Administracinė byla Nr. AS-321-662/2025
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01862-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas R. V. 2024 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir teritorinė muitinė) 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. KM34-(11.8E)-1107 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo teritorinė muitinė nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 4 500 211,76 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti teisme teisėjos 2024 m. rugsėjo 24 d. rezoliucija.
Pareiškėjas 2025 m. sausio 2 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti teritorinės muitinės Sprendimą iki skundo išnagrinėjimo iš esmės. Prašyme nurodė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesustabdžius išieškojimo pagal Muitinės departamento vykdomąjį dokumentą, pareiškėjui daroma žala kiekvieną dieną, o žalos pasekmės neatitaisomos, nes antstolis areštavo ir ketina realizuoti pareiškėjo turtą ir pinigines lėšas, siekdamas priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos yra paremti prielaidomis ir nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl tokie argumentai negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu, o aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime negali būti pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų padarinių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas, todėl tuo atveju, jeigu atsakovo veiksmai bus pripažinti neteisėtais, jie galės būti kompensuojami teisės aktų nustatyta tvarka.
Teismas, apibendrinęs išdėstytą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.
III.
Pareiškėjas R. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas, pakartodamas bylos aplinkybes, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo areštuotas turtas sudaro virš 4 mln. Eur ir šios sumos išieškojimas iš pareiškėjo, sukels jam finansinius sunkumus. Pareiškėjo nuomone, išieškojimo sustabdymas būtų adekvati priemonė, ji nepažeistų proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų.
Pareiškėjas akcentuoja, jog jis nėra nuteistas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, t. y. nėra įrodyta jo kaltė, todėl ir nėra pagrindo areštuoti jo turtą, pinigines lėšas ir išieškoti priverstine tvarka mokestinę nepriemoką. Be to, pareiškėjas nežinojo, jog teritorinė muitinė priėmė Sprendimą, ir, kad jis turės sumokėti teritorinei muitinei mokestinę nepriemoką, todėl pareiškėjo prašymas turėtų būti patenkintas ir pritaikyta jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.
Kauno teritorinė muitinė prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.
Teritorinė muitinė nurodo, kad priverstinio išieškojimo veiksmai vykdomi dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė per teisės aktuose nustatytą terminą mokestinės prievolės, po to, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie priimtą sprendimą, kuriuo jam solidariai su kitu skolininku buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas privalėjo per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti mokestinę nepriemoką, tačiau to nepadarė, todėl teritorinė muitinė įgijo teisę šią mokestinę nepriemoką išieškoti iš pareiškėjo priverstinai. Vykdant priverstinio išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo banko sąskaitų kredito įstaigose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nuskaičiuota 1 599,24 Eur mokestinės nepriemokos dalis. Teritorinė muitinė, atsižvelgusi į tai, jog nuo 2024 m. liepos 24 d. iš pareiškėjo sąskaitų nebuvo nuskaičiuotos lėšos, priėmė 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 10000526298/KM34-(11.8 E)-1094 pripažinti sprendimą Nr. 10000521482/KM34-(11.8E)-564 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje netekusiu galios ir taikyti kitus Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje nurodytus mokestinės nepriemokos išieškojimo būdus. Teritorinė muitinė priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Vykdomasis dokumentas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo buvo perduotas antstoliui L. L. vykdyti, kuris 2024 m. spalio 17 d. Turto arešto aktu areštavo pareiškėjo turtą. Iš pareiškėjo išieškotos 461,34 Eur ir 368,06 Eur sumos.
Teritorinės muitinės vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog iš pareiškėjo, taikant priverstinio išieškojimo veiksmus, yra išieškota tik 2 428,64 Eur mokestinės nepriemokos dalis, t. y. labai nežymi ir nereikšminga suma, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių dėl apribotos galimybės naudotis turtu, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023 ir kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo tenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo tenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Sprendžiant dėl antros sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos – buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, jų faktinį pagrindą, skundžiamu aktu suteiktas teises ir pareigas, jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, jo nepagrindė. Tuo tarpu pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno teritorinės muitinės 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. KM34-(11.8E)-1107 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ nuspręsta išieškoti 4 500 211,76 Eur mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pagal teritorinės muitinės sprendimą yra vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Būtent asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Tam tikra galima ginčijamo akto neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021 ir kt.).
Nors teritorinės muitinės Sprendimu siekiama išieškoti didelės vertės (4 500 211,76 Eur) mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, tačiau vien mokestinės nepriemokos dydis, nesant kitų byloje objektyvių duomenų apie pareiškėjo finansinę padėtį, savaime nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-579-442/2023 ir kt.). MAĮ nustato nepagrįstai išieškotų mokesčių ir su jais susijusių sumų grąžinimo bei nuostolių, jeigu nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, atlyginimo tvarką. Pagal MAĮ 111 straipsnį paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jeigu nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tikslinga spręsti ir nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi kaip teisingai pareiškėjas nurodė skunde pirmosios instancijos teismui skundžiamas teritorinės muitinės Sprendimas yra Kauno teritorinės muitinės 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 3KM190835S tąsa, kuriuo pareiškėjui jau buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Tai reiškia, jog mokestinė nepriemoka pareiškėjui buvo apskaičiuota ir jos išieškojimo procesas buvo pradėtas vykdyti pagal anksčiau priimtą minėtą teritorinės muitinės sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 587 str. 10 p.), nei buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, iš esmės tik buvo taikytas kitas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas, išieškant mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.
Todėl apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui neįrodžius ir nepagrindus objektyviais įrodymais, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kuria netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti teritorinės muitinės Sprendimo vykdymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ričardas Piličiauskas
Iveta Pelienė