Civilinė byla Nr. e2-1399-413/2017

Proceso Nr. 2-56-3-01030-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.4.2.6

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                              

2017 m. balandžio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Gintautas Koriaginas,

sekretoriaujant Tomui Pavilioniui ir M. M.,

dalyvaujant ieškovui A. K. ir jo atstovei advokatei K. R.,   atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VĮ „Valstybės turto fondas“, atstovei R. K.,

atsakovės Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovėms A. P. ir S. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai VĮ „Valstybės turto fondas“, Kaišiadorių rajono savivaldybei, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro notarei R. B., Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarei D. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teismas

n u s t a t ė:

1. 2005 m. rugpjūčio 26 d. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 28(318) buvo paskelbta apie valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, kurį sudaro dviejų aukštų 332,90 kv. m administracinis pastatas su kiemo statiniais, 1 aukšto mūrinis garažas, užstatytas plotas 44 kv. m, vieno aukšto mūrinis garažas, užstatytas plotas 120,50 kv. m, vieno aukšto mūrinis ūkinis pastatas, užstatytas plotas 18 kv. m, ir šiems statiniams priskirtas 1,4140 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), pardavimą viešo aukciono būdu. M. K. (ieškovo motina) 2005 m. spalio 13 d. pateikė paraišką dalyvauti viešame aukcione ir tapo aukciono, įvykusio 2005 m. spalio 14 d. nugalėtoja, pasiūliusi didžiausią kainą – 313 000 Lt, iš kurios objekto pardavimo kaina – 273 043 Lt, objektui priskirto žemės sklypo pardavimo kaina – 39 957,00 Lt. Pardavėjas valstybės įmonė Valstybės turto fondas ir pirkėja M. K. 2005 m. lapkričio 21 d. sudarė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį dėl išvardyto nekilnojamojo turto. Pagal sutarties 14 punktą pirkėja įsipareigojo sudaryti atskirą šiam privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. 2006 m. sausio 19 d. pardavėjas VĮ Valstybės turto fondas ir pirkėja M. K. pasirašė 1,4140 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei turto perdavimo–priėmimo aktą. M. K. nuosavybės teises įregistravo Nekilnojamojo turto duomenų registre.
2. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013 panaikino 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir tos pačios dienos nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo akto dalį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 1835 kv. m ploto dalies, esančios po (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, pardavimo ir perdavimo nuosavybėn, taip pat pripažino negaliojančiu dėl šio žemės sklypo 1835 kv. m ploto 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį. Teismas sprendimu taikė restituciją ir įpareigojo M. K. teisių perėmėją A. K. grąžinti natūra valstybei žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1835 kv. m ploto dalį, esančią po (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, o M. K. teisių perėmėjui A. K. iš valstybės priteisė 5185,37 Lt, iš Kaišiadorių rajono savivaldybės – 1584,16 Lt. Nurodytas teismo sprendimas paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1565-657/2013.
3. A. K. 2014 m. lapkričio 17 d. kreipėsi ieškiniu į Kauno apygardos teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais:

3.1. 2005 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį;

3.2. 2005 metų lapkričio 22 d. nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą;

3.3. 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 175Ž-05;

3.4. 2006 m. sausio 19 d. perdavimo-priėmimo aktą;

  3.5. 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį, kuria A. K. po M. K. mirties paveldėjo administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendras plotas – 332,90 kv.m, tūris 1895 kub. m, pažymėjimas plane lB2p, kodas – 50002893, garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendras plotas – 120,50 kv.m, tūris 584 kub.m, pažymėjimas plane 3CHp, kodas – 50002895, garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas – 44 kv.m, tūris 175 kub.m, pažymėjimas plane 2Glp, kodas 50002894, ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas – 18 kv.m, tūris 73 kub.m, pažymėjimas plane 4Bp, kodas – 50002896, ir kiemo statinius (kiemo aikštelė; tvora; lauko tualetas; estakada; anglių saugykla) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/1 priklauso pastatui Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1,4140 ha valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini);

3.6. taikyti restituciją ir priteisti valstybei natūra nurodytus statinius bei 1,2305 ha valstybinės žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovui iš valstybės priteisti 307 814,63 Lt, iš Kaišiadorių rajono savivaldybės – 10 622,90 Lt;

3.7. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

4.              Ieškovas nurodė, kad sudarant turto privatizavimo sandorius jo motinai M. K. buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys jos įgyjamo turto apimtį, todėl jai nekilo jokių abejonių, kad sudarydama turto pirkimo sandorius ji nuosavybės teisėmis įgyja tiek privažiavimą į sklype esančius statinius, tiek privažiavimo gale esančią aukštelę, tiek ir žemės sklypą po šiais statiniais. Po Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013, kuriuo buvo pripažinta iš dalies negaliojanti 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl 1 835 kv. m ploto privatizavimo, paaiškėjo, kad aukcione įsigytas turtas neatitinka atsakovės VĮ Valstybės turto fondo paskelbtos informacijos apie privatizavimo objektą, kadangi M. K. buvo perduotas ne tokios apimties turtas, kuris buvo parduodamas aukcione. Žinodama, kad  nebus privatizuojamas įvažiavimo kelias į sklypą ir jo gale esanti asfaltuota aikštelė, M. K. objekto nebūtų pirkusi, nes be šio kelio bei jo gale esančios aikštelės iš esmės negalimas pastatų ir žemės sklypo naudojimas pagal paskirtį. Sudarant privatizavimo sutartį, M. K. buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys jos įgyjamo turto apimtį, todėl jai nekilo jokių abejonių, kad sudarydama aukščiau nurodytas sutartis, ji nuosavybės teisėmis įgyja tiek privažiavimą į sklype esančius statinius, tiek privažiavimo gale esančią aukštelę, tiek ir žemės sklypą po šiais statiniais. Pritaikius restituciją ir konstatavus, kad įvažiavimas ir kiemo aikštelė nepriklauso ieškovui nuosavybės teise, iš esmės pasikeitė ieškovo turimos nuosavybės teisės apimtis, ji iš esmės skiriasi nuo turto apimties, kuri buvo M. K. įsigyjant sklypą. Be privažiavimo, aikštelės ir žemės po jais, M. K. sandorio nebūtų sudariusi. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kad ginčijamos 2005 m. lapkričio 21 d. ir 2006 m. sausio 19 d. sutartys sudarytos suklydus dėl esminių sandorio aplinkybių (ieškovo teigimu, M. K. suklydimą lėmė tai, kad atsakovė, pateikdama informaciją privatizavimo biuletenyje, neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, kurios turėjo esminę reikšmę sudarant sandorį), taip pat CK 6.330 straipsnio pagrindu (2016 m. lapkričio 29 d. ieškovo atstovės pareiškimas dėl ieškinio pagrindo papildymo), t. y. kad pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, jeigu jam parduodamas mažesnis, negu nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, daiktų kiekis.

5.               Atsakovė  Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ta aplinkybė, kad pagal ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis M. K. didžiąją kainos dalį (87 proc.) sumokėjo už statinius, esančius (duomenys neskelbtini), reiškia, jog būtent statiniai buvo pagrindinis jos sandorių tikslas, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad ieškovui netekus nedidelės žemės sklypo dalies, priskirtos Didžiosios gatvės atkarpai, ieškovo turimos nuosavybės teisės apimtis iš esmės pasikeitė. Ne pagrįsti ieškovo argumentai, kad be privažiavimo kelio ir aikštelės jis neva negali eksploatuoti pastatų, kadangi ieškovo teisę naudotis Didžiosios gatvės dalimi iki pat privažiavimo prie jam priklausančių pastatų nustato įstatymas ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ši jam yra apribota. Be to, ieškovas neturi subjektinės teisės ginčyti 2005 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu tik pagal klydusios šalies ieškinį, tuo tarpu ieškovas nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, o tik atstovavo pirkėją M. K..

6.               Atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo teiginys, jog M. K. be nuosavo privažiavimo nebūtų sudariusi žemės sklypo pirkimo sandorio, neatitinka tiesos, kadangi Didžiosios gatvės dalis nebuvo įrašyta jokiuose privatizavimo dokumentuose, nei Nekilnojamojo turto registre, nei M. K. nuosavybės turto inventorizavimo dokumentuose. Pirkimo dokumentus pasirašė pagal M. K. įgaliojimą pats ieškovas, pretenzijų dėl gatvės nekėlė ir visu žemės sklypu naudojosi nuo pat 2006 metų. Tai, kad žemės dalis po Didžiosios gatvės dalimi teismo sprendimu buvo grąžinta valstybei, niekaip nepaveikė ieškovo teisių, nes ta gatvės dalimi sėkmingai jis naudojasi ir dabar, todėl faktas, kad teismas pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl 1 835 kv. m ploto po Didžiosios gatvės dalimi iš bendro 1,4140 ha ploto, negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu.

Ieškinys atmestinas

7.   Kaip jau minėta sprendimo 1 punkte, ieškovo motina M. K. tapo aukciono, įvykusio 2005 m. spalio 14 d., kuriame buvo parduodamas valstybei priklausantis turtas (statiniai ir žemės sklypas), nugalėtoja. Pardavėjas valstybės įmonė Valstybės turto fondas ir pirkėja M. K. 2005 m. lapkričio 21 d. sudarė statinių pirkimo–pardavimo sutartį, o 2006 m. sausio 19 d. – ir 1,4140 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Parduotų  objektų adresas pagal  privatizavimo dokumentus – (duomenys neskelbtini).

8.                Prijungtos prie nagrinėjamos bylos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-14-548/2013 duomenimis nustatyta, kad išnagrinėjęs prokuroro viešajam interesui apginti pareikštą ieškinį, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu  ieškinį tenkino: panaikino Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. VI-95 „Dėl žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektams, ploto ir ribų patvirtinimo ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo“, dalyje dėl po (duomenys neskelbtini) gatvės dalimi esančios 1835 kv. m ploto valstybinės žemės priskyrimo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) riboms; panaikino Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 02-04-4040 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui ((duomenys neskelbtini))“, dalyje dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1835 kv. m ploto dalies, esančios po (duomenys neskelbtini) gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, teikimo nuomoti arba parduoti privatizavimo objektų pirkimo-pardavimo sutartis pasirašiusiems asmenims; pripažino negaliojančia 2006 m. sausio 19 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 175ž-05 ir tos pačios dienos valstybinės žemės sklypo nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą dalyje dėl žemės sklypo (unikalus Nr. 4918(duomenys neskelbtini)) 1835 kv. m ploto dalies, esančios po (duomenys neskelbtini) gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, pardavimo ir perdavimo nuosavybėn; pripažino negaliojančiu 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą Nr. 2386, 1 punktą, dalyje dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1835 kv. m ploto dalies, esančios po (duomenys neskelbtini) gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, paveldėjimo; taikė restituciją natūra – įpareigojo M. K. teisių perėmėją A. K. grąžinti natūra valstybei žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1835 kv. m. ploto dalį, esančią po Didžiosios gatvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, o M. K. teisių perėmėjui A. K. iš valstybės priteisti  5 185,37 Lt (t.4, b. l. 28-38). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. spalio 10 d., Kauno apygardos teismui atmetus atsakovų VĮ Valstybės turto fondas ir A. K. apeliacinius skundus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą (t. 4110-121).

9.               Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, kas reiškia kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

10.               Byloje nėra ginčo, kad prijungtoje Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013 ir nagrinėjamoje byloje dalyvauja tos pačios šalys; sutampa abejose bylose ginčo ir įrodinėjimo dalykas – 2006 m. sausio 19 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 175ž-05 ir tos pačios dienos valstybinės žemės sklypo nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo akto dalies (1835 kv. m ploto žemės dalies, esančios po (duomenys neskelbtini) gatvės dalimi), kuria sumažintas privatizuojamas objektas, teisėtumo patikrinimą. Aukščiau paminėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013 konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) gatvė, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) gatvės dalis, patenkanti M. K. privatizuotą žemės sklypą, turi viešojo kelio - gatvės statusą, tuo pagrindu ji yra įtraukta į Kaišiadorių rajono savivaldybės ilgalaikio turto sąrašą bei įregistruota nekilnojamojo turto registre, nurodant pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį – kelių (gatvių). Gatvė negali būti apibūdinama kaip vidaus kelias, dėl to, teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos bei A. K. atstovių argumentą, kad ginčo objektas yra akligatvis, todėl jis negali būti laikomas viešuoju keliu, o yra vidaus kelias, nes yra reikalingas tik žemės sklypo, į kurį kelias pateko, savininkui. Teismas nurodė, kad valstybinės žemės, užimtos bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų privatizuoti nebuvo galima, o žemės sklypo ribos ir plotas turėjo būti tvirtinami bei sklypas teikiamas privatizuoti tokia apimtimi, kad į jo plotą nepatektų įstatymu draudžiama privatizuoti žemė. Atsižvelgiant į įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi tiek ieškovo, tiek atsakovų argumentai dėl privatizuojamo objekto (žemės sklypo) apimties; (duomenys neskelbtini) gatvės ir Pravažiavimo kelio į privatizuojamą objektą su gale esančia aikštele (statinius) teisinio statuso, dydžio ir dislokacijos vietos, kt., nes iš teismų sprendimų akivaizdu, kad ieškovo motinai M. K. parduota žemės sklypo dalis į privatizavimo objektą buvo įtraukta neteisėtai.

11.               Prašydamas pripažinti ginčijamas 2005 m. lapkričio 21 d. ir 2006 m. sausio 19 d. sutartis negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu, ieškovas teigė, kad M. K. šių sandorių nebūtų sudariusi, jeigu būtų žinojusi, kad į privatizuojamą žemės sklypą bus neįtrauktas Pravažiavimo kelias su gale esančia aikštele, arba kitaip tariant, (duomenys neskelbtini) gatvės dalis, kurios plotas 1835 kv. m. Anot ieškovo, būtent minėtos informacijos  privatizavimo biuletenyje, neatskleidimas turėjo esminę reikšmę M. K. suklydimui. Teismas atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus, Visų pirma, minėtai aplinkybei konstatuoti nėra faktinio pagrindo. Aukščiau paminėti bylos duomenys rodo, kad į privatizavimo objektą buvo įtrauktas M. K. parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o ne Pravažiavimas kaip atskiras privatizuojamas objektas. Remiantis Kelių įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalimis, 17 straipsnio 1 dalimi, (duomenys neskelbtini) gatvė yra savarankiškas inžinierinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, o ne ieškovo statinių eksploatavimui, todėl, priešingai nei teigia ieškovas, negali būti laikoma antraeiliu daiktu CK 4.13 straipsnio 1 dalies prasme ir negali būti privatizuojama, kas konstatuota ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurių prejudicinė galia nurodyta šio sprendimo 10 punkte. Pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis M. K. didžiąją kainos dalį sumokėjo už statinius, kas leidžia manyti, kad būtent statiniai buvo pagrindinis pirkėjos tikslas. Ginčijama sklypo dalis apima tik 13 proc. bendro sklypo ploto ir sudaro tik 1,7 proc. bendros M. K. įsigyto turto kainos, naudojimasis šia sklypo dalimi nei M. K., nei ieškovui nebuvo ir nėra apribotas, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad minėta sklypo dalis buvo esminiu privatizavimo sandorių elementu. Pažymėtina, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorių sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; kt.). Antra, kaip teisingai nurodė atsakovė VĮ Valstybės turto fondas, sandoriai, sudaryti suklydus yra priskiriami  prie sandorių, turinčių valios trūkumų, todėl pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik klydusi sandorio šalis. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra ginčijamų sandorių šalis ir įstatymai jam nesuteikia teisės reikšti reikalavimą CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl spręstina, ieškovo pasirinktas teisės gynimo būdas nėra tinkamas.

12. Kasacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-469-313/2016) grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ieškovas, kai jau minėta, papildė savo ieškinį nauju teisiniu pagrindu, kuriuo prašė pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, nurodydamas, kad pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, jeigu jam parduodamas mažesnis, negu nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, daiktų kiekis remdamasis CK 6.330 straipsnio pagrindu. Teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pagal CK 6.330 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų kiekį, pirkėjas turi teisę, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, arba reikalauti perduoti jam trūkstamus daiktus, arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, – reikalauti ją grąžinti ir atlyginti nuostolius. Minėtos teisės normos analizė neteikia pagrindo išvadai, kad pripažinus dalį sandorio negaliojančiu, pirkėjas gali atsisakyti nuo sutarties šiuo teisiniu pagrindu. Priešingai, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties (CK 1.96 straipsnis, 6.226 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta sprendimo 13 punkte, bylos duomenimis nenustatyta ir prieita daugiau tikėtinos išvados, kad M. K. privatizavus 1835 kv. m. plotu mažesnį žemės sklypą, jos teisėms ir pareigoms minėta aplinkybė esminės reikšmės neturėtų, todėl negalima teisiškai pagrįsta ir logiškai paaiškinama išvada, kad be šios sąlygos M. K. būtų atsisakiusi dalyvauti privatizavimo aukcione pagal jai atskleistas privatizuojamų objektų charakteristikas ir sąlygas (CPK 185 straipsnis). Be to, kaip jau nurodyta, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas už sumažintą privatizuojamo objekto kiekį nusprendė priteisti M. K. teisių perėmėjui A. K. 5 185,37 Lt ir 1584,16 Lt kompensaciją.

13.              Apibendrinant tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad panaikinti ieškovo prašomus privatizavimo sandorius nėra pagrindo. Netenkinus ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai – pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį ir taikyti restituciją.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

14.              Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, ieškovo turėtos išlaidos neatlyginamos, tačiau iš jo priteistinos 22,25 Eur išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 265 straipsniu, 270 straipsniu, teismas,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 22,25 Eur (dvidešimt du eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB Swedbank,  įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                                                                 Gintautas Koriaginas