Administracinė byla Nr. eA-1140-492/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01108-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui R. P. dėl privalomojo nurodymo įvykdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) su prašymu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti R. P. per teismo nustatytą terminą įvykdyti Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. gruodžio 16 d. privalomajame nurodyme Nr. PN13-41 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) nustatytus reikalavimus. Departamentas taip pat prašė, įsiteisėjus teismo sprendimui, išduoti vykdomąjį raštą.
2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:
2.1. Departamento pareigūnai išnaudojo visas administracines priemones nutraukti R. P. aplinkosaugos pažeidimus. Dėl atsakovo neveikimo kyla reali grėsmė žalai aplinkai atsirasti.
2.2. Pareiškėjo pareigūnai 2020 m. spalio 9 d. atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas), patikrinimą (2020 m. spalio 14 d. apžiūros aktas Nr. TVR8-101) ir nustatė, kad Žemės sklype ant iš aukščiau esančios pelkės į (duomenys neskelbtini) ežerą išbėgančio bevardžio upelio yra statoma užtvanka, t. y. atsakovas užtvenkė paviršinį vandens telkinį.
2.3. Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnas dėl nustatyto pažeidimo R. P. 2020 m. gruodžio 16 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN13-41 nurodė „<...> iš paviršinio vandens telkinio, bevardžio upelio vagos, pašalinti suformuotą pylimą ir papildomą įtvirtinimą su jiems panaudotomis medžiagomis, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų“. Privalomąjį nurodymą buvo nurodyta įvykdyti iki 2021 m. sausio 15 d. Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnas, 2021 m. vasario 24 d. patikrinęs Žemės sklypą, nustatė, jog atsakovas pažeidimo nepašalino, t. y. Privalomojo nurodymo neįvykdė.
2.4. Departamento pareigūnas Privalomąjį nurodymą davė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame yra nurodyta, kad kai dėl asmens veikos kyla reali grėsmė, jog bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ir nesiimama reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti, duodamas privalomasis nurodymas imtis reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti.
2.5. Privalomojo nurodymo teisėtumas ar Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatyta tvarka aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančioje institucijoje nebuvo nagrinėjami. Teisme taip pat nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo arba Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo – atsakovas Privalomojo nurodymo neskundė.
2.6. R. P. Privalomojo nurodymo nėra įvykdęs. Aplinkybė, kad Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, yra konstatuota šio nurodymo 15 punkte. Atsižvelgus į tai, kad Privalomasis nurodymas nėra vykdomasis dokumentas, visais atvejais, jeigu jis geranoriškai nėra vykdomas, Departamentas privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio privalomojo nurodymo vykdymo, kadangi savavališkai negali imtis jokių priverstinių priemonių privalomajam nurodymui įvykdyti ir tik teismas sprendimu turi teisę atsakovą įpareigoti per nustatytą terminą įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.
3. Teismo posėdyje pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento atstovė palaikė prašyme išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad byloje esantis susirašinėjimas elektroniniais laiškais aiškiai patvirtina, jog atsakovas žinojo apie Privalomąjį nurodymą, jam taip pat buvo žinomas šio dokumento turinys, tačiau R. P. Privalomojo nurodymo neginčijo, todėl atsakovo apsiliepimo argumentai, jog Privalomasis nurodymas buvo surašytas ne tam asmeniui, yra nepagrįsti. Departamento atstovė pabrėžė, kad byloje turi būti vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame yra įrašyta, jog Žemės sklype yra vandens telkinys.
4. Atsakovas R. P. prašė pareiškėjo prašymą atmesti ir atsakovui iš pareiškėjo priteisti jo patirtų teismo išlaidų atlyginimą.
5. Savo poziciją R. P. grindė šiais argumentais:
5.1. Privalomuoju nurodymu atsakovas, kaip Žemės sklypo savininkės sutuoktinis, buvo įpareigotas pašalinti Žemės sklype suformuotą pylimą ir papildomą įtvirtinimą su jiems panaudotomis medžiagomis. R. P. nėra Žemės sklypo savininkas ir atsakingas už jame atliekamus ūkio darbus, o griovys nebuvo ir nėra bevardis upelis, nei tuo labiau upė. Atsakovas Privalomojo nurodymo neskundė, kadangi šis nurodymas jam, kaip nesusijusiam asmeniui, jokių teisinių pasekmių negalėjo sukelti.
5.2. Nėra suprantama, kodėl Privalomasis nurodymas buvo surašytas ir byla pradėta būtent R. P., kadangi jis nėra Žemės sklypo, kuriame esančio griovio tariamu užvertimu yra kaltinimas, savininkas. Departamentas nepateikė įrodymų, kad būtent atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl vien dėl to pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas kaip visiškai nepagrįstas ir pareikštas ne tam asmeniui.
5.3. Privalomajame nurodyme turėjo būti nustatyta, koks konkretaus teisės aktas ir norma atsakovo buvo pažeisti. Kaip matyti iš Privalomojo nurodymo, Departamentas nurodė Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, jog draudžiama reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir (arba) ežerus, išskyrus Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus atvejus, tačiau R. P. sutuoktinei priklausančiame žemės sklype neteka jokia upė, kurios tvenkimu atsakovas yra kaltinamas.
5.4. Privalomajame nurodyme minimas griovys nėra upelis, kadangi pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 24 dalį, grioviu paviršinis vanduo neteka į jokią jūrą. Tai yra paprasčiausias griovys, kuriame vanduo kaupiasi priklausomai nuo oro sąlygų ir kaimyninių sklypų savininkų veiklos; griovyje esančio vandens negalima laikyti upe. Atsižvelgiant į tai, atsakovas negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų.
5.5. Privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas ir dėl tariamo Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimo, tai patvirtina ir faktas, jog šioje normoje nėra draudimo taisyti per griovį einantį ant pylimo keliuką į kitą to paties žemės sklypo dalį (griovys atsakovo sutuoktinei priklausantį Žemės sklypą skiria į dvi dalis ir taip apsunkina jo naudojimą pagal tiesioginę paskirtį).
5.6. Griovys ir jame kartais atsirandantis vanduo nėra pripažintas nei melioraciniu įrenginiu, nei yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, todėl šis griovys negali būti laikomas upe ir jam atitinkamai neturėtų būti taikomi kokie nors apsaugos reikalavimai bei ribojamos atsakovo sutuoktinės nuosavybės teisės.
5.7. Departamentas visiškai nepagrįstai pylimą (pravažiavimą per griovį) traktuoja kaip užtvanką, kadangi pylimas visada buvo ir yra su pralaida, t. y. pylimo apačioje visada buvo kanalas (vamzdis), pro kurį griovyje susikaupęs vanduo laisvai tekėdavo į abi puses, priklausomai nuo vandens kaupimosi jame šaltinio. Be to, iš 2015 m. aerofotografinės nuotraukos matosi, kad toje Žemės sklypo vietoje pylimas per griovį egzistavo dar prieš R. P. sutuoktinei 2017 m įsigyjant Žemės sklypą, kuriame yra ginčo griovys. Departamento prašymas negali būti tenkinamas ir turi būti atmestas.
6. Atsakovas R. P. ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Privalomojo nurodymo neskundė, kadangi galvojo, jog reikia kreiptis į advokatą. Pripažino, kad būtent jis atliko pylimo taisymo darbus, tačiau nurodė, kad griovys ir pats pylimas, kurį reikėjo tvarkyti, buvo įrengtas iki Žemės sklypo įsigijimo. R. P. teigė, kad jis nežino, kodėl Žemės sklypo nekilnojamojo turto registro pažymėjime yra nurodyta, jog Žemės sklype yra minėtas vandens telkinys, kadangi, jo nuomone, tokio vandens telkinio nėra, nors gal kartais griovyje atsiranda vanduo. Atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėjas nėra kompetentinga institucija spręsti dėl pylimo ir jo sutvirtinimo statybos neteisėtumo, kadangi nėra įrodymų, jog tai yra savavališka statyba. Teigė, kad Žemės sklype nėra jokio vandens telkinio ir nėra pagrindo remtis Nekilnojamojo turto registro išrašu, o realią situaciją pagrįstų Žemės sklypo planas, kurio byloje nėra. R. P. teigė, kad pareiškėjo pateikta žemėlapio kopija iš Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro patvirtina, jog per griovį einantis pylimas nepatenka į jokią apsaugos zoną, kadangi jis yra 6 metrų atstumu nutolęs nuo paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ribos.
7. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2022 m. balandžio 19 d. pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Departamento pareigūnas, prieš surašydamas Privalomąjį nurodymą, elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)) kreipėsi į atsakovą ir prašė pateikti asmens duomenis, jeigu už administracinį nusižengimą atsakomybę prisiima jis, kitu atveju Privalomas nurodymas bus surašytas Žemės sklypo savininkei. R. P. elektroniniame laiške nurodė savo asmens duomenis, todėl jo argumentai, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas ne tam asmeniui, yra nepagrįsti. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2.1 papunktyje yra nurodyta: „Vandens telkinių plotas: 0,1400 ha“, o 9 punkte yra aprašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taikomos Žemės sklypui.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos prašymą patenkino ir atsakovą R. P. įpareigojo per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.
9. Teismas nustatė, kad E. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias atliktu Žemės sklypo patikrinimu ir Privalomojo nurodymo surašymu, bei vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 1 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reguliuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai.
10. Teismas pažymėjo, kad teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl teismo įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą yra nustatytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnyje; pagal šio straipsnio nuostatas, būtina sąlyga įpareigoti asmenį priverstine tvarka įvykdyti privalomąjį nurodymą yra privalomojo nurodymo neįvykdymas suėjus jo įvykdymo terminui. Be to, šiame straipsnyje yra nustatyta aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos teisė kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, atsižvelgus į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį.
11. Teismas nustatė, kad byloje yra Departamento pareigūno ir R. P. susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio matosi, kad Departamento pareigūnas, prieš surašydamas Privalomąjį nurodymą, kreipėsi į atsakovą ir prašė pateikti asmens duomenis, jeigu už nusižengimą atsakomybę prisiima jis, kitu atveju privalomas nurodymas bus surašytas sklypo savininkei. Atsižvelgęs į tai, kad R. P. pareigūnui pateikė savo asmens duomenis, teismas sprendė, kad Privalomasis nurodymas buvo pagrįstai surašytas būtent tam asmeniui, kuris yra atsakingas už įstatyme imperatyviai nustatyto draudimo nesilaikymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, nesutikdamas su surašytu Privalomuoju nurodymu, turėjo teisę jį teisės aktų nustatyta tvarka skųsti, tačiau tokia teise nepasinaudojo; Privalomasis nurodymas nebuvo apskųstas, jis yra teisėtas ir galioja. Teismas akcentavo, kad teismo posėdyje R. P. neneigė, jog jis atliko pylimo sutvirtinimo darbus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas Privalomąjį nurodymą surašė ne tam asmeniui, kaip teigė atsakovas.
12. Teismas pažymėjo, kad Privalomajame nurodyme yra konstatuota, jog R. P. pažeidė Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog draudžiama reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir (arba) ežerus, išskyrus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus atvejus. Teismas nurodė, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkte yra imperatyviai nustatytas draudimas paviršiniuose vandens telkiniuose reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir ežerus, išskyrus šio punkto a–k papunkčiuose nustatytus atvejus.
13. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Vandens įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, paviršinis vandens telkinys – kiekybės rodikliais apibūdinama žemės paviršiuje esanti vandens aplinkos dalis, tai yra: jūra ar jos dalis, upė ar jos dalis, ežeras, dirbtinis vandens telkinys. Vadovaujantis Visuotine lietuvių enciklopedija, upė yra natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi.
14. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2.1 dalies matosi, jog Žemės sklype esančių vandens telkinių plotas yra 0,1400 ha. Iš byloje esančių fotonuotraukų aiškiai matosi patvenkto paviršinio vandens telkinio (upelio) vaga, vandens telkinys prieš suformuotą pylimą ir tuščia upelio vaga už jo. Byloje taip pat nėra ginčo, kad šis paviršinis vandens telkinys išteka iš aukščiau esančios pelkės. Į bylą pateiktos fotonuotraukos neabejotinai patvirtina, kad Žemės sklype yra užtvenktas paviršinis vandens telkinys. Įvertinęs Vandens įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą paviršinio vandens sąvoką, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įtvirtintą upės sąvoką bei pateiktas Žemės sklypo 2020 m. spalio 9 d. fotonuotraukas ir kitus duomenis, teismas konstatavo, kad Žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys turi būti laikomas upeliu, kurį, vadovaujantis Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, draudžiama patvenkti. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog upelis yra bevardis ir nėra įrašytas į Upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, atsakovui nesuteikia teisės pažeisti imperatyvią normą, įtvirtintą Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje.
15. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog nėra pagrindo vadovautis Nekilnojamojo turto registro įrašais apie Žemės sklype įregistruotą vandens telkinį ir jo plotą, kadangi faktiškai Žemės sklype nėra jokio vandens telkinio, yra nepagrįsti, nes nekilnojamojo turto registro duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Įvertinus bylos medžiagą, teismui nekilo abejonių, kad Žemės sklype yra paviršinis vandens telkinys (upelis).
16. Teismas pažymėjo, kad į bylą taip pat nėra pateikta įrodymų, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatytos sąlygos, įtvirtintos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkte, šalinančios imperatyvų draudimą užtvenkti paviršinį vandens telkinį (upelį). R. P. nepateikė įrodymų, patvirtinančių suformuoto pylimo ir įrenginėjamo įtvirtinimo su jam panaudotomis medžiagomis teisėtumą. Atsakovo teiginių, kad ištrauka iš Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro, kuria jis, pagal savo paties atliktus išmatavimus, įrodinėja, jog pylimas / užtvanka nepatenka į jokias apsaugos zonas, nėra pagrindo laikyti patikimais ir pagrįstais, kadangi, kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys patvirtina, kad Žemės sklypui yra nustatytos paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (plotas 1,6 ha) ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (1,6 ha).
17. Teismas sprendė, kad Privalomajame nurodyme buvo aiškiai suformuluotas jo reikalavimas, nurodytos teisės normos ir faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis, jis buvo surašytas. Privalomąjį nurodymą buvo nurodyta įvykdyti iki 2021 m. sausio 15 d. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad atsakovas iki nustatyto termino Privalomojo nurodymo neįvykdė, šios aplinkybės R. P. neginčijo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas iš paviršinio vandens telkinio (bevardžio upelio vagos) nėra pašalinęs suformuoto pylimo ir papildomo įtvirtinimo su jiems panaudotomis medžiagomis, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog R. P. Privalomojo nurodymo neįvykdė. Tai nustatęs, teismas atsakovą įpareigojo įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė termino, per kurį Privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas, todėl teismas nustatė terminą, analogišką nustatytajam Privalomajame nurodyme (1 mėnuo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos). Teismas sprendė, kad vieno mėnesio terminas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra pakankamas įpareigojimo įvykdymui.
19. Departamento prašymo įsiteisėjus teismo sprendimui išduoti vykdomąjį raštą teismas nesprendė, kadangi jis buvo pareikštas neįsiteisėjus teismo sprendimui. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad vykdomųjų raštų išdavimą įsiteisėjus teismo sprendimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 99 straipsnis; Departamentas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turėtų kreiptis į teismą su tokiu prašymu.
20. Patenkinęs pareiškėjo prašymą, teismas R. P. prašymą dėl byloje dalyvavusio advokato išlaidų atlyginimo atmetė.
21. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
III.
22. Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti.
23. Atsakovas savo poziciją grindžia šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad R. P. sutuoktinei priklausančiu Žemės sklypu tenkantis vanduo yra neįvardintas upelis, šią išvadą grįsdamas Žemės sklypo registro duomenimis. Nebuvo pateikta įrodymų, kad Žemės sklypo kadastriniuose matavimuose nustatytos paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta ir paviršinių vandens telkinių apsaugos juosta yra susijusios su tariamu upeliu, o ne su kitu vandens telkiniu, į kurio apsaugos zonas ir patenka šis sklypas, pavyzdžiui, Žemės sklypo planas, kuriame ir atsispindėtų apsaugos zonos. Vien dėl to teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi minėta išvada buvo padaryta nesant objektyvių ją patvirtinančių duomenų. Be to, priešingai nei sprendė teismas, nagrinėjant bylą, nebuvo paneigti atsakovo pateikti objektyvūs įrodymai – ištraukos iš Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro, t. y. tokią pačią teisinę galią turintys duomenys, kaip ir žemės sklypo registro ir kadastro duomenys, jog minėtos apsaugos zonos yra susijusios ne su grioviu, tačiau su už kelių šimtų metrų esančiu ir su Žemės sklypu nesiribojančiu (duomenys neskelbtini) ežeru. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Žemės sklypas patenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos juostą. Yra akivaizdu, kad Žemės sklype esančios apsaugos juostos yra susijusios su visai kitu vandens telkiniu ir teigti, jog tai įrodo, kad per R. P. sutuoktinės žemės sklypą teka tariamas upelis, yra visiškai nepagrįsta. Teismo sprendimas pripažinti esant upelį yra neteisėtas.
23.2. Griovys, esantis atsakovo sutuoktinei priklausančiame Žemės sklype, negalėjo būti laikomas upeliu ir pagal lingvistinį teismo nurodytą aiškinimą, kadangi remiantis Vandens įstatymo 3 straipsnio 24 dalimi, upe laikomas žemės plotas, iš kurio paviršinis vanduo upėmis ir ežerais nuteka į jūrą vienos upės žiotimis. Nuo kritulių susikaupęs vanduo grioviu teka į kaimyniniame sklype esančius dirbtinius vandens telkinius – tvenkinius, o ne į jūrą ar tuo labiau ežerą. Jeigu griovys ir juo kartais pratenkantis vanduo būtų laikomas upe, nebūtų aišku, kaip upės vagoje būtų galima išsikasti net du tvenkinius ir dar paviršinio vandens pakrančių apsaugos zonoje. Tvenkinių egzistavimas tik patvirtina R. P. teiginius, kad griovys ir kartais juo bėgantis vanduo nėra upė. Akivaizdu, kad ginčo objektas tėra griovys ir jam nėra bei negali būti netaikoma kokia nors apsauga (draudimas jį užpilti).
23.3. Teismo teiginys, kad atsakovas neva nepateikė įrodymų, jog tariama užtvanka nepatenka į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkte nustatytą draudimą užtvenkti paviršinį vandens telkinį, yra nepagrįstas. Nei Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūno 2020 m. gruodžio 16 d. privalomajame nurodyme Nr. PN13-41, nei kituose šios tarnybos dokumentuose grafiškai nebuvo užfiksuota, jog Žemės sklype esantis pylimas patenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos juostą. Priešingai, pylimas, kaip neva neteisėtai patvenkiantis tariamą upelį, netgi nebuvo pažymėtas Žemės sklypo plane ar kokioje nors schemoje, iš kurios būtų galima nuspręsti, kad pylimas ir sienelė yra būtent R. P. sutuoktinei priklausančiame Žemės sklype; nebuvo nustatytos nei pylimo koordinatės, nei kiti parametrai, todėl priešingas teismo įsivaizdavimas, jog pylimas yra Žemės sklype ir patenka į apsaugos zonas, yra visiškai nepagrįstas ir todėl negali būti laikomas teisėtu. Į bylą pateikti preliminarūs ir objektyvūs matavimai, pagal kuriuos pylimas yra 6 metrų atstumu nutolęs nuo paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ribos, tokius teismo teiginius visiškai paneigė, o priešingų įrodymų byloje nebuvo surinkta, todėl teismas negalėjo padaryti išvados apie pylimo patekimą į bent vieną apsaugos juostą. Remiantis Privalomuoju nurodymu, pylimas neteisėtu buvo pripažintas tik todėl, kad jis neva patenka į apsaugos zonas, nustatytas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkte, todėl teismas, esant nepaneigtiems įrodymams, jog pylimas į tas zonas nepatenka, neturėjo teisės priimti skundžiamo sprendimo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad pylimas yra už apsaugos zonos ribų (6 metrų atstumu), todėl jau vien dėl to teismas negalėjo patvirtinti akivaizdžiai nepagrįsto prašymo ir surašyto Privalomojo nurodymo.
23.4. Privalomojo nurodymo turinys patvirtina, kad atsakovas buvo įpareigotas pašalinti pylimą ir papildomą įtvirtinimą su jam panaudotomis medžiagomis, tačiau teismas visiškai nepaneigė R. P. ir jo atstovo teismo posėdyje išsakytų teiginių, jog pylimas Žemės sklype buvo dar iki atsakovo sutuoktinei 2017 m. birželio 21 d. įsigyjant Žemės sklypą, kadangi iš 2015–2017 m. vietovės aerofotografinės nuotraukos akivaizdžiai matosi, kad jis jau tada egzistavo, todėl reikalavimas R. P. pašalinti pylimą, kurio jis neįrenginėjo, yra neteisėtas.
23.5. Atsižvelgus į tai, kad nebuvo nurodyti papildomo įtvirtinimo parametrai ir nebuvo galima nustatyti, ar tai yra statinys (inžinerinis įrenginys), nei Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnas, nei tuo labiau teismas negalėjo atsakovo įpareigoti pašalinti papildomą įtvirtinimą, kuris nėra laikomas statiniu ir atitinkamai jo įrengimas nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 18 punktas nustato, kad objektai, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas K < 10, nelaikomi nesudėtingaisiais statiniais ir jiems nėra taikomi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimai. Statinio matmenų įvertinimo koeficientas K apskaičiuojamas pagal 3 lentelės „Inžineriniai statiniai“ 22 punkte pateiktą formulę. Byloje nesant duomenų, kad prie anksčiau buvusio pylimo įrengtas sutvirtinimas yra statinys (inžinerinis įrenginys), kurio statybai (įrengimui) pagal teisės aktus yra privalomas koks nors sutikimas ir ar leidimas, reikalavimas jį nugriauti, o taip pat ir jį patvirtinantis teismo sprendimas yra neteisėti.
24. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
25. Departamentas savo poziciją grindžia šiais argumentais:
25.1. Teismas R. P. skundžiamame sprendime teisingai ir motyvuotai nustatė, jog Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkte yra imperatyviai nustatytas draudimas paviršiniuose vandens telkiniuose reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir ežerus, išskyrus šio punkto a–k papunkčiuose nustatytus atvejus. Vadovaujantis Vandens įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, paviršinis vandens telkinys – kiekybės rodikliais apibūdinama žemės paviršiuje esanti vandens aplinkos dalis, tai yra: jūra ar jos dalis, upė ar jos dalis, ežeras, dirbtinis vandens telkinys. Vadovaujantis Visuotine lietuvių enciklopedija, upė yra natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi. Apibendrinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas teisingai konstatavo, kad iš pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2.1 dalies matosi, jog Žemės sklype esančių vandens telkinių plotas yra 0,1400 ha. Iš fotonuotraukų aiškiai matosi patvenkto paviršinio vandens telkinio (upelio) vaga, vandens telkinys prieš suformuota pylimą ir tuščia upelio vaga už pylimo. Byloje taip pat nėra ginčo, kad šis paviršinis vandens telkinys išteka iš aukščiau esančios pelkės. Pateiktos fotonuotraukos neabejotinai patvirtina, kad Žemės sklype yra užtvenktas paviršinis vandens telkinys.
25.2. Vertindamas Vandens įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą paviršinio vandens sąvoką, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įtvirtintą upės sąvoka bei pateiktas Žemės sklypo 2020 m. spalio 9 d. fotonuotraukas ir kitus duomenis, teismas konstatavo, kad Žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys yra laikomas upeliu, kurį, vadovaujantis Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, draudžiama patvenkti. Teismas pažymėjo, kad tai, jog upelis yra bevardis ir neįrašytas į Upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, atsakovui nesuteikia teisės pažeisti imperatyvią Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą. Departamentas visiškai sutinka su šia teismo išvada, kadangi tai patvirtina ir kiti byloje nustatyti faktai – Žemės sklypui yra nustatytos paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (plotas 1,6 ha) ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (1,6 ha).
25.3. Sąvokos „paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta“ ir „paviršinio vandens telkinio apsaugos zona“ yra išaiškintos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 (aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-98 redakcija) patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4 punkte. Atsižvelgiant į apsaugos zonų sąvokas, yra akivaizdu, jog užtvenkus neįvardintą upę, prieš užtvarką susidarė pelkė, o į šalia esantį telkinį vanduo nebepatenka arba teka minimaliai, todėl yra akivaizdu, jog ši neteisėta užtvanka turi tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui.
25.4. Atsakovas, nesutikdamas su surašytu Privalomuoju nurodymu, turėjo teisę jį teisės aktų nustatyta tvarka skųsti, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Privalomasis nurodymas nėra apskųstas, jis yra teisėtas ir galioja. Be to, teismo posėdyje R. P. neneigė, kad jis atliko pylimo sutvirtinimo su jam panaudotomis medžiagomis darbus, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas Privalomąjį nurodymą surašė ne tam asmeniui.
25.5. Kaip teisingai pažymėjo teismas, Privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reguliuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai.
25.6. Teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą yra nustatytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, būtina sąlyga įpareigoti asmenį priverstine tvarka įvykdyti privalomąjį nurodymą yra privalomojo nurodymo neįvykdymas suėjus jo įvykdymo terminui. Be to, šiame straipsnyje yra nustatyta aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos teisė kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, atsižvelgus į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį. Byloje nėra keliamas klausimas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, šios bylos esmė yra teismo paskirtas terminas, per kurį atsakovas privalo įvykdyti Privalomąjį nurodymą, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip nesusijusios su bylos esme ir atmetamos kaip nepagrįstos. Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, o teismas tinkamai įvertino ir ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo R. P. įpareigojimo per teismo nustatytą terminą įvykdyti Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. gruodžio 16 d. privalomajame nurodyme Nr. PN13-41 nustatytus reikalavimus.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, motyvuodamas tuo, kad atsakovas, Privalomojo nurodymo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatyta tvarka neginčijęs, jo laiku neįvykdė, todėl Departamentas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnio nuostatomis, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, o pareiškėjo prašymą atmesti. R. P. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jo sutuoktinei priklausančiu Žemės sklypu tenkantis vanduo yra neįvardintas upelis; tai griovys, kuriam jokia apsauga nėra taikoma. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas negalėjo padaryti išvados apie pylimo patekimą į bent vieną apsaugos juostą, todėl Privalomasis nurodymas yra nepagrįstas. Be to, pylimas Žemės sklype buvo dar iki R. P. sutuoktinei įsigyjant šį žemės sklypą bei nebuvo nustatyta, kad tai yra statinys, todėl reikalavimas atsakovui pašalinti pylimą yra neteisėtas.
28. Pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad gavęs Elektrėnų savivaldybės administracijos 2020 m. spalio 6 d. skundą „Dėl upelio užtvenkimo“, Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas 2020 m. spalio 9 d. atliko apžiūrą ir surašė 2020 m. spalio 14 d. apžiūros aktą Nr. TVR8-101. Atlikus apžiūrą, buvo nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant iš aukščiau esančios pelkės į (duomenys neskelbtini) ežerą išbėgančio bevardžio upelio yra statoma užtvanka; upelio vagoje yra statomas medinis barjeras ant iš akmenų subetonuoto pagrindo; greta yra įrengtas pylimas (patvanka) su pralaida; prie upelio šlaito yra dirbtinai sukrauta akmenų krūva; akmenys galbūt buvo iškasti arba atvežti. Pažymėtina, kad Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcija taip pat buvo gavusi ir fizinio asmens 2020 m. spalio 12 d. prašymą, kuriame buvo pateikta informacija apie savavališkai ant upelio statomą ir beveik pastatytą užtvanką bei prašoma ištirti situaciją, kadangi didelė skundą pateikusio asmens žemės sklypo dalis tapo pelke. Atsakydamas į Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto elektroninį laišką, kuriame R. P. buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu už padarytą nusižengimą atsakomybę prisiima jis, turi nurodyti savo asmens duomenis, kitaip privalomasis nurodymas bus surašytas ir administracinėn atsakomybėn bus patraukta Žemės sklypo savininkė E. P., atsakovas nurodė savo asmens duomenis. Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas 2020 m. gruodžio 16 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN13-41, kuriame konstatavo, kad R. P. sutuoktinės E. P. nuosavybės teise priklausiančiame Žemės sklype užtvenkė paviršinio vandens telkinio, bevardžio upelio, vagą, iš grunto ir riedulių suformuodamas pylimą su pralaida, bei jį sutvirtindamas, iš riedulių ir betono mišinio įrengdamas papildomą įtvirtinimą, suformuotą panaudojant neaiškios kilmės metalinį tinklą, ir taip pažeidė Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalį. Privalomajame nurodyme atsakovui buvo nurodyta iki 2021 m. sausio 15 d. sutuoktinės E. P. nuosavybes teise priklausančiame Žemės sklype iš paviršinio vandens telkinio, bevardžio upelio, vagos pašalinti suformuotą pylimą ir papildomą įtvirtinimą jiems panaudotomis medžiagomis, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Privalomojo nurodymo 15 punkte yra nurodyta, kad 2021 m. vasario 24 d. patikrinus Žemės sklypą, buvo nustatyta, jog Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, o R. P. dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė.
29. Atsižvelgęs į tai, kad Privalomasis nurodymas per jame nustatytą terminą nebuvo įvykdytas, atsakovas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė, Privalomasis nurodymas nustatyta tvarka nebuvo apskųstas ir nuginčytas, Departamentas dėl įpareigojimo jį įvykdyti kreipėsi į teismą.
30. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės prevencijos principas – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 punktą, privalomasis nurodymas – tai rašytinės formos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo sukeltas pasekmes, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai.
31. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminų pratęsimo tvarka yra įtvirtinta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti privalomojo nurodymo, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų nepratęsimo gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 str. 3 d.). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnis nustato galimybę asmeniui, dėl kurio priimtas privalomasis nurodymas, jį apskųsti. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, apie privalomojo nurodymo reikalavimų įvykdymą asmuo ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo įvykdymo turi informuoti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančią instituciją ar jos įgaliotą asmenį privalomajame nurodyme nurodytu būdu. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kai privalomojo nurodymo teisėtumas ar privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančioje institucijoje, priėmus sprendimą nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina sprendime nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar priimamas sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, jeigu privalomasis nurodymas neįvykdomas laiku, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 str. 2 d.). Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 26 straipsnio 3 dalį, kai byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjama teisme, įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, privalomasis nurodymas neįvykdomas laiku, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.
32. Įvertinusi nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant atvejui, kai privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nebuvo pratęstas, jis nebuvo apskųstas, ir suėjus jame nustatytam terminui, jis nebuvo įvykdytas, Departamentui kreipusis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo, teisme nagrinėjamas įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą klausimas, t. y. ar privalomasis nurodymas įvykdytas ar ne, kokia apimtimi įvykdytas ir panašiai, o ne paties privalomojo nurodymo ar pagrindų duoti privalomąjį nurodymą teisėtumo klausimas, kadangi asmeniui, dėl kurio priimtas privalomasis nurodymas, įstatymas nustato tiek galimybę kreiptis dėl jo įvykdymo termino pratęsimo, tiek ir ginčyti atsisakymą pratęsti terminą bei patį privalomąjį nurodymą. Nors šioje byloje sprendžiamas ginčas ne dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, o dėl įpareigojimo atsakovą jį įvykdyti, tačiau R. P. apsiribojo teiginiais, kritikuojančiais Privalomąjį nurodymą, o tai ginčo ribose teisinės reikšmės neturi, kadangi šio akto teisės aktų nustatyta tvarka neginčijus, buvo išreikštas atitinkamas atsakovo sutikimas su Privalomojo nurodymo sukeltomis teisinėmis pasekmėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-232-502/2023). Atsižvelgusi į tai, kad R. P. nustatyta tvarka dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo nesikreipė ir šio akto neginčijo, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Privalomojo nurodymo teisėtumu bei pagrįstumu, atmeta.
33. Privalomasis nurodymas atsakovui buvo surašytas remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. kai dėl asmens veikos kyla reali grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ir nesiimama reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti, duodamas privalomasis nurodymas imtis reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti. Privalomasis nurodymas buvo duotas nustačius Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, pagal kurią draudžiama reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir (arba) ežerus, išskyrus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus atvejus, pažeidimą.
34. Atsižvelgus į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nenuginčytas ir galiojantis aiškus Privalomasis nurodymas per jame nustatytą terminą nebuvo įvykdytas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir atsakovą įpareigojo per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Privalomąjį nurodymą.
35. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas (prašymas) turėtų būti tenkinamas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Departamento prašymą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir argumentus bei pateikė vertinimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
36. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Departamento prašyme nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotą reikalavimą ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą, teisėtą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Jolanta Malijauskienė
Virginija Volskienė