Civilinė byla Nr.2A-723-345/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 30.6.; 121.18.;121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Rasos Gudžiūnienės,
sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,
dalyvaujant ieškovams J. P., D. P., V. M., J. M.,
ieškovų atstovei adv. Gitanai Gudaitei,
atsakovo atstovui Tomui Petrikui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. P., D. P., V. M. ir J. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovai J. P., D. P., V. M. ir J. M. 2008-05-09 ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami pripažinti teisę J. P. ir D. P. lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti teisę V. M. ir J. M. lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai gyvena atsakovui priklausančiame bendrabutyje (duomenys neskelbtini). 1998-04-30 Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 830V nusprendė perkelti ieškovus iš bendrabučio (duomenys neskelbtini) į bendrabutį (duomenys neskelbtini). Ieškovai nuo 1991 metų kreipėsi į visas kompetentingas institucijas dėl šeimų perkėlimo į normalias gyvenimo sąlygas, išspręsti antisanitarinių, antihigieninių sąlygų, avarinio pastato būklės klausimą. 1999 m. ieškovai buvo perkelti į bendrabučius, (duomenys neskelbtini). Atsakovui vilkinant gyventojų perkėlimą į jiems paskirtą, tinkamą gyventi butą, ieškovai negalėjo tinkamai įgyventi teisės privatizuoti jų nuomojamus kambarius bendrabutyje pagal Butų privatizavimo įstatymą. 2007-04-02 VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ informavo ieškovus, kad būstas yra priskirtas prie socialinio būsto kategorijos ir būtina sudaryti naujas nuomos sutartis. Ieškovai suprato, kad bus iškeldinami. Sprendžiant gyventojų perkėlimo klausimą, ieškovai buvo priversti gyventi blogose sąlygose, taip pat neprivatizavo gyvenamųjų patalpų griūvančiame, avariniame name, sprendimai iškelti ieškovus į (duomenys neskelbtini) namą buvo priimti galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Gyvendami (duomenys neskelbtini) gyvenamosiose patalpose ieškovai atliko apdailos darbus, įrengė santechnikos mazgus ir kitus darbus bei kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo, tačiau jiems buvo pasiūlyta kreiptis į teismą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovams gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998-04-30 sprendimu Nr. 830V, kuris buvo priimtas, siekiant išspręsti gyventojų gyvenimo sąlygų pagerinimo klausimą. Ieškovai nuomos teisę į ginčo patalpas įgijo Vilniaus miesto valdybos 1999-01-28 sprendimo Nr. 135V „Dėl bendrabučių gyventojų perkėlimo ir pagyvendinimo bendrabutyje (duomenys neskelbtini)“. Ginčo butų privatizuoti negalima, kadangi ieškovai iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, t.y. iki 1998-07-01, nebuvo pateikę prašymo Vilniaus miesto savivaldybei dėl ginčo patalpų privatizavimo.
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino J. P. ir D. P. lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); taip pat pripažino V. M. ir J. M. lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini); bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu turimos ieškovų gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) buvo netinkamos gyventi ir dėl to ieškovai neketino jų privatizuoti. Teismas nustatė, kad ieškovams dar 1994 m. buvo pažadėta juos iškeldinti ir apgyvendinti kitame atsakovui priklausančiame name (duomenys neskelbtini), todėl ieškovai pagrįstai tikėjosi, jog bus apgyvendinti minėtame name ir galės atitinkamai išsipirkti suteiktas gyvenamąsias patalpas. Valstybinių statinių inspekcija 1998-11-26 aktu priėmė bendrabučio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus. Teismas atsakovo argumentus dėl ieškovų nebuvimo gyvenamųjų patalpų privatizavimo subjektais butų privatizavimo prasme, laikė pagrįstais, tačiau teismas byloje sprendė klausimą, ar ieškovams, nepasinaudojus teise privatizuoti butus pagal Butų privatizavimo įstatymą tokia teisė išliko pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti 1992-04-07 įstatymą. Teismas konstatavo, kad netinkamos gyventi patalpos (duomenys neskelbtini), iš kurių buvo ieškovai iškeldinti, negalėjo būti tinkamais privatizavimo objektais, dėl ko ieškovai pagrįstai atsisakė šias patalpas privatizuoti. Ieškovams buvo žadėta, kad jie bus iškeldinti ir tikėjosi tapti naujų gyvenamųjų patalpų privatizavimo subjektais, tačiau naujų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys su ieškovais buvo sudarytos jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Teismas padarė išvadą, kad ieškovų atžvilgiu taikytinos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatos ir jie turi teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kadangi ieškovai Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo pradėję butų privatizavimo procedūros, todėl subjektinės teisės į šių butų privatizavimą lengvatine tvarka neįgijo, dėl ko nėra pagrindo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų nuomos teises įgijimą iki 1997-12-31. Atsakovas jokiu teisės aktu nebuvo įsipareigojęs iki nustatytos datos išnuomoti butus ieškovams. Ieškovai nereiškė jokių skundų dėl atsakovo vilkinimo suteikiant butus procedūras. Ieškovai, būdami butų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomininkais, turėjo visas galimybes privatizuoti šiuos butus, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Pažymėjo, kad iki butų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo ieškovams, jų nuomoti butai, esantys (duomenys neskelbtini), nebuvo name įrašytame į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytame į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, todėl nėra pagrindo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o taip pat įstatymas nenumato atvejo, kad ši teisė nuomininkams gali būti suteikta dėl patalpų netinkamumo gyventi. Tam, kad ieškovų nuomoti butai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) būtų pripažinti avariniais, jie tokiais turėjo būti pripažinti LR Statybos ir urbanistikos ministro 1996-11-15 įsakymu Nr. 156 patvirtintu organizaciniu tvarkomuoju reglamento STR 1.12.01:1996 Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai J. P., D. P., V. M. ir J. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu buvo įgiję teisę, privatizuoti ginčo patalpas, nes Vilniaus miesto valdybos 1998-04-30 sprendimu Nr. 830V ginčo patalpos buvo suteiktos ieškovams ir jie atitilko bei dabar atitinka Butų privatizavimo įstatymo sąlygas. Atsakovui nurodžius ieškovai bendru sutarimu išsikeldino ir atsisakė atsakovui priklausančių avarinių patalpų (duomenys neskelbtini). Ieškovai susitarimo su atsakovu sudaryti negalėjo, nes formaliai ginčo buto nuomininkais nebuvo, o sprendimas dėl nuomos sutarties sudarymo buvo priimtas tik 1999-01-28. Patalpos (duomenys neskelbtini), kuriose gyveno ieškovai, buvo avarinės, netinkamos nei gyventi, nei privatizuoti, todėl atsakovas ir iškeldino ieškovus. Atsakovas, prieš pradėdamas iškeldinimo ir ginčo patalpų suteikimo procedūrą, pareikalavo ieškovų raštu patvirtinti, kad jie atsisako privatizuoti ir sutinka išsikraustyti iš patalpų (duomenys neskelbtini), taip pat sutinka įsikelti į ginčo patalpas (duomenys neskelbtini). Ieškovai negalėjo susitarti kieno vardu bus privatizuojamos ginčo patalpos, nes atsakovas delsė priimti tolimesnius sprendimus. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo gyvenamosios patalpos ieškovams buvo suteiktos, tik nuomos sutartis sudaryta, kai minėtas įstatymas negaliojo. Tačiau pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Atsakovas būdamas nuomotoju turėjo pareigą suteikti ieškovams gyvenamąsias patalpas. Gyvenamųjų patalpų sutarties objektas turi atitikti gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus ir šias patalpas būtų galima naudoti pagal paskirtį, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo netinkamos gyventi. Pažymėjo, kad LR Vyriausybės 1992-05-29 nutarimas Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ nustatė draudimą įkeldinti į kambarių ir lovų tipo bendrabučius naujus gyventojus, jei kiekvienam bendrabučio gyventojui tenka mažiau negu 6 kv.m. gyvenamo ploto, tačiau atsakovas šių reikalavimų nesilaikė, ieškovų neapgyvendino tinkamosiose patalpose. Byloje esantys dokumentai leidžia daryti išvadą, kad valstybė buvo sukūrusi pagrįstą pagrindą atsirasti teisėtiems lūkesčiams, tačiau atsakovas teisėtų lūkesčių principą pažeidė.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.
CPK 176 straipsnio 1 dalis ir 185 straipsnis įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse tokios kategorijos bylose aiškinama, kad teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis gali būti pripažįstama nuomininkams, kurie Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ir tinkama forma išreiškė savo valią privatizuoti nuomojamas patalpas, t.y. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma suteikia galimybę apginti Butų privatizavimo įstatymo metu įgytas asmenų subjektines teises į nuomojamos patalpos privatizavimą, kurios buvo pažeistos, atsakovui atsisakius užbaigti pradėtą privatizavimo procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2004 V. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., ir pan.).
Teisė privatizuoti valstybinio ar visuomeninio fondo butą nėra absoliuti ir nesusijusi su asmeniu; tam kad ji būtų realizuota, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, butas turėtų būti privatizuojamas ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1991-12-31. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1966 metais. Pagal projektą ir tuometinę paskirtį tai buvo viengungių lovų tipo bendrabutis su bendromis virtuvėmis, san. mazgais, prausyklomis bei iki 1991 metų priklausė tuometiniam trestui „(duomenys neskelbtini)“, kuris nepakankamai rūpinosi bendrabučio eksploatacija, gyventojų gyvenimo sąlygomis bei inžinierinių komunikacijų ir konstrukcijų būkle (b.l. 21,23, 1 t.). 1991 metais bendrabutis Valstybės nutarimu buvo perduotas atsakovui (b.l. 40,41, 1 t.). Ieškovai, būdami šio bendrabučio gyventojais, kreipėsi į daugelį institucijų, nurodydami, jog gyvenimo sąlygos bendrabutyje (duomenys neskelbtini), yra blogos – gyvenamasis plotas, skirtas vienam asmeniui, neatitinka įstatymų reikalavimų, patalpos yra avarinės būklės, sąlygos gyventi jame yra antisanitarinės ir nehigieniškos, nesutvarkyti inžinieriniai tinklai ir pan. (b.l. 18,25-26,2940,43,60,64,68,72,75,77,82, 1 t.). Sprendžiant ieškovų raštuose nurodytas aplinkybes buvo atlikta eilė patikrinimų (b.l. 48-49,56,69, 79, 1 t.).
LR Vyriausybės 1992-05-29 nutarimas Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“, nustatė draudimą įkeldinti į kambarių ir lovų tipo bendrabučius naujus gyventojus, jeigu kiekvienam bendrabučio gyventojui tenka mažau kaip 6 kv.m. gyvenamo ploto. Tuo tarpu ieškovų Puodžiukų 4 asmenų šeima gyveno (duomenys neskelbtini), kurių plotas sudarė iki 25 kv.m. (b.l. 138, 202-203, 1 t.), M. šeima – (duomenys neskelbtini), kurių plotas sudarė 17,78 kv.m. (b.l. 204,205, 1 t.). Be to, pagal tuo metu galiojusio LR Vyriausybės 1992-09-25 nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punktas numatė, kad nuomininkams, kurie iškeldinami iš savivaldybėms, įmonėms ar organizacijoms priklausančio butų fondo gyvenamųjų patalpų tuo atveju, jeigu šios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas, taip pat pripažintos netinkamos gyventi, įstatymų nustatyta tvarka turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios tos gyvenamosios vietovės sąlygas, sanitarinius ir techninius reikalavimus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad daugelio institucijų minėtos patalpos buvo pripažintos netinkamos gyventi dėl jų esamos būklės (bloga šalto vandens tiekimo, vamzdynų, kanalizacijų, elektros tinklų būklė, statinio perdengimo būklė tik patenkinama, pastato langų rėmai supuvę, bendro naudojimo patalpų būklė nepatenkinama, inžinierinės komunikacijos yra avariniame stovyje, bendrabučio būklė yra antihigieniška, pastatui reikalingas kapitalinis remontas, pastato konstrukcijos yra avarinėje būklėje, b.l. 140-151, 1 t.), dėl ko buvo priimtas sprendimas ieškovus perkelti į gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir kaip, teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovai pagrįstai tikėjosi, galiojant Butų privatizavimo įstatymui apgyvendinus ieškovus minėtose patalpose, galės išsipirkti atitinkamai suteiktas patalpas. Tačiau iki 1998-07-01 ieškovai dėl atsakovo veiksmų (ieškovų neperkėlė į tinkamas gyventi patalpas, nors į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovai buvo perkelti 1998 metais, tačiau nuomos sutartis su ieškovais sudarytos pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui), negalėjo įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės privatizuoti valstybei (savivaldybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas, kadangi Valstybinė statinių statybos inspekcija tik 1998-11-26 aktu priėmė bendrabučio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus bei tik 1999 metais su ieškovais buvo sudarytos patalpų nuomos sutartys (b.l. 95,96, 176-177, 1 t.). Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovai iškeldinti iš bendrabučio patalpų, kaip iš gyvenamųjų patalpų, ir jam suteikta kita gyvenamoji patalpa būtent dėl netinkamumo gyventi, o ne kitais pagrindais. Jei ieškovai būtų iškeldinti iš bendrabučio patalpų ir jiems suteikta gyvenamoji patalpa Vyriausybės 1994-04-25 nutarimo Nr.308 nustatytu terminu (iki 1998-01-01), tai jie būtų galėjęs realizuoti Butų privatizavimo įstatymo suteiktą jiems teisę – lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn suteiktas gyvenamąsias patalpas. Dėl nuo ne ieškovų valios priklausančių priežasčių ieškovai iškeldinti ir jiems gyvenamosios patalpos buvo suteiktos, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui.
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas numato atvejus, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai privatizuoja nuomininkai, kurie iškeldinti iš patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog šio įstatymo pagrindu ieškovai turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti dabar nuomojamą gyvenamąją patalpą, negaliojant Butų privatizavimo įstatymui, nes jie yra iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, kurių nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą dėl to, kad pastatas, kuriame yra tos patalpos, buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl savo būklės. Apelianto nurodomi argumentai, kad minėta įstatymo nuostata gali būti taikoma tik tada, kai bus nustatyta, jog pastatas buvo įrašytas į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytas į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, o Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas nenumato atvejo, kad ši teisė nuomininkams gali būti suteikta dėl patalpų netinkamumo gyventi, atmestini, nes aiškinant ir taikant šioje byloje Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d., CK 1. 5 str.). Minėta įstatymo norma numato patalpų privatizavimą, kai dabar nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra iškeldintas iš anksčiau nuomotų patalpų, kuriose jis negalėjo likti gyventi dėl svarbių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, ir dėl to jam nebuvo galima tų patalpų privatizuoti. Esant įvairių institucijų raštams, atsakymams bei išvadoms, kurių pagrindu matyti, kad pastatas (duomenys neskelbtini), dėl savo itin blogos būklės, negalėjo būti privatizacijos objektu, o dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartys su ieškovais buvo sudarytos jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, ir taip užkirtusiems kelią ieškovams privatizuoti bendrabučio patalpas, atsakovui iki 1998-01-01 ieškovams nesuteikus kitų gyvenamųjų patalpų, kurias jis būtų galėjęs privatizuoti lengvatine tvarka, darytina išvada, jog būtent ir yra tos sąlygos, kurios leidžia taikyti minėtą įstatymo normą šioje byloje. Atsisakymas ginti ieškovų teisę dėl to, kad ieškovų nuomoti butai bendrabutyje, esantys (duomenys neskelbtini), nebuvo pripažinti avariniais pagal LR Statybos ir urbanistikos ministro 1996-11-15 įsakymu Nr. 156 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį reglamentą STR 1.12.01:1996, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad patalpos (duomenys neskelbtini) buvo avarinės būklės. Be to, apelianto minimas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas "Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka", STR1.12.01:1996, nustato statinio, jo dalies, konstrukcijų ir inžinerinės įrangos, be kurios negalimas pastato naudojimas, avarinės būklės atsiradimo priežasčių tyrimo, jų vertinimo kriterijus ir tvarką, tačiau ne gyvenamųjų patalpų avarinės būklės pripažinimą.
Apeliantas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad teismas byla iš esmės išnagrinėjo parengiamojo teismo posėdžio metu, todėl sprendimas naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokias apelianto argumentais. CPK 231 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai parengiamojo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas tęsiamas nuo nagrinėjimo teisme stadijos. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų prieštaravusios dėl bylos nagrinėjimo iš esmės po parengiamojo teismo posėdžio, šalys nepateikė jokių papildomų prašymų ar įrodymų, be to, parengiamajame posėdyje dalyvavo tiek ieškovų atstovas, tiek atsakovo atstovas, kurie neišreiškė valios ar pretenzijų dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, nors ir nebuvo konkretaus šalių sutikimo dėl žodinio bylos nagrinėjimo pradėjimo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtos procesinės normos, todėl nėra pagrindo apskųstajam sprendimui panaikinti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkami privatizavimo subjektai, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo privatizuoti bendrabučio kambarių, esančių (duomenys neskelbtini), nes bendrabučio pastatas buvo netinkamas naudoti, avarinės būklės, gyvenimo sąlygos jame buvo antisanitarinės ir nehigieniškos, o valstybei laiku neįvykdžius pareigos suteikti iškeldinamiems gyventojams kitą gyvenamąją patalpą, šie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jiems Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu ši ieškovų įgyta teisė gali būti ginama teismo tvarka, pripažįstant ieškovams teisę privatizuoti jų nuomojamas patalpas, remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti apskųsto teismo sprendimo apeliacine tvarka.
Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 15,45 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 15 (penkiolika) litų 45 centus pašto išlaidų.
Kolegijos pirmininkas Henrichas Jaglinskis
Kolegijos teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Višinskienė