Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2014

Proceso Nr. 2-46-3-02331-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 129.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio Romualdo Aleksandro Genučio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Medelio įmonės „Mejota“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis Romualdas Aleksandras Genutis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Medelio įmonė „Mejota“ prašė teismo panaikinti antstolio Romualdo Aleksandro Genučio 2012 m. lapkričio 26 d. patvarkymus vykdomosiose bylose Nr. 0039/10/01166/1 ir Nr. 0039/10/01167/1 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus sprendimus, užbaigti vykdomąsias bylas ir panaikinti neteisėtai apskaičiuotas vykdymo išlaidas; įpareigoti antstolį R. A. Genutį grąžinti Medelio įmonei „Mejota“ nepagrįstai į antstolio depozitinę sąskaitą pervestas lėšas: 709,90 Lt skolos ir 437,54 Lt bei 88,92 Lt vykdymo išlaidų; pagal CPK 611 straipsnio 5 dalį nustačius, kad antstolio apskaičiuotos vykdymo išlaidos yra akivaizdžiai nepagrįstos, spręsti klausimą dėl baudos iki 1000 Lt skyrimo antstoliui.

Pareiškėjas nurodė, kad iš VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktų 2012 m. vasario 28 d. raštų matyti, jog skola išieškotojui sumokėta, tai patvirtinantis dokumentas yra antstolio vykdomosiose bylose.

Byloje nustatyta, kad antstolis R. A. Genutis 2010 m. rugpjūčio 9 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus prašymą vykdyti jo 2008 m. gruodžio 18 d. ir 2009 m. sausio 22 d. sprendimus išieškoti iš Medelio įmonės „Mejota“ atitinkamai 169,90 Lt ir 709,90 Lt. Antstolis tą pačią dieną priėmė vykdomuosius dokumentus vykdyti ir pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus. 2012 m. kovo 2 d. antstolis gavo išieškotojo pranešimą, kuriame nurodyta, kad skolininkas Medelio įmonė „Mejota“ skolas pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 18 d. ir 2009 m. sausio 22 d. sprendimus sumokėjo 2012 m. vasario 13 d. 2012 m. lapkričio 26 d. antstolis priėmė patvarkymus dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir areštavo lėšas 709,90 Lt skolos ir 437,54 Lt vykdymo išlaidų, iš viso – 1147,44 Lt vykdomojoje byloje Nr.0039/10/01166/1 ir 88,92 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01167/1. 2012 m. gruodžio 3 d. abi vykdomosios bylos užbaigtos.

Antstolis tuo pačiu metu vykdė tris vykdomąsias bylas: Nr. 0039/09/00974/1 – išieškojimo iš fizinio asmens J. Medelio ir Nr. 0039/10/01166/1 bei Nr. 0039/10/01167/1 – išieškojimo iš juridinio asmens Medelio įmonės „Mejota“. Antstolis pažymėjo, kad areštuotos lėšos juridinio asmens J. Medelio įmonės vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01166/1 buvo perkeltos skolai dengti fizinio asmens J. Medelio byloje Nr. 0039/09/00974/1.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo Medelio įmonės „Mejota“ skundą tenkino iš dalies: paliko nepakeistą antstolio R. A. Genučio 2012 m. lapkričio 26 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01167/1 dėl 89,92 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo; pakeitė antstolio R. A. Genučio 2012 m. lapkričio 26 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01166/1 ir panaikino jo dalį dėl 709,90 Lt skolos išieškojimo; įpareigojo antstolį R. A. Genutį grąžinti Medelio įmonei „Mejota“ 709,90 Lt, neteisėtai areštuotus vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01166/1; kitą skundo dalį atmetė; priteisė iš antstolio R. A. Genučio pareiškėjui Medelio įmonei „Mejota“ 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad antstolis, be pareiškėjo nurodytųjų taip pat vykdo vykdomąją bylą Nr. 0039/09/00974/1 dėl 5036,00 Lt skolos, kurioje skolininkas yra Jonas Medelis, o išieškotojas – A. K., tačiau, atsižvelgdamas į CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, teismas pasisakė tik dėl antstolio patvarkymų vykdomosiose bylose Nr. 0039/10/01166/1 ir Nr. 0039/10/01167/1 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nurodė, kad skolininkas su išieškotoju neatsiskaitė gera valia, todėl nėra pagrindo atlyginimą antstoliui sumažinti ar atsisakyti priteisti. Antstolis pripažino, kad 709,90 Lt dar kartą buvo areštuota dėl techninės klaidos, kai ši skola jau buvo padengta, todėl teismas patvarkymo dalį dėl šios skolos išieškojimo panaikino.

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 straipsnis). areštuotų lėšų perkėlimas J. Medelio, kaip fizinio asmens, skolai dengti vykdomojoje byloje Nr. 0039/09/00974/1 nepagrįstas, nes įstatyme nustatyta, jog antstolis išieškojimą nukreipia į kitą įmonės turtą ir savininko turtą, jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti (CPK 673 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Suinteresuotas asmuo antstolis R. A. Genutis kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Individualios įmonės materialinės atsakomybės teisinis reglamentavimas turi ypatumų, išskiriančių ją iš kitų juridinių asmenų, nes individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonės savininkas. Be to, įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, yra ir materialinės atsakomybės subjektas pagal savo asmenines prievoles. Dėl to susidaro teisinė situacija, kai tas pats subjektas atsako už individualios įmonės ir savo asmenines prievoles. Individuali įmonė yra jos savininko turtas, iš kurio gali būti prievarta išieškomos įmonės savininko skolos. Kadangi skolininkas J. Medelis kaip fizinis asmuo nemokėjo skolų, o likvidaus asmeninio turto neturėjo, tai jo skolos buvo padengtos jo individualios įmonės sąskaita. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas antstolio pateiktus įrodymus, pažeisdamas CPK 181 straipsnį, netyrė fakto, kad ginčo perteklinės lėšos (709,90 Lt) buvo pervestos į kitą skolininko (įmonės savininko) vykdomąją bylą.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl antstolio teisės individualios įmonės areštuotomis lėšomis tenkinti individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimus

Kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar antstolis, vykdydamas išieškojimą iš individualios įmonės ir areštavęs didesnę lėšų sumą, nei reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, turi teisę nukreipti individualios įmonės areštuotas lėšas į kitą vykdomąją bylą, kurioje išieškojimas vykdomas iš individualios įmonės savininko.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuolatinėje praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Pirmiau nurodytos nuostatos ir jų išaiškinimai kasacinio teismo praktikoje suponuoja išvadą, kad antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. Selezniovas ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje antstolis G. Jonauskas v. M. Chilman IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010; 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrokoncernas“ v. UAB „Robusta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2012; 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. antstolė D. Milevičienė, bylos Nr. 3K-3-492/2013).

Pagal CPK 689 straipsnio 6 dalį antstolis, nustatęs, kad išieškota pinigų suma yra didesnė, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, nedelsdamas privalo lėšas, viršijančias reikalavimus, grąžinti skolininkui. Taigi bet koks didesnių sumų, nei išieškoma suma ir vykdymo išlaidos, areštas neturi teisinio pagrindo. Antstolio pareiga yra nuolat sekti, kad areštuotos lėšos neviršytų išieškomos sumos, nes priešingu atveju būtų neproporcingai varžomos skolininko teisės. Tačiau šios bylos specifika yra ta, kad, kasatoriaus teigimu, individualios įmonės areštuotos lėšos teisėtai nukreiptos dengti jos savininko kreditorių reikalavimus kitoje vykdomojoje byloje. Siekiant įvertinti šio argumento pagrįstumą, būtina sistemiškai analizuoti individualios įmonės ir jos savininko turtinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), individualios įmonės atveju – jos savininkas. Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalis). CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus.

Individuali įmonė yra ne tik teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis), bet ir civilinių teisių objektas (CK 1.110 straipsnio 1 dalis). Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant individualios įmonės paveldėjimo ypatumus nurodyta, kad individuali įmonė – tai turtinis kompleksas, kuris dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip atskiras turtas. Individuali įmonė kartu yra ir civilinės teisės subjektas (juridinis asmuo), ir atskiras specialaus režimo nekilnojamasis turtas (turtinis kompleksas), kurį taip ir reikia registruoti bei įforminti ir jo paveldėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Žalgevičienės įmonė ir kt. v. notarė D. Verpetinskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2009). Kaip civilinių teisių objektas individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui – jos savininkui. Skirtingai nei bendrovių atveju, kuriose asmens dalyvavimas juridiniame asmenyje išreiškiamas per turimų akcijų nuosavybės teisę (Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), individualios įmonės savininko dalyvavimas individualioje įmonėje išreiškiamas per pačios įmonės priklausomybę fiziniam asmeniui.

CPK 673 straipsnyje nustatyta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Šia norma procesine prasme įgyvendinama CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė už juridinio asmens prievoles. Tačiau nei CPK, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta atvirkštinė taisyklė, kad individuali įmonė yra atsakinga už jos savininko skolas. Vykdymo procesą reglamentuojančiose CPK nuostatose nėra teisės normos, kuri tiesiogiai suteiktų teisę antstoliui už individualios įmonės savininko asmenines prievoles nukreipti išieškojimą į individualios įmonės lėšas ar kitą turtą.

Vis dėlto individualios įmonės dvejopas statusas – kaip teisinių santykių subjekto ir kaip objekto – sudaro poreikį vertinti konkretų teisinį santykį ir spręsti dėl individualios įmonės turto statuso. Teisėjų kolegija pažymi, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atveju juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas nėra įgyvendintas tokia apimtimi, kaip yra ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų atveju. Pirma, fizinis asmuo turi įvairias turtines teises jam nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės atžvilgiu. Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, paimti iš individualios įmonės turtą. Remiantis Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, yra leidžiamas nesudėtingas lėšų ir kito turto judėjimas tarp individualios įmonės ir jos savininko. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi individualios įmonės savininkas turi teisę paimti iš individualios įmonės lėšas ar kitą turtą savo asmeninėn nuosavybėn, ir, be kita ko, naudoti šį turtą atsiskaityti su savo asmeniniais kreditoriais. Antra, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad, iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, savo reikalavimus pareiškia visi kreditoriai, nesvarbu su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. BIĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; kt.). Iš tiesų, bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir reikalavimus bankroto byloje pareiškus jo dalyvio kreditoriams, juridinio asmens turtas naudojamas jo dalyvio skoloms padengti, o už individualios įmonės skolas subsidiariai savo turtu atsakingas jos savininkas. Tokia teismų praktika yra nulemta aplinkybės, kad bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. BĮ R. Mačiulio prekybos centras „Tuktukas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2010), todėl jei reikalavimų įmonės bankroto byloje negalėtų pareikšti jos savininko asmeniniai kreditoriai, jų vėlesnės galimybės išieškoti skolas iš fizinio asmens taptų labai pasunkintos. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualios įmonės atveju šios įmonės ir jos savininko turto atskirumas yra skirtas apibrėžti civilinėje apyvartoje dalyvaujančios individualios įmonės turto masę, tačiau ne besąlygiškai apriboti savininko kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į įmonės, kaip savininkui priklausančio objekto, turtą.

Nukreipiant individualios įmonės areštuotas lėšas dengti jos savininko įsiskolinimą kitoje vykdomojoje byloje, iš fiziniam asmeniui priklausančios įmonės turto išieškomas įsiskolinimas pagal šios įmonės savininko asmenines prievoles. Skolos išieškojimo iš fizinio asmens – individualios įmonės savininko – atveju individuali įmonė vertinama tik kaip turto objektas, todėl nekyla jos subjektinio savarankiškumo ir atskirumo nuo savininko bei individualios įmonės atsakomybės už jos savininko skolas klausimų. Šiuo atveju įmonės turtas teisėtai paimamas ne kaip iš subjekto – savarankiško juridinio asmens, bet kaip iš objekto – įmonės savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Įmonė yra vienas iš fizinio asmens turto objektų, į kurį, kaip į bet kurį kitą objektą, gali būti nukreiptas išieškojimas. Fizinis asmuo – individualios įmonės savininkas turi galimybę pats įgyvendinti jam priklausančią teisę paimti iš įmonės turtą ir juo atsiskaityti su kreditoriumi arba skolą padengti ne individualios įmonės turtu, o kitu jam priklausančiu turtu. To nepadarius, vykdydamas išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – turto priverstine tvarka, antstolis gali nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą, įskaitant jo individualią įmonę. Kai įmonės savininko kito turto nėra, išieškojimas taip pat gali būti nukreipiamas ir į individualios įmonės turtą. Aiškinimas, kad antstolis turi teisę nukreipti išieškojimą tik į įmonę, o jos turto, kaip savarankiškam subjektui priklausančios nuosavybės, negali panaudoti įmonės savininko skoloms padengti, būtų nepalankus ir įmonei, ir jos savininkui, nes tokiu atveju antstolis, net išieškodamas nedidelę fizinio asmens skolą, turėtų areštuoti visą jo įmonę ir ją visą realizuoti kaip fizinio asmens turto vienetą. Be to, įmonės kaip visumos realizavimas priverstinio vykdymo procese paprastai būtų nepraktiškas skolos išieškojimo būdas bei, atsižvelgiant į nedidelę išieškomą sumą, gali reikšti neproporcingą skolininko nuosavybės teisės suvaržymą.

Dėl to tokioje situacijoje, kai fizinis asmuo neturi kito turto ir antstolis negali įvykdyti vykdomojo dokumento, tačiau fizinis asmuo turi individualią įmonę, kuri turi turto (nagrinėjamu atveju, kurios per didelė lėšų suma yra areštuota antstolio kitoje vykdomojoje byloje), tokių lėšų nukreipimas tenkinti savininko kreditorių reikalavimus yra galimas bei, atsižvelgiant į savininko turtines teises jo individualios įmonės atžvilgiu, nepažeidžia individualios įmonės ir jos savininko turto atskirumo. Išieškojimas taip pat galimas iš fizinio asmens turtinių teisių, turimų jo individualios įmonės atžvilgiu (CPK 749 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, antstoliui nukreipus išieškojimą už savininko skolas į individualios įmonės turtą, individualios įmonės kreditorių teisių apsauga užtikrinama individualios įmonės savininko subsidiariąja atsakomybe pagal individualios įmonės prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, CPK 673 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad antstolis vykdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-3557, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš Medelio įmonės „Mejota“ 709,90 Lt išieškotojui VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-20404, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš Medelio įmonės „Mejota“ 169,90 Lt išieškotojui VSDFV Vilniaus skyriui. 2012 m. kovo 2 d. antstolis R. A. Genutis gavo išieškotojo VSDFV Vilniaus skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad skolininkas Medelio įmonė „Mejota“ skolas pagal minėtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus į VSDFV biudžetą sumokėjo 2012 m. vasario 13 d. Nepaisant to, 2012 m. lapkričio 26 d. antstolis priėmė patvarkymus ir areštavo lėšas, sudarančias 709,90 Lt skolos bei 437,54 Lt vykdymo išlaidų, iš viso 1147,44 Lt (vykdomojoje byloje Nr. Nr.0039/10/01166/1) ir 88,92 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo (vykdomojoje byloje Nr. 0039/10/01167/1). Taigi lėšos vykdant išieškojimą VSDFV Vilniaus skyriaus naudai areštuotos po to, kai antstolis buvo informuotas apie atsiskaitymą su išieškotoju.

Byloje taip pat nustatyta, kad antstolis  vykdo vykdomąją bylą Nr. 0039/09/00974/1 dėl 5036 Lt skolos išieškojimo A. K. naudai iš skolininko Jono Medelio. Pasak antstolio, pastebėjus, kad vykdomojoje byloje Nr.0039/10/01166/1 areštuotos lėšos, nors su išieškotoju skolininkas jau buvo atsiskaitęs, jis faktiškai gautus juridinio asmens pinigus nukreipė Jono Medelio kaip fizinio asmens skolai vykdomojoje byloje Nr. 0039/09/00974/1 dengti. Pažymėtina tai, kad, bylos duomenimis, antstolis jokio rašytinio patvarkymo dėl vienoje byloje areštuotų lėšų panaudojimo kitoje vykdomojoje byloje nepriėmė, ir nors tuo pažeidė CPK 613 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą visus vykdymo metu iškylančius klausimus išspręsti motyvuotu patvarkymu, tačiau vien šis pažeidimas savaime nedaro jo veiksmo neteisėto.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netyrė, iš kur vykdomojoje byloje Nr. 0039/09/00974/1 buvo gauti pinigai, ir nepagrįstai įpareigojo antstolį grąžinti lėšas. Bylą nagrinėję teismai prie jų nagrinėtos bylos atsisakė pridėti antstolio pateiktą vykdomąją bylą Nr. 0039/09/00974/1, kuria antstolis siekė įrodinėti individualios įmonės areštuotų lėšų panaudojimą dengti išieškojimą kitoje vykdomojoje byloje išieškant iš skolininko Jono Medelio kaip fizinio asmens. Teisėjų kolegijai išaiškinus, kad individualios įmonės lėšos, jos savininkui neturint kito turto, gali būti panaudotos iš jų išieškant individualios įmonės savininko skolą, teisiškai reikšmingomis tampa aplinkybės dėl areštuotų lėšų panaudojimo vykdomojoje byloje, kurioje išieškojimas vykdomas iš Jono Medelio kaip fizinio asmens. Teismams atsisakius pridėti šią vykdomąją bylą, liko neištirtos aplinkybės, ar iš tiesų buvo poreikis individualios įmonės areštuotas lėšas nukreipti dengti jos savininko skolą, ar areštuotos lėšos buvo perkeltos į kitą vykdomąją bylą, kokia apimtimi jos buvo panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti ir ar antstolis privalo tam tikras lėšas grąžinti skolininkui. Bylą nagrinėję teismai pažeidė individualios įmonės ir jos savininko turtinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o atsisakydami tirti areštuotų lėšų panaudojimą kitoje vykdomojoje byloje pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Dėl šios priežasties naikintina Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties dalis, kuria panaikinta antstolio R. A. Genučio 2012 m. lapkričio 26 d. patvarkymo dalis dėl 709,90 Lt skolos išieškojimo ir antstolis įpareigotas grąžinti Medelio įmonei „Mejota“ 709,90 Lt. Bylos dalis, kurioje procesiniai sprendimai panaikinti, grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Kadangi bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai visos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos apskaičiuotinos bylą išnagrinėjus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartį ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties dalį, kuria panaikinta antstolio R. A. Genučio 2012 m. lapkričio 26 d. patvarkymo dalis dėl 709,90 Lt skolos išieškojimo ir antstolis įpareigotas grąžinti Medelio įmonei „Mejota“ 709,90 Lt, bei grąžinti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys