Administracinė byla Nr. I-488-406/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02117-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.2; 55.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant pareiškėjui G. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas G. S. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2016 metų netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Teigė, jog konfliktinės situacijos dažnai kildavo esant psichologiniams ir fiziniams nepatogumams. Patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, stresą. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 7-10) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. atskirais laiko tarpais pareiškėjas gyveno Chirurgijos ir Vidaus ligų skyrių palatose Nr. 18, Nr. 19, Nr. 23, Nr. 24, ir Nr. 27. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, temperatūra, santykinė drėgmė, natūralus apšvietimas atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus, rūkymo faktų nustatyta nebuvo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. (b. l. 7).
Nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. kovo 7 d. ir nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27. Palatos Nr. 27 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos ir 2 dviaukštės lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,03 kv. m (21,25/7) ploto (b.l. 13).
Nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 27 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23. Palatos Nr. 23 plotas buvo 8,80 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (2 dviaukštės lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,2 kv. m (8,80/4) ploto (b. l. 13).
Pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus baudos izoliatoriaus kamerų tipo palatoje. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą duomenų apie šios palatos gyvenamąjį plotą bei joje buvusių lovų skaičių. Atsižvelgiant į tai, teismas laiko, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio per mažo ploto šiuo laikotarpiu lieka nepaneigti, todėl vertintini pareiškėjo naudai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjas atliko bausmę Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19, kurios plotas buvo 7,19 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (1 vieno aukšto lova ir 1 dviaukštė lova), todėl pareiškėjui teko 2,39 kv. m (7,19/3) ploto (b. l. 13).
Nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27. Palatos Nr. 27 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos ir 2 dviaukštės lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,03 kv. m (21,25/7) ploto (b. l. 13).
Pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. bausmę atlikinėjo Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 18, kurios plotas buvo 7,33 kv. m, įrengtos 1 miegamoji vieta (1 vieno aukšto lova), todėl pareiškėjui palatoje teko 7,33 kv. m (7,33/1) ploto (b. l. 14).
Nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,31 kv. m (21,25/4) ploto (b. l. 14).
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo visą laiką, t.y. 81 parą, tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas teigia, kad LAVL gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, jautėsi blogas kvapas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (13.3.)-PA-694 konstatuota, kad LAVL 23-oje kameros tipo palatoje vėdinimas užtikrinamas per langus, temperatūra siekė 18,6 °C, santykinė oro drėgmė buvo 37,7 proc. (b.l. 29-30), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 27 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-1749 nustatyta, kad LAVL 18-oje ir 27-oje kameros tipo palatose langai pritaikyti vėdinimui (b.l. 31-32), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-420 konstatuota, kad LAVL kameroje - palatoje Nr. 24 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus (b.l. 38-39). Taip pat atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, kadangi įstaigoje nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos (b.l. 8). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės ir žemos temperatūros, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos normos HN 134:2015 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas turi būti įrengtas visose patalpose, išskyrus kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 valandas. Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalpų natūralaus apšvietimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą, dėl kameroje esančios tamsos, ar į kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų.
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą, t.y. asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pažymėtina, jog kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos įvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija). Kratų laisvės atėmimo vietose tikslas apibrėžtas Instrukcijos 148 punkte, kuriame nurodyta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Instrukcijos 149 punkte nurodyta, jog kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 150 punktas numato, kad patalpų kratos gali būti planinės ir neplaninės, o atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 p.).
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, kad į bylą pateiktu 2015 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-2119 konstatuota, jog patikrinimo metu LAVL kameroje-palatoje Nr. 27 bei bendro naudojimo patalpose (koridoriuose) rūkymo faktų nenustatyta (b.l. 33-34). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b.l. 40), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 81 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 10000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (81 parą pareiškėjui teko nuo 2,2 kv. m. iki 3,03 kv. m ploto), tai, kad šį ginčo laikotarpį pareiškėjas minėtomis sąlygomis buvo laikomas atskirais laiko tarpais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 570 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 570 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas