Administracinė byla Nr. eAS-824-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04505-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. M. M. H. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. M. H. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo O. M. M. H. Z. skundą, kuriuo prašoma 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 22S132063, kuriuo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pareiškėjas 2022 m. spalio 28 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas ginčo byloje, sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 12PR-44 ,,Dėl O. M. M. H. Z. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas) vykdymą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad šiuo atveju yra susiklosčiusi išimtinė situacija, kuri pagrindžia, jog Sprendimo vykdymas išsiunčiant pareiškėją į kilmės šalį, nebaigus nagrinėti bylos dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu ir palikus jo sutuoktinę, (duomenys neskelbtini) pilietę, su dviem mažamečiais vaikais be artimiausio šeimos nario paramos, sukeltų itin sunkias pasekmes. Be to, įvertinus, kad Migracijos departamentas itin akcentavo, jog pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas Sprendimas išsiųsti jį į kilmės šalį ir jis Lietuvoje yra nelegaliai, tikimybė, kad Migracijos departamentas imsis realių veiksmų ir išskirs šeimą priverstiniu būdu, yra visiškai tikėtina, todėl prašo teismo apsaugoti šeimą nuo tokios rizikos.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam išvykus iš Lietuvos Respublikos, bus pažeistos jo ir jo nepilnametės dukters, sutuoktinės ir sutuoktinės nepilnamečio neįgalaus sūnaus teisės. Jie patirs išsiskyrimo kančias ir itin daug jiems reikšmingų buitinių problemų. Pareiškėjo šeima šiuo metu negali išvykti iš Lietuvos į pareiškėjo kilmės šalį, nes sutuoktinės nepilnametis sūnus tikėtinai turi negalią, jam teikiama specializuota pagalba ir persikėlimas gyventi į kitą šalį gali turėti itin reikšmingų neigiamų pasekmių jo asmenybės vystymuisi. Nesiėmus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, galėtų kilti teisinių pasekmių, pažeidžiančių nepilnamečių vaikų interesus, kurių apsaugą įtvirtina tiek nacionaliniai (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniai teisės aktai (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvoje pareiškėjas gyvena ilgą laiką – nuo 2018 m. Migracijos departamento teiginiai apie jo padarytus teisės pažeidimus yra susiję su vairavimu neturint tam teisės (nors jis buvo pateikęs (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris kaip vėliau paaiškėjo, gyvenant ilgą laiką Lietuvoje nebegaliojo). Pareiškėjas mano, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ar viešųjų interesų principo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nustatė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 12PR-44 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo prašomas sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 12PR-44 yra priimtas ne šioje byloje, o kitoje, jau išnagrinėtoje administracinėje byloje. Kaip minėta, nurodytoje administracinėje byloje priimtas procesinis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, taigi teismas neturi pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės kitoje, jau išnagrinėtoje byloje.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 22S132063 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo minėto sprendimo atžvilgiu pareiškėjas neprašė taikyti.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju teisiškai nėra galimas, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sprendimo neišduoti laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo, dėl kurio yra priimtas galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų socialinių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas teise į atstovavimą teismo procese yra pasinaudojęs.

Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose, be kita ko, gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjo pageidavimui, jis galės ir pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį, spręsti klausimą iš esmės ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas ginčo byloje, sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 12PR-44 ,,Dėl O. M. M. H. Z. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ vykdymą.

Pareiškėjo vertinimu, teismo teiginiai apie tai, kad duomenys apie tam tikrus pareiškėjo socialinius ryšius nėra pakankami ginčo atveju taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra itin nekorektiški ir neteisingi. Šiuo atveju pareiškėjas yra tėvas, vienintelis galintis pasirūpinti savo mažamete dukra – (duomenys neskelbtini) piliete (pareiškėjo sutuoktinė ir jos vaikas yra hospitalizuoti).

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punktas suteikia galimybę teismui taikyti bet kokią priemonę, kurios būtinumas byloje yra pagrindžiamas. Pareiškėjo manymu, faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas jo prašymas dėl užtikrinimo priemonių taikymo, yra labiau susijusios su nagrinėjamu ginču (leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu) nei su 2021 m. jau išnagrinėta byla, teikti prašymą dėl užtikrinimo priemonių būtent šioje byloje yra labiau logiška ir pagrįsta, nei teikti prašymą vykdymo procese, nes aiškiai išreikšto draudimo ar ribojimo tai daryti ginčo byloje ABTĮ nenumato. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas sietinas su šių priemonių tikslu, taigi taip pat yra labiau susijęs su ginčo byla. ABTĮ nuostatose nėra imperatyviai apibrėžtas draudimas taikyti tokio pobūdžio užtikrinimo priemonę, kokios prašo pareiškėjas, todėl teismo pozicija, jog ginčo byloje tokios užtikrinimo priemonės taikymas teisiškai nėra galimas, yra nepagrįstas teisės normomis.

Teismas visiškai neteisingai interpretavo ir pareiškėjo teisę bei galimybę ginti savo interesus ginčo byloje dėl bylos esmės akcentuojant, kad pareiškėjas turi advokatę. Pareiškėją išsiuntus iš šalies jo galimybės ginti savo interesus būtų smarkiai apribotos.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Migracijos departamentas nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, jog nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės kitoje, jau išnagrinėtoje byloje.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (jis neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei jam atsisakyta išduoti nacionalinę vizą). Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Taigi, net ir pritaikius pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonę, sustabdyti sprendimo, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, galiojimą, tokia priemonė nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslai (tokia priemonė neturės jokios įtakos laikinai fiksuojant esamą padėtį materialiniuose teisiniuose santykiuose).

Migracijos departamentas yra gavęs Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame pateikiama išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinis ir visuomenės saugumas yra pagrindinė, esminę reikšmę turinti ir visiems visuomenės nariams svarbi vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens interesų suvaržymais, yra žymiai svarbesnė (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015). Atsižvelgiant į tai, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog Sprendimo vykdymas išsiunčiant jį į kilmės šalį, nebaigus nagrinėti bylos dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu ir palikus jo sutuoktinę su dviem mažamečiais vaikais be artimiausio šeimos nario paramos, sukeltų itin sunkias pasekmes – išsiskyrimo kančias, reikšmingas buitines problemas,­ be kita ko, turėtų įtakos sutuoktinės nepilnamečio sūnaus raidai.

Kaip minėta, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sprendimo neišduoti laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl Sprendimo išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo. Prašomas sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 12PR-44 yra priimtas ne šioje byloje, o kitoje, jau išnagrinėtoje, administracinėje byloje.

Taigi, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkretaus pareiškėjo skundo reikalavimo užtikrinimu. Kai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesisieja su byloje pareiškėjo reikalaujamomis jo pažeistų teisių gynimo konkrečiomis priemonėmis, reikalavimo užtikrinimas nėra adekvatus ir proporcingas, neatitinka šalių interesų pusiausvyros nei viešojo intereso, nes be pakankamo pagrindo suvaržo atsakovo galimybes atlikti veiksmus atsakovui teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-130-492/2020).

Pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos ar jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. M. M. H. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Artūras Drigotas

                                                        Gintaras Kryževičius

                                                        Dalia Višinskienė