Civilinė byla Nr. 3K-3-270-684/2015

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03047-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Naras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vernisažas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys – N. S., bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Naras“ ir atsakovo 2012 m. gegužės 4 d. sudarytą skolų suderinimo aktą (toliau – Skolų suderinimo aktas), taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo 8000 Lt (2316,96 Eur), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių R. S. įtraukti atsakovą į ieškovo kreditorių sąrašą su 8000 Lt (2316,96 Eur) finansiniu reikalavimu.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Naras“ kreditorių susirinkimo sprendimu pradėta ieškovo bankroto procedūra, bankroto administratoriumi paskirtas R. S. Bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2011 m. kovo 10 d. sudarė prekių tiekimo konsignaciniais pagrindais sutartį, pagal kurią atsakovas, kuris vertėsi prekyba kilimais, tiekė prekes (parduoti) į ieškovo parduotuvę. Šalys 2012 m. gegužės 4 d. sudarė Skolų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, kad atsakovas įskaito 8000 Lt (2316,96 Eur) ieškovo skolą atsakovui, o ieškovas įskaito 8000 Lt (2316,96 Eur) atsakovo skolą ieškovui. Ieškovo teigimu, šis sandoris sudarytas UAB „Naras“ jau būnant nemokiam, prieš neteisminės bankroto procedūros inicijavimą, juo, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių – UAB „Vernisažas“, todėl egzistuoja pagrindas tarpusavio įskaitymą pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, žinojo, jog yra nemokus, – 2012 m. balandžio 1 d. suėjo prievolės BAB bankui „Snoras“ įvykdymo terminas, ieškovas privalėjo sugrąžinti bankui 12 711 947,83 Lt (3 681 634,57 Eur) kredito, priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, o gavęs banko 2012 m. balandžio 24 d. pranešimą, kuris elektroniniu paštu išsiųstas UAB „Naras“ akcininkei E. M., žinojo, kad prievolės įvykdymo terminas nebus pratęstas. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes nebuvo nei teismo sprendimo, nei įstatymo įpareigojimo tai padaryti. Ieškovas buvo skolingas UAB „Vernisažas“, tačiau turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, todėl privalėjo atsiskaityti pagal turimas prievoles, o sudarydamas ginčijamą sandorį pažeidė kitų BUAB „Naras“ kreditorių teises. UAB „Naras“ suprato, kad Skolų suderinimo aktu suteikia pirmenybę vienam iš kreditorių patenkinti savo reikalavimą ir pažeidžia kitų įmonės kreditorių interesus, todėl elgėsi nesąžiningai. Ieškovo teigimu, atsakovas taip pat buvo nesąžiningas, nes žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo sunkią finansinę padėtį ir tai, kad jis turi daugiau kreditorių; sutiko priimti atsiskaitymą įvairiomis vonios reikmenų prekėmis, nors vertėsi tik kilimų prekyba; priėmęs prekes, jas tą pačią dieną PVM sąskaita faktūra VER12 Nr. 205 perdavė pardavinėti UAB „Statybų namai“, kurios akcininkai yra tie patys asmenys, kaip ir UAB „Naras“.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2012 m. gegužės 4 d. Skolų suderinimo (įskaitymo) aktą nuo jo sudarymo momento, priteisė ieškovui iš atsakovo 8000 Lt (2316,96 Eur) skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas iš 2012 m. balandžio 30 d. ieškovo balanso nustatė, kad jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 13 891 119 Lt (4 023 146,14 Eur), įmonė turėjo 15 313 850 Lt (4 435 197,52 Eur) vertės turto, neįvykdyti įsipareigojimai pagrindiniam kreditoriui BAB bankui „Snoras“ pagal 2007 m. gegužės 30 d. kredito sutartį sudarė 12 711 947,83 Lt (3 681 604,57 Eur) negrąžinto kredito, 270 733,59 Lt (78 409,87 Eur) nesumokėtų palūkanų, 561 601,15 Lt (162 650,94 Eur) nesumokėtų delspinigių. Teismo vertinimu, bylos duomenys (BAB banko „Snoras“ atstovo, liudytojų paaiškinimai, banko ir ieškovo akcininkės E. M. susirašinėjimas) patvirtina, kad ieškovas apie savo nemokumą ir negalėjimą vykdyti įsipareigojimų kreditoriams turėjo sužinoti 2012 m. balandžio 1 d., kai baigėsi prievolės bankui „Snoras“ įvykdymo terminas, o įsitikinti – 2012 m. balandžio 24 d., kai gavo pranešimą elektroniniu paštu, jog pagrindinis kreditorius nepratęs prievolės įvykdymo termino. Tai, kad ieškovo akcininkė E. M. banko rašto neperdavė kitiems akcininkams ar vadovams, teismo manymu, nepašalino sužinojimo fakto; be to, įmonė turėjo būti apdairi ir rūpestinga, domėtis savo kreditu. Teismas sprendė, kad ieškovas tapo nemokus 2012 m. balandžio 1 d., kai, jam negrąžinus kredito, pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis). Kadangi ieškovas ginčijamą sandorį sudarė 2012 m. gegužės 4 d., tai teismas sprendė, kad ieškovas, jau būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui, sumažindamas savo galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismas ginčijamo akto nepripažino dokumentu, fiksuojančiu ūkio subjektų skolas ir nesukuriančiu jokių teisių ir pareigų, pažymėdamas, kad jo pagrindu atliktas įskaitymas – pasirašydamos aktą šalys konstatavo, jog pasibaigė jų tarpusavio teisės ir pareigos dėl atitinkamų skolų. Tai, kad aktą pasirašė buhalterė, teismo vertinimu, nepaneigė jo teisinės galios, nes įmonės vyr. finansininkas turėjo teisę pasirašyti aktus remiantis buhalterinę veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, be to, nuolaidos ir prekių asortimentas buvo derinami su ieškovo vadovu, jis žinojo apie sandorį. Spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo, teismas nustatė, kad ieškovas jam buvo skolingas jau 2012 m. balandžio 16 d., jis neturėjo grynųjų pinigų skolai apmokėti, todėl pasiūlė atsiskaityti prekėmis. Dėl šios aplinkybės atsakovas turėjo suprasti, kad ieškovas turi finansinių problemų. Be to, atsakovo nesąžiningumą patvirtino aplinkybės, kad jis skubėjo priimti bet kokį atsiskaitymą (nors prekiavo kilimais, priėmė iš ieškovo vonios spinteles, eksponuojamas salėje); gautas prekes tą pačią dieną perdavė (parduoti) UAB „Statybų namai“, kuri veiklą vykdo tuo pačiu adresu kaip ir ieškovas ir kurios akcininkai yra ieškovo akcininkai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas (verslininkas) galėjo ir turėjo suprasti, jog ieškovas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais kreditoriais, negalėjo nesuvokti, kad vienkartinis įsiskolinimo sumos padengimas prekėmis, kurių atsakovui nereikėjo (reikėjo grynųjų pinigų), gali turėti reikšmingą įtaką ieškovo mokumui ir kitiems jo kreditoriams; nėra duomenų, kad tokia būtų įprastinė šalių skolų padengimo praktika; su UAB „Statybų namai“ sudarytas vienkartinis sandoris, be sutarties. Teismas konstatavo, kad ginčijamo akto pasirašymas skubos tvarka, prekių perdavimas ieškovui esant nemokiam ir ruošiantis bankroto procedūrai, susitariant, jog jos bus toliau pardavinėjamos toje pačioje vietoje, tik kitos įmonės (UAB „Statybų namai“), leidžia manyti, kad abi šalys veikė nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Teismas pripažino Skolų suderinimo aktą negaliojančiu ir priteisė ieškovui iš atsakovo 8000 Lt (2316,96 Eur), palikdamas nenagrinėtą reikalavimą įtraukti atsakovą į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, nes toks reikalavimas nėra restitucijos dalis; teismas nutartimi tvirtina kreditorių reikalavimus, tačiau jų neįtraukia į įmonės kreditorių sąrašus, o toks reikalavimas (patvirtinti atsakovo reikalavimą) byloje nebuvo pareikštas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2012 m. gegužės 4 d. Skolų suderinimo (įskaitymo) aktas, ieškovui priteista iš atsakovo 8000 Lt (2316,96 Eur) skolos, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis palikta nenagrinėta, paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2012 m. gegužės 4 d. atsakovas pasiūlė nupirkti iš ieškovo prekių už tokią sumą, kurią šis yra skolingas atsakovui; ieškovas sutiko, kad jo skola atsakovui – 8000 Lt (2316,96 Eur), ir už ją pardavė atsakovui įvairių prekių (vonios spintelių, praustuvų, spintelių), taip buvo atliktas įskaitymas, kuris atitinka CK įtvirtintus įskaitymo kriterijus (CK 6.130, 6.131, 6.140 straipsniai). Kolegija pažymėjo, kad neteisminė bankroto procedūra ieškovui pradėta po trijų mėnesių nuo ginčijamo sandorio sudarymo. Kolegija konstatavo, kad šalių atliktas įskaitymas nebuvo priešingas ieškovo interesams, nes, kreditoriui atsisakius reikalavimo įvykdyti prievolę pinigais, ieškovas sutaupė apyvartinių lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo mokus, vedė derybas su banku dėl kredito sutarties pratęsimo ir turėjo pagrindo tikėtis, kad tai bus padaryta; ieškovas tapo nemokus nepratęsus kredito sutarties, pagal kurią skolos grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. balandžio 1 d. Kolegija padarė išvadą, kad tik kredito sutarties termino nepratęsimas, dėl kurio ieškovas privalėjo grąžinti daugiau nei 13 000 000 Lt (3 765 060,24 Eur) kreditą, sudarė situaciją, kai jis nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir tapo nemokus. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepakankama, kad būtų galima ieškovo nemokumą konstatuoti kaip būtinąją actio Pauliana taikymo sąlygą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šalių nesąžiningumo, pažymėdama, kad, siekdamas įrodyti atsakovo nesąžiningumą, ieškovas privalėjo įrodyti, jog atsakovas galėjo ir turėjo gauti informaciją apie UAB „Naras“ nemokumą ir turėjo žinoti, kad būtent jam suteikiama pirmenybė, t. y. kitiems nemokios įmonės kreditoriams tokios sąlygos atsiskaityti nesudaromos. Kolegija nustatė, kad informacija apie suėjusį kredito grąžinimo terminą ir banko atsisakymą šį terminą pratęsti, lėmusį ieškovo nemokumą, niekur nebuvo paskelbta; apie kredito sutarties nutraukimą elektroniniu paštu buvo informuota ieškovo akcininkė E. M., kuri tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose ir rašto neperdavė kitiems ieškovo akcininkams bei vadovams. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo mokumu – šalis siejo komerciniai ryšiai ir abipusė prekyba, ieškovo parduotuvės veikė, nebuvo ženklų apie jų uždarymą; tarpusavio skolų įskaitymas buvo įprasta praktika, todėl kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ginčijamą sandorį įvertino kaip pažeidžiantį ieškovo kreditorių interesus ir nepagrįstai sprendė dėl atsakovo nesąžiningumo, taip netinkamai taikydamas CK 6.66 straipsnį ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl skolininko nemokumo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jo nemokumas ginčo sandorio sudarymo metu, atitinkantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sąvoką, neatitinka nemokumo kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų; tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Anot kasatoriaus, byloje pateikti įrodymai (kasatoriaus balansas, informacija apie pradelstus įsipareigojimus) patvirtina, kad jis ginčo sandorio metu atitiko ĮBĮ įtvirtintą nemokumo sąvoką, be to, faktinį kasatoriaus nemokumą ginčo sandorio dieną patvirtina ir aplinkybė, jog, negalėdamas atsiskaityti su atsakovu, jis susitarė, kad atsakovas nupirks prekių ir vėliau šalys atliks tarpusavio skolų įskaitymą.
2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Kasatoriaus įsitikinimu, priimdamas ginčijamą nutartį apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos aiškinant, kokiais atvejais sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“ ir UAB „Arevita“, bylos Nr. 3K-3-20/2013). Kasatorius, ginčijamu sandoriu įskaitydamas tarpusavio skolas, suteikė pirmenybę vienam iš daugelio savo kreditorių – atsakovui – pirmiau už kitus visiškai patenkinti savo reikalavimą, sumažindamas jų galimybę gauti proporcingą reikalavimų patenkinimą; sudarius ginčo sandorį, sumažėjo kasatoriaus galimybė patenkinti kitų kreditorių reikalavimus, nes sumažėjo jo turtas ir pakito jo struktūra; sandoris nepagerino kasatoriaus turtinės padėties ir nepadėjo sumažinti nemokumo ar išvengti bankroto.
3. Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo. Kasatoriaus teigimu, spręsdamas dėl skolininko nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nustatančios bendrovės vadovo pareigą derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Ieškovo nesąžiningumą pagrindžia tai, kad jis, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamu sandoriu atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakovu, nepagrįstai suteikė šiam kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą, taip sumažindamas kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kur konstatuota, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; kt.). Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas ir atsakovas bendradarbiauja ilgą laiką, turėdamas finansinių sunkumų, ieškovas laiku neįvykdė įsipareigojimų atsakovui, pasiūlė jam už atitinkamą sumą pirkti prekių ir vėliau įskaityti tarpusavio skolas, o nupirktas prekes realizuoti su ieškovu susijusioje įmonėje UAB „Statybų namai“, pasak kasatoriaus, patvirtina, jog ginčo sandoris buvo naudingas tiek ieškovo vadovui ir akcininkams, tiek atsakovui; įskaitymas buvo nulemtas abiejų ginčo sandorio šalių nesąžiningų veiksmų, siekiant patenkinti atsakovo reikalavimą visa apimtimi pirmiau už kitus kreditorius, neatsižvelgiant į tai, kad jų reikalavimai liks nepatenkinti, ir suvokiant, jog ieškovas neturi ir ateityje neturės lėšų atsiskaityti su atsakovu.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“, palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo N. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl sandorių ginčijimo actio Pauliana pagrindu. Trečiasis asmuo nurodo, kad, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, būtina išsiaiškinti įmonės bankroto aplinkybes ir ginčijamą sandorį vertinti jų kontekste. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas skolintomis lėšomis vykdė investicinį projektą, šis dėl pasaulinės ekonominės krizės liko neįgyvendintas, tiek įmonė, tiek kreditorius (bankas „Snoras“) suderintais veiksmais (keisdami kredito grąžinimo sąlygas) stengėsi gelbėti projektą, tačiau dėl banko bankroto bylos iškėlimo bendradarbiavimas nutrūko. Trečiojo asmens teigimu, vykdydamas investicinį projektą, ieškovas nuolat sprendė klausimą, kaip vykdyti įsipareigojimus ne tik bankui, bet ir kitiems kreditoriams; teikdamas ataskaitas bankui negavo pastabų dėl pasirinktos strategijos atsiskaityti su kreditoriais; neteisminės bankroto procedūros pradėjimo metu įmonė buvo skolinga tik susijusiems asmenims ir einamuosius mokesčius už paskutinį mokestinį laikotarpį, buvo vykdomi mokėjimai ir bankui. Dėl to trečiasis asmuo mano, kad buvo gautas netiesioginis pagrindinio kreditoriaus pritarimas visiems vykdytiems vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymams, kuriuos vėliau bankroto administratorius užginčijo. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad bankroto administratoriaus nurodoma aplinkybė, jog bankas 2012 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku įspėjo kasatorių apie tai, jog paskolos terminas daugiau nebus pratęstas, nepagrįsta duomenimis, patvirtinančiais, jog laiškas pasiekė tuometį įmonės vadovą, – kredito sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl tokios informavimo tvarkos, laiškas adresuotas vaiko priežiūros atostogose esančiai įmonės darbuotojai. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu bankui „Snoras“ taip pat buvo iškelta bankroto byla; bankroto administratoriui buvo žinoma, kad trečiasis asmuo (įmonės vadovas) aktyviai siekė susitikti su kompetentingais banko atstovais, jog galėtų įsitikinti, koks bus galutinis bankroto administratoriaus sprendimas dėl paskolos, todėl egzistuoja pakankamas pagrindas teigti, kad sudarydamas ginčijamus sandorius trečiasis asmuo veikė sąžiningai, pagrįstai tikėdamasis, jog skolos grąžinimo sąlygos bus išspręstos su banku tarpusavio susitarimu, nekeliant įmonės bankroto bylos.
2. Dėl skolininko nemokumo. Trečiasis asmuo nurodo, kad šalių atlikto įskaitymo galimybė nustatyta CK 6.140 straipsnyje, kuris yra specialioji norma, sprendžiant jo ir CK 6.66 straipsnio konkurencijos klausimą. Teisės aktai nenustato pagrindų, draudžiančių nemokios įmonės vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl trečiasis asmuo įsitikinęs, kad ginčijamas įskaitymas padarytas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir nėra pagrindo pripažinti jį negaliojančiu.
3. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Trečiasis asmuo nesutinka, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, atkreipdamas dėmesį į tai, jog, be apeliacinės instancijos teismo nurodytų motyvų, kitų kreditorių, net ir atsiradusių po neteisminės bankroto procedūros pradėjimo, reikalavimams padengti vis dar yra pakankamai perduoto turto, o įsipareigojimai bankui „Snoras“ užtikrinti turto, kurio vertė ginčijamų sandorių sudarymo metu banko nustatytu įkainojimu gerokai viršijo įmonės įsipareigojimus jam, įkeitimu.
4. Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo. Atsiliepime nurodoma, kad bankas buvo nuolat informuojamas apie įmonės būklę, tęsė kredito grąžinimo terminus ir keitė jo grąžinimo sąlygas; taip jis iš privilegijuoto kreditoriaus tapo verslo partneriu, prisiimančiu visą riziką už projekto sėkmę, ir privalo dalytis su įmone atsakomybe dėl jo neįgyvendinimo. Trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovas, atsirinkdamas prekes vietoj skolos grąžinimo pinigais, elgėsi savarankiškai ir sąžiningai, nes informacija apie sunkią įmonės finansinę padėtį buvo kruopščiai slepiama, visa prieinama informacija liudijo apie gerą kasatoriaus finansinę padėtį: įmonės vardu buvo įregistruota daug nekilnojamojo turto, nebuvo jokių šio turto areštų ar duomenų apie keliamas bylas, veikė parduotuvės, metiniai balansai rodė teigiamą įmonės būklę, o laikini piniginių srautų sutrikimai buvo įprastas reiškinys. Trečiasis asmuo nesutinka su argumentu, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog jo už skolą perimtos prekės buvo pateiktos realizuoti per kitą tų pačių akcininkų susijusią įmonę, – byloje nėra duomenų, kad atsakovas žinojo, jog kasatoriaus ir UAB „Statybos namai“ akcininkai yra tie patys asmenys; atsakovas, žinodamas apie trečiojo asmens nesąžiningą elgesį kreditorių atžvilgiu, nebūtų palikęs perimtų prekių realizuoti kitai to paties savininko įmonei. Kasatorius, atsiskaitydamas su įmonės kreditoriais vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, sutaupė įmonei reikalingas apyvartines lėšas, toks atsiskaitymas buvo naudingas, siekiant išvengti ginčų teisme ar bankroto ir tęsti įsipareigojimų bankui vykdymą, tikintis, kad bus pratęstas kredito gražinimo terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismai skirtingai vertino ginčijamą sandorį ir jo sudarymo aplinkybes – pirmosios instancijos teismas patenkino actio Pauliana reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų Skolų suderinimo aktą pripažinti negaliojančiu. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl actio Pauliana sąlygų – skolininko nemokumo, kreditorių teisių pažeidimo bei skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staura“ v. UAB „Veikmės statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Drustila“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų į tokią pačią situaciją patekusių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Skolų suderinimo aktas sudarytas 2012 m. gegužės 4 d., suėjus prievolės BAB bankui „Snoras“ įvykdymo terminui (2012 m. balandžio 1 d.), bankui 2012 m. balandžio 24 d. pranešimu informavus, kad prievolės įvykdymo terminas nebus pratęstas. Kasatoriaus 2012 m. balandžio 30 d. balanso duomenimis, jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 13 891 119 Lt (4 023 146,14 Eur), įmonė turėjo 15 313 850 Lt (4 435 197,52 Eur) vertės turto. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad UAB „Naras“, būdamas nemokus Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui, taip sumažindamas savo galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad byloje atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas iki ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų pradžios nepažeidė kreditorių teisių ir negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Šioje byloje priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas įvyko tuo metu, kai UAB „Naras“ buvo žinoma apie didelės apimties prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių su BAB banku „Snoras“, neįvykdymą. Tai, kad UAB „Naras“ tikėjosi, jog prievolių pagal paskolos sutartį (su vėlesniais pakeitimais) vykdymo terminai bus pratęsti ar prievolių vykdymas atidėtas, gali būti vertinama tik kaip papildomas ir teisiškai reikšmingas reikalavimas verslo subjektui veikti ypač apdairiai, kad nebūtų pažeisti protingo asmens elgesio standartai, t. y. susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais vienų kreditorių teisės būtų įgyvendinamos nepaisant kitų į tokią pačią situaciją patekusių kreditorių teisių. Aplinkybės, kai bankas kelis kartus pratęsė (atidėjo) prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo terminą, nesudarė pakankamo pagrindo UAB „Naras“ spręsti, kad tai bus padaryta dar kartą, priešingai, tarp šalių susiklosčiusi praktika, kelis kartus atidedant kredito grąžinimą, patvirtina, kad kasatorius jau anksčiau turėjo mokumo problemų (negalėjo laiku atsiskaityti su pagrindiniu kreditoriumi). Be to, svarbi ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad, 2012 m. balandžio 30 d. balanso duomenimis, ginčijamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas atliktas įmonei turint 15 313 850 Lt (4 435 197,52 Eur) turto ir 13 891 119 Lt (4 023 146,14 Eur) per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, iš kurių 13 429 886 Lt (3 889 563,83 Eur) sudarė negrąžintas kreditas BAB bankui „Snoras“. Taigi įmonė buvo nemoki ir jos nemokumas atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtus kriterijus, kuriuos konstatavus, gali būti keliama įmonės bankroto byla. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikimas vieno kreditoriaus naudai nebuvo suderinamas su verslo subjekto protingo elgesio standartais, kai sąžiningai siekiama naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Atlygintinį sandorį ginčijant CK 6.66 straipsnio pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ranguva“ v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant trečiojo asmens (šioje byloje atsakovo) nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Naras“ v. AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, bylos Nr. 3K-3-268-415/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčijamą Skolų suderinimo aktą sudariusios šalys buvo nesąžiningos – atsakovas skubėjo priimti bet kokį atsiskaitymą, jis (verslininkas) galėjo ir turėjo suprasti, jog ieškovas turi atsiskaitymo ir su kitais kreditoriais sunkumų, negalėjo nesuvokti, kad vienkartinis įsiskolinimo sumos padengimas prekėmis, kurių atsakovui nereikėjo, gali turėti reikšmingą įtaką ieškovo mokumui ir kitiems jo kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovo nesąžiningumo. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, pripažįsta nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, kad atsakovas neturėjo pagrindo abejoti kasatoriaus mokumu. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas skubėjo priimti bet kokį atsiskaitymą (nors prekiavo kilimais, priėmė iš ieškovo vonios spinteles, eksponuojamas salėje), gautas prekes tą pačią dieną perdavė (parduoti) UAB „Statybų namai“, kuri veiklą vykdo tuo pačiu adresu kaip ir UAB „Naras“ ir kurios akcininkai yra UAB „Naras“ akcininkai, tačiau nėra įrodymų, kad atsiskaitymas prekėmis būtų įprastinė šalių skolų padengimo praktika, todėl atsakovas, elgdamasis protingai ir apdairiai (sąžiningai), turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo turi kitų kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo veiksmai atitiko kasacinio teismo praktikoje suformuotus kontrahento sąžiningumo apibrėžties standartus – prieinamomis priemonėmis pasidomėti dėl UAB „Naras“ mokumo būsenos (įsipareigojimų kreditoriams) sudarant ginčijamą sandorį, – ir tokio kvalifikuoto versle veikiančio subjekto neapdairumo pakanka, kad atsakovo neveikimas būtų pripažįstamas kaip jo nesąžiningumas.

Pažymėtina, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, todėl pripažintino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, teisiniam vertinimui nėra svarbu, kad vadovaujantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymas kaip sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus teises ir pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, yra draudžiamas vadovaujantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktu, o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, taigi ir sąžiningai, turėtų pareikšti prieštaravimus atlikti įskaitymą būtent dėl kreditorių teisių pažeidimo ir įskaitymo draudimo šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (CK 6.66 straipsnį), reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiama nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, kasatorius turėjo 700 Lt (202,73 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o pateikdamas kasacinį skundą – 1400 Lt (405,47 Eur) tokių išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Prašomų atlyginti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 ir 8.12 punktuose nurodytų dydžių, todėl priteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą.

Priteisti BUAB „Naras“ (j. a. k. 151133110) iš UAB „Vernisažas“ (j. a. k. 125976020) 608,20 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Vernisažas“ (j. a. k. 125976020) 12,80 Eur (dvylika Eur 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė