Administracinė byla Nr. I-5456-244/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01204-2013-6)

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui E. V. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas E. V. B. skunde (b. 1. 1-2) prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau -VSDFV) 2013-03-27 raštą Nr. (6.5)1-1974: 2) atnaujinti terminą skundui paduoti; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 negautą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn., vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jam, kaip dirbančiam pensininkui, neteisėtai sumažino paskirtą pensiją. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, teigė, kad dėl sumažinimo susidariusi pensijos nepriemoka jam turi būti grąžinta. Nurodė ir tai, kad su prašymu pateikti skaičiavimus dėl kiekvieną mėnesį negautos pensijos dalies ir išmokėti negautą pensijos dalį kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių ir į VSDFV. VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius pateikė informaciją apie neišmokėtą pensijos dalį, o VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5) 1-1974 nepatenkino prašymo, kadangi yra praleistas skundo padavimo terminas. Teigė, kad VSDFV atsakymas į prašymą yra nepakankamai argumentuotas ir prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Pažymėjo, kad paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir nuo šios dienos atsirado reikalavimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką teisė, nes iki šios dienos galiojo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai dirbantiems pensininkams. Pareiškėjo tvirtinimu, trejų metų ieškinio senaties terminas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu VSDFV ar VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius būtų priėmę savavališką sprendimą dėl pensijos sumažinimo dirbantiems pensininkams ar neteisingai taikę Laikinąjį įstatymą, kurį buvo priėmęs Lietuvos Respublikos Seimas. Teigė, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo jis negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Apie tai, kad Laikinasis įstatymas teisėtas, viešai skelbė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas ir Lietuvos Respublikos Seimo administracija. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patyrė žalą (nuostolius), kuri pasireiškia tuo, kad nuo pensijos sumažėjimo dienos iki šiol, kaip dirbantis pensininkas, negavo dalies pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.

Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą (b. 1. 11-13, 69-71) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Apie tai, jog, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasis į VSDFV 2013 m. vasario 23 d. skundu, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą - 2013 m. balandžio 15 d. skundu, praleido ne tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau - Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Atsakovė savo sprendimo teisėtumą grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-432/2013 bei 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A -167/2013 suformuota praktika. Nurodė, jog sprendimai mokėti pareiškėjui ne visą paskirtą pensiją jau yra įvykdyti. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV 2013 m. gegužės 29 d. rašte (sprendime) kartu nurodė, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje esančiu išaiškinimu, padarė išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingas. Remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-03-14 rašte Nr. (10.1)3-32952 pateiktais duomenimis, E. V. B. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010-01-01 - 2010-12-31 laikotarpiu neišmokėta 97,04 Lt senatvės pensijos dalis. Pareiškėjo negauta senatvės pensijos dalis susidarė, kai VSDFV Vilniaus skyrius buvo pritaikęs Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas tuomet, kai jos Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, ginčo laikotarpiu mokant pareiškėjui senatvės pensiją, buvo teisėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas VSDFV 2013 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (6.5)1-1974 teisėtumą ir pagrįstumą, 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje padarė išvadą, kad VSDFV turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra nustatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. 1. 61-64) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensija buvo pervesta vadovaujantis Pensijų ir kompensacijų pristatymo tvarkos aprašo 13 punktu į kredito įstaigos „Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius“ sąskaitą 2010 m. sausio 27 d. Taigi, pareiškėjas apie tai, kad jam mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl 2013-02-23 kreipdamasis į VSDFV su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių išmokėti 2010-01-01 - 2011-12-31 laikotarpiu negautą pensijos dalį, pareiškėjas praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Jo reikalavimui dėl nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 metų sausio mėnesio. VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokant pareiškėjui senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010 - 2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti E. V. B. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pažymi, kad Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011-12-31, todėl nuo 2012-01-01 E. V. B. yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.

Skundas tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies. Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjui paskirta 1 563,20 Lt senatvės pensija.  Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo išmokėta atitinkamai mažesnė pensijos dalis, nei paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu: dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neišmokėta senatvės pensijos dalis sudarė 28,10 Eur (97,04 Lt). Dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjas su  2013 m. vasario 27 d. skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-jį pensijų skyrių ir VSDFV, kuriame remdamasis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario      6 d. nutarimu prašė išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 15). VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius 2013-03-14 raštu Nr. (10.1)3-32952 pateikė pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimą (b. l. 5-6). VSDFV 2013 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5)I-1974 nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir pasiūlė iki 2013 m. balandžio 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, VSDFV rašte nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 3).

Nesutikdamas su priimtu VSDFV sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Taigi nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Pažymėtina, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu).

Ginčui spręsti reikšmingi yra LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje A143-1296/2014 ir kt. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis). LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nurodė, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo   45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Minėta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-jį pensijų skyrių ir VSDFV kreipėsi  2013 m. vasario 27 d. skundu, kuris pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, atsakovė 2013 m. kovo 27 d. rašte kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija vertintina, kad VSDFV pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi.

                                          Nustačius, kad VSDFV pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, darytina išvada, kad VSDFV 2013-03-27 sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atsisakytas nagrinėti, tačiau toks atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą prieštarauja šiame sprendime priimtoms išvadoms, nelaikytinas pagrįstu, todėl naikintinas. Tuo tarpu pripažinus, kad pareiškėjo skundas dėl pensijos nepriemokos buvo išnagrinėtas įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine ginčo tvarka, atsakovų argumentai, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo  8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 28,10 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo E. V. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-03-27 sprendimą Nr. (6.5)I-1974.

Priteisti pareiškėjui E. V. B. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 28,10 Eur (dvidešimt aštuonis eurus, 10 Eur ct) (97,04 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                      Jolanta Malijauskienė

                                                                                        Henrikas Sadauskas

                                                                                       Liudmila Zaborovska