Administracinė byla Nr. eAS-466-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00628-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teismo medicinos tarnybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) elektroninėmis ryšio priemonėmis (per EPP pasirašė 2017 m. vasario 24 d., teisme gauta 2017 m. vasario 27 d.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį patikslino 2017 m. kovo 15 d. (b. l. 7-10) bei 2017 m. balandžio 7 d. (b. l. 52-57), prašydama įpareigoti Valstybinę teismo medicinos tarnybą (toliau – ir VTMT) pateikti 2016 m. gruodžio 22 d. dokumente Nr. (1.22) SD-571 išvardintus dokumentus pareiškėjai. Pareiškėja patikslintu skundu taip pat prašė atnaujinti terminą Valstybinės teismo medicinos tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. dokumentui Nr. (1.22) SD-571 apskųsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi (b. l. 68-69) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant šias nuostatas (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-2/2012), vertino, jog pareiškėja, nors ir netiksliai suformulavo skundo dalyką, t. y. neprašė panaikinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571, tačiau iš pradinio bei patikslintų skundų turinio aišku tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, siekia gauti dokumentus, kuriuos Valstybinė teismo medicinos tarnyba atsisakė pateikti 2016 m. gruodžio 22 d. dokumentu Nr. (1.22) SD-571. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundą teismui pateikė tik 2017 m. vasario 27 d., taigi, praleidusi ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė, jog pareiškėja savo prašymą atnaujinti praleistą terminą apskųsti Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. (1.22) SD-571 grindžia tuo, jog VTMT pasiūlymas kreiptis į policiją nepasiteisino – pareiškėja 2017 m. sausio 26 d. ir 2017 m. vasario 21 d. siuntė prašymus pateikti prašomus dokumentus Kauno policijai, tačiau atsakymo negavo. Taip pat pareiškėja kreipėsi į advokatę, prašydama išreikalauti dokumentus, kuriuos pateikti VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (1.22) SD-571 atsisakė, tačiau advokatė neatliko procesinių veiksmų.

Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštui Nr. (1.22) SD-571 apskųsti. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji kreipėsi į advokatę šiuo atveju nėra reikšminga, nes pareiškėja į advokatę kreipėsi anksčiau nei gavo VTMT raštą, t. y. pareiškėja į advokatę kreipėsi 2016 m. gruodžio 16 d., nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. (1.22) SD-571 gavo tik 2016 m. gruodžio 22 d. Nors pareiškėja dėl prašomų išreikalauti dokumentų kreipėsi į kitas institucijas, t. y. 2017 m. sausio 26 d. kreipėsi į Kauno policiją, o 2017 m. vasario 21 d. pakartotinai kreipėsi į Kauno policiją bei į advokatą, šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, kodėl pareiškėja VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 negalėjo apskųsti anksčiau. Juo labiau, kad pareiškėja į nurodytas institucijas kreipėsi jau praėjus vieno mėnesio apskundimo terminui. Taigi, pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jai buvo sudarytos atitinkamos objektyvios kliūtys apskųsti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą sprendimo apskundimo terminą, todėl teismas atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjos skundą priimti atsisakė.

III.

Pareiškėja A. I. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 71-72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį ir priimti naują nutartį.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymus išieškoti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadas ir kitus svarbius duomenis.

Pažymi, jog pagal pakartotinius atsakymus, gautus iš VTMT, yra akivaizdu, kad pareiškėjos prašymus VTMT neteisėtai nepagrįstai atmetė ir atmes nuolatos ir toliau vilkins procesą. Yra padaryta didžiulė žala, nuslepiant duomenis nuo pareiškėjos ir pažeidžiant jos konstitucinę teisę į gynybą jai sufabrikuotoje baudžiamojoje byloje.

Nurodo, kad ji laiku kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nes policija vengė išduoti gyvybiškai svarbius VTMT dokumentus pareiškėjai. Pareiškėjos mažametis sūnus yra žiauriai kankinamas, patiria didžiules kančias pas A. B. (tėtį), o pažymos, kurios galėtų išgelbėti mažamečio gyvybę, yra neteisėtai ir nepagrįstai užslėptos, A. B. įsigijus suklastotų tikrų pažymų iš Vidaus reikalų ministerijos ir kitų institucijų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2017 m. vasario 13 d (EPP kortelė). Teismui pareiškėja pateikė visus atsakymus iš VTMT ir elektroninių laiškų kopijas, patvirtinančias kiekvieno dokumento siuntimo ir gavimo datą. Minimą prašymą išieškoti duomenis iš VTMT teikė kaip atskirą bylą, tačiau iš pradžių pareiškėjos prašymas buvo užregistruotas prie jau vykstančios bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. eI-2298-244/2017), kuris priėmė 2017 m. vasario 20 d. neteisėtą nepagrįstą nutartį, pareiškėjos prašymą užvesti naują bylą dėl VTMT išvadų išieškojimo, neteisėtai nepagrįstai išspręsdamas kaip administracinės bylos Nr. eI-2298-244/2017 pareiškimo papildymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017 nenustatė, kad pareiškėja būtų praleidusi terminą dėl VTMT išvadų išieškojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjos skundo dėl 2017 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties nenagrinėjo, nes pareiškėjos prašymas išieškoti duomenis iš VTMT buvo jau užregistruotas kaip atskiras prašymas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kai pareiškėjos prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui persiuntė kitas teismas.

Teigia, jog terminas skundui paduoti nagrinėjamu atveju turėtų būti atnaujintas, kadangi VTMT neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjos rašytus pakartotinius prašymus. Tikėtina, kad atmes ir toliau. Nei vienos prašomos išvados iš VTMT pareiškėja negavo. Pareiškėjos mažamečiui sūnui ir jai daroma didelė žala. Duomenų užslėpimas daro tokią žalą. Tuo yra pažeista pareiškėjos ir jos mažamečio sūnaus konstitucinė teisė į gynybą, padaryta didžiulė neatstatoma žala. Patikslintuose prašymuose pareiškėja prašė išieškoti ir kitus duomenis, kurių teismas nemotyvuotai nenagrinėjo, o paliko tik vienintelį prašymą dėl VTMT išvados.

Nurodo, kad pareiškėjos prašymas turėtų būti laikomas kaip paduotas nepraleidus termino, kadangi policija vengia atlikti būtinus veiksmus ir pateikti turimus VTMT duomenis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą į teismą galima kreiptis per du mėnesius, kai institucija vengia atlikti būtinus veiksmus. Į teismą dėl VTMT pareiškėja kreipėsi 2017 m. vasario 13 d. Policija vengia atlikti būtinus veiksmus ir pateikti būtinus duomenis, t. y. grubiai pažeidinėja pareiškėjos konstitucinę teisę į gynybą, grubiai pažeidinėja jos ir jos sūnaus teisę būti nekankinamiems. Sūnus nenori gyventi su tėčiu, kuris neleidžia jam matyti mamos ir šeimos trejus metus, grasina susidoroti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja į institucijas – prokuratūrą, policiją kreipėsi nuolat, tačiau jokių duomenų iš jų negavo. Jos prašymai, pateikti policijai elektroniniu paštu ar parašyti per e-valdžios vartus, niekada nebuvo nagrinėjami, o visą laiką be jokių motyvų atmetami arba į juos neatsakoma. Pareiškėjos prašymai gelbėti sūnų nuo smurtautojo tėčio ir grąžinti jį mamai taip pat niekada nebuvo nagrinėjami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas ir skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja nesutinka su Valstybinės teismo medicinos tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. dokumentu Nr. Nr. (1.22) SD-571 ir, kreipdamasi į teismą, siekia gauti dokumentus, kuriuos Valstybinė teismo medicinos tarnyba šiuo 2016 m. gruodžio 22 d. dokumentu Nr. (1.22) SD-571 atsisakė pateikti, tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. vasario 27 d., sprendė, jog pareiškėja praleido ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą. Vertindamas pareiškėjos nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą, todėl konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra objektyvios, nuo jos valios nepriklausančios, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir, atmetęs prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundą priimti atsisakė.

Pareiškėja atskirajame skunde, viena vertus, teigia, jog ji į teismą kreipėsi nepraleidusi įstatymo nustatyto termino (t. y. 2017 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017), be to, policija vengia atlikti būtinus veiksmus ir pateikti turimus VTMT duomenis, o toks vilkinimas skundžiamas per du mėnesius, kai institucija vengia atlikti būtinus veiksmus, kita vertus, teigia, jog terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas, kadangi VTMT neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ir atmeta pareiškėjos rašytus pakartotinius prašymus, o tuo yra pažeista pareiškėjos ir jos mažamečio sūnaus konstitucinė teisė į gynybą, padaryta didžiulė neatstatoma žala jiems.

Teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Kaip nustatyta šiuo atveju, pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl Valstybinės teismo medicinos tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 ir prašymo įpareigoti šią tarnybą pateikti pareiškėjos prašomus dokumentus (pažymas) kreipėsi 2017 m. vasario 27 d. (per EPP pasirašė 2017 m. vasario 24 d., teisme gauta 2017 m. vasario 27 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja dar 2017 m. vasario 13 d. pateikė (teisme gautas 2017 m. vasario 14 d.) Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti Valstybinę teismo medicinos tarnybą pateikti prašomus dokumentus; 2) įpareigoti VTMT pateikti visas turimas pažymas, susijusias su jos mažamečiu sūnumi, ja ir sūnaus tėčiu; 3) įpareigoti VTMT išieškoti ir pateikti duomenis apie tėčio A. B. gydymąsi Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse, jo teistumus, teismo laboratorinių ekspertizių duomenis; 4) įpareigoti VTMT ištirti sūnaus daiktus, saugomus Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje; 5) priteisti 100 000 Eur žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017 šį pareiškėjos skundą nagrinėjo kaip toje byloje jau pateikto skundo dėl Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sprendimų ir veiksmų patikslinimą bei papildymą ir 2017 m. vasario 14 d. nutartimi atsisakė priimti šį pareiškėjos skundą. 2017 m. vasario 17 d. pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitą skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį išskirti į kitą bylą ir teikdama patikslinimą skundui dėl Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sprendimų ir veiksmų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017 atsisakė priimti ir šį pareiškėjos patikslintą skundą, nustatęs, jog skundo tikslinimo klausimas išspręstas teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-314-575/2017, nagrinėdamas pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. ir 2017 m. vasario 20 d. nutarčių administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017, nurodė, jog pareiškėjos 2017 m. vasario 13 d. skundas iš esmės yra naujas skundas, reiškiamas kitam atsakovui (t. y. Valstybinei teismo medicinos tarnybai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme kitoje administracinėje byloje (t. y. nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-2656-281/2017; Nr. eAS-466-261/2017) yra sprendžiamas pareiškėjos 2017 m. vasario 13 d. pateiktam skundui analogiško skundo priėmimo klausimas, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį paliko galioti.

Taigi, pareiškėjos analogišką 2017 m. vasario 13 d. skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2298-244/2017 atsisakius priimti, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-314-575/2017 palikus galioti šią nutartį, laikytina, jog pareiškėja nauju ir savarankišku, nors ir analogišku, skundu dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 ir prašymo įpareigoti šią tarnybą pateikti pareiškėjos prašomus dokumentus į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2017 m. vasario 27 d. (per EPP pasirašė 2017 m. vasario 24 d., teisme gauta 2017 m. vasario 27 d.), kur kitoje, t. y. nagrinėjamoje, administracinėje byloje (Nr. eI-2656-281/2017; Nr. eAS-466-261/2017) ir sprendžiamas šio skundo priėmimo klausimas, kaip ir pageidavo pareiškėja, teikdama 2017 m. vasario 13 d. skundą.

Sprendžiant termino minėtam skundui padavimo klausimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja skundo reikalavimus iš esmės grindžia, jos nuomone, neteisėtu ir nepagrįstu Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (1.22) SD-571, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą ir pateikti jos pageidaujamus dokumentus. Tokiu būdu, terminas pareiškėjos skundui paduoti turi būti siejamas būtent su šiuo VTMT raštu. Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 į teismą kreipusis tik 2017 m. vasario 27 d., praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Nepagrįsti šiuo atveju pareiškėjos argumentai, kad skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas dviejų mėnesių terminas, kai institucija vengia atlikti būtinus veiksmus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Tokiu atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (pvz., 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4, 296 p.). Šiuo atveju, kaip minėta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (1.22) SD-571 atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą ir pateikti jos pageidaujamus dokumentus, todėl tai negali būti vertinama kaip neveikimas ar vilkinimas atlikti veiksmus, o atsisakymo atlikti veiksmus teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką. Administracinių teismų praktikoje būtent ir pripažįstama, jog jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13).

Taip pat negalima sutikti ir su tuo, jog dviejų mėnesių skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo policijos pareigų nevykdymo arba vilkinimo pateikti pareiškėjai prašomus dokumentus. Pareiškėjos skundo ir patikslintų skundų turinys patvirtina, jog ji savo teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą sieja ne su policijos pareigūnų (ne)veikimu (ne)pateikiant pareiškėjai jos prašomus dokumentus (pažymas), tačiau būtent su Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (1.22) SD-571, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą ir pateikti jos pageidaujamus dokumentus. Pareiškėja, ginčydama šį raštą, skundą argumentuoja tuo, jog VTMT nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pateikti jai jos prašomus dokumentus (pažymas), o tai pažeidžia jos teisę gintis baudžiamojoje byloje, taip pat daro žalą jos ir jos mažamečio sūnaus interesams. Taigi, policijos pareigūnų galimai neteisėti ir nepagrįsti veiksmai, neišduodant pareiškėjai jos prašomų dokumentų, nėra pareiškėjos skundo ir patikslintų skundų dalykas ir pagrindas, todėl skaičiuoti dviejų mėnesių skundo padavimo terminą nuo tokio neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus), kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas, nėra pagrindo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos argumentai, kad skundą teismui ji padavė nepraleidusi įstatyme nustatytų terminų. Net jei ir būtų vertinama, kad su pirminiu skundu dėl VTMT rašto ir veiksmų į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėja kreipėsi 2017 m. vasario 13 d., vieno mėnesio skundo padavimo terminas vis tiek yra praleistas, skaičiuojant jį, kaip minėta, nuo 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 gavimo dienos.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėja šiuo atveju praleisto skundo padavimo terminui pagrįsti nurodo tuos pačius argumentus kaip ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, kurie susiję su ginču iš esmės, tačiau ne su skundo padavimo terminu ir jo praleidimo aplinkybėmis, t. y. kad VTMT neteisėtai ir nepagrįstai atmetė ir atmeta pareiškėjos rašytus pakartotinius prašymus, tuo yra pažeista pareiškėjos ir jos mažamečio sūnaus konstitucinė teisė į gynybą, padaryta didžiulė neatstatoma žala jiems. Tačiau šiuo atveju svarbios yra aplinkybės, susijusios su terminu nuo VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.22) SD-571 gavimo dienos iki skundo padavimo teismui dienos (2017 m. vasario 27 d.). Šiuo aspektu pareiškėja nurodė, jog VTMT pasiūlymas kreiptis į policiją nepasiteisino – pareiškėja 2017 m. sausio 26 d. ir 2017 m. vasario 21 d. siuntė prašymus pateikti prašomus dokumentus Kauno policijai, tačiau atsakymo negavo, taip pat kreipėsi į advokatą, prašydama išreikalauti atitinkamus dokumentus, tačiau šis taip pat neatliko procesinių veiksmų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis administracinių teismų praktika, aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui. Šiuo atveju VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (1.22) SD-571 buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – kreiptis į kitas institucijas su analogišku prašymu dėl dokumentų (pažymų) pateikimo. Todėl tai vertintina kaip pareiškėjos nerūpestingumas, neaktyvumas ir neoperatyvumas ginant galimai pažeistas savo teises ir interesus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, kadangi pareiškėja į advokatę su prašymu išreikalauti minimas VTMT pažymas ir kitus svarbius duomenis kreipėsi anksčiau nei gavo VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. raštą, t. y. 2016 m. gruodžio 16 d., be to, į kitas institucijas, t. y. į Kauno policiją bei advokatą, su analogiškais prašymais pareiškėja kreipėsi taip pat jau pasibaigus vieno mėnesio VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. rašto apskundimo terminui, t. y. 2017 m. sausio 26 d. ir 2017 m. vasario 21 d. Todėl šiuo atveju nei pareiškėja nurodė, nei teismas nustatė aplinkybes, kurios pagrįstų objektyvias kliūtis pareiškėjai laiku apskųsti ginčijamą VTMT sprendimą. Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, jog terminas praleistas ne dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą sprendimo apskundimo terminą, todėl terminas neatnaujintas ir skundą atsisakyta priimti.

Pridurtina, jog pareiškėja teisingai nurodo, jog patikslintuose prašymuose ji prašė išieškoti ir kitus duomenis bei atlikti veiksmus, tačiau teismas šių reikalavimų nenagrinėjo ir paliko tik vienintelį prašymą dėl VTMT išvados. Vis dėlto pabrėžtina, jog ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose išvardyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui reiškia, jog pagal juos, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Taigi, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pats formuluoja skundo dalyką, kuris apibrėžia administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Šiuo atveju pareiškėja tiek pirminiame skunde (b. l. 1-3), tiek patikslintame 2017 m. kovo 15 d. skunde (b. l. 7-10) iš tikrųjų reiškė ne tik reikalavimus, susijusius su VTMT 2016 m. gruodžio 22 d. raštu, tačiau ir kitus reikalavimus (pvz., įpareigoti VTMT ištirti sūnaus daiktus, saugomus Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje ar priteisti 100 000 Eur žalos atlyginimą). Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šie pareiškėjos skundai neatitinka ABTĮ skundui keliamų reikalavimų, pakartotinai nustatė pareiškėjai terminą šių skundų trūkumams pašalinti ir suformuluoti konkretų bei aiškų reikalavimą (-us). Vykdydama šį pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pareiškėja 2017 m. balandžio 7 d. patikslintame skunde (b. l. 52-57) pati suformulavo vieną konkretų ir aiškų reikalavimą – įpareigoti Valstybinę teismo medicinos tarnybą pateikti 2016 m. gruodžio 22 d. dokumente Nr. (1.22) SD-571 išvardintus dokumentus pareiškėjai. Tokiu būdu, šį galutinį patikslintą skundą su minėtu reikalavimu ir vertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuri yra šios apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje neturėjus pagrindo pasisakyti dėl kitų ankstesniuose pareiškėjos patikslintuose skunduose nurodytų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusių pareiškėjos atskirojo skundo argumentų taip pat nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. I. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas