Administracinė byla Nr. A-574-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02658-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 24.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. T-272 ir 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 275 (toliau – ir Sprendimai) neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei įpareigoti Tarybą priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjos 2022 m. spalio 28 d. prašymą dėl lengvatos mokant nekilnojamojo turto ir žemės mokesčius suteikimo (toliau – ir Prašymas).
2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ginčijamais Sprendimais atsisakė suteikti jai nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio lengvatas dėl nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (nekilnojamų daiktų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), mokesčio, kurio suma 186,50 Eur, ir žemės mokesčio, kurio suma 83 Eur, apskaičiuotų už 2021 metus. Pareiškėja prašė atleisti ją nuo minėtų mokesčių mokėjimo iki to laiko, kol ji pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybę mokėti valstybės nustatytus mokesčius. Atsakovas atsisakymą taikyti jai mokesčių lengvatą grindė Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. T-144 „Dėl Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir 2021 m. Aprašas) 9.1 papunktyje nustatyta sąlyga, jog mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.
3. Pareiškėja teigė, kad mokestinis laikotarpis už 2021 metus yra nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., o tuo laikotarpiu galiojo Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-246 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir 2011 m. Aprašas), kuriame nebuvo numatyta prašomos lengvatos neteikimo sąlyga dėl to, kad asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius. Pareiškėjos vertinimu, jai negalėjo būti taikoma 2021 m. Aprašo 9.1 papunktyje nustatyta sąlyga, o prašymas turėjo būti nagrinėjimas pagal 2011 m. Aprašo nuostatas. Atsakovas Sprendimus priėmė, vadovaudamasis teisės norma, kuri negaliojo ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl negalėjo būti taikoma, dėl to Sprendimai priimti neteisėtai.
4. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos Prašymas buvo vertintas Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. posėdžio metu. Taryba, priimdama Sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 14 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi (minėti teisės aktai numato galimybę savo biudžeto sąskaita mažinti mokestį arba visai jo atsisakyti) bei 2021 m. Aprašu, kurio 9 punkte nurodytos sąlygos, kurioms esant mokesčių lengvatos neteikiamos. 2021 m. Aprašo 9.1 papunktyje nustatyta, kad mokesčių lengvatos neteikiamos, kai asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.
6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą, nuo kurio mokesčio mokėjimo prašė būti atleista, įgijo 2021 m. vasario 9 d., o žemės sklypus – 2014 m. vasario 27 d. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. lapkričio 16 d. Nepakankamo atsiskaitymo su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymos Nr. RESP-13715 matyti, kad pareiškėja nėra atsiskaičiusi su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais. Klaipėdos apskrities VMI duomenimis, pareiškėja 2023 m. spalio 23 d. turi 257,90 Eur įsiskolinimą (179 Eur nekilnojamojo turto mokestis už 2021 metus ir 8,90 Eur šio mokesčio delspinigiai, 70 Eur žemės mokestis už 2018–2022 metus (už 2018 ir 2019 metus – 14 Eur, už 2020 metus – 16 Eur, už 2021 ir 2022 metus – po 13 Eur.)). VMI mokesčių apskaitos informacinėje sistemoje 2023 m. spalio 23 d. turimais duomenimis, už 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį įsiskolinimas valstybės biudžetui – 16 Eur žemės mokestis.
7. Atsakovo teigimu, pareiškėja neteisingai interpretuoja lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, tvirtindama, kad skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., galiojo 2011 m. Aprašas, todėl Taryba negalėjo vadovautis 2021 m. Aprašo nuostatomis. Taryba 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtino naują Aprašą ir pripažino netekusiu galios Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. T-246 patvirtintą Aprašą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Prašymą atsakovui pateikė po 2021 m. Aprašo priėmimo ir įsigaliojimo, Sprendimai pagrįstai buvo priimti, vadovaujantis 2021 m. Aprašo nuostatomis.
II.
8. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. K. skundą.
9. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėja su 2022 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Tarybą, prašydama atleisti ją nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 metus. Pakruojo rajono savivaldybės meras 2022 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. S-4706 (11.23E) „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ (toliau – ir Raštas) nurodė, kad, vadovaujantis 2021 m. Aprašo 9.1 papunkčiu, mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius; remiantis pateiktų žemės mokesčio deklaracijų duomenimis už 2021 metus, pareiškėja turi žemės mokesčio nepriemoką už ankstesnius laikotarpius, todėl jos prašymas neatitinka 2021 m. Apraše nustatytų reikalavimų; pareiškėjos paprašyta atsiskaityti su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais už praėjusius mokestinius laikotarpius ir tuomet pateikti prašymą suteikti lengvatą už einamąjį mokestinį laikotarpį. Regionų administracinis teismas 2023 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-2735-394/2023 panaikino Pakruojo rajono savivaldybės mero Raštą. Atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamus Sprendimus, kuriais nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos Prašymas buvo svarstytas Tarybos posėdyje. Iš Tarybos sprendimo projekto „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ 2023 m. rugsėjo 12 d. aiškinamojo rašto ir Tarybos sprendimo projekto „Dėl atleidimo nuo žemės mokesčio“ 2023 m. rugsėjo 12 d. aiškinamojo rašto matyti, kad mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ir / ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius. Aiškinamuosiuose raštuose nurodytas pareiškėjos įsiskolinimo dydis, įvertintas teisinis reguliavimas ir padaryta išvada, kad Prašymas neatitinka 2021 m. Aprašo nuostatų dėl mokesčių lengvatos teikimo.
11. Teismas, įvertinęs atsakovo priimtus Sprendimus kartu su jų aiškinamaisiais raštais, sprendė, atsakovas pagrindė, kokiais motyvais pareiškėjos Prašymas buvo netenkintas (pareiškėja neatitinka 2021 m. Apraše nustatytos mokestinių lengvatų teikimo tvarkos), Sprendimuose nurodytas konkretus 2021 m. Aprašo punktas, kurio pagrindu atsisakyta pareiškėjai suteikti mokestines lengvatas. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad priimant Sprendimus buvo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje suformuluotų bendrųjų reikalavimų administraciniam aktui.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, turėjo vadovautis 2011 m. Aprašu, o ne 2021 m. Aprašu, t. y. kad buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas, pažymėjo, kad 2021 m. Aprašas įsigaliojo 2021 m. gegužės 5 d. Šiuo Aprašu buvo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-246, kuriuo buvo patvirtintas 2011 m. Aprašas. Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. T-144 yra paskelbtas Teisės aktų registre. Pareiškėja Prašymą atleisti ją nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių už 2021 metus Tarybai pateikė po 2021 m. Aprašo įsigaliojimo dienos, todėl ir ginčijami Sprendimai dėl pareiškėjos Prašymo buvo priimti, vadovaujantis galiojančiu 2021 m. Aprašu. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nesivadovavo reglamentavimu, t. y. 2011 m. Aprašu, kuris nebegaliojo sprendžiant pareiškėjos Prašymą.
13. Teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti atsakovo Sprendimus, atmetė pareiškėjos skundą.
III.
14. Pareiškėja A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą ir įpareigoti Tarybą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 3 punktu, įgyvendinti Civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalyje, 3.161 straipsnio 4 dalyje, 3.185 straipsnyje, 3.189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įstatymines nuostatas ir, vadovaujantis išimtinai prioritetiniais vaikų interesais, priimti naują sprendimą.
15. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos Prašymo pateikimo metu galiojo 2011 m. Aprašas. Pareiškėja pažymi, kad ginčas dėl teisinių santykių laiko prasme prasidėjo 2021 m. sausio 1 d. ir pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., todėl šiems teisiniams santykiams turi būti taikoma reguliavimo tvarka, galiojusi teisinių santykių egzistavimo periode. Teisės aktai nenumato teisinio reguliavimo tvarkos keitimo galimybės esant jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Pareiškėjos nuomone, pakeisto teisinio reguliavimo taikymas iki tol jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams, prieštarauja teismo sprendime nurodytoms teisinės doktrinos nuostatoms dėl lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo taikymo.
16. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovo vertinimu, pareiškėja neteisingai interpretuoja įstatymas neturi grįžtamosios galios principą, teigdama, kad skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d, galiojo 2011 m. Aprašas, todėl Taryba negalėjo vadovautis 2021 m. Aprašo nuostatomis. Tarybos Sprendimai buvo priimti 2023 m. rugsėjo 28 d. ir jiems taikomas šiuo metu galiojantis Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtintas Aprašas.
18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašo įpareigoti Tarybą atsižvelgti į išimtinai prioritetinius vaikų interesus, tačiau pareiškėja yra pilnametė, pilnametystė – įstatymo nustatytas amžius, kurio sulaukęs asmuo laikomas suaugusiuoju, ir kuris gali įgyvendinti suaugusio asmens teises ir pareigas (mokėti mokesčius ir pan.).
19. Atsakovo teigimu, pareiškėja netinkamai suprato teismo sprendime išdėstytus faktus, jos apeliacinis skundas paremtas pačios pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos (Taryba) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-272 „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ ir 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 275 „Dėl atleidimo nuo žemės mokesčio“, kuriais nuspręsta neatleisti (atsisakyta atleisti) pareiškėją nuo 179 Eur nekilnojamojo turto mokesčio ir 13 Eur žemės mokesčio už 2021 metus.
21. Ginčijami Tarybos sprendimai neatleisti pareiškėjos nuo už 2021 metus mokėtino nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių (toliau – ir ginčo mokesčiai) yra grindžiami Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarybos 2021 m. balandžio 29 d sprendimu Nr. T-144 (2021m. aprašas), 9.1 papunkčiu, įtvirtinančiu, jog „mokesčių lengvatos neteikiamos, jei <...> asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar Savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius“.
22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kadangi ginčas kyla dėl pareiškėjos atleidimo nuo už 2021 metus mokėtinų ginčo mokesčių pagal jos 2022 m. spalio 28 d. prašymą, nagrinėjamu atveju (be kita ko, 2021 m. aprašo 9.1 papunkčio taikymo tikslais) nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl pareiškėjos turimų šių mokesčių nepriemokų už 2021 metų ir vėlesnius mokestinius laikotarpius. Be to, priimant mokesčių teisės aktus, be kita ko, privalu paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų (Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas), o administruojant mokesčius – teisingumo ir protingumo kriterijų (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 8 str. 3 d.). Tuo tarpu su šiais reikalavimais nagrinėjamu atveju nebūtų suderinamas 2021 m. aprašo 9.1 papunkčio aiškinimas, kad pagal šią nuostatą reikalaujama, jog mokesčio mokėtojas būtų sumokėjęs mokestį, nuo kurio jis prašo būti atleistas.
23. Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina ir ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėja ginčijamų Tarybos sprendimų priėmimo metu turėjo 44 Eur žemės mokesčio nepriemoką už 2018–2020 metus. Tačiau pareiškėja laikosi pozicijos, jog sprendžiant dėl jos atleidimo nuo ginčo mokesčių už 2021 metus turėjo būti vadovaujamasi ne 2021 m. aprašo nuostatomis, bet Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. T-246 (2011 m. aprašas), kuriame įsiskolinimo valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams neturėjimas nebuvo numatytas kaip mokesčio lengvatos taikymo sąlyga.
V.
24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, jog savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1444 redakcija), išimtinė savivaldybių tarybų kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas.
25. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalis (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija) ir Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje papildomai nurodyta, kad, kiek tai yra susiję su žemės mokesčiu, šios lengvatos taikomos atitinkamuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka.
26. Šiomis nuostatomis savivaldybių taryboms yra suteikta teisė numatyti papildomas (aptariamų mokesčių įstatymuose konkrečiai nenumatytas) nekilnojamojo turto mokesčio ir (ar) žemės mokesčio lengvatas, – sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, t. y. nustatyti išskirtines apmokestinimo šiais mokesčiais sąlygas, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 10 d.), taip pat šių lengvatų taikymo tvarką.
27. Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria atsakovui, jog minėtomis Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis savivaldybių tarybos turi teisę, o ne pareigą nustatyti papildomas ginčo mokesčių lengvatas (apmokestinimo išimtis). Tačiau, numačiusi tokias lengvatas, ji negali vėliau atsisakyti jų taikyti, jei mokesčio mokėtojas atitinka (tenkina) šios lengvatos taikymo pagrindus bei sąlygas. Priešingas vertinimas, t. y. kad savivaldybė turi diskreciją dėl prisiimtų įsipareigojimų dėl mokesčio lengvatų vykdymo, iš esmės lemtų, jog nebūtų, be kita ko, užtikrinti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; nebūtų užtikrintas ir asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutarimą).
28. Kadangi mokesčio lengvatos yra vienas iš esminių mokesčio elementų (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimus), nėra pagrindo teigti, kad naudodamosi Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe savivaldybės (savivaldybių tarybos) nėra saistomos tų pačių konstitucinių reikalavimų, kurių, nustatydamas apmokestinimo išimtis ir lengvatas, privalo paisyti įstatymų leidėjas, kaip antai pareigos užtikrinti konstitucinius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principus, kurie yra ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnis taip pat įtvirtina, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti.
29. Mokesčio lengvatos, kaip vienas iš esminių mokesčio elementų, yra atitinkamos mokestinės prievolės turinio dalis, tiesiogiai susijusi su mokesčio mokėtojui tenkančios mokestinės prievolės apimtimi, jos vykdymu. Tai, be kita ko, reiškia, jog atitinkamų mokestinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu yra taikomos tos mokesčio lengvatą nustatančių mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo konkrečios mokestinės prievolės atsiradimo momentu (momentu, kuriuo pagal įprastines apmokestinimo sąlygas atsiranda atitinkamos mokestinės prievolės).
30. Nagrinėjamu atveju tai, be kita ko, reiškia, jog, skirtingai nei teigia atsakovas ir vertino pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo ginčo mokesčių yra aktualios tos materialiosios šių mokesčių lengvatas ir jų taikymo sąlygas nustatančios teisės aktų nuostatos, kurios galiojo atitinkamų mokestinių prievolių atsiradimo pagal mokesčių įstatymus momentu, o ne, pavyzdžiui, prašymo sumažinti mokestį ar nuo jo visiškai atleisti pateikimo ir (ar) jo (prašymo) nagrinėjimo metu. Negalimas, be kita ko, su minėtais teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principais nesuderinamas aiškinimas, jog vien tai, kad mokesčio mokėtojo teisė į atitinkamu mokestiniu laikotarpiu (apmokestinimo momentu) galiojusiuose mokesčių teisės aktuose numatyta mokesčio lengvata yra įgyvendinama pasibaigus šiam (mokestiniam) laikotarpiui (nagrinėjamu atveju pagal 2011 m. aprašo ir 2021 m. aprašo nuostatas ginčo mokesčių lengvatos taikomos už praėjusius laikotarpius), pavyzdžiui, teikiant mokesčio deklaraciją ar, kaip yra nagrinėjamu atveju, atitinkamą prašymą, turi būti taikomos tos mokesčio lengvatą ir jos taikymo pagrindus bei sąlygas nustatančios materialiosios mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo šios deklaracijos ar prašymo pateikimo metu.
31. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pagal bendrą taisyklę teisės aktų nuostatų (įskaitant tas, kuriomis yra nustatoma, keičiama ar panaikinama mokesčio lengvata) galiojimas yra nukreiptas į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit). Ši taisyklė nėra absoliuti, ir, kaip iš esmės yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, be kita ko, 2013 m. vasario 15 d. nutarime, teisėkūros subjektai gali numatyti, kad naujai priimtų mokesčių teisės aktų nuostatos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams, su sąlyga, jog šiomis nuostatomis yra sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nėra pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit).
32. Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pripažinęs, jog tinkamas vacatio legis (laikotarpis nuo teisės akto oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo, taikymo pradžios) mokesčių teisės srityje yra svarbi garantija, kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas. Darant mokesčių įstatymų pakeitimus nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis konstituciškai pateisinamas tik skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę lemiančiu siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).
33. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog šių, be kita ko, iš konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kylančių reikalavimų privalu laikytis ir savivaldybių taryboms naudojantis Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje numatyta teise nustatyti (papildomas) mokesčių ir rinkliavų lengvatas. Be to, kiek tai yra susiję su vacatio legis trukme, nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti (teigti), jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija) ir Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) priimamų mokesčių lengvatas nustatančių, keičiančių ar naikinančių savivaldybių tarybų sprendimų įsigaliojimui turėtų būti taikomi trumpesni terminai, nei nustatyti Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) – „Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos <...>“.
34. Atskirai paminėtina, kad pagal Konstituciją reikalavimas nustatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui gali būti netaikomas, kai mokesčių įstatymais ne nustatomos papildomos pareigos ar apribojimai asmenims, o yra lengvinama mokesčių mokėtojų padėtis (Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 13 d nutarimas).
VI.
35. Sprendžiant dėl Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-272, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus, teisėtumo ir pagrįstumo pirmiausia pažymėtina, kad šis mokestis skaičiuojamas mėnesiais, kuriais apmokestinamasis nekilnojamasis turtas mokesčio mokėtojui priklausė nuosavybės teise (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str. 1 d., 12 str. 6 d.); mėnesiais yra taikomos ir mokesčio įstatyme numatytos lengvatos (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 4 d.). Savo ruožtu, paisant šios Nutarties 30 punkte nurodytų taisyklių, nagrinėjamu atveju yra aktualios tos mokesčio lengvatą nustačiusios mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo apmokestinimo momentu, t. y. mėnesius, kada apmokestinamasis turtas priklausė mokesčio mokėtojui.
36. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo 2021 m. vasario mėn. Šio turto įgijimo metu atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio Savivaldybės teritorijoje pagrindus ir sąlygas nustatė 2011 m. aprašas (taip pat galiojo Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų taikymo karantino Lietuvoje laikotarpiu tvarkos aprašas, patvirtintas Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144, kuris buvo taikomas tik ekonominę veiklą vykdantiems asmenims ir nenumatė mokesčio lengvatų tokiems mokesčio mokėtojams, kaip pareiškėja).
37. 2021 m. aprašas ir jį patvirtinęs Tarybos 2021 m. balandžio 29 d sprendimas Nr. T-144 Teisės aktų registre paskelbtas 2021 m. gegužės 4 d.; šiame Tarybos sprendime nėra nustatyta jokių (specialių) taisyklių dėl jo ar juo patvirtinto 2021 m. aprašo nuostatų (jų dalies) įsigaliojimo ir (ar) taikymo laike.
38. Kiek tai yra susiję su byloje nagrinėjamu atveju, 2011 m. aprašo 4 punkte fiziniams asmenims nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų pagrindai ir taikymo sąlygos skyrėsi nuo nustatytų 2021 m. aprašo 6.1 ir 9 punktuose.
39. Vadovaujantis 2011 m. aprašo 4 punktu fiziniams asmenims mokesčių lengvatos galėjo būti suteikiamos, jeigu mokesčio mokėtojui per paskutinius dvejus kalendorinius metus savivaldybės taryba nebuvo suteikusi mokesčių lengvatų ir asmens pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui per paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo datos, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį ir atitinka vieną iš kriterijų: mokesčio mokėtojo šeima neteko maitintojo; mokesčio mokėtojo šeimoje yra neįgalių asmenų, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis; mokesčio mokėtojas yra nepilnametis asmuo ar asmuo, sukakęs senatvės pensijos amžių.
40. Pagal 2021 m. aprašo 6.1 papunktį fiziniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos teikimo pagrindas – „nenumatytos, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo sąlygos <...>“; taip pat numatyta, kad lengvatos neteikiamos, be kita ko, 2021 m. aprašo 9.1–9.3 papunkčiuose nurodytais atvejais, t. y., kai: asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar Savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius; asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai išnuomoti kitiems asmenims; asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai yra apleisti ir nenaudojami.
41. Taigi, kiek tai yra susiję su 2011 m. aprašo 4 punkte nurodytais mokesčio mokėtojais (priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas nevertino pareiškėjos atitikties šio punkto reikalavimams; procesiniuose dokumentuose nepateikia jokio vertinimo dėl pareiškėjos argumentų, jog jos atžvilgiu turėjo būti taikomas minėtas punktas), 2021 m. aprašo nuostatomis yra iš esmės keičiamos aptariamų nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų taikymo sąlygos; nėra ir jokio pagrindo konstatuoti (pripažinti), jog 2021 m. aprašo nuostatomis, įskaitant ir 9.1 papunktyje nurodytu reikalavimu, yra lengvinama 2011 m. aprašo 4 punkte nurodytų mokesčių mokėtojų padėtis.
42. Savo ruožtu, paisant šios Nutarties 29–33 punktuose nurodytų taisyklių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagal 2011 m. aprašo nuostatas mokesčio lengvatos taikymas siejamas su atitinkamais (kalendoriniais) metais (4, 6.3 ir 6.5 p.), nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėdamas ir atmesdamas (netenkindamas) pareiškėjos prašymą dėl jos atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus, atsakovas nepagrįstai vadovavosi 2021 m. apraše nustatytais šios mokesčio lengvatos taikymo pagrindais ir sąlygomis.
43. Šiomis aplinkybėmis Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. T-272 naikintinas įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl jos atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus.
44. Remdamasi šios Nutarties 27 ir 28 punktuose išdėstytomis taisyklėmis, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog, nesant atitinkamų ginčo mokesčių lengvatas nustatančių Tarybos priimtų mokesčių teisės aktų nuostatų, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėjimo iki to laiko, kol ji pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris nagrinėjamu atveju priklauso Tarybos kompetencijai ir diskrecijai; be to, Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai įtvirtina, kad mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą.
45. Atskirai pastebėtina, kad šioje Nutarties dalyje pateiktas nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas ir taikymas iš dalies skiriasi nuo išdėstyto 2025 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-573-1047/2025 bei joje (pastarojoje nutartyje) nurodytuose administracinių teismų praktikos pavyzdžiuose, tačiau būtent tikslu toliau plėtoti šių mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo praktiką, be kita ko, kartu užtikrinant mokesčių mokėtojų Konstitucijos ir įstatymų garantuojamas teises, šioje byloje buvo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija.
VII.
46. Dėl Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 275, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo žemės mokesčio už 2021 metus, akcentuotina, jog, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, mokestį moka asmuo, buvęs žemės savininku mokestinio laikotarpio birželio 30 dieną. Ginčui aktualiu šiuo apmokestinimo momentu, t. y. 2021 m. birželio 30 d., Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) minimas žemės mokesčio lengvatas (jų pagrindus ir taikymo sąlygas) nustatė 2021 m. aprašas, kurio 9.1 punkto pagrindu atsakovas ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.
47. Iki 2021 m. aprašo priėmimo ir paskelbimo galiojęs Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų taikymo karantino Lietuvoje laikotarpiu tvarkos aprašas, patvirtintas Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144, nereglamentavo (nenumatė) kitų nei ekonominę veiklą vykdžiusių asmenų atleidimo nuo žemės mokesčio, o pareiškėjos akcentuojamas 2011 m. aprašas reguliavo tik su nekilnojamojo turto mokesčiu susijusius santykius. Kitaip tariant, iki įsigaliojant 2021 m. aprašui Taryba nebuvo nustačiusi papildomų, t. y. Žemės mokesčio įstatyme nenumatytų, žemės mokesčio lengvatų (šio mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo), taikomų tokiems šio mokesčio mokėtojams, kaip pareiškėja. Tai, be kita ko, reiškia, jog, kiek tai yra susiję su žemės mokesčio lengvatomis, būtent 2021 m. aprašas ir įtvirtino pareiškėjai palankesnį reguliavimą, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal šios Nutarties 34 punkte paminėtą oficialiąją konstitucinę doktriną.
48. Atsižvelgus į tai, jog mokesčio lengvata (mokesčio sumažinimu ar atleidimu nuo jo) yra nukrypstama nuo bendro principo, jog mokestį moka visi mokesčio mokėtojai, dėl ko šią išimtį apibrėžiančios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai (2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-748-602/2015), taip pat konstatavus, jog pareiškėja netenkino 2021 m. aprašo 9.1 papunktyje nustatytos žemės mokesčio lengvatos taikymo sąlygos, pripažintina, jog atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti šią prašymo dalį.
49. Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 275, todėl apeliacinio skundo dalis dėl šios Regionų administracinio teismo sprendimo dalies atmestina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-272 „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ ir įpareigoti atsakovą Pakruojo rajono savivaldybės tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. K. 2022 m. spalio 28 d. patikslintą prašymą atleisti ją nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus.
Likusią skundo dalį atmesti.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Gintaras Kryževičius
Ernestas Spruogis
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė