Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2014 (S)

                   Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                25.2; 30.9.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 25 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui M. Z. dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą duoti sutikimą įrengti mansardą virš jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų name (duomenys neskelbtini) pripažinti jai teisę įrengti mansardą, gauti statinių projektavimo sąlygų sąvadą be atsakovo sutikimo pagal 2008 m. birželio 12 d. parengtą projektą. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu yra namo bendraturčiai. 2006 m. ji pradėjo pastogės remontą; 2007 m. vasario 28 d. kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administracijos architektūros skyrių dėl projektavimo sąlygų gyvenamojo namo daliai rekonstruoti (mansardai įrengti) išdavimo. Trakų rajono savivaldybės administracija 2008 m. sausio 4 d. raštu pareikalavo pateikti bendraturčio notaro patvirtintą sutikimą. Atsakovas sutikimo neduoda, nes mano, kad palėpę šalys turi pasidalyti. Ieškovės įsitikinimu, virš jos namo dalies esanti pastogė yra jai priklausančios namo dalies priklausinys, pastogėje įsirengta mansarda yra virš jai nuosavybės teise priklausančios namo dalies, fiziškai su ja susijusi.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, prašydamas įpareigoti ieškovę likviduoti savavališkos statybos padarinius gyvenamojo namo palėpėje, t. y. savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti gyvenamojo namo palėpės padėtį, buvusią iki rekonstrukcijos darbų; įpareigoti ieškovę parengti palėpės grąžinimo į pradinę padėtį darbų technologijos aprašymą (projektą); ieškovei nelikvidavus savavališkos statybos padarinių namo palėpėje per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, suteikti teisę atsakovo pasirinktam antstoliui likviduoti savavališkos statybos padarinius. Atsakovas paaiškino, kad jo ir ieškovės gyvenamojo namo dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatytos 1999 m. lapkričio 5 d. atsakovo ir jo buvusio sutuoktinės pasirašyta pasidalijimo sutartimi. Pagal šį sandorį atsakovas įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 52/100 dalis namo, o sutuoktinė – 48/100 dalys. Atidalijant gyvenamąjį namą, palėpė neatidalyta, nenustatyta naudojimosi ja tvarka, todėl ji turi būti dalijama pagal atitinkamą santykį. Ieškovė, neatsižvelgdama į atsakovui priklausančią palėpės dalį ir be jo sutikimo, statybos leidimo, parengto projekto 2006 m. palėpės aukščiausioje ir patogiausioje dalyje atliko palėpės remontą, atitverė aukščiausią jos dalį ir ten įrengė 14,75 kv. m patalpą (kambarį), taip pažeisdama bendraturčio turtinius interesus, nes jam paliko tokia jos dalį, kuria negalima naudotis (neužstatytos palėpės dalies aukštis 1,01–0,2006 m). Ieškovei 2006 m. rugsėjo 6 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas, pareikalauta sustabdyti statybos darbus ir pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atsakovas nesutiko pasirašyti sutikimo, nes palėpė neatidalyta, nenustatyta naudojimosi tvarka, be to, ieškovė nepaaiškino, kokią palėpės dalį ketina rekonstruoti, kaip planuoja išspręsti jau užstatytos jam priklausančios palėpės dalies atlaisvinimo klausimą. Atsakovas prašo nugriauti savavališkai pastatytas patalpas, siekdamas atgauti ieškovės neteisėtai užimtą jam priklausančios palėpės dalį. Atsakovo nuomone, ieškovė neteisingai teigia, kad pastogė pagal įstatymą atiteko tam savininkui, su kurio patalpomis pagal namo konstrukciją fiziškai susijusi.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovės savavališkai įrengta mansarda pastogėje įrengta laikantis teisės normose nustatytų taisyklių. Įvertinęs tai, kad ieškovė įsirengė 14,75 kv. m patalpą pastogėje, liko dar 55,25 kv. m neužimtos ir neįrengtos pastogės, teismas sprendė, kad ieškovė nepasisavino atsakovui priklausančios pastogės dalies, nepažeidė jo, kaip bendraturčio, turtinių interesų. Teismas konstatavo, kad ieškovės atlikta namo dalies rekonstrukcija nepakeitė bendraturčių gyvenimo ir veiklos sąlygų, buvusių iki rekonstrukcijos; atsakovas nuo 1999 m. nesiėmė kokių nors veiksmų pastogei įrengti, ją pasidalyti. Teismas pripažino atsakovo atsisakymą duoti sutikimą mansardai įrengti nemotyvuotu, pažeidžiančiu ieškovės teisę naudotis bendrąja daline nuosavybe.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 9 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nustatė tokias aplinkybes: ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybė teise priklauso gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); ieškovei priklauso 48/100, o atsakovui – 52/100 dalys namo; ieškovė savavališkai rekonstravo namo dalį, įrengdama pastogės patalpas (išgriauta pertvara, įrengtos pastogės patalpos ir laiptai); iki 2007 m. birželio 31 d. ieškovei buvo nurodyta parengti projektinę dokumentaciją, gauti statybos leidimą; ji kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrių su prašymu parengti projektavimo sąlygų sąvadą ir specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir sklypui tvarkyti; jos pareiškimas išnagrinėtas ir ji įpareigota papildomai pateikti bendraturčio (atsakovo) notaro patvirtintą sutikimą; atsakovas sutikimo neduoda; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliktas nepakeistas Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimas, kuriuo buvo tenkintas M. Z. ieškinys ir nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo palėpe tvarka; šiuo sprendimu konstatuota, kad palėpė yra antraeilis viso gyvenamojo namo, o ne antrojo aukšto, kuris priklauso L. V., daiktas. Kolegija nurodė, kad net ir tuo atveju, kai klausimas dėl kito bendraturčio sutikimo kilo jau atlikus namo pastogės rekonstrukcijos darbus, bendraturtis turi įgyvendinti savo teisę laikydamasis teisės aktuose nustatytų taisyklių. Pagal bylos duomenis kolegija pripažino, kad dalies palėpės įrengimas atitinka statybos normas ir techninius reikalavimus, jam pritarė visų institucijų, privalančių pateikti nuomonę, atstovai. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė siūlė ginčo sprendimo būdus, tačiau atsakovas, atsakydamas į jos siūlymus taikiai išspręsti ginčą, nedavė sutikimo palėpei rekonstruoti, teikė raštus Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos, prašydamas įpareigoti nugriauti įrengtas patalpas. Kolegija sutiko su teismo išvada, kad nėra grėsmės namo laikančiosioms konstrukcijoms dėl ieškovės atliktos pastogės rekonstrukcijos; konstatavo, jog teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas nemotyvuotai atsisako duoti sutikimą palėpei įrengti ir trukdo kitam bendraturčiui įgyvendinti teisę į statybą, pažeidžia bendraturčio teisę naudotis bendrąja daline nuosavybe.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį, Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio              2 punktą, nes neatsižvelgė į prejudicinius faktus, nustatytus įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-31-231/2012. Šioje byloje kasatorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo palėpe tvarką pagal jo pateiktą projektą. Tol, kol buvo nagrinėjama byla dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, bylos dėl pažeistų teisių ir savavališkos statybos padarinių likvidavimo nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas. Trakų rajono apylinkės teismui tenkinus kasatoriaus ieškinį civilinėje byloje    Nr. 2-31-231/2012, buvo nustatyta gyvenamojo namo palėpės naudojimosi tvarka. Kadangi civilinėje byloje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo dalyvavo tie patys asmenys, nustatyta naudojimosi tvarka reikšminga abiejose bylose, tai įsiteisėjęs Trakų rajono apylinkės teismo      2012 m. sausio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-31-231/2012 turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Teismo sprendimo teisinė galia byloje nustatytiems faktams ir teisiniams santykiams suteikia neginčijamą teisinį statusą. Teismo sprendimo prejudicinė galia apriboja ne tik asmenų procesines teises, bet ir teismo kompetenciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusio Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-231/2012 prejudicialumą ir savo iniciatyva sprendė klausimą dėl teisinio santykio, kuris jau  patvirtintas teismo sprendimu kaip įrodymas. Dėl to susidarė situacija, kai vienu metu galioja du vienas kitam prieštaraujantys, įsiteisėję teismo sprendimai tarp tų pačių šalių dėl tos pačios patalpos: Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimu nustatyta konkreti naudojimosi palėpe tvarka, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi – nustatyta naudojimosi tvarka iš esmės paneigiama, nes įteisinama bendraturčio teisė užimti ir naudotis kitam bendraturčiui priskirta palėpės dalimi. Nustatant naudojimosi daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia daikto dalimi, kuri jam priskiriama. Pagal Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-31-231/2012 nustatytą naudojimosi palėpe tvarką kasatorius naudojasi 31,28 kv. m patalpa, naudojimosi palėpe tvarkos projekte, parengtame architektės           V. P. pažymėta indeksu 1-11, o ieškovė – 27,86 kv. m patalpa, pažymėta indeksu 1-12. Taigi, ieškovė savo nuožiūra gali naudotis tik jai skirta patalpa ir negali užimti, rekonstruoti, pertvarkyti kasatoriui skirtos patalpos. Tačiau ieškovės mansarda įrengta pagal projektą, neatitinkantį nustatytų naudojimosi palėpe tvarkos ribų, t. y. pagal projektą mansarda užima kasatoriui priskirtą palėpės dalį neturint jo (bendraturčio) sutikimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas paliko teisinį neapibrėžtumą ir sudarė sąlygas šalių konfliktams ateityje atsirasti, nes suteikė teisę ieškovei naudotis kasatoriui priskirta palėpės dalimi.

              Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl teismo sprendimo (dėl tvarkos naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų nustatymo) prejudicinės galios sprendžiant klausimą dėl teisės rekonstruoti šių patalpų dalį be bendraturčio sutikimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nes, spręsdamas, jog kasatoriaus atsisakymas duoti sutikimą ieškovei palėpės patalpoms pagal atliktą savavališką rekonstrukciją įteisinti trukdo bendraturčiui įgyvendinti teisę naudotis bendrąja daline nuosavybe, neatsižvelgė į Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo dėl naudojimosi palėpe tvarkos nustatymo prejudicinį ryšį su nagrinėjama byla. Kasatorius taip pat kelia įsiteisėjusio  ir vykdytino teismo sprendimo reikšmės ir įtakos šioje byloje priimto teismo sprendimo galiojimui klausimą ir nurodo, kad šiuo metu galioja ir vykdytini du vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai: vienu nustatyta konkreti naudojimosi palėpe tvarka, kitu – leidžiant rekonstruoti dalį palėpės patalpų, ši tvarka paneigiama.  

CPK 18 straipsnyje nustatytas teismo sprendimo privalomumo principas: įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2013 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-506/2013; kt.).

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio  4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, jog teismas neturi pagrindo nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai reikšti teisme tuo pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu ar kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą ar iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ir teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos      Nr. 3K-3-214/2008; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v.    A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-608/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir pripažino kasatoriaus atsisakymą duoti sutikimą namo pastogės rekonstrukcijos darbams nepagrįstu, taip pat pripažino jai teisę įrengti palėpę, atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus be kasatoriaus sutikimo, nes sprendė, kad kasatorius tokiu savo veiksmu pažeidė jos teisę naudotis bendrąja daline nuosavybe. Taigi teismas tokiu sprendimu iš esmės leido be kasatoriaus sutikimo įteisinti jau atliktą konkrečioje palėpės dalies vietoje rekonstrukciją. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėti civilinė byla pagal M. Z. ieškinį L. V. dėl naudojimosi palėpe tvarkos nustatymo. Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimu nustatyta pagal kasatoriaus pateiktą projektą naudojimo palėpe tvarka. Šis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliktas nepakeistas.  Apeliacinės instancijos teismas, nors ir buvo sustabdęs šios bylos (dėl pažeistų teisių ir savavališkos statybos padarinių likvidavimo) nagrinėjimą iki sprendimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo priėmimo, bet, priimdamas procesinį sprendimą, neatsižvelgė į tokio sprendimo prejudicialumą ir iš naujo sprendė klausimą dėl teisinio santykio, jau išspręsto teismo sprendimu – ieškovės, kaip bendraturtės, teisių į palėpę įgyvendinimo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nei teisiškai pagrįsta, nei atitinka faktinę situaciją. Nustatant palėpės naudojimosi tvarką, Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu buvo patvirtinta, kokiomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai: kasatoriui paskirta naudotis 31,28 kv. m patalpa, naudojimosi palėpe tvarkos projekte pažymėta indeksu 1-11, ieškovei – 27,86 kv. m. patalpa, plane pažymėta indeksu 1-12 (Trakų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-31-231/2012). Taigi pagal šį teismo sprendimą ieškovė savo nuožiūra gali naudotis tik tokio dydžio ir ta patalpa, kuri pažymėta projekte, ir negali užimti, rekonstruoti, naudoti patalpos, kuri paskirta naudotis bendraturčiui. Tačiau pagal dabar esančią faktinę situaciją ieškovė yra rekonstravusi ir įsirengusi patalpą, užimančią dalį palėpės dalies, paskirtos naudotis kasatoriui, ir šiuo teismo procesu siekia be kasatoriaus sutikimo įteisinti patalpų rekonstrukciją ne teismo sprendimu nustatytos naudotis palėpės dalies ribose. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą, neatsižvelgė į kitame procese sprendimu nustatytą aplinkybę – palėpės dalis, kurios paskirtos naudotis bendraturčiams. Nustatyta naudojimosi palėpe tvarka laikytina prejudiciniu faktu, kurį tiek proceso šalys, tiek teismas turėjo pripažinti įrodyta, ir ją vertinti (vadovautis) sprendžiant dėl pareikštų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo remtis ir CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytu draudimu teismui pakartotinai nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotą teisinį santykį ir neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti, kokia palėpės dalimi ieškovė turi teisę be kasatoriaus sutikimo naudoti, rekonstruoti, nes tai prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui. 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, išdėstytus teisinius argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinti ieškovės reikalavimą, nevertino kitoje byloje priimto sprendimo prejudicinės galios, taip pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio          4 dalies nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi įvertinti ieškinio pagrįstumą atsižvelgdamas į Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio   10 d. sprendimo prejudicinę galią, taip pat įvertinti priešieškinio reikalavimo pagrįstumą, nes pirmosios instancijos teismas atmetė priešieškinio reikalavimus tik dėl to, jog buvo tenkinti ieškinio reikalavimai.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

              Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 27,27 Lt. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti šiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Janina Januškienė

         Egidijus Laužikas

         Algis Norkūnas