Baudžiamoji byla Nr. 1A-569-1020/2019             

                                                                                            Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00344-2017-6

        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1.;

        2.1.6.2.4.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.;    

2.3.4.8.                                                                                                (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,

dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko, 

nuteistosios J. G. gynėjui advokatui Dariui Stalioniui,

nukentėjusiosios G. A. įstatyminei atstovei I. P. (anksčiau – I. A.),

        viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, per bausmės laiką uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja G. A. ir įpareigojant kiekvieną dieną nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.  

        Iš J. G. nukentėjusiosios G. A. naudai priteista 900 EUR neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       J. G. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 metų pabaigos iki 2012 m. lapkričio 15 d., mažametės G. A., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje persekiodama jos mamą I. A., šią užgauliodama ir vadindama necenzūriniais žodžiais, puldama ir daužydama I. A. vairuojamą automobilį, kuriame būdavo ir nukentėjusioji G. A., šiai mažametei sukeldama išgąstį ir baimę savo žvilgsniais ir priešišku elgesiu mokykloje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, taip pat 2012 m. spalio 26 d. apie 19.30 val. prie namo (duomenys neskelbtini), girdint ir matant mažametėms G. A. ir K. A., gim. (duomenys neskelbtini), įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais jų mamą I. A., kuriai apie 22.30 val. su vaikais išvažiavus iš namo, (duomenys neskelbtini), J. G. savo automobiliu važiavo iš paskos, priartėjusi per mažą ir nesaugų atstumą sukėlė G. A. ir K. A. išgąstį, o 2012 m. spalio 28 d. apie 22.00 val. I. A. su dukromis atvažiavus namo, (duomenys neskelbtini), automobiliu užblokavo kelią, pribėgo prie pastarosios automobilio, planšetiniu kompiuteriu filmavo ją ir jos dukras, daužė automobilio langus ir stogą, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo I. A., tuo vėl sukeldama G. A. ir K. A. išgąstį. Dėl tokio J. G. elgesio, nuolatinio streso, išgąsčio, nesaugumo, atsiradusios nemigos ir kitų psichologinių sutrikimų G. A. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. sausio 31 d. buvo nustatyti ir diagnozuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamais įvykiais ir atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį. Šiais veiksmais J. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.

II.       Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Nuteistoji J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, veikoje nesant BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. 

2.1.       Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantės veiksmus, ji nepadarė priešiškų veiksmų nukentėjusiosios G. A. atžvilgiu, kurie būtų galėję sukelti išgąstį ir kitas žalingas pasekmes. Apeliantės teigimu, ji niekada tiesiogiai su nukentėjusiąja nekontaktavo, niekada minėtu laikotarpiu su ja nebendravo, nebuvo jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti mergaitės išgąstį ir sutrikdyti jos psichiką. Nebuvo minčių ir siekio sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Jos ir vaikų tėvo Ž. P. santykiai buvo įtempti, spręstas ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tuo laikotarpiu Ž. P. gyveno su nukentėjusiosios motina I. A.. 2012 m. spalio 26 d. Ž. P. pagal sutartą grafiką turėjo atvežti jos sūnų, tačiau to nepadarė, todėl ji nuvyko pasikalbėti su I. A. tam, kad išsiaiškintų, kur yra jos sūnus. Buvo susijaudinusi, galėjo kalbėti šiek tiek pakeltu tonu, tačiau I. A. neįžeidinėjo. Apeliantė nurodo, kad I. A. dėl jos veiksmų 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi į policiją, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir nurodyta kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Apeliantės nuomone, jeigu jos veiksmuose būtų buvę kokio nors nusikaltimo požymiai, tikėtina, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas arba I. A. būtų kreipusis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau pakartotinai į tyrimo įstaigą kreipėsi tik praėjus 7 metams. Anot apeliantės, akivaizdu, kad šis procesas galėjo būti „nupirktas“ ir inicijuotas Ž. P. siekiant iš jos atimti vaikus, kad tik ji būtų pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, kurios nepadarė. Be to, pirmosios instancijos teismas vienu atveju nurodo, kad yra vertinami tik keli konkretūs įvykiai, tačiau vėliau, rašydamas motyvus, dėl jos kaltės nurodo apie jos daugiaepizodes veikas. Todėl lieka neaišku, ar jos kaltė grindžiama daugiaepizodais ar konkrečiais veiksmais.

2.2.       Apeliantės nuomone, nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeisti betarpiškumo, rungtyniškumo, objektyvumo principai, kadangi teismo posėdžio metu nebuvo apklausta nukentėjusioji, todėl teismas negalėjo įsitikinti nukentėjusiosios parodymų teisingumu, nebuvo suteiktos sąlygos J. G. pateikti nukentėjusiajai klausimus. Skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta nukentėjusiosios apklausa laikytina tinkama, kadangi apeliantė galėjo joje dalyvauti ir užduoti klausimus, o to nepadarydama prarado šią teisę. Apeliantė nurodo, kad apie apklausą jai buvo pranešta likus vienai dienai, ji yra dviejų vaikų motina, todėl negalėjo dalyvauti. Apeliantės manymu, apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta formaliai, nes jis neturėjo visos bylos medžiagos, nebuvo į ją įsigilinęs, todėl negalėjo užduoti klausimų ir išsiaiškinti visų aplinkybių, kaip tai galėtų padaryti teisėjas, kuris nagrinėja bylą teisme. Apeliantė nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra tendencingi ir nukreipti prieš ją. J. G. atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji po beveik 7 metų puikiai prisimena ir smulkiai apibūdina visas įvykio aplinkybes, neužsikerta, tačiau prokurorui uždavus šalutinius klausimus į juos atsakyti negali. Todėl apeliantei kyla abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo.

2.3.       Apeliantė taip pat ginčija byloje esantį ekspertizės aktą, kuris, jos nuomone, yra tendencingas, paviršutiniškas, pateiktų klausimų formuluotės yra netinkamos, juo konstatuojama, kad egzistavo prokuroro ir I. A. nurodomos aplinkybės ir kad jas įvykdė apeliantė, nors tuo metu vis dar vyko ikiteisminis tyrimas. Skunde pažymima, kad prokuroras apeliantei nepateikė siūlymo prieš skiriant ekspertizę pateikti klausimus, į kuriuos ji norėtų gauti atsakymus. Apeliantė taip pat kelia klausimą, ar ekspertizės akte aptariamus sutrikimus galėjo tiesiogiai lemti jos atlikti veiksmai, ar tai buvo praeities įvykių pasekmė – 2012 m. įvykusios nukentėjusiosios tėvų skyrybos, jos dėdės mirtis 2010 m. Šių aplinkybių įtaka nukentėjusiosios sveikatai aptarta nebuvo. Apeliantės nuomone, ekspertai turėjo užduoti kitokius klausimus ir stengtis kitaip gauti atsakymus, kadangi nukentėjusiosios vartojamos sąvokos, nėra būdingos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikui, tuo tarpu apklausiamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikas jaučia kitokius patyrimus ir emocijas. Ekspertizė, J. G. teigimu, apskritai atlikta paviršutiniškai ir nesiekiant gauti objektyvių atsakymų. Apeliantė nurodo, kad ekspertizės akte yra daug faktinių aplinkybių neatitikimų, pavyzdžiui, nukentėjusioji nurodo, kad pas psichologus lankėsi daugiau kaip metus, tuo tarpu byloje esantys duomenys rodo trumpesnį laikotarpį. Apeliantei taip pat kyla abejonių dėl ekspertės R. D. objektyvumo, kadangi ji atliko ekspertizę apeliantės ir Ž. P. civilinėje byloje, tačiau nuo ekspertizės nenusišalino. Be to, skunde nurodoma, kad I. A. pati yra gydytoja, todėl neatmestina galimybė, kad nukentėjusiosios motina ir ekspertė yra pažįstamos. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjo pozicija jos atžvilgiu buvo suformuota iš anksto, jos prašymai buvo atmetami, nepagrįstai teigiama, kad apeliantės dukros liudytojos G. P. pateikti paaiškinimai yra tendencingi.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

      Nuteistosios J. G. apeliacinis skundas atmestinas

4.       Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apylinkės teismas, remdamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstai pripažino, jog būtent J. G., veikdama neatsargia kaltės forma, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios G. A. sveikatą, jos veika kvalifikuota tinkamai, o paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.

Dėl įrodymų vertinimo

5.       Įrodymų vertinimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis; LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013). 

6.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).  

7.       Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, apygardos teismas pasisako dėl pagrindinių nuteistosios skunde nurodomų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikšmės bei įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

8.       Visų pirma apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės parodymus ir laikė juos patikimais, o jos pačios parodymus atmetė ir jais nesirėmė bei nenurodė tokio sprendimo argumentų. Apeliantės manymu, nukentėjusioji buvo paveikta motinos, būtent todėl praėjus 7 metams po įvykių smulkiai atsiminė nagrinėjamų įvykių aplinkybes. 

9.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių nukentėjusiosios parodymų turinį, negali sutikti su teiginiu, jog nukentėjusioji nurodė itin detalius parodymus, kas aiškiai bylotų apie galimą motinos poveikį jai. Pažymėtina, jog nepilnametė apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip ir būdinga jos amžiaus asmeniui, pakankamai bendromis frazėmis nurodė jos atžvilgiu J. G. atliktus veiksmus – piktai į ją žiūrėta; šūkauta; vartoti negražūs žodžiai; kalbėta agresyviai ir piktai; daužyta į jų automobilio langus; pradėta prie jos lįsti (t. 1, b. l. 85–88). Toks nepilnametės parodymų turinys, apygardos teismo įsitikinimu, atitinka jos amžių bei brandą, o tai, kad mergaitė šiuos veiksmus prisimena, turint omenyje galimai tuo metu jos patirtus neigiamus potyrius, atsižvelgiant ir į ekspertų paaiškinimus, savaime nerodo jos parodymų nepatikimumo.  

10.       Teisėjų kolegija, vertindama asmenų parodymus turėjo omenyje susiklosčiusius dviejų konfliktuojančių pusių santykius: vienoje konflikto pusėje – nukentėjusioji, jos motina ir jos dabartinis vyras; kitoje nuteistoji. Tokioje situacijoje didelę reikšmę teismo išvadoms turi asmenų, kurie neturi tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, parodymai. Apygardos teismo vertinimu, būtent šie duomenys patvirtina nukentėjusiosios ir jos įstatyminės parodymus dėl įvykio aplinkybių ir J. G. neteisėtų veiksmų.

11.       Vienas iš tokių asmenų yra byloje apklaustas liudytojas V. M., kuris I. A. prašymu yra ją su vaikais lydėjęs iki namų (važiavo savo automobiliu paskui I. A. vairuojamą automobilį). Liudytojas nurodė, kad privažiavus prie I. A. namų, čia stovėjo kitas automobilis, trukdantis jai įvažiuoti į savo kiemą. Iš minėto automobilio išlipo J. G. ir pradėjo belsti į I. A. automobilį; po to įbėgo į I. A. kiemą, ją pradėjo įžeidinėti, vadino necenzūriniais žodžiais, mojavo rankomis, su planšete viską filmavo, o tuo metu vaikai stovėjo ir verkė bei matėsi, kad G. A. buvo streso būsenoje (t. 2, b. l. 107-108).

12.       Pabrėžtini ir liudytojos I. K. parodymai apie tai, kad po minėto įvykio nakvodama pas juos, G. A. bijojo miegoti be įjungtos elektros, gėrė vaistus, nors iki tol nekart pas juos nakvojant, viskas buvo gerai; po to taip dažnai ji nepasilikdavo nakvoti (t. 2, b. l. 105).

13.       Liudytoja V. G. nurodė, kad atvykus po pamokų pasiimti vaikų buvo pora atvejų, kada J. G. sukėlė skandalą – prie visų tėvų, vaikų akivaizdoje šaukdavo ant I. A., kad ši nuviliojo vyrą; o vienos šventės metu matė, kaip salėje J. G. fotografavo I. A. (t. 2, b. l. 106–107).

14.       Taigi proceso baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymai patvirtinta nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės poziciją, kad G. A. akivaizdoje J. G. elgėsi agresyviai, sukėlė nukentėjusiosios išgąstį bei po to sekusį nerimą ir baimę. J. G. pozicijos apie įvykio aplinkybes, neva ji tik kalbėjo pakeltu tonu ir neįžeidinėjo I. A. – nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys ir paneigia jau minėtų asmenų parodymai, jau nekalbant apie nukentėjusiosios ir jos motinos parodymus.

15.       Be to, liudytojų V. M., I. K. ir V. G. parodymai yra aktualūs atmetant ir J. G. gynybinę versiją, kad nukentėjusiosios psichologiniai sutrikimai buvo nulemti galimai prieš šioje byloje aptariamus įvykius ištikusios nukentėjusiosios motinos brolio mirties ar 2012 metais vykusių nukentėjusiosios tėvų skyrybų. Vien iš I. K. parodymų, kuriais netikėti pagrindo teisėjų kolegija neturi, matyti, kad liudytoja iki minėto konflikto, G. A. psichologinių problemų nepastebėjusi. Be to, J. G. nurodo netikslų laiką, kuriuo metu vyko nukentėjusiosios tėvų skyrybos. Konflikte nedalyvavęs liudytojas D. A. nurodė, kad jo skyrybos su I. A. įvyko ne 2012 metais, tačiau dar 2011 m. rugsėjo mėnesį (t. 2, b. l. 108) – taigi dar prieš J. G. inkriminuojamų veiksmų atlikimą.

16.       Turint omenyje, kad 2012 m. spalio 28 d. J. G. neteisėtus veiksmus prie nukentėjusiosios namų patvirtino ir liudytojas V. M., šiuo atveju itin aktualus byloje esantis VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių psichiatro 2012 m. lapkričio 15 d. medicininių dokumentų išrašas (t. 1, b. l. 21). Iš šio dokumento matyti, kad I. A. dėl dukros psichiatrinės konsultacijos kreipėsi praėjus tik kelioms savaitėms nuo minėto įvykio. Išraše matyti, kad psichiatrė iš tiesų pastebėjo mergaitės nesaugumo ir persekiojimo jausmą, sustiprėjusią naktinę baimę, kas atsispindėjo ne tik iš jos pasakojimų apie jos, sesers ir mamos užpuolimą ir patirtą baimę, bet ir iš mergaitės piešinių. Specialistė mergaitei diagnozavo emocijų sutrikimus ir taikė gydymą. Teismo posėdžio metu gydytoja S. S. tokias išvadas patvirtino. Atsižvelgus į tokią įvykių chronologiją, bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymus, į tai, kad iki šio vizito pas gydytoją G. A. emocijų sutrikimai nebuvo nustatyti, apygardos teismas iš esmės neabejoja, kad būtent J. G. veiksmai, o ne kitų faktorių įtaka, nulėmė nukentėjusiosios sveikatos sutrikimus.

17.       Tokią apygardos teismo išvadą tik dar labiau sustiprina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-76/2018. Jame be kita ko nurodyta, kad: G. A. 2012 m. lapkričio 15 d. – 2013 m. sausio 31 d. laikotarpiu buvo konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8; tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais; šie sutrikimai G. A. buvo konstatuojami ilgiau nei 10 dienų; G. A. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (t. 1, b. l. 112-119). Tokias išvadas ekspertizės aktą surašiusios ekspertės patvirtino ir apklaustos teisiamajame posėdyje. Pasak ekspertės R. D., tai, kad praeityje mergaitė turėjo kažkokių baimių, nereiškia, kad ji negalėjo išsigąsti; anksčiau buvusios baimės nėra pakankamos, kad atsirastų kiti sutrikimai; aptariami įvykiai – elgesys prie (duomenys neskelbtini) teatro, prie namų, prie draugų ir pan. – tikrai turėjo įtakos mergaitės būklei (t. 2, b. l. 87). Atsižvelgdama į ekspertizės akto turinį ir eksperčių paaiškinimus, teisėjų kolegija iš esmės laiko įrodyta, kad J. G. veiksmai buvo G. A. konstatuotų emocijų sutrikimų priežastimi.

18.       Tokios išvados kontekste apygardos teismas neabejoja J. G. pozicija, kad ji nesiekė sutrikdyti G. A. sveikatos, tačiau, kaip jau teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jai tai ir nėra inkriminuojama. Kitaip tariant, J. G. pripažinta kalta dėl šių padarinių sukėlimo veikiant neatsargiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, belsdama į A. automobilį, jame esant mergaitėms, mergaičių motiną jų akivaizdoje išvadindama necenzūriniais žodžiais, ribodama patekimą į namus, mojuodama rankomis, filmuodama ir atlikdama kitus veiksmus, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti neigiami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nuteistoji pervertino aplinkybę, kad jos veiksmai daugiausia buvo nukreipti nukentėjusiosios motinos atžvilgiu ir nepagrįstai tikėjosi, jog jos dukrai šie veiksmai nepadarys žalos. Apygardos teismas taip pat palaiko apylinkės teismo poziciją, kad nuteistosios jausmai po skyrybų bei dėl to kylančios pasekmės, nesuteikė jai pagrindo elgtis pavojingai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu.

19.       Apygardos teismas kaip nepagrįstus atmeta J. G. teiginius dėl baudžiamojo proceso neteisėtumo. Teiginiai, kad procesas yra tik buvusio vyro kerštas ir siekis atimti jos vaikus, o valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė „nupirkta“, tėra subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti J. G. vertinimai. J. G. elgesį, kaip aiškiai netinkamą, vertino jau minėti mažiausiai suinteresuoti asmenys, jos veiksmų teisinį vertinimą atliko ne tik prokurorė, bet ir teismas, tą darydamas nešališkai įvertinęs visus byloje surinktus duomenis. Versija, kad tuo atveju, jei ji būtų padariusi nusikaltimą, I. A. dar 2012 metų pabaigoje (po tai, kai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos įžeidimo) būtų kreipusis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tėra tik prielaida. Viena vertus, minėtu atveju I. A. į teisėsaugą 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi ne dėl dukros sveikatos, o dėl jos pačios įžeidimo (t. 1, b. l. 29–30). Kita vertus, dar 2012 m. gruodžio 29 d. I. A., t. y. po konsultacijos pas psichiatrę, kreipėsi dėl tyrimo pradėjimo J. G. nesunkiai sutrikdžius G. A. sveikatą (t 1, b. l. 44-48). Tyrimą minėtu atveju atsisakyta pradėti nepakakus duomenų, kad J. G. sveikatos sutrikdymą padarė tyčia. Turint omenyje, jog teismai įžvelgė neatsargų J. G. veikimą sutrikdant G. A. sveikatą, akivaizdu, kad baudžiamojo proceso nepradėjimą anksčiau nulėmė ne nuo I. A., kuri nėra teisininkė, valios priklausančios aplinkybės. Priešingai, pastaroji dėl minėto klausimo po 5 metų vėl kreipėsi į prokuratūrą, pateikdama naujų tyrimui aktualių duomenų ir kaip nurodė teisme, taip pat įvertinusi ir pasikeitusią smurto vaikų atžvilgiu sampratą. Dėl to apygardos teismas neįžvelgia pagrindo konstatuoti, jog minėtas procesas yra neteisėtas – jį pradėti nukentėjusiosios atstovė siekė iškart po įvykio.

20.       Taigi, apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymai atitinka nešališkų liudytojų parodymus bei kitus objektyvius duomenis ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, pakankamą daryti išvadai, jog J. G. padarė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl teismo ir ekspertės šališkumo bei nuteistosios teisių pažeidimų

21.       Apeliantės įsitikinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jos teisė į gynybą ir sąžiningą procesą – teismo posėdyje nebuvo apklausta nukentėjusioji, o kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiosios apklausoje ji nedalyvavo, apylinkės teismo sprendimas atsisakant apklausti nukentėjusiąją teisme rodo jo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia nukentėjusiosios pozicija nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas procese veikė ne šališkai, o siekdamas užtikrinti procesą, kuris geriausiai atitiktų vaiko interesus. 

22.       Sprendžiant dėl to, kaip vertinti atvejį, kai įtariamasis (kaltinamasis) jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų, pažymėtina aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LAT praktika. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. EŽTT jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Analogišką išvadą EŽTT daro ir tais atvejais, kai tokia reikšmė suteikiama anonimiškai liudijusio asmens parodymams (žr. 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Unterpertinger prieš Austriją, 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kostovski prieš Nyderlandus, 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Delta prieš Prancūziją, 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Saidi prieš Prancūziją, 1997 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Van Mechelen ir kt. prieš Nyderlandus, 2001 m. vasario 27 d sprendimą byloje Luca prieš Italiją, 2006 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Krasniki prieš Čekiją ir kt.; taip pat LAT 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1. Teismų praktika, 2007, Nr. 27.)

23.       Pirmiausia, skirtingai nei teigia nuteistoji, tyrimo pareigūnai iš anksto visais įmanomais būdais ją informavo apie 2018 m. spalio 3 d. 13.30 val. vyksiantį teismo posėdį, kuriame turėjo įvykti nepilnametės nukentėjusiosios apklausa. Nors J. G. teigia, kad apie posėdį jai buvo pranešta tik jo išvakarėse ir todėl ji neturėjo galimybės atvykti, bylos duomenys rodo kitaip. Iš 2018 m. spalio 2 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog dar 2018 m. spalio 1 d. apie 16.00 val., t. y. likus 2 dienoms iki posėdžio, telefonu buvo susisiekta su J. G. ir jai pranešta apie posėdžio laiką ir teisę dalyvauti šioje apklausoje. Minėtame tarnybiniame pranešime taipogi nurodoma, kad 2018 m. spalio 2 d. įtariamajai į jos namus buvo atvežtas ir pranešimas apie apklausą, paliktas duryse. Galiausiai pranešimas apie apklausą buvo išsiųstas ir elektroniniu paštu bei apie apklausą ji informuota SMS žinute (t. 1, b. l. 79-80). Visgi apklausoje nuteistoji nepasirodė ir apie savo negalėjimą dalyvauti posėdyje taipogi nepranešė bei neprašė pakeisti apklausos laiko. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pati nuteistoji nebuvo pakankamai atidi įgyvendindama savo procesines teises bei jomis nesirūpino, kas – o ne nuo jos valios nepriklausančios aplinkybės – ir nulėmė jos nedalyvavimą minėtame teismo posėdyje.

24.       Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti mažiausiai nepilnamečius proceso dalyvius traumuojančias baudžiamojo proceso taisykles, numatė ir nuostatas, jog nepilnamečiai vaikai baudžiamajame procese paprastai apklausiami vieną kartą (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Būtent todėl tokia apklausa atliekama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, būtent todėl apie tokią apklausą pranešama kitiems proceso dalyviams, kurie galimai turėdami klausimų tokiam asmeniui, vėliau gali neturėti galimybės apklausti tokį asmenį dar kartą. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti tiek nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo interesus, tiek nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens interesus. Įstatymas nedraudžia atlikti pakartotinę nepilnamečio asmens apklausą, tačiau tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal įstatymų leidėjo aiškiai išreikštą poziciją, tai paprastai daroma tik išimtiniais atvejais (BPK 283 straipsnio 3 dalis: „Kai išimtiniais atvejais būtina <...>“). Būtent tuo ir buvo paremtas apylinkės teismo sprendimas pakartotinai teisme nukentėjusiosios neapklausti (t. 2, b. l. 74; 89). Taigi apylinkės teismas, atmesdamas nuteistosios prašymą dėl nepilnametės nukentėjusiosios apklausos teisme, įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes (pvz. galimybę padaryti žalą nukentėjusiajai) bei pačios kaltinamosios elgesį ikiteisminio tyrimo metu, todėl atmestinas ir deklaratyvus nuteistosios teiginys, kad tokį sprendimą apylinkės teismas priėmė būdamas tendencingas.

25.       Visgi esminiu argumentu, neleidžiančiu konstatuoti EŽTK nuostatų ir nuteistosios teisių pažeidimo, yra tai, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo vieninteliai ir lemtingi sprendžiant J. G. kaltės klausimą. Jos kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų, tačiau ir suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių asmenų parodymais, medicininiais dokumentais, ekspertizės aktu ir kitais duomenimis, kuriais buvo patikrinti nukentėjusiosios parodymai bei patvirtintas jų patikimumas. Dėl to kalbėti apie galimus nuteistosios teisių pažeidimus nėra pagrindo – interesas apsaugoti pažeidžiamą nepilnametį šiuo atveju esminis ir nusveria nuteistosios teisę užduoti papildomus ir kitų proceso dalyvių neužduotus klausimus nepilnametei, kuri jau davė parodymus apie visas esmines bylos aplinkybes.

26.       Panašiai pasisakytina ir dėl apeliantės argumento, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimus ekspertėms, iki joms pateikiant ekspertizės aktą. Kad apie tokio veiksmo atlikimą J. G. nebuvo pranešta, abejonių nekyla. Visgi nuteistoji teisiamajame posėdyje turėjo teisę užduoti klausimus ekspertizės aktą pateikusioms ekspertėms ir šia teise aktyviai naudojosi (pvz. buvo aiškintasi dėl galimų kitų veiksnių įtakos nukentėjusiosios būklei ir dėl dalies kitų apeliantės skunde nurodomų aspektų). Apygardos teismas, nors ir kritiškai vertindamas prokuroro sprendimą apie planuojamą atlikti ekspertizę nepranešti J. G., konstatuoja, jog galimi pažeidimai buvo ištaisyti teisiamajame posėdyje. Iš posėdžio protokolo matyti, kad eksperčių apklausos buvo išsamios, proceso dalyviai turėjo teisę užduoti joms klausimus, procesas buvo rungtyniškas, todėl šio procedūrinio reikalavimo nesilaikymas (galimai tyrimo metu J. G. statusas buvo įvertintas formaliai – tuo metu ji nebuvo įtariamąja) minėto veiksmo ir jo rezultatų nedaro negaliojančiais.

27.       Teismas įvertinęs visų trijų medicinos specialisčių paaiškinimus teisme, taip pat ir posėdyje apklaustos ekspertės R. D. paaiškinimus bei papasakotas aplinkybes apie jos teiktas išvadas kitoje byloje, atmeta apeliantės teiginius dėl šios ekspertės šališkumo. Lietuvoje asmens dalyvavimas kitose su tais pačiais asmenimis susijusiose bylose nėra retas atvejis (tiek ekspertai, tiek prokurorai, tiek advokatai ir teisėjai neretai dalyvauja tų pačių asmenų bylose), tačiau tai neleidžia automatiškai daryti išvados, jog kitoje byloje dalyvavęs subjektas yra kaip nors suinteresuotas ar šališkas. Toks asmens dalyvavimas kitoje byloje vertinamas visų kitų svarbių aplinkybių kontekste. Šiuo atveju, pabrėžtina, jog ne ekspertas priima galutinius sprendimus dėl asmens teisių ir pareigų, o teismas. Ekspertizę atliko ne viena ekspertė, be to, byloje nukentėjusiąją yra apžiūrėjusi ir dar viena specialistė (VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos filialo Vaiko raidos centro psichiatrė S. S.), ekspertė buvo išsamiai apklausta teisme ir paneigė bet kokį šališkumą J. G. atžvilgiu. Teisme ji nuoširdžiai paaiškino, kad nors ir nebuvo šališka profesine prasme, svarstė savo nusišalinimo klausimą. Tą pripažindama ir deklaruodama ekspertė atsakė į visus byloje kilusius klausimus bei patvirtino savo išvados objektyvumą. Ekspertė byloje įžvelgė tik galimą neigiamą reakciją iš J. G. pusės, tačiau realių objektyvių priežasčių nusišalinti neįžvelgė – profesine prasme ji jautėsi visiškai nešališka, o ir kitoje civilinėje byloje ji nebuvo apklausta dėl J. G.. Teisėjų kolegija pastebi, ekspertė teisme buvo apklausta dalyvaujant J. G., apie visas ekspertės ankstesnio dalyvavimo kitoje byloje aplinkybes ji žinojo, tačiau nei ji, nei jos gynėjas nereiškė nušalinimo R. D. Taigi motyvuotų aplinkybių, kurios išties leistų pagrįstai abejoti ekspertės nešališkumu, nenustatyta.

28.       Teismas atmeta ir J. G. keliamas abejones dėl kaltinimo neaiškumo. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistajai inkriminuotas laikotarpis, kurio metu ji neteisėtai veikė nukentėjusiosios atžvilgiu, taipogi išskiriant keletą konkrečių įvykių, kurie visumoje kartu lėmė pavojingų padarinių kilimą. Tokia nusikalstamos veikos aprašymo formuluotė yra būdinga tęstiniam nusikaltimui aprašyti, toks kaltinimas buvo visiškai aiškus ir apeliantės teisės į gynybą nesuvaržė.

29.       Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl J. G. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei civilinės ieškovės naudai priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų priimant sprendimus šiais klausimais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistajai paskirtos bausmės bei žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. G. atliko visuomenėje pripažintoms taisyklėms priešingus ir nepriimtinus veiksmus mažamečio vaiko atžvilgiu, todėl 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nuteistosios laisves šios bausmės atlikimo metu ribojant tik nedidele apimtimi, yra teisinga ir proporcinga. 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 n u t a r i a:

nuteistosios J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                   Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė

                                                                                                                                  Ernestas Rimšelis

                                                                                                                          Laureta Ulbienė