Administracinė byla Nr. eA-1760-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas), 215 159,79 Eur ir kitas patirtas išlaidas, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Vertybinių popierių komisija (toliau – ir Komisija), neužtikrino tinkamo 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB (toliau – ir Prospektų direktyva) 16 straipsnio bei 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros (toliau – ir Direktyva 2002/87/EB) 11 straipsnio 1 dalimi nuostatų įgyvendinimo bei kitų Lietuvos vertybinių popierių rinkos reglamentavimo įstatymų priežiūros procedūrų, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurios nebūtų patyręs, jeigu neteisėti veiksmai (neveikimas) nebūtų atlikti.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad akcinė bendrovė DnB NORD (dabartinis pavadinimas – Luminor bank (toliau – ir Bankas) 2007 m. sausio 11 d. Komisijoje pasitvirtino obligacijų emisijos, išleistos 2006 m. birželio 19 d. pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą (toliau – ir Prospektas). Pagal šį Prospektą Bankas Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu pareiškėjui išplatino 11 874 vnt. su pasaulio akcijomis susietų Banko platinamos obligacijų emisijos DnB NORD Pasaulis Nr. 23. Bankas obligacijas pareiškėjui išplatino Banko skolintomis piniginėmis lėšomis, sudarant skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-284 (toliau – ir Sutartis Nr. 284), kuria Bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui kreditą – 239 110 Eur sumą, Sutartyje nurodyto obligacijų kiekio (11 874 vnt.) apmokėjimui ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-285 (toliau – ir Sutartis Nr. 285), kuria įsipareigojo suteikti pareiškėjui dar papildomą sumą (kreditą) – 948 290 Eur to paties obligacijų kiekio apmokėjimui. Pareiškėjas teigė, kad Obligacijų pasirašymo sutartimi jis įsipareigojo obligacijų emisijos kainą – 1 187 400 Eur sumokėti Bankui ne vėliau kaip iki 2007 m. birželio 19 d. 16:00 val. Įvykus įskaitymui, Bankas obligacijų emisiją Pasaulis Nr. 23 turėjo apskaityti pareiškėjo vardu atidarytoje asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje obligacijų apmokėjimo dieną. Sutarties Nr. 284 ir Sutarties Nr. 285 (toliau abi kartu – ir Sutartys) 5.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas įsipareigoja sumokėti Bankui 5,18 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos Bankui kredito dalies. Pagal Sutartį Nr. 284 Banko priskaičiuotos palūkanos per 5 metų laikotarpį sudarė 268 299,35 Eur sumą, o pagal Sutartį Nr. 285 – 67 633,58 Eur sumą. Šios sumos grąžinimo užtikrinimui, pareiškėjas Banko prašymu įsipareigojo papildomai įkeisti nuosavybės teise priklausantį vienintelį gyvenamąjį būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto vertė tuo metu siekė apie 1,5 mln. Lt sumą. Pareiškėjas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi Nr. 2A-776-178/2015 sumažino iš pareiškėjo prašomų priteisti palūkanų sumą iki 147 526,14 Eur.

4.       Pareiškėjas nurodė, jog sumokėjo Bankui 215 159,72 Eur palūkanas ir visas kitas priteistas sumas bei vykdymo išlaidas. Bendra suma yra pareiškėjo tiesioginiai nuostoliai, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu Komisija, kurios funkcijas skundo teikimo dieną įgyvendina Lietuvos bankas, būtų tinkamai ir laiku įgyvendinusi veiksmus, kuriais būtų užkirstas kelias neteisėtam Banko veikimui.

5.       Pareiškėjas teigė, kad Komisija nereikalavo, o Bankas nepateikė įrodymų, jog įsigyjant su akcijomis susietas obligacijas (toliau – ir SASO) skolintomis lėšomis, investuotojai buvo įspėti apie galimybę patirti nuostolius, t. y., kad paskolos palūkanos gali sudaryti sumą, artimą ar net lygią įkeistam turtui, todėl teismų praktikoje, nagrinėjant Banko klientų ieškinius buvo prieita prie išvados, kad Bankas savo klientams (ir pareiškėjui) siūlė įsigyti visiškai kitą, kur kas rizikingesnį finansinį produktą (toliau – ir Strategija) nei nurodytą Komisijos patvirtintame Prospekte. Prospektų direktyvos nuostatose imperatyviai reikalaujama, jog Prospekte ar jo prieduose, visa esanti informacija apie finansinės priemonės, kurią sudaro dvi investicinio produkto dalys, riziką, jos mastą, susijusius su finansinės priemonės įsigijimu skolintomis lėšoms turėjo būti aiškiai atskleista, o tai reiškia, kad Prospekte nurodytoje formulėje turėjo būti atvaizduotas ir mokėtinų palūkanų procentas.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad Bankas apie platinamą obligacijų emisiją Centrinį depozitoriumą turėjo informuoti 2007 m. birželio 16 d. Pagal Banko pateiktą Centrinio depozitoriumo 2007 m. birželio mėnesio suvestinę informacija apie obligacijų emisijos DnB NORD Pasaulis Nr. 23 platinimą paskelbta 2007 m. birželio 22 d., o tai reiškia jog tokia emisija turėjo būti platinama 2007 m. birželio 25 d. Pareiškėjas teigė, jog Bankas Centriniam depozitoriumui pateikė visiškai kitus duomenis, o ne tuos, kurie nurodyti šalių pasirašytose Sutartyse.

7.       Pareiškėjas teigė, jog Komisija po dviejų metų platinamos Strategijos produkto atlikusi formalų tyrimą dėl Banko klientams teiktų investicinių paslaugų konstatavo tik Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 13 ir 22 straipsnių pažeidimus, už kuriuos paskyrė Bankui baudą. Tačiau nagrinėjant ieškinius teismuose, buvo konstatuota visa eilė Banko veiklos pažeidimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bankas platino visiškai kitą investicinį produktą – Strategiją, o Komisija negalėjo nepastebėti, jog Bankas pasitvirtino vienas obligacijų emisijos platinimo sąlygas, o obligacijų emisiją platino pagal savo sukurtas sąlygas, kurios Komisijos nebuvo patvirtintos. Nors Komisija 2010 m. atliko išsamesnį tyrimą, nustatė daugiau pažeidimų ir 2011 m. liepos 28 d. priimtame sprendime Nr. 2K-161 (toliau – ir Sprendimas) juos detalizavo, tačiau Banko veiklos tyrimą buvo nuspręsta nutraukti, kadangi Sprendimo priėmimo dieną jau buvo suėję daugiau kaip 2 metai nuo Banko įvykdyto paskutinio pažeidimo dienos, t. y. daugiau nei 4 metai nuo pareiškėjo sudaryto sandorio.

8.       Pareiškėjas pažymėjo, kad teismai, nagrinėdami kitų Banko klientų, įsigijusių SASO skolintomis iš Banko piniginėmis lėšomis bylas yra konstatavę, jog šalių sudarytos sutartys ir obligacijų pasirašymo sutartis yra vieno sandorio sudedamosios dalys. Tai turi esminės reikšmės Prospekto direktyvos kontekste, nes teismų praktika, kad šalių pasirašytos sutartys dėl piniginių lėšų skolinimo obligacijų įsigijimui turi būti vertinamos kartu su obligacijų pasirašymo sutartimi, buvo suformuota jau po teismo sprendimo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Komisija apie tokias aplinkybes žinojo, tačiau jų teismui, nagrinėjusiam pareiškėjo ieškinį, nenurodė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Bankas, apibūdindamas naują finansinį produktą Komisijai adresuotame 2010 m. spalio 1 d. rašte Nr. 30.1 1-181/487 patvirtino, jog obligacijų įsigijimo ir skolinimo sutartys sudaro vieną sandorį – investavimo Banko skolintomis lėšomis sandorį.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nebuvo patvirtinusi Strategijos, todėl jos, kaip investicinio produkto, platinimas nebuvo galimas. Banko platinama Strategija neatitiko finansinių priemonių rinkos teisės aktuose įtvirtintų principų, o Komisija apie tai negalėjo nežinoti, nes būtent tam tikslui – reguliuoti ir prižiūrėti finansinių priemonių rinkas – ji buvo įsteigta. Komisija elgėsi nesąžiningai leisdama Bankui apgaudinėti asmenis, neturinčius investavimo patirties. Pareiškėjas rėmėsi FPRĮ 94 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kadangi FPRĮ nėra nustatyti jokie specialūs žalos atlyginimo kriterijai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuota žala, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytais neteisėtais Komisijos veiksmais padaryta žala turi būti atlyginta pagal bendruosius Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintus žalos atlyginimo principus.

10.       Teismo posėdyje pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su paklausimu.

11.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12.       Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo skundo pateikimo dieną jau yra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos bankas teigė, kad pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o tik nurodė tam tikras bendras priežiūros institucijos funkcijas, kurios nustatytos teisės aktuose ir, kuriuos tariamai Komisija turėjo atlikti, tačiau neatliko. Pareiškėjas neįvardijo nei kokie konkretūs ir su pareiškėjo situacija susiję Komisijos neteisėti veiksmai buvo atlikti (neatlikti), nei tinkamai pagrindė kitų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – nei tariamai neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

13.       Atsakovo atstovas pažymėjo, jog priežiūros institucija vykdė prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos tyrimus ir patikrinimus tik turėdama patikimų duomenų apie vykdomus ar įvykdytus teisės aktų, nustatančių reikalavimus finansų rinkos dalyvių veiklai, pažeidimus. Nei pareiškėjas, nei kiti asmenys, priešingai nei nurodoma skunde, nei iki obligacijų pasirašymo sutarčių ir (arba) skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo, nei per protingą terminą po šių sutarčių sudarymo nesikreipė į Komisiją dėl galimai neteisėtos Banko veiklos platinant SASO, jų įsigijimą finansuojant iš Banko skolintomis lėšomis, nesidomėjo Banko platinamiems produktams būdingomis savybėmis, investuotojų prisiimama rizika ir pan. Taip pat pareiškėjo sudarytų Obligacijų pasirašymo sutarties ir (arba) Sutarčių sudarymo metu galioję teisės aktai (FPRĮ) ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas (toliau – ir VPĮ) nenustatė pareigos priežiūros institucijai vykdyti tyrimus ar patikrinimus dėl kiekvieno platinamo finansinio produkto ar teikiamos paslaugos, nesant duomenų apie galimai neteisėtai vykdytą veiklą ar investuotojų teisių pažeidimus.

14.       Atsakovo atstovas teigė, kad pirmieji Banko klientų skundai buvo gauti 2008 m. po to, kai finansų rinkose užsitęsė dar 2007 m. prasidėjusi pasaulinio masto finansų krizė, dėl kurios pagrindiniai biržų finansiniai indeksai, su kuriais buvo susietos Banko platintos SASO, patyrė didelius verčių praradimus, ir kilo reali grėsmė, kad Banko klientams, įsigijusiems SASO skolintomis lėšomis, indeksų verčių prieaugis neatitiks investuotojų lūkesčių ir nepadengs už Banko suteiktas paskolas mokėtinų palūkanų. Komisija 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. vasario 4 d. atliko sisteminį Banko veiklos platinant SASO Banko skolintomis lėšomis tyrimą, kurio išvados buvo užfiksuotos Sprendimu. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Komisiją niekada nesikreipė ir nepateikė duomenų apie galimus jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimus. Sprendime buvo konstatuota, kad Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai, tačiau Sprendimo priėmimo dieną jau buvo praėję daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimų įvykdymo dienos, dėl to nebeliko įstatyminio pagrindo skirti poveikio priemonę, tad Komisija nutraukė Banko veiklos tyrimą. Bankas, nesutikdamas su Sprendime suformuluotomis išvadomis ir pateiktu Banko veiklos įvertinimu, Sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-2377/2012 konstatavo, kad Sprendimo išvados suformuluotos taip, kad neabejotinai leidžia manyti, jog Komisija Banką laiko kaltu dėl padarytų pažeidimų, ir pažymėjo, kad Sprendimas gali būti ginčijamas atskirose civilinėse bylose, kuriose jis gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada.

15.       Atsakovo atstovas nurodė, kad Bankas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, siūlė Strategiją, kuri nebuvo ir negalėjo būti aprašyta SASO baziniuose prospektuose, kadangi įsigyjant obligacijas pasirinkus Strategiją nei sukuriami nauji perleidžiamieji vertybiniai popieriai, nei modifikuojami esami. Strategija yra specifinė investicinė paslauga, pasižyminti specifinėmis, su SASO nesusijusiomis ir SASO nebūdingomis rizikomis. Dėl šios priežasties nei vienos Banko obligacijų programos baziniame prospekte, įskaitant jų pagrindu platintų emisijų galutines sąlygas, nebuvo ir negalėjo būti pateikiama informacija apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis ar supažindinama su rizika, kylančia šias priemones įsigyjant pagal Strategiją, t. y. skolintomis lėšomis. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme (toliau – ir VPRĮ) pateiktas vertybinių popierių sąvokos apibrėžimas Strategijos neapima, todėl ir jos platinimui reikalavimas parengti prospektą nėra taikomas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad platinant Strategiją galėjo būti pažeisti Prospektų direktyvos reikalavimai, kas savo ruožtu galėjo lemti pareiškėjo patirtus nuostolius.

16.       Atsakovo atstovas dėl rizikų ir kitos informacijos, nurodytos Prospekte ir su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 23 galutinėse sąlygose (toliau – Galutinės sąlygos), pažymėjo, kad Prospektas rengiamas tuo atveju, kai emitentas 12 mėnesių laikotarpiu ketina nuolat leisti vertybinių popierių emisijas. Galutinėse sąlygose pateikiama tik ta su konkrečia emisija pagal Prospektą susijusi informacija, kuri jo patvirtinimo metu dar nėra žinoma (konkrečios vertybinių popierių charakteristikos ir siūlymo sąlygos), rizikos veiksniai atskleidžiami pačiame Prospekte (su bazinio prospekto galutinėmis sąlygomis susijusios nuostatos reglamentuojamos 2005 m. liepos 15 d. Komisijos nutarimu Nr. 1K-21 patvirtintų Vertybinių popierių prospekto rengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 16–17 punktais). Prospekto tituliniame lape nuorodos būdu buvo inkorporuotas 2006 m. spalio 26 d. Komisijos patvirtintas Registracijos dokumentas (jame pateikiama informacija apie emitentą), kuris yra neatsiejama Prospekto dalis. Lietuvos bankas pabrėžė, kad Bankas kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti Prospekto priedą, 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 2K-52 Komisija jį patvirtino. Prospekto priede Nr. 1 pateikta ir atitinkamai papildyta rinkos rizika. Strategija, į kurią investavo Pareiškėjas, nelaikytina patvirtinto Prospekto sudėtine dalimi, todėl jokie atitinkami Prospekto pakeitimai, susiję su apmokėjimo Strategijos pasiūlymu / pasirinkimu, nebuvo atliekami. Lietuvos bankas nurodė, kad Prospekte buvo atskleisti rizikos veiksniai, susiję su vertybiniais popieriais ir jų emitentu, o pareiškėjo individualiai pasirinkta Strategija, susijusi su jo finansinėmis galimybėmis įsigyti obligacijų, nėra Prospekto sudedamoji dalis, todėl ir su konkrečia Strategija susijusios individualios, tik tai Strategijai būdingos rizikos nebuvo pateikiamos Prospekte. Lietuvos bankas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime nustatyta, jog pareiškėjas prieš sudarydamas su Banku Sutartis net nesusipažino su Prospektu.

17.       Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo tariamai tinkamo neatstovavimo teismo proceso metu, pažymėjo, kad nei Komisijai, nei Lietuvos bankui nėra ir niekada nebuvo suteikta teisė atstovauti fizinių ar juridinių asmenų interesus teismo proceso metu, pareiškėjas inicijavo teismo procesą prieš Banką 2013 m., kai Komisija jau buvo likviduota, taigi Komisija neturėjo net ir teorinių galimybių kaip nors prisidėti prie pareiškėjo interesų atstovavimo teismo proceso metu.

18.       Atsakovo atstovas vadovavosi Taisyklių 47 punktu ir nurodė, kad 2007 m. birželio 22 d. Komisijai buvo pateikta Banko 5 metų trukmės su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 23 išplatinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad platinimo laikotarpiu buvo išplatinta ir apmokėta 620 562 vnt. obligacijų. Taip pat nurodyta, jog 2007 m. birželio 26 d. buvo atidaryta šių vertybinių popierių sąskaita Centriniame depozitoriume. Kad emisija buvo išplatinta, patvirtina ir atitinkamas įrašas Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo informacinėje sistemoje.

19.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad visi ankščiau nurodyti ir Sprendime nustatyti pažeidimai sietini ne su Komisija, bet su juos padariusiu asmeniu – Banku, o vien ta aplinkybė, kad suėjus poveikio priemonių taikymo senaties terminui, Komisija ne tik negalėjo skirti poveikio priemonių, bet ir pasisakyti dėl Banko kaltės, neperkelia Banko atsakomybės už galimai padarytus pažeidimus priežiūros institucijai, kuri tinkamai ir laiku ėmė tirti Banko veiklą, atsižvelgdama į gautus Banko klientų skundus. Lietuvos bankas nurodė, kad teismas pripažino, jog Bankas neįvykdė teisės aktuose keliamų reikalavimų, tačiau dėl pareiškėjui kilusių nuostolių teismas įžvelgė ir pareiškėjo kaltę, susijusią su neatsargiu elgesiu. Pareiškėjo neatsakingumas, nerūpestingumas ir suklydimas nėra ir negali būti pagrindas konstatuoti Komisijos neteisėtus veiksmus.

II.

20.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo R. A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21.       Teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 19 d. Bankas ir pareiškėjas pasirašė Sutartį Nr. 284, kurios pagrindu Bankas suteiktė pareiškėjui 239 110 Eur kreditą obligacijų pirkimui. 2007 m. birželio 19 d. Bankas ir pareiškėjas pasirašė Sutartį Nr. 285, kuria Bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui 948 290 Eur kreditą obligacijų pirkimui. 2007 m. birželio 19 d. Bankas ir pareiškėjas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, kuria pareiškėjas pasirašė 11 874 vnt. obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. birželio 19 d. pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Komisijoje 2007 m. sausio 11 d.

22.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis Sutartis nuo sudarymo momento, teismui atsisakius tenkinti šį ieškovo reikalavimą, jis prašė atlyginti dėl neteisėtų Banko veiksmų patirtą žalą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1) pareiškėjo ieškinį atmetė ir priteisė Banko naudai 241 406,42 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme bei bylinėjimosi išlaidas Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeitė, t. y. pareiškėjo ieškinį atmetė, Banko priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš pareiškėjo Banko naudai 147 526,14 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo iki visiško sprendimo įvykdymo.

23.       Teismas aptarė CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtinta, jog Bankas veikė teisėtai, sudarydamas Obligacijų pasirašymo sutartį ir Sutartis. Pareiškėjo mokėtina palūkanų dalis buvo sumažinta 45 proc., įvertinus, kad papildoma prievolė – palūkanų mokėjimas – gali būti mažinama dėl tam tikrų Banko netinkamų veiksmų. Teismas nusprendė, kad šiuo aspektu Lietuvos banko neatliktų priežiūros veiksmų, kuomet įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad iš esmės Bankas veikė teisėtai ir teisėtai reikalavo dalies palūkanų sumokėjimo, negalima konstatuoti.

24.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, kad jo interesų Lietuvos bankas negynė teismuose. Teismas nurodė, kad fizinių asmenų atstovais civilinėse bylose gali būti tik Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys.

25.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė žalos, kurią padarė Lietuvos bankas, ir priežastinio ryšio, nes turtinę žalą pareiškėjas patyrė dėl savo santykių su Banku, kurie iš esmės kilo teisėtų sandorių pagrindu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo siekis išsiieškoti jam tekusius nuostolius iš atsakovo, nedalyvavusio nei sudarant Obligacijų pasirašymo sutartį, nei Sutartis, kurios yra teisėtos, nėra pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam iš atsakovo 215 159,79 Eur bei kitas patirtas išlaidas, kaip turtinę žalą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

26.       Teismas dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad jis skaičiuotinas nuo pareiškėjo įsigytų obligacijų išpirkimo dienos, t. y. 2012 m. birželio 22 d., kada pareiškėjui tapo žinoma, kad obligacijos išperkamos už jų nominalią vertę ir pareiškėjui teks padengti Bankui mokėtinas palūkanas pagal Sutartis. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo pateikimo dieną (2018 m. gruodžio 11 d.) jau yra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių, kurios objektyviai pareiškėjui būtų kliudžiusios per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis su skundu į teismą, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

27.       Teismas netenkino pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą nustatęs, kad pareiškėjo prašyme keliami klausimai, galbūt, būtų buvę reikšmingi civilinėje byloje, sprendžiant civilinių sandorių teisėtumo klausimus, bet jie nėra reikšmingi administracinėje byloje, nes administracinis teismas neturi jokių galimybių kvestionuoti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų. Teismas dėl pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašyme pareikšto prašymo sustabdyti bylą iki bus gautas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Luminor Bank, C-8/18 Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2958-567/2018, nusprendė, jog šis prašymas taip pat nėra aktualus ir negali būti tenkinamas, nes jis reikšmingas civilinėje byloje nagrinėjamiems civiliniams santykiams.

III.

28.       Pareiškėjas R. A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29.       Pareiškėjas teigia, jog nesutinka su skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais, su ieškinio senaties termino taikymu, kadangi atmetęs ieškinį dėl ieškinio senaties termino instituto taikymo, teismas nukrypo ne tik nuo šio instituto tikslų, bet ir nuo teismų suformuotos praktikos šiuo klausimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytas faktines bylos aplinkybes ir papildomai pateikia šiuos argumentus:

29.1.                      Ieškinio senatis nėra ir negali būti skaičiuojama nuo 2012 m. birželio 22 d., kadangi ieškinio senaties skaičiavimas prasideda nuo sužinojimo apie teisės pažeidimo faktą dienos ir teismas, atsakovui pareikalavus taikyti ieškinio senatį, privalėjo tą dieną nustatyti. Pareiškėjas akcentuoja, kad obligacijų išpirkimo dieną pareiškėjas nei galėjo, nei sužinojo apie jo teisės pažeidimus, kuriuos įvykdė Komisija. Pareiškėjas nurodo, kad Banko neteisėti veiksmai buvo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. 2A-776-178/2015, o pareiškėjas jokios informacijos ar prielaidų, kad atsakovo atstovas galimai nėra įvykdęs savo įstatyminės pareigos bankų priežiūros srityje, neturėjo, todėl ir suprasti, kad jis savo neveikimu galėjo prisidėti prie žalos atsiradimo, nei objektyviai, nei subjektyviai, negalėjo. Tik 2016 m., susipažinus su teismų sprendimais, kuriuose konstatuoti neteisėti Banko veiksmai platinant SASO skolintomis iš Banko piniginėmis lėšomis, kilo klausimas dėl Komisijos, turėjusios apsaugoti investuotojų interesus, veiksmų.

29.2.                      Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas pasitikėjo valstybės deleguota institucija – Komisija ir tuo metu jokios abejonės dėl Komisijos netinkamo veikimo (neveikimo), vykdant Banko veiklos priežiūrą, negalėjo kilti ir nekilo.

29.3.                      Teismas pritarė atsakovo atstovo argumentams, kad Komisija finansų rinkos dalyvių veiklos tyrimus ir patikrinimus atlieka tik gavus asmenų skundus, o pareiškėjas su skundu nesikreipė. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu Komisijai deleguotos funkcijos yra perkeliamos pareiškėjui, nurodant, kad jis turėjo stebėti, tirti ir analizuoti Banko veiklą. Pareiškėjas pabrėžia, kad ne jo pareiga yra prižiūrėti, kad būtų tinkamai įgyvendinta Prospekto direktyva.

29.4.                      Teismo argumentai dėl pareiškėjo ir Banko sudarytų Sutarčių teisėtumo ir pagrįstumo leidžia daryti išvadą, kad teismas nesuprato, kad pareiškėjo skundas dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų grindžiamas ne Banko ir pareiškėjo sudarytų sutartinių santykių teisėtumo vertinimu, o Komisijos neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti (tiksliau neatlikti) dar iki sutartinių santykių atsiradimo pradžios, nevykdant jai FPRĮ bei VPRĮ nustatytų pareigų, o teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo Banko neteisėtą veiklą ir dėl to sumažino mokėtinas Bankui palūkanas.

29.5.                      Teismas neteisingai skundžiamame sprendime interpretavo pareiškėjo teiginius dėl to, kad Komisija pareiškėjo interesų negynė teismuose. Pareiškėjas kalbėjo ne apie tiesioginį pareiškėjo atstovavimą, o apie tai, jog Komisija ar Lietuvos bankas, teikdami savo išvadas teismuose, neatspindėjo ir neteikė teisingos ir išsamios informacijos. Pareiškėjo bylą nagrinėję teismai rėmėsi ir vadovavosi kitose analogiškose apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų konstatuotomis aplinkybėmis, todėl jeigu Komisija ar Lietuvos bankas nebūtų nuo teismų slėpę tų faktų, kurie pasireiškė tiesioginių Komisijos pareigų nevykdymu, tai teismas ir šias aplinkybes būtų įvertinęs.

29.6.                      Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija dėl pareiškėjo neįrodytos žalos. Pareiškėjas nurodo, kad tiesioginę žalą, t. y. priteistas palūkanas – 215 159,79 Eur ir su tuo susijusias visas kitas išlaidas pareiškėjas sumokėjo Bankui, tačiau šios žalos jis iš viso nebūtų patyręs, jeigu dar iki sandorio sudarymo atsakovo atstovas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, nustatytas FPRĮ ir VPRĮ, nes jeigu Prospekte būtų buvusi formulė su mokėtinomis palūkanomis, tai būtų buvus atskleista galima rizika ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas ją įvertinęs vis vien būtų sudaręs sandorį, tai galima žala nebūtų atsiradusi dėl Komisijos kaltės, o dėl paties pareiškėjo neapgalvotų veiksmų ar prisiimtos rizikos.

30.       Atsakovo atstovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodo, jog palaiko argumentus ir motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą ir papildomai atkreipia dėmesį į šiuos aspektus:

30.1.                      Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kada ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė Komisijos neteisėtas elgesys, dėl kurio pareiškėjas tariamai patyrė žalos. Pareiškėjo cituojamos FPRĮ ir VPRĮ nuostatos nėra ir negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumą, nenurodžius, kokio konkretaus veiksmo ar veiksmų visumos atitinkamas viešojo administravimo subjektas turėjo imtis konkrečioje situacijoje. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai, kad Komisija neatliko investicinės veiklos valstybinio reguliavimo ir (arba) priežiūros proceso įgyvendinimo veiksmų, nes nestebėjo, neanalizavimo ir netikrino Banko vykdomos neteisėtos veiklos, yra nepagrįsti.

30.2.                      Pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos pareigos stebėti finansų rinkos dalyvių veiklą, ją vertinti ir atlikti kitus susijusius veiksmus, gali būti nulemti neteisingo finansų rinkos priežiūros esmės suvokimo. Finansų rinkos priežiūros institucijai jokiais teisės aktais nėra ir negali būti keliamas tikslas ir tuo pačiu nėra suteikta tokių priemonių, kad priežiūros institucija a priori galėtų sukontroliuoti visus finansų rinkos dalyvių veiksmus, su klientais sudaromus sandorius ir užtikrinti, kad joks finansų rinkos dalyvis niekada nepadarys jokio teisės akto pažeidimo ir kitaip nepažeis kliento interesų. Dėl to vien ta aplinkybė, jog teismai konstatavo Banko padarytus pažeidimus, nesudaro pagrindo abejoti Komisijos vykdytos priežiūros efektyvumu ar teigti, kad Komisija tinkamai neatliko jai pavestas funkcijas.

30.3.                      Dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisija neužtikrino Prospektų direktyvos, atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas, pasirinkęs Banko siūlytą investavimo strategiją, įsigijo vertybinių popierių (SASO), informacija apie kuriuos buvo išsamiai atskleista Prospekte bei Galutinėse sąlygose, ir pasirinko Banko siūlytą SASO apmokėjimo būdą, kuris nėra vertybinis popierius ir kuriam Prospektas neturi būti rengiamas. Prospekte buvo pateikta visa teisės aktų reikalaujama informacija, įskaitant įspėjimą investuotojams apie rizikas, investicinės grąžos apskaičiavimui naudojamų formulių paaiškinimus, obligacijų suteikiamas teises, išpirkimo tvarką ir kitą informaciją, atsižvelgiant į įprastai ir bendrai visiems potencialiems investuotojams taikomas įsigijimo / apmokėjimo sąlygas – obligacijų apmokėjimą nuosavomis lėšomis. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Pasaulis Nr. 23 sąlygos neapribojo obligacijų įsigijimo vien tik skolintomis lėšomis pagal pareiškėjo pasirinktą ir su Banku suderintą investavimo strategiją.

30.4.                      Pareiškėjas tiksliai nenurodo, kada jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą, tačiau teigia, kad apie galimai pažeistas savo teises pareiškėjas sužinojo 2016 m. rugsėjo mėn., susipažinęs su teismų sprendimais. Atsakovo atstovas nurodo, kad tuo metu apeliacinės instancijos teismas jau buvo priėmęs nutartį civilinėje byloje, išnagrinėtoje pagal pareiškėjo pareikštą ieškinį Bankui dėl žalos atlyginimo, kurioje buvo konstatuoti tiek Banko neteisėti veiksmai, tiek paties Pareiškėjo didelis neatsargumas, ir atitinkamai pareiškėjo mokėtinų palūkanų dydis buvo ženkliai sumažintas. Atsakovo atstovas teigia, kad įvertinus viešai prieinamą informaciją (publikacijas nuo 2013 m.), kur pareiškėjas prisistato (duomenys neskelbtini), yra akivaizdu, kad jau 2013 m. pareiškėjui buvo žinoma apie galimus jo teisių pažeidimus, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes imtis jam prieinamų priemonių, reikalingų apginti pažeistas teises, įskaitant ir teisės į teisminę gynybą realizavimą.

30.5.                      Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentuota pozicija, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. birželio 22 d., nes būtent šią dieną pareiškėjui tapo žinoma, kad obligacijos išperkamos už jų nominalią vertę ir pareiškėjui teks padengti Bankui mokėtinas palūkanas pagal Sutartis. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo teikiami argumentai, kuriais jis siekia pagrįsti savo vėlesnį sužinojimą apie jo teisių pažeidimą, iš esmės yra susiję tik su jo pažeistų teisių gynimo būdo ir jo apimties pasirinkimu, t. y. subjektų, kurių atžvilgiu pareikštinas ieškinys dėl žalos atlyginimo, nustatymu. Pareiškėjas pasirinko konkretų savo teisių gynimo būdą ir apimtį – reikalauti jam padarytos žalos atlyginimo iš Banko, tad vien aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laiką neidentifikavo visų subjektų, dėl kurių galimai neteisėtų veiksmų jam galėjo kilti žala, nedaro ir negali daryti poveikio ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.

30.6.                      Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Komisija ir Lietuvos bankas neteikė teismams teisingos ir išsamios informacijos. Komisija objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo interesų, kadangi finansų rinkos priežiūros funkcijų nebevykdė nuo 2012 m. sausio 1 d., o pareiškėjo įsigytos SASO buvo išpirktos tik 2012 m. birželio 22 d. Lietuvos bankas pateikė išvadas visose civilinėse bylose, kuriose buvo įtrauktas išvadą teikiančia institucija. Pareiškėjas prieš Banką inicijuotame civiliniame procese (proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1) neprašė įtraukti Lietuvos banko išvadą teikiančia institucija. Kitame civiliniame procese (proceso Nr. 2-55-3-00402-2017-1) Lietuvos bankas pareiškėjo iniciatyva buvo įtrauktas išvadą teikiančia institucija ir išvadą pateikė, o vien tai, kad bylą nagrinėjantis teismas ieškinį pripažino tapačiu jau išnagrinėtam kitoje civilinėje byloje ir nevertino Lietuvos banko pateiktos išvados, nesudaro pagrindo konstatuoti Lietuvos banko, kaip išvadą teikiančios institucijos, veiksmų neteisėtumo, kadangi pats pareiškėjas pasirinko savo teisių gynimo būdą.

31.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1934-259/2019. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėjamas pareiškėjo civilinis ieškinys valstybei dėl 297 374,41 Eur žalos, į kurią įskaičiuota ir 215 159,79 Eur žala, dėl kurios pareikštas skundas, atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tiek Kauno apygardos teisme yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, t. y. ar įvairūs valstybės veiksmai sąlygojo pareiškėjo žalos atsiradimą. Pareiškėjas teigia, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjami neteisėti teismų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, jos atstovaujamų institucijų, taip pat įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmai, sąlygoję žalos pareiškėjui atsiradimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

32.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 215 159,79 Eur ir kitų patirtų išlaidų, kaip turtinės žalos, ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos banko. Prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų atsakovo, kaip finansinių įstaigų priežiūros institucijos, veiksmų bei neveikimo, t. y. tinkamai ir laiku nevykdant funkcijų, susijusių su investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų laikymosi užtikrinimu, vertybinių popierių prospekto parengimu ir paskelbimu, pareiškėjo atstovavimu teisme ir kitų veiksmų bei priemonių, skirtų užtikrinti investuotojų teises ir interesus, atlikimu.

33.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti bei pritaikęs ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti. Pareiškėjas prašo skundžiamą teismo sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, priimtą netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei dėl šios priežasties netinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, taip pat nukrypus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

34.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1934-259/2019. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėjamas pareiškėjo civilinis ieškinys valstybei dėl 297 374,41 Eur žalos, į kurią įskaičiuota ir 215 159,79 Eur žala, dėl kurios pareikštas skundas nagrinėjamoje byloje, atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tiek Kauno apygardos teisme yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, t. y. ar įvairūs valstybės veiksmai lėmė pareiškėjo žalos atsiradimą – neteisėti teismų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, jos atstovaujamų institucijų, taip pat įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmai.

35.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-253-415/2019 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011; 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-336-520/2019). Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.).Taigi, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą, pirmiausia turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-261/2019).

36.       Nagrinėjamoje byloje prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų atsakovo atstovo, kaip finansinių įstaigų priežiūros institucijos, veiksmų bei neveikimo, o Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-718-259/2020 pagal patikslintą pareiškėjo ieškinį buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, ieškovui įrodinėjant, jog Lietuvos Respublikos teismai netinkamai nagrinėjo bylas pagal ieškovo reikalavimus Bankui, nesivadovavo, netaikė ir nukrypo nuo Europos Sąjungos teisės aktų, tokiu būdu negynė ieškovo pažeistų turtinių teisių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą turinį, nagrinėjamos bylos ir Kauno apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-718-259/2020 ginčo dalykus (sprendimas nėra įsiteisėjęs), sprendžia, kad skiriasi nagrinėjamų bylų dalykai ir bylose nustatinėjamos skirtingos aplinkybės (faktai), todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad negalima šios bylos išnagrinėti iki įsiteisės sprendimas anksčiau nurodytoje civilinėje byloje (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes bei šios nutarties 35 punkte išdėstytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo atmeta kaip nepagrįstą.

37.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

38.       Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

39.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

40.       Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas buvo grindžiamas ne Banko ir pareiškėjo sudarytų sutartinių santykių teisėtumo vertinimu, o Komisijos galimai neteisėtais veiksmais / neveikimu dar iki sutartinių santykių atsiradimo pradžios. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės vertino tik Banko veiksmų teisėtumą ir rėmėsi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėse bylose, tačiau nenagrinėjo atsakovo, atstovaujamo Lietuvos banko, veikimo / neveikimo. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kada ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė Komisijos neteisėtas elgesys, iš kurio pareiškėjas kildina patirtą turtinę žalą, nebuvo analizuotas ir vertintas pareiškėjo cituojamų FPRĮ ir VPRĮ nuostatų taikymas konkrečiu atveju ir vertinama, ar jos gali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuojant viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumą, nenurodžius, kokio konkretaus veiksmo ar veiksmų visumos atitinkamas viešojo administravimo subjektas turėjo imtis konkrečioje situacijoje, nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos skundo aplinkybės dėl Komisijos investicinės veiklos valstybinio reguliavimo ir (arba) priežiūros proceso įgyvendinimo veiksmų neatlikimo, pareiškėjui teigiant, kad nebuvo stebimos, analizuojamos ir tikrinamos Banko vykdomos neteisėtos veiklos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisija ir Lietuvos bankas neteikė teismams teisingos ir išsamios informacijos, nevertino ar vien ta aplinkybė, jog bendrosios kompetencijos teismai konstatavo Banko padarytus pažeidimus, sudaro pagrindą abejoti Komisijos vykdytos priežiūros efektyvumu ar teigti, kad Komisija tinkamai neatliko jai pavestų funkcijų.

41.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

42.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų (nutarties 40 p.). Akcentuotina, kad nors bylą nagrinėjančiam teismui nėra nustatyto įpareigojimo visais atvejais pasisakyti dėl visų ginčo šalių pateiktų argumentų, teismui suteikiama diskrecija spręsti, kuriuos šalių pateiktus argumentus ir informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, ir kuriais remtis grindžiant teismo sprendimą, tačiau teismas turi pareigą pasisakyti dėl tų teiginių, kuriais remiantis priimamas ir argumentuojamas bylos sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

43.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

44.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

45.       Pareiškėjas prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė