Civilinė byla Nr. e3K-3-122-469/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01067-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.4; 3.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Lex ano“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos įmonės „Berlin-Chemie AG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Lex ano“ dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, prekių išėmimo iš apyvartos ir turtinės žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl būtinybės lygiagrečiam importuotojui perpakuoti tą patį vaistinį preparatą, kuriuo prekių ženklo savininkas importo valstybėje prekiauja kitu pavadinimu, nustatymo vertinant, ar prekių ženklo savininko prieštaravimas tokiam perpakavimui prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo.

2.       Ieškovė prašė:

2.1.       įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius ieškovės išimtines teises į prekių ženklus, t. y. prekybą Lietuvoje iš Vengrijos lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001), ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje;

2.2.       įpareigoti atsakovę išimti iš apyvartos ieškovės išimtines teises į prekių ženklus pažeidžiančias prekes, t. y. pirmiau nurodytus atsakovės iš Vengrijos į Lietuvą lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus;

2.3.       priteisti iš atsakovės atlyginti visus ieškovės nuostolius, atsiradusius dėl atsakovės neteisėtos prekybos Lietuvoje pirmiau nurodytais lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais, kurie sudaro 124 650 Eur;

2.4.       priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.5.       priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji gamina ir Rytų Europoje platina vaistinius preparatus su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska, šie preparatai skirtingose Rytų Europos valstybėse yra registruojami ir platinami skirtingais pavadinimais, pavyzdžiui, Lietuvoje – „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, o Vengrijoje – „Letrox“. Tiek pavadinimas ,,Berlin-Chemie“, tiek ,,Letrox“ ieškovės yra užregistruotas kaip prekių ženklas 5 prekių klasei (farmaciniai preparatai, vaistai).

4.       Ieškovės teigimu, atsakovė informavo ieškovę apie ketinimą lygiagrečiai importuoti iš Vengrijos į Lietuvą vaistinius preparatus „Letrox“ nauju pavadinimu – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, pateikė ieškovei dalies jų sukurtas naujas išorines pakuotes, pakuotės lapelio ir lizdinės pakuotės pavyzdžius. Ieškovė pažymėjo, kad nors pavadinimas ,,L-Thyroxin Berlin-Chemie“ ir nėra registruotas kaip prekių ženklas, nes žodis ,,L-Thyroxin“ yra hormono levotiroksino trumpinys vokiečių kalba, tačiau žodžių junginys ,,Berlin-Chemie“ yra užregistruotas kaip ieškovės prekių ženklas.

5.       Ieškovė atsakovei pranešė, kad ji prieštarauja iš Vengrijos importuojamų vaistų pervadinimui ir nesutinka, kad šie vaistai būtų pervadinti, perpakuoti į naujas pakuotes bei pardavinėjami Lietuvos rinkoje naujuoju pavadinimu, nes atsakovė nepagrindė būtinumo pervadinti ir perpakuoti šiuos vaistinius preparatus. Ieškovės nuomone, nėra jokių duomenų, kad nepervadintas šis vaistinis preparatas, t. y. jei būtų paliktas jo pavadinimas „Letrox“, naudojamas Vengrijos rinkoje, būtų atpažintas gydytojų, vaistininkų ar vartotojų. Kadangi atsakovė ieškovės prieštaravimų nepaisė ir pradėjo pervadintų vaistų prekybą Lietuvoje, ieškovė prašo įpareigoti atsakovę šiuos neteisėtus veiksmus nutraukti, išimti pervadintus vaistinius preparatus iš prekybos. Taip pat ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės nuostolių atlyginimą, t. y. atsakovės nuo 2021 metų pradžios gautą naudą, pardavus ginčo vaistinius preparatus.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Teismas pripažino, kad atsakovė įrodė, jog egzistavo objektyvus būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus, nes priešingu atveju atsakovė nebūtų turėjusi realių galimybių patekti į Lietuvos rinką su vaistiniu preparatu, kurio pavadinimas „Letrox“, tokiu būdu nebūtų buvę galimybės vykdyti veiksmingą lygiagretaus vaistinio preparato importą.

8.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo ir prekių išėmimo iš apyvartos buvo atmesti, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo panaikino ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

9.       Kolegija sutiko su ieškove, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog buvo būtina perpakuoti ginčo objektu tapusius vaistinius preparatus. Kolegija nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog prekyba originalia, Vengrijoje naudojama pakuote, jos neperpakavus ir nepakeitus pavadinimo, Lietuvoje būtų negalima (neįmanoma). Atsakovės veiksmai, kai ji už tą pačią kaip ieškovė kainą nusprendė platinti vaistinius preparatus, kolegijos vertinimu, gali būti priežastis, dėl kurios jos patekimas į rinką būtų ne toks veiksmingas, kokio ji norėtų ir siektų. Kolegija tokius atsakovės veiksmus pripažino nesąžiningais ir pažeidžiančiais ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, teises, nes atsakovė, perpakuodama ir pervadindama vaistinius preparatus, siekė ekonominio pranašumo.

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. sausio 10 d. nutartimi panaikino teismų procesinius sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

11.       Kasacinis teismas nusprendė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai atskleidė kilusio ginčo esmę – atsakovė byloje įrodinėjo, kad ieškovė, prieštaraudama jos atliktam ieškovės į Vengrijos rinką išleistam vaistinio preparato perpakavimui, siekia dirbtinai padalyti rinkas, tačiau teismai procesiniuose sprendimuose šios aplinkybės nevertino ir neanalizavo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismai, vertindami atsakovės veiksmus perpakuojant lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamą vaistinį preparatą be šio prekių ženklo savininko sutikimo, nenustatė: pirma, ar ieškovė, siekdama jai priklausančio prekių ženklo apsaugos, prekių ženklo suteikiamomis teisėmis naudojasi pagal paskirtį ir nesiekia dirbtinai padalyti rinkų; antra, kokios priežastys lėmė kito lygiagretaus importuotojo pasitraukimą iš rinkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga įvertinti, ar iš rinkos pasitraukęs kitas lygiagretus importuotojas Lietuvos rinkoje prekiavo ginčo vaistiniu preparatu tuo pačiu pavadinimu kaip ir ieškovė, ar šis lygiagretus importuotojas taip pat perpakavo lygiagrečiai importuojamą vaistą; trečia, ar vaistinės ir kokia jų dalis atsisako prekiauti neperpakuotais atsakovės lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais; ketvirta, ar byloje yra įmanoma atlikti rinkos tyrimą, siekiant išsiaiškinti vaistinių ir pacientų poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato.

12.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 15 d. sprendimu dėl ieškinio pagrindo ieškinį dėl jo pagrindo tenkino: įpareigojo atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius ieškovės išimtines teises į prekių ženklus, įpareigojo atsakovę išimti iš apyvartos atsakovės iš Vengrijos į Lietuvą lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus; kitą bylos dalį sustabdė, iki įsiteisės teismo sprendimas dėl ieškinio pagrindo.

13.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

13.1.       ieškovė gamina ir platina vaistinius preparatus su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska;

13.2.       Lietuvoje vaistai platinami pavadinimu „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, o Vengrijoje – „Letrox“;

13.3.       Lietuvoje žodinis prekių ženklas ,,BERLIN-CHEMIE“ registruotas 1995 m. rugpjūčio 30 d. (registracija galioja iki 2033 m. sausio 28 d.), o žodinis prekių ženklas „Letrox“ registruotas 1999 m. sausio 25 d. (registracija galioja iki 2026 m. gegužės 10 d.), prekių ženklo žodinis variantas „LETROX“ registruotas 2021 m. rugsėjo 10 d. (registracija galioja iki 2031 m. rugsėjo 10 d.); prekių ženklai užregistruoti 5 prekių klasei (farmaciniai preparatai, vaistai);

13.4.       atsakovė užsiima lygiagrečia prekyba vaistiniais preparatais Lietuvoje;

13.5.       Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba išdavė atsakovei vaistinio preparato – „L-Thyrohin Berlin-Chemie“ lygiagretaus importo leidimą;

13.6.       atsakovė informavo ieškovę apie ketinimą lygiagrečiai importuoti iš Vengrijos į Lietuvą vaistinius preparatus „Letrox“ nauju pavadinimu – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie“;

13.7.       ieškovė nurodė prieštaravimą dėl vaisto pervadinimo ir perpakavimo, nes atsakovė nepagrindė būtinumo;

13.8.       nepaisydama to, atsakovė pradėjo vaistinių preparatų prekybą Lietuvoje.

14.       Teismas pasiūlė bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus, įvertinęs kasacinio teismo nutartyje išsakytas pastabas, ir šia teise proceso šalys aktyviai naudojosi iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

15.       Atsakovė, kuriai tenka objektyvios būtinybės perpakuoti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą įrodinėjimo pareiga, pateikė Europos Sąjungos teisės eksperto José Lu?s da Cruz Vila?os (José Lu?s da Cruz Vila?a) 2024 m. balandžio 12 d. parengtą teisinę išvadą (nuomonę) „Dėl perpakuotų vaistų lygiagretaus importo pagal Sąjungos teisę“. Vertindamas šio dokumento kaip įrodymo atitiktį leistinumo ir sąsajumo reikalavimams, teismas pažymėjo, kad teisės taikymas ir aiškinimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra išimtinė teismo kompetencija. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas turi pareigą savarankiškai nustatyti Europos Sąjungos teisės turinį ir atlikti teisinį vertinimą byloje, juolab kad kasacinis teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartyje jau suformavo atitinkamas bylos nagrinėjimo ribas aktualios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijos kontekste, atsakovės pateiktos teisinės nuomonės teismas nelaikė aukštesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu ir ją vertino kartu su kitais įrodymais, taip pat pažymėjo, kad pateikta teisinė nuomonė nėra nei specialisto, nei eksperto išvada, tai paprastas rašytinis įrodymas, kuriame pateikta kompetentingo teisės eksperto, buvusio ESTT teisėjo ir generalinio advokato pozicija dėl nagrinėjamos bylos.

16.       Siekdamas nustatyti, kokios priežastys lėmė kito lygiagretaus importuotojo pasitraukimą iš rinkos, teismas vertino Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1046-580/2022 pagal ieškovės Vokietijos įmonės „Berlin-Chemie AG“ ieškinį atsakovei UAB „Actiofarma“ dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, prekių išėmimo iš apyvartos ir turtinės žalos atlyginimo medžiagą. Byla nutraukta 2022 m. kovo 30 d. teismo nutartimi, teismui patvirtinus taikos sutartį, kuri teismo pripažinta nevieša bylos medžiaga. Nurodytoje byloje nustatyta, kad lygiagretus importuotojas prekiavo (siekė prekiauti) vaistiniu preparatu Lietuvoje, pasinaudodamas tuo pačiu pavadinimu kaip ir ieškovė, ir vaistinius preparatus, importuojamus iš Vengrijos, perpakavo. Anot ieškovės, taikos sutartis neužkirto kelio UAB „Actiofarma“ prekiauti lygiagrečiai importuotais vaistais su originaliu pavadinimu ir ieškovė negalinti komentuoti priežasčių, dėl kurių UAB „Actiofarma“ galiausiai nusprendė pašalinti lygiagrečiai importuojamus produktus iš Lietuvos rinkos. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės, susijusios su kitos lygiagrečios importuotojos UAB „Actiofarma“ pasitraukimu iš Lietuvos rinkos, neįvertinus kitų (likusių) kasacinio teismo nutartyje nurodytų teisiškai reikšmingų dėmenų (dėl vaistinių ir pacientų pozicijos), savaime nei patvirtina, nei paneigia objektyvią būtinybę atsakovei perpakuoti vaistinius preparatus nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste bei galimą ieškovės atliekamą dirbtinį rinkų padalijimą.

17.       Teismas konstatavo, kad iš atsakovės pateiktų vaistinių atstovų elektroninių laiškų nėra įmanoma identifikuoti nei konkrečių vaistinių, nei juo labiau jų dalies, nes byloje pateikti prieštaringi duomenys apie vaistinių užimamą rinkos dalį, todėl juose pateikta informacija nėra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti. Atsakovė bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme neteikė įrodymų, pagrindžiančių vaistinių poziciją ginčui aktualiais klausimais. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog vaistinių tinklai atsisako prekiauti neperpakuotais atsakovės lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais.

18.       Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad tiek sveikatos priežiūros įstaigos (institucijos), tiek subjektai, kurių veikla susijusi su duomenų apsauga, atsisakė tiesiogiai atsakovei pateikti pacientų, vartojančių ginčo vaistą, duomenis, kad pastaroji atliktų kasacinio teismo nutartyje nurodytą pacientų apklausą, tačiau teismas tokius duomenis galėtų gauti savarankiškai. Teismui kilo abejonių, kad šiuo konkrečiu atveju įmanoma atlikti rinkos tyrimą, siekiant išsiaiškinti pacientų poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato.

19.       Tačiau vaistinių tyrimas, siekiant išsiaiškinti vaistinių poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato, teismo vertinimu, yra objektyviai įmanomas ir atsakovė nepagrindė priešingos pozicijos, tačiau atlikti pastarąjį tyrimą vengė.

20.       Teismas nusprendė, kad atsakovė šioje byloje neįrodė, jog egzistuoja praktinės veiksmingo patekimo į rinką kliūtys, kurios lemtų atsakovei objektyvų būtinumą perpakuoti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus. Atitinkamai atsakovė negalėjo perpakuoti ginčo vaistinių preparatų, pasinaudodama ieškovės prekių ženklu, be ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, sutikimo. Teismas padarė išvadą, kad toks ieškovės prieštaravimas dėl atsakovės prekybos perpakuotais produktais nelaikytinas prisidedančiu prie dirbtinio rinkų padalijimo.

21.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. vasario 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22.       Kolegija atmetė atsakovės prašymą informuoti Konkurencijos tarybą apie tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 ir 102 straipsnių taikymu, ir įtraukti Konkurencijos tarybą arba Europos Komisiją kaip išvadą teikiančias institucijas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė iki pat apeliacinio skundo pateikimo nagrinėjamoje byloje nekėlė klausimo dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo, nėra pareiškusi savarankiškų reikalavimų, susijusių su SESV 102 straipsnio ir (ar) Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymu; byloje nėra jokių neaiškių ar naujų Europos Sąjungos konkurencijos teisės taikymo klausimų – klausimą, ar nagrinėjamoje byloje apskritai yra taikytina Europos Sąjungos konkurencijos teisė, nacionalinis teismas išsprendžia pats, vadovaudamasis Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Europos Sąjungos teismų praktika. Be to, ši byla nagrinėjama nuo 2021 metų, antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, tai, kolegijos vertinimu, reiškia, kad nepagrįstas kreipimasis į Europos Komisiją atsakovės nurodytais klausimais užvilkintų užsitęsusį bylos nagrinėjimą, nebūtų suderinamas su civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnis).

23.       Kolegija taip pat atmetė atsakovės prašymą išreikalauti civilinės bylos Nr. e2-1046-580/2022 medžiagą (nevieša bylos medžiaga pripažintą taikos sutartį). Įvertinusi tai, kad su vieša civilinės bylos medžiagos dalimi atsakovė turėjo galimybę susipažinti, kolegija nusprendė, jog atsakovės prašymas pridėti visą civilinės bylos medžiagą yra perteklinis. Kolegija pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovės atstovai Neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 13P-61-(7.1.2), nustatytu būdu kreipėsi dėl neviešų duomenų išreikalavimo. Atsižvelgdama į tai, kad prašomas išreikalauti įrodymas (taikos sutarties sąlygos) yra nevieša bylos medžiaga, kolegija atsisakė išreikalauti šį įrodymą į nagrinėjamą bylą, taip pat pažymėjo, kad, pripažinus konkrečios civilinės bylos medžiagą nevieša, tokios bylos duomenimis, kaip įrodinėjimo priemonėmis, negalima naudotis dar ir dėl kitos priežasties – nėra galimybės patikrinti įrodinėjimo procesui keliamo sąsajumo reikalavimo.

24.       Kolegija netenkino atsakovės prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Kolegija nurodė, kad atsakovės pateiktais klausimais siekiama išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas SESV 102 straipsnis (ar nėra prekių ženklo savininko piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi) tais atvejais, kai prekių ženklo savininkas naudojasi intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonėmis ir prieštarauja lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato perpakavimui ir pervadinimui, be to, ar tokiu būdu nėra dirbtinai padalijamos rinkos tarp valstybių narių. Kolegija nusprendė, kad šioje byloje, priimant sprendimą teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, turi būti vadovaujamasi ne konkurencijos teisės taisyklėmis, bet ESTT praktikoje suformuluotais principais, susijusiais su prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigimu paralelinio vaistų importo atveju (vadinamosiomis BMS (išaiškintomis ESTT 1996 m. liepos 11 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Bristol-Myers Squibb ir kt., sujungtų bylų C-427/93, C-429/93 ir C-436/93 (toliau – sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt.)) sąlygomis). Kasacinis teismas apibendrino šioje byloje taikytinos teisės turinį ir neįžvelgė pagrindo ginčo teisiniam santykiui taikyti SESV 102 straipsnį, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nenurodė tirti galimo ieškovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Kolegija konstatavo, kad šioje byloje iš esmės buvo paneigtos atsakovės keliamos abejonės dėl konkurencijos teisės taisyklių taikymo ginčo teisiniam santykiui.

25.       Kolegija atmetė ieškovės prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

26.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą dėl objektyvios būtinybės perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą, vadovaudamasis kasacinio teismo procesinio sprendimo privalomumo žemesnės instancijos teismui principu, pagrįstai apsiribojo tik pirmosios BMS sąlygos įvertinimu pagal kasacinio teismo nurodytas aplinkybes, todėl atmetė atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl galimo SESV 102 straipsnio pažeidimo. Kolegija įvertino atsakovės argumentus dėl konkurencijos taisyklių taikymo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad kompetenciją dėl atitinkamo konkurencijos teisės normų pažeidimo (neteisėtų veiksmų) vertinimo ir nustatymo turi Konkurencijos taryba, kurios priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą galima skųsti administraciniam teismui, ir faktų, susijusių su ieškovės galimu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, nustatymas ir įvertinimas konkurencijos teisės normų pagrindu negali būti atliekamas civilinio proceso tvarka. Kolegija kaip teisiškai nereikšmingus atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė užima dominuojančio ūkio subjekto padėtį „L-Thyroxin“ vaistinio preparato prekybos rinkoje Lietuvoje, nes šių faktų nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

27.       Dėl šios priežasties kolegija taip pat kritiškai įvertino apeliacinio skundo argumentą, kad neegzistuoja jokios patekimo į „L-Thyroxin“ vaisto rinką, jį žymint kitu žymeniu nei „Berlin-Chemie“, tikėtinumo, savalaikiškumo ir pakankamumo sąlygos, atsižvelgiant į Lietuvoje esančios paklausos lojalumą. Paminėtos sąlygos yra taikomos analizuojant veiksmingo patekimo į rinką kriterijų, kuris yra nustatomas įvertinant ūkio subjekto dominavimą pagal Europos Komisijos 2009 m. vasario 24 d. komunikatą. Tačiau aiškindamas BMS sąlygas, ypač pirmąją sąlygą dėl objektyvios būtinybės perpakuoti vaistinius preparatus, ESTT neanalizuoja piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kaip galimo SESV 102 straipsnio pažeidimo. Priešingai, ESTT yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais prekių ženklo savininkas gali teisėtai prieštarauti, jog valstybėje narėje būtų toliau prekiaujama vaistu, pažymėtu jo prekių ženklu ir importuotu iš kitos valstybės narės (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 79 punktas; 2007 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Boehringer Ingelheim ir kt., C?348/04, 32 punktas). Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad išimtinių teisių į pramoninę nuosavybę, tarp jų ir į prekių ženklus, turėjimas ir įgyvendinimas įstatymų nustatyta tvarka jokiu būdu savaime dar nereiškia ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Priešingos išvados apskritai prieštarautų pramoninės nuosavybės ir jos apsaugos esmei bei teisinei prigimčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-781/2003).

28.       Kolegija nusprendė, kad atsakovė nepagrindė teiginių, jog nagrinėjama byla yra susijusi su SESV 102 straipsnio pažeidimu.

29.       Spręsdama dėl veiksmingo atsakovės patekimo į rinką, kolegija pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas draudžia reklamuoti receptinius vaistinius preparatus, tačiau toks draudimas nėra ir negali būti suprantamas kaip absoliutus draudimas apie receptinį vaistinį preparatą skleisti bet kokią informaciją, kuri yra skirta visuomenei informuoti ir šviesti. Vaistinis preparatas su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska yra receptinis vaistinis preparatas. Pagal Farmacijos įstatymo 51 straipsnio 2 dalį, receptinius vaistinius preparatus leidžiama reklamuoti tik sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams skirtuose leidiniuose ir specializuotose interneto svetainėse. Tokios interneto svetainės gyventojams nėra prieinamos. Dėl šios priežasties kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad ginčo šalys turi vienodas sąlygas reklamuoti vaistinį preparatą Lietuvoje. Atsakovės nurodoma veiksmingo patekimo į rinką kliūtis, susijusi su vaistinio preparato reklamos apribojimais, yra teisinio pobūdžio kliūtis, nulemta išimtinai įstatymų leidėjo valios ir atitinkamai nepriklausanti nei nuo ieškovės, nei nuo atsakovės veiksmų.

30.       Kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovės nurodomas atlygintinumo veiksnys, kad ji, Vengrijoje įsigydama lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą, sumoka ir už naudojimąsi prekių ženklu, neatleidžia atsakovės nuo pareigos pagrįsti objektyvią būtinybę perpakuoti ir pervadinti vaistinį preparatą ieškovei priklausančiu žymeniu, kai pastaroji prieštarauja tokiems lygiagretaus importuotojo veiksmams.

31.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra įmanoma atlikti rinkos tyrimo, siekiant išsiaiškinti pacientų poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato.

32.       Kolegija akcentavo, kad šioje byloje nėra ir neturėjo būti tiriamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje, todėl atsakovės argumentus dėl taikos sutarties sąlygų prieštaravimo SESV 101 straipsniui vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

33.       Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad kita lygiagreti importuotoja UAB ,,Niromed“ Lietuvoje įregistravo ir šiuo metu platina Nyderlanduose registruotą levitiroksino natrio druskos vaistinį preparatą, kurio pavadinimas – „Euthyrox“. Ši aplinkybė, susijusi su kito lygiagretaus importuotojo atsiradimu rinkoje, kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad faktinės aplinkybės, susijusios su kitos lygiagrečios importuotojos UAB „Actiofarma“ pasitraukimu iš Lietuvos rinkos, savaime nei patvirtina, nei paneigia objektyvią būtinybę atsakovei perpakuoti vaistinį preparatą nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste bei galimą ieškovės atliekamą dirbtinį rinkų padalijimą.

34.       Kolegija, įvertinusi pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė šioje byloje neįrodė, kad egzistuoja praktinės veiksmingo patekimo į rinką kliūtys, kurios lemtų atsakovei objektyvų būtinumą perpakuoti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus, yra pagrįsta ir padaryta tinkamai ištyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 10 d. nutarties 64 punkte nurodytas aplinkybes.

35.       Kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrindžia, kad perpakuodama ir pervadindama vaistinį preparatą atsakovė siekia komercinės naudos, kadangi neegzistuoja nei teisinės, nei praktinės kliūtys Lietuvoje pardavinėti neperpakuotą ir nepervadintą vaistinį preparatą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

36.       Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 1 d. dalinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

36.1.       Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 10 d. nutarties 64 punkte nurodytų aplinkybių išsamiai, visapusiškai, kaip to reikalaujama nutarties 65–66 punktuose, taip nukrypo nuo joje pateiktų išaiškinimų. Teismai nepagrįstai susiaurino ginčo ribas, apsiribojo formaliu ginčo nagrinėjimu ir suabsoliutino vaistinių poziciją ginčo klausimu:

36.1.1.                      Atsakovės į civilinę bylą pateikta teisinė išvada dėl dirbtinio rinkų padalinimo teismų buvo neįvertinta.

36.1.2.                      Kitos lygiagrečios importuotojos pasitraukimo iš rinkos aplinkybės liko neatskleistos. Lietuvos apeliacinis teismas, šiurkščiai pažeisdamas proceso teisės taisykles, atsisakė priimti atsakovės teiktus įrodymus ir pateikė klaidingą išvadą dėl kitos lygiagrečios importuotojos UAB „Niromed“ atėjimo į rinką.

36.1.3.                      Teismai pripažino, kad atlikti rinkos tyrimą, siekiant išsiaiškinti pacientų poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato, yra neįmanoma.

36.1.4.                      Teismai nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog vaistinės atsisako prekiauti neperpakuotais ir nepervadintais lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais. Sukurta teisiškai ydinga situacija, kai, lygiagrečiai importuotojai negavus tiesioginio vaistinių atsisakymo prekiauti nepervadintais ir neperpakuotais vaistais, vaistinių preparatų monopolininkei suteikiama neribota laisvė prieštarauti lygiagrečiai importuojamų vaistinių preparatų pervadinimui ir perpakavimui.

36.1.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad jeigu atsakovė „Letrox“ vaistu prekiaus pigiau, nei ieškovė prekiauja „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, tai galėtų orientuotis į 20 proc. pacientų rinkos.

36.2.       Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pateikdamas ES teisės aiškinimo taisyklę, kad BMS pirmajai sąlygai vertinti nėra taikomos ES konkurencijos teisės taisyklės ir metodai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pateiktų išaiškinimų, viršijo savo kompetenciją ir paneigė ESTT funkcijas. Nutartimi buvo pažeista SESV 256 straipsnio 3 dalis, 267 straipsnis, CPK 3 straipsnio 5 dalis ir sukurta beprecedentė situacija dėl nacionalinio teismo viršenybės ESTT atžvilgiu. Kasacinis teismas konstatavo, kad ginčas yra susijęs su veiksminga konkurencija bei jos apribojimu. Apeliacinės instancijos teismo pateikta teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė yra nesuderinama su ESTT praktika ir ES teisės doktrina, pagal kurią pati pirmoji BMS sąlyga turi būti nustatoma pagal ES konkurencijos teisės metodus, kurie yra naudojami vertinant visas galimas patekimo į rinką kliūtis. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra dominuojantis ūkio subjektas vaistinio preparato „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ prekyboje Lietuvos rinkoje. Ieškovė, įgyvendindama prekių ženklo savininko teises, uždarė vaistinio preparato rinką Lietuvoje, tokiu būdu pašalino bet kokią konkurenciją. SESV 34–36, 102 straipsnis, Reglamento Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 15 straipsnio 1–2 dalys ir 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau – Direktyva Nr. 2015/2436) 15 straipsnio 1–2 dalys turėtų būti aiškinamos taip, kad „efektyvaus“, „veiksmingo“ patekimo į importo valstybės narės rinką su eksporto valstybės narės žymeniu kliūtys turėtų būti nustatomos (vertinamos) taikant imperatyvias ES konkurencijos teisės taisykles, tik pagal kurias ir turėtų būti nustatomos patekimo į rinką kliūtys, įskaitant ieškovės piktnaudžiavimą intelektinės nuosavybės teisėmis, dirbtinai ribojantį konkurenciją, kuri galėtų atsirasti prekybos tarp valstybių narių pagrindu. Kito metodo, kaip veiksmingo patekimo į rinką kliūtys turėtų būti nustatomos (vertinamos) Lietuvos rinkoje, nėra.

36.2.1.                      Pirmoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta sąlyga, t. y. dominavimo ir piktnaudžiavimo (naudojimosi intelektinės nuosavybės teisėmis ne pagal paskirtį) sąlyga, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar ieškovė, pastaruosius 15 metų užimdama 100 proc. „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ vaisto rinkos Lietuvoje, turėdama konkurencinį gerai žinomo žymens pranašumą ir vartotojų lojalumą žymeniui, tačiau jokia apimtimi Lietuvos teritorijoje nenaudodama žymens „Letrox“, nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi (t. y. intelektinės nuosavybės teisėmis) ir (ar) kodėl piktnaudžiauja, kai intelektinės nuosavybės teises įgyvendina taip, kad būtų ribojama konkurencija, kuri galėtų atsirasti prekybos tarp valstybių narių pagrindu.

36.2.2.                      Antroji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta sąlyga, t. y. dominavimo ir piktnaudžiavimo intelektinės nuosavybės teisėmis sąlyga kitos lygiagrečios importuotojos UAB „Actiofarma“ atžvilgiu, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar intelektinės nuosavybės teisių turėtojo kreipimasis į teismą dėl potencialių konkurentų veiksmų ir šiuose ginčuose taikos sutarčių sudarymas su potencialiais konkurentais gali būti laikomas piktnaudžiavimu intelektinės nuosavybės teisėmis, pažeidžiant SESV 102 straipsnio nuostatas.

36.2.3.                      Trečioji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta sąlyga turėtų būti vertinama atsižvelgiant į ES konkurencijos teisės imperatyvus, t. y. veiksmingo patekimo į rinką kliūtis (SESV 34–36 straipsniai, 102 straipsnio 1 dalis). Vertinant, ar yra veiksmingo patekimo į rinką kliūčių, privalu atsižvelgti į paklausos elastingumo nebuvimą dėl vartotojų lojalumo prekės ženklui, tinklo poveikį ir pasiūlos pakeičiamumo išlaidas (pvz., aplinkybę, kad atsakovė neturi teisės vykdyti rinkodaros funkcijų, integruojant žymenį, kuris Lietuvos rinkoje užima 0 proc.); veiksmingo patekimo į rinką kliūtis privalu vertinti pagal patekimo į rinką tikėtinumo, savalaikiškumo ir pakankamumo kriterijus.

36.2.4.                      Dėl ketvirtosios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos sąlygos bylą nagrinėjantys teismai nevykdė aktyvaus teismo vaidmens, negynė viešojo intereso konkurencijos apribojimo byloje, pažeidė Konkurencijos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą apie šią bylą informuoti Konkurencijos tarybą ir savo iniciatyva nesikreipė į Konkurencijos tarybą arba Europos Komisiją kaip į išvadą nagrinėjamu klausimu duodančias institucijas, taip šiurkščiai pažeidė CPK 49 straipsnio 3 dalį, 179 straipsnio 2 dalį, Reglamento Nr. 1/2003 21 punktą ir Konkurencijos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį.

36.3.       Apeliacinės instancijos teismas padarė šiurkščią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nusprendęs, kad konkurencijos teisės normos yra netaikomos. Naudojimosi intelektinės nuosavybės apsaugos ne pagal paskirtį aplinkybėmis gali būti pripažįstami įvairūs atvejai, pvz., intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimas: (i) ribojant konkurenciją, kuri gali atsirasti prekybos tarp valstybių narių pagrindu; (ii) sudarant konkurenciją ribojančius susitarimus (pvz., taikos sutarčių su potencialiais konkurentais ginčuose dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo sudarymas), tą ieškovė galimai atliko kitos lygiagrečios importuotos UAB „Actiofarma“ atžvilgiu, tačiau tai liko net neištirta; (iii) teisių turėtojui kreipiantis į teismą dėl teisių pažeidimo, prašant uždrausti naudotis intelektinės nuosavybės teisės objektu, kai kreipimasis į teismą pagal situaciją yra nebūtinas ir kurio nesant nebūtų sudarytos papildomos patekimo į rinką kliūtys potencialiems konkurentams; (iv) ar paprasčiausias naudojimasis negatyviosiomis teisėmis, kai jomis naudojasi dominuojantis ūkio subjektas ir toks naudojimasis riboja konkurenciją. Taigi vertindami, ar ieškovė, naudodamasi intelektinės nuosavybės teisėmis, nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti: ar ieškovė yra dominuojantis ūkio subjektas „L-Thyroxin“ vaisto rinkoje Lietuvoje atžvilgiu; jei ieškovė yra dominuojantis ūkio subjektas, ar ji neįgyvendino intelektinės nuosavybės teisių taip, kad būtų sudarytos papildomos patekimo į rinką kliūtys ir (ar) apribota „L-Thyroxin“ vaisto rinkoje Lietuvoje konkurencija, kuri galėtų atsirasti prekybos tarp valstybių narių pagrindu. Potencialios konkurencijos nebuvimas taip pat sudaro savarankišką pagrindą konstatuoti objektyvų būtinumą pervadinti ar perpakuoti Vengrijoje įsigytą „L-Thyroxin“ vaistą. Jeigu yra nustatoma, kad ieškovė, įgyvendindama intelektinės nuosavybės teises, sudarė papildomas patekimo į „L-Thyroxin“ vaisto rinką Lietuvoje kliūtis ir (ar) apribojo konkurenciją kainomis „L-Thyroxin“ vaisto atžvilgiu Lietuvoje, kuri galėtų atsirasti prekybos tarp valstybių narių pagrindu, tai taip pat sudaro pagrindą konstatuoti objektyvų būtinumą pervadinti ar perpakuoti Vengrijoje įsigytą „L-Thyroxin“ vaistą. Lietuvos apeliacinis teismas, susidūręs su ES teisės taikymo problematika (nesant aktualaus ESTT išaiškinimo ginčo klausimu), neturėjo kompetencijos savarankiškai pateikti ES teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, o privalėjo kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

36.4.       Nutartimi buvo pažeistas CPK 179 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, todėl kitos lygiagrečios importuotojos UAB „Actiofarma“ pasitraukimo iš rinkos aplinkybės liko neatskleistos. Teismas turėjo pareigą ginčą dėl pirmosios BMS sąlygos egzistavimo spręsti iš esmės, sudarydamas visapusiškas sąlygas atsakovei gintis nuo ieškovės pareikštų reikalavimų. Jeigu yra nustatoma, kad ieškovė pagal taikos sutartį perdavė UAB „Actiofarma“ tam tikros sutartinės vertės (piniginio ir (ar) nepiniginio pobūdžio) mainais į tai, kad UAB „Actiofarma“ atsisakytų ketinimų toliau mėginti patekti į rinką su „L- Thyroxin“ vaistu, pažymėtu „Berlin-Chemie žymeniu, tai galima daryti tvirtą išvadą dėl ieškovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Pagal CPK 9, 10 straipsnius ir 179 straipsnio 2 dalį teismas, gindamas viešąjį interesą (saugodamas konkurenciją Lietuvos rinkoje ir vykdydamas pareigą saugoti prekybą tarp valstybių narių), visa apimtimi privalo naudotis duomenimis, kurie sudaro civilinės bylos Nr. e2-1046-580/2022 dalyką, įskaitant analizuoti taikos sutartį, kuri potencialiai apribojo konkurenciją. Teismams neteisėtai atsisakant SESV 101–102 straipsnių aspektu vertinti ir analizuoti taikos sutartį, kurią vertinti ir analizuoti įpareigojo ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties suformuota antroji sąlyga, bet ir poreikis ginti viešąjį interesą, buvo šiurkščiai pažeistos CPK 179 straipsnio 2–3 dalių, SESV 102 straipsnio nuostatos.

36.5.       Buvo pažeisti ir CPK 49 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Atsakovei nebuvo sudarytos sąlygos šioje civilinėje byloje atlikti vaisto paklausos santykinio pakeičiamumo vertinimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ji be teismo įsikišimo neturi galimybės atlikti „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ vaisto santykinio pakeičiamumo tyrimo, nes tokie duomenys jai nėra atskleidžiami. Nagrinėdamas bylą teismas, remdamasis CPK 49 straipsnio 3 dalimi, 179 straipsnio 2 dalimi, Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, 21 punkto nuostatomis ir Konkurencijos įstatymo 57 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalėjo į bylos nagrinėjimą įtraukti Konkurencijos tarybą arba Europos Komisiją, kaip išvadą duodančias institucijas, kurios įstatymų nustatytais atvejais turi teisę ne tik rinkti su rinkos apibrėžimu susijusius duomenis, bet ir juos įvertinti bei pateikti su tuo susijusią išvadą (Konkurencijos įstatymo 17–18 straipsniai).

37.       Atsakovė prašo perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai; skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes byla sudėtinga, susijusi su viešuoju interesu, visu farmacijos sektoriumi, visuomenei aktualiais ir svarbiais klausimais, pacientų gerove, vartotojų interesais, ją nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų tiesiogiai nustatytos ir patikslintos visos kasaciniam skundui išnagrinėti būtinos aplinkybės.

38.       Atsakovė taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 34–36, 102 straipsnius, Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 1–2 dalis ir Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnio 1–2 dalis dėl „efektyvaus“, „veiksmingo“ patekimo į valstybės narės rinką vertinimo sąlygų. ES konkurencijos teisės metodai, nustatantys patekimo į rinką kliūtis, yra ir turi būti taikomi BMS sąlygoms vertinant, ar neegzistuoja veiksmingo patekimo į rinką kliūtys. Iš ESTT 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo byloje Impexeco NV prieš Novartis AG ir kt., C-253/20 ir C-254/20, aiškiai matyti, kad ESTT nepateikė išaiškinimo, kaip veiksmingo patekimo į importo valstybės narės rinką kliūtys turi būti nustatomos. Veiksmingo patekimo į rinką kliūčių nustatymas pagal konkurencijos apribojimo sąlygas reiškia, kad veiksmingo patekimo į rinką kliūtys turi būti nustatomos pagal ES konkurencijos teisės metodus. Atsakovė neturi jokių teisinių galimybių vykdyti rinkodaros (Farmacijos įstatymo 49 straipsnio 4, 5 dalys), patirti jos išlaidų ir į „L-Thyroxin“ vaisto rinką mėginti patekti su naujo šio preparato žymeniu. Be to, receptinių vaistų (toks yra „L-Thyroxin“) reklama apskritai draudžiama pagal Farmacijos įstatymo 49 straipsnio 7 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi, yra konkrečios kliūtys faktiškai patekti į vaisto rinką, jį žymint kitu negu ieškovės žymeniu (to faktiškai neįmanoma padaryti, kai atsakovei draudžiama vykdyti vaisto rinkodarą (reklamą), t. y. ieškovei priklausantį kitą prekių ženklą įvesti į rinką (sukurti naują rinką), o tai visiškai nedera su ES suprantama lygiagretaus importo prekybos forma. Negana to, atsakovės patekimas į vaisto rinką Lietuvoje, jį žymint kitu žymeniu, nebūtų veiksmingas, nes dėl tinklo poveikio ir ilgai trunkančios ieškovės dominuojančios padėties „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ vaisto atžvilgiu susiformavusi vaisto paklausa Lietuvoje yra lojali gerai žinomam žymeniui „L-Thyroxin Berlin-Chemie“. Egzistuoja pagrindas pripažinti veiksmingo patekimo į rinką kliūtis, jeigu jos yra vertinamos pagal ES konkurencijos apribojimo (SESV 102 straipsnio pažeidimo) sąlygas. Esant situacijai, kai byloje yra keliamas SESV 34–36, 102 straipsnių, Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 1–2 dalių ir Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnio 1–2 dalių taikymo ir aiškinimo pagal konkurencijos apribojimo sąlygas klausimas, byloje nebuvo analizuotas SESV 102 straipsnio nuostatų galimas pažeidimas, taip pat veiksmingo patekimo į rinką kliūčių klausimas SESV 102 straipsnio pažeidimo aspektu, tai darytina išvada, kad kasacinis teismas turi pareigą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą šiais trimis klausimais:

38.1.       Ar SESV 34–36, 102 straipsniai, Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 1–2 dalys ir Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnio 1–2 dalys turėtų būti aiškinami taip, kad veiksmingas patekimas į importo valstybės narės rinką su eksporto valstybės narės rinkai pateikto vaisto prekių ženklu turėtų būti nustatomas pagal patekimo į importo valstybės narės rinką su eksporto valstybės narės rinkai pateikto vaisto prekių ženklu pakankamumo, savalaikiškumo ir tikėtinumo kriterijus, kurie ir yra vertinami aiškinantis, ar prekių ženklo savininkas nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, pažeisdamas SESV 102 straipsnio nuostatas?

38.2.       Ar SESV 34–36, 102 straipsniai, Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 1–2 dalys ir Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnio 1–2 dalys turėtų būti aiškinami taip, kad:

-       prekių ženklo savininko dominuojanti padėtis (užimanti 100 proc. rinkos dalis) importo valstybėje narėje;

-       prekių ženklo savininko konkurencinis pranašumas, kurį suteikia importo valstybėje narėje esanti gerai žinomo prekės ženklo registracija;

-       importo valstybės narės nustatytas draudimas lygiagrečiam importuotojui patirti rinkodaros ar reklamos išlaidų, importo valstybėje narėje integruojant eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą, kuris nėra integruotas importo valstybėje narėje;

-       importo valstybėje narėje esančios paklausos lojalumas importo valstybėje narėje registruotam prekių ženklui;

-       importo valstybėje narėje esančios paklausos tinklo poveikio ypatumas

turėtų būti laikoma veiksmingo patekimo į importo valstybės narės rinką su eksporto valstybės narės rinkai pateikto vaisto prekių ženklu kliūtimis?

38.3.       Ar SESV 34-36, 102 straipsniai, Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 1–2 dalys ir Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnio 1–2 dalys turėtų būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininko prieštaravimas tam, kad eksporto valstybės narės rinkai pateikto vaisto prekių ženklas būtų pakeistas to paties vaisto, kuriuo prekiaujama importo valstybėje narėje prekių ženklu, reiškia trukdymą atitinkamam vaistui veiksmingai patekti į importo valstybės narės rinką, jeigu yra nustatoma, kad prekių ženklo savininkas tokiu prieštaravimu piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, pažeisdamas SESV 102 straipsnio nuostatas?

39.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.       Teismai bylos faktines aplinkybes vertino laikydamiesi kasacinio teismo nustatytų teisinių ginčo ribų. Kasaciniame skunde nurodytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindas iš tikrųjų yra susijęs ne su teisės taikymo bei aiškinimo, o su fakto klausimais. Atsakovės pozicija dėl teismų tariamo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 64 punkte pateiktų gairių, kurios yra susijusios su faktinių aplinkybių vertinimu, apsiriboja tiesiog nesutikimu su teismų pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, pačiai atsakovei netinkamai interpretuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 64 punktą. Kaip patvirtino kasacinis teismas, nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro pirmosios BMS sąlygos nustatymas taikant ESTT jurisprudencijoje įtvirtintą objektyvaus būtinumo testą, pagal kurį byloje turi būti nustatyta, ar atsakovė byloje įrodė, jog egzistuoja praktinė kliūtis lygiagrečiai importuojamam vaistui patekti į rinką (vartotojai nepirktų nepervadintų ir neperpakuotų ginčo vaistų). Teismai tinkamai ir išsamiai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 64 punktu ir įvertino visas jame nurodytas aplinkybes (su jomis susijusius įrodymus). Kasacinio teismo nurodymų nepaisymas galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismai tų aplinkybių neįvertino visiškai, bet ne tuo pagrindu, kad viena iš ginčo šalių tiesiog nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu ir teismo išvadomis. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismai turėtų imtis aktyvesnio vaidmens nustatant ir vertinant atitinkamas faktines aplinkybes, teismas neatleido atsakovės nuo įrodinėjimo pareigos ir nepriskyrė teismams pareigos patiems pradėti procesą dėl tariamo SESV 102 straipsnio pažeidimo be jokio tinkamo faktinio ar teisinio pagrindo, tiesiog „įrodymų žvejybos“ būdu. Atsakovė bando išvengti pagrindinio ESTT nustatyto ir pripažinto principo taikymo, pagal kurį vien siekis gauti komercinės naudos nėra pakankamas, kad būtų galima nustatyti objektyvų būtinumą naudoti ir pažeisti saugomą prekių ženklą pagal pirmąją BMS sąlygą. Aiškus ir konkretus objektyvaus būtinumo testas negali būti pakeistas ar paneigtas abstrakčiais argumentais, susijusiais su tariamai dominuojančio subjektu tariamu piktnaudžiavimu (šios aplinkybės būtų nustatomos tik taikant SESV 102 straipsnį). Teiginys dėl teisininko nuomonės tariamo neįvertinimo yra teisiškai nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo yra aiškiai dėl jos pasisakyta (ir atitinkamai įvertinta), o tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje atskirai nepasisakė dėl jos, nereiškia, kad jos nevertino. BMS sąlygų pagrindimas negali būti pakeistas teisininko nuomone, parengta vienos suinteresuotos bylos šalies vardu. Teisininko nuomonė net nelaikytina įrodymu CPK 177 straipsnio prasme, nes neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Atsakovė klaidingai teigia, jog kasacinis teismas įpareigojo teismus vertinti ir analizuoti taikos sutarties tarp ieškovės ir UAB „Actiofarma“ turinį, jau nekalbant apie jos turinio analizavimą SESV 102 straipsnio aspektu. Atsakovė iškreipia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl importuojamojo vaisto kainos svarbos vertinant objektyvų būtinumą perpakuoti ir pervadinti ginčo vaistus. Lygiagrečiam importuotojui neįrodžius, jog egzistuoja objektyvus būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistą (t. y. neįrodžius pirmosios BMS sąlygos), didesnės kainos nei įprasta lygiagrečiai importuojamiems vaistams taikymas yra papildomas (bet ne būtinas) indikatorius, jog lygiagretus importuotojas, pervadindamas vaistus, siekia vien komercinio pranašumo. Saugomo prekių ženklo naudojimas akivaizdžiai nėra būtinas norint veiksmingai patekti į Lietuvos rinką, o tiesiog reikalingas lygiagretaus importuotojo pelno maržai padidinti nesuteikiant jokios naudos nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai ir pacientams. Tačiau noras padidinti pelno maržą nėra susijęs su kliūtimi patekti į rinką, tai tik komercinė naudos siekio išraiška, kurios nepakanka tam, kad būtų laikomasi objektyvaus būtinumo kriterijaus, nustatyto pagal nuoseklią ESTT praktiką.

39.2.       Atsakovės pozicija dėl konkurencijos teisės taikymo byloje prieštarauja ES teisei bei ESTT jurisprudencijai ir nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kalbama apie poreikį vertinti įtaką konkurencijai, savaime nesuponuoja galimo ieškovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir SESV 102 straipsnio pažeidimo. Remiantis ESTT praktika, lygiagrečiai importuojamų vaistų įvedimo į rinką vertinimui aktualūs SESV 34–36 straipsniai, užtikrinantys laisvą prekių judėjimą, o ne SESV 102 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje netiesiogiai nurodomas būtent SESV 36, o ne 102 straipsnio aktualumas nagrinėjamos bylos ginčo kontekste. Atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi teismai buvo įpareigoti pirmąją BMS sąlygą nustatyti vertindami SESV 102 straipsnį. ESTT praktikoje yra aiškiai nustatyta, kad prekių ženklo savininko prieštaravimas lygiagrečiai importuojamo vaisto perpakavimui yra leidžiamas ir negali būti per se (savaime) laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir SESV 102 straipsnio pažeidimu (ESTT 1977 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Centrafarm Vertriebsgesellschaft Pharmazeutischer Erzeugnisse mbH, C-102/77; sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt.). Kadangi atsakovė neįrodė ir nepagrindė, kad lygiagrečiai importuojamą ginčo vaistą objektyviai būtina perpakuoti ir pervadinti, turi būti daroma išvada, jog ieškovė, prieštaraudama lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato perpakavimui, teisėtai įgyvendina savo, kaip prekių ženklo savininkės, teises. Prieštaravimas trečiųjų šalių, kurios siekia savo naudai pasinaudoti prekių ženklu be savininko sutikimo, naudojimui nėra piktnaudžiavimas, o pati tokios teisės esmė ir prigimtis. Šis bendrasis principas taikomas visoms ES teisės nuostatoms, įskaitant SESV 102 straipsnį. Pagal ESTT praktiką, aplinkybė, jog prekių ženklo savininkas turi dominuojančią padėtį, rinkoje nedaro įtakos BMS sąlygų turiniui, sąlygoms ar taikymui, todėl savaime negali būti pagrindu konstatuoti objektyvų būtinumą pervadinti ir perpakuoti lygiagrečiai importuojamą vaistą. Atsakovė neįvykdė jai pagal ESTT praktiką tenkančios pareigos įrodyti pirmąją BMS sąlygą, konkrečiai – praktinės kliūties lygiagrečiai importuojamam ginčo vaistui be perpakavimo ir pervadinimo patekti į Lietuvos rinką buvimą, pradėjo nepagrįstai „veiksmingo patekimo į rinką“ kliūtis objektyvaus būtinumo testo (pirmosios BMS sąlygos) kontekste tapatinti su „įėjimo į rinką kliūtimis“ kaip ūkio subjekto dominuojančios padėties nustatymo kriterijumi. Tokia nauja teisės teorija ne tik nepriimtina, nes pateikta pavėluotai šiame procese, bet ir yra nesuderinama bei tiesiogiai prieštarauja fundamentaliems Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės principams, įskaitant (i) išimtinių teisių į prekių ženklą, kaip teisėtą intelektinės nuosavybės teisę, pripažinimą; (ii) individualių teisių įgyvendinimą kaip teisėtą prekių ženklo savininko teisę; (iii) įrodinėjimo naštos priskyrimą ne prekių ženklo savininkui, o trečiajai šaliai, pažeidžiančiai prekių ženklo savininko teises, kuri turi įrodyti išimtinį pagrindą, pateisinantį ženklo naudojimą (pažeidimą). Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo siekiant nustatyti, ar byloje taikomi konkurencijos teisės apribojimai.

39.3.       Lietuvos apeliacinis teismas nepažeidė CPK 49 straipsnio 3 dalies bei 179 straipsnio. Kadangi byla nėra susijusi su SESV 102 straipsniu, nebuvo poreikio tenkinti atsakovės prašymų, kildinamų iš SESV 102 straipsnio. Be to, abiejų atsakovės prašymų priėmimas būtų nesuderinamas su CPK 314 straipsniu. Tai tėra atsakovės sąmoningas siekis perkelti įrodinėjimo naštą tiek ieškovei (nurodant, neva ieškovė turi įrodyti, jog neužima dominuojančios padėties ir ja nepiktnaudžiauja), tiek teismui ir kitoms institucijoms, kad jie įrodinėtų aplinkybės, kurios net nėra susijusios su ginču.

39.4.       Atsakovės prašymas kreiptis į ESTT yra nepagrįstas. Teiginiai, jog kreipimasis į ESTT būtinas tam, kad ESTT išaiškintų, kaip turi būti nustatomos praktinės kliūtys, kurios galėtų pagrįsti objektyvaus būtinumo pervadinti ir perpakuoti ginčo vaistus buvimą, t. y. dėl pirmosios BMS sąlygos buvimo, nepagrindžia kreipimosi į ESTT būtinumo, nes ESTT nepriklauso nagrinėti fakto klausimų. Iškelti klausimai nėra aktualūs bylos teisingam išnagrinėjimui ir sprendimui priimti, todėl nesudaro pagrindo kreiptis į ESTT. Kita vertus, pažymėtina, jog ESTT jau yra pateikęs išaiškinimų bylai aktualiais klausimais ir papildomas išaiškinimas nereikalingas sprendimui byloje priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymų perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai ir skirti žodinį bylos nagrinėjimą

40.       Atsakovė prašymus perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai ir skirti žodinį bylos nagrinėjimą grindžia argumentais, kad byla yra sudėtinga, susijusi su viešuoju interesu, visu farmacijos sektoriumi, visuomenei aktualiais ir svarbiais klausimais, pacientų gerove, vartotojų interesais, ją nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų tiesiogiai nustatytos ir patikslintos visos kasaciniam skundui išnagrinėti būtinos aplinkybės. 

41.       Pagal bendrąją įstatyme įtvirtintą taisyklę, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 356 straipsnio 1 dalis). Žodinis bylos nagrinėjimas – bendrosios proceso taisyklės išimtis. Pagal CPK 356 straipsnio 2 dalį, nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą. Taigi, sprendimas dėl žodinio posėdžio skyrimo – bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecija.

42.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, pagal teisinį reguliavimą, bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas).

43.       Pažymėtina, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinybė negali būti grindžiama poreikiu išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes – pagal įstatyme apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, žodinio bylos nagrinėjimo būtinybė gali būti grindžiama tik poreikiu geriau išsiaiškinti aktualius teisės taikymo aspektus, be kita ko, ginčo šalių poziciją taikytinos teisės klausimais.

44.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje žodinio nagrinėjimo būtinybės nėra, kadangi ginčo šalių pozicija dėl teisės aiškinimo ir taikymo byloje yra išsamiai išdėstyta jų procesiniuose dokumentuose ir papildomo aiškinimosi poreikis nekyla.

45.       CPK 357 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas. Įstatyme nėra įtvirtinta, kokioje konkrečioje procesinėje situacijoje konstatuotinas sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, suponuojantis bylos perdavimo nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai būtinybę. Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką, pagrindu perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai paprastai pripažįstamos situacijos, kai kyla poreikis suvienodinti kasacinio teismo praktiką ar ją pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013); kitais atvejais dėl bylos nagrinėjimo išplėstinėje kolegijoje sprendžiama įvertinus individualią situaciją, pvz., taikytinos teisės klausimo naujumą, kompleksiškumą ar pan. Byloje ginamų (gintinų) interesų pobūdis nepripažįstamas pagrindu perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai. 

46.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti ar suvienodinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Be to, nagrinėjamoje byloje keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje, atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad byla pirmą kartą kasaciniame teisme buvo išnagrinėta trijų teisėjų kolegijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

47.       Dėl nurodytų argumentų atsakovės prašymai perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai ir skirti žodinį bylos nagrinėjimą atmetami.

Dėl vertinimo, ar prekių ženklo savininko draudimas perpakuoti farmacijos prekę prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo

48.       Byloje sprendžiamas klausimas, ar nagrinėjamu atveju ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, naudojimasis prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, t. y. prieštaravimas prekybai perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo ir ar atsakovei egzistavo objektyvus būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamą tą patį vaistinį preparatą.

49.       Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ženklo savininkas neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką. Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu ženklo savininkas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės toliau būtų komercializuojamos (naudojamos siekiant gauti pelną), ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė. Šios Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintos nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teise (žr. šiuo metu galiojančios Direktyvos Nr. 2015/2436 15 straipsnį, Reglamento 2017/1001 15 straipsnį). Šios aplinkybės suponuoja būtinybę nagrinėjant bylą, be kita ko, vadovautis ESTT jurisprudencija dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės.

50.       Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata (pagal kurią ženklo savininkas neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką) yra susijusi su vadinamuoju teisių į prekių ženklą pasibaigimo (kartais dar vadinamo „išsėmimu“, angl. exhaustion of rights) principu. Europos Sąjungoje yra taikomas vadinamasis regioninis ženklo savininko teisių pasibaigimo principas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-695/2018). Šis reglamentavimas grindžiamas vienu iš esminių Europos Sąjungos principų – laisvo prekių judėjimo principu. Pagal laisvo prekių judėjimo principą valstybėse narėse turi būti pašalintos visos kliūtys (tokios kaip muito mokesčiai, kiekybiniai prekybos apribojimai, lygiaverčio poveikio priemonių panaikinimas), kad būtų sukurta Europos Sąjungos vidaus rinka, kurioje prekės galėtų judėti taip pat laisvai, kaip jos juda nacionalinėje rinkoje (SESV 34–35 straipsniai).

51.       Laisvo prekių judėjimo principu, be kita ko, grindžiama lygiagretaus farmacijos prekių importo veikla. Kaip pažymima teisės doktrinoje, vaistinių preparatų lygiagretus importas vyksta dėl skirtingų vaistų kainų skirtingose valstybėse, t. y. lygiagretus importuotojas įsigyja vaistinį preparatą valstybėje narėje, kurioje produktas pardavinėjamas mažesne kaina, ir importuoja į valstybę narę, kurioje tas pats vaistinis preparatas pardavinėjamas didesne kaina. Lygiagrečiai importuojant vaistinius preparatus į importuojančias valstybes nares, lygiagrečiam importuotojui kyla poreikis pakoreguoti vaistinio preparato pakuotes, pritaikant jį importuojančios valstybės nacionalinei rinkai, pavyzdžiui, dėl vaistinių preparatų pakuočių ženklinimui taikomų nacionalinės kalbos reikalavimų. Vykdant lygiagretų vaistinių preparatų importą turi būti užtikrinamas ne tik balansas tarp laisvo prekių judėjimo ir prekių ženklo savininko teisių apsaugos, bet ir vertinamas pacientų saugumas bei visuomenės sveikatos užtikrinimas (žr. Grigienė, J. et al. Prekės ženklo apsauga, vykdant vaistinių preparatų lygiagretų importą. Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės apžvalga (Law review), Nr. 2 (24), 2021, p. 38, p. 54).

52.       Vis dėlto laisvo prekių judėjimo principas nėra absoliutus. SESV 36 straipsnyje įtvirtintas išimčių iš šio principo taikymas siekiant užtikrinti kitas Europos Sąjungos vertybes – SESV 34 ir 35 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

53.       ESTT praktikoje nurodoma, kad dėl prekių ženklo savininko teisės užkirsti kelią importuotojui prekiauti preke, kuri buvo išleista į rinką kitoje valstybėje narėje paties savininko arba su jo sutikimu, jei šis importuotojas perpakavo produktą ir pakartotinai pritvirtino prekių ženklą be savininko leidimo, turi būti sprendžiama remiantis nacionalinio prekių ženklų įstatymo nuostatomis jas aiškinant Direktyvos 2008/95/ 7 straipsnio kontekste, atsižvelgiant į SESV 36 straipsnį (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 28 punktas).

54.       Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti prekių ženklo savininko teisę uždrausti ženklu žymėti prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką, jeigu ženklo savininkas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės toliau būtų komercializuojamos (naudojamos siekiant gauti pelną), ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė, yra traktuojama kaip nustatanti išimtį iš prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo („išsėmimo“), taigi ir laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje, principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015).

55.       Taigi, prekių ženklo savininkas gali teisėtai uždrausti lygiagrečiam importuotojui prekiauti perpakuotomis farmacijos prekėmis, jei tai suderinama su vadinamosiomis BMS sąlygomis, suformuluotomis ESTT jurisprudencijoje.

56.       ESTT anksčiau minėtame sprendime byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., plėtodamas ankstesnę savo praktiką, išaiškino, kad, pagal ES teisę, prekių ženklo savininkas gali teisėtai užprotestuoti tolesnę prekybą perpakuotomis farmacijos prekėmis, nebent nustatomos šios sąlygos: 1) jeigu draudimas perpakuoti prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo; taip yra būtent tuo atveju, kai savininkas identišką farmacijos prekę skirtingų formų pakuotėmis pateikė į kelių valstybių rinkas, o perpakuoti yra būtina norint prekiauti preke importo valstybėje narėje; 2) perpakavimas negali paveikti originalios pakuotėje esančios prekės būklės; 3) ant naujos pakuotės aiškiai nurodoma, kas prekę perpakavo ir jos gamintojas; 4) perpakuotos prekės pateikimas negali pakenkti geram prekių ženklo ir jo savininko vardui; taigi pakuotė turi būti be trūkumų, nebūti prastos kokybės arba netvarkinga; 5) prieš perpakuotos prekės patekimą parduoti importuotojas įspėja prekių ženklo savininką ir jo prašymu jam pateikia perpakuotos prekės pavyzdį.

57.       Nagrinėjamoje byloje ginčijamas tik pirmosios sąlygos buvimas, todėl toliau analizuojama tik šios sąlygos nustatymui aktuali ESTT praktika.

58.       Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad, pagal ESTT praktiką, pirmoji farmacijos prekės perpakavimo būtinumo sąlyga – jeigu draudimas prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo – nereiškia, kad turi būti nustatyta, jog prekių ženklo savininkas sąmoningai siekė padalyti rinkas tarp valstybių narių. Žodžių junginio „dirbtinis rinkų padalijimas“ vartojimas nereiškia, kad importuotojas turi įrodyti, jog pateikdamas į rinką identišką prekę, kuri skirtingose valstybėse narėse skirtingai supakuota, prekių ženklo savininkas sąmoningai siekė padalyti valstybių narių rinkas. Teigdamas, kad padalijimas turi būti dirbtinis, ESTT siekė pabrėžti, kad prekių ženklo savininkas visada gali remtis savo, kaip savininko, teisėmis prieštarauti perpakuotų produktų prekybai, kai toks veiksmas yra pateisinamas poreikiu apsaugoti esminę prekių ženklo funkciją, o tokiu atveju toks padalijimas negali būti laikomas dirbtiniu (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 57 punktas).

59.       Prekių ženklo savininko prieštaravimas, kad vaistai būtų perpakuoti, prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo, kai šis perpakavimas yra objektyviai būtinas, kad lygiagrečiai importuota preke būtų galima prekiauti importo valstybėje narėje (žr. ESTT 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinio sprendimo byloje Boehringer Ingelheim KG ir kt. prieš Swingward Ltd ir kt., C-348/04, 18 punktą; 2022 m. lapkričio 17 d. prejudicinio sprendimo byloje Impexeco NV prieš Novartis AG ir kt., sujungtų bylų Nr. C-253/20 ir C-254/20, 54 punktą, kt.). Pirmąją perpakavimo būtinumo sąlygą reikia nagrinėti atsižvelgiant į prekybos importo valstybėje metu buvusias aplinkybes, objektyviai nulėmusias perpakavimo būtinumą, kad lygiagretus importuotojas galėtų prekiauti šiuo vaistu šioje valstybėje. Prekių ženklo savininko protestas dėl perpakavimo nėra pagrįstas, jei juo importuotai prekei kliudoma faktiškai patekti į importo rinką (žr. ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. prejudicinio sprendimo byloje Ferring Laegemidler A/S prieš Orifarm, C-297/15, 20 punktą ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

60.       Priešingai, prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tam, kad lygiagretus importuotojas toliau prekiautų vaistu, to importuotojo perpakuotu į naują pakuotę ir pakartotinai pažymėtu prekių ženklu, jeigu, pirma, importo valstybėje 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo šalyje šiuo vaistu galima prekiauti supakuotu į tokią pačią pakuotę, kuria juo prekiaujama eksporto valstybėje Europos ekonominės erdvės susitarimo šalyje, ir, antra, importuotojas neįrodė, kad importuota preke galima prekiauti tik ribotoje importo valstybės rinkos dalyje (ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Ferring Laegemidler A/S prieš Orifarm A/S, C-297/15, 22 punktas). Kai pagal importo valstybėje narėje galiojančias taisykles ir praktiką prekių ženklo savininkas toje valstybėje narėje naudoja daug skirtingų dydžių pakuočių, vien to, kad vienas iš šių dydžių yra parduodamas ir eksporto valstybėje narėje, nepakanka išvadai, kad perpakavimas nebūtinas, pagrįsti. Rinkų padalijimas egzistuotų, jei importuotojas galėtų parduoti produktą tik dalyje savo rinkos (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 54 punktas).

61.       Kita vertus, savininkas gali prieštarauti produkto perpakavimui į naujas išorines pakuotes, jei importuotojas gali pasiekti, kad pakuotė būtų leidžiama importuojančioje valstybėje narėje, pavyzdžiui, ant originalios išorinės ar vidinės pakuotės pritvirtindamas naujas etiketes importuojančios valstybės narės kalba arba pridėdamas naujas naudotojo instrukcijas ar informaciją importuojančios valstybės narės kalba (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 55 punktas).

62.       Farmacijos produktų pakuočių keitimas vietoj paprasčiausio pakuočių paženklinimo naujomis etiketėmis yra objektyviai būtinas, jei be tokio perpakavimo efektyvus patekimas į tam tikrą rinką arba žymią jos dalį būtų laikomas trukdomu dėl priežasties, kad didelė dalis vartotojų priešinasi naujomis etiketėmis paženklintiems produktams (žr. ESTT 2002 m. balandžio 23 d. prejudicinio sprendimo byloje Merc, Sharp and Dohme GmbH prieš Paranova Pharmazeutika Handels GmbH, C-443/99, 31 punktą).

63.       Kaip nurodyta ESTT praktikoje, vis dėlto objektyvios būtinybės sąlyga nėra įvykdyta, jeigu prekė perpakuojama tik dėl to, kad lygiagretus importuotojas siekia gauti komercinės naudos (žr. pirmiau nurodyto sprendimo byloje Impexeco NV prieš Novartis AG ir kt. 56 punktą, taip pat sprendimo byloje Boehringer Ingelheim KG ir kt. prieš Swingward Ltd ir kt. 37 punktą). Sprendžiant dėl prekės ženklo savininko teisės uždrausti prekybą perpakuotomis farmacijos prekėmis, svarbu atsakyti į klausimą, ar byloje susiklosčiusios aplinkybės vertintinos kaip objektyvi būtinybė perpakuoti vaistinį preparatą (ar tai tik subjektyvus atsakovės interesas), o ne tik siekis pasinaudoti kito ieškovės vaistinio preparato žinomumu ir reputacija (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) sprendimo byloje Impexeco NV prieš Novartis AG ir kt. 73 punktą).

64.       Taigi, pagal ESTT jurisprudenciją, dėl prekės ženklo savininko teisės uždrausti prekiauti perpakuotomis farmacijos prekėmis turi būti sprendžiama pagal SESV 36 straipsnio nuostatas, kaip dėl išimties iš laisvo prekių judėjimo principo. Kad būtų nuspręsta dėl prekių ženklo savininko teisės uždrausti prekiauti perpakuotomis farmacijos prekėmis, be kita ko, turi būti atsakyta į klausimą, ar perpakavimas yra objektyviai būtinas, kad lygiagretus importuotojas galėtų veiksmingai patekti į rinką ir joje prekiauti. Šis vertinimas priklauso nuo teisinių ir faktinių aplinkybių, susiklosčiusių importo valstybės narės rinkoje, visumos. Objektyvaus būtinumo aplinkybę turi įrodyti prekiauti perpakuotais produktais siekiantis paralelinis importuotojas. Kai šis perpakavimas yra objektyviai būtinas, prekių ženklo savininko prieštaravimas vertintinas kaip siekis dirbtinai atskirti valstybių narių rinkas.

Dėl SESV 102 straipsnio netaikymo vertinant, ar prekių ženklo savininko draudimas perpakuoti farmacijos prekę prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo

65.       Atsižvelgdama į aptartą ESTT jurisprudenciją vertinant lygiagrečiai importuojamų farmacijos prekių perpakavimo būtinumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo teiginiai dėl konkurencijos teisės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi instituto (SESV 102 straipsnio) taikymo nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti dėl toliau išdėstomų argumentų.

66.       Pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, ESTT jurisprudencija dėl prekių ženklo savininko teisės uždrausti prekiauti perpakuotomis farmacijos prekėmis yra nuosekliai išplėtota ir nesuteikia pagrindo prielaidai taikyti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nuostatas, sprendžiant prekių ženklų teisės reglamentuojamą ginčą. Kaip konstatuota ESTT, pagrindu nustatyti, ar prekių ženklo savininkas gali prieštarauti prekybai perpakuotais produktais, turi būti laikoma ESTT praktika dėl SESV 36 straipsnio (sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., 41 punktas).

67.       Be to, intelektinės nuosavybės teisė ir konkurencijos teisė nėra absoliučiai autonomiškos ES teisės sritys. Nagrinėjamo ginčo kontekste tai, be kita ko, reiškia, kad prekių ženklo savininko teisė uždrausti prekybą perpakuotomis farmacijos prekėmis, pripažįstama pagal prekių ženklų teisę, negali būti vertinama kaip pažeidžianti konkurencijos teisę. Išimtinės teisės į intelektinę nuosavybę (prekių ženklus, patentus, dizainą, kt.) savaime sukuria teisių į atitinkamą intelektinės nuosavybės objektą monopolį jų galiojimo laikotarpiui, ir visa intelektinės nuosavybės apsauga sukurta taip, kad koreliuotų su konkurencijos teise. Pavyzdžiui, kaip nurodoma ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje AstraZeneca AB ir kt. prieš Europos Komisiją ir kt., C-457/10 P, 188 punkte, atsižvelgimas į intelektinės nuosavybės teises siekiant nustatyti dominuojančią padėtį visiškai nereiškia, kad dėl to naujoviškus produktus rinkai pateikiančios įmonės privalo susilaikyti nuo intelektinės nuosavybės teisių viseto įgijimo arba nuo šių teisių įgyvendinimo; draudžiama ne tokia padėtis, o tik piktnaudžiavimas ja, ir tokios padėties konstatavimas savaime nereiškia jokio kaltinimo atitinkamai įmonei (šiuo klausimu žr. ESTT 2000 m. kovo 16 d. sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Europos Komisiją, C‑395/96 P ir C‑396/96 P, 37 punktą).

68.       Antra, atsakovė savo atsikirtimų į ieškinį negrindė argumentais, susijusiais su SESV 102 straipsnio taikymu, nei nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose pirmą kartą, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme antrą kartą, o pirmą kartą šiuos argumentus pateikė tik bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacinės instancijos teisme. Pagal civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis), atsikirtimų į ieškinį pagrindo, kaip ir ieškinio pagrindo, pakeitimas šioje proceso stadijoje prieštarauja CPK reglamentavimui (CPK 141 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

69.       Trečia, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi vertinimas reglamentuotas konkurencijos teisės ir turi būti atliekamas laikantis Konkurencijos įstatyme nustatytos tvarkos, todėl nėra ir negali būti šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Dėl aptartų teisės aktų ir ESTT praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

70.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė šioje byloje neįrodė, kad egzistuoja praktinės veiksmingo patekimo į rinką kliūtys, kurios lemtų atsakovei objektyvų būtinumą perpakuoti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus, yra pagrįsta ir padaryta tinkamai ištyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 10 d. nutarties 64 punkte nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog egzistuoja objektyvi būtinybė perpakuoti lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamą vaistinį preparatą „Letrox“, pažymint jį ieškovei priklausančiu žymeniu „Berlin-Chemie“.

71.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovė iš Vengrijos į Lietuvą importuotus vaistus perpakavo ir perženklino vietoj Vengrijoje naudojamo „Letrox“ žymens „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ žymeniu, kuriuo ženklintas prekes Lietuvoje ilgą laiką platino ieškovė, ir atsakovė šias prekes, be kita ko, platino analogiška kaina (ne brangiau ir ne pigiau) kaip ir ieškovė, leidžia daryti išvadą, kad taip atsakovė siekė ne tik patekti į rinką, bet ir gauti papildomą pelną ne dėl vaisto savybių ar kokybės, o pasinaudodama žinomesnio ir rinkoje įsitvirtinusio prekių ženklo „Berlin-Chemie“ reputacija, sukurta ženklo savininko investicijomis į prekės ženklą, ir taip padidinti savo pardavimus. Pažymėtina, kad atsakovės taikoma kaina savaime nėra lemiantis kriterijus vertinant, ar prekė perpakuojama tik dėl to, kad lygiagretus importuotojas siekia gauti komercinės naudos, tačiau yra argumentas a fortiori (juo labiau), importuotojui neįrodžius objektyvios būtinybės perpakuoti ir perženklinti prekes. Šiuo atveju atsakovė, kuriai tenka įrodinėjimo našta byloje, nepateikė jokių įrodymų, kad patekimas į rinką išlaikant „Letrox“ pavadinimą ir informuojant vartotojus, jog tai yra ieškovės gaminamas vaistinis preparatas, analogiškas vaistiniam preparatui „L-Thyroxin“, yra apribotas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą, atitinkami receptai vaistiniams preparatams išrašomi naudojant tik į jų sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos (ar veikliųjų medžiagų) bendrinį pavadinimą (žr. Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 (nauja redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. birželio 1 d.), 20 punktą). Kartu pažymėtina, kad veiksmingas patekimas į rinką negarantuoja veiksmingo patekimo į kito subjekto (šiuo atveju prekių ženklo savininko) jau turimą poziciją rinkoje. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovė neįrodė objektyvios vaisto perpakavimo būtinybės. Byloje nenustatyta jokių teisinių ar faktinių kliūčių atsakovės importuojamam vaistui pavadinimu „Letrox“ patekti į Lietuvos rinką, be kita ko, dėl atitinkamų reikalavimų pakuotėms ar reikšmingos dalies vartotojų pasipriešinimo vaistiniam preparatui, pažymėtam nauju pavadinimu. Nenustačius objektyvios perpakavimo būtinybės darytina išvada, kad atsakovės siekis prekiauti perpakuotu vaistiniu preparatu yra grindžiamas tik siekiu gauti komercinės naudos pasinaudojant ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, susikurta pozicija Lietuvos rinkoje (žr. šios nutarties 63 punktą). Intelektinės nuosavybės apsaugos kontekste tai nėra gintinas interesas. Remiantis šioje nutartyje pirmiau aptarta ESTT praktika, konstatuotina, kad nenustačius objektyvios perpakavimo būtinybės nėra pagrindo atskirai svarstyti, ar ieškovė nesiekia dirbtinai padalyti rinkų.

72.       Kasaciniame skunde atsakovė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį, be kita ko, nurodydama, kad liko neįvykdyti kasacinio teismo 2025 m. sausio 10 d. nutarties nurodymai. Vertinant šiuos argumentus pirmiausiai pažymėtina, kad nė viena iš kasacinio teismo ankstesnėje nutartyje nurodytų papildomai tirti aplinkybių savaime nepagrindžia ir nepaneigia objektyvios vaistų perpakavimo būtinybės. Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, dėl pirmosios BMS sąlygos egzistavimo turi būti sprendžiama pagal konkrečiu atveju susiklosčiusių teisinių ir faktinių aplinkybių visumą. Nors kasacinis teismas ankstesnėje nutartyje nurodė, kad dėl ginčo pobūdžio teismo vaidmuo šioje byloje turi būti aktyvesnis, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad byla nėra dispozityvi, o šalys atleidžiamos nuo pareigos įrodyti reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

73.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl atsakovės į bylą pateiktos teisininko išvados vertinimo. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teisminė sistema grindžiama principu iura novit curia (teismas žino teisę), kuris reiškia, jog faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Kadangi teisės taikymas ir aiškinimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra išimtinė teismo kompetencija, teismas to negali pavesti atlikti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 48 punktas; 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 94 punktas). Dėl to teisės specialisto išvada nelaikytina įrodymu civiliniame procese, nes ji neatitinka CPK 177 straipsnio 1 dalies įrodymams keliamų reikalavimų, tokio pobūdžio išvada prilygsta teisės aiškinimui, o tai yra tiesioginė teismo pareiga nagrinėjant konkrečią civilinę bylą.

74.       Konstatavus, kad SESV 102 straipsnis nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl Konkurencijos tarybos ar Europos Komisijos įtraukimo į procesą.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT priimti prejudicinį sprendimą

75.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. SESV 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

76.       Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, 33 punktas). Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit?, C-283/81, 9 punktas).

77.       Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 7 punktas). Taigi, nacionalinis teismas, o ne ESTT turi įvertinti konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir, taikydamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.

78.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad SESV 102 straipsnis nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nėra pagrindo kreiptis į ESTT atsakovės keliamais klausimais dėl jo nuostatų išaiškinimo. Nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl atsakovės prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

79.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

80.       Kadangi skundžiamu teismo procesiniu sprendimu dėl ieškinio pagrindo yra išspręsta tik dalis byloje nagrinėjamo ginčo, tai bylinėjimosi išlaidos šioje proceso stadijoje nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).  

81.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas