Baudžiamoji byla Nr. 2K-104-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00035-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.4;

1.2.29.1.3; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž.  gynėjo advokato Jovito Elzbergo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž.  nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 10 000 Eur (200 MGL dydžio) bauda, 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 7500 Eur (150 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 10 000 Eur (200 MGL dydžio) bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista solidariai iš L. Ž., A. M.  ir juridinio asmens UAB „A“ 16 197,15 Eur Lietuvos automobilių kelių direkcijai turtinei žalai atlyginti.

                                            Priteista lygiomis dalimis po 13,80 Eur iš L. Ž., A. M.  ir juridinio asmens UAB „A“ proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 18 d. nutartis, kuria, be kita ko, nuteistojo L. Ž.  gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį A. M. ir pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2  dalį ir 300 straipsnio 3 dalį – juridinis asmuo UAB „A“, o R. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       L. Ž. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio–vasario mėn. iki 2018 m. gegužės 14 d., veikdamas bendrininkų grupe su A. M. bei pastarojo, kaip direktoriaus, atstovaujamu juridiniu asmeniu UAB „A“, suklastojo tikrus dokumentus ir apgaule, panaudodami aiškiai suklastotus dokumentus, savo ir kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

1.1.        A. M., būdamas UAB „A“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius bei vienintelis akcininkas, ir L. Ž., būdamas UAB „EK“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdami atsakingi už savo valdomų bendrovių veiklos organizavimą ir jų tikslų įgyvendinimą, turėdami teisę joms atstovauti, priimti sprendimus jų vardu ir kontroliuoti jų veiklą, 2017 m. sausio–vasario mėn., bet ne vėliau kaip iki vasario 28 d., Klaipėdos ir Neringos miestuose susitarė, kad UAB „A“ vardu su UAB „EK“ sudarys transporto priemonių panaudos sutartis, kurias UAB „EK“ pateiks Neringos savivaldybės administracijai kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo UAB „A“ transporto priemonėms, suderinus sumažintą UAB „A“ teiktinų UAB „EK“ transportavimo paslaugų kainą, į ją neįtraukiant mokesčio už transporto priemonių perkėlimą keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os).

1.2.        UAB „EK“ direktorius L. Ž. nurodė darbuotojui A. R., nesuvokusiam L. Ž. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, parengti transporto priemonių panaudos sutarčių projektus, o jas parengus, 2017 m. vasario 28 d. ir 2018 m. sausio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje L. Ž. ir A. M. pasirašė fiktyvias transporto priemonių panaudos sutartis – 2017 m. vasario 28 d. panaudos sutartį Nr. 03 dėl UAB „A“ nuosavybės teise priklausančių septynių krovininių automobilių („Volvo FM12“, „Volvo FM12-420“, „Renault Kerax 420.32“, „Volvo FL12“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGS18.400“) ir dviejų priekabų („Schmitz Gotha SKI24“, „OVA OVA“) priėmimo neatlygintinai juos valdyti bei naudoti sutartyje nenurodytą terminą ir 2018 m. sausio 29 d. panaudos sutartį Nr. 2018-01 dėl UAB „A“ nuosavybės teise priklausančių trijų krovininių automobilių („Renault Kerax 420.32“, „Volvo FM12“, „Volvo S60“) priėmimo neatlygintinai juos valdyti bei naudoti sutartyje nenurodytą terminą, žinodami, kad faktiškai šių automobilių sutartyse nurodytu laikotarpiu UAB „EK“ nepriima, nepriėmė ir nepriims bei jų kaip teisėta valdytoja nenaudos savo veikloje, taip suklastodami tikrus dokumentus. Po to L. Ž., veikdamas per A. R., nesuvokusį minėtų asmenų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2017 m. kovo 1 d. ir 2018 m. balandžio 9 d. Neringos miesto savivaldybės administracijai pateikė šiuos žinomai suklastotus dokumentus kartu su jo (L. Ž.) pasirašytais prašymais dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, kuriuose nurodė žinomai melagingus duomenis apie UAB „EK“ tariamai pagal panaudos sutartis valdomas ir naudojamas transporto priemones, nors šios faktiškai priklausė, buvo valdomos ir naudojamos  UAB „A“.

1.3.        Neringos miesto savivaldybės administracija, būdama suklaidinta L. Ž., atstovaujančio UAB „EK“, pateiktų žinomai melagingų duomenų, AB „Smiltynės perkėla“ 2017 m. kovo 2 d., 2017 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. raštu pateikė duomenis apie tai, kad Neringos mieste buveinę turinti UAB „EK“ naudojasi transporto priemonėmis „Volvo FM12-420“, „Renault Kerax 420.32“, priekaba „OVA OVA“, „MAN TGS18.400“, priekaba „Schmitz Gotha“, „MAN TGA18.410“, „MAN TGA18.410“, „Volvo FL12“, „Volvo FM12“, ir AB „Smiltynės perkėla“, jais remdamasi, 2017 m. kovo 2 d., kovo 20 d. ir 2018 m. balandžio, gegužės mėn. UAB „EK“ vardu išdavė leidimus, suteikiančius teisę nemokamai keltis AB „Smiltynės perkėla“ keltais.

1.4.        Pasinaudojus šiais leidimais, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. realiai UAB „A“ valdomos ir naudojamos transporto priemonės, nurodytos panaudos sutartyse, su jų vairuotojais nemokamai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os) AB „Smiltynės perkėla“ keltais buvo perkeltos iš viso 325 kartus, apgaule nemokant: 279 kartus nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio ir 46 kartus 57,80 Eur vienkartinio krovininio automobilio priekabos, puspriekabės virš 10 t perkėlimo mokesčio, iš viso nesumokant 24 881,15 Eur perkėlimo keltu paslaugos mokesčio, kurį, pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija) ir to paties įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 5 punktą (2017 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) juridiniam asmeniui AB „Smiltynės perkėla“ kaip sąnaudas kompensavo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų.

1.5.        Taip L. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su A. M. ir pastarojo kaip direktoriaus atstovaujamu juridiniu asmeniu UAB „A“, išvengė UAB „A“ naudai didelės vertės turtinės prievolės –24 88,15 Eur mokėjimų AB „Smiltynės perkėla“ už transporto priemonių perkėlimą keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os), padarydamas didelę žalą valstybės biudžetui.

II.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistojo L. Ž. gynėjas advokatas J. Elzbergas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir L. Ž. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį) ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, nulėmusius neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, nepatikrino teisiamojo posėdžiu metu duotų parodymų su ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, neatkreipė dėmesio į esmines bylos aplinkybes, nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių L. Ž. kaltę, ir jo veiksmuose nesant visų būtinųjų inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, nepagrįstai šių BPK pažeidimų nepripažino esminiais. Apeliacinės instancijos teismas atidžiai neįvertino apeliacinio skundo argumentų, dėl jų nepasisakė ir nepašalino visų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, savo nutartyje nepateikė naujų motyvų, tik pakartojo kai kuriuos skundžiamo nuosprendžio argumentus.

2.2. L. Ž. veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Įrodžius visus būtinuosius nusikaltimo sudėties požymius, L. Ž. veiksmai galėjo būti kvalifikuojami tik pagal BK 182  straipsnio 2 dalį, o ne kaip sutaptis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Toks veikos kvalifikavimas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią tais atvejais, kai nustatoma, jog kaltininkas pats neklastojo dokumentų, o tik pasinaudojo suklastotais dokumentais, jo veika kvalifikuojama tik kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio atitinkamas dalis, nes suklastotų dokumentų panaudojimas sudaro sukčiavimo objektyviąją pusę kaip nusikaltimo padarymo būdas, ir kai nustatoma, kad kaltininkas pats suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, tik tada jo veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamas dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-818/2007).

2.3. Iš bylos įrodymų matyti, kad panaudos sutartis parengė bei kartu su prašymais išduoti leidimus nemokamai keltis į Neringą Neringos miesto savivaldybės administracijai pateikė A. R. ir kad būtent jis žinojo tokių leidimų išdavimo tvarką ir buvo už tai atsakingas. A. R.  patvirtino parengęs minėtas sutartis ir kartu su prašymais jas pateikęs Neringos miesto savivaldybei. Tokias aplinkybes patvirtino ir išteisintasis R. S. Be to, iš R. S. parodymų matyti, kad jis (R. S.) inicijavo bendradarbiavimą su įmone UAB „A“ bei organizavo panaudos sutarčių pasirašymą. Taigi L. Ž. nerengė nei panaudos sutarčių, nei prašymų dėl leidimų išdavimo ir nekontroliavo šių dokumentų rengimo. Byloje nenustatyta, kas rengė sutarčių šablonus UAB „EK“, nors tai turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už panaudos sutarčių parengimą; ši situacija patvirtina, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių L. Ž. kaltę dėl panaudos sutarčių suklastojimo. Be to, pripažįstant asmenį kaltu dėl netikro ar suklastoto dokumento panaudojimo, turi būti nustatytas aiškus suklastoto dokumento pateikimo faktas, tačiau jis nenustatytas. Nagrinėjamoje byloje L. Ž. nei pats, nei veikdamas per kitą asmenį nepateikė panaudos sutarčių jokiai institucijai, jo vaidmuo buvo daugiau nei formalus, byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad L. Ž. veikė per A. R., kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas. Iš bylos įrodymų visumos matyti, kad panaudos sutartis panaudojo tik R. S. ir A. R.

2.4. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino svarbių nuteistojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, patvirtinančių, kad visas sąlygas dėl bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo su UAB „A“ derino būtent R. S. ir kad visą procesą nuo panaudos sutarčių parengimo ir leidimų gavimo kontroliavo tik R. S. ir A. R., o L. Ž. šiame procese nedalyvavo, o tik pasirašė pateiktas sutartis. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų išsamiai įvertinęs L. Ž.  apeliacinio skundo argumentus, būtų nustatęs, kad jo veiksmuose nėra BK 300  straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviųjų požymių. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šio nusikaltimo subjektyviąją pusę atskleidžiančių aplinkybių, iš kurių matyti, kad L. Ž. nesuprato ir negalėjo suprasti, kad klastoja panaudos sutartis, nes jas pasirašė neįsigilinęs į jų esmę, pagal bendrovėje daugelį metų nusistovėjusią tvarką visą šią procedūrą organizavo ir kontroliavo išimtinai A. R. ir R. S. Neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamieji panaudos sutartis pasirašė žinodami ir suprasdami, jog panaudos sutartyse nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, tokių išvadų bylos įrodymų visuma nepatvirtina. Kaip parodė nuteistasis A. M., jis atvyko į UAB „EK“ biurą pasirašyti sutarčių, kurios jau buvo padėtos ant stalo, jas davė pasirašyti A. R. Lygiai tokiomis pačiomis aplinkybėmis tas pačias sutartis pasirašė ir L. Ž. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad L. Ž. buvo susipažinęs su panaudos sutarčių sąlygomis bei žinojo, kad jose pateikiami tikrovės neatitinkantys duomenys. Tai, kad L. Ž. nežinojo panaudos sutarčių turinio, patvirtina ir ydinga leidimų išdavimo tvarka. AB „Smiltynės perkėla“ viešai deklaravo, ką reikia pateikti norint gauti leidimą nemokamai keltis keltu. Vienas iš tokių reikalavimų juridiniams asmenims buvo pateikti transporto priemonių registracijos liudijimų kopijas: jei transporto priemonė registruota ne asmens vardu – jo valdymo pagrindą įrodančio dokumento kopiją (banko lizingo pažymą, įgaliojimą, nuomos, panaudos sutartį). Toks tarsi baigtinis sąrašas patvirtina, kad kaltinamųjų veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Priešingą išvadą būtų galima daryti, jeigu jie būtų pasirašę ne panaudos, nuomos sutartis, įgaliojimą, o kokį nors kitą dokumentą, kurio nebuvo nurodžiusi pati AB „Smiltynės perkėla“, pavyzdžiui, turto patikėjimo sutartį. Kad leidimų išdavimo tvarka buvo ydinga, pripažino ir abiejų instancijų teismai.

2.5. Nesutiktina su teismų teiginiu, kad L. Ž. ir A. M. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų teiginius, kad, pasibaigus minėtam projektui, UAB „A“ toliau teikė transportavimo paslaugas UAB „EK“. R. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas, parodė, kad 2013 m. vasario 4 d. sutartyje Nr. 2013-01-31 nurodyta, jog UAB „A“ teiks UAB „SA“ pervežimo paslaugas, šios sutarties pagrindu UAB „A“ seniau ir iki dabar teikdavo paslaugas UAB „EK“ (ankstesnis pavadinimas UAB „SA“). L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nauja sutartis su UAB „A“ dėl užteršto grunto išvežimo paslaugų teikimo sudaryta nebuvo, t. y. nebuvo rangos, paslaugų teikimo ar kitokių sutarčių su UAB „A“, nes sutartis su UAB „A“ buvo sudaryta. UAB „EK“ turėjo pagrindinę transportavimo paslaugų sutartį su UAB „A“, o kiekvienam konkrečiam projektui pagal poreikį buvo sudaromas sutarties priedas. Už suteiktas paslaugas mėnesio gale UAB „A“ buvo išrašomos sąskaitos faktūros UAB „EK“, iš jų matydavosi faktiškai atlikti darbai. Kad atskira sutartis su UAB „A“ nebuvo sudaryta, tarp UAB „EK“ ir UAB „A“ buvo sudaryta viena ilgalaikė pagrindinė sutartis, taip pat aplinkybę, kad ir vėliau UAB „A“ teikė paslaugas UAB „EK“, patvirtina išrašytos UAB „A“ sąskaitos faktūros, parodė ir liudytojai. Sąskaitos faktūros pagrindžia tarp šalių buvus sutartinius santykius.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad panaudos sutarčių pasirašymas pats savaime nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių padarinių, taip pat nepažeidė ir negalėjo pažeisti jokių kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl panaudos sutarčių pasirašymas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pagal teismų praktiką, tuo atveju, jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas baudžiamojo įstatymo požiūriu nėra pavojinga veika, nes ji negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir todėl baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Pažymėtina, kad apsimestinių sandorių sudarymo pasekmės visų pirma yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalį, apsimestinio sandorio sudarymo atveju, t. y. jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-511/2018). Nagrinėjamu atveju pasirašytos panaudos sutartys gali būti pripažįstamos apsimestiniu sandoriu, tačiau abiejų instancijų teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

2.7. Pagal teismų praktiką BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo (sukčiavimo) dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-788/2016), nesant nusikaltimo dalyko, nėra ir nusikaltimo sudėties. Nagrinėjamoje byloje UAB „A“ jokios naudos negavo, taigi nusikaltimo dalykas nustatytas netinkamai.

2.8. Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti šia nusikalstama veika atsiradusius padarinius. Iš bylos medžiagos matyti, kad pinigų už perkėlimo keltu paslaugas negavo AB „Smiltynės perkėla“ ir būtent šis juridinis asmuo turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju byloje. Atsižvelgdamas į tai, kad šią sumą AB „Smiltynės perkėla“ kompensavo Lietuvos automobilių kelių direkcija, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad žala buvo padaryta ne AB „Smiltynės perkėla“, bet valstybės biudžetui. Tuo tarpu, esant analogiškai situacijai tarp UAB „A“ ir Neringos miesto savivaldybės, pirmosios instancijos teismas nusprendė kitaip. Teismas naudos gavėja laikė UAB „A“, nes, jo nuomone, šios bendrovės naudai buvo išvengta mokėjimų už perkėlimo keltu paslaugas AB „Smiltynės perkėla“. Tačiau UAB „A“ neišvengė mokėjimų ir negavo naudos – jeigu UAB „A“ būtų mokėjusi už persikėlimą keltu, visos išlaidos bendrovei būtų atlygintos užsakovės – Neringos miesto savivaldybės, nes būtent dėl šios institucijos užsakyto projekto UAB „EK“ nusprendė bendradarbiauti su UAB „A“. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad padariniai pasireiškė kaip panaikinta prievolė mokėti mokestį už UAB „A“ transporto priemonių perkėlimą keltais, nes padariniai galėjo pasireikšti tik kaip Neringos miesto savivaldybės naudai panaikinta prievolė sumokėti didelės vertės mokesčius už persikėlimą keltais. Iš bylos duomenų nėra aišku, kokiu būdu UAB „A“ praturtėjo dėl to, kad nemokėjo mokesčių už persikėlimą keltais vežant UAB „EK“ krovinius. Kaip minėta, svarbu tai, kad jeigu UAB „A“ ir būtų mokėjusi mokesčius už persikėlimą keltais, UAB „A“ šiuos mokesčius būtų atlyginusi užsakovė – Neringos miesto savivaldybė. Taigi iš visų pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad vieninteliu asmeniu, gavusiu naudą, galėtų būti laikoma Neringos miesto savivaldybė. Kadangi UAB „A“ negavo jokios naudos, darytina išvada, jog nebuvo panaudota apgaulė siekiant panaikinti turtinę prievolę UAB „A“ naudai. Esant tokioms aplinkybėms, įtarimai turėjo būti pareikšti ne UAB „A“, o Neringos miesto savivaldybei, ji turėjo būti pripažinta ir civiline atsakove byloje. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių esminę reikšmę turinčių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, jų nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad L. Ž. suklaidino Neringos miesto savivaldybės administraciją. Bylos įrodymų visuma rodo, kad L. Ž. neturėjo tikslo suklaidinti nukentėjusįjį (valstybę), jis vadovavosi ilgą laiką bendrovėje susiklosčiusia tvarka, pasirašė kitų asmenų parengtas ir pateiktas panaudos sutartis, kurias Neringos miesto savivaldybei pateikė ne L. Ž., o A. R. L. Ž. neorganizavo ir nekontroliavo leidimų išdavimo proceso, todėl neaišku, kuo galėjo pasireikšti jo tikslas suklaidinti nukentėjusįjį. Kita vertus, pateikimas tikrovės neatitinkančių duomenų be tikslo suklaidinti vidutinių gabumų nukentėjusįjį arba pateikimas duomenų, kurie objektyviai negali suklaidinti vidutinių gabumų nukentėjusiojo, yra tik nuogas melas, nesudarantis apgaulės požymio turinio. L. Ž. veiksmuose nėra subjektyviojo sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios, nes, nekontroliuodamas ir neorganizuodamas leidimų išdavimo gavimo proceso, nebūdamas susipažinęs su pasirašytomis panaudos sutartimis, negalėjo suvokti, kad, panaudojus apgaulę (kurios šiuo atveju nebuvo), UAB „A“ naudai bus panaikinta prievolė mokėti mokesčius už perkėlimą keltais. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Svarbu tai, kad UAB „A“ bet kokiu atveju nebūtų gavusi jokios naudos, nes bet kokie UAB „A“ sumokėti mokesčiai būtų kompensuoti Neringos miesto savivaldybės.

2.10. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir kitų svarbių aplinkybių. Iš liudytojų I. K. ir J. M parodymų matyti, kad juridinis asmuo, atsiimdamas leidimą AB „Smiltynės perkėla“, yra supažindinamas su taisyklėmis. Pagaminus leidimus, užpildomas leidimų, išduodamų Kuršių nerijoje juridiniams asmenims, registracijos žurnalas, išduodant leidimus, patikrinamas įmonės atstovo dokumentas, jam išaiškinama, kad leidimas galioja konkrečiai transporto priemonei, jis pasirašo minėtame žurnale. Byloje esančio registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad UAB „EK“ leidimus atsiėmė A. R. ir A. M., jie buvo supažindinti su atsakomybe už leidimų perdavimą tretiesiems asmenims. Atsiimant leidimus atsakinga institucija turėjo patikrinti asmens dokumentą ir nustatyti ryšį su įmone, kuriai išduodamas leidimas. Leidimus UAB „A“ išdavė pati AB „Smiltynės perkėla“. Dėl tokio aplaidumo institucijai kylanti atsakomybė negali būti perkeliama A. M. ir L. Ž. L. Ž. neatsiėmė jokių leidimų ir nepasirašė registracijos žurnale, vadinasi, nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už leidimų perdavimą tretiesiems asmenims. Šis faktas dar kartą patvirtina, kad L. Ž. apskritai nedalyvavo šiame procese, todėl dėl jo negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

2.11. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad inkriminuotas veikas L. Ž. ir A. M. padarė veikdami bendrininkų grupe kaip bendravykdžiai. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant įgyvendinti bendrus nusikalstamus ketinimus. Toks susitarimas yra būtinas subjektyvusis bendrininkavimo sudėties požymis. Byloje nėra įrodymų, kad L. Ž. ir A. M. susitarė suklastoti panaudos sutartis, pateikti jas Neringos miesto savivaldybei ir apgaulės būdu panaikinti UAB „A“ prievolę mokėti mokesčius už perkėlimą keltais. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp A. M. ir L. Ž. nebuvo jokio susitarimo, jiedu nėra bendravę jokiomis priemonėmis, todėl joks šių asmenų bendrininkavimas nėra galimas.

2.12. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita byloje (EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04). Ikiteisminio tyrimo metu Neringos miesto savivaldybė nurodė, kad leidimus išduoda vadovaudamasi 2005 m. lapkričio 3 d. Keleivių ir transporto priemonių neatlygintino kėlimosi keltais tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 6.1 ir 6.2 punktais. Iš šių Tvarkos punktų matyti, kad Neringos miesto savivaldybė AB „Smiltynės perkėla“ pateikia Neringos mieste gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų ir jų lengvųjų transporto priemonių bei juridinių asmenų, turinčių Kuršių nerijoje registruotą buveinę, darbuotojų ir transporto priemonių sąrašus bei skaičių, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 258 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo keleivių ir transporto priemonių neatlygintino perkėlimo keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os) bei neatlygintino perkėlimo užlieta krašto kelio Šilutė–Rusnė atkarpa sąnaudoms kompensuoti tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punkto 2.2 papunkčiu. Tačiau minėtas Vyriausybės nutarimas nuo 2015 m. sausio 10 d. negalioja, todėl laikytini nebegaliojančiais ir Tvarkos 6.1 ir 6.2 punktai. Vadinasi, Neringos miesto savivaldybė, rinkdama ir teikdama duomenis AB „Smiltynės perkėla“ dėl leidimų išdavimo, vadovavosi negaliojančiu teisės aktu. Teismai pripažino, kad pažeidimų padarymo metu galiojo ydinga leidimų išdavimo tvarka, todėl nesuprantama, kaip, dėl įstatymo rengėjų klaidų esant ydingam teisiniam reguliavimui, asmeniui gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju valstybei tenkanti atsakomybė buvo perkelta piliečiams.

2.13. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, vadovaudamasis prielaidomis. Teismas aiškiai nurodė, kad UAB „A“, naudodamasi UAB „EK“, ne sumažino, o tik galėjo sumažinti teikiamų paslaugų kainą, neįtraukdama persikėlimo keltu mokesčio. Taip motyvuodamas apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK nuostatas. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama – pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). BPK draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tokią apeliacinės instancijos teismo spėjimais grindžiamą išvadą paneigia ir liudytojas UAB „B“ direktorius A. K. Jis parodė kad tai, jog UAB „EK“ pasamdė UAB „A“, įtakos galutinei kainai neturėjo. Be to, teismai suteikė reikšmę išduotų leidimų terminui, nors ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga. Leidimai buvo išduoti vieneriems metams, nes tokia tvarka įtvirtinta Keleivių ir transporto priemonių neatlygintino kėlimosi keltais tvarkos 4 punkte.

2.14. Teismai nesugebėjo atriboti baudžiamosios atsakomybės nuo civilinės atsakomybės. AB „Smiltynės perkėla“, nustačiusi, kad išduoti leidimai nemokamai keltis keltais yra fiktyvūs, remdamasi Keleivių ir transporto priemonių neatlygintino kėlimosi keltais tvarkos 19 ir 20 punktais, turėjo paimti ir (ar) atimti leidimus. Taigi tokių leidimų anuliavimą buvo galima išspręsti administracinėmis priemonėmis, o klausimą dėl žalos – civilinio proceso tvarka, t. y. valstybė turėjo visas galimybes kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tačiau nagrinėjamu atveju klausimas buvo sprendžiamas kraštutinėmis ultima ratio (paskutinė priemonė) baudžiamosios teisės priemonėmis. Neteisėtai ir nepagrįstai kriminalizuodami civilinius teisinius santykius teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2.15. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad teisme kiti liudytojai ir liudytojas A. V.  parodė, jog kėlėsi keltu į Smiltynę nemokamai, turėjo UAB „EK“ vardu išduotus leidimus. Tačiau, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytojas A. V.  teisme parodė, kad už keltą nemokėjo, turėjo kortelę, kortelę davė direktorius A. M., joje buvo nurodyti jo vairuojamo automobilio valstybinis numeris, ji priklausė UAB „A“. Taigi šis teismas ne tik kad neteisingai įvertino liudytojų duotus parodymus, bet ir nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų.

2.16. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo nuteistųjų L. Ž. ir A. M. parodymais, nemotyvavo, kodėl jų parodymus laiko tik gynybine versija, nors L. Ž. ir A. M. parodymai viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik liudytojų teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jų nepatikrino su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat šis teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, pavyzdžiui, nuosprendyje nurodė, kad teisme apklausti kiti liudytojai ir liudytojas A. V. parodė, jog kėlėsi keltu į Smiltynę nemokamai, turėjo UAB „EK“ vardu išduotus leidimus, nors iš tikrųjų liudytojas A. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kortelė priklausė UAB „A“. Šių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas nepašalino.

3.       Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, BPK pažeidimų nepadaryta.

3.2. L. Ž. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį kaip sutaptis. Nustatyta, kad L. Ž. su A. M. pasirašė fiktyvias panaudos sutartis, kurių iš anksto neketino vykdyti, taigi tas sutartis intelektualiai suklastojo. UAB „EK“ ir UAB „A“ 2017 m. vasario 28 d. pasirašė fiktyvią transporto priemonių panaudos sutartį Nr. 3 ir 2018 m. sausio 29 d. sutartį Nr. 2018-01, jos buvo panaudotos ir padaryta didelė turtinė žala. A. M. ir L. Ž. pasirašė šias panaudos sutartis, žinodami, kad tarp šalių nėra panaudos santykių, todėl jie suprato, jog minėtose sutartyse nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Abu nuteistieji viso bylos proceso metu pripažino, kad realiai, fiziškai sutartyse nurodytos transporto priemonės perduotos nebuvo, to nebuvo ketinama daryti ateityje, po panaudos sutarčių pasirašymo jomis rūpinosi UAB „A“. Bylos duomenys patvirtina, kad transporto priemonės ir jų dokumentai nebuvo perduoti UAB „EK“, jomis naudojosi UAB „A“ darbuotojai – minėtų transporto priemonių vairuotojai. Jie nurodė, kad realiai vairavo šiuos automobilius, pylė į juos kurą, palikdavo nakčiai juos saugoti UAB „A“ aikštelėje, taip pat kad atlygį už vairavimo paslaugas yra gavę tik iš UAB „A“, kitai bendrovei nedirbo, UAB „EK“ nebuvo išnuomoti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. Ž. ne tik panaudojo suklastotas sutartis, bet jas su A. M. ir suklastojo. Todėl L. Ž. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Nors A. R., vykdydamas savo pareigas, parengė sutarčių projektus ir užpildė prašymus gauti leidimus, tai nereiškia, kad būtent jis sutartis suklastojo ir panaudojo. A. R. neturėjo įgaliojimų vėliau priimti sprendimus, susijusius su tų sutarčių įgyvendinimu, ar daryti įtaką tokių sprendimų priėmimui, taigi savo veiksmais jis negalėjo nulemti ar net numanyti, kad tos sutartys realiai nebus vykdomos. Tokius sprendimus galėjo priimti tik UAB „EK“ ir UAB „A“ vadovai L. Ž. ir A. M., būtent jie kontroliavo šių sutarčių vykdymo procesą ir nedarė nieko, kad šios būtų vykdomos, taip pat kontroliavo sutarčių pateikimą Neringos miesto savivaldybei dėl leidimų keltis keltais išdavimo. Nustačius, kad A. R. pateikė panaudos sutartis savivaldybei, nežinodamas apie sutarčių fiktyvumą ir nesuvokdamas A. M. ir L. Ž. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, t. y. buvo pasitelktas veikoms vykdyti, būdamas dėl jų nekaltas (BK 24 straipsnio 3 dalis), A. M. ir L. Ž. pagrįstai pripažinti šių veikų tikraisiais vykdytojais. Jie, turėdami teisę pasirašyti tokio pobūdžio sutartis, jas pasirašė, taip patvirtindami jose iš anksto žinomą melagingą informaciją – tariamą transporto priemonių perdavimą ir priėmimą pagal panaudą. Tokiais veiksmais buvo siekiama išvengti UAB „A“ turtinės prievolės – mokėjimų AB „Smiltynės perkėla“. Nuteistieji suvokė, kad už persikėlimą keltu turėtų sumokėti tas, kas juo keliasi, apklausų metu jie teigė, kad sutartys buvo reikalingos tik leidimams gauti, nė vienas nenurodė, kad jos buvo reikalingos ir tam, kad būtų įvykdytos, realiai perduodant transporto priemones. Tai patvirtina išankstinę A. M. ir L. Ž. tyčią pasirašyti fiktyvias sutartis ir jas panaudoti kaip apgaulės priemonę. L. Ž. pasirašė panaudos sutartis kaip UAB „EK“ atstovas, nes jis tuo metu buvo jos vadovas. Bendrovės vadovas, jos vardu priimdamas sprendimus ir sudarydamas sandorius, yra saistomas įstatymų, nustatančių vadovo atsakomybę už bendrovės veiklos organizavimą. Todėl būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės vardu priimtus sprendimus ir sudarytus sandorius, būtent jis turi įvertinti sprendimų ir sandorių esmę, jų galimus padarinius, atsirasiančias teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad asmens veiksmai sudarant reikšmingus sandorius turi atitikti protingo žmogaus kriterijų, todėl jeigu L. Ž. ir A. M. ir nesuprato dokumentų turinio esmės, turėjo pasikonsultuoti su teisininku, detaliai įsigilinti į pateikiamus dokumentus prieš juos pasirašydami. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad A. M. ir L. Ž., eidami juridinių asmenų vadovų pareigas ir būdami atsakingi už bendrovių veiklos organizavimą, pasirašydami panaudos sutartis aiškiai suvokė minėtų dokumentų turinį ir teisines pasekmes, savo veiksmų neteisėtumą, žinojo ir suprato, kad taip tik imituoja panaudos teisinius santykius.

3.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad panaudos sutarčių pasirašymas pats savaime nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių padarinių, nepažeidė ir negalėjo pažeisti jokių kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl tos sutartys galėtų būti pripažintos nebent apsimestiniu sandoriu. Minėtos sutartys dėl neketinimo sukurti realių teisinių pasekmių laikytinos fiktyviais sandoriais, o fiktyvūs sandoriai ir apsimestiniai sandoriai nėra tapačios sąvokos. Fiktyviu sandoriu apskritai neketinama sukurti jokių teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), o apsimestiniu sandoriu siekiama pridengti kitą sandorį (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Esminė aplinkybė yra ne tik tai, kad panaudos sutartimis nebuvo siekiama sukelti teisinių padarinių, kurie turėtų kilti tas sutartis vykdant, bet ir tai, kad tas sutartis sudarius ir panaudojus buvo sukurti fiktyvūs teisiniai santykiai, kurie dėl apgaulės poveikio nulėmė sprendimą išduoti leidimus transporto priemonėms, kurias realiai valdė UAB „A“, keltis į (iš) Kuršių neriją (-os), ir valstybės lėšomis kompensuoti kėlimąsi keltu. Sutarčių nesant, minėtos transporto priemonės nebūtų atvaizduotos kaip valdomos ir naudojamos UAB „EK“, todėl leidimai joms nebūtų išduoti ir minėtų transporto priemonių kėlimasis į (iš) Kuršių neriją (-os) nebūtų kompensuotas valstybės lėšomis. Taigi suklastojus minėtas sutartis ir per jas panaudojus apgaulę buvo pažeisti kitų asmenų (Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir valstybės) teisiniai interesai.

3.4. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, UAB „A“ apgaule gavo naudą, nes gavo galimybę savo transporto priemones nemokamai kelti keltu į (iš) Kuršių neriją (-os), už ką buvo apmokėta valstybės lėšomis. Svarbu tai, kad į įkainį, kurį UAB „EK“ mokėjo UAB  „A“ už paslaugas, įėjo atliktų vežimo darbų kaina, tačiau neįėjo kėlimosi keltu mokestis. Persikėlimo keltu apmokėjimo įkainis, tvarka ar kompensavimo mechanizmas tarp UAB „EK“ ir UAB „A“ nebuvo aptarti. Akivaizdu, kad iš anksto buvo aptarta sudaryti fiktyvias panaudos sutartis tam, kad UAB „A“ išvengtų turtinės prievolės sumokėti už kelto paslaugas, pasinaudojant tuo, kad UAB „EK“ turi registruotą buveinę Kuršių nerijoje ir turi teisę gauti leidimą savo transporto priemonėms ir savo darbuotojams keltis neatlygintinai, nes už tai kompensuojama teisės aktų nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto. UAB „EK“ taip pat šis sandoris buvo naudingas, nes iš UAB „A“ pirko pigesnę paslaugą, nes nebuvo įskaičiuojamas į įkainį persikėlimo keltu mokestis. Svarbu tai, kad, dalyvaujant Neringos savivaldybės konkurse dėl užteršto grunto išvežimo ir pasiūlius neįprastai mažą kainą, laimėjo būtent UAB „B“ ir UAB „EK“.

3.5. UAB „A“ be teisėto pagrindo naudojosi valstybės suteiktomis kompensacijomis už kiekvieną jos transporto priemonių perkėlimą į (iš) Kuršių neriją (-os) ir šį pranašumą panaudojo teisiniuose santykiuose su kitomis įmonėmis, pavyzdžiui, UAB „LL“. Byloje nustatyta, kad nuo 2017 iki 2018 metų minėtos transporto priemonės buvo perkeltos iš viso 325 kartus, iš jų 195 persikėlimų metu objektai buvo vežti UAB „EK“ naudai, 120 persikėlimų metu – UAB „LL“ naudai. Taigi didelės dalies persikėlimų keltu metu leidimai keltis nemokamai buvo panaudoti vežant objektus kitos įmonės interesais. Be to, nustatyta, kad UAB „LL“ kompensuodavo 30 proc. UAB „A“ tariamai turėtų kėlimosi keltu išlaidų. Jei nebūtų panaudotos panaudos sutartys ir apgaulė, Automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos nebūtų kilusi pareiga kompensuoti UAB „A“ transporto persikėlimus keltu, ši būtų turėjusi tokias išlaidas kompensuoti pati ar didinti paslaugų kainas ir reikalauti iš paslaugų gavėjų didesnių įkainių už objektų vežimą į (iš) Kuršių neriją (-os).

3.6. Savivaldybės biudžetas ir valstybės biudžetas yra atskiri, turintys atskiras lėšas, taigi skirtinga ir kompensavimo iš tokių biudžetų tvarka. Jeigu Neringos miesto savivaldybė būtų įsipareigojusi apmokėti kėlimosi keltu mokestį, jį mokėtų AB „Smiltynės perkėla“ iš savo biudžeto, o šiuo atveju vyko kompensavimas iš valstybės lėšų, skirtų tikslinėms pajamoms pagal įstatymo nurodytas programas. Nėra nustatyta persikėlimo keltu bilieto kainą kompensuoti bet kuriems asmenimis vien todėl, kad jie vykdo užsakymus, atlieka darbus, teikia paslaugas objektuose, esančiuose Kuršių nerijoje. Dėl to nei Neringos miesto savivaldybei, nei valstybei nekyla pareiga apmokėti už persikėlimą keltu siekiant vykdyti darbus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad visos šios sumos UAB „A“ vis tiek būtų atlygintos Neringos miesto savivaldybės.

3.7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad institucija, perduodama A. M. UAB „EK“ išduotus leidimus, turėjo patikrinti asmens dokumentą ir nustatyti jo sąsają su bendrove, kuriai išduodamas leidimas, o to jai nepadarius, atsakomybė negali būti perkeliama L. Ž. ar A. M. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Aptariamoje situacijoje aplinkybė, kas atsiėmė leidimus, nėra esminė. Esminę reikšmę turi tai, kad leidimai keltis keltu buvo išduoti UAB „EK“, tačiau jais realiai naudojosi UAB „A“ vairuotojai, nors tam nebuvo teisėto pagrindo, ir tai, kad dėl panaudotos apgaulės už tai buvo sumokėta iš valstybės lėšų. Apklausta kaip liudytoja Neringos miesto savivaldybės darbuotoja I. K. nurodė, kad ji manė, jog panaudos sutartys yra tikros. Formaliai tie dokumentai atitiko teisės reikalavimus ir jie buvo pateikti AB „Smiltynės perkėla“ tam, kad būtų išduoti leidimai UAB „EK“. Byloje nustatyta, kad kreipiantis dėl leidimų išdavimo Neringos miesto savivaldybei nebuvo žinoma, jog pateikiamos sutartys fiktyvios, savivaldybės darbuotoja tik tikrino teisinius formalumus, ar pateikti duomenys atitinka įstatymą. Kadangi už pačių panaudos sutarčių vykdymą ir jų realumą atsakomybė tenka jas sudariusioms šalims ir jų atstovams, jiems tenka ir šių sutarčių panaudojimas bei sukuriamų teisinių santykių pasekmės, kurias ir apėmė L. Ž. ir A. M. tyčia.

3.8. Teismai nustatė, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe pagal iš anksto apgalvotą ir suplanuotą nusikalstamos veikos mechanizmą. Nėra įtikinama, kad UAB „A“ ir UAB „EK“ galėjo siekti įvykdyti sudarytas panaudos sutartis, pagal kurias UAB „A“ neatlygintinai perduotų bene visą savo techniką ir pati negalėtų vykdyti veiklos. Vien ši aplinkybė pagrindžia, kad abiejų bendrovių vadovai suprato sutarčių nerealumą ir neketino jų vykdyti. Tarp UAB „A“ ir UAB „EK“ iš pradžių buvo tariamasi dėl įkainių, ar UAB „A“ sutinka atlikti užsakymą vežti krovinius, tik po to buvo sutarta, kad bus išduodami leidimai ir tik turint leidimus bus vykdomi pervežimai. R. S. pareikalavo, kad sutartims sudaryti A. M. pateiktų registracijos liudijimus, ir paskui suderino šiuos klausimus su savo direktoriumi L. Ž., kuris tokiems veiksmams ir sprendimams pritarė, pasirašė sutartis, duomenys buvo su L. Ž. žinia perduoti Neringos savivaldybei. Taip pat L. Ž. turėjo būti žinoma, kad išduoti leidimai buvo perduoti naudoti UAB „A“ nepasirašytinai, neaptarus, kokiomis sąlygomis juos naudoti. Svarbu tai, kad nė vienas pervežimas nebuvo atliktas anksčiau, nei buvo gauti leidimai, tai patvirtina, kad tarp L. Ž. ir A. M. buvo išankstinis susitarimas suklastoti dokumentus ir juos panaudoti sukčiaujant.

3.9. Nors Keleivių ir transporto priemonių neatlygintino kėlimosi keltais tvarka priimta vadovaujantis teisės aktu, kuris jau nebegalioja, tai nereiškia, kad negalioja ir pati tvarka. Minėto teisės akto negaliojimas nepaneigia, kad nuteistieji suklastojo panaudos sutartis ir jas panaudojo kaip apgaulės priemonę bei išvengė didelės vertės turtinės prievolės UAB „A“naudai.

3.10. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog „UAB „A“, naudodamasi UAB „EK“, galėjo sumažinti teikiamų paslaugų kainą, neįtraukdama persikėlimo keltu mokesčio“, nereiškia, kad teismas nutartyje vadovavosi prielaidomis. Byloje nustatyta, kad UAB „EK“ naudai darbus UAB „A“ turėjo atlikti per pakankamai trumpą laiką, t. y. iki gegužės 1 d., tačiau leidimai nemokamai keltis AB „Smiltynės perkėla“ keltais visoms UAB „A“ transporto priemonėms buvo išduoti vieneriems metams. Pasibaigus projektui dėl užterštos degalinės teritorijos Neringos savivaldybėje, Juodkrantėje, tvarkymo, leidimai, kuriais naudojosi UAB „A“, anuliuoti nebuvo. Nors nuteistieji A. M. ir L. Ž. teigė, kad, pasibaigus minėtam projektui, UAB „A“ toliau teikė transportavimo paslaugas UAB „EK“, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, neginčijamai nustatyta, kad UAB „A“, naudodamasi UAB „EK“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis AB „Smiltynės perkėla“ keltais, teikė paslaugas ir kitiems užsakovams (pavyzdžiui, UAB „LL“) ir turėjo iš to turtinės naudos. Taigi UAB „A“ iš tiesų turėjo galimybę pasinaudoti UAB „EK“ naudai išduotais leidimais ir teisiniuose santykiuose su kitomis bendrovėmis galėjo sumažinti savo teikiamų paslaugų kainą, neįtraukdama persikėlimo keltu mokesčio, kuris jai jau buvo kompensuotas.

3.11. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, civilinėmis teisinėmis priemonėmis savo pažeistų teisių Automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos apginti negalėjo arba dėl fiktyvių panaudos sutarčių sudarymo (dokumentų suklastojimo) tokia galimybė iš esmės buvo pasunkinta. Siekiant apginti pažeistus teisinius interesus, būtų būtina įrodyti sutarčių fiktyvumą, aplinkybes, kad realiai transporto priemonės pagal panaudą UAB „EK“ perduotos nebuvo, jas vairavo ir eksploatavo ne UAB „EK“, o UAB „A“ darbuotojai, atskleisti apgaulės mechanizmą bei priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Tokie veiksmai be teisėsaugos institucijų pagalbos sunkiai įsivaizduojami, atsisakymas vykdyti baudžiamąjį procesą būtų lėmęs nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą nukentėjusiam subjektui. Administracinėmis priemonėmis anuliavus leidimus būtų užkirstas kelias toliau daryti pažeidimus, tačiau nebūtų apginti visi pažeisti interesai. Todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje neišvengiamas.

3.12. Priešingai negu nurodo kasatorius, teismai, pripažindami duomenis įrodymais ir juos vertindami, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek palygindami tarpusavyje. Nė vienam įrodymų šaltiniui nebuvo teikta išskirtinė reikšmė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, byloje surinktais bei ištirtais rašytiniais įrodymais, pateikė pagrįstus argumentus dėl konkrečių įrodymų vertinimo. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus, nes minėti parodymai sudaro bendrą visumą, pagrindžiančią nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Teisiamajame posėdyje dauguma liudytojų patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, todėl nebuvo pagrindo papildomai vertinti teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų su ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Nėra pagrindo teigti, kad teismai nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, vien todėl, kad A. V. nurodė, jog kortelė priklausė UAB „A“, o kiti liudytojai nurodė, kad leidimai priklausė UAB „EK“. Akivaizdu, kad minėti leidimai turėjo būti išduoti būtent UAB „EK“, nes būtent ši bendrovė registruota Kuršių nerijoje.

III.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo L. Ž. gynėjo advokato J. Elzbergo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

                                            5. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes pirmosios instancijos teismas nesant įrodytiems visiems nusikalstamos veikos sudėtiems požymiams priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė.

                                            6. Pažymėtina, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl teismui tenka pareiga nuosprendyje, be kita ko, nustatyti ir jame nurodyti visas faktines aplinkybes, būtinas tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir savo sprendime (nutartyje arba nuosprendyje) pateikti racionalius, aiškius, logiškus, nuoseklius ir įtikinamus argumentus apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir atitiktį bylos aplinkybėms.

                                            7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs (2006 m. sausio 16 d. nutarimas), kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai bei nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-155-693/2015 ir kt.).

                                            8. Nagrinėjamoje byloje teismai nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir suformuotos teismų praktikos. BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais, nes suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo L. Ž. teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie esminiai BPK pažeidimai taip pat susijęs su nuteistųjų A. M. ir jo kaip direktoriaus atstovaujamo juridinio asmens UAB  „A“ procesinių teisių į gynybą suvaržymu, taip pat su kliūtimis tinkamai laikantis BPK nuostatų išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl nepaisant to, kad nuteistasis A. M. ir juridinis asmuo nepadavė kasacinių skundų, baudžiamoji byla nagrinėjama ir dėl jų (BPK 376 straipsnio 2 dalis).

                                            9. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015, 2K-433-507/2016).

10. Pažymėtina, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą).

11. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas įrodyti, patvirtinti juridinę reikšmę turinčius faktus. Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-7-35/2011, 2K-4-689/2019). Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, 2K-328/2014, 2K-32-696/2015, 2K-385-942/2017, 2K-117-697/2017).

                                            12. Jeigu, be kita ko, dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padaroma didelė žala, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, bet ir pavojingus padarinius – didelę žalą bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai – nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2010, 2K-7-251/2013, 2K-7-47-895/2016, 2K-46-699/2018). 

                                            13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad L. Ž., kaip UAB „EK“ direktorius, ir A. M., kaip UAB „A“ direktorius, veikdami bendrininkų grupe su juridiniu asmeniu UAB „A“ (atstovaujamu A. M.), 2017 m. vasario 28 d. ir 2018 m. sausio 29 d. pasirašė dvi fiktyvias transporto priemonių panaudos sutartis dėl UAB „A“ nuosavybės teise priklausančių kaltinime nurodytų krovininių automobilių ir priekabų priėmimo neatlygintinai juos valdyti bei naudoti sutartyje nenurodytą terminą, žinodami, kad faktiškai šių automobilių sutartyse nurodytu laikotarpiu UAB „EK“ nepriima, nepriėmė ir nepriims bei jų kaip teisėta valdytoja nenaudos savo veikloje, taip suklastodami tikrus dokumentus. Po to pasirašytos sutartys buvo pateiktos Neringos miesto savivaldybės administracijai kartu su L. Ž. pasirašytais prašymais dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, juose nurodant žinomai melagingus duomenis apie UAB „EK“ tariamai pagal panaudos sutartis valdomas ir naudojamas transporto priemones, nors šios faktiškai priklausė, buvo valdomos ir naudojamos UAB „A“. Neringos miesto savivaldybės administracija, būdama suklaidinta pateiktų žinomai melagingų duomenų, UAB „EK“ vardu išdavė leidimus, suteikiančius teisę nemokamai keltis AB „Smiltynės perkėla“ keltais, pasinaudojant kuriais UAB  „A“ transporto priemonės keltais buvo perkeltos iš viso 325 kartus, apgaule nemokant: 279  kartus nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio ir 46 kartus 57,80 Eur vienkartinio krovininio automobilio priekabos, puspriekabės virš 10 t perkėlimo mokesčio, iš viso nesumokant 24 881,15 Eur perkėlimo keltu paslaugos mokesčio. Šias nuteistųjų L. Ž. ir A. M. nusikalstamas veikas, pasireiškusias fiktyvių sutarčių sudarymu bei jų pateikimu leidimams išduoti, teismai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, juridinio asmens – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

                                            14. Išanalizavus bylos medžiagą ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuotina, kad sukčiavimo sudėties požymių buvimą nuteistųjų veiksmuose teismai nustatė tik formaliai. Kaip minėta, sukčiavimo (BK 182 straipsnis) dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Ši įrodinėtina aplinkybė turi būti aiškiai nustatyta, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, ar visi trys nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus ir apgaule, panaudodami žinomai suklastotus dokumentus, išvengė turtinės prievolės kiekvienas savo ir kitų bendrininkų naudai, ar tik UAB „A“ naudai. Apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo teiginius, kad nuteistieji nusikalstamai veikė tik juridinio asmens UAB „A“ naudai, nekreipė dėmesio į skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dviprasmiškai aprašytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, detaliai neanalizavo visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė. Apskritai teismai nedetalizavo, kas gavo turtinę naudą ir kuo ji pasireiškė, apsiribojo tik turtinės naudos gavimo fakto formaliu nustatymu. Viso bylos proceso metu A. M. nurodė, kad pagal susiklosčiusią verslo praktiką leidimus persikelti keltu visada parūpina užsakovas, jeigu jo (A. M.) bendrovei būtų reikėję pirkti leidimus iš savo lėšų, šią sumą užsakovas turėtų padengti pagal sąskaitą faktūrą. Kad leidimais keltis keltu pasirūpina užsakovas, patvirtino ir kaltinime nurodytu laiku UAB „LL“ transporto padalinio vadovo pavaduotoju dirbęs G. J. Taigi ši nuteistojo A. M. nurodyta aplinkybė nepaneigta. 

                                            15. Kaip turtinė nauda BK 182 straipsnio prasme nagrinėjamu atveju negali būti traktuojamas ir Neringos savivaldybės paskelbto viešojo pirkimo konkurso dėl užterštos degalinės teritorijos Neringos savivaldybėje, Juodkrantėje, tvarkymo paslaugų teikimo laimėjimas, nes ši aplinkybė nuteistiesiems nebuvo inkriminuota. Kita vertus, pagal bylos medžiagą, priešingai negu nurodo teismai, tai absoliučiai nesusiję su A. M. ir jo atstovaujamu juridiniu asmeniu. Bylos duomenimis, minėtą konkursą Neringos miesto savivaldybėje laimėjo UAB „B“, kuri 2016 m. lapkričio 30 d. su savivaldybe pasirašė paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, joje kaip pagrindinę partnerę ir vieną iš subrangovų nurodydama UAB „EK“. Dar 2016 m. rugpjūčio 17 d. UAB „B“ pasirašė su UAB „ST“ (dabartinis pavadinimas UAB „EK“) ketinimų protokolą dėl užteršto grunto perdavimo–priėmimo kiekių, kurį UAB „B“ pateikė savivaldybei su paraiška dalyvauti konkurse. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. UAB „A“ vardu pirmąją panaudos sutartį pasirašė tik 2017 m. vasario 28 d., t. y. gerokai vėliau, nei buvo laimėtas konkursas. Po to – 2017 m. kovo 17 d. – UAB „B“ pasirašė su UAB „EK“ transportavimo paslaugų sutartį dėl, be kita ko, transportavimo paslaugų teikimo išvežant iš Neringos sav., Neringos m., Gintaro Įlankos g., į (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 560 kub. m, t. y. 1064 t, naftos produktais užteršto grunto kiekio, reisu vežant ne mažiau kaip 26 t, ir būtent šiems darbams vykdyti UAB „EK“ pasitelkė UAB „A“. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismų išvada, jog UAB „A“, naudodamasi UAB „EK“, galėjo sumažinti teikiamų paslaugų kainą, neįtraukdama persikėlimo keltu mokesčio, dėl to UAB „EK“ ir UAB „B“ Neringos savivaldybės administracijos paskelbtame viešojo pirkimo konkurse dėl užterštos degalinės teritorijos Neringos savivaldybėje, Juodkrantėje, tvarkymo paslaugos teikimo įgijo pranašumą, lyginant su kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis įmonėmis, yra nelogiška ir prieštarauja bylos duomenims.

                                            16. Taip pat teismai tik formaliai įvertino ir kilusią žalą, jos neanalizavo ir nesiaiškino jos atsiradimo aplinkybių, dydžio pagrįstumo ir pan. Tiek prokuroro kaltinime, tiek ir teismų sprendimuose konstatuojama, kad tik dalis „reisų“ buvo įvykdyti kitoms bendrovėms nei UAB „EK“. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu nuolat buvo keliamas klausimas, kad tikrąją turtinę žalą valstybei sudaro A. M. ir juridinio asmens UAB „A“ UAB „LL“ naudai vykdyti užsakymai, turint UAB „EK“ išduotus leidimus nemokamai keltis keltu (kurie sudarė 8684 Eur ir kuriuos UAB „A“ atlygino), kita dalis lėšų už persikėlimus negali būti pripažinta žala valstybei, nes UAB „EK“ Neringoje registruota įmonė, pagal galiojusį teisinį reguliavimą turėjo teisę keltis per perkėlą nemokamai, atitinkamai bylos situacijos ir įprastos verslo praktikos kontekste nebuvo įvertinti teiginiai dėl užsakovui kylančio įsipareigojimo atlyginti kelto išlaidas.

17. Pagrįstų abejonių kelia ir tiesioginės tyčios nuteistųjų L. Ž. ir A. M. veiksmuose nustatymas. Kaip minėta, sukčiavimo atveju tyčia reiškiasi tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistieji L. Ž. ir A. M. pasirašė kaltinime nurodytas panaudos sutartis, žinodami, jog tarp šalių nėra panaudos santykių, UAB „A“ transporto priemonės, nurodytos panaudos sutartyse, UAB „EK“ perduotos nebuvo, sprendė, kad nuteistieji suprato, jog šiose sutartyse nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, ir tai suprasdami šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pateikdami Neringos miesto savivaldybei kartu su prašymais išduoti leidimus panaudos sutarčių pagrindu valdomoms transporto priemonėms nemokamai keltis į Neringą. Nustatęs, kad tai lėmė Neringos miesto savivaldybės sprendimą kreiptis į AB „Smiltynės perkėla“ ir kad dėl šios priežasties prašymuose nurodytoms transporto priemonėms buvo išduoti leidimai keltis perkėla nemokamai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad L. Ž. ir A. M. veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veikų pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta prievolė mokėti bendros 24 88,15 Eur sumos mokestį už UAB „A“ transporto priemonių perkėlimą keltu, ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad abiejų nuteistųjų tyčios turinys atskleistas tinkamai. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. M., naudodamasis UAB „EK“ parūpintais leidimais, savo bendrovės transportu teikė birių krovinių pervežimo paslaugas ne tik UAB „EK“, bet ir UAB „LL“ (dabartinis pavadinimas UAB „Y“), iš viso 120 kartų su savo transporto priemonėmis kėlėsi keltu ir iš valstybės biudžeto AB „Smiltynės perkėla“ dėl to buvo kompensuota 8684 Eur (1 t., b. l. 46). Iš bylos duomenų matyti, kad viso bylos proceso metu nuteistasis L. Ž. nurodė, kad leidimai UAB „A“ transporto priemonėms buvo išduoti tik su UAB „EK“ susijusiems darbams atlikti ir kad jis nežinojo apie A. M. teiktas paslaugas UAB „LL“. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ir nustatyti, ar L. Ž. tyčia apėmė A. M. atliekamus veiksmus ir ar L. Ž. yra atsakingas už tokiais veiksmais padarytą žalą. Turėjo būti apsvarstytos ir nuteistojo A. M. bei jo gynėjo advokato M. Repšo, kartu atstovaujančio ir juridiniam asmeniui UAB „A“, nurodytos aplinkybės, atskleidžiančios nuteistojo A. M. tyčios turinį, ir, įvertinus visą bylos įrodymų kontekstą, patvirtintas arba paneigtas tyčios atliekant kaltinime nurodytus veiksmus buvimas. Tačiau to nebuvo padaryta. Viso bylos proceso metu nuteistasis A. M. pripažino, kad pasirašytos panaudos sutartys nebuvo realios, realiai transporto priemonės UAB „EK“ perduotos nebuvo, iš tikrųjų sutartyse nurodytomis transporto priemonėmis naudojosi UAB „A“, ji vežė krovinius užsakovams, kurių pagrindinis buvo UAB „EK“, su savo samdomais darbuotojais. Kaip minėta, pagal susiklosčiusią verslo praktiką leidimus persikelti keltu visada parūpina užsakovas, todėl nuteistasis visą laiką akcentavo nežinojęs, kad leidimai gauti neteisėtai ir kad kažkas juos apmoka, nurodė, kad tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu sužinojo, jog leidimus apmokėjo Lietuvos automobilių kelių direkcija. Atitinkamai A. M. nemanė, kad suteikti leidimai jo bendrovės transporto priemonėms keltis per Kuršių neriją kažkam sukels nuostolių, o UAB „A“ nebuvo jokio skirtumo, kaip įvardyti susiklosčiusius santykius tarp UAB „EK“ ir UAB „A“ išvežant UAB „EK“ krovinius. Šių parodymų ir paaiškinimų pirmosios instancijos teismas neaptarė visų bylos įrodymų kontekste ir jų nepaneigė, kaip nepasisakė ir dėl nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl ydingo kaltinimo, nepagrįstai neišskiriant pervežimų, kuriuos UAB „A“ atliko skirtingoms bendrovėms – UAB „EK“ ir UAB „LL“, ir nekvalifikuojant šių veikų atskirai.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl nuteistojo L. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde kelto civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimo, kuris ypač aktualaus nagrinėjamoje byloje, nes kaltinimas L. Ž., A. M. ir jo atstovaujamam juridiniam asmeniui UAB „A“ kildinamas iš fiktyvaus sandorio. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-7-152-895/2019 ir kt.). Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016).

                                            19. Teismai nesiaiškino kaltinime nurodyto tariamai fiktyvaus sandorio sudarymo tikslų, motyvų bei jų sukeltų teisinių pasekmių tam, kad būtų nustatyta tiek tikroji šalių valia, tiek tai, ar šis sandoris tikrai nesukėlė jokių teisinių pasekmių, ir atitinkamai asmenų tyčia siekti šiais savo veiksmais nusikalstamų tikslų. Šiuo aspektu aktuali teismų praktika suformuota civilinėse bylose, kuriose išaiškinta, kad situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad toks sandoris neturi teisinių padarinių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-47/2006, 3K-3-418/2008). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-68/2005, 3K-3-418/2008). Nagrinėjamu atveju svarbus ir tariamojo sandorio atribojimas nuo apsimestinio sandorio. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-18-469/2016, e3K-3-109-248/2018). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju net nekilo ginčas, kad tarp UAB „A“ ir UAB „EK“ buvo susiformavę teisiniai santykiai, tačiau tarp jų sudaryta ydinga (neatitinkanti tikrosios šalių valios) panaudos sutartis turėjo būti aiškinta ne formaliai, kaip darė žemesniųjų instancijų teismai, o aiškinantis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, bei nustatant, ar sandoris sukėlė teisines pasekmes.

                                            20. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas niekaip neaptarė ir neįrodinėjo būtinojo BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties – didelės žalos padarymo požymio. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spėti, kad šiame baudžiamajame įstatyme nurodytas didelės žalos padarymo požymis tapatinamas su didelės vertės, viršijančios 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis), turtinės žalos valstybės biudžetui padarymu sukčiaujant. Didelės žalos požymis nėra tapatus didelės turtinės žalos požymiui ir negali būti preziumuojamas, jis turi būti įrodinėjamas atskirai, kaip kvalifikuojamasis BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis. Apeliaciniame skunde nuteistojo L. Ž. gynėjas kėlė klausimą, kad nagrinėjamoje byloje dokumento suklastojimas baudžiamojo įstatymo požiūriu nėra pavojinga veika, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, todėl neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė.

                                            21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, kruopščiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir priimdamas BPK 332 straipsnio nuostatų neatitinkančią nutartį neatsakė į nuteistojo L. Ž. gynėjo, taip pat nuteistojo A. M. gynėjo bei juridinio asmens UAB „A“ atstovo apeliacinius skundus, priimti teismų sprendimai kelia abejonių dėl kaltės, naudos gavėjo, žalos ir kitų būtinųjų sukčiavimo ir dokumentų klastojimo padarant didelę žalą sudėties požymių buvimo tiek L. Ž., tiek ir A. M. bei juridinio asmens UAB „A“ veiksmuose.

                                            22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti įstatymą bei priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjos                                                                Rima Ažubalytė

                                                                        Sigita Jokimaitė

                                                                        Gabrielė Juodkaitė-Granskienė