Administracinė byla Nr. eA-2297-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01507-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. (L. A.) ir jos atstovės advokatės Lolitos Narmontienės apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė L. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84439 atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Respublikoje; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87638 uždrausti pareiškėjai nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2029 m. kovo 26 d. atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti) (toliau kartu – ir pareiškėjos ginčijami sprendimai).
2. Pareiškėja įvardijo, kad ji kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Sprendimu dėl leidimo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad: 1) pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėja sudarė fiktyvią santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. Z. (A. Z.) (toliau – ir sutuoktinis); ir 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
3. Pareiškėja paaiškino, kad, teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji detaliai išdėstė visas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui reikšmingas aplinkybes. 2012–2013 metais pareiškėja, siekdama įgyti darbo patirties pagal pasirinktas ekonomikos studijas, dirbo Tiumenės mieste esančiame (duomenys neskelbtini) banko „Sberbank“ (toliau – ir Bankas) padalinyje. Kadangi darbas Banke nepateisino pareiškėjos lūkesčių ir trukdė studijoms, pareiškėja savo noru išėjo iš darbo Banke. Pareiškėja pažymėjo, kad Tiumenės miestas yra toli nuo centrinio Banko skyriaus Maskvos mieste bei galimų (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų interesų srities. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji turi pažįstamų, iki šiol dirbančių Banke, tačiau su jais ji nepalaiko jokių santykių. Todėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išdėstyti įtarimai pareiškėjos atžvilgiu nepagrįsti jokiais faktais, jokia konkrečia informacija, ir žemina ją kaip žmogų, kuris nepalaiko agresyvaus (duomenys neskelbtini) politinio režimo.
4. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjos sudaryta santuoka yra fiktyvi. Pareiškėja nurodė, kad ji ir sutuoktinis kelis metus susitikinėjo, aktyviai bendravo socialiniuose tinkluose ir, susiklosčius artimiems santykiams, priėmė sprendimą susituokti. Sutuoktiniai susitikinėjo Minsko mieste, Baltarusijos Respublikoje, kartu keliauja automobiliu po Europą ir ilsisi įprastose turistinėse vietose Graikijoje, Turkijoje, Dubajuje. Pareiškėja su sutuoktinio tėvais pareiškėja yra supažindinta, ne kartą su jais bendravo bei paliko gerą įspūdį. Pareiškėja pažymėjo, kad abu sutuoktinio tėvai priėmė sprendimą nedalyvauti vestuvių oficialiojoje ceremonijoje ir vestuvių šventę atšvęsti kartu su sutuoktiniais namuose, nes sutuoktinio tėvas po ištikto insulto negali vaikščioti. Pati pareiškėja vengė informuoti savo tėvus apie sprendimą sudaryti santuoką ir siekė viską jiems papasakoti, kai bus baigtos formalios santuokos procedūros, nes pareiškėjos tėvai laikosi senamadiškų pažiūrų. Pareiškėja akcentavo, kad ji kartu su sutuoktiniu nuolatos sprendžia įvairius svarbius ir dienos rutinos klausimus, dalinasi įspūdžiais apie nugyventą dieną ir kasdienius rūpesčius, aptaria ateities planus.
5. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikta informacija atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjai leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas.
6. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad Migracijos departamento Sprendimas dėl draudimo atvykti jai nėra įteiktas, todėl, remiantis pareiškėjos išdėstytais argumentais dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, šis sprendimas turi būti panaikintas.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
8. Migracijos departamentas kritiškai vertino pareiškėjos skundo argumentus, kad ginčijamuose sprendimuose turėjo būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, kadangi pagal suformuotą teismų pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę. Migracijos departamentas vadovavosi pateikta Valstybės saugumo departamento 2023 m. lapkričio 22 d. išvada Nr. 18-12234 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir VSD išvada), pagal kurią nustatė, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir sukelti grėsmę valstybės saugumui.
9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis nuo 2019 metų buvo susitikę vos kelis kartus ir kartu praleisdavo ne ilgiau kaip dvi savaites. Nors sutuoktiniai apklausų metu teigė, kad dėl Covid-19 pandemijos metu įvestų judėjimo apribojimų jiems buvo sunku dažniau susitikinėti, sutuoktinis nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio iki 2023 m. lapkričio mėnesio keturis kartus lankėsi Baltarusijos Respublikoje, į kurią pareiškėja galėjo atvykti be jokių ribojimų, tačiau galimybe susitikti sutuoktiniai nei karto nepasinaudojo. Migracijos departamentas įvardijo, kad pareiškėjos ir sutuoktinio santuoka buvo įregistruota dalyvaujant tik liudininkams, po santuokos pareiškėja nepakeitė pavardės, vestuvių šventė neįvyko, pareiškėjos tėvai nepažįsta jos sutuoktinio, nors nuo sutuoktinių susipažinimo praėjo penkeri metai. Migracijos departamentas akcentavo, kad pareiškėjos pateikti argumentai dėl sutuoktinių bendrai vedamo ūkio yra deklaratyvaus pobūdžio, nes sutuoktiniai negyvena kartu, nepalaiko realių šeiminių santykių, o tik retkarčiais susitinka atostogų metu kitose valstybėse. Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neketina sukurti šeimos Lietuvos Respublikoje, bet siekia įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiamomis privilegijomis.
10. Migracijos departamentas vertino, kad nustatytas draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė, kuria siekiama užtikrinti Lietuvos visuomenės nacionalinį saugumą. Pareiškėjai Sprendimu dėl draudimo atvykti buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, tačiau neuždrausta atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. VSD teigė, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
12. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad pareiškėjos dėstomi argumentai dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui neturi jokio pagrindo. VSD nustatė, kad pareiškėja, dirbdama Banke, turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos. nacionalinį saugumą, ir tai kelia kontržvalgybinių rizikų. Pareiškėjai gyvenant Lietuvos Respublikoje, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai lojalus asmuo. Dėl to, pripažinus pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjos asmeniniai interesai negali paneigti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Taip pat Valstybės saugumo departamentas pažymėjo, kad, vertinant (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos metodus, lojalumo (duomenys neskelbtini) valdančiajam režimui kriterijus taikomas visiems asmenims, dirbantiems strateginiuose sektoriuose, nepriklausomai nuo geografinės vietovės.
13. Valstybės saugumo departamentas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, priimdamas pareiškėjos ginčijamus sprendimus, įvertino visus turimus duomenis ir vadovavosi galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pareiškėjos ginčijami sprendimai yra teisėti, pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
14. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
15. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 21 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
15.1. 2023 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, VSD Migracijos departamentui pateikė VSD išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje dėl pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui;
15.2. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įvertinęs VSD išvadoje pateiktus duomenis, 2024 m. kovo 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes 1) pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėja sudarė fiktyvią santuoką; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė;
15.3. 2024 m. kovo 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo penkerius metus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja dėl savo darbo Banke, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti ir kelti grėsmę valstybės saugumui.
16. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos nurodytus argumentus dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui. Remdamasis VSD išvadoje pateikta informacija, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja 2012–2013 metų laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, vertinant (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos metodus, lojalumo (duomenys neskelbtini) valdančiajam režimui kriterijus taikomas visiems asmenims, dirbantiems strateginiuose sektoriuose, nepriklausomai nuo geografinės vietovės. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja palaiko ryšius su buvusiais kolegomis, kurie iki šiol dirba Banke. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėja, dirbdama Banke, turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis, kurios, vykdydamos prieš Lietuvos nacionalinį saugumą nukreiptą veiklą, gali mėginti pareiškėja pasinaudoti.
17. Nagrinėdamas pareiškėjos teiginius dėl Migracijos departamento pareigos pagrįsti keliamą grėsmę valstybės saugumui, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvaus pobūdžio (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tokiu atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra grindžiamas Valstybės saugumo departamento surinkta informacija, kad pareiškėja 2012–2013 metais dirbo R(duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, kas lemia pagrįstą prielaidą dėl pareiškėjos lojalumo (duomenys neskelbtini)valdančiajam režimui.
18. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad: pareiškėja ir jos sutuoktinis nuo pažinties 2019 metais buvo susitikę vos šešis kartus ir susitikimų metu kartu praleisdavo tik kelias savaites; į Lietuvos Respubliką pareiškėja buvo atvykusi vos tris kartus; sutuoktinis nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio iki 2023 m. lapkričio mėnesio keturis kartus lankėsi Baltarusijos Respublikoje, tačiau galimybe susitikti sutuoktiniai nepasinaudojo; pareiškėja po santuokos nepasikeitė pavardės ir iki šiol nėra savo tėvų bei sesers nėra informavusi apie sudarytą santuoką ir sutuoktinį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis kartu neveda bendro ūkio, todėl pareiškėjos santuoka migracine prasme yra fiktyvi.
19. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei proceso šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs visas pareiškėjos nurodytas individualias aplinkybes, teisėtai bei pagrįstai neišdavė pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudė pareiškėjai penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundžiami Migracijos departamento sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
III.
20. Pareiškėja L. A. ir jos atstovė advokatė Lolita Narmontienė pateikė apeliacinį skundą, prašydamos panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos patikslintą skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą dėl leidimo bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinti atsakovo Sprendimą dėl draudimo atvykti. Apeliaciniame skunde prašoma, netenkinus pirmojo reikalavimo, priimti alternatyvius sprendimus: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustačius, kad bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daugiau naujų įrodymų; arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
21.1. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamo pavojaus valstybės saugumui, priėmė spėjimais ir įtarimais grindžiamus sprendimus ir neįvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktų duomenų. Migracijos departamento atliktas vertinimas dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės saugumui vyko formaliai ir paviršutiniškai, netinkamai iškraipant pareiškėjos sąžiningai nurodytus faktus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos pateiktą skundą, pareiškėjos pateiktos informacijos nevertino, neatliko nešališko teisminio situacijos vertinimo, kuri iš tikro yra unikali.
21.2. Pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino byloje pateiktus duomenis, taip pažeisdamas bylos nagrinėjimo objektyvumo bei nešališkumo principus. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl darbo Banke, tačiau nenurodė tokį vertinimą pagrindžiančių argumentų. Nei VSD, nei pirmosios instancijos teismas nevertino laikotarpio, kurį pareiškėja dirbo Banke, pareiškėjos atliekamo darbo kvalifikacijos, pareiškėjos pasiruošimo teikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei aplinkybių, kokiu būdu (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos galėtų mėginti pareiškėja pasinaudoti užduočių vykdymui.
21.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog VSD atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas. Dėl šios priežasties pareiškėjai bei jos atstovei nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus VSD atstovui dėl išvados priėmimo.
21.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo, visiškai nevertino sutuoktinių tarpusavio ryšio, nevertino pareiškėjos pateiktų antstolių faktinių aplinkybių protokolų bei kelionių dokumentų, kuriuose užfiksuotas daug metų trunkantis pareiškėjos ir jos sutuoktinio kasdienis aktyvus bendravimas įvairiais klausimais. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepareikalavo pareiškėjos pateikti informaciją dėl jų bendro su sutuoktiniu gyvenimo jiems susitikus.
21.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos pateiktus prašymus apklausti jos sutuoktinį bei nurodytus liudytojus.
2. Pareiškėja papildomai nurodė tokius argumentus:
22.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo padarytas išvadas dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui, netinkamai įvertino individualią pareiškėjos situaciją, perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos darbo pobūdžio, pareigų, darbo trukmės, darbo kitose valdžios institucijose, pareiškėjos pozicijos dėl karo Ukrainoje ir kt., nenustatė, kad pareiškėja realiais veiksmais keltų grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nei VSD, nei atsakovas taip pat nevertino pareiškėjos nurodytų kontaktų su buvusiomis Banko darbuotojomis, nevertino tų asmenų darbo pobūdžio, taip pat jų ryšių su žvalgybos tarnybomis ir kt.
22.2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, prioritetą skyrė atsakovo nurodytoms aplinkybėms, taigi nebuvo objektyvus.
22.3. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, vadovavosi tik VSD išvada, neatliko savarankiško tyrimo, todėl šis sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs esminių pareiškėjos nurodytų bylos aplinkybių, pažeidė teisingumo principą.
22.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos santuokos fiktyvumą, vadovavosi tik atsakovo nurodytais įrodymais, nevertindamas pareiškėjos nurodytų aplinkybių bei įrodymų dėl jos santykių su sutuoktiniu, taip pat neįvertino sutuoktinio charakteristikos, ir kt., todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl santuokos fiktyvumo.
22.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti pareiškėjos sutuoktinį, kadangi bylos rezultatas turės esminės įtakos jo teisėms ir pareigoms ateityje.
22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
23. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai atlikto pareiškėjos individualios situacijos vertinimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir pateikė savo išvadas. Pareiškėjos skunde nurodoma aplinkybė, kad ji Banke baigė dirbti 2013 metais, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą (duomenys neskelbtini) ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.
24. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, ir, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas turėjo patikrinti tik tai, ar buvo pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, priimdamas pareiškėjos ginčijamus sprendimus, vadovavosi savarankiškai nustatytais duomenimis ir VSD išvada, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja kelia kontržvalgybinių rizikų, nes pareiškėja palaiko ryšius su buvusiais kolegomis, kurie gali būti (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybose dirbantys ar (duomenys neskelbtini) lojalūs asmenimis. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos darbas gali būti laikoma aplinkybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
25. Migracijos departamento teigimu, pareiškėja, dirbdama Banke, žinojo, kad Banko darbuotojams keliami itin griežti reikalavimai, o Banko politika nėra autonomiška. Todėl pareiškėjos paaiškinimai dėl Banke atliktų darbo funkcijų ir veiklos nepaneigia galimybės, kad pareiškėja galėjo būti verbuojama (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų.
26. Migracijos departamento nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, be to, pareiškėjai nėra draudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos sutuoktiniui būtų uždrausta atvykti ar apsigyventi jos kilmės valstybėje.
27. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, Migracijos departamentas nesurinko pakankamai duomenų ir neatliko kompleksinio visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos asmenine situacija, vertinimo. Migracijos departamentas nurodo, kad buvo atlikta pareiškėjos bei jos sutuoktinio nuotolinė apklausa, atsižvelgta į apklausos metu jų duotus parodymus, taip pat į pareiškėjos pateiktus atsakymus į klausimyną, jos darbą (duomenys neskelbtini) finansiniame sektoriuje bei sudarytą santuoką. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjos pateiktuose dokumentuose – faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, pateiktose nuotraukose su geografinėmis nuorodomis – yra parodomi tik turistinių vietų vaizdai ir lokacijos, kurie patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja su sutuoktiniu kartu tik atostogauja. Be to, pati pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog ji iki šiol nesupažindino sutuoktinio su savo tėvais bei jiems nepranešė apie santuokos sudarymą.
28. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjos prašomus liudytojus ir pažymi, jog tiks sprendimas buvo priimtas, nes pareiškėja, teikdama prašymą apklausti prašomus liudytojus, nenurodė bylai reikšmingų aplinkybių, kurias gali patvirtinti pareiškėjos nurodyti liudytojai.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
30. Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes ji prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir buvo suformuota administracinėse bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
31. Valstybės saugumo departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai nustatyta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui ir pažymi, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos ryšių su Banku, kadangi pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis. Vien faktas, jog šiuo metu pareiškėja Banke nedirba, savaime nereiškia, kad jos ryšiai su buvusiais kolegomis yra nutrūkę ir nebegali kelti grėsmės.
32. Valstybės saugumo departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje bei skundžiamuose sprendimuose nurodytus duomenis ir patvirtinančių pareiškėjos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai. Aplinkybė, kad pareiškėja išreiškė pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainos Respublikoje klausimu pildydama jai pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjos ginčijamų Migracijos departamentų sprendimų neteisėtais.
33. Valstybės saugumo departamentas pabrėžia, kad pareiškėja nepagrįstai abejoja VSD išvados pagrįstumu ir teisėtumu, kadangi išvadoje nurodyta informacija yra paremta nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie (duomenys neskelbtini) valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis, įmonėmis.
34. Valstybės saugumo departamentas papildomai pažymi, kad pareiškėja iki šiol tebedirba (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Nuo 2014 m. iki šiol pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini) įmonėje „Mostostroy-11“ (??????????-11). Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad ši įmonė statė (duomenys neskelbtini) okupuotos Krymo teritorijos tiltą. Už Krymo tilto statymą (duomenys neskelbtini) prezidentas Vladimiras Putinas 2020 m. kovo 16 d. įsakymu įmonės „Mostostroy-11“ generalinį direktorių N. A. R. ((duomenys neskelbtini).) apdovanojo ordinu „Už nuopelnus tėvynei“. 2022 m. spalio mėnesį „Mostostroy-11“ prisidėjo prie Krymo tilto atstatymo po sprogimo. Už šiuos apgadinto Krymo tilto atstatymo darbus įmonės „Mostostroy-11“ atstovai taip pat gavo (duomenys neskelbtini) prezidento Vladimiro Putino apdovanojimus. Įmonės „Mostostroy-11“ generalinis direktorius N. A. R. yra (duomenys neskelbtini) valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ narys, Tiumenės srities Dūmos deputatas. Įmonė „Mostostroy-11“ yra dalyvavusi 3086 (duomenys neskelbtini) viešuosiuose pirkimuose, jos bendra įvykdytų viešųjų pirkimų sutarčių vertė – beveik 35 459 mlrd. rublių . Valstybės saugumo departamento vertinimu, šios aplinkybės papildomai pagrindžia pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę valstybės saugumui.
35. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti VSD atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Pareiškėja nenurodė jokių bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias VSD galėtų pateikti tik pareiškėjos pageidaujamu būdu – VSD atstovui betarpiškai dalyvaujant žodiniame teismo posėdyje. Vien tai, kad pareiškėjos netenkina VSD surinktų duomenų turinys, savaime nereiškia, jog egzistuoja procesinis pagrindas pripažinti VSD atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
36. Pareiškėja pateikė atsikirtimus į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus atsiliepimus. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos darbu Banke, su jo trukme ir kt., taigi neatliko išsamaus su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimo ir padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovas taip pat pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai, neišsiaiškino visų svarbių aplinkybių. Kadangi pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju, todėl atsakovas privalėjo detaliai išsiaiškinti visas pareiškėjos šeiminio gyvenimo aplinkybes, apklausti pareiškėją, jos sutuoktinį, tačiau to nepadaręs, netinkamai vykdė viešojo subjekto pareigas.
37. Pareiškėja taip pat nurodo, kad VSD neatliko individualaus pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, apsiribojo bendros situacijos analize; teikdamas VSD išvadą, neįvertino visų pareiškėjos darbo santykių (aplinkybės apie dabartinę pareiškėjos darbovietę pateiktos tik atsiliepime apeliacinės instancijos teismui).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 24S84439 atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87638 uždrausti pareiškėjai nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2029 m. kovo 26 d. atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad atsakovas teisėtai bei pagrįstai neišdavė pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudė pareiškėjai penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, bei pažymėjęs, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
40. Pareiškėja ir jos atstovė, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, suvaržė pareiškėjos teisę teikti įrodymus, taip pat nusprendė dėl byloje nedalyvavusių asmenų (pareiškėjos sutuoktinio) teisių ir pareigų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas kaip nepagrįstas.
41. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 1 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas Sprendimu dėl leidimo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 1, 2, 12 p.). Sprendimu dėl draudimo atvykti atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
42. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
44. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, vadovavosi VSD išvada, kurioje, įvertinus pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog 2012–2013 m. ji dirbo (duomenys neskelbtini) banke „Sberbank“, kurio kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kontroliuojamam (duomenys neskelbtini) vyriausybės, be to Bankas vykdo veiklą (duomenys neskelbtini) okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme, jam taikomos ES ir JAV sankcijos, o (duomenys neskelbtini) valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, padaryta išvada, kad L. A. darbas (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, kadangi tikėtina, jog pareiškėja, dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
46. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad VSD ir atsakovas netinkamai atliko pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą atsižvelgdami į vienintelę aplinkybę, kad pareiškėja 2012 – 2013 m. dirbo Banke, neįvertino pareiškėjos pozicijos dėl karo Ukrainoje, netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjos kontaktų su buvusiais bendradarbiais ir kt.
47. Teisėjų kolegija, vertindama VSD pateiktas išvadas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, atkreipia dėmesį, kad VSD atsiliepime apeliacinės instancijos teismui nurodė aplinkybes, susijusias su dabartine pareiškėjos darboviete, kurios nebuvo įvertintos priimant skundžiamus sprendimus bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. nurodė, kad pareiškėja iki šiol tebedirba (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje – (duomenys neskelbtini) įmonėje „Mostostroy-11“, kuri statė Rusijos okupuoto Krymo tiltą, ir šios aplinkybės papildomai pagrindžia pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD atsiliepime apeliacinės instancijos teismui nurodytos naujos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimas nebuvo išsamus, nebuvo nustatytos visos svarbios aplinkybės, nebuvo išklausyti pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu, taigi galima daryti išvadą, nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos visos svarbios aplinkybės.
48. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo nepagrįstai padarytos išvados, kad pareiškėjos santuoka yra fiktyvi, pažymi, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 5 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė <...>. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 62 dalį, fiktyvi santuoka – Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.
49. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 89 punktas nustato tokius veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio; iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, nekalba abiem suprantama kalba; santuokai arba registruotos partnerystės sutarčiai sudaryti buvo sumokėti pinigai (išskyrus kraičio forma duotus pinigus, jeigu tuokiasi piliečiai tų šalių, kuriose kraičio davimas yra įprastas dalykas); yra įrodymų, kad vienas ar abu sutuoktiniai praeityje buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, praeityje buvo sudarę fiktyvių registruotų partnerysčių; yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (89.1–89.8 p.). Pagal Aprašo 90 punktą, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 89 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad santuoka arba registruota partnerystė buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė. Šiuo atveju informacija gaunama: sutuoktinius arba asmenis, sudariusius registruotos partnerystės sutartį, apklausus raštu (užpildomi apklausos lapai) ir (ar) žodžiu (padaromas garso įrašas arba surašomas apklausos protokolas); apklausus kaimynus; apklausus vieno iš sutuoktinių arba vieno iš asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, arba bendrus sutuoktinių arba asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, draugus bei pažįstamus; kitais teisėtais būdais (90.1–90.4 p.).
50. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjos sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu A. Z. neturi fiktyvios santuokos požymių, 2024 m. vasario 14 d. vienu metu atliko pareiškėjos nuotolinę apklausą ir A. Z. apklausą Migracijos departamente raštu. Atsakovas Sprendime dėl leidimo, įvertinęs pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausos duomenis, konstatavo, kad: pats asmuo (pareiškėja) santuokos registracijos fakto nesuvokia, kaip sukūrusio šeiminius santykius; sutuoktiniai nuo 2019 m. iki dabar buvo susitikę vos 6 kartus, susitikimų metu kartu praleisdavo daugiausia dvi savaites, į Lietuvą asmuo buvo atvykęs 3 kartus, dėl ribojimų jiems sunku susitikinėti dažniau, nors, pareiškėjos sutuoktiniui nuo 2022 m. rugsėjo mėn. iki 2023 m. lapkričio mėn. keturis kartus lankantis Baltarusijoje, galimybe susitikti Baltarusijoje pora nė karto nepasinaudojo; santuoka buvo įregistruota dalyvaujant tik liudininkams, vestuvių šventės nebuvo, po santuokos asmuo nepakeitė pavardės, asmens tėvai net nepažįsta jo sutuoktinio, nors nuo sutuoktinių susipažinimo praėjo 5 metai, sutuoktiniai negyvena kartu, neveda bendro ūkio, nepalaiko realių šeiminių santykių, o tik retkarčiais susitinka atostogų metu kitose valstybėse. Atsakovas padarė išvadą, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejonėms dėl sutuoktinių siekio sukurti šeiminius santykius ir sudaro pagrindo įtarimams, kad asmens tikslas gauti leidimą laikinai gyventi yra ne šeimos susijungimas, o siekis legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis privilegijomis.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą. Darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta nepataisoma žala žmogaus teisių apsaugai, būtent – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, be kita ko, įtvirtintai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, bei būtų pažeista asmens teisė į santuoką, be kita ko, įtvirtinta Konvencijos 12 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje. Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip savo praktikoje yra pripažinęs EŽTT, valstybė turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'D. ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr.34848/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1727/2012; kt.).
52. Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš J. K., pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 11223/04; kt.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
53. Nagrinėjamu atveju Sprendime dėl leidimo, vertinant abiejų sutuoktinių bendravimo, susitikimų intensyvumą, šeimos ryšių susiformavimą, ar kitus faktorius, atskleidžiančius poros šeimos gyvenimo tikrumą, nebuvo įvertintos abiejų sutuoktinių galimybės bendrauti, susitikinėti, susipažinti su šeimomis dėl karantino taikytų apribojimų, taip pat dėl kilusio karo Ukrainoje, taip pat nebuvo apklausti pareiškėjos sutuoktinio apklausos Migracijos departamente metu nurodyti jų bendri pažįstami, taip pat pareiškėjos sutuoktinio mama, kurie galėtų paaiškinti pareiškėjos santuokos sudarymo aplinkybes ir kt.
54. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs liudytoju pareiškėjos sutuoktinio, taip pat asmenų, kurie buvo pareiškėjos ir jos sutuoktinio vestuvių liudytojais, neišsiaiškino visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendžiant dėl santuokos fiktyvumo, ir tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeiminių ryšių buvimas / nebuvimas yra labai svarbus vertinant aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi neišdavimu ir tuo pagrindu, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi nustačius, kad pareiškėjos santuoka nėra fiktyvi, būtina vertinti pusiausvyrą tarp šeimos interesų bei valstybės ir visuomenės saugumo.
55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, Sprendimo dėl draudimo atvykti teisėtumas ir pagrįstumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Sprendime dėl leidimo nustatytas aplinkybes (tarp jų – ir dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo).
56. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).
57. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos prašymo apklausti liudytoju pareiškėjos sutuoktinį, jos santuokos liudytojus, nebuvo pakankamai aktyvus (ABTĮ 80 str. 1 d.), nesiėmė priemonių visoms bylos aplinkybėms išsiaiškinti, bei pareiškėjos nurodytiems prieštaravimams pašalinti, ir tai galėjo apsunkinti pareiškėjos teisę į tinkamą teisminę gynybą bei į teisingą bylos išsprendimą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad kompetentinga institucija privalo individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus. Šioje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybes, pareiškėjai nebuvo užtikrintos galimybės teikti įrodymus (apklausti liudytojus), nebuvo išklausytas pareiškėjos sutuoktinio paaiškinimas, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo, kuris savo ruožtu buvo pagrindas atsakovui priimti ir Sprendimą dėl draudimo atvykti, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą pirmosios instancijos teisme, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Aptarti procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi: dėl šių pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.); tik įvertinus Sprendimo dėl leidimo teisėtumą, galima tinkamai išspręsti ir Sprendimo dėl draudimo atvykti teisėtumą.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).
59. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. A. (L. A.) ir jos atstovės advokatės Lolitos Narmontienės apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė