Civilinė byla Nr. e2-359-381/2019

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00602-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos Agila“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Palangos Agila“ iškelta bankroto byla,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Palangos Agila“ iškėlimo.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji, siekdama išieškoti iš atsakovės mokestinę nepriemoką, priėmė nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), taip pat 2016 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti 24 314,15 Eur mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto. Antstolis G. J. 2018 m. gegužės 17 d. raštu informavo, jog UAB „Palangos Agila“ per raginime nustatytą terminą neįvykdė hipoteka ar įkeitimu užtikrinto įsipareigojimo.

3.       Ieškovės teigimu, pagal atsakovės 2017 metų finansinės atskaitomybės duomenis bendrovės trumpalaikis turtas – 1 706 787 Eur, iš jo 1 694 844 Eur vertės atsargos; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 107 355 Eur (visa ši suma per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Tai, kad bendrovė yra nemoki, patvirtina tai, jog mokesčių administratoriui nepavyksta išieškoti bendrovės mokestinės nepriemokos. Bendrovė transporto priemonių neturi, bendrovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra areštuotas antstolių kontorų, jam taikoma sutartinė ir priverstinė hipoteka. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iš atsakovės yra vykdomi išieškojimai ir kitų kreditorių naudai, iš viso yra pradėta 12 vykdomųjų bylų, išieškoma suma – 833 734,51 Eur. VMI siekia nemokaus juridinio asmens UAB „Palangos Agila“ eliminavimo iš rinkos, stabdant įsiskolinimų už laiku nesumokėtus mokesčius augimą, o ne tokiu būdu siekia išieškoti nesumokėtus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad VMI 2018 m. liepos 11 d. raštu informavo atsakovę, jog jos skola biudžetui – 111 179,72 Eur, bei nurodė, kad bendrovė gali siūlyti galimus mokestinės nepriemokos sumokėjimo būdus: mokestinės nepriemokos perėmimą, kito mokesčių mokėtojo sumokėjimą už skolininkę. Bendrovė mokestinės nepriemokos nesumokėjo ir nesikreipė į VMI su pasiūlymu dėl aukščiau minėtame rašte nurodytų galimų mokestinės nepriemokos sumokėjimo būdų taikymo. VMI 2018 m. spalio 4 d. gautas UAB „Palangos Agila“ prašymas išdėstyti 107 800,01 Eur mokesčių nepriemokos mokėjimą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., tačiau VMI 2018 m. spalio 17 d. raštu informavo atsakovę, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Bendrovė nuo pirmojo pranešimo apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 14 d., iki 2018 m. spalio 19 d. į valstybės biudžetą įmokų nemokėjo. VMI 2018 m. spalio 19 d. turimais duomenimis atsakovės skola biudžetui – 115 691,25 Eur. Bendrovė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, nes yra nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis), todėl jai keltina bankroto byla.

5.       Atsakovė UAB „Palangos Agila“ atsiliepime į pareiškimą prašė atmesti ieškovės pareiškimą ir atsisakyti iškelti UAB „Palangos Agila“ bankroto bylą.

6.       Atsakovė nurodė, kad ĮBĮ nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus.

7.       Atsakovė pažymėjo, kad nėra pagrindo iš rinkos pašalinti ūkio subjektą, kuris dar gali tęsti veiklą bei sumokėti mokesčius valstybės biudžetui ir netaikant bankroto procedūrų. Atsakovė pasinaudojo galimybe prašyti išdėstyti apskaičiuotų mokesčių sumokėjimą dar prieš tai, kai ieškovė pateikė pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šis prašymas buvo formaliai (dėl nustatytos tvarkos nesilaikymo) atmestas. 2018 m. lapkričio 15 d. nustatyta tvarka buvo pateiktas prašymas ieškovei dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau atsakymas į šį prašymą dar nėra gautas.

8.       Atsakovės teigimu, ieškovės reikalavimai yra užtikrinti priverstine hipoteka, todėl ieškovė privalėtų savo reikalavimus realizuoti ne pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o nukreipdama reikalavimus į hipoteka užtikrintą turtą. Kiti atsakovės kreditoriai nekelia klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atsakovė savo siekį išlikti rinkoje ir skolų grąžinimą ieškovei yra išdėsčiusi dokumentuose ir jų prieduose dėl mokestinės prievolės grąžinimo išdėstymo, todėl ieškovė turėtų įvertinti šiuos duomenis.

9.       Atsakovė laikėsi pozicijos, kad jos pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. atsakovės finansinė padėtis neatitinka nemokumo sąvokos, kaip ji yra apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kitų duomenų konstatuoti atsakovės nemokumą byloje nėra pateikta. Atsakovė nesutiko su ieškovės išvadomis, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir kad dėl šios priežasties jai turi būti keliama bankroto byla. Tokiam konstatavimui nepakanka nustatyti, jog bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kadangi įsipareigojimų buvimas nebūtinai gali būti nulemtas bendrovės nemokumo, tai gali būti ir laikinų bendrovės finansinių sunkumų, kilusių ginčų su kreditoriais ir kt. pasekmė. Atsakovės pateikti turtinės padėties įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ji dar turi galimybių įveikti kilusius finansinius sunkumus. Nenustačius atsakovės nemokumo bei negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, bankroto bylą turi būti atsisakyta iškelti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Palangos Agila“ bankroto bylą.

11.       Teismas nurodė, kad nors pagal atsakovės pateiktus duomenis apie įmonės kreditorius bendrovės pradelsti įsipareigojimai siekia 784 569,30 Eur, tačiau, teismo vertinimu, duomenys iš antstolių informacinės sistemos apie vykdomus išieškojimus iš atsakovės vykdomosiose bylose laikytini patikimesniais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai siekia 833 734,51 Eur, iš jų darbo užmokesčio skola nuo 2017 m. gegužės mėnesio – 8 130,45 Eur. Įvertinęs bendrovės pateiktus duomenis apie turtą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, kurio vertė – 1 729 413,94 Eur, kuriam taikoma hipoteka ir priverstinė hipoteka. Bendrovė turi skolininkų, kurie skolingi 2 198,80 Eur. Iš 2018 m. spalio 29 d. pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad bendrovė 2018 metais jau patyrė 47 584 Eur nuostolių, o 2017 metais bendrovė patyrė 95 845 Eur nuostolių.

12.       Teismas konstatavo, kad tai, jog atsakovė nemoka darbo užmokesčio darbuotojams nuo 2017 m. gegužės mėnesio, sudaro savarankišką pagrindą jai iškelti bankroto bylą, todėl UAB „Palangos Agila“ keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė UAB „Palangos Agila“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartį, atmesti ieškovės pareiškimą ir atsisakyti iškelti UAB „Palangos Agila“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       ĮBĮ nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus.

13.2.       Skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta aplinkybe, kad įmonė yra nemoki, nes nemoka darbo užmokesčio darbuotojams, tačiau su tokia teismo išvada sutikti nėra pagrindo. Įmonė turi du darbuotojus ir abu šie darbuotojai nepalaiko pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, patvirtindami ir sutikdami, kad su jais būtų atsiskaitoma iš įmonės veiklos gautų pajamų. Tai patvirtina teikiami darbuotojų pareiškimai.

13.3.       Atsakovė su VMI pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesutiko ir informavo teismą, kad nustatyta tvarka yra pateiktas 2018 m. lapkričio 15 d. prašymas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Teikiami duomenys, kurie buvo pateikti ir ieškovei kartu su prašymu išdėstyti mokestinę nepriemoką, patvirtina, kad atsakovės pašalinimas iš rinkos yra per ankstyvas.

13.4.       Ieškovės reikalavimai yra užtikrinti priverstine hipoteka, todėl ieškovė privalėtų savo reikalavimus realizuoti ne pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o nukreipdama reikalavimus į hipoteka užtikrintą turtą. Jokie kiti atsakovės kreditoriai nekelia klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atsakovė savo siekį išlikti rinkoje ir skolų grąžinimą ieškovei yra išdėsčiusi dokumentuose ir jų prieduose dėl mokestinės prievolės grąžinimo išdėstymo, todėl teismas turėtų įvertinti šiuos duomenis.

13.5.       Atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. atsakovės finansinė padėtis neatitinka nemokumo sąvokos, kaip ji yra apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kitų duomenų konstatuoti atsakovės nemokumą byloje nėra pateikta. Kadangi skundžiamoje teismo nutartyje yra padaryta neteisinga išvada dėl atsakovės pradelstų mokėjimų ir turto santykio, teikiama pažyma, kuri pagrindžia, kad atsakovė neatitinka nemokios įmonės kriterijų, kaip jie yra suprantami pagal ĮBĮ.

13.6.       Nesutiktina su ieškovės išvadomis, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir kad dėl šios priežasties jai turi būti keliama bankroto byla. Tokiam konstatavimui nepakanka nustatyti, jog bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kadangi įsipareigojimų buvimas nebūtinai gali būti nulemtas bendrovės nemokumo, tai gali būti ir laikinų bendrovės finansinių sunkumų, kilusių ginčų su kreditoriais ir kt. pasekmė. Atsakovės pateikti turtinės padėties įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ji dar turi galimybių įveikti kilusius finansinius sunkumus. Nenustačius atsakovės nemokumo bei negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, bankroto bylą turi būti atsisakyta iškelti.

14.       Ieškovė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, lėmusias bankroto bylos UAB „Palangos Agila“ iškėlimą. Apeliantės argumentai, susiję su jos mokumu, nepagrįsti. Apeliantės argumentas, jog du įmonės darbuotojai nepalaiko pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, sutikdami, kad su jais būtų atsiskaitoma iš įmonės veiklos pajamų, nepaneigia UAB „Palangos Agila“ nemokumo fakto.

14.2.       VMI, išnagrinėjusi UAB „Palangos Agila“ 2018 m. lapkričio 15 d. prašymą, 2018 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą jo netenkinti, t. y. neišdėstyti 108 832,05 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo dalimis 24 mėnesių laikotarpiui. Šis sprendimas ir išvada UAB „Palangos Agila“ išsiųsti 2018 m. gruodžio 10 d., t. y. dar iki skundžiamos teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą priėmimo. Taigi atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, jog apeliantės VMI 2018 m. lapkričio 15 d. pateikti duomenys pagrindžia, kad jos pašalinimas iš rinkos yra per ankstyvas. Atskirajame skunde tik pažymima, kad ieškovės reikalavimai yra užtikrinti priverstine hipoteka, tačiau nenurodyta hipoteka užtikrintų reikalavimų suma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

16.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Palangos Agila“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

17.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

18.       Atsakovė UAB „Palangos Agila“ kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus: darbuotojų pareiškimus, avanso apyskaitas, balansą, kasos knygą, sąskaitų išrašus, kreditorių sąrašą, pažymą apie bendrovės finansinius rodiklius, kredito sutartį, papildomus susitarimus prie paskolos sutarčių, prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, reikalavimo perleidimo sutartis, prašymą grąžinti avansą, bendradarbiavimo sutartis ir papildomus susitarimus prie jų, verslo planą, kreditavimo sutartį bei susitarimą dėl jos sąlygų pakeitimo ir papildymo. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. sausio 31 d. gautas apeliantės prašymas pridėti teikiamus dokumentus: VMI 2019 m. sausio 20 d. pranešimą dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių nepriemokos, 2019 m. sausio 28 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, 2019 m. sausio 30 d. prašymą dėl pinigų pervedimo ir 2019 m. sausio 30 d. atliktus mokėjimo nurodymus.

19.       Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai yra reikšmingi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų (ne)egzistavimo, į tai, kad dalies dokumentų dėl jų sudarymo datų nebuvo galimybės pateikti anksčiau, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

20.       Bankrotas – teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto proceso pirmajame etape, kai sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-260-798/2019). Tai reiškia, kad bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, jog egzistuoja bent vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti įmonei bankroto bylą.

21.       Iš VMI pareiškimo matyti, kad ieškovė į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo kreipėsi įrodinėdama ne gresiantį, o esamą įmonės nemokumą, tačiau pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantei bankroto bylą kitu savarankišku pagrindu – dėl to, jog įmonė darbuotojams nuo 2017 m. gegužės mėnesio nemoka darbo užmokesčio.

22.       Ieškovės šioje byloje įrodinėtos apeliantės nemokumo būsenos aspektu akcentuotina, kad vien tai, jog mokesčių administratoriui tam tikrą laiką nepavyksta išieškoti iš apeliantės susidariusios mokestinės nepriemokos, savaime nepatvirtina, kad įmonė yra nemoki, kaip teigiama VMI pareiškime dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).

23.       Dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto bankroto bylos iškėlimo pagrindo pažymėtina, kad remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1793/2012). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas nėra pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1646/2012, 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1121-370/2018).

24.       Pati apeliantė 2018 m. spalio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše nurodė, kad ji turi 8 130,45 Eur darbo užmokesčio skolą dviem darbuotojams. Iš šio kreditorių sąrašo matyti, kad 2 575,58 Eur darbo užmokesčio skola A. V. susidarė nuo 2017 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio, o 5 554,87 Eur darbo užmokesčio skola J. P. – nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio. Vieši bei bylos duomenys patvirtina, kad įmonėje ir dirba tik šie du darbuotojai – direktorius ir vyr. buhalterė. Kartu su atskiruoju skundu buvo pateikti teismui adresuoti direktoriaus A. V. ir vyr. buhalterės J. P. 2018 m. lapkričio 9 d. raštai, kuriuose nurodyta, kad jie nepalaiko bankroto bylos įmonei iškėlimo ir kad jie sutinka, jog bendrovė darbo užmokesčio įsiskolinimą sumokėtų iš savo veiklos ateityje. Vėliau apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai patvirtina, kad su apeliantės darbuotojais 2019 m. sausio 30 d. buvo atsiskaityta.

25.       Šiuo atveju bankroto byla apeliantei iškelta vien tuo pagrindu, kad vėluojama išmokėti darbuotojams darbo užmokestį (ir su darbo santykiais susijusias išmokas), nors tie darbuotojai neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, o netgi priešingai, nepalaiko VMI pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir sutinka, jog darbo užmokesčio įsiskolinimas būtų sumokėtas ateityje, t. y. nereikalauja nedelsiant sumokėti darbo užmokesčio įsiskolinimą, visapusiškai neįvertinus įmonės finansinės būklės jos (ne)mokumo aspektu ir kitų svarbių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, nes visapusiškai neįvertino apeliantės finansinės būklės jos (ne)mokumo aspektu, nors būtent ši aplinkybė buvo nurodyta kaip pareiškimo dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo pagrindas, ir be pagrindo itin formaliai taikė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą, susijusį su vėlavimu išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, neatsižvelgdamas į kitas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes.

26.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nors pagal apeliantės pateiktus duomenis apie įmonės kreditorius bendrovės pradelsti įsipareigojimai siekia 784 569,30 Eur, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, duomenys iš antstolių informacinės sistemos apie iš apeliantės vykdomus išieškojimus vykdomosiose bylose laikytini patikimesniais. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas iš antstolių informacinės sistemos duomenų nustatė, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai siekia 833 734,51 Eur (dalis šios sumos išieškoma VMI naudai). Tačiau pradelstos skolos yra tos, kurių mokėjimo terminai suėję, o ne tik tos, dėl kurių yra pradėtos jų išieškojimo priverstine tvarka procedūros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pačios apeliantės 2018 m. spalio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše yra nurodytos ne tik antstolių išieškomos skolos, o ir skolos kitiems kreditoriams, dėl kurių priverstinis išieškojimas nėra pradėtas, tačiau pagal mokėjimų datas dalis šių sumų taip pat yra pradelstos. Pirmosios instancijos teismas, nelygindamas 2018 m. spalio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše nurodytų sumų su antstolių informacinės sistemos duomenimis (nelygindamas, kurios iš kreditorių sąraše nurodytų skolų yra išieškomos priverstine tvarka, o kurios, nors ir neišieškomos priverstine tvarka, tačiau taip pat pradelstos), padarė neteisingą išvadą, kad apeliantės pradelstus įsipareigojimus sudaro tik antstolių išieškomos sumos.

27.       Pažymėtina, kad pagal pirmosios instancijos teismo vertintus antstolių informacinės sistemos duomenis iš apeliantės kreditoriams, išskyrus VMI, antstolių išieškomos sumos siekia 603 994,76 Eur. VMI atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad apeliantės mokestinė nepriemoka – 108 832,05 Eur. Pagal naujausius viešai skelbiamus duomenis ši suma yra sumažėjusi iki 103 723,52 Eur. Taigi iš viso antstolių iš apeliantės išieškomos kreditoriams sumos kartu su mokestine nepriemoka siekia 707 718,28 Eur (603 994,76 + 103 723,52). Tačiau tam, kad būtų gauti tikslūs duomenys apie visas apeliantės pradelstas skolas, prie šios sumos (707 718,28 Eur) dar turi būti pridėtos 2018 m. spalio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše nurodytos pradelstos skolos (t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję) tiems kreditoriams, kurie nėra inicijavę priverstinio šių skolų išieškojimo, ir taip pat kreditorių sąraše nurodytos pradelstos antstoliams mokėtinos sumos, nes antstolių informacinėje sistemoje yra nurodytos tik išieškotojams išieškotinos sumos, neįskaitant antstolio patiriamų priverstinio išieškojimo išlaidų. Tokių skolų iš viso yra 110 626,54 Eur, įskaitant pagal viešus duomenis nuo kreditorių sąraše nurodytos 709,58 Eur iki 1 237,52 Eur padidėjusią pradelstą skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2018 m. spalio 31 d. sudarytame kreditorių sąraše nurodyta 8 130,45 Eur darbo užmokesčio skola dviem darbuotojams į šią sumą neįskaityta, nes, kaip jau minėta, su darbuotojais 2019 m. sausio 30 d. buvo atsiskaityta. Kadangi iš viso apeliantės pradelstos skolos – 818 344,82 Eur (707 718,28 + 110 626,54), tam, kad ji neatitiktų nemokios įmonės statuso, apeliantės realus turtas turi būti bent 1 636 689,64 Eur.

28.       Pagal 2018 m. spalio 29 d. balanso duomenis visas apeliantės turtas sudaro 1 746 285 Eur. Balanse kaip žemė apskaitytas 36 203 Eur vertės turtas ir kaip ilgalaikis materialusis turtas, skirtas parduoti, apskaitytas 1 693 211 Eur vertės turtas yra apeliantės turimas nekilnojamasis turtas, kuris sudaro didžiąją viso apeliantės turimo turto dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad vien apeliantės turimas nekilnojamasis turtas yra 1 729 413,94 Eur vertės (nekilnojamojo turto objektai ir jo vertės yra detalizuotos 2018 m. spalio 29 d. pažymoje apie įkeistą turtą). Nors šis turtas yra apsunkintas hipoteka, tačiau vien dėl to jis neeliminuotinas iš realaus turto masės. Šioje byloje ieškovė neteikė nei argumentų, nei įrodymų, leidžiančių abejoti balanse nurodyta apeliantės turimo nekilnojamojo turto verte. Šia verte nėra pagrindo abejoti dar ir dėl to, kad 2019 m. sausio 28 d. preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje susitarta dėl dalies apeliantės turto pardavimo net brangiau nei 2018 m. spalio 29 d. pažymoje apie įkeistą turtą nurodyta jo vertė. Taigi vien apeliantės turimas nekilnojamasis turtas viršija visas apeliantės skolas, o pradelstas skolas šis nekilnojamasis turtas viršija daugiau nei du kartus. Tai leidžia daryti byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, kad apeliantė neatitinka nemokios įmonės statuso, kaip šioje byloje įrodinėjo VMI.

29.       Atsižvelgdamas į visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas šioje nutartyje aptartoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, nenustatęs įmonės nemokumo, esant tokiai situacijai, kai darbo užmokesčio įsiskolinimas nebuvo itin didelis, o šiuo metu skola darbuotojams sumokėta, tokiai įmonei vien dėl vėlavimo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį (ir su darbo santykiais susijusias išmokas) iškeldamas bankroto bylą, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą bankroto bylos įmonei iškėlimo pagrindą, susijusį su vėlavimu atsiskaityti su darbuotojais. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – VMI pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Palangos Agila“ iškėlimo atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Palangos Agila“ iškėlimo.

Teisėjas                                                     Artūras Driukas