Civilinė byla Nr. 3K-3-151/2014 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.6; 30.4.1; 114.11 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. S., B. G. J., atstovaujamam Ž. J. ir V. J., V. Ch., N. R. Ch. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto perdavimo–priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, prokuroro teisės ginti viešąjį interesą, ginčytinų administracinių aktų pagrindu sudarytų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo bei prejudicinių faktų byloje nustatymo.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir sandorių panaikinimo ir, ieškinį patikslinęs, prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio duomenys neskelbtini kaime (duomenys neskelbtini k.v., duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, V. Ch.; 4) pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio 17 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, V. Ch.; 5) pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria N. R. Ch. ir V. Ch. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, B. G. J.; 6) pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 2 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo N. R. Ch. ir V. Ch. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, B. G. J.; 7) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisti valstybei iš T. S. 50 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal ginčijamą 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; 8) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 4,20 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, esantį duomenys neskelbtini kaime (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 8,94 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, esančiame duomenys neskelbtini kaime (duomenys neskelbtini). 

Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 39-9587-10581 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 39-9586-10580 T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą 119,47 ha žemės ir vandens telkinių plotą.

Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17368 T. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą 65 ha žemės plotą.

Atkūrus nuosavybės teises T. S. į jam tenkantį buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą turtą, jam grąžintas 184,47 ha žemės, vandens telkinių plotas.

Ieškovas teigė, kad ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais T. S. nuosavybės teisės į D. M. turėtą turtą atkurtos 34,4700 ha viršijus nustatytą maksimalų žemės plotą; pažymėjo, kad, priimant ginčijamą administracinį, aktą pažeistos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. VIII-359) 4 straipsnio nuostatos. Ieškovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368, kuriais T. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą 65 ha žemės plotą, prieštarauja nurodytam aukštesnės galios norminiam aktui, todėl jie turi būti iš dalies panaikinti.

Ieškovas taip pat nurodė, kad du bendro 36,3000 ha ploto sklypai, suformuoti ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais, yra perleisti.

2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi T. S., atstovaujamas V. J., žemės sklypą, kurio bendras plotas 32,8000 ha (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini k. (duomenys neskelbtini), pardavė V. Ch. 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi V. Ch. ir N. R. Ch. pardavė B. G. J., kuriam pagal įstatymą atstovavo jo tėvai Ž. J. ir V. J., 32,8000 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini k. (duomenys neskelbtini).

2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi T. S., atstovaujamas V. J., pardavė 3,5000 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini k. (duomenys neskelbtini), V. Ch. 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi V. Ch. ir N. R. Ch. pardavė B. G. J., atstovaujamam tėvų Ž. J. ir V. J.,3,5000 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini k. (duomenys neskelbtini). 

Ieškovo teigimu, ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais atkūrus nuosavybės teisę perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus, suformuoti 6 bendro 86,6900 ha ploto, 87 880 Lt vertės sklypai. Kadangi 32,8000 ha ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) yra perleistas sąžiningiems įgijėjams, tai šio sklypo perleidimo sandoris naikintinas, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. priteisiant iš T. S. valstybės naudai visa tai, ką jis yra gavęs už perleistą sklypą – 50 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. A-261-416/2011, nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių atskirai įrodinėti šioje byloje nereikia. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad pirmiau nurodyta nutartis priimta šioje byloje iki bylos perdavimo nagrinėti pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui, todėl atskirai įrodinėti aplinkybės, kad, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17368 ir 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16046 atkūrus T. S. nuosavybės teises į buvusio savininko D. M. valdytą žemės dalį, buvo pažeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, nes T. S. buvo suteikta 184,47 ha ploto žemės dalis, t.y. 34,47 ha viršijant leidžiamą 150 ha plotą, nereikia. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks pažeidimas sudaro pagrindą ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovų argumentus, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata dėl visai M. šeimai iki visuotinės žemės nacionalizacijos priklausiusios daugiau kaip 150 hektarų žemės pažeista nebuvo, teismas pripažino nepagrįstais; pažymėjo, kad pateikti archyviniai dokumentai Z. M. ir M. A. M.-S. nuosavybės teisės nepatvirtina, tiek Marijampolės, tiek Vilniaus apskrityje ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į D. M. vardu turėtą ir nacionalizuotą žemę, nepateikiant įrodymų, kad konkreti dalis jos priklausė ir kitiems asmenims, o T. S. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkantį žemės plotą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad T. S. jau yra atkurta nuosavybė į Z. M. priklausiusią žemę, o nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą kitų asmenų žemę atsakovui yra galimas tik laikantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, pateikiant  prašymą, jų nuosavybę patvirtinančius bei kitus dokumentus ir jų pagrindu priimant atskirus sprendimus. Teismo vertinimu, tai rodo, kad T. S. atkūrus nuosavybę į D. M. turėtą žemę, nesilaikant įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų, yra pažeistas viešasis interesas, imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista dėl T. S., jo atstovo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės, nes  tiek vieni, tiek kiti turėjo žinoti, į kokio dydžio žemės plotą nuosavybė gali būti atkuriama, tačiau nebuvo pateikta informacija ir nepatikrinti duomenys apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo į D. M. turėtą žemę. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio duomenys neskelbtini kaime (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S. į 30,04 ha žemės plotą“, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 4 straipsnio 1 daliai, CK 1.80 straipsnio 1 daliai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, panaikinus ginčijamus sprendimus, tenkinami ir kiti prokuroro reikalavimai – pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) V. Ch.; pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio  17 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) V. Ch.; pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria N. R. Ch. ir V. Ch. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) B. G. J.; pripažinti negaliojančiu šio sklypo perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo N. R. Ch. ir V. Ch. sklypą perdavė B. G. J., nes perleistas turtas buvo įgytas niekinių sprendimų pagrindu.

Spręsdamas restitucijos taikymą dėl neteisėtai gauto turto perleidimo kitiems asmenims, teismas įvertino, ar jo įgijėjai buvo sąžiningi (CK 1.80 straipsnio 2–4 dalys), bei pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog V. Ch., N. R. Ch., B. G. J., atlygintinai įgydami nuosavybės teises į žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), būtų buvę nesąžiningi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, tokiu atveju negali būti išreikalautas žemės sklypas (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso B. G. J. Kadangi 32,80 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) įgiję asmenys pripažintini sąžiningais įgijėjais, tai restitucija, teismo vertinimu, galima tik sumokant ekvivalentą pinigais (CK 4.96 straipsnis, 6.145–6.146 straipsniai). Teismas sprendė, kad, nesant galimybės šį turtą išreikalauti natūra, ieškovo reikalavimas taikyti restituciją pinigais tenkintinas – iš T. S. priteistina 50 000 Lt, kuriuos jis gavo pardavęs 32,80 ha žemės, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal teismo panaikintą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad, taikant restituciją, T. S. turi grąžinti valstybei 5,75 ha žemės. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad jam 34,47 ha nuosavybė buvo atkurta viršijant 150 ha maksimalų žemės plotą, kurį numato įstatymas, t. y. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 30,04 ha ploto vandens telkinį, perduodant vietoj jo lygiavertį 37 ha (40 612 Lt vertės) vandens ūkio paskirties žemės (4,20 ha + 32,80 ha). Šio neteisėto sprendimo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai šalinami – atkuriama iki sprendimo buvusi padėtis su išimtimi dėl restitucijos, negalint išreikalauti daikto iš sąžiningo įgijėjo. Teismas nustatė, kad, panaikinus nuosavybės atkūrimą į 30,04 ha, nustatyta 150 ha norma yra viršyta 4,43 ha (34,47 ha – 30,04 ha = 4,43 ha), todėl iš 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 pagrindu atkurto bendro 34,96 ha ploto žemės nusprendė atimti 4,43 ha, tačiau ne pagal plotą, o proporcingai pagal vertę. Teismas nustatė, kad atkurtos nuosavybės bendro 34,96 ha ploto žemės vertė – 47 268 Lt, valstybei grąžintinos žemės vertė – 5990Lt, tokios vertės žemės plotas natūra turi būti priteistas valstybei. Ginčijamo sprendimo pagrindu T. S. buvo suteikti 4 sklypai: 10,25 ha – 985 Lt vertės; 8,94 ha – 9298 Lt vertės; 27 ha – 33 345 Lt vertės ir 3,5 ha – 3640 Lt vertės, tačiau šis sklypas yra perleistas, siekiant kuo mažesnės intervencijos į civilinius santykius, galima rinktis išieškojimą (restituciją natūrą) iš 27 ha ir 8,94 ha ploto sklypų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju tikslinga restituciją taikyti iš 8,94 ha ploto 9298 Lt vertės sklypo dalies, kuri sudaro 5,75 ha (9 298 Lt –    8,94 ha, 5 990 Lt – X ha, X = 5 990 × 8,94 / 9 298).

Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad prokurorai nėra suinteresuoti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso dalyviai (subjektai). Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje. Kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės visuomenės, valstybės teisėms ir teisėtiems interesams. Kadangi Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje pateikta informacija dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos Marijampolės apskrityje ir Vilniaus apskrityje turėtą turtą, Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2009 m. kovo 6 d., o į teismą su pareiškimu kreipėsi 2009 m. balandžio 6 d., teismas pripažino, kad senaties terminas, nustatytas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, nepraleistas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad prokuratūra turėjo anksčiau žinoti apie pažeidimus, padarytus atkuriant nuosavybės teises į žemę T. S. ginčijamoje dalyje, nustatęs, kad tokių įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas ginčijant turto perleidimo sandorius, todėl sprendė, jog šis terminas taip pat nepraleistas. 

Lietuvos apeliacinis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo T. S. apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 18 d. sprendimu paliko Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų duomenų pakanka, jog būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtą be teisinio pagrindo įgijo atsakovas. Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 28 d. pažymą Nr. 4D-2008/3-1227, kurioje pateikta informacija dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos Marijampolės ir Vilniaus apskrityse turėtą turtą, Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2009 m. kovo 6 d., o į teismą su pareiškimu kreipėsi 2009 m. balandžio 6 d., todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti šioje byloje nepraleistas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-416/2011, nustatytomis aplinkybėmis. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjo (Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro) reikalavimai yra netikslūs, nes juose nėra nurodyti plotai, kurie viršija įstatymo leidžiamą dydį, ir neprašoma atitinkamai panaikinti sprendimų, bei padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, nepaaiškino pareiškėjui teisės tikslinti pareiškimo reikalavimų ir panaikindamas sprendimo dalį neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, kad būtų pašalinti nustatyti proceso pažeidimai, todėl atsakovo teiginiai, kad byla buvo perduota nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, jog bylos esmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad duomenų, jog nuosavybės teisės ginčijamais aktais buvo atkurtos ir į buvusiems savininkams S. M. ir M. A. M.-S. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą, byloje nėra ir atsakovas tokių nepateikė. Priešingai, ginčijami administraciniai teisės aktai patvirtina, kad nuosavybė atsakovui T. S. buvo atkurta į buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Atkūrus nuosavybės teisę į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisėtai perleidžiamas ir viešosios nuosavybės teisės objektas – valstybės ar savivaldybės turtas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, bylą iš esmės išsprendė teisingai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas T. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.                                            Dėl prejudicinių faktų byloje nustatymo

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-416/2011, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pažeidė proceso teisės normas, nes ši nutartis nesukėlė teisinių padarinių byloje dalyvaujantiems asmenims, galutinis sprendimas šiame ginče nebuvo priimtas, todėl ir ši nutartis neturėjo res judicata galios. Bylą nagrinėję teismai privalėjo iš esmės nagrinėti bylą ir tinkamai ištirti byloje surinktus įrodymus, kad nuosavybės teisės į žemę priklausė ne tik D. M., bet ir jo šeimai.  

2.                                            Dėl viešojo intereso gynimo

Kasatorius nurodo, kad priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo pritaikyta restitucija grąžinant valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį iš atsakovui nuosavybės teise priklausiusio 8,94 ha ploto žemės sklypo, yra praktiškai neįgyvendinamas, todėl tokiu teismo sprendimu nėra apginamas viešasis interesas. Kasatoriaus teigimu, prokuroras turėjo pateikti atskirai suformuotų atidalijamų žemės sklypų planus. To nepadarius, žemės sklypas, kurio dalis grąžinama valstybei, lieka neatidalytas, o pripažinti atsakovą T. S. ir Lietuvos Respubliką 8,94 ha ploto žemės sklypo bendraturčiais nėra jokio pagrindo, nes tai pažeistų atsakovo teises laisvai naudotis ir disponuoti turimu turtu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės.

3.                                            Dėl sąžiningo įgijėjo ir restitucijos taikymo

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, kad V. Ch., N. R. Ch. ir B. G. J. įgydami nuosavybės teises į 32,80 ha ploto žemės sklypą būtų buvę nesąžiningi, todėl iš atsakovo T. S. restitucija taikyta piniginiu ekvivalentu – priteisiant valstybei 50 000 Lt. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai dėl nesuprantamų priežasčių panaikino 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir perdavimo priėmimo aktus, kurie būtent ir yra B. G. J. nuosavybės pagrindas. Pripažinti sandorį, pagal kurį trečiasis sąžiningas asmuo įgijo nuosavybės teises, negaliojančiu negalima. Jei teismai konstatavo, kad įgijėjas yra sąžiningas, tai ir jo teisių atsiradimo pagrindas turi likti galioti. Tačiau paliekant valstybei nuosavybės teisę į 32,80 ha ploto žemės sklypą, valstybė gavo ir pinigus už žemės sklypą, ir žemės sklypą. Kasatorius nurodo, kad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad sandoriai, kuriais žemės sklypas perleistas tretiesiems asmenims, yra pripažinti negaliojančiais pagrįstai, restitucija privalėjo būti taikoma natūra, grąžinant šį žemės sklypą valstybei, o ne taikant restituciją pinginiu ekvivalentu. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, nurodydamas, kad, nenustačius, jog asmenys, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus, nėra pagrindo šių asmenų pripažinti nesąžiningais. Byloje nenustatyta, kad T. S. būtų daręs kokią nors įtaką priimant ginčijamus administracinius aktus, todėl restitucija, kasatoriaus nuomone, privalo būti taikoma valstybei ir B. G. J., atlyginant šiam turto įsigijimo išlaidas. Taikant restituciją ir grąžinant 4,2 ha ploto žemės sklypą valstybei, atsakovui T. S. turėtų būti atlyginama rinkos kaina.

Trečiojo asmens nepilnamečio B. G. J. atstovai pagal įstatymą Ž. J. ir V. J. prisidėjo prie atsakovo T. S. kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.       Ieškovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario     3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-416/2011, ir joje nustatytos aplinkybės atitinka visus prejudicinio fakto požymius: nutartis yra įsiteisėjusi, tiek administracinėje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvavo tas pats ieškovas ir tas pats kasatorius, administracinėje byloje pagrindinis įrodinėjimo dalykas buvo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų teisėtumo klausimas. Be to, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo tik šia nutartimi ir joje nustatytais prejudiciniais faktais.

2.       Ieškovo teigimu, šioje byloje viešasis interesas yra identifikuojamas kaip valstybės siekis užtikrinti teisėtą disponavimą valstybės nuosavybe. Atsakovui atkūrus nuosavybės teises į didesnį, nei leidžiama įstatymo, žemės plotą, neteisėtai sumažėjo laisvos valstybinės žemės fondas, kas padarė neigiamą įtaką visam nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Žemės sklypo dalies atidalijimo plano klausimas turės būti išspręstas aptariamų teismų procesinių sprendimų vykdymo stadijoje.

3.       Ieškovas nurodo, kad, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, turi būti panaikinti visi jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai panaikino ne tik administracinius aktus, bet ir jų pagrindu sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi B. G. J. yra sąžiningas įgijėjas, tai restitucija buvo taikoma piniginiu ekvivalentu iš atsakovo T. S. Ieškovo teigimu, kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl ja negali būti remiamasi. 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nenurodyta jokių teiginių (argumentų) dėl tariamų materialinių ir (ar) proceso teisės normų pažeidimo reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kasatoriaus argumentas, kad ginčijamas teismo sprendimas yra negalimas vykdyti, nes neįmanomas žemės atidalijimas, yra nepagrįstas, nes žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise gali priklausyti tiek kasatoriui T. S., tiek valstybei. Atsakovas T. S., pateikdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises į duomenys neskelbtini rajone esančią žemę, žinojo, kad jam jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 119,47 ha ploto žemės sklypus Marijampolės apskrityje, tačiau šios informacijos nepateikė, ją nuslėpė nuo valstybės institucijų, kurios tuo metu neturėjo galimybių patikrinti, ar piliečiui atkurtos kitoje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje nuosavybės teisės ar ne. Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi išspręsta byla Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, visiškai savo dalyku ir turiniu skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl ja negali būti remiamasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešojo intereso gynimo nuosavybės teisių atkūrimo bylose

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012). Vienas iš tokios ribotos restitucijos pavyzdžių įtvirtintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Vadinasi, nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys asmenys ir institucijos turi laikytis šio imperatyvaus reikalavimo, o jį pažeidus turi būti imamasi atitinkamų įstatymų nustatytų veiksmų visuomenės interesams apginti ir situacijai iki pažeidimo atkurti.   

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį, nei įstatymo leidžiama, žemės plotą. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjusių teismų išvados šiuo klausimu yra neteisingos, nes Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajone esantis turtas, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, priklausė visai M. šeimai, o ne tik jo seneliui D. M., todėl T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės neviršijant imperatyviosios įstatymo normos. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisės taikymo aspektu byloje pateiktus įrodymus, šiuos kasatoriaus argumentus laiko nepagrįstais ir sutinka su teismų išvada, kad byloje nėra duomenų, jog nuosavybės teisės ginčijamais aktais buvo atkurtos ir į buvusiems savininkams S. M. ir M. A. M.-S. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą, atsakovas tokių duomenų nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio juridiniams faktams nustatyti yra taikoma atskira procedūra, tačiau šiuo atveju ginčijami administraciniai teisės aktai patvirtina, jog nuosavybė atsakovui T. S. buvo atkurta tik į buvusio savininko D. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

Taigi šiuo atveju, kai ginčijamais administraciniais aktais atsakovui T. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnį nei leistina žemės plotą, prokuroras pagrįstai gynė viešąjį interesą – valstybės ar savivaldybės turtą, žemę.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, panaikindami Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio duomenys neskelbtini kaime (duomenys neskelbtini), ir pritaikydami restituciją ne pagal plotą, o proporcingai pagal vertę grąžinant valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį iš atsakovui nuosavybės teise priklausiusio 8,94 ha ploto žemės sklypo, neapgynė jokio viešojo intereso, nes toks sprendimas yra praktiškai neįgyvendinamas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais kasatoriaus argumentais ir nurodo, kad šiuo atveju kasatorius ir valstybė tampa vieno nekilnojamojo turto objekto bendraturčiais. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.80 straipsnio nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis), o jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis). Taigi kasatoriaus, kaip bendraturčio, teisės nėra nepagrįstai suvaržytos, tačiau valstybės interesai šiuo atveju yra apginti, nes atkurta kasatoriaus ir visuomenės interesų pusiausvyra. Visi kiti klausimai yra susiję su šios sprendimo dalies vykdymu ir visų pirma priklauso nuo bendraturčių – kasatoriaus ir valstybės interesus atstovaujančių institucijų – galimybių susitarti dėl žemės sklypo valdymo ir dalių atidalijimo.

Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį, nei yra imperatyviai įstatymo leidžiama, žemės plotą, panaikino neteisėtus administracinius aktus, tarp jų Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S. į 30,04 ha žemės plotą“. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, T. S. atkūrus nuosavybę į D. M. turėtą žemę, nesilaikant įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų, pažeistas viešasis interesas. Imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista dėl T. S., jo atstovo nesąžiningų veiksmų, nes atstovas, dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir aktyviai atstovaudamas T. S. žinojo, į kokio dydžio žemės plotą nuosavybė gali būti atkuriama, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė informacijos apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo T. S. į D. M. turėtą žemę. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir papildomai pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas T. S. šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvauja tiesiogiai, visus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus jo vardu tvarko įgaliotinis V. J., bylos duomenimis, turėjęs išmanyti ir išmanęs nuosavybės teisių atkūrimui taikomus įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, V. J., kaip T. S. įgaliotinio, veiksmai, kuriais jis, nuslėpdamas informaciją apie jau atkurtas nuosavybės teises kitoje Lietuvos apskrityje, inicijavo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį, nei įstatymo leidžiama, žemės plotą, laikytini pažeidžiantys viešąjį interesą. Kaip ir konstatavo bylą nagrinėję teismai, tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad T. S. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos neteisėtai. O vėlesni T. S., tiksliau – jo įgaliotinio V. J., veiksmai, kuriais jis perleido ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims, laikytini prieštaraujantys teisės normoms, nes T. S., neteisėtai įgijęs nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, negalėjo disponuoti šiuo nekilnojamojo turto objektu. Sutiktina ir su tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nors ir neturėjo tuo metu tokių techninių galimybių, kuriomis automatiškai galėtų patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigos, tačiau galėjo turėti atitinkamas informacijos rinkimo formas, kurias užpildęs pareiškėjas ar jo įgaliotinis patvirtintų visus reikalingus duomenis ne tik apie prašomas atkurti nuosavybės teises, bet ir jau atkurtas. Nesant objektyvių galimybių reikalauti pateikti duomenis apie jau atkurtas nuosavybės teises ir šią informaciją suinteresuotam asmeniui nuslėpus pažeidžiami ne tik viešieji interesai, bet ir gali būti destabilizuoti civiliniai santykiai, susiklostę po nepagrįstų administracinių sprendimų priėmimo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, procesiniuose sprendimuose išdėstytais motyvais pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti sandorius negaliojančiais, tačiau, tai pripažinę ir spręsdami dėl negaliojančių sandorių padarinių, nenagrinėjo bei neįvertino, ar prokuroro pasirinktas restitucijos būdas visiškai apgina viešąjį (valstybės) interesą, nes, pirma, bylos duomenimis, neteisėtai grąžintos ir parduotos žemės vertė gali būti daug didesnė, negu nurodyta pripažintose negaliojančiomis sutartyse, antra, išieškojimas priteistos 50 000 Lt sumos iš kitoje valstybėje gyvenančio T. S. gali būti teisine prasme suvaržytas ar netgi negalimas. Dėl to teismai, spręsdami dėl negaliojančių sandorių padarinių, turėjo svarstyti ir spręsti, ar nėra juridinio pagrindo atkurti žemės teisinį statusą, buvusį iki neteisėtų administracinių aktų priėmimo, t. y. taikyti restituciją natūra ir grąžinti neteisėtais sandoriais perleistą žemę valstybei.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesys į tai, kad tiek prokuroras, reikšdamas ieškinį, tiek teismai procesiniuose sprendimuose nurodė, jog byloje nėra duomenų dėl pagal neteisėtus sandorius įgijusių žemę asmenų nesąžiningumo. Su tokia išvada nesutiktina, nes teismai netyrė byloje esančių įrodymų dėl žemę įgijusių asmenų veiksmų ir iš esmės nesprendė dėl jų nesąžiningumo, t. y. nenagrinėjo ir nevertino, ar byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad V. Ch. ir B. J., įgydami žemę, buvo nesąžiningi. Sprendžiant šį klausimą gali būti reikšmingi ir gana informatyvūs įrodymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Marijampolės apskrityje esantį turtą ir jo perleidimo (V. J., atgavęs T. S. vardu žemę Marijampolės apskrityje, vėliau, 2007 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, ją, t. y. 141,65 ha, iš jo perpirko vos už vieną litą (Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. spalio 6 d. nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso priemones), taip pat ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo (V. J., būdamas T. S. atstovu, negalėjo pats su savimi, kaip nepilnamečio B. J. atstovu, sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl žemės sklypas duomenys neskelbtini rajone, į kurį viršijant įstatymo leidžiamas ribas buvo atkurtos nuosavybės teisės T. S. vardu, buvo parduotas trečiajam asmeniui – V. Ch., kuris kartu su sutuoktine per labai trumpą laiką tą patį žemės sklypą už tą pačią kainą pardavė nepilnamečiui B. J., sudarydami sutartį su jo atstovais pagal įstatymą, t. y. V. J., kuris buvo ir T. S. atstovu nuosavybės teisių atkūrimo procese), taip pat kiti byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik nuosekliai ištyrus faktines aplinkybes dėl žemę įgijusių asmenų sąžiningumo ir tinkamai kvalifikavus jų veiksmus spręstina dėl teisingo ir visiško valstybės interesų gynimo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pats kasatorius kelia restitucijos natūra klausimą sandorių negaliojimo atveju, tačiau nekelia klausimo dėl žemę pagal negaliojančius sandorius įgijusių asmenų sąžiningumo (nesąžiningumo), ir, siekdama išaiškinti, ar dėl pirmiau nurodytų argumentų nebuvo pažeisti valstybės teisėti interesai, kaip ir nurodė savo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje, peržengia kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis) bei konstatuoja, kad teismų procesinių sprendimų išvados dėl restitucijos taikymo padarytos neišnagrinėjus bylos baigčiai reikšmingų aplinkybių, ši bylos dalies esmė neatskleista, todėl teismų procesinių sprendimų dalys dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo yra neteisėtos ir naikintinos ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).  

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-416/2011, todėl ja nebuvo išspręstas šalių ginčas ir ši nutartis neįgijo res judicata galios. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. UAB „Tele2“, bylos Nr. 3K-3-258/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi teisės taikymo aspektu bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad šiuo atveju teismai, priimdami sprendimą, kad T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas dėl leistino žemės ploto, rėmėsi ne tik pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, todėl atmestinas kasatoriaus argumentas, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo vienintelis Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimo pagrindas. Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodyta nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, jog būtų pašalinti nustatyti proceso pažeidimai, o ne dėl to, kad nebuvo atskleista bylos esmė, todėl teismai, įvertinę, jog Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas administraciniam teismui ir ieškinys yra tapatūs, t. y. tos pačios ginčo šalys, tas pats pareiškimo ir ieškinio dalykas ir pagrindas, pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 84,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalys paliktinos nepakeistos.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Dangutė Ambrasienė

                                        Virgilijus Grabinskas

                                        Vincas Verseckas