Civilinė byla Nr. 3K-3-331/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 71

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškovės B. S. ieškinį atsakovams A. D. ir V. D. ir atsakovo A. D. priešieškinį ieškovei B. S. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, tretieji asmenys V. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento VTAS, AB „Parex bankas“, AB „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar butas, kurį įgijo vienas iš asmenų šalims gyvenant kartu ir ūkį tvarkant bendrai ir kuris buvo pagerintas šalims sudarius santuoką, gali būti padalytas sutuoktiniams.

Ieškovė prašė nutraukti su atsakovu 1993 m. rugsėjo 4 d. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinti negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2008 m. kovo 13 d. aktą (toliau – ir turto pardavimo aktas) ir padalyti kitą turtą.

Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; padalyti santuokoje įgytą turtą. Jis nurodė, kad butas yra jo asmeninė nuosavybė, nes įgytas iki santuokos sudarymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; pripažino butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2008 m. kovo 13 d. aktą. Teismas taikė restituciją – butą grąžino ieškovės ir atsakovo nuosavybėn bei priteisė kiekvienam asmeninėn nuosavybėn po ½ jo dalį bei padalijo kitą santuokos metu įgytą turtą bei išsprendė prievolės bankui klausimą.

Teismas nustatė, kad butas atsakovo vardu buvo registruotas 1993 m. gegužės 6 d., t. y. likus trims mėnesiams iki santuokos sudarymo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas dar iki santuokos sudarymo (maždaug nuo 1991 metų) apsigyveno pas ieškovę. Jie gyveno kartu ir ūkį tvarkė bendrai, ketino sudaryti santuoką. Į butą sutuoktiniai įsikėlė tik 1996 metais, kai jis buvo visiškai įrengtas. Naujai pastatyto buto įrengimas, remontas ir pritaikymas gyventi vertintinas kaip esminis turto pagerinimas, todėl teismas butą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.               Teismas turto pardavimo aktą panaikino vadovaudamasis CPK 602 straipsnio 1 punktu (realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas). Teismui pripažinus, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, ieškovės reikalavimas priteisti jos naudai iš atsakovo 100 000 Lt neturtinės žalos buvo atmestas.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų A. D. ir V. D. apeliacinius skundus, juos tenkino: panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir ieškinį dėl šios dalies atmetė.

Teismas sprendė, kad butas jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe galėjo būti pripažintas, tik įrodžius, jog jie buvo susitarę sukurti bendrąją nuosavybę ir prie jos sukūrimo prisidėjo bendromis lėšomis ir darbu arba santuokos metu šis turtas iš esmės buvo pagerintas, pateikiant rašytinius įrodymus (Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 3 dalis, 2000 m. Civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl galimybės butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, nes byloje nebuvo tam reikalingų rašytinių įrodymų (CPK 178 straipsnis); kad neįrodyta, jog po santuokos sudarymo ginčo bute atlikti darbai gali būti laikomi esminiu jo pagerinimu, leidžiančiu pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe, nes nepateikti įrodymai, kokios apimties ir vertės buto įrengimo ar remonto darbai buvo atlikti po santuokos sudarymo, o buto vertė 2008 metais, palyginti su ankstesniu vertinimu, pasikeitė nedaug, galbūt dėl pokyčių rinkoje, o ne jo pagerinimo. Pripažinus, kad butas buvo atsakovo asmeninė nuosavybė, jo pardavimo akto ieškovė CPK 602 straipsnio 1 dalies pagrindu ginčyti negalėjo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad negalima buto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, nes nėra rašytinių įrodymų dėl tokio susitarimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-48/2005; 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). Byloje remiantis liudytojų parodymais nustatyta, kad atsakovas iki santuokos sudarymo gyveno ieškovei priklausiusiame bute, tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą ateitį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti ginčo butą bendrąja jungtine nuosavybe.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad po santuokos sudarymo už ginčo butą buvo sumokėta tik nedidelė dalis, visiškai neatsižvelgdamas į buto įsigijimo metu galiojusios valiutos perkamąją galią bei jos pasikeitimus per daugiau kaip 15 metų laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendra buto įsigijimo kaina pagal sutartį sudarė 1 220 000 talonų, tai sudaro 12 200 Lt (santykis 100 talonų - l litas). Santuokoje sumokėta 5789 Lt, t. y. daugiau kaip pusė buto vertės.

Kolegija laikė, kad neįrodyta, jog po santuokos sudarymo ginčo bute atlikti darbai gali būti laikomi esminiu jo pagerinimu, duodančiu pagrindu pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe. Šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad butas buvo įgytas su daline apdaila. Pats atsakovas pripažino ir liudytojai patvirtino, kad butas iki santuokos sudarymo nebuvo įrengtas, jį įrenginėjo po santuokos sudarymo. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų (mokėjimo kvitų, sutarčių ir pan.), kokio dydžio lėšos buvo panaudotos butui įrengti, nes tokie įrodymai nėra išlikę. Tačiau akivaizdu, jog buto su daline apdaila įrengimas reikalauja nemažai lėšų. Byloje nėra įrodymų, jog butui įrengti buvo panaudotos kitų asmenų lėšos. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie buto pagerinimus, nevertino buto, įsigyto su daline apdaila, įrengimo darbų, atliktų šalims gyvenant santuokoje.

Atsakovas be sutuoktinės žinios perleido vienintelį jų šeimos gyvenamąjį būstą savo seseriai atsakovei V. D., tai padarė po to, kai šalys ėmė gyventi atskirai. Atsakovas A. D. nurodė, kad iš savo sesers V. D. pasiskolino 250 000 Lt, kurie dingo iš bute esančio seifo. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys pinigų perdavimo faktą, o A. D. patvirtino, kad į kompetentingas institucijas dėl tokios didelės pinigų sumos dingimo nesikreipė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. D. prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog jau nuo 1991 metų ieškovė ir atsakovas pradėjo gyventi kartu ir nepertraukiamai gyveno iki santuokos sudarymo, o atsakovui per darbovietę pradėjus statytis butą buvo šalių susitarimas įgyti bendrąją jungtinę nuosavybę, naudojant tam bendras lėšas ar darbą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad už ginčo butą didelė dalis buvo įmokėta jau po santuokos sudarymo momento, tačiau, pažymėtina tai, kad paskutinis 3258 Lt įnašas 1995 m. viršijo bendrą sutarties 12200 Lt sumą ir  2754,32 Lt permoka buvo sugrąžinta, taigi, iki santuokos sudarymo atsakovo vardu buvo įmokėta praktiškai visa sutartinė 12 200 Lt suma už butą. Kasatorės argumentai, kad už ginčo butą po santuokos įregistravimo momento buvo įmokėta daugiau kaip pusė ginčo buto sumos, nepagrįsti.

Kasatorė nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teisme kompensacijos klausimo nekėlė, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie konkrečiai įrodytų apie kasatorės tariamai investuotas ir prašomas kompensuoti lėšas, o apsiribojama vien tik kasatorės paaiškinimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės yra analogiški ginčijamajame sprendime bei atsakovo A. D. atsiliepime nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra aktuali dėl to, kad kasaciniame skunde ieškovė, prašydama pripažinti ginčo butą bendrąja jungtine nuosavybe, be kita ko, nurodo bendrą su atsakovu gyvenimą ir ūkio tvarkymą iki ir po santuokos sudarymo bei jos prisidėjimą prie buto įsigijimo ir jo pagerinimo.

Dėl jungtinės veiklos ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įgijimo normų taikymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys ieškovei priklausančiame bute kartu gyventi ir bendrą ūkį tvarkyti pradėjo dar iki santuokos sudarymo – maždaug nuo 1991 metų. Ši teismo konstatuota aplinkybė argumentuotai nepaneigta. Taigi, tuo metu susidariusiems šalių turtiniams santykiams įvertinti taikytinos 1964 m. CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė ir atsakovas gyveno kartu ir ūkį tvarkė bendrai dar iki santuokos sudarymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl jungtinės veiklos sutarties egzistavimo, nėra svarbu konstatuoti, kad kiekviena iš šalių tiesiogiai prisidėjo prie visų jungtinės veiklos sutarties egzistavimo metu sukurtų turtinių objektų, bet svarbu nustatyti, kad rezultatas buvo pasiektas kartu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki santuokos sudarymo, t. y. maždaug nuo 1991 metų iki 1993 m. rugsėjo mėn., ir kelerius metus po jos sudarymo atsakovas gyveno kartu su ieškove jai priklausančiame bute. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų mokėjęs ieškovei nuomos mokestį. Ieškovė, mokėdama už butą, kuriame gyveno ir atsakovas, sudarė galimybes šiam daugiau lėšų skirti įmokoms už jo vardu statomą butą. Taigi šių lėšų dalis yra ir ieškovės ir atsakovo veiklos jungtinės veiklos rezultatas įrengiant butą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad butas su daline apdaila atsakovo vardu registruotas 1993 metų gegužės mėnesį. Atsakovo ir ieškovės santuoka sudaryta 1993 metų rugsėjo mėnesį. Sutuoktiniai į butą persikėlė gyventi, kai jis buvo įrengtas – 1996 metais. Šių faktų atsakovas neginčija, bet nurodo, kad butą įrenginėjo su tėvu. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje buto su daline apdaila įrengimas laikytinas esminiu turto pagerinimu. Atsižvelgiant į buto įrengimo trukmę konstatuotina, kad pagrindiniai pagerinimo darbai atlikti ieškovei ir atsakovui gyvenant santuokoje. Nurodytu laikotarpiu galiojusio 1969 m. liepos 16 d. priimto Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnyje buvo nustatyta, koks turtas buvo laikomas asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis nebuvo priskiriamas prie asmeninės jo nuosavybės ir neįrodžius, jog butas buvo įrengtas trečiųjų asmenų lėšomis, laikytina, kad esminis buto pagerinimas – visa apdaila buvo atlikta iš bendrų lėšų, todėl ši turto dalis laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Kasacinis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog butas įgytas šalims gyvenant kartu ir ūkį tvarkant bendrai bei iš esmės pagerintas santuokos metu.

1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Tai nagrinėjamos bylos atvejų reiškia, kad 1991 – 1993 metais atsakovo už ginčo butą įmokėtų įmokų pagrindu atsirado ieškovės ir atsakovo dalinė nuosavybė proporcinga tuo laikotarpiu įmokėtoms įmokoms. Konstatavus, kad jungtinės veiklos sutartis šalių sudaryta nuo 1991 metų, spręstina, jog 1991-1993 metais sumokėtų įmokų pagrindu ieškovė įgijo dalinę nuosavybę į ginčo butą jungtinės veiklos pagrindu. Konkrečių nuosavybės teisės dalių nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytų dalių dydžiais.

              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik 2000 m. CK normomis, nors reikėjo taikyti ir 1964 m. CK normas. Tačiau nebūtų teisinga naikinti šio teismo sprendimą vien dėl to, kad pritaikyta ne ta įstatymo norma. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Microsoft Korporacijos (JAV), S. K. (JAV) ir kt. v. UAB ,,Fima“, V. B., D. L., bylos Nr. 3k-3-132/2003; 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-105/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-l52/2010). Tokios nutarties panaikinimas taip pat prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.

Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad buto dalis yra ir ieškovės nuosavybė, remiantis CPK 602 straipsnio 1 punkto pagrindu, pagrįstai pripažintas negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2008 m. kovo 13 d. aktas.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes taikė netinkamai, todėl šios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 113,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis).

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šioje instancijoje patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (27,55 Lt), taip pat lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų.

Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 500 Lt žyminį mokestį, taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 968 Lt, todėl šios išlaidos ieškovei priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės V. D. (duomenys neskelbtini) 70,33 Lt (septyniasdešimt litų 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės V. D. (duomenys neskelbtini) 734 (septynis šimtus trisdešimt keturis) Lt ieškovės B. S. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo A. D. (duomenys neskelbtini) 70,33 Lt (septyniasdešimt litų 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo A. D. (duomenys neskelbtini) 734 (septynis šimtus trisdešimt keturis) Lt ieškovės B. S. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Janina Januškienė

              Zigmas Levickis

              Pranas Žeimys