Civilinė byla Nr. e2-504-180/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00878-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 110.4; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FIRST partneriai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2594-230/2014 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams O. G., I. G. (I. G.), bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Butvita“, uždarajai akcinei bendrovei „FIRST partneriai“ dėl hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2013 m. vasario 13 d. sutartinės hipotekos sandorius, sudarytus tarp UAB „Butvita“, UAB „FIRST partneriai“ ir įkaito davėjų O. G. bei I. G..

Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, kuri buvo patikslinta 2014 m. spalio 13 d. nutartimi, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo I. G. nekilnojamąjį turtą, įkeistą ginčijamais hipotekos sandoriais, uždrausdamas atsakovams disponuoti areštuotu turtu.

Kauno apygardos teisme buvo gautas ieškovo M. M. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese vykdomosiose bylose Nr. 0036/13/03050 ir Nr. 0036/13/03051 iki bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 17 d. sužinojo, kad antstolė A. A. pradėjo vykdymo veiksmus dėl 7 073 043,36 Lt ir 829 740,47 Lt išieškojimo iš UAB „Butvita“ išieškotojo UAB „FIRST partneriai“ naudai. Išieškoma iš įkeisto O. G. ir I. G. priklausančio turto. Būtina stabdyti vykdymo veiksmus. Priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi prašymą tenkino ir sustabdė antstolės A. A. vykdomą išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0036/13/03050 ir Nr. 0036/13/03051 iš įkeisto atsakovams O. G. ir I. G. priklausančio nekilnojamojo turto.

Teismas nustatė, kad ieškovas pareikštu ieškiniu ginčija 2013 m. vasario 13 d. hipotekos sandorius, patvirtintus Kauno miesto 23-iojo notarų biuro. Teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimus ir nustatė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Prašomi stabdyti veiksmai yra susiję su byloje reiškiamu reikalavimu. Antstolei vykdant išieškojimą iš atsakovų turto, įkeisto ginčijamais hipotekos sandoriais, turtas gali būti realizuotas, o priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą būtų apsunkintas jo (sprendimo) įvykdymas, nes įkeistas turtas gali būti parduotas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 145 str. 1 d. 10 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „FIRST partneriai“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Remiantis teismų praktika, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikomas tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų, kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo, taip pat tokių priemonių gali būti prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas ar teikiant prašymą atnaujinti procesą. Teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, turi vadovautis teismų praktikoje suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis (teismo precedentais). Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas nei dėl antstolio veiksmų, nei dėl teismo varžytynių patvirtinimo, nėra nagrinėjamas kasacijos ar proceso atnaujinimo klausimas, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Ieškovas neįrodė CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo pagrindų.
2. Ieškovas reiškia actio Pauliana ieškinį, kuriuo ginčija hipotekos sandorius. Įstatymas nustato, kad tokiam ieškiniui taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pabaiga yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Ieškovas apie ginčijamus hipotekos sandorius sužinojo 2013 m. vasario 26 d. Tai reiškia, kad ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, o ieškovas šio termino atnaujinti neprašė, nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Šie argumentai patvirtina, kad preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškinys prima facie nepagrįstas. Tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.
3. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galėjo būti tenkintas tik įrodžius abi sąlygas: ieškinio pagrįstumą ir grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Ieškovas neįrodė grėsmės. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas, nesudaro pagrindo varžyti kitų asmenų teisių. Ieškovas neįrodė kokiu būdu įkeisto turto realizavimas pažeis jos teisės ir padarys teismo sprendimą neįmanomu. Realizavus turtą ir visiškai atsiskaičius su UAB „FIRST partneriai“, likusios lėšos galėtų būti skirtos M. M. skolai padengti.
4. Hipotekos sandoriais buvo įkeista tik dalis nekilnojamojo turto, tačiau nebuvo įkeistas kitas O. G. priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė rinkos vertė, remiantis VĮ Registrų centro duomenis, sudaro 1 346 850 Lt.

Ieškovas M. M. pateikė atsiliepimą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nurodė, kad teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Poreikį nulėmė reali grėsmė dėl antstolio veiksmų ir kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas tokias priemones taikyti, todėl šioje stadijoje nesprendžiami klausimai, į kuriuos bus atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti skundo reikalavimai, kad teismas, svarstydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo spręsti, ar ieškinio reikalavimas dėl sandorių panaikinimo actio Pauliana pagrindu bus patenkintas.

Atsakovas I. G. pateikė atsiliepimą, prašydamas palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Egzistuojanti grėsmė suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos ir realiai, o ne formaliai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių – išieškojimo sustabdymo, ginčijamais hipotekos sandoriais įkeistas turtas gali būti parduotas iš varžytynių. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, teisingai nustatė, kad reikalavimai yra pagrįsti ir parinko tinkamą laikinąją apsaugos priemonę, kuri realiai užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
2. Grėsmės nepaneigia tai, kad ginčijamais hipotekos sandoriais buvo įkeista tik dalis atsakovams priklausančio turto. Neįkeistas atsakovų turtas, nors ir vertingas, tačiau irgi yra išvaržomas, o jo vertės nepakaks kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. O. G. atžvilgiu yra pradėti išieškojimai. Įsipareigojimai kitiems kreditoriams 3-4 kartus viršija ieškovo reikalavimą. Be to, atsakovų atžvilgiu yra neišnagrinėtų civilinių bylų, kuriose gali būti priteista ir daugiau sumų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, kad pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Taigi į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimus, jame nurodytus argumentus, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, akivaizdžių duomenų dėl M. M. ieškinio nepagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apelianto teigimu, actio Pauliana ieškinys yra pareikštas praleidus senaties terminą, o ieškovas šio termino atnaujinti neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškinys prima facie nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismas ne tik neturi pareigos, bet ir galimybių vertinti klausimų, kurie bus sprendžiami bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsakyti į klausimą, kada ieškovas sužinojo apie ginčijamų sandorių sudarymą ir ar iš tiesų senaties terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas, teismas gali tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Be to, net ir praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškovui tokį prašymą pareiškus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad yra akivaizdus ieškinio atmetimo pagrindas ir dėl to taikytos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Viena iš jų – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Bylos duomenys įrodo, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijami hipotekos sandoriai, kuriais atsakovai O. G. ir I. G., užtikrindami UAB „Butvita“ prievolių tinkamą įvykdymą UAB „FIRST partneriai“, įkeitė savo nekilnojamąjį turtą. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, įrodančius, kad antstolė A. A. yra pradėjusi išieškojimą iš UAB „Butvita“ išieškotojo UAB „FIRST partneriai“ naudai. Taigi šiuo atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo iš ginčijamais hipotekos sandoriais įkeisto turto, egzistuoja jo (įkeisto turto) perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kilus ginčui dėl hipotekos sandorių, kuriais įkeistas atsakovams O. G. ir I. G. priklausantis nekilnojamasis turtas, teisėtumo, laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo iš įkeisto turto sustabdymas – būtų ta priemonė, kuri atitiktų CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareikštų reikalavimų pobūdžio ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumą, galimą grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti bei taikydamas minėtą priemonę nepažeidė šiam civilinio proceso institutui keliamų tikslų (CPK 185 str.).

Sutiktina su apeliantu, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma, kai kyla ginčas dėl antstolio veiksmų, teismo varžytynių patvirtinimo, taip pat kai nagrinėjamas kasacijos ar proceso atnaujinimo klausimas, tačiau nereiškia, kad paminėta laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma ir kitais atvejais, pvz., kaip šiuo – ginčijant hipotekos sandorius ir esant grėsmei, kad iš įkeisto turto gali būti pradėtas išieškojimas. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo argumentas, kad, nesant ginčo dėl antstolio veiksmų ar teismo varžytynių patvirtinimo, nenagrinėjant kasacijos ar proceso atnaujinimo klausimo, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma, nepagrįstas.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Nijolė Piškinaitė