Administracinė byla Nr. A-1433-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2013 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-199 dalį (toliau – ir Sprendimas), kuria pareiškėjui iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, buvo atimta 7 500 Lt, ir priimti naują sprendimą – avansu kompensuoti pareiškėjui žalos atlyginimą 9 100 Lt, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑114-800/2011 jam iš atsakovo R. R. (R. R.) priteisė 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui R. R. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, priteisė ieškovui iš atsakovo (duomenys neskelbtini) mokyklos subsidiariai 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nustatant, kad ši atsakovo (duomenys neskelbtini) mokyklos pareiga pasibaigia, kai atsakovas R. R. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2006-343/2011 išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą jį patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ir iš atsakovo R. R. ieškovui priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 15 000 Lt, iš atsakovo (duomenys neskelbtini) mokyklos subsidiariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 7 500 Lt, o likusią Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-332-358/2012 pareiškėjui iš R. R. priteisė 18 400 Lt turtinės žalos atlyginimą. 2012 m. rugpjūčio 16 d. antstolio A. N. išieškojimo negalimumo aktas Nr. B-12349 tik patvirtina, jog R. R. vardu banko sąskaitų nėra nustatyta, jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo privalomai registruotino turto taip pat nėra, Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis R. R. nedirba. Tuo pagrindu vykdomasis raštas buvo grąžintas išieškotojui. Pareiškėjui per savo atstovę pagal įgaliojimą R. J. (toliau – ir pareiškėjo atstovė) pateikus prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. (1.34)7R-199 informavo pareiškėją (pareiškėjo atstovę), jog prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nuspręsta tenkinti iš dalies, t. y. išmokant pareiškėjui 1 600 Lt dydžio turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją. Pareiškėjas su skundo argumentais sutiko, nes, remiantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) 11 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalimi, avansu mokama kompensacija sudaro pusę Kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų dydžių, t. y. 3 900 Lt (7 800 Lt/2) turtinės žalos ir 5 200 Lt (10 400 Lt/2) neturtinės žalos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui neaišku, kokiu pagrindu, net ir įvertinus tai, jog nėra Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų kitų sąlygų dėl papildomai gautų kompensacijų ir išmokų iš kitų valstybės institucijų, Teisingumo ministerija priimdama sprendimą minusavo (duomenys neskelbtini) mokyklos atlygintą 7 500 Lt.
3. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 37-38) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime akcentavo, jog Teisingumo ministerija, priimdama sprendimą dėl žalos kompensavimo, privalo atsižvelgti į atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą ir kompensuoti tik tokio dydžio kompensaciją, kurios bendra suma neviršytų Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, jog Teisingumo ministerija, nuspręsdama kompensuoti 1 600 Lt, priėmė pagrįstą sprendimą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 75 – 78) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovavosi Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui Kauno teismų sprendimais galutinai buvo priteista 18 400 Lt turtinės žalos ir 7 500 Lt neturtinės žalos. Byloje pateikta Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 269/09(05) patvirtina, jog pareiškėjui buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Vadinasi, sprendžiant kompensuojamos turtinės žalos dydžio klausimą, pareiškėjui taikytinas Kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, jog kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o sprendžiant kompensuojamos neturtinės žalos dydžio klausimą taikytinas 7 straipsnio 3 dalies 3 punktas, t. y. kompensuojamos neturtinės žalos dydis neturi būti didesnis nei 80 MGL (10 400 Lt). Pritaikius Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, avansu dėl turtinės žalos padarymo galėtų būti išmokama 3 900 Lt kompensacija (7 800/2, t. y. pusė sumos), o avansu dėl neturtinės žalos padarymo – 5 200 Lt kompensacija (10 400/2, pusė sumos). Vadinasi, pareiškėjui galėtų būti išmokėta iš viso 9 100 Lt žalos atlyginimas (3 900 Lt avansas dėl turtinės žalos + 5 200 Lt avansas dėl neturtinės žalos). Teismas išdėstė Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Nurodė, kad byloje pateiktas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmojo policijos komisariato 2009 m. balandžio 27 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas R. R. atžvilgiu buvo atsisakytas pradėti Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes pastarasis nėra tokio amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, taip pat smurtinis nusikaltimas buvo padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (Panevėžio sporto mokyklos bendrabutyje) bei (duomenys neskelbtini) mokykla atlygino 7 500 Lt žalos atlyginimą (atlygintos žalos bendra suma nesiekia Kompensavimo įstatyme 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio, t. y. 9 100 Lt). Iš to darytina išvada, kad yra išpildytos visos sąlygos, reikalingos žalos kompensavimui avansu. Tačiau Teisingumo ministerija, kaip nustatyta Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygoje, spręsdama klausimą dėl žalos atlyginimo avansu, privalo atsižvelgti į jau kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą ir tokiu atveju bendra suma avansu galėtų būti atlyginama tik tokia, kuri bendrai neviršytų Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamo žalos dydžio, t. y., kaip šiuo atveju – 9 100 Lt. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad (duomenys neskelbtini) mokykla pareiškėjui yra atlyginusi 7 500 Lt, todėl atsižvelgiant į tai, jog Kompensavimo įstatymas imperatyviai reikalauja, kad avansu bendrai atlygintina žala (suma) negalėtų viršyti maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio – 9 100 Lt, Teisingumo ministerija nagrinėdama prašymą teisingai nusprendė ir priėmė pagrįstą sprendimą – pareiškėjo atstovės prašymą tenkinti iš dalies ir išmokėti 1 600 Lt (9 100 Lt – 7 500 Lt) dydžio turtinės ir neturtinės žalos kompensaciją. Kompensavimo įstatymas nenumato didesnės nei maksimalaus kompensuojamo žalos dydžio sumos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai, priimant Sprendimą, nagrinėjamu atveju nelaikytini pažeidusiais pareiškėjo teises, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 81 – 83) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, jog ginčijamame teismo sprendime apie Teisingumo ministerijos praleistus terminus visiškai nėra kalbama, nors pareiškėjas savo skunde buvo išdėstęs šiuos faktus. Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 3 dalimi ir teigė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netyrė, neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktų ir dėl imperatyviai įstatyme nurodytų terminų praleidimo nepasisakė. Nurodė Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Rašytiniai įrodymai, esantys byloje, patvirtina faktą, jog R. R. neturi jokio turto ar uždarbio, teismų sprendimais priteistos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino. Rašytiniai įrodymai, esantys byloje, patvirtina faktą, jog (duomenys neskelbtini) mokykla atlygino 7 500 Lt neturtinę žalą, tačiau turtinė žala, priteista Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-332-358/2012, nėra atlyginta. Todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo remtis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atskaitant atlygintą neturtinę žalą.
7. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 91 – 93) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata yra taikytina tik sprendžiant dėl turtinės žalos kompensavimo dydžio. Atsižvelgiant į Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto teleologinį, lingvistinį bei sisteminį teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad asmeniui gali būti kompensuota turtinė ir (ar) neturtinė žala, jeigu asmens bendra gautų išmokų suma (atlygintos, kompensuotos ir išieškotos sumos) nesiekia Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytų maksimalių kompensuojamos žalos dydžių. Tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam asmeniui dalis žalos jau yra atlyginta, Teisingumo ministerija gali kompensuoti tik dalį žalos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens gautos žalos bendrą sumą, t. y. iš maksimalios kompensacijos sumos atimant atlygintos žalos sumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Kompensavimo įstatymo nuostatas bei padarė pagrįstas išvadas. Pažymėjo, kad pareiškėjas visai nepagrįstai prašo atlyginti 5 200 Lt neturtinę žalą, kadangi jam priteistą neturtinę žalą visiškai atlygino (duomenys neskelbtini) mokykla. Atsakovo manymu, svarbu ir tai, jog 1983 m. lapkričio 24 d. Europos konvencijos dėl kompensacijų smurtinių nusikaltimų aukoms 9 straipsnis nustato, kad, siekiant išvengti dvigubo atlyginimo, valstybė arba kompetentinga institucija gali atskaityti iš kompensacijos pinigų sumą, kurią asmuo gavo iš pažeidėjo, socialinio draudimo ar draudimo, arba tiekiamos iš bet kokio kito šaltinio. Nurodė Kompensavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį. Kadangi su prašymu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pareiškėjo atstovė visų dokumentų, kurie reikalingi sprendimui priimti, nepateikė, sprendimas negalėjo būti priimtas per 1 mėnesį nuo prašymo gavimo dienos. Paaiškino, kad su 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nebuvo pateikti 2009 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 50-45-AP-0405‑00 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus 2009 m. kovo 6 d. specialisto išvada Nr. G 269/09 (05) apie pareiškėjo sveikatos sužalojimo mastą. Minėtus dokumentus, Teisingumo ministerijai paprašius, pareiškėjo atstovė pateikė papildomai. Taip pat, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, Teisingumo ministerija dėl papildomos informacijos gavimo kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmąjį policijos komisariatą bei aiškindamasi, ar nėra Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų aplinkybių, kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Be to, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas užsitęsė ir dėl pateikto prašymo, kuris buvo užpildytas netinkama forma. Minėtu atveju turėjo būti pateiktas prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, tačiau buvo pateiktas prašymas kompensuoti žalą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių.
IV.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 103-109) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-199 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti naują sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu.
9. Teismas apžvelgė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuojantis Kompensavimo įstatymas nustato atvejus, kai iš specialaus valstybės fondo asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų ir negavusių žalos atlyginimo iš už žalą atsakingų asmenų, kompensuojama turtinė ir (ar) neturtinė žala. Kartu Kompensavimo įstatyme yra nustatytos sąlygos asmenims, turintiems teisę į tokią kompensaciją ir apibrėžta jos gavimo tvarka.
10. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad atsakovas pripažįsta pareiškėjo teisę gauti turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, atlyginimą. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl teisės aiškinimo bei taikymo, t. y. pagrindinis klausimas, kuris buvo keliamas tiek ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinėje instancijoje yra tai, kokio dydžio turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas išmokėtinas pareiškėjui, t. y. ar pagrįstai ginčijamu sprendimu nuspręsta pareiškėjui išmokėti 1 600 Lt, o ne 9 100 Lt kompensaciją avansu už patirtą neturtinę žalą.
11. Teisėjų kolegija nurodė, jog smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą reguliuoja Kompensavimo įstatymo antrasis skirsnis, o smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu tvarką ir sąlygas įtvirtina trečiasis Kompensavimo įstatymo skirsnis. Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmenų ratas, kurie turi teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensaciją avansu šio įstatymo nustatyta tvarka: 1) nukentėję asmenys, kuriems padaryti smurtiniai nusikaltimai; 2) nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, įtėviai ir išlaikytiniai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama avansu, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas, arba nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 7 punkte nurodyta aplinkybė; 2) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 3) už žalą atsakingas asmuo savanoriškai neatlygino turtinės žalos arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Teisė į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą avansu neatsiranda, jeigu: 1) pradėtas nukentėjusio asmens baudžiamasis persekiojimas dėl smurtinio nusikaltimo padarymo; 2) nukentėjęs asmuo smurtinio nusikaltimo padarymo metu turėjo neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už smurtinį nusikaltimą; 3) smurtinio nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiam asmeniui buvo taikomi teismo įpareigojimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą; 4) asmuo piktnaudžiauja teise į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą avansu (Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).
12. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog, kaip teisingai nustatė atsakovas Sprendime, pareiškėjas atitinka visas Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytas smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu sąlygas, t. y. nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė (pirmoji sąlyga), smurtinis nusikaltimas pareiškėjui padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (antroji sąlyga), atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (trečioji sąlyga), bei nėra šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių (ketvirtoji sąlyga). Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tinkamas subjektas gauti tokią kompensaciją, kadangi, remiantis byloje neginčijamomis aplinkybėmis, jis yra nukentėjęs asmuo, kurio atžvilgiu padarytas smurtinis nusikaltimas.
13. Teisėjų kolegija išdėstė, jog Kompensavimo įstatymo 11 straipsnis numato avansu mokamos kompensacijos dydį, o jo 2 ir 4 dalys įtvirtina, kad avansu tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos padarymo mokama kompensacija sudaro pusę šio įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytų dydžių (išimtis dėl turtinės žalos atlyginimo – Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai). Pagal Kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalies 3 punktą tais atvejais, kai smurtiniu nusikaltimu nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL, t. y. 7 800 Lt, o kompensuojamos neturtinės žalos dydis – 80 MGL, t. y. 10 400 Lt. Faktas, jog pareiškėjui smurtiniu nusikaltimu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, byloje neginčijamas, jis patvirtintas Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 269/09 (05) (b. l. 48-49). Sistemiškai aiškinant paminėtas nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjas, kuriam patirta neturtinė žala kompensuojama avansu, turi teisę gauti turtinės žalos atlyginimą, neviršijantį 30 MGL, t. y. 3 900 Lt., ir neturtinės žalos atlyginimą, neviršijantį 40 MGL, t. y. 5 200 Lt, iš viso – 9 100 Lt.
14. Teisėjų kolegija akcentavo, kad Kompensavimo įstatymo 11 straipsnis nustato maksimalius avansu kompensuotinos smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dydžius, tačiau Kompensavimo įstatymas imperatyviai nereikalauja, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kad avansu bendrai atlygintina žala (tiek jau atlyginta, tiek kompensuotina avansu) negalėtų viršyti maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio, t. y. kad pareiškėjui iš avansu kompensuojamos žalos atlyginimo sumos, sudarančios 9 100 Lt, turi būti atimta 7 500 Lt.
15. Teisėjų kolegija pritarė atsakovo teiginiui, kad priimdamas sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, jis privalo atsižvelgti į atlygintinos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendrą sumą. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra tiesiogiai nustatyta sąlyga, jog už žalą atsakingas asmuo turi būti savanoriškai neatlyginęs turtinės žalos arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiektų šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Taigi, kaip minėta, Kompensavimo įstatymo 8 straipsnis įtvirtina sąlygas, kurioms esant išmokama kompensacija avansu, tuo tarpu jos dydį nustato būtent Kompensavimo įstatymo 11 straipsnis. Kitaip tariant, atlygintos, išieškotos ir kompensuotos žalos bendra suma negali viršyti ne Kompensavimo įstatymo 11 straipsnyje (byloje vertinamu atveju – 9 100 Lt), o būtent 7 straipsnyje numatytos maksimalios kompensuotinos sumos (byloje vertinamu atveju – 18 200 Lt), kaip nurodyta Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Kompensavimo įstatymo 11 straipsnyje nėra nuostatų, kurių pagrindu būtų galima atimti tam tikras jau sumokėtas sumas, nežiūrint to, kad yra tenkinamos Kompensavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos sąlygos gauti kompensaciją avansu.
16. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) mokykla pareiškėjui yra sumokėjusi 7 500 Lt, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Pagal Kompensavimo įstatymo 8 ir 11 straipsnius pareiškėjas turi teisę gauti 9 100 Lt turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, kompensaciją avansu. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Kompensavimo įstatymo nuostatas ir bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad tiek atlygintos, tiek avansu kompensuotinos žalos bendra suma, t. y. 16 600 Lt (7 500 Lt + 9 100 Lt), nesiekia Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio – 18 200 Lt.
17. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Kompensavimo įstatymo nuostatas ir netinkamai jas taikė faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Todėl teismo sprendimą panaikino, atitinkamai panaikindamas ir ginčo Sprendimą, o Teisingumo ministeriją įpareigodamas pareiškėjo prašymą dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, kompensavimo avansu išnagrinėti iš naujo.
18. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012 ir pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas savaime nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos ir pareigos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo.
19. Konstatavo, jog minėta praktika yra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes konkrečiu atveju kyla klausimas ir dėl termino viešojo administravimo subjektui, per kurį turi būti priimtas tam tikras sprendimas, praleidimo pasekmių. Kadangi pagal LVAT praktiką tokio termino praleidimas savaime nelemia priimto sprendimo neteisėtumo, nepagrįstais įvertino pareiškėjo argumentus, kad ginčijamo sprendimo neteisėtumą lėmė ir tai, jog sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu pagal Įstatymo nuostatas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo ir reikiamų dokumentų gavimo. Kompensavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad motyvuotas sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu – sprendimas avansu kompensuoti žalą (išmokėti piniginę kompensaciją) arba sprendimas atsisakyti avansu kompensuoti žalą – priimamas ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nepriėmus sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu pareiškėjui per mėnesį, pareiškėjas nesikreipė su skundu dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, nors būtent tokią teisę, o ne prašyti panaikinti vėliau priimtą sprendimą, jam suteikia termino, nustatyto viešojo administravimo subjekto sprendimui priimti, praleidimas. Remiantis tuo, pareiškėjo argumentus dėl Kompensavimo įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino praleidimo, kaip pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų neteisėtumą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
20. Pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas paliko nenagrinėtu, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė ir nepateikė įrodymų, kad faktiškai jas patyrė (išskyrus sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo).
V.
21. Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 125-126), prašydamas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-1180/2014, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
22. Prašyme nurodė, kad LVAT netinkamai taikė Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, netinkamai įvertino Kompensavimo įstatymo turinį ir tikslus, smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo mechanizmą.
23. Pažymėjo, jog Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas avansu. Pagal Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisė į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensaciją avansu Kompensavimo įstatymo nustatyta tvarka turi asmenys, kuriems už žalą atsakingas asmuo savanoriškai neatlygino turtinės žalos, arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos suma nesiekia Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensacijos dydžio.
24. Atkreipė dėmesį, jog LVAT 2014 m. gegužės 23 d. sprendime nurodė, kad „Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 11 straipsnis numato avansu mokamos kompensacijos dydį, o jo 2 ir 4 dalys įtvirtina, kad avansu tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos padarymo mokama kompensacija sudaro pusę įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų dydžių (išimtis dėl turtinės žalos atlyginimo – Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai). Pagal Kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalies 3 punktą tais atvejais, kai smurtiniu nusikaltimu nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL, t. y. 7 800 Lt, o kompensuojamos neturtinės žalos dydis – 80 MGL, t. y. 10 400 Lt“. Taigi Kompensavimo įstatymo 8 straipsnis įtvirtina sąlygas, kurioms esant išmokama kompensacija avansu, o maksimalų kompensacijos dydį, Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo prasme, nustato būtent Kompensavimo įstatymo 11 straipsnis. Todėl kompleksiškai ir sistemiškai vertinant ir taikant Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas bei sprendžiant dėl maksimalaus kompensacijos žalos dydžio avansu turi būti vertinami dydžiai, kurie nustatyti Kompensavimo įstatymu, kai smurtiniais nusikaltimais padaryta žala kompensuojama avansu (Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalis), o ne Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyti dydžiai, kaip nurodė LVAT 2014 m. gegužės 23 d. sprendime.
VI.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi (b. l. 132-141) patenkino atsakovo Teisingumo ministerijos prašymą atnaujinti procesą bei jį atnaujino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-1180/2014 ir perdavė šią bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.
26. Teisėjų kolegija vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimu byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimu byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimu byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimu byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02) bei LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P502-119/2009 bei 2009 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P756-153/2009 ir apžvelgė su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymu susijusią praktiką, be kita ko, pažymėdama, jog procesas šiuo pagrindu atnaujintinas tik tuomet, kai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
27. Teisėjų kolegija apžvelgė Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 dalį, bei pažymėjo, jog šioje normoje yra įtvirtintos kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu) sąlygos tam, kad Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys turėtų teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą avansu. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo išpildyta pirmoji sąlyga (Kompensavimo įstatymo 8 str. 2 d. 1 p.), nes smurtiniais nusikaltimais padaryta žala yra kompensuojama avansu, visų pirma, tik tuomet, kai nėra jokio teismo sprendimo, kuriuo nukentėjusiam asmeniui, kuriam padaryti smurtiniai nusikaltimai, ar nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniams, vaikams, įvaikiams, tėvams, įtėviams ir išlaikytiniams jokiu teismo sprendimu nebuvo priteistas žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju tokie teismo sprendimai yra priimti (b. l. 5-19), šie teismų sprendimai bei konkrečios priteistos sumos yra minimos ir administracinių teismų sprendimuose, todėl manytina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, galimai nepagrįstai rėmėsi Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi bei atitinkamai taikė kitas minėto įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu, t. y. galimai turėjo taikyti Kompensavimo įstatymo antrojo skirsnio „Smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas“ nuostatas. Pridūrė, jog atsižvelgiant į tai, kad LVAT 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A858-1180/2014 rezoliucinėje dalyje (b. l. 109), be kita ko, suformulavo reikalavimą atsakovui priimti naują sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu, yra pagrindas manyti, jog taikant prieš tai paminėtas Kompensavimo įstatymo nuostatas galimai buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra tenkinamas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VII.
28. Šioje byloje, kuri apeliacine tvarka nagrinėti buvo perduota iš naujo, ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (1.34.)7R-199 panaikinimo.
29. Ginčo Sprendimas buvo priimtas pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 3 d. kreipusis į Teisingumo ministeriją ir prašius kompensuoti jam smurtiniu nusikaltimu, kuriuo buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, padarytą žalą. Žalos dydį pareiškėjas grindė teismų procesiniais sprendimais, priimtais civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo, t. y. Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kuria pareiškėjui iš atsakovo R. R., įvykdžiusio prieš jį smurtinį nusikaltimą, tuomet nepilnamečio, priteista 15 000 Lt, o iš atsakovo (duomenys neskelbtini) mokyklos subsidiariai 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, taip pat Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu, kuriuo K. J. iš atsakovo R. R. buvo priteista 18 400 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal šiuos teismų sprendimus jis gavo 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš (duomenys neskelbtini) mokyklos.
30. Teisingumo ministerija Sprendimu pareiškėjui avansu nusprendė kompensuoti ne visą, tačiau tik dalį – 1 600 Lt – jo prašytos turtinės ir neturtinės žalos. Savo poziciją atlyginti tik dalį pareiškėjo prašytos kompensuoti žalos atsakovas pirmiausia grindė Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. kovo 1 d.) 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 7 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintomis nuostatomis, jog kompensuojamos žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o kompensuojamos neturtinės žalos dydis – 80 MGL (10 400 Lt), jeigu smurtiniu nusikaltimu nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Šiuos maksimalius dydžius Teisingumo ministerija laikydama atskaitiniais, vadovaudamasi Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 dalimis, padalino per pusę ir iš gautosios 9 100 Lt sumos ((7 800 Lt + 10 400 Lt)/2 = 9 100 Lt) atėmė 7 500 Lt pareiškėjui subsidiariai (duomenys neskelbtini) mokyklos jau atlygintos neturtinės žalos.
31. Pareiškėjas skunde administraciniam teismui išdėstė nesutinkąs su tuo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu, išskaitė 7 500 Lt, kuriuos jis gavo iš (duomenys neskelbtini) mokyklos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu jo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu.
32. Atsakovas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo patenkintas. Procesas atnaujintas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, apeliacinės instancijos teismui nurodžius, jog galimai padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Iš procesą atnaujinusios teisėjų kolegijos nutarties ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) matyti, jog toks galimai padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, jog nebuvo atsižvelgta į teisinę reikšmę turinčią aplinkybę – teismų sprendimų, kuriais pareiškėjui priteista turtinė ir neturtinė žala, buvimą byloje, kaip (išpildžius kitas Kompensavimo įstatyme numatytas sąlygas) lemiantį žalos kompensavimo instituto (Kompensavimo įstatymo antrasis skirsnis) taikymą, o ne žalos kompensavimo avansu (Kompensavimo įstatymo trečiasis skirsnis) taikymą ginčo teisiniams santykiams. Taigi, galbūt nepagrįstai remtasi Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia žalos kompensavimo avansu sąlygas, ir atitinkamai suklysta taikant kitas minėto įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas.
Dėl pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką; 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 (Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012); 2014 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014 ir kt.).
34. Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra įvardyti teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A438-993/2014).
35. Pažymėtina, jog aukštesnių teismų teisė peržiūrėti sprendimą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla. Teismo sprendimo peržiūrėjimas neturėtų būti paslėpta apeliacija ir vien tik galimybė, kad yra du požiūriai tuo teisės klausimu, nėra pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99, 52 par.; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04, 38 par.).
36. Vadovaudamasi nurodytomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-118/2014 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą bei apibrėžtą bylos dalies, kurioje atnaujintas procesas, apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje spręstina, kaip minėtoje nutartyje įvardytos aplinkybės – teismų sprendimų, kuriais pareiškėjui priteista turtinė ir neturtinė žala, buvimas – galėjo paveikti priimto teismo sprendimo teisėtumą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendime, bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, suformuluota, Kompensavimo įstatymo normų aiškinimu grindžiama, principinė pozicija (tiek kiek ji nedaro įtakos bylos, kurioje atnaujintas procesas, apimčiai) pakartotinai nepersvarstytina, nes proceso atnaujinimo institutas, šioje bylos dalyje neįžvelgus akivaizdaus esminės materialinės teisės normos taikymo pažeidimo ir vien egzistuojant alternatyvioms ginčui aktualių teisės normų interpretacijos galimybėms, negali būti naudojamas, siekiant revizuoti res judicata (lot. – teismo išspręsta byla) galią turintį sprendimą.
Dėl viešojo administravimo subjekto pareigos motyvuoti administracinius aktus ir juos priimti, remiantis objektyviais duomenimis
37. Minėta, jog ginčo Sprendimas buvo priimtas pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 3 d. kreipusis į Teisingumo ministeriją ir paprašius kompensuoti jam smurtiniu nusikaltimu, kuriuo buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
38. Teisingumo ministerijai arba jos įgaliotai institucijai, vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, yra pavesta nagrinėti asmenų prašymus kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą ir priimti sprendimus dėl tokio pobūdžio žalos kompensavimo, o likusios šio straipsnio dalys įtvirtina konkrečią tokių prašymų nagrinėjimo tvarką.
39. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Iš Kompensavimo įstatymo struktūros matyti, jog prašymų kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir prašymų avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą reglamentuoja skirtingi šio įstatymo straipsniai, esantys skirtinguose įstatymo skirsniuose (atitinkamai – Kompensavimo įstatymo II skirsnyje „Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas“ esantis 5 straipsnis ir III skirsnyje „Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas avansu“ esantis 9 straipsnis). Taigi, minėtieji įstatymo straipsniai šiuos prašymus pagal rūšį ex lege diferencijuoja, nustatydami skirtingas juose nurodytinas aplinkybes ir kartu išvardydami su jais teiktinus dokumentus, bei pavesdami teisingumo ministrui patvirtinti šių prašymų formas. Minėtas įstatymų leidėjo pavedimas buvo įvykdytas 2009 m. kovo 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-61 „Dėl prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir prašymo avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą formų patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.). Šiuo poįstatyminiu teisės aktu buvo patvirtinta Prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą forma, kurioje išdėstyti Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus atitinkantys prašymo turinio rekvizitai, bei Prašymo avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą forma, kurioje išdėstyti Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio reikalavimus atitinkantys prašymo turinio rekvizitai.
40. Pareiškėjas, kreipdamasis į Teisingumo ministeriją, pateikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, kaip tai suprastina Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, ką rodo ne tik tai, kad pareiškėjas užpildė 2009 m. kovo 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-61 patvirtintą formą „Prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą“, bet ir pareiškėjo įrašyti į šią formą duomenys bei pateikti priedai (b. l. 17-20). Pareiškėjo prašyme, užpildant atitinkamas patvirtintos prašymo formos skiltis, buvo pateiktos minėtoje įstatymo normoje privalomomis įvardyti nurodytos aplinkybės, inter alia – nurodyti konkretūs teismų sprendimai, kuriais buvo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala; nurodyta atlygintos žalos dalis (7 500 Lt), kurią atlygino už žalą atsakingas asmuo – (duomenys neskelbtini) mokykla (b. l. 18), prie prašymo pridėti reikalaujami priedai (įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais priteistas žalos atlyginimas; antstolio surašyti išieškojimo iš skolininko R. R. negalimumo aktai). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo pateikto prašymo formos ir joje nurodytų aplinkybių bei prašymo priedų galima spręsti apie tikrąją pareiškėjo valią, kuri buvo nukreipta siekiant gauti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos, priteistos teismų sprendimais, kompensavimą.
41. Kompensavimo įstatymo 6 straipsnis numato specialią prašymų kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą nagrinėjimo tvarką (mutatis mutandis tokia tvarka Kompensavimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta ir prašymų avansu kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą nagrinėjimui). Iš šio straipsnio 3 dalies lingvistinės ir loginės konstrukcijos inter alia matyti, jog įstatymų leidėjas šioje įstatymo normoje įtvirtino reikalavimą priimti motyvuotą sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo – sprendimą kompensuoti žalą (išmokėti kompensaciją) arba sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą. Analogiškas reikalavimas priimti motyvuotą sprendimą mutatis mutandis įtvirtintas ir Kompensavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje dėl žalos kompensavimo avansu.
42. Be Kompensavimo įstatyme įtvirtintos prašymų kompensuoti ginčui aktualią žalą nagrinėjimo tvarkos, kurioje įtvirtintas reikalavimas priimti motyvuotą sprendimą, Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis tiek, kiek tai neprieštarauja specialioms įstatyme įtvirtintoms prašymų nagrinėjimo taisyklėms.
43. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktai įtvirtina, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Objektyvumo principas viešojo administravimo subjektų veikloje reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, o nepiktnaudžiavimo valdžia principas suponuoja, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.
44. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis savo ruožtu numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Visiškai nesilaikant minėtosios nuostatos ar tai darant tik iš dalies <...> paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).
45. Kaip nurodyta pirmiau, pareiškėjas savo tikrąją valią gauti žalos kompensavimą išreiškė pateikdamas atitinkamos formos prašymą ir jame nurodydamas aplinkybes, reikšmingas atitinkamos rūšies administracinei išdavai pasiekti (Kompensavimo įstatymo 5 str. 1 d. 1-7 p.), inter alia – teismų sprendimus, kuriais jam buvo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala. Atsakovas priėmė ginčo Sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu (b. l. 22-24). Iš šio Sprendimo turinio matyti, jog nors Teisingumo ministerija pirmuoju sakiniu ir pripažino pareiškėją pateikus būtent prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, ji šį prašymą išnagrinėjo kaip prašymą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu (ką, kaip minėta, suponuoja ir Sprendimo pavadinimas), remdamasi Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 8 straipsnio 2 dalimi, t. y. įstatymo normomis, kurios reglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą avansu. Iš to paties Sprendimo turinio suprastina, jog prašymo išnagrinėjimą kaip prašymą dėl žalos kompensavimo avansu nulėmė aplinkybė, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmasis policijos komisariatas 2009 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 50-45-AP-0405-00 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, o tai atitinka vieną iš Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos kompensavimo avansu sąlygų.
46. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog toks prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant vieno iš Kompensavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatytų sprendimų – žalą kompensuoti arba atsisakyti žalą kompensuoti – prilygsta pirmiau minėtose nuostatose įtvirtintos pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui, todėl administracinis aktas negali būti laikomas teisėtu (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Kaip mutatis mutandis yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, tai šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, o ne vietoje to priimti kitos rūšies administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).
47. Be to, ginčo Sprendimas nėra suderinamas ir su minėtu, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu, objektyvumo principu, kadangi jis buvo grįstas ne objektyviais duomenimis ir tikrosios, aiškiai išreikštos pareiškėjo valios, paisymu, bet subjektyviu atsakovo situacijos vertinimu, pasireiškusiu, kaip minėta, išnagrinėjant kitokios, nei pareiškėjo teiktos, formos ir joje išdėstytų rekvizitų, atitinkančių numatytuosius Kompensavimo įstatymo 5 straipsnyje, prašymą. Pridurtina, jog subjektyvumas ginčo Sprendime atsispindėjo ne vien šiuo aspektu (subjektyviu situacijos ir pareiškėjo valios teisiniu kvalifikavimu), bet ir subjektyviu faktinių aplinkybių perteikimu (iškraipymu) Sprendime. Antai iš pareiškėjo prašymo aiškiai matyti, jog pareiškėjas prašė kompensuoti 18 400 Lt turtinę žalą ir 7 500 Lt neturtinę žalą (žr. prašymo 9 punktą), taigi subsidiariai iš (duomenys neskelbtini) mokyklos atlygintos kitos neturtinės žalos dalies – taip pat 7 500 Lt – atlyginti Teisingumo ministerijos jis net neprašė, tačiau nustatant atskaitinį neturtinės žalos dydį ši suma (kaip pareiškėjo prašoma atlyginti suma) buvo padidinta iki maksimalaus Kompensavimo įstatyme leidžiamo atlyginti neturtinės žalos dydžio – 80 MGL (10 400 Lt) (Kompensavimo įstatymo 7 str. 3 d. 3 p.). Kitais žodžiais tariant, pareiškėjo neturtinės žalos faktiškai prašyta kompensuoti suma skaičiavimuose buvo pakeista Teisingumo ministerijos iniciatyva.
48. Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog Teisingumo ministerija neturėjo pagrindo pareiškėjo teikto prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nagrinėti kaip prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimo padarytos žalos avansu, todėl išnagrinėdama jį kaip būtent tokį prašymą ir visiškai nepasisakydama dėl tikrosios pareiškėjo valios – gauti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą – pažeidė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pirmiau nurodytą pareigą priimti motyvuotą ir objektyviais duomenimis pagrįstą administracinį aktą.
Dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimo avansu atribojimo
49. Minėta, jog nepaisant to, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje Teisingumo ministerijai teikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, toks jo prašymas buvo išnagrinėtas kaip prašymas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu. Procesą byloje atnaujinusi teisėjų kolegija konstatavo, jog galimai buvo suklysta taikant šiuos du Kompensavimo įstatymo reguliuojamus institutus, akcentuodama teisinę reikšmę turinčią aplinkybę, jog yra priimti teismų sprendimai, kuriais pareiškėjui, nukentėjusiam nuo smurtinio nusikaltimo asmeniui, yra priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, o tai reiškia, kad ginčo atveju galimai turėjo būti taikomos Kompensavimo įstatymo antrojo skirsnio normos. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija mano esant būtina pasisakyti dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo (Kompensavimo įstatymo antrasis skirsnis) atribojimo nuo tokios žalos kompensavimo avansu (Kompensavimo įstatymo trečiasis skirsnis).
50. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog šio įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog įstatymas nustato: 1) priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą, ir 2) smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu.
51. Šių dvejų sąvokų apibrėžimai yra pateikti Kompensavimo įstatymo 2 straipsnyje. Šio straipsnio 5 punkte nurodyta, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos. Kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 6 punktas apibrėžia, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas avansu – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens.
52. Iš šių definicinių Kompensavimo įstatymo normų, pateikiančių analizuojamų teisinių kategorijų požymius, matyti, jog skiriasi smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimo avansu institutų prigimtis. Nors abu žalos kompensavimo būdai apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos ginant nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, jie taikomi skirtingais atvejais: žalos kompensavimas taikomas, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos, o kompensavimas avansu taikomas, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo <...>. Iš to išplaukia, jog smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimo avansu institutų taikymo atribojimui reikšminga aplinkybė – res judicata galią turinčio teismo sprendimo (sprendimų) priteisti nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiam asmeniui tokiu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą (ar teismo patvirtintos sutarties dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo) buvimas (nebuvimas). Res judicata galią turintis sprendimas priteisti žalos atlyginimą Kompensavimo įstatymo kontekste reiškia patvirtinimą, kad yra nustatytas žalą nukentėjusiam nuo smurtinio nusikaltimo padaręs ar / ir už ją atsakingas asmuo, taip pat teismo yra nustatytas tokios žalos (turtinės ir /ar neturtinės) dydis pinigine išraiška. Toks res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl žalos priteisimo nukentėjusiam nuo smurtinio nusikaltimo asmeniui suteikia teisę pretenduoti į smurtinio nusikaltimu padarytos kompensavimą, jei teismo priteista žala nėra atlyginta. Tuo tarpu smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu raison d'?tre (pr. – buvimo prasmė, protingas pagrindas) yra sudaryti nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiam asmeniui galimybę gauti bent dalį žalos atlyginimo tuo atveju, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens, tokiu būdu realizuojant Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies įstatymo tikslą ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus.
53. Analizuojamų žalos kompensavimo institutų atskirtį detalizuoja Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis bei 8 straipsnio 1 dalis, įtvirtinančios teisės į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimą avansu atsiradimą subjektų atžvilgiu. Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Tuo tarpu Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensaciją avansu šio įstatymo nustatyta tvarka turi: 1) nukentėję asmenys, kuriems padaryti smurtiniai nusikaltimai; 2) nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, įtėviai ir išlaikytiniai. Taigi, Kompensavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis teisę gauti visą, t. y. Kompensavimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytų maksimalių dydžių neviršijantį, žalos kompensavimą susieja su subjektą kvalifikuojančia aplinkybe – teismo smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos jam priteisimu (sutarties dėl tokios žalos patvirtinimu) iš smurtinį nusikaltimą padariusio ar už jo veiką atsakingo asmens.
54. Taip pat analizuojamų teisinių kategorijų atribojimui reikšmingomis laikytinos Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimo avansu atsiradimo sąlygos (tarp jų – ir negatyviosios sąlygos, įtvirtinančios atvejus, kuomet žala nekompensuojama arba teisė į žalos kompensavimą avansu neatsiranda). Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina tris kumuliatyvias (turinčias egzistuoti kartu) sąlygas, kurios turi būti išpildytos, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims būtų kompensuojama smurtiniais nusikaltimais padaryta žala: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Tuo tarpu Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis įtvirtina tokias kumuliatyvias sąlygas, reikalingas smurtiniais nusikalimais to paties straipsnio 1 dalyje numatytiems subjektams padarytos žalos kompensavimui avansu: 1) vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas, arba nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 7 punkte nurodyta aplinkybė; 2) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 3) už žalą atsakingas asmuo savanoriškai neatlygino turtinės žalos arba atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio; 4) nėra nustatyta šio straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių.
55. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau apžvelgtų sąlygų visuma (ypač – konkrečiam ginčui aktualūs Kompensavimo įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. ir 8 str. 2 d. 1 p.) taip pat pagrindžia smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo ir tokios žalos kompensavimo avansu takoskyrą, pirmąjį institutą taikant esant teismo priteistoms turtinės ir (ar) neturtinės žalos sumoms, o antrąjį – kai nėra teismo sprendimo dėl žalos priteisimo, tačiau suteikiant asmeniui galimybę jų pagrindu nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiam asmeniui gauti kompensaciją už dalį smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos.
56. Be šių institutų sąvokų, subjektų ir atsiradimo sąlygų skirtumų, jie skiriasi ir savo taikymu (materialine išraiška): kadangi, kaip minėta, avanso prigimtis suponuoja tai, jog atlyginama tik tam tikra dalis būsimų mokėjimų pagrindu, Kompensavimo įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 dalys įtvirtina principinę taisyklę, jog avansu dėl turtinės ir neturtinės žalos padarymo mokama kompensacija sudaro pusę atitinkamų maksimalios turtinės ir neturtinės žalos dydžių (Kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalys). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, kaip minėta, pareiškėjui taip pat buvo apskaičiuota pusė jo prašytų kompensuoti žalos dydžio sumų.
57. Kaip nurodyta pirmiau, iš vienos pusės, ginčo Sprendime inter alia buvo konstatuota Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardyta (viena iš) žalos kompensavimą avansu visumos sąlygų – BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta aplinkybė. Ginčo sprendime atsakovas nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmasis policijos komisariatas 2009 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 50-45-AP-0405-00 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą prieš veiką padariusį nepilnametį asmenį R. R., vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Minėtame ikiteisminio tyrimo institucijos nutarime, priimtame BPK nustatyta tvarka, nurodyta, kad surinktų duomenų pakanka išvadoms, jog R. R., gimusio (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 5 d. smurtinė veika prieš K. J. yra nusikaltimas sveikatai, tačiau jis neturi BK 13 straipsnyje nurodyto amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, todėl atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą. Kita vertus, atsakovas nustatė ir ginčo sprendime nurodė ir tas aplinkybes, kad pirmiau minėtais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis ir Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas) iš R. R. K. J. yra priteistos atitinkamos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (b. l. 9-16). Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo, kuris buvo iš dalies pakeistas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi atitinkamai padidinant priteistos žalos atlyginimo sumas, matyti, kad minėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas K. J. ieškinys atsakovams R. R., (duomenys neskelbtini) mokyklai ir kt. dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo siejama su minėtame ikiteisminio tyrimo institucijos 2009 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 50-45-AP-0405-00 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatytu 2009 m. kovo 5 d. įvykiu. Priteisiant iš R. R. žalos atlyginimą buvo remtasi CK 6.276 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais. Be to, atsižvelgiant į tai, kad smurtinės veikos padarymo metu už nepilnametį buvo atsakingi (duomenys neskelbtini) mokyklos treneriai, žalos atlyginimas buvo priteistas subsidiariai (CK 6.276 str. 2 d.). Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo priėmimo metu R. R. buvo sulaukęs pilnametystės ir turtinės žalos atlyginimas (išmuštų dantų protezavimo kaštai) ieškovui K. J. buvo priteistas tik iš šio atsakovo. Iš minėtų res judicata galią turinčių teismo procesinių sprendimų matyti, kad atsakovui priimant ginčui aktualų sprendimą smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas K. J. buvo priteistas ir likusi neatlyginta teismo priteista iš R. R. žala, nes atsakingas asmuo (duomenys neskelbtini) iš jo priteistą žalos atlyginimą nukentėjusiajam sumokėjo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtent ta aplinkybė, kad yra res judicata galią turintys teismų sprendimai dėl žalos atlyginimo, Kompensavimo įstatymą aiškinant sistemiškai ir teleologiškai (pagal įstatymo tikslą), turėjo nulemti žalos kompensavimo instituto taikymą ginčo teisiniams santykiams. Šių res judicata galią turinčių teismo sprendimų buvimas atsakovui priimant nagrinėjamam ginčui aktualų sprendimą, kaip ir teismo priteistos žalos neatlyginimas (išskyrus subsidiariai (duomenys neskelbtini) mokyklos atlygintus 7 500 Lt), pagrįstas byloje esančiais antstolio išieškojimo negalimumo aktais (b. l. 28-29), byloje iš esmės nebuvo ginčijamas (ginčytas tik (duomenys neskelbtini) mokyklos išmokėto žalos atlyginimo išskaitymo iš pareiškėjui apskaičiuotos kompensacijos už smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu pagrįstumas). Tačiau nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, o atsakovas, nepriimdamas dėl šio pareiškėjo prašymo motyvuoto sprendimo, t. y. nepaneigdamas, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės atitinka Kompensavimo įstatymo antrojo skirsnio taikymo sąlygas, priėmė sprendimą tokiu klausimu, dėl kurio pareiškėjas į jį nesikreipė. Tokiu būdu pareiškėjo prašymo nagrinėjimui buvo pritaikytos ne Kompensavimo įstatymo antrojo skirsnio nuostatos, bet vadovautasi šio įstatymo trečiuoju skirsniu. Suabsoliutinus aplinkybę (taip ginčo sprendimo priėmimo atveju pasielgė atsakovas), jog remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kas, kaip matyti iš Kompensavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto normos formuluotės, yra viena iš žalos kompensavimo avansu sąlygų, šio įstatymo normos nebūtų taikomos sistemiškai. Be kita ko, remiantis tokiu įstatymo aiškinimu ir taikymu būtų iškreipta žalos kompensavimo avansu instituto prasmė, nes, nepaisant to, jog res judicata galią turinčiais teismų sprendimais pareiškėjui yra priteista kompensuotina žala, taikant smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu institutą, jis galėtų gauti atitinkamai mažesnę kompensaciją – pusę sumos tam tikslui iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos skirtinų lėšų. Priėmus tokį sprendimą liktų neaišku, kokiomis dar sąlygoms egzistuojant, kai yra res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo, pareiškėjui būtų kompensuojama padaryta žala, neviršijant pagal Kompensavimo įstatymą galimų kompensacijos dydžių (ginčo atveju atitinkamai 60 MGL ir 80 MGL). Tokiu būdu avansas virstų visišku žalos kompensavimu, kas, konkrečiu atveju iškreipia jo kaip tam tikros dalies pinigų sumos išmokėjimo būsimojo mokėjimo pagrindu prasmę ir esmę. Taigi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, faktinėms aplinkybėms pritaikė klaidingą teisinį kvalifikavimą, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktus ir sukeldamas pareiškėjui neigiamas pasekmes, t. y. ribodamas jo, kaip nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusio asmens, galimos gauti kompensacijos apimtį.
58. Minėta, jog bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nagrinėjama tik ta dalis, kurioje, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-118/2014 išdėstytais motyvais, buvo atnaujintas procesas. Iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog remiantis pirmiau išdėstytų motyvų visuma, šiuo konkrečiu atveju Kompensavimo įstatymo nuostatos ginčo teisiniams santykiams buvo taikomos netinkamai, kas šioje dalyje lėmė iš dalies neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka iš naujo, nėra pagrindo naikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo panaikintas pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2013 m. sausio 4 d. sprendimas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą, tačiau remiantis pirmiau išdėstytų motyvų visuma, turi būti panaikintas įpareigojimas priimti naują sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu.
59. Nors pareiškėjas į teismą, be kita ko, kreipėsi prašydamas panaikinti dalį ginčo Sprendimo, kuria jam iš kompensuotinos sumos buvo išskaičiuota subsidiariai atlygintos neturtinės žalos dalis, tačiau atsižvelgdama į ankstesnėje pastraipoje nurodytos nutarties ratio, šiame sprendime išdėstytus motyvus bei administracinio proceso prigimtį (ABTĮ 81 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad turi būti naikinamas visas Sprendimas. Priešingu atveju, t. y. panaikinus jo dalį, administracinio akto neteisėtumas nebūtų pašalintas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nelaikytina, jog buvo pažeistas non ultra petitia proceso principas.
60. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, jog yra pagrindas pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį dėl Teisingumo ministerijai nustatytino įpareigojimo, įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija :
n u s p r e n d ž i a :
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Pareiškėjo K. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-199 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti K. J. 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius