Civilinė byla Nr. 3K–3–226/2008
Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės,
sekretoriaujant Viktorijai Valienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui V. K.,
atsakovo atstovui advokatui Kaziui Rakauskui,
trečiojo asmens atstovui A. R.,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekmecha“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekmecha“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Juvasta“ (šiuo metu – uždaroji akcinė bendrovė ,,Veslita“) dėl skolos priteisimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė ,,Splitas“ (šiuo metu – uždaroji akcinė bendrovė ,,LT Technologies“).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 15 360,68 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad UAB ,,Ekmecha“ vadovas, remdamasis bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu, 2006 m. gegužės 11 d. informavo visus įmonės kreditorius, taip pat ir UAB ,,Juvasta“, kad UAB ,,Ekmecha“ negalės vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, ir 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas tą pačią dieną nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo įmonės turtą, taip pat ir pinigines lėšas ir turtines teises, o 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2006 m. birželio 13 d. visiems įmonės skolininkams išsiuntė pretenzijas, taip pat ir UAB ,,Splitas“ dėl 43 740,24 Lt skolos apmokėjimo. UAB ,,Splitas“ 2006 m. spalio 17 d. pervedė tik 1109,74 Lt, o 2006 m. lapkričio 21 d. pervedė dar 27 269,82 Lt. UAB ,,Splitas“ ieškovui liko skolingas 15 360,68 Lt. UAB ,,Splitas“ ieškovui pateikė trišalę piniginių prievolių įvykdymo subordinavimo sutartį, 2006 m. gegužės 3 d. sudarytą UAB ,Ekmecha“, UAB ,,Splitas“ ir UAB ,,Juvasta“, pagal kurią UAB ,,Splitas“ įsipareigojo 15 360,68 Lt pervesti UAB ,,Juvasta“. UAB ,,Splitas“ šią sumą 2006 m. birželio 6 d. pervedė UAB ,,Juvasta“ ieškovo bankroto procedūros metu, o tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, 14, 35 straipsniams), įmonės kreditorių lygiateisiškumui, vienai įmonei sudaro išskirtines sąlygas padengiant skolą jai. Šis piniginės sumos pervedimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80, 1.95 straipsnius turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu ab initio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 31,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nurodė, kad 2006 m. gegužės 3 d. sutartis yra reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartis, kurią pasirašius UAB ,,Ekmecha“ neteko teisės reikalauti iš UAB ,,Splitas“ ginčijamos sumos. Sutartis buvo pasirašyta iki bankroto bylos UAB ,,Ekmecha“ iškėlimo, todėl negali būti vertinama Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyto draudimo vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, aspektu. Teismas konstatavo, kad UAB ,,Splitas“ teisėtai pagal trišalę sutartį pervedė 15 360,68 Lt į UAB ,,Juvasta“ sąskaitą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog 2006 m. gegužės 3 d. sutartis yra reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartis, kurią pasirašius atsakovas UAB ,,Juvasta“ neteko teisės reikalauti 15 360,68 Lt sumos iš ieškovo, o pastarasis neteko teisės šios sumos reikalauti iš trečiojo asmens UAB ,,Splitas“, t. y. šia reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartimi įvyko novacija (CK 6.141 straipsnis). Pagal sutartį dėl ginčo sumos naujas kreditorius UAB ,,Splitas“ pakeitė ankstesnį kreditorių UAB ,,Juvasta“, o skolininkas UAB ,,Ekmecha“ buvo atleistas nuo prievolės ankstesniam kreditoriui – UAB ,,Juvasta“.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal sutartį UAB ,,Splitas“ prievolė ginčo sumą pervesti ieškovui baigėsi 2006 m. gegužės 3 d.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. UAB ,,Splitas“ 2006 m. birželio 6 d. atliktas pinigų pervedimas trečiajam asmeniui buvo atliktas ieškovo įmonės bankroto procedūros metu ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms – Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 ir 35 straipsnių nuostatoms, visų įmonės kreditorių lygiateisiškumui, vienai įmonei sudaro išskirtines sąlygas padengiant skolą jai, todėl, remiantis CK 1.80, 1.95 straipsniais, turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu ab initio. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir išieškoti skolas ne ginčo tvarka iš bankrutuojančios įmonės, ar taikyti įskaitymą pagal CK 6.140 straipsnį. Įmonių bankroto įstatyme yra speciali teisės norma, reglamentuojanti bankrutuojančios įmonės veiklą, ir ši norma turėtų būti taikoma.
2. Teismai rėmėsi tik trišale piniginių prievolių vykdymo subordinavimo sutartimi, motyvuodami, kad sutartis buvo pasirašyta 2006 m. gegužės 3 d., tačiau neatsižvelgė į tai, kad sutarties vykdymas nebuvo pasibaigęs iki bankrutuojančios įmonės turto arešto ar bankroto bylos iškėlimo.
3. Teismai dėl to, įvyko novacija ar ne, ginčijamą sutartį aiškino vienašališkai, nesiaiškindami ginčo šalių santykius nustatančių sutarčių nuostatų. Remiantis teismų aiškinama sutarties logika, pasirašius sutartį, šalių prievolės pasibaigia. Tai reiškia, kad apie atitinkamas finansines operacijas padaromi įrašai šalių buhalterinėse apskaitose ir toliau šių sumų neieškoma. Teismai netyrė šios aplinkybės, bet iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo pateikė sutartį ieškovui tik po kelių pretenzijų gavimo. Taigi sutartis nebuvo reikiamai įforminta ieškovo įmonės buhalterinėje apskaitoje, nes įmonės bankroto administratorius apie ją nieko nežinojo.
Atsakovas ir trečiasis asmuo negalėjo atitinkamai įforminti sutarties, nes sutartyje numatytas piniginis pervedimas buvo padarytas 2006 m. birželio 6 d. Tik esant pervedimui, galima įtraukti sumas į įmonės apskaitą ir įvykdyti sutartį. Taigi sutartis de facto buvo įvykdyta tik 2006 m. birželio 6 d.
4. Teismai netyrė šalių ketinimų ir dėl jų nepasisakė. Novacija turi būti aiškiai išreikšta. Susitarimas dėl prievolės pasibaigimo nepreziumuojamas.
Nors sutartis ir įsigaliojo jos pasirašymo metu, bet de facto buvo vykdoma vėliau. Taigi ši sutartis buvo jau esančių prievolių galiojimo pratęsimas ir negali būti laikoma novacija (CK 6.142 straipsnis). Kasatorius sutinka, kad de facto aptariama sutartis yra priešpriešinių reikalavimų įskaitymas (CK 6.130 straipsnis). Ieškovas neginčija teisės perleisti kreditorių reikalavimą, tačiau nesutinka su įskaitymu trečiojo asmens naudai bankroto procedūros metu.
Atsakovas, turėdamas finansinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, tapo įmonės kreditoriumi ir todėl negali atsiskaityti pats su savimi, nes tai draudžiama Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, CK 6.140 straipsnio, teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-95/2001). Aukščiausiasis Teismas pasisako prieš įskaitymo naudojimą įmonės bankroto procedūros metu, nes tai pažeistų kitų kreditorių reikalavimų eiliškumą ir apimtis.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas sutinka su teismų išvadomis, kad 2006 m. gegužės 3 d. trišalė sutartis yra reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartis. Ši sutartis sudaryta iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui, todėl negali būti vertinama Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyto draudimo aspektu.
2. Sutartis yra konsensualinė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), todėl jos įvykdymas nesutampa su pasirašymo momentu.
3. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad sutartis nėra novacija. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutartimi įvyko novacija. Aptariama sutartimi nebuvo taikytas įskaitymas, nes jis ir negalėjo būti taikomas. Atsakovas buvo kreditorius ieškovui, tačiau ne skolininkas. Įskaitymo atveju šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir negalima įskaityti reikalavimo, kurį viena šalis turi ne kitai šaliai, o trečiajam asmeniui.
4. Šalys neturėjo pareigos pranešti ieškovui apie pinigų sumos pervedimą.
5. Šios civilinės bylos ir bylos Nr. 3K-7-95/2001 aplinkybės skiriasi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Vienas įmonės bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Iš šios įstatymo normos darytina išvada, kad išvardyti draudimai taikomi po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą. Gramatiškai aiškinant taip suformuluotus draudimus, taip pat darytina išvada, kad minėti veiksmai, atlikti iki teismo nutarties priėmimo, ar net ją priėmus, tačiau iki tokios nutarties įsiteisėjimo, negali būti laikomi kaip draudžiančios įstatymo normos pažeidimas. Būtent tokiu šios įstatymo normos turiniu rėmėsi žemesnės instancijos teismai.
Byloje nustatyta, kad trišalė sutartis, kuria remdamiesi atsakovas ir trečiasis asmuo atliko tarpusavio įskaitymą, sudaryta 2006 m. gegužės 3 d. Sudarant ją dalyvavo ieškovo vykdantysis direktorius K. Č. Byloje yra duomenų, kad 2006 m. balandžio 26 d. įvyko akcininkų susirinkimas, kuris priėmė sprendimą, įpareigojantį vykdantįjį direktorių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Taigi, sudarant minėtą trišalę sutartį, vykdančiajam direktoriui K. Č. buvo žinomas šis akcininkų sprendimas. Ieškovas nurodo, kad 2006 m. gegužės 11 d. šis direktorius informavo visus įmonės kreditorius, tarp jų ir UAB „Splitas“ apie tai, kad UAB „Ekmecha“ negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Ieškovo direktorius tuoj po šių veiksmų, t. y. 2006 m. gegužės 16 d., kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ji buvo iškelta 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi. Ginčijamą pinigų sumą UAB „Splitas“ pervedė UAB „Juvasta 2006 m. birželio 6 d., t. y. prieš pat teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimą. Taigi visi veiksmai iš esmės atlikti tuo metu, kai buvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, o įskaitymas atliktas jau po to, kai priimta teismo nutartis iškelti bankroto bylą.
Šalys yra verslo įmonės. Pagal CK 2.4 straipsnį verslininkai – tai fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Pagal to paties straipsnio 3 dalį kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Taigi pagal šią įstatymo normą verslininkui savo veikloje keliami aukštesni reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui. Komercinės veiklos specifika reikalauja, jog komercinės veiklos subjektai savo valią dėl sutarties sudarymo išreikštų operatyviai ir nedviprasmiškai. Sąžiningo verslo kriterijai reikalauja, kad ūkinės veiklos subjektas savo veiksmais neklaidintų verslo partnerių. Žemesnės instancijos teismai, neatsižvelgdami į byloje nagrinėjamų teisinių santykių specifiką, jų reglamentavimą specialiosiomis materialinės teisės normomis, nesvarstė, ar tokiais šalių veiksmais nebuvo pažeisti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto proceso atveju tokios įmonės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006, konstatavo, kad teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, turėtų būti aktyvus. Teismas, siekdamas apsaugoti kreditorių interesus ir užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaudamasis viešuoju interesu, nagrinėjamoje byloje turėjo teisę peržengti apeliacinio skundo ribas.
Konstatuodami, kad negalima ieškovo reikalavimo tenkinti remiantis Įmonės bankroto įstatymu, teismai neatsižvelgė į tai, kad, ginant viešąjį interesą, remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiasi ieškovas (faktiniu ieškinio pagrindu), ieškovo teises buvo galima ginti taikant ir kitas materialinės teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2004, konstatavo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius gali pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Gindamas kreditorių interesus administratorius gali reikšti ieškinius dėl anksčiau šios įmonės sudarytų sandorių ir ginčyti juos CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 bei 1.82 straipsnių pagrindais. Aiškindami trišalės sutarties sudarymo aplinkybes ir taikydami materialinės teisės normas, teismai neatsižvelgė į tokią teismų formuojamą praktiką.
Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad neaiškintos ir nevertintos nurodytos aplinkybės. Neatskleista bylos esmė, todėl abiejų instancijų teismų sprendimai naikintini, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė