Civilinė byla Nr. e2A-423-450/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00044-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.4.4.10; 3.4.4.12

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Latvelės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės UPULUPU ir atsakovės J. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės UPULUPU ieškinį atsakovei J. G. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – V. T. (T.) ir A. N..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) UPULUPU (toliau – ir bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Versluvis.lt“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti LUAB UPULUPU bankrotą tyčiniu; 2) apriboti atsakovės J. G. teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 3) priteisti iš atsakovės 83 512 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 10 d. ir nuo 2023 m. vasario 8 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvo bendrovės vadove, todėl, bendrovei iškėlus bankroto bylą, turėjo pareigą perduoti nemokumo administratorei dokumentus bei turtą, kurios tinkamai neįvykdė. Pagal 2022 m. gruodžio 31 d. ir 2023 m. balandžio 30 d. LUAB UPULUPU balansus, jos turtą sudarė 33 512 Eur ilgalaikis materialusis turtas – automobilis BMW 320d (toliau – ir automobilis) ir 50 000 Eur trumpalaikės investicijos – medinės karkasinio namo konstrukcijos (toliau – ir konstrukcijos). Nurodytas turtas nemokumo administratorei perduotas nebuvo, dėl to bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 83 512 Eur žala.

3.       2020 m. lapkričio 31 d. tarp ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Krasta Auto Kaunas“ buvo sudaryta standartinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė automobilį įsigijo nuosavybės teise už 45 000 Eur; šalys susitarė dėl 13 500 Eur avanso sumokėjimo, kurį ieškovė 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2020 m. gruodžio 1 d. sumokėjo pardavėjai, pervesdama iš viso 13 950 Eur. 2023 m. vasario 22 d. susitarimu dėl skolos perkėlimo, kurį atsakovė sudarė veikdama kaip ieškovės vadovė, visos ieškovės teisės, susijusios su automobiliu, buvo perleistos jos vienintelei akcininkei UAB „Digoteka“. Toks susitarimas vertintinas, kaip bendrovės turto perleidimas neatlygintinai, o tokie atsakovės veiksmai, kaip neteisėti ir sukėlę ieškovei perleisto turto vertės žalą. Automobilio perleidimo metu už automobilį iš viso buvo sumokėta 29 004 Eur iš bendros 45 000 Eur kainos. Automobilis buvo apskaitytas kaip ilgalaikis bendrovės turtas, kuriuo ieškovė visą jo valdymo laikotarpį naudojosi, jį remontavo.

4.       Nors atsakovė teigia, kad konstrukcijos 2022 m. liepos mėn. buvo pavogtos iš jų sandėliavimo vietos, tačiau konstrukcijos buvo ne pavogtos, o dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir neveikimo trečiojo asmens V. T. buvo perkeltos į kitą vietą. Ieškovei inicijavus ikiteisminį tyrimą dėl konstrukcijų vagystės, atsakovė ir trečiasis asmuo V. T. žinojo, kur yra perkeltos konstrukcijos ir be jokių suvaržymų galėjo jas pasiimti, tačiau to nepadarė. Ikiteisminis tyrimas pagal ieškovės skundą dėl ginčo konstrukcijų vagystės buvo nutrauktas, nenustačius nusikaltimo sudėties požymių, tai patvirtina, kad konstrukcijos buvo prarastos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir neveikimo. Be to, atsakovė, kaip fizinis asmuo, 2021 m. liepos 14 d. pardavė pusę sandėliuotų konstrukcijų bendrovės  darbuotojui ir, kaip pati patvirtino, į savo asmeninę sąskaitą gavo 2 500 Eur.

5.       Dėl tyčinio bankroto ieškovė nurodė, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo atsakovės valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) ieškovės vardu sudarytų sandorių, kai atsakovei turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia bendrovės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, taip pat bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ir galimai apgaulingai.

6.       Atsakovei turėjo būti žinoma, kad, sudarydama automobilio įsigijimo sutartį, o vėliau jį neatlygintinai perleisdama UAB „Digoteka“, taip pat asmeniškai perleisdama dalį nuosavybės teisių į bendrovei  priklausiusias konstrukcijas ir nesiimdama jokių veiksmų likusias konstrukcijas susigrąžinti, atsakovė tokiais veiksmais ir (ar) neveikimu tiesiogiai prisidėjo prie bendrovės finansinių  įsipareigojimų didėjimo, taip sukeldama jos nemokumą. Atsakovė nepagrindė, kodėl bendrovės  vardu įsigijo prabangų verslo klasės automobilį, o jos argumentai dėl dalies konstrukcijų ir automobilio perleidimo nėra pateisinami. Tokie atsakovės veiksmai vertintini, kaip sąmoningai blogas bendrovės valdymas, o buvusios vadovės sudaryti sandoriai, kaip pažeidžiantys bendrovės  kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovę atsakinga dėl tyčinio bankroto.

7.       Atsakovė, kaip bendrovės vadovė, priiminėjo sprendimus dėl jos veiklos, pasirašinėjo dokumentus, finansines ataskaitas, sutartis. Nors atsakovė leido kai kuriuos su bendrovės veikla susijusius sprendimus priimti buvusiam jos vadovui V. T., tačiau tai nepašalina atsakovės, kaip buvusios bendrovės vadovės, atsakomybės, priešingai – tokie veiksmai vertintini, kaip sąmoningai blogas jos valdymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad V. T. buvo galimai nusikalstamos reputacijos ir jam buvo apribotos vadovavimo juridiniam asmeniui teisės.

8.       Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir galimai apgaulingai, nes buvo nuolat koreguojami jos finansinės atskaitomybės dokumentai, išbraukiant automobilio vertę, mažinant finansinių įsipareigojimų dydį, neįtraukiant turto (įrankių ir darbo mašinų) į apskaitą, išrašant nepagrįstas sąskaitas bendrovės akcininkei. Nors buvęs bendrovės vadovas V. T. nemokumo administratorei perdavė kai kuriuos bendrovės dokumentus, tačiau segtuvai su perduotais dokumentais neįvardyti, dokumentų lapai nesunumeruoti, taip pat neperduoti turtą ir (ar) jo buvimo vietą patvirtinantys dokumentai, bendrovės steigimo, personalo valdymo, buhalterinės apskaitos bei veiklos dokumentai. Nurodyti duomenys patvirtina, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netvarkingai ir aplaidžiai.

9.       Egzistuoja visos sąlygos apriboti teisę eiti vadovės pareigas, nes atsakovė savo veiksmais ir neveikimu tyčia sukėlė bei didino bendrovės nemokumą, taip sukeldama jos bankrotą, laiku neinicijavo bendrovės nemokumo proceso, nemokumo administratorei neperdavė turto ir dokumentų, už tai jai buvo paskirta bauda. Toks atsakovės elgesys patvirtinta, kad ji nėra tinkama užimti vadovaujančias pareigas, todėl, siekiant išvengti galimos žalos ateityje, ieškovė prašo apriboti atsakovės teisę eiti vadovaujančias pareigas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Kauno apygardos teismas 2025 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinio dalį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 50 000 Eur žalos atlyginimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

11.       Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, nesutiko su atsakovės pozicija, kad automobilis buvo nuomojamas, nes įvertinęs automobilio nuomos sutarties ir 2020 m. gruodžio 3 d. atpirkimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Krasta Auto Kaunas“, nuostatas, padarė išvadą, jog automobilį bendrovė ketino įsigyti nuosavybės teise. Teismas, įvertinęs, kad, pagal sudarytas sutartis, automobilio (ne)įgijimas bendrovės nuosavybės teise priklausė tik nuo jos valios bei atsižvelgęs į tai, jog ieškovė tam, kad galėtų jį nuomoti iš UAB „Faenero“, UAB „Faenero“ sudarė lizingo sutartį su akcine bendrove (toliau – AB) „Artea“ banku (buvęs pavadinimas AB „Šiaulių bankas“), t. y. dėl automobilio įsigijimo iš trečiųjų asmenų, padarė išvadą, jog automobilis neabejotinai turėjo būti įsigytas bendrovės nuosavybės teise.

12.       Teismas, remdamasis buvusios bendrovės buhalterės parodymais, kad ji padarė klaidą ir bendrovės balanse neteisingai nurodė, jog ji turi ilgalaikio turto (automobilį) už 33 512 Eur, nes automobilis 2023 m. vasario 22 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu buvo perleistas ieškovės akcininkei UAB „Digoteka“, atmetė atsakovės argumentus, kad automobilis buvo nuomojamas ir juo buvo naudojamasi laikinai, todėl nebuvo pagrindo jo įtraukti į balansą. Teismas nustatė, kad 2020 m. lapkričio 31 d. buvo sudaryta automobilio finansinės nuomos (lizingo) sutartis, pagal kurią bendrovė  ateityje, per tam tikrą laikotarpį sumokėjusi automobilio kainą, būtų tapusi jo savininke. Buvusi buhalterė patvirtino, kad šis turtas nuo jo įsigijimo buvo traukiamas į bendrovės balansus, kaip ilgalaikis turtas, tačiau, ieškovei sudarius 2023 m. vasario 22 d. susitarimą dėl skolos perkėlimo, šio ilgalaikio turto neliko, todėl jis ir neatsispindėjo vėlesniame bendrovės balanse.

13.       Teismas nurodė, kad bendrovei bankroto byla buvo iškelta 2023 m. kovo 13 d. nutartimi; ta pačia nutartimi atsakovė buvo įpareigota perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus bei turtą. Kadangi bankroto bylos iškėlimo momentu automobilio valdytoja jau buvo ne bendrovė, o UAB „Digoteka“, atsakovė, kaip bendrovės vadovė, negalėjo perduoti nemokumo administratorei šio turto, nes bendrovė šio turto neturėjo. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas ieškinio reikalavimą priteisti 33 512 Eur žalą už neperduotą automobilį atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Teismas nustatė, kad bendrovė neturėjo kur saugoti įsigytų konstrukcijų, todėl jas laikė A. B. priklausančiame žemės sklype. Prasidėjus nesutarimams ir A. B. pareikalavus atlaisvinti žemės sklypą, atsakovė ilgą laiką savavališkai be A. B. pritarimo ir toliau laikė konstrukcijas minėtame žemės sklype, todėl A. B. jas pervežė į kitą vietą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, kaip vadovė, bendrovės turtą neteisėtai laikė svetimame žemės sklype ir sąmoningai ilgą laiką nesiėmė realių veiksmų išvežti šį turtą į kitą saugią vietą, dėl to medinės konstrukcijos buvo ne pavogtos, o prarastos dėl neteisėto pačios atsakovės neveikimo (nerūpestingo veikimo).

15.       Teismas atsakovės neteisėtais veiksmais pripažino ir jos 2021 m. liepos 14 d. sudarytą sutartį, kuria atsakovė, kaip fizinis asmuo, pardavė D. L. pusę bendrovei priklausiusių konstrukcijų ir pagal šią sutartį į savo asmeninę sąskaitą gavo 2 500 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, būdama bendrovės vadove, turėjo elgtis atsakingai ir numatyti, jog sudaromas sandoris gali sukelti neigiamas pasekmes bendrovei, nes tokio sandorio sudarymas galėtų būti pagrindu kitiems sandoriams sudaryti. Šiuo konkrečiu atveju, būtent šio sandorio pagrindu D. L. įgytas konstrukcijas 2022 m. birželio 22 d. pardavė A. B., kuris, įgijęs nuosavybės teisę į dalį šio turto, konstrukcijas pradėjo valdyti ir jas pervežė į kitą vietą. Teismas pažymėjo, kad nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo prokuroras vadovavosi minėtomis sutartimis, ir jame nurodė, jog sutartys nėra pripažintos negaliojančiomis, niekinėmis. Pastebėjo, kad duomenų apie tai, jog D. L. ar A. B., pasirašydami sutartis, veikė nesąžiningai nėra. Teismas padarė išvadą, kad 50 proc. konstrukcijų, dėl kurių ieškovė kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jai nepriklausė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės 2021 m. liepos 14 d. sudaryta dalies konstrukcijų pardavimo sutartis ir vėliau savavališkas ilgalaikis bendrovės turto palikimas svetimame žemės sklype, kai žemės sklypo savininkas reikalavo bendrovės turtą – konstrukcijas – išsivežti iš jo valdomo žemės sklypo, buvo  pagrindu šio turto perleidimui trečiajam asmeniui ir jo išvežimui į kitą vietą. Dėl šių atsakovės veiksmų bendrovė neteko turto, dėl to bendrovei buvo padaryta žala.

16.       Nors atsakovė teigia, kad, dingus konstrukcijoms, ji ėmėsi skubių veiksmų ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau teismas pažymėjo, jog tai neatleidžia jos nuo atsakomybės, nes atsakovė, kaip bendrovės vadovė, turėjo tinkamai rūpintis ir saugoti turtą, t. y. nuo 2022 metų pavasario, kai nutrūko bendradarbiavimas su A. B. ir jam pareikalavus, bendrovė turėjo konstrukcijas išsivežti iš A. B. valdomo žemės sklypo.

17.       Teismas padarė išvadą, kad konstrukcijos buvo prarastos dėl atsakovės, kaip bendrovės vadovės, netinkamo savo pareigų vykdymo. Dėl to, kad konstrukcijos buvo sulaužytos ir prarado savo vertę, teismas nusprendė, jog atsakinga atsakovė, todėl turi atlyginti 50 000 Eur žalą. Pasak teismo, prarastų konstrukcijų vertę patvirtina 2023 metų balanso duomenys, 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktas ir 2022 m. kovo 1 d. konstrukcijų inventorizacijos aprašas.

18.       Atsakovė teigė, kad V. T. teismo sprendimu buvo apribotos teisės eiti vadovo pareigas, todėl ji nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. birželio 9 d. tik formaliai užėmė bendrovės vadovės pareigas, bet de facto (iš tikrųjų) bendrovei vadovavo V. T.. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė buvo ieškovės vadove tiek de jure (pagal įstatymą), tiek de facto. Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad atsakovė LUAB UPULUPU vadove buvo paskirta nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 10 d.; nuo 2021 m. gruodžio 7 d. vadovu buvo V. T.. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. gruodžio 23 d., V. T. buvo apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dvejus metus nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 23 d. Nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. birželio 5 d. bendrovės vadove buvo J. G..

19.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra ir vienintelės bendrovės akcininkės UAB „Digoteka“ direktorė ir akcininkė. Nors bendrovės dokumentus nemokumo administratorei perdavė V. T., tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, kad ji pavedė V. T. bendrovės dokumentus perduoti nemokumo administratorei. Atsakovė priiminėjo sprendimus dėl bendrovės veiklos, pasirašinėjo finansines ataskaitas, sutartis, taip pat sudarė 2021 m. liepos 14 d. bendrovės konstrukcijų pardavimo sutartį su D. L.. 2022 m. gruodžio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo pažymėta, kad atsakovė pripažino, jog ji buvo bendrovės direktore, ji, kaip vadovė, skirstydavo darbus darbuotojams, vykdydavo užsakymus dėl medžiagų, pasirašydavo sutartis. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu atsakovė detaliai paaiškino aplinkybes apie susitarimus su A. B., apie bendrai vykdomą statybos projektą ir prarastas konstrukcijas. Aplinkybių visuma teismui leido padaryti išvadą, kad V. T. organizavo statybos objektų paiešką bei darbų juose atlikimą, o atsakovė, priimdama sprendimus dėl bendrovės valdymo, galimai tardavosi su V. T. ir leisdavo jam priimti vienkartinius sprendimus dėl bendrovės valdymo, tačiau tokios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti šio asmens veiksmų, kaip buvimo faktiniu bendrovės vadovu.

20.       Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, nustatė, kad ieškovė su laikinais sunkumais susidūrė dar 2021 metais, kai iš UAB „Autokausta“ pagal dvi subrangos sutartis negavo 53 331,56 Eur. Dėl to ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, tačiau civilinė byla, patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, buvo išnagrinėta jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo. 2022 metais finansinių sunkumų kilo ir dėl kitų kontrahentų prievolių nevykdymo, dėl to bendrovė neteko 50 000 Eur vertės konstrukcijų, ir nors 2022 m. sausio 1 d.–2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ieškovės akcininkė UAB „Digoteka“ už ją sumokėjo 44 180,60 Eur, tačiau ieškovės turtiniai įsipareigojimai reikšmingai viršijo jos turimo turto vertę. Teismas nusprendė, kad bendrovės  turtiniai įsipareigojimai pradėjo formuotis 2021 metais ir 2022 m. gruodžio 31 d. ji tapo nemokia.

21.       Teismas, spręsdamas dėl nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių, kaip tyčinio bankroto požymių, nustatė, kad automobilis buvo įgytas 2020 metais, t. y. 3 metai iki nustatyto bendrovės nemokumo momento. Teismas pažymėjo, kad 2020 metais bendrovė turėjo 35 711 Eur grynojo pelno, dėl to nėra pagrindo vertinti, jog bendrovė tuo metu buvo nemoki. Bendrovė vertėsi karkasinių medinių namų statyba, todėl jai buvo reikalingas automobilis. Atsakovė paaiškino, kad bendrovė  automobilį naudojo savo veikloje ir jos interesais. Nurodytų faktinių aplinkybių ieškovė nepaneigė, todėl, teismo vertinimu, ji neįrodė, kad šis sandoris buvo nenaudingas bendrovei ar sudarytas siekiant buvusiai vadovei asmeninės naudos.

22.       Teismas atkreipė dėmesį, kad, prašydama bankrotą pripažinti tyčiniu, ieškovė tik baigiamojoje kalboje pažymėjo, jog nėra racionaliai pateisinamas ir atsakovės 2021 m. liepos 14 d. sudarytas sandoris su D. L., kuriam buvo perleista pusė bendrovei priklausiusių konstrukcijų ir šio sandorio pagrindu bei dėl vadovės nerūpestingumo, vėliau konstrukcijos buvo iš viso prarastos. Teismas pažymėjo, kad šį sandorį teismas įvertino, spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl 50 000 Eur žalos priteisimo iš atsakovės, tačiau jo sudarymas nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog juo bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto.

23.       Teismas, spręsdamas dėl bendrovės buhalterinių dokumentų neperdavimo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio, nustatė, kad atsakovės įpareigotas V. T. perdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi bendrovė nemokumo administratorei pateikė duomenis ir juos patikslino, pateikė trūkstamas sąskaitas. Dėl to teismas nusprendė, kad nemokumo administratorei esminiai buhalterinės apskaitos bei kiti bendrovės dokumentai buvo perduoti.

24.       Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė negalėjo paaiškinti, kokių konkrečiai buhalterinės apskaitos dokumentų atsakovė neperdavė, vėliau patikslino, jog neperduota didžioji knyga. Tačiau buvusi bendrovės buhalterė patvirtino, kad ji nemokumo administratorei pateikė apyvartos žiniaraščius, tai faktiškai atitinka didžiosios knygos duomenis; nemokumo administratorės prašymu, ji elektroniniu paštu išsiuntė nemokumo administratorei visą buhalterinės apskaitos duomenų bazę, t. y. visus LUAB UPULUPU buhalterinius dokumentus. Teismas nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog nemokumo administratorė būtų reikalavusi buvusios bendrovės vadovės ar buhalterės pateikti konkrečius papildomus, trūkstamus buhalterinius dokumentus. Nustatytos aplinkybės, teismo įvertinimu, sudarė pagrindą išvadai, kad esminiai LUAB UPULUPU buhalteriniai dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti, ji galėjo nustatyti bendrovės mokumą ir finansinę padėtį, todėl ieškovės argumentą, kad atsakovė, nepateikdama dokumentų, siekė paslėpti savo atliktus veiksmus ir bendrovės privedimą prie tyčinio bankroto, teismas atmetė kaip neįrodytą.

25.       Nors ieškovė teigė, kad atsakovė aplaidžiai ir galimai apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, tačiau, pasak teismo, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Savo teiginį grindė aplinkybe, kad, teikiant duomenis nemokumo administratorei, buvo koreguojamas 2023 m. balandžio 30 d. balansas, išbraukiant iš jo bendrovės turėto automobilio vertę. Tačiau byloje apklausta buhalterė paaiškino, kad buvo padaryta klaida, todėl vėlesniame balanse ilgalaikio turto nebeliko, nes buhalterei buvo pateikti duomenys, jog automobilis skolos perkėlimo sutarties pagrindu buvo  perduotas UAB „Digoteka“. Teismas nevertino, kad bendrovės balansai buvo koreguojami, siekiant apgaulės.

26.       Nors bendrovės balansų už 2022 metus duomenys skyrėsi, tačiau teismas nesutiko, kad tuo buvo siekiama nuslėpti tikrąjį bendrovės finansinių įsipareigojimų dydį. Buvusi bendrovės buhalterė paaiškino, kad, rengiant balansą, gali būti atliekami duomenų koregavimai, nes gavus naują, papildomą informaciją apie kontrahentų sutartinių įsipareigojimų (ne)įvykdymą, balanso duomenys gali būti pataisyti ir patikslinti.

27.       Teismo įvertinimu, bylos duomenys neleido daryti pagrįstos išvados, kad netinkamu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu ir dokumentų neperdavimu buvo sąmoningai siekta bloginti bendrovės finansinę padėtį ir taip buvo pažeistos kreditorių teisės ar teisėti interesai, todėl nusprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymis. Teismas papildomai pažymėjo, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai gali būti taikomi tik neatsiejamai nuo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinio bankroto sąlygų.

28.       Teismas, įvertinęs bylos faktinių aplinkybių visumą dėl LUAB UPULUPU bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad UAB „Digoteka“, būdama LUAB UPULUPU akcininke, teikė finansinę pagalbą ieškovei ir nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. už ieškovę sumokėjo 65 404,54 Eur, nusprendė, jog nemokumo administratorė neįrodė tyčinio bankroto požymių, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Todėl pareiškimą dėl LUAB UPULUPU bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

29.       Teismas, spręsdamas dėl apribojimo atsakovei eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare, konstatavo, kad bendrovė nemokia tapo 2022 m. gruodžio 31 d.; 2022 m. lapkričio 16 d. į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo LUAB UPULUPU kreipėsi kreditorė UAB „Legal Balance“, tačiau 2023 m. sausio 23 d. buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą; 2023 m. sausio 20 d. pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikė kitas kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrius, pareiškimas buvo priimtas ir 2023 m. kovo 13 d. ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Šių aplinkybių pagrindu bei įvertinus nustatytą bendrovės nemokumo momentą, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė pažeidė įstatyme numatytą pareigą inicijuoti nemokumo procesą, nes kreditorius dėl nemokumo bylos iškėlimo kreipėsi praėjus 20 dienų nuo nustatyto bendrovės nemokumo momento, t. y. anksčiau nei tai spėjo padaryti atsakovė. Pasak teismo, atmetus ieškinio reikalavimą bankrotą pripažinti tyčiniu ir nenustačius esminių pažeidimų dėl dokumentų ir (ar) informacijos perdavimo nemokumo administratorei, konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti buvusiai bendrovės vadovei prašomos poveikio priemonės – apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 

30.       Ieškovė LUAB UPULUPU, atstovaujama nemokumo administratorės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė, kaip bendrovės vadovė, neatsako už automobilio neperdavimą nemokumo administratorei, nes iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo automobilis jau buvo perleistas UAB „Digoteka“, t. y. bankroto iškėlimo momentu turtinės teisės į automobilį jau nebuvo bendrovės nuosavybė. Ieškovė neteisėtus atsakovės veiksmus byloje grindė ir įrodinėjo ne tik dėl bendrovės turto neperdavimo nemokumo administratorei, kai buvo iškelta bankroto byla, bet ir turto neišsaugojimu iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, t. y. turto perkėlimu į susijusį juridinį asmenį UAB „Digoteka“. Dėl to teismas turėjo įvertinti ne tik atsakovės veiksmus (ne)perduodant nemokumo administratorei bendrovės turto, tačiau ir ankstesnius atsakovės veiksmus neteisėtai šį turtą perkeliant į kitą bendrovę.

30.2.                      2023 m. vasario 22 d. susitarimas dėl skolos perkėlimo, kurį sudarė atsakovė, veikdama kaip bendrovės vadovė, pagal kurį visos bendrovės teisės, susijusios su ginčo automobiliu, buvo perleistos susijusiam asmeniui, atsakovės atstovaujamai vienintelei ieškovės akcininkei UAB „Digoteka“, vertintinas, kaip ieškovės turto perleidimas neatlygintinai. Toks sandoris buvo sudarytas likus dviem savaitėms iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą, t. y. atsakovei, kaip bendrovės vadovei, žinant apie inicijuotą bankroto bylą, suprantant, kad bendrovė yra nemoki. Tokie atsakovės veiksmai vertintini kaip neteisėti ir sukėlę žalą.

30.3.                      Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turėjo turtines teises į automobilį, kurių pagrindu automobilis turėjo pereiti ieškovei nuosavybės teise, taigi, ir į jo vertę (33 512 Eur) – mažiausiai, į sumokėtų įmokų vertę (29 004 Eur).

30.4.                      Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimo, yra nepagrįsta. 2021 m.–2023 m. automobilis ir konstrukcijos buvo vienintelis realus bendrovės turtas, iš esmės juo ir buvo grindžiamas bendrovės gyvybingumas. Atsižvelgiant į tai, atsakovei turėjo būti žinoma, kad: (i) 2021 m. liepos 14 d. už asmeninę naudą, gaudama pinigus į asmeninę sąskaitą, perleisdama dalį nuosavybės teisių į bendrovei priklausiusias konstrukcijas, o vėliau nesiimdama veiksmų jų susigrąžinti ir realizuoti už tinkamą kainą, nereikšdama reikalavimų dėl, kaip teigė atsakovė, padarytos žalos atlyginimo; (ii) sudarydama automobilio įsigijimo sutartį, vėliau 2023 m. vasario 22 d. neatlygintinai jį perleisdama UAB „Digoteka“, taigi, sudarydama akivaizdžiai bendrovei ir jos kreditoriams žalingus sandorius, kurių sudaryti neprivalėjo ir, vadovaujantis verslo logika, neturėjo ir negalėjo, atsakovė savo veiksmais ir (ar) neveikimu tiesiogiai bei sąmoningai, kaip bendrovės vadovė suprasdama (negalėdami nesuprasti) tokio (ne)veikimo pasekmių, prisidėjo prie bendrovės įsipareigojimų didėjimo, taip viršijant bendrovės turtą, didinant bendrovės įsipareigojimus ir (ar) mažinant bendrovės turtą, taip sukeliant ir didinant bendrovės nemokumą. Be to, atsakovė, būdama bendrovės vadove, leido priimti kai kuriuos su bendrovės veikla susijusius sprendimus buvusiam bendrovės vadovui V. T., tai, atsižvelgiant į prastą bendrovės finansinę padėtį ir tai, kad atsakovei buvo žinoma apie V. T. nusikalstamą reputaciją bei, jog jam buvo apribotos vadovavimo juridiniam asmeniui teisės, vertintina neigiamai, kaip aplaidus bendrovės valdymas.

30.5.                      Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai: (i) buvo koreguojamas 2023 m. balandžio 30 d. balansas, išbraukiant iš jo turtą – automobilio vertę; (ii) buvęs bendrovės vadovas V. T. perdavė nemokumo administratorei tik nedidelę dalį jos  dokumentų, t. y. neperduotas ne tik turtas ir (ar) jo buvimą patvirtinantys dokumentai, bet ir visi bendrovės steigimo, personalo valdymo, buhalterinės apskaitos bei veiklos dokumentai, įskaitant ir visas sutartis, sudarytas per 36 mėn. iki nutarties dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjimo dienos, o perduoti segtuvai buvo neįvardyti, dokumentų lapai nesunumeruoti; (iii) pateikti skirtingi bendrovės balansai už 2022 metus patvirtina, kad buvo siekiama įsipareigojimų dydžio slėpimo ir pačios bendrovės nemokumo masto fakto slėpimo; (iv) tik po pakartotinių reikalavimų ieškovės buhalterė pateikė 2023 m. balandžio 30 d. balansą, nors vėliau buvo pateiktas jau kitokio turinio 2023 m. balandžio 30 d. ieškovės balansas; (v) nors ieškovei buvo parduotas ilgalaikis turtas – įrankiai ir darbo mašinos, tačiau šis turtas nebuvo įtrauktas į apskaitą ir nebuvo perduotas nemokumo administratorei; (vi) ieškovė nenustatytais pagrindais, už neva atliktus darbus, išrašinėjo vienintelei akcininkei sąskaitas faktūras.

30.6.                      Atsakovė neįvykdė pareigos laiku inicijuoti bendrovei bankroto procedūrą – pareiga inicijuoti bendrovei nemokumo procesą atsakovei kilo dar 2022 m. sausio 1 d.; bendrovės nemokumo procesas buvo inicijuotas tik 2023 metais bendrovės kreditoriaus iniciatyva. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą atsakovė neperdavė nemokumo administratorei turto, dokumentų ir (ar) informacijos, be kita ko, už tai Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą, paskyrė atsakovei baudą. Po nurodytos teismo nutarties  priėmimo atsakovė papildomų dokumentų ir (ar) turto bendrovės nemokumo administratorei nepateikė. Taip pat atsakovės veiksmai, perleidžiant bendrovės turtą (automobilį ir konstrukcijas) įrodo, kad atsakovė, veikdama asmeniniais interesais, savo veiksmais ir (ar) neveikimu tiesiogiai ir sąmoningai sukėlė bendrovės nemokumą ir (ar) jo (pa)didėjimą, taigi, bendrovės bankrotą. Atsakovė savo veiksmų neteisėtumo, asmeninių ir bendrovės interesų priešingumo negalėjo nesuprasti. Netinkamas juridinio asmens vadovo pareigų vykdymas, nepaisant juridinio asmens interesų, buvo sistemingas. Tai, be kita ko, patvirtina ir tai, kad  atsakovė leido priimti kai kuriuos su bendrovės veikla susijusius sprendimus buvusiam bendrovės vadovui V. T., tai, atsižvelgiant į prastą bendrovės finansinę padėtį, bei  atsakovei žinomą V. T. reputaciją, tai, jog jam buvo apribotos vadovavimo juridiniam asmeniui teisės, neabejotinai vertintina kaip aplaidus ir neatsakingas bendrovės valdymas, prieštaraujantis profesionalaus ir protingo valdymo principams. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė, užimdama juridinio asmens valdymo organo pareigas, nepaisė reikalavimo veikti juridinio asmens interesais, tai kėlė nuolatinę žalos grėsmę tiek pačiam juridiniam asmeniui, tiek ir kreditoriams bei, atitinkamai, bendrai civilinių teisinių santykių, kuriuose bendrovė dalyvauja, stabilumui. Atsižvelgiant į tai, siekiant išvengti galimos žalos, yra pagrindas apriboti atsakovės teisę užimti juridinio asmens valdymo organo pareigas.

31.       Atsakovė J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      Atsakovė nesukėlė žalos bendrovei, nes bendrovė neteko turto ne dėl jos, kaip bendrovės vadovės, veiksmų (netinkamo pareigų vykdymo), o dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (A. B.). Be to, bendrovė turto neatgavo ir (ar) žalos dydžio nesumažino dėl tuometinių bendrovės atstovų (nemokumo administratoriaus) neveikimo ir pareigų nevykdymo.

31.2.                      Atsakovė neneigė, kad ji neperdavė nemokumo administratorei bendrovės turto – konstrukcijų, tačiau atkreipė dėmesį, jog nutarties dėl nemokumo bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną (2023 m. birželio 1 d.) objektyviai ji negalėjo perduoti šio turto, nes faktiškai jo nevaldė ir negalėjo juo disponuoti, minėtas turtas buvo neteisėtai pasisavintas ir jo vertė sumažinta (sunaikinta) kito asmens A. B. veiksmais. Dėl to nemokumo administratorė, atstovaudama ieškovės interesus, turėtų reikšti reikalavimus A. B. dėl turto grąžinimo ir (ar) nuostolių atlyginimo.

31.3.                      Įrodymų, kad A. B. suteikė teisę išvežti konstrukcijas, o bendrovė tuo nepasinaudojo arba atsisakė tai atlikti, byloje nėra. Aplinkybės, kad bendrovė neišsivežė konstrukcijų iš A. B. priklausančio žemės sklypo, nesuteikė teisės jam elgtis su konstrukcijomis taip, kad joms būtų sukelta žala – laužyti ir kitaip mažinti jų vertę. Taigi, konstrukcijos buvo sulaužytos, jų vertė sumažėjo ir bendrovė patyrė žalą būtent dėl to, kokiu būdu A. B. išvežė konstrukcijas iš savo žemės sklypo į kitą žemės sklypą, taip pat, kaip tame žemės sklype jas (ne)saugojo.

31.4.                      Apeliantė, kaip bendrovės vadovė, tinkamai vykdė savo pareigas – teikė pretenziją A. B., taip pat kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau net apeliantei tinkamai vykdant savo pareigas, ji negalėjo užkirsti kelio A. B. išvežti konstrukcijas ir jas sulaužyti, taip sumažinant jų vertę.

31.5.                      Teismas nepagrįstai nustatė, neva apeliantė pardavė D. L. pusę konstrukcijų, o vėliau D. L. jas pardavė A. B., nes sandoris dėl konstrukcijų perdavimo D. L. yra niekinis, jis neegzistavo. Apeliantė, kaip fizinis asmuo, nevaldė nuosavybės teise konstrukcijų, todėl negalėjo perleisti jų nuosavybės teise. Be to, bendrovė savo darbu ir medžiagomis renovavo visas konstrukcijas ir 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktu jas perkainavo 50 000 Eur verte bei įtraukė į bendrovės apskaitą, kaip trumpalaikes investicijas. Jei teismas nustatė, kad pusę konstrukcijų apeliantė, kaip fizinis asmuo, pardavė ieškovės darbuotojui D. L., tai prieštarauja tam, jog teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 20 d. konstrukcijos buvo perkainuotos 50 000 Eur ir įtrauktos į bendrovės apskaitą, kaip trumpalaikės investicijos. Taip pat sandoris, kuriuo A. B. tariamai įsigijo iš D. L. dalį konstrukcijų, o vėliau jas kartu su bendrovei priklausančia konstrukcijų dalimi išvežė į kitą žemės sklypą, kurias sulaužė, sugadino ir taip sumažino (sunaikino) jų vertę, yra negaliojantis.

31.6.                      Ieškovė byloje neįrodinėjo žalos dydžio. Ieškinyje žala buvo nurodyta pagal bendrovės balanso duomenis. Turto (konstrukcijų) vertė buvo nustatyta perkainavimo aktu, kaip trumpalaikė investicija. Konstrukcijos turėjo būti panaudotos, kaip investicija pagal partnerystės sutartį, siekiant gauti pelno, todėl bendrovės apskaitoje konstrukcijų vertė buvo padidinta, siekiant iš anksto įtraukti ir dalį būsimų sąnaudų, išlaidų ir pan. Ieškovė reikalavimo dydį suformavo ir teismas jį patenkino tik pagal bendrovės balanse nurodytus duomenis (vertę). Tačiau tokia konstrukcijų vertė neatitinka tikrojo bendrovės žalos dydžio, nes balanse nurodyta šio turto vertė yra padidinta. Ieškovė neįrodinėjo tikrojo žalos dydžio, nors tokią procesinę pareigą turėjo

32.       Ieškovė LUAB UPULUPU, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atsakovės J. G. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

32.1.                      Byloje esantys įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad konstrukcijos nebuvo pavogtos, o buvo prarastos išimtinai dėl pačios atsakovės nerūpestingumo, neveikimo ir netinkamo pareigų

32.2.                      Konstrukcijų vertė buvo nustatyta remiantis buhalteriniais duomenimis, kurie yra oficialūs ir bendrovės apskaitoje įregistruoti dokumentai, pasirašyti pačios atsakovės. Tai reiškia, jog atsakovė pati yra patvirtinusi šių duomenų pagrįstumą. Tuo tarpu atsakovės pateikti prieštaravimai dėl vertės grindžiami vien subjektyvia nuomone, nepateikiant objektyvių įrodymų, kurie leistų abejoti buhalteriniais duomenimis ar konstrukcijų apskaitine verte. Atsakovė byloje nepateikė nei nepriklausomo turto vertinimo, nei kitų pagrįstų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jos teiginius. Todėl atsakovės pozicija šiuo klausimu vertintina kaip nepagrįsta ir neįrodyta.

33.       Trečiasis asmuo A. N. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovės LUAB UPULUPU apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovės J. G. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

33.1.                      Atsakovė pripažįsta, k

33.2.                      Atsakovės argumentus, kad teismas neteisingai įvertino surinkus įrodymus, nes konstrukcijas pasisavino A. B., paneigia 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

34.       Atsakovė J. G. atsiliepime į LUAB UPULUPU apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

34.1.                      Bendrovė automobilį įsigijo (išsinuomojo) 2020 metais, t. y. 3 metai iki bendrovės nemokumo momento. Tais metais bendrovė turėjo 35 711 Eur grynojo pelno. Bendrovės vadovė ir darbuotojai naudojosi automobiliu jos poreikiams tenkinti, o kilus finansiniams sunkumams buvo priimtas ekonomiškiausias ir protingiausias sprendimas perkelti skolą bei sumažinti įsipareigojimus, perleidžiant automobilį.

34.2.                      Pagal 2023 m. vasario 22 d. susitarimą dėl skolos perkėlimo, susitarimo pasirašymo dieną likę nesumokėti automobilio nuomos mokesčiai pagal sutartį buvo 33 059,85 Eur. Šio susitarimo pagrindu pradinė skolininkė (LUAB UPULUPU) perleido, o naujoji skolininkė (UAB „Digoteka“) perėmė visas pradinės skolininkės teises ir pareigas, kylančias iš nuomos sutarties Nr. F-20-1201. Be to, bendrovei nuomojantis ir naudojant jos veikloje automobilį, dėl kilusių finansinių sunkumų dalį nuomos mokesčių įmokų už bendrovę mokėjo jos akcininkė UAB „Digoteka“.

34.3.                      Atsakovei nepriėmus sprendimo sudaryti susitarimo dėl skolos perkėlimo, likę nesumokėti nuomos mokesčiai pagal sutartį (33 059,85 Eur) beveik būtų atitikę bendrovės balanse ilgalaikio turto eilutėje nurodytą automobilio vertę (33 512 Eur), todėl šis sprendimas priimtas siekiant užtikrinti bendrovės gyvybingumą ir mokumą, nes ji finansiškai nebuvo pajėgi įvykdyti likusių įsipareigojimų.

34.4.                      Ieškovės teiginys, kad atsakovės veiksmai dėl automobilio perleidimo lėmė bendrovei žalą, mažiausiai 29 004 Eur sumokėtų įmokų verte, yra nepagrįstas. Ieškovė nevertina, kad automobilis buvo naudojamas bendrovės veikloje, jį naudojo vadovė ir darbuotojai, nes reikėjo pirkti statybines medžiagas, važiuoti į statybos objektus. Ieškovė nevertina, kad bendrovė, vykdydama veiklą, patyrė sąnaudų, šiuo atveju automobilio nuomos išlaidų. Be to, dalį nuomos mokesčių įmokų už bendrovę mokėjo jos akcininkė UAB „Digoteka“.

34.5.                      Bendrovė turėjo turto ir gautinų pajamų, o jos finansiniai sunkumai buvo laikini ir jie kilo dėl kontrahentų prievolių nevykdymo, o ne dėl atsakovės veiksmų.

34.6.                      Konstrukcijos buvo ne prarastos atsakovės, bet pasisavintos trečiojo asmens neteisėtais veiksmais. Buvęs bendrovės verslo partneris A. B. savavališkai suorganizavo konstrukcijų išvežimą iš teritorijos, kur jos buvo saugojamos, o dėl išvežimo konstrukcijos  buvo stipriai pažeistos, dėl to jos neteko savo vertės (balanse nurodyta kaip 50 000 Eur vertės trumpalaikės investicijos). Nemokumo administratorė turėjo pareigą bendrovės interesais pareikšti ieškinį A. B. dėl žalos atlyginimo, tačiau nesiėmė tokių veiksmų žalai atlyginti ir (ar) sumažinti, nors prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė reikšmingas aplinkybes – konstrukcijų išvežimo faktą, jų buvimo vietą ir pasiūlė ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.

34.7.                      Automobilis ir konstrukcijos nebuvo vienintelis realus bendrovės turtas, nes balanse buvo apskaičiuota daugiau turto, o bendrovė turėjo debitorines skolas, kurių negavo dėl skolininkų vengimo vykdyti prievoles.

34.8.                      Atsakovė už asmeninę naudą neperleido dalies nuosavybės teisių į bendrovei priklausiusias konstrukcijas. Byloje pateikta 2021 m. liepos 14 d. sutartis su D. L. yra netikra, neatitinkanti jos valios, ji nesąžiningai buvo pateikta pasirašyti atsakovei.

34.9.                      Atsakovė (per buhalterinės apskaitos įmonę ir bendrovės atstovą) perdavė nemokumo administratorei esminius buhalterinius dokumentus, o pati nemokumo administratorė negalėjo paaiškinti, kokių konkrečiai buhalterinės apskaitos dokumentų atsakovė neperdavė; naujai paskirta nemokumo administratorė nereikalavo vadovės ar buhalterės pateikti papildomų, trūkstamų buhalterinių dokumentų.

34.10.                      Ieškovė nepagrįstai interpretuoja aplinkybes apie tariamą bendrovės finansinių įsipareigojimų dydžio slėpimą, siekiant nuslėpti bendrovės nemokumo faktą. Atsakovė nuosekliai teigė, kad bendrovės finansiniai dokumentai buvo tikslinami, buvo siųstos kelios balanso redakcijos, nes dėl klaidų balanso duomenys turėjo būti koreguojami. Kadangi buvo sudarytas susitarimas dėl skolos perleidimo, iš balanso ilgalaikio turto eilutės buvo išbraukta automobilio vertė, patikslinti kiti duomenys. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė tyčia nurodė neteisingą įsipareigojimų dydį, siekdama slėpti bendrovės nemokumo faktą, tokios aplinkybės neįrodytos. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė visomis priemonėmis siekė išlaikyti bendrovės gyvybingumą ir mokumą.

34.11.                      Nors ieškovė kvestionuoja darbo įrankių, įsigytų pagal 2020 m. lapkričio 27 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą, neperdavimo nemokumo administratorei faktą, tačiau ieškovė neįvertina, kad bendrovė užsiėmė karkasinių namų statyba, todėl kiekvieną darbo dieną nurodyti darbo įrankiai buvo naudojami statybvietėse, darbo objektuose, taigi, per kelių metų intensyvaus darbo, įrankiai sudilo, sugedo, tapo nenaudotini. Nurodyti darbo įrankiai buvo sunaudoti bendrovės veikloje atliekant darbus, t. y. karkasinių namų statybą ir su tuo susijusius statybos ir kitus darbus. UAB „Hilti Complete System“ 2020 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra bendrovė įsigijo darbo medžiagas, o ne įrankius, kurios buvo sunaudotos jos veikloje.

34.12.                      Ieškovės nurodoma V. T. nusikalstama reputacija niekaip nepagrįsta.

34.13.                      Nors bendrovė buvo susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau atsakovė siekė išsaugoti jos gyvybingumą ir mokumą bei tęsti veiklą, ir būtent dėl to, bendrovės akcininkė UAB „Digoteka“, bendrovės prašymu, apmokėjo sąskaitas. UAB „Digoteka“ nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. dėl bendrovės patiriamų finansinių sunkumų, jos veiklos tęstinumui, verslumui ir gyvybingumui užtikrinti, sumokėjo apie 65 404,54 Eur.

34.14.                      UAB „Digoteka“ samdė bendrovę atlikti rangos darbus. Byloje pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad suteikta paslauga – statybiniai darbai, įvardyta, jog atsiskaitymai atliekami pagal konkrečius atliktų darbų aktus.

34.15.                      Bendrovės nemokumas kilo ne dėl tariamų neteisėtų atsakovės veiksmų, o dėl veiksnių, kurių atsakovė numatyti negalėjo (ekonomiškai nepasiteisinę sprendimai, skolininkų vengimas atsiskaityti pagal sutartis ir prievoles, partnerio neteisėti veiksmai).

34.16.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą atsakovei kilo 2022 m. sausio 1 d., nors skundžiamame sprendime konstatuota, jog bendrovės turtiniai įsipareigojimai pradėjo formuotis 2021 metais, o ji tapo nemokia 2022 m. gruodžio 31 d. Bendrovės kreditorius į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo kreipėsi 2023 m. sausio 20 d., tik po 20 dienų nuo bendrovės nemokumo momento, todėl atsakovė nespėjo įvykdyti pareigos inicijuoti nemokumo procesą. Atsakovė perdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentus. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė siekė užtikrinti bendrovės gyvybingumą ir mokumą. Todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė nepaisė reikalavimo veikti juridinio asmens interesais ir kėlė žalą civilinių teisinių santykių, kuriuose bendrovė dalyvauja, stabilumui, kartu ir valstybės ekonomikos stabilumui, yra nepagrįsti. Dėl to yra nepagrįstas reikalavimas apriboti atsakovės teisę užimti juridinio asmens valdymo organo pareigas

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

36.       Byloje nustatyta, kad LUAB UPULUPU vadove nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 10 d. buvo atsakovė J. G.; nuo 2021 m. gruodžio 7 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d., t. y. iki kol Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. gruodžio 23 d., buvo apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dvejus metus nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, bendrovei vadovavo trečiasis asmuo V. T.; nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. birželio 5 d. bendrovės vadove buvo atsakovė J. G..

37.       Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2023 m. birželio 1 d., ieškovei LUAB UPULUPU buvo iškelta bankroto byla; nemokumo administratoriumi paskirtas Stasys Sipavičius. Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartimi atstatydinus ieškovės nemokumo administratorių S. Sipavičių, ieškovės nemokumo administratore paskirta MB „Versluvis.lt“. Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto.

38.       Ieškovė LUAB UPULUPU ir UAB „Krasta Auto Kaunas“ 2020 m. lapkričio 31 d. sudarė standartinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. KAK-ATP20-417, pagal kurią ieškovė įgijo automobilį BMW 320d už 45 000 Eur. Sutartyje šalys susitarė, kad ieškovė, prieš perduodant jai automobilį, sumokės pardavėjai 13 500 Eur avansą, ieškovė 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2020 m. gruodžio 1 d. pervedė automobilio pardavėjai iš viso 13 950 Eur.

39.       UAB „Fanareo“ ir AB „Artea“ bankas 2019 m. lapkričio 8 d. sudarė finansavimo limito sutartį Nr. FLS KS00351 bei šios sutarties priedą – lizingo sutartį, kuria buvo finansuotas automobilis.

40.       Ieškovė LUAB UPULUPU, kaip nuomininkė, ir UAB „Faenero“, kaip nuomotoja, 2020 m. gruodžio 3 d. sudarė nuomos sutartį Nr. F-20-1201, kuria ieškovė įsipareigojo nuomoti automobilį 60 mėn., sumokėti avansą, mokėti nuomos mokesčius, administravimo mokestį bei kitus mokesčius.

41.       Ieškovė LUAB UPULUPU, kaip nuomininkė, UAB „Krasta Auto Kaunas“, kaip pardavėja, ir UAB „Faenero“, kaip nuomotoja, 2020 m. gruodžio 3 d. sudarė atpirkimo sutartį Nr. F-20-1201, kuria ieškovė įsipareigojo atpirkti nuomojamą automobilį iš UAB „Faenero“ nustatytais terminais ir sąlygomis.

42.       Ieškovė LUAB UPULUPU, kaip pradinė skolininkė, jos akcininkė UAB „Digoteka“, kaip naujoji skolininkė, ir UAB „Faenero“, kaip kreditorė, 2023 m. vasario 22 d. sudarė susitarimą prie 2020 m. gruodžio 3 d. nuomos sutarties Nr. F-20-1201, kuriuo ieškovė perleido, o UAB „Digoteka“ perėmė visas ieškovės teises ir pareigas, susijusias su automobilio nuoma, įskaitant ir jo atpirkimu. Iki 2023 m. vasario 22 d., kai teisės į automobilį buvo perleistos UAB „Digoteka“, už automobilį iš viso buvo sumokėta 29 004 Eur įmokų, likusi nesumokėtų įmokų suma sudarė 33 059,85 Eur, likęs nuomos laikotarpis – 33 mėn.

43.       Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2021 m. birželio14 d. ieškovė iš bankrutavusios UAB „Lema“ už 5 000 Eur įsigijo 763 kv. m medinių karkasinio namo konstrukcijų, kurias savo darbu ir medžiagomis renovavusi, 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktu jas perkainavo 50 000 Eur verte ir įtraukė į bendrovės apskaitą, kaip trumpalaikes investicijas.

44.       Ieškovė žodžiu sutarusi su 2020 m. gegužės 20 d. šalių sudarytos partnerystės sutarties partneriu A. B., konstrukcijas atgabeno sandėliuoti į A. B. priklausantį žemės sklypą. Konstrukcijos ieškovei nepriklausiančiame sklype buvo sandėliuojamos iki 2022 metų vasaros vidurio, kol A. B., įvykus konfliktui ir nutrūkus šalių bendradarbiavimui, jas išgabeno į kitą žemės sklypą.

45.       Atsakovė, veikdama kaip fizinis asmuo, 2021 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo pardavė pusę A. B. priklausančiame žemės sklype sandėliuotų konstrukcijų LUAB UPULUPU darbuotojui D. L. už 2 500 Eur kainą. D. L. iš atsakovės įgytas konstrukcijas 2022 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė A. B..

46.        Kaip nurodyta pirmiau, ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad: 1) neteisėtus atsakovės veiksmus, sukėlusius ieškovei perleisto turto vertės žalą, be kita ko, grindė ir tuo, kad atsakovė neteisėtai bendrovės turtą (automobilį) perkėlė į susijusį juridinį asmenį UAB „Digoteka“; šis sandoris buvo sudarytas likus dviem savaitėms iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą, t. y. atsakovei žinant apie bendrovei inicijuotą bankroto bylą ir suprantant, jog bendrovė yra nemoki; 2) teismas nepagrįstai atsakovės veiksmus – perleidus dalį konstrukcijų ieškovės darbuotojui ir gavus pinigus į asmeninę sąskaitą, o vėliau nesiėmus veiksmų jų susigrąžinti ir realizuoti už tinkamą kainą, nereiškiant reikalavimo dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pat sudarant itin brangaus automobilio įsigijimo sutartį, vėliau jį neatlygintinai perleidus UAB „Digoteka“, nelaikė tyčinį bankrotą patvirtinančiais požymiais; 3) bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai – nemokumo administratorei perduota tik nedidelė dalis bendrovės dokumentų, koreguojami bendrovės balansai, į juos neįtraukiant automobilio vertės, kito ilgalaikio turto (įrankių, darbo mašinų), taip pat šio turto neperduodant nemokumo administratorei, išrašant fiktyvias sąskaitas bendrovės akcininkei; 4) atsakovės veiksmai, laiku neinicijuojant ieškovės nemokumo proceso, neperduodant nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir (ar) turto, esant atsakingai už bendrovės tyčinį bankrotą, įrodo sistemingai netinkamą juridinio asmens vadovo pareigų vykdymą, dėl to, siekiant išvengti žalos tiek pačiam juridiniam asmeniui ir kreditoriams, tiek ir bendram civilinių santykių, kuriuose dalyvauja bendrovė, stabilumui, yra pagrindas ir poreikis apriboti atsakovės teisę užimti juridinio asmens valdymo organo pareigas. Tuo tarpu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos veiksmų, neperduodant nemokumo administratorei 50 000 Eur vertės konstrukcijų ir teigia, kad bendrovė turto neteko ne dėl jos, kaip bendrovės vadovės, veiksmų (netinkamo pareigų vykdymo), o dėl kitų asmenų (A. B.) neteisėtų veiksmų. Taip pat atsakovė teigia, kad ji, kaip fizinis asmuo, nevaldė nuosavybės teise konstrukcijų, todėl negalėjo jų perleisti ir tai suprato abi sandorio šalys, dėl to teismo išvada dėl jos neteisėtų veiksmų šiuo aspektu yra nepagrįsta. Pasak atsakovės, teismas netinkamai nustatė ieškovės patirtos žalos dydį pagal bendrovės balanse nurodytą šio turto vertę, nes konstrukcijų vertė buvo padidinta, o ieškovė neįrodinėjo tikrojo žalos dydžio, nors tokią procesinę pareigą turėjo.

47.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl: 1) žalos iš buvusios bendrovės vadovės atlyginimo; 2) bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir asmens, kurio veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį juridinio asmens bankrotą, nustatymo; 3) teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

48.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

49.       Juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis), todėl būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Siekiant taikyti civilinę atsakomybę bendrovės valdymo organams ar jų nariams, pirmiausia būtina nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus jie atliko. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų sąlygų būtent ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis), o nustačius, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas).

50.       CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

51.       JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta juridinio asmens vadovo pareiga atlyginti žalą, kuri atsirado dėl JANĮ nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

52.       Pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį, iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (toliau – juridinio asmens informacija).

53.       Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą, tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 30 punktas).

54.       Šiame kontekste pažymėtina, kad CPK 178 straipsnis įtvirtina šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

55.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 išaiškino, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (27 punktas). <...> atsakovui neįgyvendinus jam tenkančios įrodinėjimo naštos, jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (37 punktas).

56.       Ieškovė, prašydama iš atsakovės priteisti bendrovei padarytą žalą, atsakovės, kaip buvusios paskutinės bendrovės vadovės, neteisėtus veiksmus grindžia tuo, kad ji neišsaugojo bendrovės turto ir, iškėlus bendrovei bankroto bylą, jo neperdavė paskirtai nemokumo administratorei. Ieškovė byloje pareikštus reikalavimus dėl žalos atlyginimo sieja su dviejų grupių įrodinėjamomis aplinkybėmis dėl 1) konstrukcijų ir dėl 2) automobilio neišsaugojimo ir neperdavimo nemokumo administratorei. 

57.       Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovės neteisėtais veiksmais žalos ieškovei padarymo faktą pripažino, konstatavęs aplinkybes, kad atsakovė, kaip bendrovės vadovė, bendrovei priklausančias konstrukcijas neteisėtai laikė svetimame žemės sklype ir sąmoningai ilgą laiką nesiėmė jokių realių veiksmų šį turtą išvežti į kitą saugią vietą, dėl to konstrukcijos buvo prarastos dėl neteisėto atsakovės neveikimo (nerūpestingo jų saugojimo); taip pat neteisėtais atsakovės veiksmais teismas laikė ir 2021 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovės darbuotoju dėl pusės konstrukcijų perleidimo sudarymą, nes šis sandoris tapo pagrindu tolesniam turto perleidimui A. B. ir turto išvežimui į kitą vietą (kitą žemės sklypą). Tačiau teismas ieškovės reikalavimą dėl žalos, siejamos su automobilio neišsaugojimu ir neperdavimu nemokumo administratorei, atmetė, nes konstatavo, kad, iškėlus bankroto bylą, automobilio valdytoja buvo ne LUAB UPULUPU, o UAB „Digoteka“, dėl to atsakovė negalėjo perduoti nemokumo administratorei šio turto, nes bendrovė jo neturėjo.

58.       Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka, kad bendrovė turto (konstrukcijų) neteko dėl jos, kaip bendrovės vadovės, veiksmų (netinkamo pareigų vykdymo), ir teigia, jog konstrukcijos buvo prarastos dėl kitų asmenų (A. B.) neteisėtų veiksmų.

59.       Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius, kad ji nėra atsakinga už bendrovės turto (konstrukcijų) neišsaugojimą ir neperdavimą nemokumo administratorei, atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

60.       Sprendžiant dėl konstrukcijų (ne)perdavimo aplinkybių, pažymėtina, kad bendrovei vadovavusio asmens pareiga yra ne tik saugoti bendrovės dokumentus ir turtą, bet ir, esant iškeltai bendrovei bankroto bylai, tinkamai dokumentus bei turtą perduoti nemokumo administratorei. Nagrinėjamu atveju atsakovei šioje byloje įrodinėjant, kad konstrukcijos buvo prarastos ne dėl jos, kaip bendrovės vadovės, netinkamų veiksmų, o dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, būtent jai teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis).

61.       Byloje nustatyta, kad ieškovė, 2021 m. birželio 14 d. įsigijusi konstrukcijas ir žodžiu susitarusi su 2020 m. gegužės 20 d. ieškovės sudarytos partnerystės sutarties partneriu A. B., jas atgabeno sandėliuoti į A. B. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Liudytojas A. B. parodė, kad tarp jo ir ieškovės įvykus konfliktui dėl bendrų darbų ir nutraukus šalių bendradarbiavimą, jis ne vieną kartą prašė ir ragino trečiąjį asmenį V. T. išsivežti konstrukcijas iš jo žemės sklypo, tačiau konstrukcijų niekas neišgabeno, dėl to A. B. jas pervežė į kitą žemės sklypą. Liudytojas A. B. taip pat nurodė, kad tiek bendrovei, tiek ir trečiajam asmeniui V. T. visą šį laiką buvo žinoma apie konstrukcijų perkėlimo vietą ir jie be suvaržymų šias konstrukcijas galėjo pasiimti, tačiau to nepadarė. Be to, 2023 m. balandžio 1 d. A. B. kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu nupirkti jai priklausančią dalį konstrukcijų už 2 500 Eur arba susitarti dėl jų atsidalijimo, pažymėjo, kad jis nėra atsakingas už konstrukcijų saugojimą, tačiau atsakymo iš atsakovės negavo.

62.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023 118 punktas).

63.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, susijusius su ieškovei priklausiusių konstrukcijų sandėliavimu A. B. nuosavybės teise valdomame žemės sklype ir jų išgabenimu į kitą žemės sklypą, be kita ko, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3–ojo skyriaus 2022 m. gruodžio 30 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, inicijuotą ieškovės, dėl konstrukcijų vagystės, nenustačius trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat ieškovės buvusio darbuotojo G. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis kelis kartus girdėjęs kaip A. B. prašė atsakovės ir trečiojo asmens V. T. išvežti konstrukcijas iš jo žemės sklypo, paties A. B. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kurie yra nuoseklūs ir išsamūs, neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei tokias aplinkybes įvertinęs padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad abstrakčių ir deklaratyvių atsakovės paaiškinimų, kad ne ji, o trečiasis asmuo A. B. atsakingas už bendrovės turto (konstrukcijų) neišsaugojimą nepakanka padaryti išvadą, jog atsakovė, kaip bendrovei vadovavęs asmuo, tinkamai atliko jai tenkančią pareigą saugoti bendrovės turtą ir nėra jos kaltės dėl šio turto neišsaugojimo. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad LUAB UPULUPU neturėjo kur sandėliuoti konstrukcijų ir, kol buvo geri tarpusavio santykiai su A. B., konstrukcijos buvo laikomos jo valdomame žemės sklype, tačiau prasidėjus nesutarimams ir A. B. pareikalavus atlaisvinti jam priklausantį žemės sklypą, bendrovė, kuriai vadovavo atsakovė, ilgą laiką savavališkai konstrukcijas laikė minėtam asmeniui priklausančiame žemės sklype, kol A. B. jų nepervežė į kitą vietą, o išvežus konstrukcijas, atsakovė, kaip bendrovės vadovė, ir toliau nesiėmė veiksmų jas susigrąžinti. Tokie atsakovės veiksmai civilinės teisės prasme negali būti laikomi teisėtais ir suderinamais su bendrovės vadovui tenkančiomis fiduciarinėmis pareigomis: rūpintis bendrovės turto išsaugojimu, savo veiksmais (priimamais sprendimais) nedaryti žalos bendrovei.

64.       Taigi atsakovės apeliavimas į tai, kad būtent trečiųjų asmenų veiksmai lėmė, jog bendrovei priklausiusios konstrukcijos nebuvo išsaugotos ir perduotos nemokumo administratorei, ne tik nepaneigia pirmiau konstatuoto netinkamo bendrovės vadovei tenkančių fiduciarinių pareigų vykdymo fakto ir neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, tačiau, priešingai, tik patvirtina jos, kaip buvusios vadovės, aplaidų ir neatsakingą požiūrį į prisiimtą atsakomybę jos vadovaujamo juridinio asmens atžvilgiu. Be to, nustatytas atsakovės neveikimas (pasyvumas), nesidomėjimas bendrovės turtu, jį sandėliuojant svetimame žemės sklype ir, net žemės sklypo savininkui prašant, neišvežant šio turto į kitą saugią vietą, nėra suderinamas ne tik su vadovo fiduciarinių pareigų vykdymu, tačiau ir su visuotinai teisėje pripažįstamu bendruoju bonus pater familia – protingo, atidaus ir rūpestingo asmens – elgesio standartu.

65.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama išvengti civilinės atsakomybės taikymo, nepagrįstai jai tenkančias pareigas šiame teisminiame procese siekia perkelti tretiesiems asmenims ir (ar) nemokumo administratorei, dėstydama niekuo nepagrįstus teiginius, kad konstrukcijos buvo sulaužytos, jų vertė sumažėjo ir bendrovė patyrė žalą būtent dėl to, kokiu būdu A. B. jas išvežė iš jam priklausančio žemės sklypo į kitą žemės sklypą, taip pat, kaip tame žemės sklype jas (ne)saugojo, teigia, jog nemokumo administratorė, atstovaudama ieškovės interesus, turėtų reikšti reikalavimus A. B. dėl turto grąžinimo ir (ar) nuostolių atlyginimo, o ne reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia atsakovė, būtent ji, kaip bendrovės vadovė, o ne A. B., turėjo pareigą tinkamai pasirūpinti bendrovės turto saugojimu, t. y. sandėliuoti šį turtą ir jį apsaugoti. Nurodytina, kad žemės sklypo savininkui, kuriame buvo sandėliuojamos šios konstrukcijos, paprašius atlaisvinti jam priklausantį žemės sklypą, atsakovė privalėjo siekti ne tik maksimaliai laiku šį turtą išgabenti iš bendrovei nepriklausančio žemės sklypo, bet ir pasirūpinti jo tinkamu sandėliavimu (apsauga). Taip pat pabrėžtina, kad bendrovės nemokumo administratorė turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir neprivalėjo bendrovės galimai pažeistas teises ginti atsakovės nurodytu būtu, t. y. pareikšti reikalavimus A. B., kuris leistų pašalinti jos atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent atsakovė turėjo objektyviais duomenimis pagrįsti tiek savo argumentus dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, išvežant konstrukcijas į kitą žemės sklypą, kur jos buvo prarastos, tiek ir savo pačios, kaip tuometės bendrovės vadovės, aktyvius veiksmus, siekiant perkelti konstrukcijas iš A. B. žemės sklypo į kitą saugią vietą, po to kai šis asmuo net keletą kartų to reikalavo, taip apsaugant bendrovės turtą. Kadangi atsakovė nepagrindė pirmiau nurodytų aplinkybių dėl prarasto turto, t. y. kad konstrukcijos buvo prarastos ne dėl jos, kaip bendrovės vadovės, bet dėl trečiojo asmens A. B. neteisėtų veiksmų, jai tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas, t. y. neįrodytos aplinkybės vertintinos atsakovės, kuriai priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

66.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus dėl atsakovės, kaip buvusios paskutinės bendrovės vadovės, veiksmų, neišaugant ir neperduodant nemokumo administratorei bendrovės turto – konstrukcijų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent atsakovė, kaip ieškovės vadovė, bendrovės turtą netinkamai saugojo, jį neteisėtai laikė svetimame žemės sklype ir sąmoningai ilgą laiką nesiėmė jokių realių bei aktyvių veiksmų konstrukcijas išvežti į kitą vietą, taip jas išsaugant, dėl to jos buvo prarastos dėl neteisėto pačios atsakovės neveikimo (nerūpestingo jų saugojimo).

67.       Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos veiksmų, perleidžiant dalį bendrovės konstrukcijų ieškovės darbuotojui, neteisėtumo ir teigia, kad ji, kaip fizinis asmuo, nevaldė šių konstrukcijų nuosavybės teise, dėl to negalėjo jų perleisti ir tai suprato abi pirkimo–pardavimo sutartį dėl pusės konstrukcijų sudariusios šalys.

68.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).

69.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės veiksmai, kuomet ji, kaip fizinis asmuo, 2021 m. liepos 14 d. pardavė ieškovės darbuotojui D. L. pusę LUAB UPULUPU priklausiusių konstrukcijų ir už tai į savo asmeninę sąskaitą gavo 2 500 Eur, civilinės atsakomybės – žalos instituto prasme negali būti laikomi teisėtais ir suderinamais su bendrovės vadovui tenkančiomis fiduciarinėmis pareigomis: rūpintis bendrovės turto išsaugojimu, savo veiksmais (priimamais sprendimais) nedaryti žalos bendrovei. Pažymėtina, kad atsakovė, būdama bendrovės vadove, buvo atsakinga ne tik už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, bet ir už patikėto turto saugojimą. Nors atsakovė, siekdama išvengti civilinės atsakomybės taikymo, iš esmės neginčija sudariusi sandorį su D. L., teigdama, kad aptariamas sandoris yra niekinis, nes ji negalėjo perleisti to ko neturi, tačiau kaip teisingai skundžiamame sprendime pastebėjo pirmosios instancijos teismas, D. L., įgijęs konstrukcijas, būtent šios sutarties pagrindu, 2022 m. birželio 22 d. jas perleido A. B.. Duomenų, kad atsakovė, kaip bendrovės vadovė, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama susigrąžinti perleistą bendrovės turtą, ar, jog būtų atsiskaičiusi su bendrove už jos prarastą turtą, nėra.

70.       Toks nustatytas atsakovės netinkamas disponavimas bendrovės turtu, kai ji, turėdama įgalinimus disponuoti jos vadovaujamos bendrovės turtu ir priimti su šiuo turtu susijusius sprendimus, bei asmeninės naudos siekimas bendrovės sąskaita (lėšų gavimas į asmeninę sąskaitą už perleistą bendrovės turtą), taip sumažinant bendrovės turimo turto masę, nėra suderinamas su vadovo fiduciarinių pareigų bendrovei tinkamu vykdymu, prieštarauja jos interesams ir pagrindiniam privataus juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo tikslui – pajamų (pelno) gavimui.

71.       Atsakovė skunde taip pat nurodo argumentus dėl priteistos žalos dydžio. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės patirtos žalos dydį pagal bendrovės balanse nurodytą šio turto vertę, nes konstrukcijų vertė buvo padidinta, tuo tarpu ieškovė neįrodinėjo tikrojo žalos dydžio, nors tokią procesinę pareigą turėjo.

72.       Teisėjų kolegija apeliantės teiginius dėl žalos dydžio atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

73.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bendrovės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau, vertinant balanse esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

74.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą; bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016).

75.       Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2021 m. birželio 14 d. ieškovė iš bankrutavusios UAB „Lema“ už 5 000 Eur įsigijo 763 kv. m medinių karkasinio namo konstrukcijų. Įsigijusi konstrukcijas, jas savo darbu ir medžiagomis renovavo, todėl 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktu jas perkainavo 50 000 Eur verte ir įtraukė į bendrovės apskaitą, kaip trumpalaikes investicijas.

76.       Šiuo atveju ieškovė iš atsakovės, kaip buvusios bendrovės vadovės, už konstrukcijų neišsaugojimą ir neperdavimą nemokumo administratorei prašė priteisti žalą, lygią 2023 metų balanse nurodytai šio turto vertei. Žalos dydį ieškovė, be jau minėto 2023 metų balanso duomenų, grindė ir 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktu bei 2022 m. kovo 1 d. šių konstrukcijų inventorizacijos aprašu. Todėl atsakovė, siekdama paneigti, kad tuo metu, kai ji vadovavo bendrovei, ieškovės nurodoma konstrukcijų vertė (reikalaujama atlyginti žala) buvo padaryta ne tokio dydžio, kokį nurodė ieškovė, turėjo pateikti įrodymus, leidžiančius teismui prieiti prie kitokios išvados dėl ieškovės įrodinėjamos žalos dydžio. Tačiau atsakovė iš viso neįrodinėjo kitokios konstrukcijų vertės, t. y. prašomos atlyginti žalos dydžio nepaneigė, tik nepagrįstai jai tenkančią pareigą šiame teisminiame procese siekia perkelti ieškovei ir (ar) teismui, dėstydama hipotetinius teiginius, kad ieškovė neįrodinėjo tikrojo žalos dydžio, nors tokią procesinę pareigą turėjo, o teismas, nesiaiškinęs tikrosios konstrukcijų vertės, t. y. padarytos žalos bendrovei dydžio, nepagrįstai patenkinęs šią ieškinio reikalavimo dalį, žalos atlyginimą priteisė pagal bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytą šio turto vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia atsakovė, į bylą yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime su tuo susijusias aplinkybes ir įrodymus įvertino ir dėl jų pasisakė, pateikė jų teisinį įvertinimą. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju būtent atsakovė, teigdama, kad bendrovės apskaitoje konstrukcijų vertė buvo padidinta, siekiant iš anksto įtraukti ir dalį būsimų sąnaudų, išlaidų ir pan., turėjo šias aplinkybes pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Pabrėžtina, kad teismas neprivalo už atsakovę rinkti įrodymų, siekiant paneigti ieškovės prašomą priteisti žalos dydį. Kadangi atsakovė nepaneigė pirmiau  nurodytų aplinkybių dėl ieškovės nurodyto žalos dydžio, neišsaugojus ir nemokumo administratorei neperdavus konstrukcijų, jai tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas, t. y. neįrodytos aplinkybės vertintinos atsakovės, kuriai priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

77.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jos civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamu bendrovės vadovo pareigų vykdymu (bendrovės turto (konstrukcijų) neišsaugojimu (praradimu) ir jo neperdavimu nemokumo administratorei), bendrovei padarytos žalos ir jos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nepaneigė, be kita ko, atsakovė nepaneigė ir jos kaltės prezumpcijos (CK 2.87, 6.245–6.249 ir 6.263 straipsniai). Atsakovės deklaratyvūs ir objektyviais įrodymais nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su atitinkamomis skundžiamo sprendimo išvadomis, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktas).

78.       Ieškovė šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovės 33 512 Eur žalos atlyginimą, kurį grindė tuo, kad atsakovė, kaip paskutinė bendrovės vadovė, neperdavė nemokumo administratorei automobilio.

79.       Minėta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti 33 512 Eur žalos atlyginimą už automobilio neperdavimą atmetė, nes nustatė, jog ieškovei iškėlus nemokumo bylą, automobilio valdytoja buvo ne LUAB UPULUPU, o UAB „Digoteka“, dėl to atsakovė negalėjo perduoti nemokumo administratorei šio turto, nes bendrovė jo neturėjo.

80.       Ieškovė skunde teigia, kad pirmosios teismas neįvertino, jog ieškovė neteisėtus atsakovės veiksmus, sukėlusius ieškovei perleisto turto vertės žalą, be kita ko, grindė ir tuo, kad atsakovė, likus dviem savaitėms iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą, neteisėtai bendrovės turtą (automobilį) perkėlė į susijusį juridinį asmenį UAB „Digoteka“, dėl to jo nebegalėjo perduoti nemokumo administratorei.

81.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovės teiginius, kad atsakovė yra atsakinga už automobilio neišsaugojimą ir neperdavimą nemokumo administratorei.

82.       Byloje nustatyta, kad ieškovė LUAB UPULUPU, kaip pradinė skolininkė, jos akcininkė UAB „Digoteka“, kaip naujoji skolininkė, ir UAB „Faenero“, kaip kreditorė, 2023 m. vasario 22 d. sudarė susitarimą prie 2020 m. gruodžio 3 d. nuomos sutarties Nr. F-20-1201, kuriuo ieškovė perleido, o UAB „Digoteka“ perėmė visas ieškovės teises ir pareigas, susijusias su automobilio nuoma, įskaitant ir jo atpirkimu. Iki 2023 m. vasario 22 d., kai teisės į automobilį buvo perleistos UAB „Digoteka“, už automobilį iš viso buvo sumokėta 29 004 Eur įmokų, likusi nesumokėtų įmokų suma sudarė 33 059,85 Eur, likęs nuomos laikotarpis – 33 mėn.

83.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022 33 punktas).

84.       Taigi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021 22, 23 punktai).

85.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus ieškinį, vėliau patikslintą ieškinį, nurodo, kad ieškovė aiškiai išreiškė savo valią ir kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodė atsakovės neteisėtus veiksmus, neperduodant nemokumo administratorei bendrovės turto, be kita ko, ir automobilio. Taigi ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, kad atsakovė neperdavė bendrovės turto. Atitinkamai kitos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės, kaip ieškovės vadovės, veiksmais, sudarant 2023 m. vasario 22 d. susitarimą dėl automobilio perleidimo UAB „Digoteka“, nagrinėjamoje civilinėje byloje esminės teisinės reikšmės neturėjo. Tokias teisėjų kolegijos išvadas patvirtina ir tai, kad ieškovė šioje byloje nereiškė reikalavimo iš atsakovės priteisti dėl jos neteisėtų veiksmų blogai valdant bendrovę ir sudarant sandorį su UAB „Digoteka“ dėl automobilio perleidimo patirtą žalą, lygią sumokėtų lizingo įmokų sumai. Priešingai, ieškovė nagrinėjamoje byloje suformulavo aiškius savo ieškinio reikalavimus, prašydama iš atsakovės priteisti dėl jos neteisėtų veiksmų, neperduodant turto, patirtą neperduoto turto, t. y. konstrukcijų ir automobilio, vertės žalą.

86.       Be to, nors ieškovė teigia, kad atsakovei pateikus atsiliepimą ir byloje nurodžius papildomas aplinkybes apie tai, jog turtas – automobilis tariamai nepriklausė bendrovei ir teisės į jį iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo perleistos kitam juridiniam asmeniui, faktinis reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindas išsiplėtė papildomai ir tuo, kad atsakovės atsakomybė buvo grindžiama ir bendrovės turto neišsaugojimu (perkėlimu į susijusį juridinį asmenį – UAB „Digoteka“), tačiau tokie ieškovės teiginiai stokoja pagrįstumo. Sprendžiant dėl automobilio (ne)perdavimo aplinkybių, teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 37–40 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, pažymi, kad šiuo atveju AB „Artea“ bankui nuosavybės teise priklausantis automobilis, kuris buvo valdomas lizingo gavėjos UAB „Faenero“ lizingo pagrindais, UAB „Faenero“ ir ieškovės sudarytos nuomos sutarties pagrindu buvo perduotas valdyti ir naudoti ieškovei su galimybe ateityje nuomojamą automobilį atpirkti iš trečiųjų asmenų ir taip jį įgyti nuosavybės teise.

87.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo pagal ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą ir sprendimą priėmė pagal pareikšto reikalavimo ribas. Atitinkamai dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės reikalavimo priteisti 33 512 Eur žalos atlyginimą už automobilio neperdavimą atmetimo, nustačius, jog ieškovei iškėlus nemokumo bylą, automobilio valdytoja buvo ne LUAB UPULUPU, o UAB „Digoteka“, dėl to atsakovė negalėjo perduoti nemokumo administratorei šio turto, nes bendrovė jo neturėjo, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

88.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius.

89.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024 32 punktas).

90.       Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024 34 punktas).

91.       Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

92.       Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungimosi ir dispozityvumu. Rungimosi principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Sąlygas, lemiančias pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu (tarp jų ir priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo), turi įrodyti to siekiantis pareiškėjas, šiuo atveju – ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės.

93.       Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, įrodinėdama JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, iš esmės rėmėsi šiomis aplinkybių grupėmis: 1) bendrovės vadovė, veikdama kaip fizinis asmuo, tik už asmeninę naudą, gaudama pinigus į asmeninę sąskaitą, perleido dalį bendrovės konstrukcijų ieškovės darbuotojui, o vėliau nesiėmė veiksmų jų susigrąžinti ir realizuoti už tinkamą kainą, nereiškė reikalavimo dėl padarytos žalos atlyginimo; 2) atsakovė priėmė ieškovei ekonomiškai nenaudingus sprendimus, sudarydama asmeninės naudos ieškovės administracijai turintį sandorį dėl itin brangaus automobilio įsigijimo, vėliau neatlygintinai jį perleisdama UAB „Digoteka“; 3) bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai – nemokumo administratorei perduota tik nedidelė dalis bendrovės dokumentų, koreguojami bendrovės balansai, į juos neįtraukiant automobilio vertės, kito ilgalaikio turto (įrankių, darbo mašinų), taip pat šio turto neperduodant nemokumo administratorei, išrašant fiktyvias sąskaitas bendrovės akcininkei. Taigi, prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytais požymiais.

94.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu atmetė. Ieškovė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir mano, kad bendrovės bankrotą lėmė neteisėti atsakovės veiksmai, išvardyti nutarties 93 punkte. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, juos aptars ir įvertins toliau.

95.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovės turtiniai įsipareigojimai pradėjo formuotis 2021 metais, o 2022 m. gruodžio 31 d. ji tapo nemokia. Nei ieškovė, nei atsakovė apeliaciniuose skunduose šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrovė buvo nemoki nuo 2022 m. gruodžio 31 d., dėl to plačiau dėl bendrovės nemokumo momento šioje nutartyje atskirai nepasisakoma.

Dėl nuostolingų sandorių sudarymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

96.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

97.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą juridinį asmenį sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad juridinis asmuo laikytųsi įstatymų, nustatytų jo veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).

98.       Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, juridiniam asmeniui veikiant įprastai, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo tiekėjų – juridinio asmens dalyvių – interesus. Tačiau, kai juridinio asmens būklė prastėja, jis turi daugiau skolų, didėja skolinto kapitalo tiekėjų – kreditorių – interesų reikšmė. Tai lemia, kad, suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

99.       Ieškovė teigia, kad atsakovės veiksmai tik už asmeninę naudą, gaunant pinigus į asmeninę sąskaitą, perleidžiant dalį bendrovės konstrukcijų ieškovės darbuotojui, o vėliau nesiimant veiksmų jų susigrąžinti ir realizuoti už tinkamą kainą, nereiškiant reikalavimų dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pat sudarant itin brangaus automobilio įsigijimo sutartį, vėliau jį neatlygintinai perleidžiant ieškovės akcininkei UAB „Digoteka“, kurios direktore ir akcininke buvo atsakovė, vertintini kaip tyčiniam bankrotui būdingi požymiai.

100.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės nurodytais argumentais ir konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakęs pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tinkamai neįvertino apeliantės, kaip buvusios bendrovės vadovės, veiksmų, jai priimant su bendrovės turto disponavimu susijusius sprendimus.

101.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės veiksmų, susijusių su bendrovės materialaus turto (dalies konstrukcijų) neatlygintiniu perleidimu (bendrovei už tai negavus lėšų, o pinigus pagal pirkimo–pardavimo sutartį gavus pačiai atsakovei į jos asmeninę sąskaitą), pagrįstai nepripažino ekonomiškai nenaudingu ir nuostolingu bendrovei sandorio sudarymu, lėmusiu bendrovės nemokumą, kadangi, viena vertus, bendrovei priklausiusių konstrukcijų dalies perleidimo sandorio sudarymo metu (2021 m. liepos 14 d.), nors bendrovė jau buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, bet ji nebuvo nemoki. Kita vertus, nors dalies turto perleidimas, taip siekiant jį pasisavinti kaip savo, buvo nenaudingas bendrovei, kadangi ji negavo finansinės naudos, tačiau tai nelėmė bendrovės nemokumo. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti bendrovės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, bendrovei esant nemokiai. Todėl šios sutarties sudarymo nėra pagrindo vertinti kaip sudaryto bendrovei nenaudingo sandorio, turėjusio esminės reikšmės jos nemokumui, kuris konstatuotas žymiai vėliau. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog sandoris yra bendrovei ekonomiškai nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo jos valdymo ir nemokumo arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės, kaip buvusios vadovės neteisėti veiksmai (turto, priklausiusio bendrovei, pasisavinimas ir jo perleidimas kaip savo, atsakovei veikiant kaip fiziniam asmeniui, turto kainos už perleistą turtą negrąžinimas bendrovei, taip sumažinant turimo turto masę), nesant aiškaus šiais veiksmais siekio tyčia privesti bendrovę prie bankroto, jau buvo įvertinti kita ieškovės teisių gynybai veiksmingesne priemone – taikant civilinę atsakomybę ir priteisiant iš atsakovės žalos atlyginimą šių konstrukcijų vertės apimtimi.

102.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė LUAB UPULUPU, kaip pradinė skolininkė, jos akcininkė UAB „Digoteka“, kaip naujoji skolininkė, ir UAB „Faenero“, kaip kreditorė, 2023 m. vasario 22 d. sudarė susitarimą prie 2020 m. gruodžio 3 d. nuomos sutarties Nr. F-20-1201, kuriuo ieškovė perleido, o UAB „Digoteka“ perėmė visas ieškovės teises ir pareigas, susijusias su automobilio nuoma, įskaitant ir jo atpirkimu. Iki 2023 m. vasario 22 d., kai teisės į automobilį buvo perleistos UAB „Digoteka“, už automobilį iš viso buvo sumokėta 29 004 Eur įmokų, likusi nesumokėtų įmokų suma sudarė 33 059,85 Eur, likęs nuomos laikotarpis – 33 mėn.

103.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nurodytas automobilio perleidimo sandoris buvo sudarytas 2023 m. vasario 22 d., t. y. tuo metu, kai bendrovė jau buvo nemoki (nuo 2022 m. gruodžio 31 d.), iš esmės bendrovei ne tik negaunant jokios finansinės naudos (tokia byloje neįrodyta), bet ir jį perleidus kreditorei bei vienintelei akcininkei UAB „Digoteka“, darytina išvada, jog toks sandoris LUAB UPULUPU buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas, jo sudarymas pablogino ne tik jau nemokios bendrovės padėtį, bet ir kiti jos kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalį savo finansinių reikalavimų patenkinimo bendrovės bankroto byloje. Atsakovė neįrodė, kad automobilio perleidimo sandorio sudarymo metu bendrovei egzistavo objektyvi būtinybė šį sandorį sudaryti. Priešingai, sandorio sudarymo aplinkybės, kaip tik pagrįstai leidžia manyti, kad šiuo sandoriu iš esmės buvo siekiama suteikti prioritetą su atsakove susijusiam juridiniam asmeniui atgauti įsiskolinimą pirmiau nei tai pagal įstatyme numatytą eiliškumą bankroto procese galėtų gauti kiti bendrovės kreditoriai.

104.       Nors atsakovė įrodinėja, kad nepriėmus sprendimo sudaryti aptariamo sandorio su UAB „Digoteka“, likę nesumokėti nuomos mokesčiai už automobilį (33 059,85 Eur) beveik būtų atitikę bendrovės balanse ilgalaikio turto eilutėje įvardytą automobilio vertę (33 512 Eur), todėl priimtas sprendimas buvo palankus bendrovei, tačiau teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, jog bendrovei esant nemokiai bei iš esmės neturint jokio kito turto (jo neperdavus nemokumo administratorei), bet koks ir bet kokio dydžio turtas, iš kurio būtų galima patenkinti bent dalį kreditorių finansinių reikalavimų, yra vertingas. Taigi, atsakovei, kaip vadovei, bendrovei esant nemokiai, priėmus sprendimą automobilį, už kurį tuo metu jau buvo sumokėta 29 004 Eur įmokų, perleisti su atsakove susijusiam juridiniam asmeniui, taip suteikiant jam prioritetą prieš kitus kreditorius, neabejotinai pažeidė bendrovės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.

105.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, sudarant neatlygintinį automobilio perleidimo sandorį, pagrindžia atsakovės sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio esmingai buvo pabloginta jau nemokios LUAB UPULUPU finansinė padėtis ir buvo pažeistos kreditorių teisės bei teisėti interesai, faktiškai atimant galimybę bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus bankroto procese iš šio bendrovės turto. Šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti LUAB UPULUPU bankrotą tyčiniu, o atsakovę – asmeniu, kurios veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl (ne)tinkamo ir (ar) (ne)apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

106.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

107.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

108.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan. Tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 28 punktas).

109.       Ieškovė nurodė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir apgaulingai, nes 1) nemokumo administratorei perduota tik nedidelė dalis bendrovės dokumentų; 2) buvo koreguoti bendrovės balansai, į juos neįtraukiant automobilio vertės, kito ilgalaikio turto (įrankių, darbo mašinų); 3) šio turto neperduodant nemokumo administratorei; 4) išrašant fiktyvias sąskaitas bendrovės akcininkei.

110.       Aplinkybė, kad buvusi bendrovės vadovė J. G. nėra perdavusi nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų bei turto, yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais jai už šios pareigos neįvykdymą paskirta bauda. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 3 d. nutarties 26–27 punktuose civilinėje byloje Nr. e2-405-934/2024, be kita ko, nurodė, kad J. G. įvardytos priežastys, kad ji per trečiuosius asmenis (J. T. ir bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusią įmonę) yra perdavusi dalį bendrovės dokumentų, kurios yra iš esmės tapačios nurodomoms ir šioje byloje, nepaneigia jos, kaip buvusios vadovės, pareigos perduoti visą bendrovės turtą ir dokumentus nemokumo administratorei, kaip tai numatyta JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje, o to ji iki šiol nėra padariusi. 

111.       Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat nustatė, kad nemokumo administratorei buvo perduota tik nedidelė dalis bendrovės dokumentų, kurie perduoti jų neįvardinus ir nesunumeravus, taigi, dėl perduotų dokumentų pateikimo formos, nemokumo administratorė jų pateikimo metu neturėjo objektyvios galimybės įvertinti perduodamų dokumentų pobūdžio ir apimties. Dėl to teisėjų kolegija, spręsdama bendrovės tyčinio bankroto klausimą, svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad neperduotų bendrovės dokumentų trūkumas yra reikšmingas ir tai sudaro esmines kliūtis nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, jos sudarytų sandorių ekonominį (ne)naudingumą bendrovei. 

112.       Tai, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta apgaulingai ir (ar) aplaidžiai, patvirtina ir tai, kad buvo koreguojami bendrovės balansai, visų pirma, į apskaitą įtraukiant lizinguojamą transporto priemonę, kaip bendrovės materialųjį turtą, o vėliau jį išbraukiant. Be to, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose niekaip neatsispindi bendrovės įgytas ilgalaikis turtas (įrankiai, darbo mašinos), ieškovės akcininkei išrašytos sąskaitos. Nors atsakovė teigia, kad darbo įrankiai buvo sunaudoti bendrovės veikloje atliekant darbus, o kitomis sąskaitomis bendrovė įsigijo darbo medžiagas, o ne įrankius, kurios buvo suvartotos bendrovės veikloje, kaip ir tai, jog UAB „Digoteka“ samdė bendrovę atlikti rangos darbus, tačiau nei šios aplinkybės, nei to priežastys taip pat niekaip neatsispindi bendrovės apskaitos dokumentuose, tai neabejotinai reiškia ir buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumus. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra ir atsakovės veiksmų, netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, pasekmė.

113.       Bylos duomenimis nemokumo administratorei ne tik tinkamai neperduoti visi bendrovės dokumentai, bet ir bendrovės turtas. Teisėjų kolegija šioje byloje, spręsdama dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, nustatė, kad būtent atsakovė, kaip ieškovės buvusi vadovė, bendrovės turtą (konstrukcijas) neteisėtai laikė svetimame žemės sklype ir sąmoningai ilgą laiką nesiėmė realių ir aktyvių veiksmų išvežti šį turtą į kitą saugią vietą, dėl to konstrukcijos buvo iš esmės prarastos dėl neteisėto pačios atsakovės neveikimo (nerūpestingo jų saugojimo).

114.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai – apgaulingai ir (ar) aplaidžiai (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas).

115.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pripažinti LUAB UPULUPU bankrotą tyčiniu. Byloje nustatytos ir šioje nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, kad būtent atsakovės, kaip bendrovės vadovės, atliktų veiksmų visuma leidžia konstatuoti ydingą disponavimą bendrovės turtu (sudarant automobilio skolos perkėlimo sutartį), netinkamą bendrovės apskaitos tvarkymą, bendrovės buhalterinių ir kitų dokumentų bei turto neperdavimą nemokumo administratorei. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismo išvados dėl LUAB UPULUPU tyčinio bankroto yra nepagrįstos ir neteisingos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas spręsti, kad LUAB UPULUPU bankrotas yra tyčinis (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai), o atsakinga už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą yra atsakovė (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl buvusios bendrovės vadovės teisių (ne)apribojimo

116.       Teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis).

117.       Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-302-881/2023 16 punktas).

118.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-261-467/2024 32 punktas).

119.       Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

120.       Pasak ieškovės, atsakovės veiksmai, laiku neinicijuojant ieškovės nemokumo proceso, neperduodant nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir (ar) turto, esant atsakingai už bendrovės tyčinį bankrotą, rodo sistemingai netinkamą juridinio asmens vadovo pareigų vykdymą, dėl to, siekiant išvengti žalos tiek pačiam juridiniam asmeniui ir kreditoriams, tiek ir bendram civilinių santykių, kuriuose dalyvauja bendrovė, stabilumui, yra pagrindas ir poreikis apriboti atsakovės teisę užimti juridinio asmens valdymo organo pareigas. 

121.       Teisėjų kolegija iš dalies su nurodytais ieškovės argumentais sutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.

122.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės turtiniai įsipareigojimai pradėjo formuotis 2021 metais, o 2022 m. gruodžio 31 d. ji tapo nemokia. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė.

123.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovės kreditorė UAB „Legal Balance“ 2022 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo LUAB UPULUPU, tačiau Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-588-775/2023 buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą ieškovei; 2023 m. sausio 20 d. pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikė kitas ieškovės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrius, pareiškimas buvo priimtas ir 2023 m. kovo 13 d. ieškovei buvo iškelta bankroto byla.

124.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė pažeidė įstatyme numatytą pareigą – inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, kadangi kitas kreditorius dėl nemokumo bylos iškėlimo kreipėsi praėjus tik 20 dienų nuo nemokumo momento, t. y. anksčiau nei tai galėjo padaryti atsakovė.

125.       Kita vertus, byloje nustatyta, kad atsakovės veiksmais ir elgesiu buvo sukeltas bendrovės tyčinis bankrotas bei tai, jog atsakovė neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų ir turto. Teisėjų kolegija savo vertinimo dėl šių aplinkybių nebekartoja, nes nėra pagrindo tas pačias aplinkybes, įvertintas tyčinio bankroto aspektu, vertinti iš naujo bei daryti kitokias išvadas. Nurodyti pažeidimai atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus požymius, kada teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

126.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į tai, kad buvusi bendrovės vadovė neįvykdė pareigos ir neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų ir turto, tiek į tai, jog bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o atsakovė pripažinta atsakingu asmeniu už bendrovės tyčinį bankrotą, nusprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas apriboti atsakovės teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dvejų metų terminui. Toks paskirto apribojimo terminas, teisėjų kolegijos vertinimu, labiausiai atitinka nustatytų atsakovės pažeidimų pobūdį ir jų sukeltas pasekmes, proporcingumo principą, sankcijos esmę bei siekiamus tikslus. Atsakovė, būdama bendrovės vadove, savo pareigas sąmoningai vykdė netinkamai, ne pagal įstatymus, o tai reiškia, kad atsakovė nesilaikė sąžiningo verslo taisyklių ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ar fiziniai asmenys patyrė normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Taigi, atsakovė nesilaikė rūpestingumo reikalavimo bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu, o tokie atsakovės veiksmai yra nesuderinami su atsakingo valdymo standartų laikymųsi.

127.       Apibendrindama motyvus teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nenustatęs tyčiniam bankrotui konstatuoti reikšmingų aplinkybių ir dėl to padaręs neteisingas išvadas dėl LUAB UPULUPU bankroto pripažinimo tyčiniu, atitinkamai neteisingai nusprendė ir dėl JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyto apribojimo buvusiai bendrovės vadovei taikymo. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šiuo atveju egzistuoja pagrindas atsakovei taikyti poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą dvejiems metams.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

128.       Šiame sprendime išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama bendrovės vadovo civilinė atsakomybė, vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis bei šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus (JANĮ 70 straipsnis), nenustatė ir neįvertino visų šiam klausimui reikšmingų faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų, dėl to nepagrįstai nepripažino bendrovės bankroto tyčiniu ir nenustatė už tai atsakingo asmens. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nenustatęs tyčiniam bankrotui konstatuoti reikšmingų aplinkybių ir dėl to padaręs neteisingas išvadas dėl LUAB UPULUPU bankroto pripažinimo tyčiniu, netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą (JANĮ 13 straipsnis), todėl nepagrįstai nepritaikė atsakovei poveikio priemonės – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo. Dėl nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant LUAB UPULUPU bankrotą tyčiniu, nustatant, kad už tyčinį bankrotą yra atsakinga atsakovė bei taikant atsakovei teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą dvejiems metams.

129.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos.

130.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).

131.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovė byloje pateikė duomenis, patyrusi 8 712 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismas, įvertinęs, jog dalis ieškovės nurodytų patirtų bylinėjimosi išlaidų viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos), konstatavo, jog ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma yra 8 397,16 Eur. 

132.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

133.       Nei ieškovė, nei atsakovė nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir jų dydžių neginčija.

134.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų dalys sudaro atitinkamai po 87 proc. ir 13 proc. (60 + 100 +100 / 3 = 87). Taigi, ieškovė įgijo teisę į 7 305,53 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (8 397,16 x 87 / 100 = 7 305,53), o atsakovė – į 351 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2 700 x 13 / 100 = 351).

135.       Atlikus šalių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą (ieškovės 7 305,53 Eur ir atsakovės 351 Eur), iš atsakovės ieškovei priteisiama 6 954,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

136.       Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

137.       Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl, ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai iš atsakovės valstybei priteisiamas 1 203 Eur žyminis mokestis (975 Eur + 114 Eur + 114 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Taip pat iš atsakovės valstybei priteisiama 41,39 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (47,58 x 87 /100 = 41,39) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).

138.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 3 025 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Rekomendacijose numatytų didžiausių rekomenduojamų priteisti dydžių, atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą.

139.       Nors atsakovė prašė atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių duomenų.

140.        Pagal bylos procesinį rezultatą ieškovės apeliacinis skundas laikomas patenkintu 67 proc. (0 + 100 +100 / 3 = 67), o atsakovės apeliacinis skundas laikomas atmestu. Taigi ieškovė įgijo teisę į 2 026,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (3 025 x 67 / 100 = 2 026,75), kurios jai priteisiamos iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimą.  

Pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės UPULUPU, juridinio asmens kodas 303049767, bankrotą tyčiniu. 

      Nustatyti, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės UPULUPU tyčinį bankrotą, yra J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini). 

Apriboti J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 2 (dvejiems) metams.

      Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei UPULUPU, juridinio asmens kodas 303049767, iš atsakovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6 954,53 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 53 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 

Priteisti valstybei iš atsakovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 203 Eur (vieną tūkstantį du šimtus tris eurus) žyminio mokesčio ir 41,39 Eur (keturiasdešimt vieną eurą 39 centus) pašto išlaidų atlyginimą (šios sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodai: žyminio mokesčio – 5660, pašto išlaidų – 5662). 

Kitą Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

            Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei UPULUPU, juridinio asmens kodas 303049767, iš atsakovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 026,75 Eur (du tūkstančius dvidešimt šešis eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                           Giedrė Čėsnienė

   Rūta Latvelė

   Asta Radzevičienė