Administracinė byla Nr. eA-328-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00486-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 29.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbius“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Panevėžio KAD) 2020 m. spalio 16 d. įsakymo Nr.V1(19.4)-3000 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria UAB „Darbius“ įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems nėra skiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

2.       Pareiškėjas pagrįsdamas reikalavimą panaikinti kaip neteisėtą Panevėžio KAD priimtą Įsakymą, paaiškino, kad, atsižvelgus į verslo poreikius ir siekiant lengviau administruoti darbuotojus, Bendrovė 2020 m. kovo 25 d. bei 2020 m. balandžio 27 d. sudarė susitarimus su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini) dėl kai kurių darbuotojų perkėlimo bei sutartis dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo. Be to, 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. Bendrovė, nurodytos įmonės bei perkeliami darbuotojai sudarė trišalius susitarimus dėl darbuotojų perkėlimo sąlygų ir susitarė, kad darbuotojų darbo sutartys su įmonėmis šalių susitarimu bus nutrauktos ir sudarytos naujos laikinojo darbo sutartys. Prie šių susitarimų buvo pridėtos laikinojo darbo sutartys, kuriose buvo nurodyti konkretūs laikinojo darbo naudotojai, kuriems perkeliami darbuotojai dirbs, t. y. nurodytas jų buvęs darbdavys, bei darbo užmokestis, kuris buvo toks pats, kokį darbuotojai gaudavo dirbdami buvusiam darbdaviui. Be to, Bendrovė, remdamasi sudarytais susitarimais, sudarė laikinojo darbo sutartis su perkeliamais darbuotojais, kuriose buvo nurodyta, kad jų pirma darbo diena UAB „Darbius“ yra 2020 m. kovo 31 d. (pagal 2020 m. kovo 25 d. sudarytus susitarimus) ir 2020 m. balandžio 30 d. (pagal 2020 m. balandžio 27 d. susitarimus) bei pirmoji darbo diena pas laikinojo darbo naudotoją, nurodytą jų darbo sutarčių 3-ajame punkte. Perkelti darbuotojai 2020 m. kovo 31 d. bei 2020 m. balandžio 30 d. pradėjo, o pareiškėjo vertinimu – faktiškai tęsė, darbą pas laikinojo darbo naudotojus.

3.       Bendrovė nurodė, kad, gavusi iš laikinųjų darbo naudotojų pranešimus apie sumažėjusias darbų apimtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino metu, paskelbė prastovas darbuotojams, o 2020 m. liepos 15 d. pateikė Panevėžio KAD prašymą skirti subsidiją. Panevėžio KAD, remdamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, Įsakymu atsisakė skirti subsidiją. Pareiškėjas, kaip nepagrįstus, neteisėtus ir prieštaraujančius subsidijų skyrimo tvarkai bei jos tikslui vertino Įsakymo motyvus, jog UAB „Darbius“ neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes prašyme nurodyti darbuotojai Bendrovėje įdarbinti po karantino paskelbimo dienos, todėl subsidija darbo užmokesčiui negali būti apskaičiuota, neturint duomenų, koks buvo nustatytas darbo užmokestis darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos, o pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

4.       Pareiškėjas tvirtino, kad joks teisės aktas, įskaitant ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, nėra numatęs ribojimo nesuteikti subsidijų darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojus paskelbto karantino bei ekstremalios situacijos metu. Pareiškėjas teigė, kad tam, jog būtų mokama subsidija, jos prašantis subjektas turi atitikti tik tokius kriterijus – dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, būtų paskelbęs prastovą ir išlaikęs asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas taip, kaip nurodyta Užimtumo įstatyme. Pareiškėjas vertino, kad prašymo teikimo metu galiojusioje Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintu reguliavimu buvo siekiama užkirsti kelią darbdavio piktnaudžiavimui, t. y. išvengti situacijų, kai bendrovės, siekdamos didesnių subsidijų, nepagrįstai padidina darbo užmokestį, buvusį iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo. Tačiau Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostata negali būti suprantama kaip įtvirtinanti draudimą suteikti subsidijas darbdaviui, kuris priėmė į darbą naujus darbuotojus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną. Bendrovės vertinimu, toks aiškinimas apribotų laisvą verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimą sudaryti darbo teisinius santykius bei paneigtų darbdavio galimybę reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje bei sukurtų situaciją, kad visą karantino bei ekstremalios situacijos laikotarpį darbdavys iš esmės negalėtų priimi naujų darbuotojų, nes sumažėjus darbo krūviui ir paskelbus prastovas, už šiuos darbuotojus jis negautų subsidijų. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi siekė, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių socialinių ir ekonominių padarinių, nebūtų akivaizdžiai įtvirtinama diskriminacija darbdavių, nebūtų pažeistas teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai. Pareiškėjas pabrėžė, kad itin svarbu atsižvelgti į aplinkybę, jog naujai įdarbinti darbuotojai dirba tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki sudarant laikinojo darbo sutartis, t. y. nepasikeitė nei asmuo, kuriam jie atlieka darbo funkcijas, nei jų atliekamos funkcijos, nei darbo užmokestis. Pareiškėjo nuomone, net ir taikant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą įpareigojimą, akivaizdu, kad darbuotojų darbo užmokestis išliko tas pats, nes Bendrovė siekė perimti darbuotojus kuo palankesnėmis sąlygomis ir jų nekeičiant. Pareiškėjas teigė, kad jis tinkamai užpildė prašymo dalį, kurioje prašoma pateikti informaciją apie darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, kuris konkrečiu atveju išliko nepakitęs.

5.       Pareiškėjas kaip nepagrįstą, nesuprantamą ir nelogišką vertino Panevėžio KAD argumentą, kad neįmanoma apskaičiuoti subsidijos, nes negalima nustatyti darbo užmokesčio iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo, kadangi subsidijos suma skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, mokamo prastovos metu, konkrečiu atveju – minimalios mėnesinės algos, o ne nuo visos algos. UAB „Darbius“ pažymėjo, kad laikiniesiems darbuotojams prastovos metu buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, todėl konkrečioje situacijoje nėra aktualus Užimtumo įstatyme nurodytas draudimas, jog darbo užmokestis prastovos metu negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, nes darbdavys prieš karantino bei ekstremalios situacijos paskelbimą negalėjo mokėti mažiau negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Bendrovės tvirtinimu, dėl šios priežasties nėra svarbu, koks darbo užmokestis jiems buvo mokėtas prieš paskelbiant ekstremalią situaciją bei karantiną, nes darbuotojams negalėjo būti mokamas mažesnis darbo užmokestis, kuris būtų specialiai padidintas iki minimalios mėnesinės algos, siekiant gauti didesnio dydžio subsidiją. Pabrėžė, kad prastovos metu darbuotojams buvo mokama minimali mėnesinė alga, mažesnio darbo užmokesčio darbuotojas negalėjo gauti prieš karantino paskelbimą.

6.       Pareiškėjas teigė, kad konkrečiu atveju privaloma atsižvelgti į laikinojo darbo specifiką. Nurodė, kad, pagal DK 72 straipsnio 2 dalyje pateiktą laikinojo darbo sutarties sąvoką, laikinasis darbuotojas dirba ir paklūsta laikinojo darbo naudojo nustatytoms sąlygoms ir nurodymams. Pareiškėjas, remdamasi DK 75 straipsnyje įtvirtintu laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principu, teigė, kad, priėmus Įsakymą, kuriuo buvo atsisakyta suteikti subsidijas, susiklostė diskriminacinė situacija, nes įmonės už darbuotojus, kurie buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o laikinųjų darbuotojų atžvilgiu tokios subsidijos nebuvo skirtos.

7.       Pareiškėjas, susipažinęs su Panevėžio KAD atsiliepimu į skundą, 2021 m. kovo 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus. Pareiškėjas, pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos Seimui pateikto Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies pakeitimo projekto aiškinamojo rašto, tvirtino, kad šiuo pakeitimu buvo siūloma patikslinti, t. y. aiškiau išdėstyti galiojantį reguliavimą, taip išvengiant nepagrįstai verslą apribojančių interpretacijų bei geriau atskleisti nuostatos tikslą – išlaikyti ne tik tas darbo vietas, kurios buvo prieš paskelbiant karantiną, tačiau ir tas, kurios atsirado po jo. Pareiškėjas pabrėžė, kad ir dabartinėje Užimtumo įstatymo redakcijoje nenurodoma, jog tam, kad būtų galima skirti subsidijas, darbo sutartis turi būti sudaryta su tuo pačiu darbdaviu iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos. UAB „Darbius“ tvirtino, kad perkeltiems darbuotojams jų darbo sąlygos, įskaitant ir darbo užmokestį, nepakito, t. y. darbo užmokestis, nurodytas sutartyje, sudarytoje iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, išliko toks pats kaip ir su pareiškėju sudarytoje naujoje darbo sutartyje. Bendrovė tvirtino, kad ta aplinkybė, jog pasikeitė darbdavys, negalėjo būti vertinama formaliai, neatsižvelgiant į faktą, jog darbo užmokestis nepakito. UAB „Darbius“ pažymėjo, kad prašyme nurodytiems darbuotojams prastovų metu buvo mokama minimali mėnesinė alga, t. y. tokia, nuo kurios ir yra skaičiuojamas skirtinos subsidijos dydis. Pareiškėjo tvirtinimu, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia ne reikalavimą išimtinai išlaikyti iki paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, tačiau išlaikyti apskritai darbo vietas, ir ypač nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams po to, kai, siekiant išlaikyti darbo vietas, yra paskelbta prastova dėl ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Pareiškėjas nurodė, kad akivaizdu, jog valstybės parama turi būti skirta visiems, kurie, nepaisant sudėtingos situacijos, pasirenka ne nutraukti darbo santykius, o juos tęsti, taip išsaugant darbo vietas. Pareiškėjas akcentavo, kad jokiame teisės akte nėra įtvirtintas draudimas skirti subsidiją darbuotojams, kurie buvo įdarbinti po ekstremalios situacijos bei (ar) karantino paskelbimo, darbo užmokesčiui kompensuoti. Teigė, kad atsakovo priimtas Įsakymas neteisėtai ir nepagrįstai užkirto kelią gauti valstybės paramą verslo subjektams, kurie sąžiningai siekė išlaikyti darbo vietas nepaisant sunkių verslo sąlygų.

8.       Atsakovas Panevėžio KAD atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad UAB „Darbius“ skundo argumentai iškreipia Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies prasmę, kadangi šioje teisės normoje įtvirtintu reguliavimu siekiama, jog įmonės išlaikytų iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, bei iš dalies kompensuoti verslo patirtus nuostolius ir užkirsti kelią darbdavių piktnaudžiavimui valstybės pagalba dirbtinai padidinant darbo užmokestį arba įdarbinant naujus darbuotojus ir tuoj po įdarbinimo išleidžiant į prastovas. Panevėžio KAD tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostata, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, reiškia, kad darbuotojas pas darbdavį jau turėjo dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo, t. y. iki 2020 m. kovo 16 d. Panevėžio KAD teigė, kad DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai yra pasakyta, jog prastova skelbiama būtent dėl to, jog darbdavys dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo.

10.       Atsakovas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, kad, netenkinus jo prašymo skirti subsidijas darbo užmokesčiui, yra diskriminuojami darbdaviai, kadangi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatomis yra siekiama padėti darbdaviams išlaikyti darbo vietas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Atsakovo nuomone, pareiškėjo ir uždarųjų akcinių bendrovių (duomenys neskelbtini) veiksmai (darbo sutarčių su įmonėmis nutraukimas, siuntimas darbuotojų pagal laikinojo įdarbinimo sutartis atgal į minėtas įmones ir prastovų paskelbimas) rodo piktnaudžiavimą ir siekį pasipelnyti valstybės subsidijų pagrindu. Panevėžio KAD teigė, kad UAB „Darbius“ bandė iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis, ir tvirtino, jog subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus pareiškėjui nebuvo skirtos ne dėl to, jog šie darbuotojai dirba laikinojo įdarbinimo įmonėje. Atsakovas rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje išdėstyta sąlyga ir teigė, kad darbdavys, norintis gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvieno prastovoje esančio užimto asmens, turi atitikti šias sąlygas: darbo sutartis su užimtu asmeniu turi būti sudaryta iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; užimto asmens darbo užmokestis negali būti didesnis, negu iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatytas darbo užmokestis.

11.       Panevėžio KAD nurodė, kad UAB „Darbius“ 2020 m. liepos 15 d. pateikė Lietuvos darbo biržos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatytos formos prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju 2020 m. birželio mėnesį buvo paskelbta prastova. Teigė, kad UAB „Darbius“ prašyme užpildė 4-ąjį stulpelį, kuriame pateikiama informacija apie darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbiant ekstremalią situaciją ir karantiną už mėn.

12.       Atsakovas tvirtino, kad bylos duomenys patvirtino, jog prastovoje esantys darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio darbdavys pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, todėl pareiškėjas prašyme pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi nesant darbo sutarčių iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo negalėjo būti pateikiama prašymo 4-ajame stulpelyje nurodyta informacija apie darbuotojų darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo. Atsižvelgus į šiuos duomenimis, Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priimtu įsakymu Nr. V1(19.4)-3000 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ atsisakė skirti UAB „Darbius“ subsidiją už prastovoje buvusius pareiškėjo darbuotojus.

13.       Panevėžio KAD, aiškindamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – ir Įstatymo projektas), kuriame nebelieka reikalavimo, kad užimto asmens, už kurį darbdavys gauna subsidiją, darbo užmokestis negali būti didesnis, negu šio asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Seimo pateiktame Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto 2020 m. spalio 16 d. aiškinamajame rašte (registracijos Nr. XIIIIP-5305) (toliau – ir Aiškinamasis raštas) nurodoma, jog Įstatymo projekto tikslas yra suteikti galimybę darbdaviui mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir už tuos darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, o Įstatymo projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Atsakovas pažymėjo, kad Aiškinamojo rašto 3 dalyje nurodyta, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 nuostata, jog priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, t. y. nuostata, suponuojanti, kad subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos. Panevėžio KAD tvirtino, kad Aiškinamajame rašte aiškiai išdėstytas įstatymo leidėjo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies aiškinimas, pagal kurį, tiek tuo metu, kai pareiškėjas prašė subsidijos, tiek ir bylos nagrinėjimo metu subsidija darbdaviui galėjo ir gali būti mokama tik už tuos darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.

II.

14.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15.       Teismas nustatė, kad:

15.1.                      Pareiškėjo pateiktais duomenimis, UAB „Darbius“, juridinio asmens kodas 303678870, vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą.

15.2.                      UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarė Laikinojo įdarbinimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini); 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėjas sudarė Darbdavių susitarimus su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini) dėl konkrečių šių įmonių darbuotojų perkėlimo darbui į UAB „Darbius“ bei 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. – laikinojo darbo sutartis su šiais buvusiais uždarųjų akcinių bendrovių (duomenys neskelbtini) darbuotojais.

15.3.                      UAB „Darbius“ 2020 m. liepos 14 d. parengė Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (toliau – ir Prašymas išmokėti subsidiją), ir jį 2020 m. liepos 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Pareiškėjas nurodytame prašyme pateikė duomenis apie 26 darbuotojus ir jiems paskelbtas prastovas, prie Prašymo išmokėti subsidiją pridėjo dokumentus apie prastovų paskelbimą. Panevėžio KAD patvirtino, kad dėl elektroninio pašto dėžutės veiklos sutrikimo UAB „Darbius“ pateikti dokumentai atsakovą pasiekė 2020 m. spalio 13 d.

15.4.                      Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priėmė Įsakymą Nr. V1(19.4)-3000, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“.

16.       Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos struktūrinio padalinio administracinio akto, priimto subsidijų darbo užmokesčiui, išmokėtam už darbuotojus, kuriems buvo paskelbtos prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y. dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbto karantino, skyrimo klausimais.

17.       Teismas pažymėjo, kad Panevėžio KAD veiklą reglamentuoja Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-190 patvirtinti Panevėžio klientų aptarnavimo departamento nuostatai. Atsižvelgus į šiuose nuostatuose Panevėžio KAD nustatytus uždavinius ir jų vykdymui pavestas funkcijas, daroma išvada, kad atsakovas, spręsdamas dėl darbdavio prašymo išmokėti subsidiją, veikia kaip viešojo administravimo subjektas.

18.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgusi į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. paskelbė karantiną.

19.       Teismas, įvertinęs UAB „Darbius“ ir Panevėžio KAD procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus, darė išvadą, kad bylos proceso dalyviai nekelia ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2020 m. liepos 14 d. parengtame Prašyme išmokėti subsidiją išvardintiems 26 darbuotojams 2020 m. birželio mėnesį įvairios trukmės prastovos buvo skelbiamos, remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šią aplinkybę patvirtino ir prie skundo pridėti UAB „Darbius“ vadovo pasirašyti 2020 m. birželio 4 d. ir birželio 5 d. įsakymai „Dėl prastovos“. Ginčo šalys skirtingai aiškino Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintų nuostatų turinį.

20.       Atsižvelgęs į Įsakymo ir Panevėžio KAD Pasvalio skyriaus 2020 m. spalio 16 d. rašte „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo“ nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad skundžiamas administracinis sprendimas neskirti UAB „Darbius“ subsidijos grindžiamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi ir faktine aplinkybe, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtose prastovose buvę pareiškėjo išvardinti darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio pareiškėjas pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po karantino paskelbimo.

21.       Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl įstatymų leidėjo valios, išreikštos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1, 2, 11, 12, 14, 15, 16, 19 straipsnių, III skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas). Teismas vertino, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu siekė nustatyti teisinį reguliavimą, kuris leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti įvairiose šalies ūkio srityje iki paskelbto karantino, bei skatinti darbdavius išlaikyti iki karantino paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.

22.       Išanalizavęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas, teismas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis nustatė, jog subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju – dėl šalyje paskelbto karantino. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtino ir tai, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, numatančią, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Aukščiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą.

23.       Be to, teismas darė išvadą, kad aukščiau aptartą leidėjo valią, patvirtino ir grupės Seimo narių parengto ir nustatyta tvarka 2020 m. spalio 16 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – ir Įstatymo projektas) Aiškinamasis raštas (toliau – ir Projekto aiškinamasis raštas).

24.       Teismas vertino, kad Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte yra aiškiai pasisakoma, jog Užimtumo įstatymo pakeitimų tikslas yra suteikti galimybę mokėti darbdaviui subsidiją darbo užmokesčiui ir už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, o šiame punkte apibrėždami Įstatymo projekto uždavinį, jo autoriai nurodė, kad šio projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Be to, išanalizavus Projekto aiškinamojo rašto 4-ąjį ir 7-ąjį punktus, buvo akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjai siūlo, atsisakius nuostatos, kuri suponuoja subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą tik už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, įtvirtinti nuostatą, kad subsidija darbo užmokesčiui bus mokama ir už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ir jie buvo įdarbinti ekstremaliosios situacijos laikotarpiu, po karantino paskelbimo dienos. Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, tokių įstatymo pakeitimų įgyvendinimas verslą ir jo plėtrą paveiks teigiamai, nes, darbdaviams, nukentėjusiems nuo COVID-19 viruso ekonomikai sukeltų padarinių, bus sudaryta galimybė gauti paramą, t. y. subsidiją darbo užmokesčiui už visus darbuotojus, kuriems paskelbta prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju.

25.       Taigi, teismo vertinimu, Įstatymo projekto rengėjai įžvelgė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti paramą tiems darbdaviams, kurie prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo.

26.       Apibendrinęs tai, kas nurodyta, teismas UAB „Darbius“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir jais nesirėmė.

27.       Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie UAB „Darbius“ sudarytas Laikinojo įdarbinimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini), UAB „Darbius“ ir darbuotojų 2020 m. kovo 25 d. ir balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, teismas darė išvadą, kad 2020 m. liepos 14 d. parengtame Prašyme išmokėti subsidiją išvardinti darbuotojai, kuriems 2020 m. birželio mėnesį buvo skelbiamos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prastovos, pagal sudarytas laikinojo darbo sutartis Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d. (1–15 eilutės) ir 2020 m. balandžio 30 d. (16–26 eilutės).

28.       UAB „Darbius“ teigimu, perkėlus darbuotojus pas laikinojo darbo naudotojus, t. y. į uždarąsias akcines bendroves (duomenys neskelbtini), išliko nepasikeitusios darbuotojų darbo sąlygos, įskaitant ir darbo užmokestį, nurodytą iki karantino paskelbimo dienos sudarytose darbo sutartyse, kuris išliko toks pats kaip ir su pareiškėju naujai sudarytose laikinojo darbo sutartyse. Pareiškėjo teigimu, dėl šios priežasties jo pateikti duomenys apie darbo sutartyse nurodytą darbo užmokestį buvo tinkami bei pakankami ir leido apskaičiuoti subsidiją.

29.       Pagal DK 66 straipsnį, laikinojo darbo sutartis yra viena iš darbo sutarčių rūšių. Laikinojo darbo sutarties sąvoka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. DK 73 straipsnio 1–3 punktai nustato, kad laikinojo darbo sutartyje, be šiame kodekse nustatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; darbo laiko normos.

30.       Teismas sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas reiškė, jog darbo santykiai pagal laikinojo darbo sutartis susiklosto tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio, kuriuo yra laikinojo įdarbinimo įmonė (nagrinėjamoje byloje – UAB „Darbius“); pagal sudarytą susitarimą, įtvirtintą laikinojo darbo sutartyje, laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai ir jam būdamas pavaldus, o įsipareigojimą už tai atlyginti prisiima laikinojo įdarbinimo įmonė.

31.       Išanalizavęs Bendrovės ir darbuotojų 2020 m. kovo 25 d. bei balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, darbuotojų su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini) (buvusiais darbdaviais) nutrauktas darbo sutartis, trišalius susitarimus dėl darbuotojų perkėlimo, teismas darė išvadą, kad darbuotojai, pradėję atitinkamai dirbti pas pareiškėją 2020 m. kovo 31 d. arba 2020 m. balandžio 30 d., darbo santykius su aukščiau išvardintais buvusiais darbdaviais buvo nutraukę atitinkamai 2020 m. kovo 30 d. arba 2020 m. balandžio 29 d. šalių susitarimu, remiantis DK 54 straipsniu. Atsižvelgęs į procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, teismas sprendė, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių tarp bylos proceso dalyvių ginčo nebuvo kilę.

32.       Remdamasis laikinojo darbo sutarties sudarymą reguliuojančiomis DK įtvirtintomis teisės normomis, teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog pas laikinojo darbo naudotojus pradėję dirbti darbuotojai, kurių darbdavys buvo UAB „Darbius“, su pastaruoju buvo susitarę dėl darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, kurios buvo tapačios pas buvusius darbdavius sulygtoms darbo sąlygoms, nesudarė pagrindo pareiškėjui pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą valstybės paramą.

33.       Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Panevėžio KAD, priimdamas Įsakymą, nepažeidė įstatymo viršenybės principo, Įsakymą pagrindė objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad darbuotojų, už kuriuos UAB „Darbius“ prašė išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui, darbo sutartys su šiuo darbdaviu buvo sudarytos po 2020 m. kovo 16 d., t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, o Prašymo išmokėti subsidiją 4-ajame stulpelyje yra nurodyti atlyginimai, kuriuos darbuotojai gavo po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, bei pagrįstai rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatomis. Teismo vertinimu, Įsakymas, kaip individualus administracinis aktas, atitiko taikomos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

34.        Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reguliavimu, teismas vertino, kad nėra pagrindo tenkinti skundo pagrindinį reikalavimą ir panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priimtą Įsakymo 1-ąjį punktą, kuriuo UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų metu. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą.

III.

35.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 

36.1.                      Dėl subsidijų, nurodytų Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, suteikimo pažymi, kad minėtoje nuostatoje nėra įtvirtintas joks teisinis reguliavimas, kuris numatytų, jog darbo santykiai su darbuotojais turi būti sudaryti dar iki paskelbiant ekstremalią situaciją ir (ar) karantiną. Dar daugiau, nuostatoje akcentuojama, kad prastovos metu mokėtas darbo užmokestis gali būti subsidijuojamas būtent tuomet, jei prastova yra nulemta paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino, t. y. sunkios ekonominės ir socialinės padėties, įvestų ribojimų ir draudimų, o darbdavys užuot atleidęs darbuotojus, išlaiko jų darbo vietas prastovų būdu. Vadinasi, įstatymo tikslas buvo ir yra skatinti darbdavius, kurie pasirinko ne atleisti darbuotojus ir taip didinti nedarbingumo lygį valstybėje, o užtikrino jiems darbo vietas. Nuostatoje nėra nurodytas reikalavimas, jog šie darbuotojai turėjo būti priimti dar iki paskelbiant karantiną ir (ar) ekstremalią situaciją. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad subsidija gali būti skiriama ir darbuotojų, kurie buvo priimti po 2020 m. kovo 16 d. darbo užmokesčiui subsidijuoti, tačiau svarbu, kad tokia prastova būtų suponuota būtent ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Vadinasi, nei Užimtumo įstatymas, nei DK nenurodo draudimo darbdaviams skelbti prastovą asmenims, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo, bei neįtvirtina draudimo tokiems darbdaviams skirti subsidijas dėl paskelbtų prastovų. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis nedetalizuoja subsidijos skyrimo tvarkos – jei subjektas atitinka jam numatytus reikalavimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną dėl jos paskelbė prastovas darbuotojams, nurodytiems Užimtumo įstatymo 25 str. 14 p., ir išlaikė asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas taip, kaip nurodyta šiame įstatyme), jam privalo būti mokama subsidija.

36.2.                      Nagrinėjamu atveju, laikiniesiems darbuotojams prastovos metu buvo mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, susiklosčiusioje situacijoje nėra aktualus Užimtumo įstatymo nurodytas draudimas, jog darbo užmokestis, mokėtas prastovos metu, negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, nes darbdavys prieš karantino bei ekstremalios situacijos paskelbimą negalėjo mokėti mažiau negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Taigi nėra jokio skirtumo, koks darbo užmokestis jiems būtų mokėtas prieš paskelbiant ekstremalią situaciją bei (ar) karantiną. Šiuo atveju, darbuotojai buvo įdarbinti tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jie dirbo pas senąjį darbdavį, o toks perkėlimas užtikrino, kad darbuotojai būtų ne atleisti, o dirbtų kaip laikinieji darbuotojai, suteikiant santykiams lankstumo. Taigi, atsakovas tiek Rašte, tiek procesiniuose dokumentuose nepagrįstai nurodė, o teismas iš esmės tam pritarė, kad neva neįmanoma apskaičiuoti subsidijos, nes negalima nustatyti darbo užmokesčio iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo, tačiau tai neatitinka tikrovės –  darbuotojams buvo mokamas minimalus darbo užmokestis. Nagrinėjamoje situacijoje yra itin svarbu atsižvelgti į faktą, jog naujai įdarbinti darbuotojai dirba tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki sudarant laikinojo darbo sutartis, t. y. nepasikeitė nei asmuo, kuriam jie atlieka darbo funkcijas, nei jų atliekamos funkcijos, nei darbo užmokestis. Taigi faktiškai, darbo santykiai buvo tęsiami.

36.3.                      Vadovaujantis tiek atsakovo, tiek teismo pateiktu Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies aiškinimu, būtų šiurkščiai apribotas laisvas verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimas sudaryti darbo teisinius santykius bei paneigta darbdavio galimybė reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje – atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, rinkos poreikiai, draudimai keičiasi itin dažnai ir neprognozuojamai, atitinkamai verslas (darbdaviai) turi teisę priimti sprendimus, kuriais įdarbinami nauji asmenys, o prireikus jiems skelbiama prastova. Toks nuostatos interpretavimas visiškai paneigtų įstatymo leidėjo valią – siekį, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių tiek socialinių, tiek ekonominių padarinių. Tiek atsakovas, tiek teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai ir nepagrįstai vertino įstatymų leidėjo valią ir tokiu vertinimu paneigė subsidijų skyrimo tikslą ir siekį.

36.4.                      Privaloma atsižvelgti į laikinojo darbo specifiką. Priėmus sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti subsidijas, yra susiklosčiusi diskriminacinė situacija, nes įmonės, už darbuotojus, kurie buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o laikinųjų darbuotojų atžvilgiu tokios subsidijos nebuvo skirtos. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad derybos dėl minėtų darbuotojų vyko gerokai prieš paskelbiant karantiną, todėl jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad vėliau reikšmingai sumažės užsakymų darbuotojams, o paskelbus prastovą jis negalės tikėtis valstybės paramos, jis nebūtų prisiėmęs tokios verslo rizikos.

36.5.                      Pareiškėjas tinkamai ir pagrįstai užpildė Prašymo dėl subsidijos stulpelį, kuriame prašoma pateikti informaciją apie darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį – jis išliko toks pats, todėl ši informacija yra tinkama ir pakankama, jog būtų apskaičiuota minėta subsidija. Šiame kontekste svarbu tai, kad darbdavys, elgdamasis sąžiningai, teisėtai ir, svarbiausia, siekiantis išlaikyti darbo vietas, pasirinko skelbti darbuotojams prastovas, o ne juos atleisti, kas lemtų, jog šie užimti asmenys neribotam laikui taptų bedarbiais, t. y. kad neatsirastų pasekmės, nurodytus įstatymo Aiškinamajame rašte. Taigi nepanaikinus Įsakymo bei teismo sprendimo, būtų pažeistas teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai.

37.       Atsakovas Panevėžio KAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

38.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

38.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir nenuginčijimą išvadą, jog įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintomis nuostatomis nustatė, kad <...> subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju - dėl šalyje paskelbto karantino. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina tai, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21  dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, numatančią, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Aukščiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą. Tokia įstatymo leidėjo valia yra išreikšta ir grupės Seimo narių parengtame ir įregistruotame 2020 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XIII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte. Teismas vertino, jog šiame projekte aiškiai yra pasisakyta, kad dabar galiojančios Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatos nesuteikia teisės darbdaviams, skelbusiems prastovas po karantino paskelbimo įdarbintiems darbuotojams, gauti už juos subsidijas darbo užmokesčiui.

38.2.                      Atsakovas kategoriškai nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsisakius skirti subsidiją darbo užmokesčiui, laikini darbuotojai yra diskriminuojami, kadangi subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus nebuvo skirtos visai dėl kitų priežasčių, o ne dėl to, jog šie darbuotojai dirba laikinojo įdarbinimo įmonėje. Tokiu būdu, pareiškėjas bando iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis.

38.3.                      Pareiškėjas teigia, jog nepanaikinus teismo sprendimo, būtų pažeisti teisėtų lūkesčių principai. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje aiškiai nurodyta sąlyga, jog apskaičiuojant subsidijos darbo užmokesčiui dydį turi būti atsižvelgiama į užimto asmens darbo sutartyje iki karantino paskelbimo dienos nustatytą darbo užmokestį, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo susiformuoti nepagrįstam lūkesčiui, kad apskaičiuojant subsidijos dydį, nebūtų atsižvelgiama į minėtos nuostatos reikalavimus. Užimtumo įstatyme ir Apraše nesant aiškiai įtvirtintos nuostatos dėl galimybės apskaičiuoti subsidijos darbo užmokesčiui dydį nuo užimto asmens darbo sutartyje po karantino ir (ar) ekstremaliosios situacijos paskelbimo dienos nustatyto darbo užmokesčio, Užimtumo tarnyba, priimdama pareiškėjo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai, tai yra, ultra vires (viršydama įgaliojimus), kadangi yra draudžiama viešojo administravimo subjektui laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės, kuriai būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, normas.

38.4.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

39.       Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2020 m. spalio 16 d. įsakymo Nr.V1(19.4)-3000 teisėtumo ir pagrįstumo.

40.       UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarė Laikinojo įdarbinimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini).

41.       Pareiškėjas 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. sudarė Darbdavių susitarimus su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (duomenys neskelbtini) dėl konkrečių šių įmonių darbuotojų perkėlimo darbui į UAB „Darbius“ bei 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. – laikinojo darbo sutartis su šiais buvusiais uždarųjų akcinių bendrovių (duomenys neskelbtini) darbuotojais.

42.       Pareiškėjas 2020 m. liepos 15 d. pateikė Panevėžio KAD Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Pareiškėjas nurodytame prašyme pateikė duomenis apie 26 darbuotojus ir jiems paskelbtas prastovas, prie Prašymo išmokėti subsidiją pridėjo dokumentus apie prastovų paskelbimą.

43.       Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priėmė Įsakymą Nr. V1(19.4)-3000, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“.

44.       Panevėžio KAD Pasvalio skyriaus 2020 m. spalio 16 d. rašte „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo“ nurodyta, jog administracinis sprendimas neskirti UAB „Darbius“ subsidijos grindžiamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, nes DK  47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtose prastovose pareiškėjo nurodyti darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio pareiškėjas pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po karantino paskelbimo.

45.       Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3005 redakcija, galiojusi iki 2021 m. sausio 1 d.) nustatė, jog darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Jeigu užimtam asmeniui prastova Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta ne visą mėnesio darbo laiką, subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas proporcingai darbdavio paskelbtam užimto asmens prastovos laikui. Darbdaviai, kuriems buvo mokama subsidija darbo užmokesčiui šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, turi išlaikyti ne mažiau kaip 50 procentų darbo vietų ne trumpiau kaip 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos.

46.       Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. buvo paskelbtas karantinas.

47.       Darbdaviui, norinčiam gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytas subsidijas darbo užmokesčiui, būtina Užimtumo tarnybai pateikti įrodymus, kad jis yra paskelbęs prastovą, kurią sąlygojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas paskelbti ekstremaliąją situaciją arba karantiną; kad jis toliau išlaiko šias darbo vietas; ir kad šių darbuotojų darbo užmokestis atitinka nustatytus reikalavimus – be kita ko, nėra didesnis nei iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Sistemiškai bei teleologiškai vertinant šias būtinas sąlygas, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad subsidijos skiriamos tų darbuotojų, kurių darbo vietos egzistavo pas konkretų darbdavį iki ekstremalios situacijos ar karantino paskelbimo ir yra toliau išlaikomos tokios situacijos ar karantino metu, darbo užmokesčiui subsidijuoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje eA-2624-552/2021).

48.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos faktiniais duomenimis nustatė, kad 2020 m. liepos 14 d. parengtame Prašyme išmokėti subsidiją išvardinti darbuotojai, kuriems 2020 m. birželio mėnesį buvo skelbiamos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prastovos, pagal sudarytas laikinojo darbo sutartis Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d. (1–15 eilutės) ir 2020 m. balandžio 30 d. (16–26 eilutės). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

49.       Kadangi pareiškėjas atsakovo prašė skirti subsidijas darbo užmokesčiui tų darbuotojų, su kuriais darbo sutartys buvo sudarytos po Vyriausybės sprendimo paskelbti karantiną, t. y. jo prašyme nurodytos aplinkybės neatitiko teisės aktais nustatytų sąlygų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Įsakymu netenkino minėto pareiškėjo prašymo. Ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

50.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys