LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Margaritai Valantiejienei,
asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, T. B. ir jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, T. B. ir jo gynėjos advokatės I. Blaževičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, ir byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kita Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu T. B. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Ši nuosprendžio dalis, dėl T. B. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, gynėjos ir asmens, kuriam byla nutraukta, prašiusių skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. B. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai netikrą dokumentą ir suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno bei panaudojo, o būtent: 2006 m. gegužės 12 d. sužinojęs apie R. B. sulaikymą Ukmergės r. policijos komisariate (toliau – Ukmergės r. PK) (dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą), tą pačią dieną tyčia atgaline, t. y. 2006 m. gegužės 6 d. data, ant UAB „V. k.“ firminio blanko UAB „V. k.“ direktoriaus R. B. vardu surašė bei atspausdino du raštus, adresuotus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, kuriuose nurodė žinomai melagingą informaciją apie tariamą išankstinį atsisakymą nuo draudiminės išmokos, t. y. rašte, adresuotame AB „L. d.“, parašė: AB „L. d.“ pranešame, kad per klaidą pateikėme jums prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl automobilio „Volvo XC 70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dingimo pagal draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini). Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. Jokių reikalavimų dėl draudimo išmokų ir kt. jums nereiškiame ir ateityje nereikšime“, ir rašte, adresuotame UAB „P. f. l.“, parašė: UAB „F. l.“ pranešame, kad per klaidą jus informavome apie automobilio „Volvo XC 70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dingimą. Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. Visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdysim laiku ir tinkamai“; taip turėdamas tikslą sukurti įvaizdį bei įtikinti teisėsaugos institucijas apie savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo Ukmergės r. PK tirtoje byloje, jis 2006 m. gegužės 12 d. surašytus pirmiau nurodytus raštus, jam 2006 m. gegužės 12 d. atvykus į Ukmergės r. PK bei pareigūnų paprašius susitikti su sulaikytuoju R. B., melagingai nurodant, jog R. B., kaip UAB „V. k.“ direktoriui, reikia skubiai pateikti pasirašyti bendrovės finansines ataskaitas bei kitus dokumentus, jis (T. B.) kaip advokatas, susitikęs su sulaikytuoju savo ginamuoju R. B., jam pateikė pasirašyti šiuos du netikrus dokumentus, datuotus 2006 m. gegužės 9 d. data, kuriuos, R. B. patvirtinus savo parašu, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną po pietų grįžęs į Kauną, UAB „V. - K.“ Kauno skyriaus platinimo tarnyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia UAB „V. - K.“ skyriaus platinimo tarnybos vadovei I. J. nurodydamas atgalinę išsiuntimo datą bei dokumentų išsiuntimo adresatus, atgaline - būtent 2006 m. gegužės 10 d. data, užpildė siuntos (siuntinio) priėmimo-perdavimo akto sutartį be numerio dėl dviejų minėtų raštų išsiuntimo AB „L. d.“, esančioje (duomenys neskelbtini), ir UAB „P. f. l.“, esančioje (duomenys neskelbtini); išsiųsdamas šiuos du dokumentus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, juos panaudojo; minėto akto sutarties antroje dalyje grafoje „Priėmė“ pasirašė išgalvotu parašu už UAB „V. k.“ atstovą ir šio akto sutarties pirmąją dalį laikė iki 2006 m. gegužės mėnesio antros pusės (tikslesnis data ir laikas nenustatyti), kai šį dokumentą pateikė UAB „V. k.“ direktoriui R. B. pasirašyti, o R. B. šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinus savo parašu, t. y. grafoje „Perdavė“ įrašius rankraštinį įrašą „Direktorius R. B.“ ir šalia pasirašius, tęsdamas nusikalstamą veiką, šį dokumentą bei dviejų suklastotų dokumentų, adresuotų ir išsiųstų AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, datuotų 2006 m. gegužės 9 d. data, antrus egzempliorius (kopijas) laikė iki 2007 m. kovo 27 d. ir tą pačią dieną gabeno į Ukmergę, kur baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą, nagrinėjamoje Ukmergės rajono apylinkės teisme, pateikė 2007 m. kovo 27 d. posėdžio metu teisme, t. y. tyčia panaudojo minėtus tris žinomai suklastotus dokumentus kaip įrodymus byloje turėdamas tikslą sukurti versiją apie R. B. ir kitų kaltinamųjų tariamą savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir aptarė atskirai vienus nuo kitų, taip padarė esminius BPK 20 ir 305 straipsnio pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl T. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl šią nuosprendžio dalį panaikino.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: T. B., 2006 m. gegužės 12 d. sužinojęs apie R. B. sulaikymą Ukmergės r. PK (dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą), turėdamas ant UAB „V. k.“ firminio blanko direktoriaus R. B. vardu nenustatytoje vietoje ir laiku, nenustatyto asmens 2006 m. gegužės 9 d. data surašytus ir atspausdintus du raštus, adresuotus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, kuriuose nurodyta žinomai melaginga informacija apie tariamą išankstinį atsisakymą nuo draudiminės išmokos, t. y. rašte, adresuotame AB „L. d.“, su tekstu: AB „L. d.“ pranešame, kad per klaidą pateikėme jums prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl automobilio „Volvo XC 70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dingimo pagal draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini). Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. Jokių reikalavimų dėl draudimo išmokų ir kt. jums nereiškiame ir ateityje nereikšime“, ir rašte, adresuotame UAB „P. f. l.“, su tekstu: UAB „F. l.“ pranešame, kad per klaidą jus informavome apie automobilio „Volvo XC 70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dingimą. Prašome minėtą prašymą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. Visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdysim laiku ir tinkamai“, taip turėdamas tikslą sukurti įvaizdį bei įtikinti teisėsaugos institucijas apie savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo Ukmergės r. PK tirtoje byloje, jis 2006 m. gegužės 12 d. surašytus pirmiau nurodytus raštus, jam 2006 m. gegužės 12 d., apie 14.30 val., atvykus į Ukmergės r. PK ir pareigūnų paprašius susitikti su sulaikytuoju R. B., melagingai nurodant, jog R. B., kaip UAB „V. k.“ direktoriui, reikia skubiai pateikti pasirašyti bendrovės finansines ataskaitas bei kitus dokumentus, jis (T. B.) kaip advokatas, susitikęs su sulaikytuoju savo ginamuoju R. B., jam tą pačią dieną, nuo 14.30 iki 16.30 val., pateikė pasirašyti aukščiau minėtus du netikrus dokumentus, datuotus 2006 m. gegužės 9 d. data, kuriuos, R. B. patvirtinus savo parašu, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, po pietų grįžęs į Kauną, UAB „V. - K.“ Kauno skyriaus platinimo tarnyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia, UAB „V. - K.“ skyriaus platinimo tarnybos vadovei I. J. nurodydamas atgalinę išsiuntimo datą bei dokumentų išsiuntimo adresatus, atgaline - 2006 m. gegužės 10 d. data, užpildė siuntos (siuntinio) priėmimo-perdavimo akto sutartį be numerio, dėl dviejų minėtų raštų išsiuntimo AB „L. d.“, esančios (duomenys neskelbtini), ir UAB „P. f. l.“, esančios (duomenys neskelbtini); išsiųsdamas šiuos du dokumentus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, juos panaudojo; minėto akto sutarties antroje dalyje grafoje „Perdavė“ pasirašė išgalvotu parašu už UAB „V. k.“ atstovą ir šio akto sutarties pirmąją dalį laikė iki 2006 m. gegužės mėnesio antros pusės (tikslesnis data ir laikas nenustatyti), kuomet pastarąjį dokumentą pateikė UAB „V. k.“ direktoriui R. B. pasirašyti, o R. B. šį žinomai suklastotą dokumentą patvirtinus savo parašu, t. y. grafoje „Perdavė“ įrašius rankraštinį įrašą „Direktorius R. B.“ ir šalia pasirašius, tęsdamas nusikalstamą veiką, šį dokumentą bei dviejų suklastotų dokumentų, adresuotų ir išsiųstų AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, datuotų 2006 m. gegužės 9 d. data, antrus egzempliorius (kopijas) laikė iki 2007 m. kovo 27 d. ir tą pačią dieną gabeno į Ukmergę, kur baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą nagrinėjamoje Ukmergės rajono apylinkės teisme, pateikė 2007 m. kovo 27 d. posėdžio metu teisme, t. y. tyčia panaudojo minėtus tris žinomai suklastotus dokumentus kaip įrodymus byloje, turėdamas tikslą sukurti versiją apie R. B. ir kitų įtariamųjų tariamą savanorišką atsisakymą nuo nusikaltimo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad ši teismo atlikta analizė ir vertinimai nereiškia T. B. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 3 straipsniu ir 95 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis T. B. negali būti priimtas, nes nuo jo padarytos nusikalstamo veikos praėjo įstatyme numatytas laikas (penkeri metai), t. y. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl baudžiamąją bylą T. B. nutraukė.
Kasaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, T. B. ir jo gynėja advokatė I. Blaževičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 ir 7 dalių, 256 straipsnio, 255 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio l dalies 1 ir 2 punktų, 301 straipsnio 1 dalies, 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, teismas pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas, nes įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, padarytos išvados yra nelogiškos, prieštaraujančios viena kitai, pagrįstos spėjimais ir prielaidomis. Be to, skundžiamas nuosprendis pagrįstas duomenimis, gautais neteisėtai ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, bei neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes baudžiamoji byla nutraukta BPK nenumatytu procesiniu dokumentu. Kaip ir ankstesniuose savo kasaciniuose skunduose, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva, nesant atitinkamo prašymo, pakeitė kaltinamajame akte nurodytas esmines faktines kaltinimo aplinkybes iš esmės skirtingomis ir, apie kaltinimo pakeitimo galimybę neinformuodamas T. B. ir jo gynėjos, pažeidė BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Taip pat buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir pasirengti gynybai. Kasatorių teigimu, tokie apygardos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai.
Teismas skundžiamame nuosprendyje, pakeisdamas esmines faktines aplinkybes, konstatavo, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad netikri dokumentai-pranešimai AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“ buvo pagaminti 2006 m. gegužės 12 d. ir kad tai padarė T. B., kuriuos vėliau neva pateikė R. B. pasirašyti, ir šią kaltinimo dalį pakeitė, nurodydamas, kad ne kasatorius, o nenustatytas asmuo, nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku 2006 m. gegužės 9 d. data ant UAB „V. k.“ firminio blanko direktoriaus R. B. vardu surašė du pranešimus, adresuotus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“, ir kasatorius, turėdamas šiuos du netikrus dokumentus, pateikė juos pasirašyti R. B., juos išsiuntė registruotu paštu bei vėliau pateikė Ukmergės rajono apylinkės teismui. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis skundžiamame nuosprendyje nurodytų pranešimų surašymo, atspausdinimo aplinkybes, į kaltinimą įtraukdamas nenustatytą asmenį, kuris nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrus dokumentus, iš esmės pakeitė kaltinime nurodyto nusikaltimo padarymo būdą, dalyką, pačią veiką - jos eigą, mechanizmą, t. y. objektyviuosius požymius.
Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstai pagrįstos liudytojo R. K. prieštaringais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, t. y. parodymais, kurie jokios įrodomosios reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į liudytojo R. K. parodymuose esančius esminius prieštaravimus apie 2006 m. gegužės 12 d. kasatoriaus atvykimo į Ukmergės r. PK skaičių, susitikimų su R. B. kiekį, laiką, vietą, dokumentų pateikimo R. B. pasirašyti aplinkybes, taip pat prieštaravimus tarp R. K. parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų. Skundo autoriai, plačiai aptardami liudytojo R. K. parodymus, teigia, kad juos paneigia Ukmergės r. PK areštinės susitikimų su sulaikytaisiais registracijos žurnale užfiksuoti duomenys, liudytojų I. J., N. G., L. Š. ir R. Š. parodymai, R. G. parodymai ir jo sulaikymo protokolas, R. B. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, ir jų patikrinimo vietoje protokolai, rašysenos tyrimo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad liudytojo R. K. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau nepagrįstai juos vertino kaip patikimus, neanalizavo juose esančių prieštaravimų, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl to kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas tarpusavyje prieštaringais, nepatikimais, prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams bei duotais ne teisminio nagrinėjimo metu liudytojo R. K. parodymais, kurie nepatvirtina apeliacinės instancijos padarytų išvadų, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl kasatoriaus kaltės grindžiamos liudytojo R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nepagrįstai atmetė šio liudytojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Kasatorių nuomone, šio liudytojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kuriais jis paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paneigia skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl kasatoriaus ir R. B. susitikimo datos. Be to, minėto liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepagrįstai iškraipyti, iš parodymų pašalinant tam tikrus teiginius. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinis teismas, skundžiamu nuosprendžiu atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, vadovavosi R. B. parodymais, duotais būtent pirmosios instancijos teisme, ir juos laikė visiškai patikimais. Dėl to kasatoriai teigia, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl minėtų liudytojo parodymų prieštarauja viena kitai. Kaip ir ankstesniuose kasaciniuose skunduose, kasatoriai ginčija teismo išvadą dėl liudytojo R. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo kaip patikimų, nuoseklių, neprieštaraujančių kitiems bylos duomenims. Aptardami minėto liudytojo parodymų protokolus, jie teigia, kad skirtingų apklausų metu R. B. apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai yra identiški, nukopijuoti pažodžiui su tomis pačiomis gramatinėmis klaidomis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duoti R. B. parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams: liudytojų I. J., R. K., N. G., L. Š., R. Š. ir R. G. parodymams, R. G. sulaikymo protokole ir Ukmergės r. PK areštinės susitikimų su sulaikytaisiais registracijos žurnale užfiksuotai informacijai bei paties R. B. parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas tik liudytojo R. B. parodymų dalimi, vertindamas juos iš jų pašalinant teiginius, pakeičiančius parodymų esmę bei paneigiančius teismo išvadas, nemotyvuotai nesivadovaudamas šio liudytojo parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, ir jų visiškai nevertindamas, nelygindamas jo parodymų, duotų skirtingų apklausų metu, jų neanalizuodamas, nelygindamas su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus.
Analogiški skundo argumentai yra ir dėl liudytojo R. G. parodymų vertinimo. Kasatorių teigimu, teismas skundžiamą nuosprendį grindė liudytojo R. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė šio liudytojo teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalies reikalavimus. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo bylos įrodymų (R. B. parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu, R. G. sulaikymo protokolo, liudytojų N. G. ir A. J. parodymų), patvirtinančių R. G. parodymus, duotus teisme.
Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir to, kad po melagingo pranešimo apie automobilio vagystę iki R. B. ir R. G. sulaikymo, buvo mokamos išperkamosios nuomos įmokos lizingo bendrovei. Tokią aplinkybę patvirtino ir liudytojai R. B., R. G. ir A. J.. Kasatoriai teigia, jog šie duomenys patvirtina, kad R. B. ir R. G. iki jų sulaikymo buvo nusprendę atsisakyti reikalavimo į draudimo išmoką ir apie tai pranešti draudimo bei lizingo bendrovėms, ir kad R. B. iki jo sulaikymo jau buvo surašęs raštus šioms bendrovėms. Kartu minėti duomenys paneigia liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorius skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis davė sulaikytam R. B. pasirašyti nuosprendyje nurodytus pranešimus. Dėl to kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas ikiteisminio tyrimo metu duotais R. G. parodymais, šio liudytojo parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu, nelygindamas su kitais byloje esančiais patvirtinančiais įrodymais, nurodydamas objektyviais duomenimis neparemtus, abstrakčius atmetimo motyvus, dar kartą pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus.
Kasatoriai teigia ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio išvada apie liudytojos I. J. atpažintą kasatorių iš jo nuotraukos, neatitinka šio atpažinimo protokolo turinio. Kasatoriai, cituodami šį protokolą, teigia, kad liudytoja I. J. T. B. iš keturių jai pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų nurodė kasatorių tik kaip asmenį labiausiai panašų, o ne būtent kaip tą patį asmenį, kuris skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku siuntė raštus AB „L. d.“ ir UAB „P. f. l.“. Be to, po šio atpažinimo metu I. J. buvo pateikta atpažinti ir R. B. nuotrauka. Kasatorių nuomone, jei, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, liudytoja I. J. kasatorių atpažino, tai visiškai nelogiškas veiksmas po T. B. nuotraukos atpažinimo pateikti atpažinti ir R. B. nuotrauką, siekiant nustatyti asmenį, kuris skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku atvyko į UAB „V. - K.“ skyriaus platinimo tarnybą ir prašė išsiųsti du laiškus atgaline data. Tokia aplinkybė patvirtina faktą, kad byloje liko nenustatytas asmuo, skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku atvykęs į minėtą platinimo tarnybą ir prašęs išsiųsti du laiškus atgaline data, ir kad šio asmens I. J. neatpažino. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nenustatytas asmuo pagamino pranešimus draudimo bendrovėms. Tačiau, jų nuomone, teigti, kad I. J. buvo pateiktos atpažinti visų galimų asmenų, tikėtina, susijusių su pranešimų išsiuntimu, nėra pagrindo, ir tai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms, nes, anot kasatorių, jei pranešimus surašė nenustatytas asmuo, tai juos išsiųsti galėjo irgi tas pats nenustatytas asmuo, o I. J. nenustatyto asmens nuotrauka nebuvo pateikta atpažinti. Asmuo, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėja, nurodydami byloje esančius duomenis apie kasatoriaus akių stiprumą ir rekomenduojamą regėjimo korekcijos būdą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino šiuos duomenis ir nepagrįstai atmetė liudytojų A. J., N. G. ir K. J. parodymus, kad kasatorius nuolatos nešiojo ir nešioja akinius. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu T. B. buvo be akinių. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismo teiginiai, jog T. B. galėjo būti su kontaktiniais lęšiais, yra tik aukštesnės instancijos teismo prielaida, neparemta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Be to, tokį išvaizdos bruožą liudytoja I. J., atpažindama asmenį išsiuntusį minėtus raštus, būtų nurodžiusi.
Skundo autoriai kaip ir ankstesniuose kasaciniuose skunduose, aptardami UAB „D-g.“ specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), ginčija ir skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl šios vertinimo. Kasatoriai teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių šią specialisto išvadą ir patvirtinančių, kad UAB „V. - K.“ siuntos (siuntinio) priėmimo-perdavimo akte pasirašė būtent T. B..
Kartu kasatoriai nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiant liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 126, buvo pažeisti ir BPK 279 ir 275 straipsnių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tokiais parodymais ir juos pripažindamas patikimais įrodymais, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-577/2010 nustatytus šio liudytojo apklausos pažeidimus ir kitus kasacinės instancijos nutarties motyvus, duodančius pagrindą abejoti šių parodymų patikimumu. Be to, skundžiamame nuosprendyje neaptarti prieštaravimai, esantys tarp šio liudytojo ir liudytojų R. G. ir N. G. parodymų, neišsiaiškintos aplinkybės dėl jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, ir tos, kuriomis jis šioje byloje atsirado. Kasatoriai pažymi ir tai, kad minėtoje kasacinėje nutartyje nurodyta, jog liudytojo Nr. 126 parodymų teisingumo nepatvirtina didelių transporto žalų vyresniojo inžinierius eksperto M. S. 2007 m. liepos 26 d. raštas. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pakartotinai motyvavo išvadas duomenimis, kuriuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau buvo atmetęs.
Asmuo, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėja dar kartą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo antstolio R. Budreikos faktinių aplinkybių konstatavimo 2010 m. gegužės 3 d. protokolu Nr. 0085/10/18, kuriame nurodytas laikas, per kurį galima nuvažiuoti atstumą, esantį tarp Ukmergės r. PK ir UAB „V.“ skyriaus pastatų. Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-222/2012 esančius nurodymus dėl BPK 197 straipsnio reikalavimų atlikimo, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė kasatorių prašymą atlikti eksperimentą ir taip pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Taip pat teismas pažeidė ir BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes ignoravo kasacinės instancijos teismo nurodymus, nurodytus abejose minėtose kasacinėse nutartyse Nr. 2K-577/2010 ir 2K-222/2012.
Dėl to kasatoriai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos nemotyvuotos ir viena kitai prieštaraujančios išvados grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remiantis jis konstatavo, kad kasatorius susitiko su liudytoju R. B. 2006 m. gegužės 12 d., nuo 14.30 iki 16.30 val., ir iš Ukmergės r. PK išvyko 16.30 val. Tokią skundžiamo nuosprendžio išvadą paneigia liudytojų R. K., R. G., N. G., L. Š. ir R. Š. parodymai bei R. G. sulaikymo protokolas. Kartu kasatoriai teigia, kad, byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog minėti pranešimai iš UAB „V.“ būtų išsiųsti 2006 m. gegužės 12 d., po 16.00 val.; T. B. negalėjo tuo pačiu metu būti ir Kaune UAB „V.“ skyriuje ir išsiųsti šiuos pranešimus skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku - nuo 15.00 iki 16.00 val. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog kasatorius tuo metu, kai buvo pateikti išsiųsti pranešimai draudimo bei lizingo bendrovėms, buvo Ukmergės r. PK, todėl minėtų dokumentų pateikti išsiųsti UAB „V.“ Kauno skyriui negalėjo.
Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, neanalizavo, netyrė ir nenurodė motyvų, kuriais remiantis atmetė išteisinamajame nuosprendyje nurodytus įrodymus, be to, aukštesnės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja Ukmergės r. PK areštinės susitikimų su sulaikytaisiais registracijos žurnale, R. G. sulaikymo protokole ir okulisto pažymoje užfiksuotai informacijai, liudytojų L. Š., N. G., A. J., R. G., K. J., R. B. parodymams. Kasatoriai pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį rėmėsi R. B. parodymais, duotais pirmos instancijos teisme, ir vertino juos kaip visiškai patikimus, tačiau dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuos pačius R. B. parodymus atmetė. Be to, apeliacinės instancijos teismas vienoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtus pranešimus surašė T. B. ir kad šie pranešimai buvo surašyti 2006 m. gegužės 12 d., tačiau jau kitoje nuosprendžio dalyje konstatavo, kad tie patys pranešimai galėjo būti surašyti tik minėtą dieną (2006 m. gegužės 12 d.). Taip pat jie teigia, kad teismas visiškai nemotyvuodamas iškreipė liudytojos I. J. parodymus apie pranešimų išsiuntimo laiką. Dėl to skundo autoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ne įrodymų visuma, bet prielaidomis, ir neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis, ignoravo bei visiškai nevykdė kasacinės instancijos teismo privalomų nurodymų, nenurodė motyvų, dėl ko atmetė ir nesivadovavo pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytais įrodymais, bei padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas.
Kartu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pažeidžia tiek Konstitucijos 31 straipsnyje, tiek BPK 44 straipsnyje nurodytą nekaltumo prezumpciją. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą. Tačiau skundžiamame nuosprendyje beveik pažodžiui perrašytas kaltinimas, kasatoriaus veiksmai įvardijami kaip nusikalstama veika ir atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio l dalyje, požymius. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pavartojo ir tokias formuluotes, kurių turinys nedera su iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančiais reikalavimais, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo surinktą duomenų, leidžiančių padaryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, todėl turi būti panaikintas apeliacinės instancijos teismo skundžiamas nuosprendis ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.
Asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjos advokatės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų pažeidimų
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje įvertinęs bylos įrodymus, turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad įrodymų vertinimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktas neišsamiai, netinkami, ir panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį. Kartu konstatuotina, kad ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas iš dalies pripažintinas neatitinkančiu BPK reikalavimų. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta kasatorių argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišvengė su nekaltumo prezumpcija nesiderinančių formuluočių, kad priėmė netinkamos formos teismo baigiamąjį aktą - nuosprendį - vietoje nutarties.
Pirmąkart nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. 2K- 577/2010 buvo išdėstyti argumentai dėl netinkamo liudytojo Nr. 126, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymų panaudojimo. Kasacinės instancijos teismo nurodyti pažeidimai liko neištaisyti: 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje remiamasi šio liudytojo parodymais, deklaratyviai nurodant, kad įrodymai laikytini leistinais ir patikimais. Atkreiptinas dėmesys, kad gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese (pavyzdžiui, bylos Birutis, Byla, Janutėnas v. Lithuania (Application no. 47698/99 and 48155/99, judgment of 28 March 2008), Kostovski v. Netherlands, Serie A. Nr. 166, judgment of 20 November 1989; Doorson v. Netherlands, Application no. 20524/9, judgment of 26 March 1996; van Mechelen and others v. Netherlands, Application no. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997; Lüdi v. Switzerland, Serie A. Nr. 238, judgment of 15 June 1992; Visser v. Netherlands, Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002) išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti asmenų, kuriems suteiktas anonimiškumas, parodymus. Tikrinant asmens, kuris anonimiškai duoda parodymus apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas, kalbėdamasis su kitais sulaikytaisiais ar suimtaisiais, parodymų patikimumą keltini papildomi reikalavimai. Tokiu atveju būtina įsitikinti, ar asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nustačius tokį faktą parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu. Be to, kyla abejonių ir dėl tinkamo anonimiškumo suteikimo pagrindų buvimo patikrinimo. Anonimiškumo liudytojui suteikimo nagrinėjamoje byloje metu galiojo BPK 199 straipsnio 2002 m. kovo 14 d. redakcija, nustačiusi, kad nukentėjusiajam ir liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu: 1) gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui; 2) nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai; 3) nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. Nagrinėjamoje byloje analizuojant kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus kyla abejonių (nuosprendyje nėra tokias abejones paneigiančių argumentų) dėl visų trijų pagrindų buvimo: pirma, vertinant bylos aplinkybes tik neįtikinamai atrodo argumentai apie realių pavojų grėsmę liudytojui; antra, neaišku, kodėl yra pagrindas tiesiogiai su nagrinėjamu įvykiu niekaip nesusijusio, o vadinamojo liudytojo „girdėjau – sakė“ parodymus laikyti svarbiais; trečia, parodymais remtasis nustatinėjant ne sunkaus ar labai sunkaus, o nesunkaus (BK 300 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo aplinkybes. Įvertinus nurodytas abejones, kurių nepašalino apeliacinės instancijos teismas, ir tai, kad ir pačiame 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje yra pripažinta, jog apklausiant šį liudytoją buvo pažeistos BPK liudytojų apklausos teismo posėdyje taisyklės, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas liudytojo Nr. 126, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus patikimais ir jais remdamasis, padarė esminius BPK 20, 44, 199, 276, 282, 331, 332 straipsnių pažeidimus.
Apeliacinės instancijos teisme nebuvo įvykdyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartyje Nr. 2K- 222/2012 pateikti nurodymai dėl eksperimento atlikimo. Šio nurodymo neįvykdymą bandantys pateisinti argumentai (netikslingumas, galimas kelio ruožo pasikeitimas) nėra pakankamas pagrindas nesilaikyti BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu. Sprendimas, kad byloje yra suėjęs patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminas, gali būti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybės. Iš nustatytų aplinkybių turi būti aišku, jog kaltinamajame akte (tam tikrais atvejais BPK 256 straipsnio tvarka pateiktame prašyme dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo) nurodytas veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas nekelia abejonių. Teismas taip pat turi ištirti, ar nėra senaties eigą sustabdančių ir nutraukiančių aplinkybių. Visos šios aplinkybės turi būti dėstomos teismo sprendime, kuriuo baudžiamoji byla yra nutraukiama, tačiau teismo sprendime veika, negali būti apibūdinama kaip nusikalstama, neturi būti pasisakoma dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kurių nurodymas gali sudaryti įspūdį, jog teismas laiko asmenį kaltu. Kasacinėje praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-P-9/2012, Nr. 2K-7-81/2013) yra išaiškinta, kad „...teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje pažeidimą“. Nors apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika, ir pabrėžė, kad bylos nutraukimo atveju teismų sprendimais negali būti konstatuojama traukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė, kad teismų sprendimai neturi sudaryti įspūdžio, jog teismas laiko asmenį kaltu, vis dėlto aprašydamas nustatytas faktines aplinkybes neišvengė apkaltinamajam nuosprendžiui būdingų teiginių. Apeliacinės instancijos nuosprendyje, aprašant faktines aplinkybes, nesilaikyta šių išaiškinimų ir neišvengta perteklinių teiginių apie tai, kad T. B. tam tikrus veiksmus atliko „tęsdamas savo nusikalstamą veiką“, kad „tyčia panaudojo minėtus tris žinomai suklastotus dokumentus“, kad veikė „turėdamas tikslą sukurti įvaizdį ir įtikinti teisėsaugos institucijas“.
Nurodyti BPK pažeidimai, padaryti vertinant liudytojo, kuriam suteiktas anonimiškumas, parodymus, nevykdant kasacinės instancijos teismo nurodymų, teismo nuosprendyje vartojant netinkamas formuluotes, laikytini esminiais, jie sudaro pagrindą naikinti kasacine tvarka apskųstą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė netinkamos formos teismo baigiamąjį aktą. Dalį prokuroro apeliacinio skundo atmesdamas, o kitą skundo dalį tenkindamas iš dalies ir nutraukdamas bylos dalį suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 327 straipsnio 1 punktu, turėjo priimti ne nuosprendį, o nutartį. Šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, nes padarant klaidą dėl teismo baigiamojo akto rūšies (surašant nuosprendį vietoje nutarties) niekaip nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, toks pažeidimas negalėjo turėti jokios įtakos bylos nagrinėjimo išsamumui bei nešališkumui, teismo priimamo sprendimo teisingumui.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK 22 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio pažeidimų
Kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų keičiant kaltinimą, laikytini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas byloje nustatytas aplinkybes, iš tikrųjų jais išdėstė iš dalies skirtingai nuo kaltinamajame akte pateikto veikos aprašymo, tačiau tai nelaikytina BPK nuostatų pažeidimu. Tokia išvada darytina dėl dviejų priežasčių. Pirma, kaltinimo nagrinėjant bylą teisme pakeitimo atveju kaltinamojo teisių (teisės į gynybą, teisės į teisingą procesą) pažeidimo grėsmė paprastai kyla, kai teismo posėdyje neatlikus BPK 256 straipsnyje numatytų kaltinimo keitimo procedūrų bylos nagrinėjimas baigiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir kuriame nurodomos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų kaltinamajame akte, arba veika nuosprendyje kvalifikuojama kitaip nei kaltinamame akte. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio nepriėmė, o dalį baudžiamosios bylos nutraukė. Taigi ir įžvelgti tokioje situacijoje teisės į gynybą bei kitų teisių pažeidimus nėra pagrindo. Antra, kitaip aprašydamas bylos faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tik susiaurino veiksmų, kurių atlikimas kaltinamajame akte buvo priskiriamas T. B., apimtį. Išvados padarymas, kad dalį veiksmų, kurie kaltinamajame akte buvo aprašyti kaip atlikti kaltinamojo, atliko nenustatytas asmuo (nenustatyti asmenys), traukto baudžiamojoj atsakomybėn asmens teisių niekaip nepažeidžia. Tai tik reiškia, kad kaltinimai buvo formuluojami per plačiai.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinio skundo dalis, kurioje pateikiamas siūlymas kitaip vertinti liudytojų R. K., L. Š., N. G., A. J., R. G., K. J., R. B., I. J. parodymus, parodymo atpažinti rezultatus, kitus įrodymus, yra nenagrinėtina kaip nepagrįsta argumentais, kurie leistų daryti išvadą apie kasacinių pagrindų buvimą. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Iš kasacinio skundo teksto nėra pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismui vertinant įrodymus (išskyrus minėtus liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus) būtų buvę padaryti esminiai BPK pažeidimai.
Nenagrinėtinais laikytini ir kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančių prieštaravimų, jo pagrindimo prielaidomis, nes nuosprendžio dalyje, kurioje apeliacinės instancijos teismas nurodo, kokias aplinkybes jis lako nustatytomis, nėra tokių teiginių, kuriuos (dėl 2006 m. gegužės 12 d. įvykių chronologijos) kasatoriai nurodo kaip apskųsto nuosprendžio trūkumus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria T. B. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir bylą dėl šios dalies nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria T. B. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas apeliacinis skundas dėl T. B. išteisinimo pagal 182 straipsnio 2 dalį, palikti nepakeistas.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Jonas Prapiestis
Gintaras Goda