrinimų metu surinktos informacijos nenustačius, kad pareiškėjas jo nurodytu adresu būtų gyvenęs, nepavykus susisiekti ir su pačiu pareiškėju, taip pat, nenustačius fakto, kad įmonė UAB “Kontrimas” pareiškėjo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje būtų veikusi, Migracijos departamentas, būdamas atsakingu už nelegalios migracijos kontrolę, šių nustatytų faktinių aplinkybių, vertintų sistemiškai, kontekste, pagrįstai turėjo pagrindą išvadai, kad duomenys apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą, kuriuos pareiškėjas pateikė siekdamas pakeisti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Tuo tarpu pareiškėjas tik bendrais teiginiais (asmenys nėra kompetentingi teikti informaciją) prieštaraudamas tokiai Migracijos departamento išvadai, svariais įrodymais šios išvados nepaneigė. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš duomenų apie asmenis kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. spalio mėn. Lietuvoje yra buvęs tik po keletą parų per metus. Šiuos rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų byloje taip pat nebuvo pateikta. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais pareiškėjas siektų paneigti Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjas nurodytu adresu negyveno, ar įrodymų, kad pareiškėjas turi kitą gyvenamąją vietą, kurią, kaip minėta, pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir Aprašo 17 punktą privalu nurodyti. Todėl pareiškėjo tik abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai (asmenys nekompetentingi teikti informaciją; jų parodymų pagrindu Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti neigiamo sprendimo ir kt.), nėra ir negali būti laikomi ginčui reikšmingas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais.

Pažymėtina, kad byloje nebuvo vertinamas įmonės, kurioje direktoriumi dirba pareiškėjas, veiklos fiktyvumas ar jos nevykdymas, toks tyrimas įmonės atžvilgiu nebuvo atliekamas, todėl pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai, nagrinėjamo ginčo kontekste, teisinės reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl įmonės veiklos nevykdymo, ar jos neteisėtumo, o nustačius, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Tyrimo metu surinkti duomenys Migracijos departamentui leido nuspręsti, kad pareiškėjas tik įsiformino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvoje negyveno. Tai, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvą įmonės veikimo tikslais (pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi) yra minimaliai reikalingas, rodo byloje pateikti duomenys apie jo atvykimą į Lietuvą ir išvykimą iš Lietuvos. Departamentas sistemiškai, kitų nustatytų aplinkybių apimtyje, vertindamas ir šiuos įrodymus, pagrįstai sprendė, kad tokiu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nėra reikalingas, tokiu atveju galėtų būti išduodamas kitas dokumentas – viza. Dar daugiau, kaip nustatyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius. Kaip matyti iš surinktų duomenų, pareiškėjas iš Lietuvos išvykęs 2015 m. sausio 21 d., vėliau į Lietuvą atvyko tik 2015 m. rugsėjo 27 d. (apie tai, kad pareiškėjas būtų atvykęs anksčiau nei 2015 m. rugsėjo 27 d., tokių įrodymų byloje nėra pateikta), taigi sisteminis nustatytų aplinkybių vertinimas Migracijos departamentui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo siekė Įstatymo nuostatas atitikti tik formaliai. Dėl šios priežasties laikytina, kad Migracijos departamentui pagrįstai kilo abejonė, ar pareiškėjas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ar jo pateikti duomenys apie jo gyvenimą deklaruotoje gyvenamojoje vietoje atitinka tikrovę. Pareiškėjui neįrodžius, kad jis realiai naudojasi deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat nesant kitų įrodymų, pavyzdžiui, apie tai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra pasikeitusi, šios aplinkybės sudarė pagrindą Migracijos departamentui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas atsakovo sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, darytina išvada, kad sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

Sprendime aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuspręsti, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Tuo tarpu atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

III.

Pareiškėjas R. E. apeliaciniu skundu (b. l. 129–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai akcentuoja tai, kad teismo sprendimas nepagrįstas, teismas neatsižvelgia į pareiškėjui palankias faktines aplinkybes – jo verslo realumą, veiklos teisėtumą. Be to, pasak pareiškėjo, pats atsakovas pripažino, jog nėra pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes 2016 m. sausio 11 d. pratęsė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dvejiems metams. Toks leidimas jau buvo išduotas anksčiau, o vėliau nenustatyta jokių kliūčių jam pratęsti.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti jau išduotą leidimą. Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nuostatos yra imperatyvios, užtikrinančios veiksmingą užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes). Be to, Migracijos valdybos tarnautojai, atlikdami patikrinimą (apklausdami kaimynus ir kitus asmenis), vykdė teisės aktais jiems pavestas funkcijas. Taigi Migracijos departamentas pagrindo abejoti jų surinkta informacija neturėjo. Pažymėtina, kad teisės aktai nedraudžia kompetentingoms institucijoms, vykdančioms užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, apklausti kitus asmenis. Migracijos valdybos tarnautojai visais įmanomais būdais bandė susisiekti su pareiškėju: buvo nuvykę adresu, kuriuo jis deklaravo savo gyvenamąją vietą, taip pat įmonės registracijos adresu, skambino prašyme pakeisti leidimą nurodytu telefono numeriu (šiuo numeriu atsiliepė UAB „Kantrimas“ finansininkė, kuri nurodė, kad su R. E. nebendravo ir kur jis yra nežino). Atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas neginčija to, kad deklaruotu gyvenamosios vietos adresus jis negyvena. Su apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad Lietuvoje turi kitą Įstatymo reikalavimus atitinkančią gyvenamąją vietą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad jo atžvilgiu taikomi „neteisėti diskriminaciniai metodai“. Kompetentingų institucijų atliekami kontrolės veiksmai negali būti laikomi diskriminaciniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-k668(00390), kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui R. E., panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas R. E., prašydamas pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenimą Lietuvoje, kadangi jis tik įsiforminęs leidimą gyventi išvyko iš Lietuvos Respublikos, taip pat tikrinant gyvenamosios vietos adresą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) paaiškėjo, kad jis tuo adresu niekada negyveno. Taip pat šiame sprendime atsakovas pažymėjo, kad nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų Lietuvos Respublikoje susiklosčiusių šeimyninių ar kitokių ryšių, o ūkinės veiklos vystymas (pareiškėjas yra UAB „Kantrimas“ direktorius) nėra ir negali būti siejamas išimtinai su įmonės vadovo buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes užsienietis ūkinę veiklą turi galimybę vykdyti pasitelkdamas kitus asmenis, tuo labiau, kad R. E., tik gavęs leidimą laikinai gyventi, išvyko iš Lietuvos ir nėra duomenų apie jo atvykimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais, pritaria tokiai atsakovo padarytai ir pirmosios instancijos teismo patvirtintai išvadai, kadangi ją pagrindžia byloje esantys duomenys.

Kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo teiginius, juos papildo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo (taip pat ir apeliacinio skundo) argumentai, susiję su atsakovo galimai neteisėtais veiksmais konstatuojant UAB „Kantrimas“ veiklos fiktyvumą, nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo (t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu), bet šiuo atveju buvo vertinamas pareiškėjo pateiktų duomenų atitikimas tikrovei, kaip numatyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 16 d. su prašymu kreipėsi į Migracijos valdybą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo tuo pagrindu, kad yra vadovas Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės (UAB „Kantrimas“), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – šio užsieniečio investuotos lėtos ir kitas turtas. Šiame prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jo gyvenamoji ar buvimo Lietuvoje vieta yra Vilnius, (duomenys neskelbtini) (b. l. 16–23). Tas pats pareiškėjo gyvenamosios vietos Lietuvoje adresas nurodytas ir UAB „Kantrimas“ išduotame 2015 m. lapkričio 16 d. tarpininkavimo rašte „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ Nr. 15/11/16-2 (b. l. 39). Gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkė R. M. 2014 m. spalio 17 d. sutikime nurodė, kad sutinka, jog jai nuosavybės teise priklausančiame bute 5 metų laikotarpiui gyvenamąją vietą deklaruotų (duomenys neskelbtini) pilietis R. E. (b. l. 75). Atsakovo pavedinimu, Migracijos valdyba atliko pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos patikrinimą ir nustatė, kad šiuo adresu R. E. negyvena: gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) savininkės sūnus pareiškėjo nepažįsta ir teigia, kad jis minėtame name niekada negyveno (žr., Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistės L. M. 2016 m. vasario 4 d. tarnybinį pranešimą, b. l. 91), o šio namo savininkės R. M. teigimu, gyvenamąją vietą jai priklausančiame name deklaruoja apie 10-14 užsieniečių, kurių vardų ji negali pasakyti, jie kartais apsilanko, tačiau nuolat negyvena; apie R. E. namo savininkė nieko pasakyti negali, kada paskutinį kartą jį matė neprisimena, taip pat nežino, kur jis šiuo metu gyvena (žr., Vilniaus AVPK Užsieniečių reikalų skyriaus specialistės L. M. surašytą 2016 m. balandžio 6 d. paaiškinimą bei 2016 m. balandžio 4 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-16657, b. l. 96, 98). Be to, UAB „Kantrimas“, kurio direktoriumi yra pareiškėjas, finansininkė Migracijos valdybai taip pat paaiškino, jog su R. E. nebendravo ir kur jis yra nežino (b. l. 98). Migracijos valdyba papildomai patikrino UAB „Kantrimas“ buveinės adresą ((duomenys neskelbtini), Vilnius) ir nustatė, kad tai yra daugiabučio namo butas, kurio savininku yra G. M.; apklausta (duomenys neskelbtini) bute gyvenanti kaimynė nurodė, kad jokia veikla minėtu adresu nevykdoma ir jokie užsieniečiai šiuo adresu niekada negyveno (b. l. 98).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai negyvena. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą, tokio adreso pareiškėjas nenurodė nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei pateikdamas apeliacinį skundą. Taip pat pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų (įrodymų), paneigiančių atsakovo ginčijamame sprendime nustatytas aplinkybes.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą, siekdamas formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Kolegijos nuomone, šis vertinimas teisingas, o atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai (dėl netinkamų įrodymų, kuriais vadovavosi atsakovas, dėl atsakovo kišimosi į pareiškėjo asmeninį gyvenimą ir verslą) deklaratyvūs ir, kaip minėta, niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pats atsakovas ginčijamame sprendime pripažino, jog nėra pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog Migracijos departamentas pratęsė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dvejiems metams, nereiškia, kad, kilus abejonei dėl tokio leidimo išdavimo pagrįstumo, Migracijos departamentas išduoto leidimo panaikinti negali. Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.) 193 punktas nustatė, kad įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, esant duomenų ir (ar) dokumentų, patvirtinančių leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–2, 4–6, 8–17 ar 18 punkte, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo minėto pagrindo paaiškėjimo dienos, užsieniečio bylą išsiunčia Migracijos departamentui aprašo 196 punkte nurodytam sprendimui priimti. Minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, be kita ko, neatitinka tikrovės. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, inicijuodamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

Teisėjų kolegija nepritaria ir pareiškėjo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, t. y. nemotyvuotas. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė