Pranešėjas Algirdas Remeika                                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-22-485/2016 Teisėjas Rimantas Grigas                                                     Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00979-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.; 2.4.7.; 2.5.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, išteisintajam S. K. ir nuteistajam A. U., jų gynėjui advokatui Arvydui Martinkevičiui, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Domui Pakėnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Domo Pakėno ir nuteistojo A. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

A. U. pripažintas kaltu padarius tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 str. 1 d., ir paskirta:

pagal BK 184 str. 1 d. (2010-03-17 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL, t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) dydžio bauda;

pagal BK 184 str. 1 d. (2010-03-29 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL, t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) dydžio bauda;

pagal BK 184 str. 1 d. (2010-04-05 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL, t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos jas iš dalies sudėjus ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 100 MGL, t. y. 3766 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) dydžio bauda.

A. U. dėl veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. K. dėl veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (trys veikos) už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriaus bei kasininko pareigose ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 2 ir 22 punktus būdamas atsakingas už kasos operacijų atlikimą, 2010 m. kovo 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašydamas pinigų priėmimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini), iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvės „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G. priėmė 5000 Lt, jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje neapskaitė, pateisinančių dokumentų apie šių pinigų panaudojimą nepateikė, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 5000 Lt turtinę žalą;

be to, jis 2010 m. kovo 29 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašydamas pinigų priėmimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini), iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvės „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G. priėmė 11495 Lt, jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje neapskaitė, pateisinančių dokumentų apie šių pinigų panaudojimą nepateikė, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 11495 Lt turtinę žalą;

be to, jis 2010 m. balandžio 5 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašydamas pinigų priėmimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini), iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvės „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G. priėmė 8645,45 Lt, jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje neapskaitė, pateisinančių dokumentų apie šių pinigų panaudojimą nepateikė, tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 8645,45 Lt turtinę žalą.

A. U. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 182 str. 1 d. tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, paskambinęs telefonu UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriui A. Z. ir vėliau su juo susitikęs (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatęs UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei žadėdamas bendradarbiauti perkant ąžuolo lentas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir taip įgijęs A. Z. pasitikėjimą, pasitelkęs A. M., nežinantį apie daromą nusikalstamą veiką, pastarajam nurodė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) kaime, paimti 35,50 m3 ąžuolo lentų ir nuvežti į (duomenys neskelbtini) rajoną, (duomenys neskelbtini) miestelį, dėl ko A. M. 2010 m. rugsėjo 1 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, bei 2010 m. rugsėjo 3 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, paėmė 35,50 m3 ąžuolo lentų, kurias automobiliu MAN19.463, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba VAN HOOL, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuvežė į (duomenys neskelbtini) miestelį bei iškrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamose patalpose, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 35,50 m3 ąžuolo lentų ir padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 26206,50 Lt turtinę žalą.

S. K. buvo kaltinamas pagal BK 223 str. 1 d. tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 ir 2 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotas įsipareigojimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), už 35,5 m3 ąžuolo lentų bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą būtų įrašyti pagrįsti duomenys apie iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009 m. splaio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr(duomenys neskelbtini) ir 2009 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) pirktus gelžbetonio gaminius, t. y. buhalterinė apskaita būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija Nr. X-1679) 4 straipsnį „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuriame nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas“ 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimus“, 12 straipsnį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, kuriame nurodyta, kad „1. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. 2. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.“; taip pat neužtikrino, kad būtų išsaugoti ir tyrimui pateikti 2010 m. rugsėjo 1 d. krovinio važtaraštis, patvirtinantis ąžuolo lentų pervežimą iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) miestelį, ir 2010 m. rugsėjo 3 d. krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis ąžuolo lentų pervežimą iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) miestelį, tuo pažeidė Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymą Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“, kuriame nurodyta, kad krovinio gabenimo važtaraščiai saugomi 10 metų, taip aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 31 d.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį dėl A. U. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d. ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį –  pripažinti jį kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir paskirti jam 100 MGL (3765,06 Eur) baudą; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl S. K. išteisinimo pagal BK 223 str. 1 d. ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti jį kaltu pagal BK 223 str. 1 d. ir paskirti jam 200 MGL (7530 Eur) baudą; taip pat visiškai tenkinti civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį.

Prokurorė skunde nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl A. U. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d. yra nepagrįstas, teismo išdėstytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyti sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties požymiai, tačiau, prokurorės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nelaikė apgaule tos aplinkybės, kad A. U. prisistatė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir būtent dėl to įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. Z. pasitikėjimą. Šiuo atveju kaltininko apgaulė pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą, t. y. A. U., neketindamas sumokėti už įgyjamas lentas, jau žodžiu sudarant pirkimo-pardavimo sutartį kitą sutarties šalį įtikinėjo priešingai ir darė veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą, nors tokių ketinimų neturėjo. Kaip matyti iš liudytojo A. Z. parodymų, A. U. pastarajam prisistatė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nors juo niekada nebuvo, ir taip sąmoningai A. Z. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie save ir savo veiklą, bei tokiu būdu esmingai suklaidino nukentėjusįjį. Netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys – liudytojų A. M., Ž. S. parodymai ir specialisto išvados (2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 7 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. gruodžio 31 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)). Byloje esanti vizitinė kortelė taip pat patvirtina, kad A. U. prisistatinėjo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius.

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su S. K. išteisinimu pagal BK 223 str. 1 d. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas be pagrindo kritiškai vertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri ne tik kad neprieštarauja kitoms specialisto išvadoms, bet ir yra pagrįsta kita baudžiamosios bylos medžiaga (liudytojos J. A. parodymais). Prokurorė pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį apskaitos dokumentų neišsaugojimu, kyla tik tuo atveju, jei atsiranda BK 223 straipsnyje numatyti padariniai, tai yra kai negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju S. K. nesiėmė priemonių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita būtų vedama taip, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai, kad būtų išsaugoti ir tyrimui pateikti bendrovės dokumentai, o tai reiškia, kad S. K. nesiėmė priemonių užtikrinti geros įmonės valdymo praktikos, kas sutrukdė specialistei nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“  turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą už tikrinamąjį laikotarpį.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir priteisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš A. U. 7589,93 Eur turtinė žalos ir advokato atstovavimo išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai išteisino A. U. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., padarymo. Byloje civilinis ieškinys yra grindžiamas ta aplinkybe, jog A. U., melagingai nurodydamas esąs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, užsakė medienos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, suorganizavo medienos atsiėmimą iš ieškovo ir pervežė ją į UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau vėliau už ją neatsiskaitė ir tokiu būdu panaudodamas apgaulę įgijo svetimo turto už 7589,93 Eur. Apgaulė pasireiškė tuo, kad A. U., piktnaudžiaudamas ieškovo – direktoriaus A. Z., pasitikėjimu, įgijo prekes (medieną), nepasirašęs jokių medienos priėmimo dokumentų, o tai apsunkino išieškojimo galimumą, kadangi tokiu būdu buvo sukeltos abejonės dėl to, ar prekės apskritai buvo perduotos ir koks subjektas yra atsakingas už prekių priėmimą. Aplinkybė, jog prekės buvo perduotos, yra patvirtinta bylos aplinkybėmis – AB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė prekes ir pervežė jas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė už pervežimą, kas reiškia, kad prekės buvo pervežtos ir perduotos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, 2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakė transportą iš AB „(duomenys neskelbtini)“ krovinio pervežimui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėliavimo vietų (duomenys neskelbtini) (2010 m. rugsėjo 1 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2010 m. rugsėjo 3 d.), krovinys buvo pergabentas į (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ krovinį gavo, nes 2011 m. kovo 9 d. ir 2011 m. kovo 24 d. dienomis apmokėjo AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2010 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad A. U. veikė panaudodamas apgaulę, kadangi prekės, kurias jis užsakė, nuosavybės teise atiteko juridiniam asmeniui – UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir tuo pačiu tiek A. U., tiek ir jo faktiškai valdoma bendrovė išvengė atsiskaitymo. Tokiu būdu civilinis ieškovas pateko į tokią padėtį, kad jam apsunkinta galimybė išieškoti skolą už prekes tiek iš A. U., tiek ir iš pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi A. U. taip suorganizavo prekių įsigijimą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėtų prekių perdavimo dokumentų. Šiame kontekste apeliantas pažymi, kad A. U. apylinkės teisme iškeltų versijų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, jis negali paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis susipažino su A. Z., kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. U. nurodė, kad pateikdamas užsakymą ąžuolo lentoms, jis vykdė A. U. nurodymą, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo sąskaitą vežėjui už pervežtas lentas, ir jei tai, kaip teigia A. U., buvo padaryta per klaidą, kodėl šie pinigai nebuvo grąžinti.

Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 184 str. 1 d. (3 veikos) panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti pateikiamus dokumentus. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Nuteistojo nuomone, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d., kvalifikuojančio požymio – žalos. Kvalifikuojant nuteistojo veiksmus pagal BK 184 str. 1 d., būtina konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant uždarosios akcinės bendrovės turtu buvo padaryta turtinė žala (žr., kasacinė nutartis Nr. 2K-210/2012). Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje teismas turtinės žalos klausimo visapusiškai neaptarė, neišanalizavo. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat neišanalizavo ir neįvertino tos aplinkybės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. liepos 30 d. direktoriaus įsakymo „Dėl atskaitingų asmenų“ Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuteistasis buvo įtrauktas į atskaitingų asmenų sąrašą, todėl turėjo galimybę disponuoti bendrovės pinigais kaip atskaitingas asmuo. Kaip matyti iš byloje esančios registro-didžiosios knygos, 2010 m. birželio 30 d. bendrovė A. U., kaip atskaitingam asmeniui, buvo skolinga 159737,52 Lt, todėl jei net ir laikyti, kad jis iš įmonės A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvė „(duomenys neskelbtini)“ priimtų pinigų tinkamai neįformino, neįnešė į bendrovės kasą, išskaičius šią bendrą sumą (159737,52-25140,45=134597,07), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vis viena liko jam skolinga 134597,07 Lt. Tokiu atveju akivaizdu, kad menamais nuteistojo veiksmais (ar neveikimu) UAB „(duomenys neskelbtini)“ žala nebuvo padaryta, ką patvirtina ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. raštas, kuriame nurodyta, kad A. U. ir įmonė A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvė „(duomenys neskelbtini)“, nėra įtraukti į įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ debitorių sąrašą, A. U. yra įmonės kreditorius. Skunde pažymima ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pripažinta civiliniu ieškovu, nepareikštas ir civilinis ieškinys, o tai vėl patvirtina tą aplinkybę, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepretenduoja į žalos atlyginimą, nes žala padaryta nebuvo.

Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis nurodė, kad visi reikalaujami buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, buvo sutvarkyti ir pateikti. Nuteistasis neneigia fakto, kad priėmė pinigus iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvės „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, būdamas atskaitingu asmeniu, priimtus pinigus panaudojo įmonės reikmėms, ir tai įrodantys dokumentai buvo. Vien ta aplinkybė, kad panaudotų pinigų, gautų iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvės „(duomenys neskelbtini)“ apskaitymo dokumentai nėra išlikę, negali būti pagrindu priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde pažymima, kad nuteistasis, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buhalterinės apskaitos dokumentus 2010 m. liepos 29 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktu perdavė buhalterei E. K.. Šiame akte atskirai numeruojant buvo suregistruoti dokumentai, nurodant perduodamų dokumentų sudarymo datas. Priėmimo-perdavimo akto Nr. 35 pozicijoje padarytas įrašas ,,Dokumentai už 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 29 d. laikotarpį“, akivaizdu, kad šio laikotarpio dokumentai yra perduoti pagal atskirą poziciją, jų tarpe buvo perduoti ir neva nesantys dokumentai. Šiais dokumentais buhalterė E. K. disponavo daugiau nei pusę metų, kol 2011 m. kovo 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė bankroto administratoriui J. Š.. Priėmimo-perdavimo aktas surašytas analogiško turinio ir apimties kaip ir pirmu atveju, tačiau pasikeitė numeracija ir išnyko nuteistojo minėti dokumentai pagal poziciją Nr. 35 „Dokumentai už 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 29 d. laikotarpį“. Daugiau nei po pusės metų, tai yra 2011 m. spalio 21 d. bankroto administratorius J. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus pateikė tyrėjai. Taigi matyti, kad daugiau nei metus laiko UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai keliavo iš rankų į rankas, dokumentai nesunumeruoti, neįvardinti, jų pradinis skaičius nėra ir nebuvo žinomas, neaišku kas ir yra atsakingas už dalies dokumentų dingimą.

Prokurorės, civilinio ieškovo ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu dalyje, kurioje nuteistasis A. U. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, objektyviai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Kolegija konstatuoja, kad byloje esančių duomenų visetas nepatvirtina pagrįstų ir neabejotinų A. U. nusikalstamos veikos, inkriminuojant jam šį nusikaltimą, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo padarytomis teisinėmis išvadomis bei priimtu sprendimu.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Taigi, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Neperžengus apeliacinio skundo ribų ir išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad viso bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. U. kaltu neprisipažino, teigė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi A. Z. buvo susitikęs tik vieną kartą, jokių sandorių nevyko ir kas bei kada vežė lentas nežino. Iš liudytojo A. Z. parodymų matyti, kad jam paskambino A. U., su kuriuo vėliau jis susitiko ir susitikimo metu kalbėjosi apie ąžuolines lentas, kurios pasak jo, kaltinamajam tiko, taip pat buvo pažadėta, jog po lentų išvežimo per mėnesį laiko bus atsiskaityta. Susitarimas vyko žodžiu. Po kurio laiko buvo paskambinta liudytojui A. Z. dėl medienos paėmimo, kuris leido jas paimti. Liudytojas A. Z. nepatvirtino, jog dėl medienos paėmimo skambino būtent kaltinamasis, taip pat jis nedalyvavo ir paimant ąžuolines lentas. Po lentų išvežimo, pinigai liudytojo bendrovei nebuvo sumokėti. Kaip jau buvo minėta, A. U. neneigia, kad buvo susitikęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi A. Z., tačiau, pasak kaltinamojo, jokių sandorių susitikimo metu nevyko, nežino kas ir kada vežė minėtas lentas. Byloje apklaustas liudytojas Ž. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir juose nurodė, jog lentų kiekį, kainą derina UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o ne jis. Teismui nepatvirtino ar kaltinamasis su vairuotoju nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir išsivežė lentas. Faktą, kad lentas išsivežė ir už jas nesumokėjo, liudytojas sužinojo iš A. Z., tačiau ir pats A. Z. tiesiogiai nematė, jog medieną išsivežė būtent kaltinamasis A. U. ar būtent jo pavedimu kitas asmuo. Iš bylos duomenų matyti, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išvežtos ąžuolinės lentos ir liudytojas A. M., kuris dirba AB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, teisiamojo posėdžio metu teigė, jog 2010 m. rugsėjo 1 ir 3 dienomis jis gabeno medieną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Vežė du kartus. Už pervežimą buvo atsiskaityta su „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas negalėjo pasakyti, jog pervežimo paslaugas užsakė kaltinamasis A. U.. Apklaustas liudytojas A. U. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2010 m. spalio mėnesio dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės pirkimų ir rinkodaros vadovo pareigose ir neprisimena ar siuntė 2010 m. rugpjūčio 31 d. užsakymą 2010 m. rugsėjo 1 d. pervežti medieną iš  (duomenys neskelbtini)  į (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. rugsėjo 2 d. užsakymą 2010 m. rugsėjo 3 d. pervežti medieną iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Teigė, kad vieną iš jų jis rašė A. U. nurodymu, tačiau jo parašų nėra. Analizuojant specialistų išvadas (2013 m. gruodžio 3 d. Nr. 5-2/205, 2014 m. sausio 7 d. Nr. 5-2/4, 2014 m. sausio 17 d. Nr. 5-2/8), kurias įvertino pirmos instancijos teismas bei aptarus dar kartą liudytojų ir kaltinamojo duotus parodymus, teisėjų kolegija negali neabejotinai teigti, kad medienos pervežimo faktas buvo užsakytas būtent kaltinamojo nurodymu ar užsakymu. Tokių dokumentų byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia prokurorė, šioje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčijamai nustatytų, kad A. U. padarė nusikalstamą veiką - sukčiavimą. Byloje esančių įrodymų visuma: liudytojų A. Z., A. M., Ž. S., A. U. parodymai, paminėtos specialistų išvados, nepatvirtina, jog būtent kaltinamasis A. U. susitarė su A. Z. nupirkti iš jo lentas ir nesumokėjus už jas, išsivežė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo nagrinėjamu atveju nenustatyti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, kurie patvirtintų A. U. nusikalstamus veiksmus BK 182 str. 1 d. prasme.

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su teismo išvada, jog S. K. pagrįstai išteisintas pagal BK 223 str. 1 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jos nuomone, teismas be pagrindo kritiškai vertino specialisto išvadą Nr. 5-2/4, kuri netik, kad prieštarauja kitoms specialisto išvadoms, bet ir pagrįsta kita baudžiamosios bylos medžiaga, kaip antai liudytojos J. A. parodymams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 5 d. nuostatomis, pagrįstai S. K. iš kaltinimo pagal BK 223 str. 1 d. išteisino. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Išteisinamasis nuosprendis dėl netinkamo apskaitymo ir  neišsaugojimo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos, priimtas remiantis tiek kaltinamojo, tiek liudytojų parodymais, specialistų pateiktomis išvadomis bei specialisčių I. V. bei Ž. L. parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto.

Pirmiausia pažymėtina, kad BK 223 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šioje byloje aktualus aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Taip pat BK 223 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už įstatymų numatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 2 d. už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, to paties įstatymo 19 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, privalo saugoti dešimt metų.

Šioje byloje S. K. buvo inkriminuojama tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotas įsipareigojimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 35,5 m3 ąžuolo lentų bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą būtų įrašyti pagrįsti duomenys apie iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) pirktus gelžbetonio gaminius ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja red. 2008 m. liepos 3 d. įst. Nr. X-1679) 4 straipsnį „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuriame nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas“ 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimus“, 12 straipsnį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, kuriame nurodyta, kad „1. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. 2. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.“ Taip pat neužtikrino, kad būtų išsaugoti ir tyrimui pateikti 2010 m. rugsėjo 1 d. krovinio važtaraštis, patvirtinantis ąžuolo lentų pervežimą iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) mstl., ir 2010 m. rugsėjo 3 d. krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis ąžuolo lentų pervežimą iš (duomenys neskelbtini) k. į (duomenys neskelbtini) mstl., tuo pažeidė Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymą Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“, kuriame nurodyta, kad krovinio gabenimo važtaraščiai saugomi 10 metų, taip aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Kaip matyti iš juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų, nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. direktoriumi buvo paskirtas S. K. (t. 1, b. l. 66-68). S. K. savo kaltės nepripažino, neigė, kad jo vadovaujama įmonė buvo pirkusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ąžuolines lentas ar kitas prekes, o kadangi tokios ūkinės operacijos neturėjo, todėl ir nebuvo apskaityta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje.

2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. 5-2/205 patvirtina, kad nėra nustatyta, jog bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. rugsėjo 1 d. ir 2010 m. rugsėjo 3 d. ąžuolo lentas pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nustatyta, kad ąžuolo lentų pervežimo užsakymą ir pervežimo apmokėjimą įvykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 6-22). 2014 m. sausio 7 d. specialisto išvados Nr. 5-2/4 duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendradarbiavimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo įformintas, tačiau nustatyta, kad ąžuolo lentų pervežimo užsakymą ir pervežimo apmokėjimą įvykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 7-25). Bet pagal 2014 m. sausio 17 d. specialisto išvados Nr. 5-2/8 duomenis, atliekant AB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, tyrimui nebuvo pateikta sutartis tarp AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat užsakymai dėl pervežimo, kelionės lapai ir krovinio važtaraščiai, todėl nebuvo galimybės nustatyti pervežimo detalių: krovinio pavadinimo, krovinio kiekio, pakrovimo laiko, vairuotojo pavardės, krovinį pridavusio ir gavusio asmens parašų. Taip pat tyrimui nebuvo pateikti pardavimų balansinės sąskaitos registras, todėl nebuvo galimybės nustatyti kada buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduoti pardavimai pagal 2010 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei AB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė 2010 m. rugsėjo 1 d. ir 2010 m. rugsėjo 3 d. gabento krovinio važtaraščių. Vertinant 2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/205, 2014 m. sausio 7 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/4 ir 2014 m. sausio 17 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/8, akivaizdu, kad išvados padarytos skirtingos, nors tyrimui pateikti iš esmės tie patys dokumentai, todėl negalima teigti, kad buvo pareiga apskaityti krovinį, gabentą 2010 m. rugsėjo 1 ir 3 d. Taip pat apklaustos specialistės Ž. L., E. T. bei I. V. nenurodė kitokių duomenų nei pateiktose išvadose, todėl teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus nagrinėjamos bylos kontekste. Liudytoja J. A. nurodė, kad nebuvo bendrovėje priimto teisės akto, jog apskaitos dokumentus saugo būtent ji, t. y. bendrovės vyr. buhalteris. Minėtose specialistų išvadose (2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. 5-2/205 ir 2014 m. sausio 7 d. specialisto išvada Nr. 5-2/4) buvo nurodyta, jog nustatyta, kad ąžuolo lentų pervežimo užsakymą ir pervežimo apmokėjimą įvykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šias išvadas grindė AB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita - faktūra (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu bei dvejais bankiniais pavedimais (t. 1, b. l. 129, 130, 131, 132). Kadangi nepateikiant specialiam tyrimui 2010 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitoje - faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodytų kelionės lapų bei važtaraščių nebuvo nustatyta ir paslaugų atlikimo aplinkybės (krovinio pavadinimas, krovinio kiekis, pakrovimo laikas ir pan.), nepaisant to, kad liudytoja J. A. teismui patvirtino, jog buvo skambinta iš AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos, tačiau būtent dėl kokios skolos detalių teisme nepateikė. Darytina išvada, jog veikiant įmonei buvo daromi įvairaus pobūdžio sandoriai, tuo pačiu ir užsakymai dėl medienos pirkimų, todėl negalima kategoriškai teigti, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. K. nagrinėjamu atveju turėjo pareigą tinkamai fiksuoti ąžuolo lentų iš UAB „(duomenys neskelbtini)” pervežimą 2010 m. rugsėjo 1 ir 3 dienomis, jų neapskaitė buhalteriniuose apskaitos dokumentuose ir neišsaugojo. Kadangi neįrodytas tokios ūkinės operacijos turinys, nėra pagrindo teigti, kad šioje dalyje yra nusikalstamos veikos požymiai.

Be to, S. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad būdamas atsakingas už buhalterinę apskaitą kaip bendrovės direktorius, neužtikrino, jog į buhalterinę apskaitą būtų įrašyti pagrįsti duomenys apie iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. spalio 30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) pirktus gelžbetonio  gaminius. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ištirtų įrodymų visuma, įvertinus ir liudytojų parodymus, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad bylos duomenys neginčijamai, be abejonių, patvirtina S. K. kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. tokiu būdu nepagrįstai apskaitė gelžbetonio gaminių pirkimą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Aukštesniojo teismo vertinimu, tiek iš S. K., tiek iš apklaustų liudytojomis specialisčių parodymų nėra galimybės nustatyti objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, o tai, kad byloje esanti 2014 m. sausio 7 d. specialisto išvada patvirtina tik tą aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” įrašyti į buhalterinę apskaitą duomenys apie pirktus gelžbetonio gaminius yra nepagrįsti ir tuo buvo pažeistos LR buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, dėl to tiriamuoju laikotarpiu negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Specialisto išvadoje nurodyti duomenys apima ne tik šią aptariamą ir analizuojamą dalį, bet ir kitas tyrimo aplinkybes, ko pasekoje padaryta bendra išvada dėl visų tyrimui pateiktų užduočių vertinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvadai tiesiogiai nepatvirtinant S. K. veiksmų, kurie nurodyti kaltinime, teismas negali minėtos išvados laikyti neginčijamu objektyviu įrodymu, patvirtinančiu, jog būtent išteisinamasis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neužtikrinant, jog į buhalterinę apskaitą būtų įrašyti pagrįsti duomenys apie iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2009 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. spalio 30 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) pirktus gelžbetonio  gaminius. Specialisto išvada iškilusių abejonių pašalinti negali, o duomenų, kuriais remiantis tik galima numanyti, kad nusikaltimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir asmenį pripažinti kaltu.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad kaltinamas asmuo padarė veiką, už kurią turi būti nubaustas. Be to, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini kaltinamo asmens naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 223 str. 1 d. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot.novum judicium). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

Apeliacinio proceso metu prokurorė pakeitė kaltinimus A. U. 2016 m. vasario 10 d. prašyme pakeisdama veikų kvalifikavimą ir kaltindama A. U. padarius tris nusikalstamas veikas, numatytas ne pagal BK 184 str. 1 d., bet pagal BK 183 str. 1 d., t. y. kaltinant ne turto išvaistymu, o turto pasisavinimu.

Palyginus pirminį ir vėliau patikslintą kaltinimą, matyti, jog kiekvienas patikslintas kaltinimas yra individualizuotas ir grindžiamas ne naujomis, o tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, iš esmės kaltinimas tik patikslinamas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisiamojo posėdžio metu teismas užtikrino kaltinamojo A. U. teisę žinoti kaltinimą, jo teisę į gynybą ir teisingą teismą. Kaltinamojo advokatas neprieštaravo dėl pateikto prokurorės prašymo prijungimo prie bylos, kaltinamasis neprašė pertraukos pasiruošti gynybai.

Nuteistasis A. U. apeliaciniu skundu prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti išteisinamąjį, kadangi jis apkaltintas nepagrįstai, nes visi reikalaujami buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai buvo sutvarkyti ir pateikti, o kas jų neišsaugojo, nuteistasis nežino.

Pagal BK 183 str. 1 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Nagrinėjant bylą šiuo kontekstu pažymėtina, jog BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsižvelgiant į pirmos instancijos teisme padarytas išvadas, vertinant įrodymus, esančius byloje, matyti, jog A. U. nuteistas už 3 nusikalstamas veikas, kurių metu būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, priėmė 5000 Lt, 11495 Lt ir 8645,45 Lt pinigų sumas iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvių „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G., išrašydamas pinigų priėmimo kvitus, tačiau šių pinigų neapskaitė įmonės kasoje ir nepateikė pateisinančių dokumentų apie šių pinigų panaudojimą, tokiu būdu juos pasisavino ir padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ žalą.

Nuteistasis savo kaltę neigia, nurodo, kad priėmė pinigus iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvių „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G.. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytas A. G.. Nuteistasis nurodo, kad minėtus pinigus panaudojo įmonės reikmėms ir tai įrodantys dokumentai buvo, tačiau kur jie dingo, jis nežino. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. U. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. liepos 29 d. įmonėje buhalterio nebuvo, todėl nuteistasis dirbo ir kasininko pareigose. Nesilaikydamas LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 2 ir 22 p. būdamas atsakingas už kasos operacijų atlikimą, nuteistasis gautus pinigus neapskaitė kasoje ir į ją neįnešė. Atliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinį finansinės veiklos patikrinimą specialistui nebuvo pateikti ir dokumentai, patvirtinantys aptariamų pinigų panaudojimą. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja Ž. L. bei specialisto apklausos protokolo duomenys (t. 7, b. l. 62-64).

Liudytoja E. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2010 m. liepos pabaigos iki 2010 m. rugsėjo 1 d. buhaltere. Dirbo tik vieną mėnesį. Tvarkė įmonėje tik einamus buhalterinius dokumentus, o patikrinti visų buhalterinių dokumentų per mėnesį nespėjo. Nebuvo įpareigota saugoti dokumentų, nes direktorius atsako už jų saugumą.

Darytina išvada, jog nuteistasis gavęs iš A. G. reklamos ir meno dirbinių dirbtuvių „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. G. 5000 Lt sumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašęs pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini), taip pat iš to paties A. G. gavęs 11495 Lt sumą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašęs pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini) bei gavęs iš A. G. 8645,45 Lt sumą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašęs pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini), jų neįnešė ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Tokios aplinkybės buvo nustatytos ir pirmosios instancijos teismo remiantis visuma byloje ištirtų duomenų, kurie buvo tarpusavyje palyginti ir sugretinti, nustačius, kurie iš jų yra patikimi ir pagrindžia vieni kitus: liudytojų A. G., Ž. L. parodymais, iš dalies ir paties nuteistojo A. U. parodymais, byloje esančia 2013 m. gruodžio 31 d. specialisto išvada Nr. 5-2/218 bei specialisto 2014 m. spalio 1 d. apklausos protokolu. Pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinuosius nusikaltimo sudėties požymius. A. U., eidamas įmonėje direktoriaus ir veikos padarymo metu kasininko pareigas, gautus pinigus už atliktas paslaugas, jas pasisavino, kadangi į įmonės kasą neįnešė ir jų neapskaitė. Šiais savo veiksmais, nusavindamas pajamas, padarė turto savininkui (UAB „(duomenys neskelbtini)“) žalą. Nusikalstami padariniai šiuo atveju yra „UAB „(duomenys neskelbtini)“ materialaus turto netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Vertintina ir tai, kad neapskaitydamas gautų pajamų nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo nori paversti šį turtą savo nuosavu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita arba paima ir panaudoja ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Nors apeliantas ir teigia, kad jis panaudojo gautus pinigus įmonės reikmėms, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, teigdamas, kad nežino kur jie dingo, tačiau pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymą už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas (įstatymo 21 str. 2 d.).

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų yra bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos inkriminuotos tinkamai A. U. atžvilgiu, pažymėtina, jog patikslinus prokurorei kaltinimą ir veikas perkvalifikavus iš turto išvaistymo į turto pasisavinimą, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis keičiamas BK 328 str. 1 d. 1 p. pagrindu. 

Civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašė priteisti iš nuteistojo A. U. 7589,93 Eur (26206,50 Lt) turtinės žalos ir 2762 Eur dėl patirtų advokato išlaidų.

Vadovaujantis BK 2 str. 4 d., pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kadangi nenustatyti sukčiavimo sudėties objektyvieji požymiai, tai reiškia, kad BK 182 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika, nagrinėjamu atveju, nepadaryta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. U. kaltės yra teisėta ir pagrįsta, jo atžvilgiu pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Išnagrinėjus civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentus pažymima, jog į juos atsakyta vertinant ir nagrinėjant prokurorės skundo argumentus dėl A. U. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Teisėjų kolegijai konstatavus skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalyje dėl A. U. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d. teisėtumą ir pagrįstumą, civilinio ieškovo UAB “ (duomenys neskelbtini)” apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p., 332 str. ir 336 str. 3 d. teismas

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės, civilinio ieškovo  UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo A. U. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį dalyje, kurioje A. U. nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK 184 str. 1 d. ir

A. U. pripažinti kaltu padarius tris nusikalstamas veikas numatytas, BK 183 str. 1 d. ir skirti:

pagal BK 183 str. 1 d. (2010-03-17 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ) dydžio baudą;

pagal BK 183 str. 1 d. (2010-03-29 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ) dydžio baudą;

pagal BK 183 str. 1 d. (2010-04-05 veika) – 50 (penkiasdešimt) MGL t. y. 1883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ) dydžio baudą.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai:                                                                                  Algirdas Remeika

                                                                    Daiva Jankauskienė

Jūratė Jakubonienė