Civilinė byla Nr. 3K-3-558/2014 (S)

                            Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02293-2012-9

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir palūkanų dydžio pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių fiksuotų ir kintamųjų palūkanų nustatymo, taikymo tvarką ir dydžius, sutarčių aiškinimą, taip pat banko teisę vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų dydį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą nustatyti ieškovei A. M. penkerių metų fiksuotų palūkanų normą – 4,74011 proc., mokėtiną bankui pagal 2006 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. duomenys neskelbiami (toliau – Sutartis) nuo 2012 m. balandžio 6 d., įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. balandžio 6 d. taikyti ieškovei A. M. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,7 proc. maržą. Pagal Sutartį, kreditas yra grąžinamas dalimis kas mėnesį pagal patvirtintą mokėjimo grafiką. Kreditavimo laikotarpis – 30 metų. Kredito grąžinimo terminas – 2036 m. balandžio 6 d. Ieškovės teigimu, Sutartyje nustatyta, kad kredito gavėja moka bankui už naudojimąsi kreditu kintamąsias palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę: 6 mėnesių LIBOR eurais plius 0,7 proc. banko marža. Sutarties Bendrosios dalies 1 punkte nustatyta, kad banko marža – tai Specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui banko nustatyta marža, išreikšta procentais. Ši Sutarties sąlyga liko nepakeista 2010 m. kovo 30 d. banko ir ieškovės pasirašytu susitarimu Nr. 5 (toliau – 2010 m. kovo 30 d. susitarimas) patvirtintoje naujos redakcijos Sutartyje. 2007 m. gruodžio 7 d. atsakovas ir ieškovė pasirašė susitarimą Nr. 3 dėl Sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas), pagal kurį ieškovė perėjo prie fiksuotų palūkanų mokėjimo, numatytas fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 metai. Pasirašant 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą banko ieškovei nustatyta fiksuotų palūkanų norma sudarė 5,19777 proc. Pirmas banko ieškovei nustatytų fiksuotų palūkanų periodas prasidėjo 2007 m. gruodžio 7 d. ir baigėsi 2012 m. balandžio 6 d. Kredito gavėjos prievolių tinkamas įvykdymas bankui užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. 2012 m. kovo 6 d. ieškovė gavo 2012 m. vasario 27 d. banko informacinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad nuo 2012 m. balandžio 7 d. ieškovei pagal Sutartį bus nustatyta nauja 5 metų fiksuotųjų palūkanų norma arba ieškovei bus suteikta galimybė pereiti prie kintamųjų palūkanų mokėjimo. Nepaisant ieškovės raginimo grįžti prie 2006 m. sutartimi nustatytų palūkanų, 2012 m. balandžio 6 d. bankas elektroniniu paštu pateikė pasirašyti susitarimą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, kuriame nurodyta sąlyga dėl kintamųjų palūkanų taikymo su 2 proc. dydžio marža. Ieškovei nesutikus pasirašyti nesąžiningą susitarimą, 2012 m. balandžio 6 d. bankas perfiksavo ieškovei palūkanas ir nustatė ateinančių 5 metų fiksuotųjų palūkanų normą – 4,74011 proc. Su atsakovu išspręsti ginčą dėl palūkanų normos geruoju nepavyko.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes nagrinėjamu atveju ieškovė, sudarydama Sutartį, pasirinko kintamąsias palūkanas, kurių keitimosi laikotarpis 6 mėnesiai, su 0,7 proc. banko marža. 2007 m. gruodžio 7 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė susitarimą, kuriuo šalys susitarė pakeisti Sutarties Specialiosios dalies 6 punktą, t. y. pakeisti kintamąsias palūkanas į fiksuotąsias. Visas 6 punktas buvo išdėstytas nauja redakcija ir Sutarties nuostatos dėl kintamųjų palūkanų, įskaitant ir nuostatą dėl maržos, panaikintos. Ieškovė, pasirašydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą, patvirtino, kad su jo sąlygomis susipažino ir jas suprato. 2012 m. balandžio 5 d. vykusio susitikimo metu atsakovui su ieškove nepavyko susitarti dėl naujos fiksuotųjų palūkanų normos ar kitokio Sutarties pakeitimo, todėl atsakovas nuo 2012 m. balandžio 7 d. nustatė naują fiksuotųjų palūkanų normą – 4,74011 proc., apie tai informavo ieškovę 2012 m. balandžio 10 d. pranešimu. Atsakovo teigimu, klientas turi teisę pats pasirinkti ir apsispręsti, kokį banko produktą kredito sutarties sudarymo metu pasirinkti, t. y. kreditą su kintamosiomis ar fiksuotosiomis palūkanomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino negaliojančiu atsakovo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą nustatyti ieškovei 5 metų fiksuotųjų palūkanų normą – 4,74011 proc., mokėtiną atsakovui pagal Sutartį nuo 2012 m. balandžio 6 d., įpareigojo atsakovą nuo 2012 m. balandžio 6 d. taikyti ieškovei kintamųjų palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 6 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,7 proc. maržą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas yra sudarę kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartis. Nei Sutartyje, nei papildomuose susitarimuose dėl Sutarties sąlygų pakeitimo nėra nustatytos fiksuotųjų palūkanų nustatymo taisyklės, iš kurių ieškovė, kaip kredito gavėja, galėtų gauti informaciją apie fiksuotųjų palūkanų dydį. 2010 m. kovo 30 d. susitarimo 6.3 punkte neaptarta, kaip ir kokiu būdu bus nustatinėjamas fiksuotųjų palūkanų dydis, todėl tokios sutarties sąlygos nėra pagrindo vertinti kaip ieškovės sutikimo, kad atsakovas fiksuotųjų palūkanų dydį nustatytų vienašališkai. Atsakovo 2012 m. vasario 27 d. pranešimas ir 2012 m. balandžio 5 d. raštas Nr. vv1200560 patvirtina, kad nuo 2012 m. balandžio 6 d. atsakovas palūkanų už naudojimąsi kreditu dydį nustatė vienašališkai, be ieškovės, kaip kitos Sutarties šalies, sutikimo. Toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalių susitarimas dėl fiksuotųjų palūkanų ir jų dydžio buvo sudarytas tik penkerių metų laikotarpiui iki 2012 m. balandžio 6 d. Nei Sutartyje, nei papildomuose susitarimuose nėra numatyta, kokios palūkanos už naudojimąsi kreditu galios po palūkanų fiksavimo termino pabaigos. Iš pradinės Sutarties matyti, kad jos sudarymo dieną ieškovė pasirinko kintamąsias palūkanas su 0,7 proc. marža ir 6 mėnesių LIBOR kintama palūkanų dalimi. Per visą Sutarties galiojimo laikotarpį Sutarties Specialiosios dalies 4.1, 4.2 punktuose numatytai ieškovės naudojamai kredito daliai banko marža nebuvo pakeista. Nei Sutartyje, nei papildomuose susitarimuose nėra numatyta, kad nustačius fiksuotąsias palūkanas Sutarties sudarymo metu šalių aptarta 0,7 proc. marža, grįžtant prie kintamųjų palūkanų, negalios. Teismas pažymėjo, jog Sutartis sudaryta trisdešimt šešeriems metams, o fiksuotosios palūkanos buvo nustatytos ne visam likusiam Sutarties galiojimo laikotarpiui, bet laikinai, penkeriems metams laikotarpiui. Pasibaigus palūkanų fiksavimo laikotarpiui, Sutarties galiojimas nesibaigia, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotų palūkanų dydžio naujam penkerių metų laikotarpiui, Sutarties dalis dėl palūkanų dydžio lieka galioti tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo iki palūkanų fiksavimo. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis CK 6.188 straipsniu, draudžiančiu vartojimo paslaugų tiekėjui vienašališkai keisti sutarties sąlygas be pakankamo sutartyje numatyto pagrindo, taip pat šalių 2010 m. kovo 30 d. susitarimo 5 punktu, nustatančiu, kad kitos susitarime neaptartos Sutarties sąlygos lieka galioti nepakitusios.

Vilniaus apygardos teismo Civilinio bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB SEB bankas apeliacinį skundą, 2014 m. vasario 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3‑iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra advokatė, todėl ginče dėl banko vienašališko sprendimo pripažinimo negaliojančiu jai turi būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu šalys laisva valia susitarė pakeisti palūkanų rūšį visam likusiam Sutarties galiojimo terminui, t. y. iki 2036 m. balandžio 6 d., nes pagal 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo 6.3.3 punktą šalys suderino ir konkrečiai nurodė, kokios bus kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo datos iki 2036 m. balandžio 6 d.: 2012 m. balandžio 6 d., 2017 m. balandžio 6 d., 2022 m. balandžio 4 d., 2027 m. balandžio 6 d., 2032 m. balandžio 4 d. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu šalys susitarė dėl to, kokia konkreti fiksuotų palūkanų norma bus taikoma ieškovei 5 metus iki 2012 m. balandžio 6 d., ir šis susitarimas, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, negali būti traktuojamas kaip susitarimas fiksuotąsias palūkanas taikyti tik 5 metus, o vėliau grįžti prie kintamųjų palūkanų, nustatytų Sutartimi jos sudarymo dieną, t. y. 2006 m. balandžio 7 d.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas nustato apelianto teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotųjų palūkanų taikymo laikotarpiui, kai klientas neišreiškia noro bendradarbiauti su banku ir derėtis dėl palūkanų normos. Taigi tais atvejais, kai šalims taikiai susitarti nepavyksta, Sutartis nenutraukiama, turi būti įvestas apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis Sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas ieškovė turi mokėti bankui už paimtą kreditą. Banko teisė vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui buvo įtvirtinta ir Sutartyje, nurodant pakankamą pagrindą (kliento nebendradarbiavimą). Atsižvelgiant į tai, apeliantas pagrįstai, vadovaudamasis Sutarties 3.3 punktu, nutarė vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo teigimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktą, nes banko apskaičiuojama fiksuotųjų palūkanų norma yra susijusi su tam tikrų indeksų svyravimais ir bankas jos negali visiškai kontroliuoti. Teismo manymu, ieškovei visada buvo aiškiai nurodoma, kokia yra palūkanų (tiek kintamųjų, tiek fiksuotųjų) norma (galutinis skaičius) ir jos keitimo tvarka, t. y. kad ieškovė gali nuo kintamųjų palūkanų pereiti prie fiksuotųjų ir atvirkščiai, todėl ieškovės argumentas, kad banko nesuteikta informacija lėmė jos apsisprendimą sudaryti ilgalaikę kredito sutartį, yra nepagrįstas. Naujos fiksuotosios palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nenurodymas Sutartyje negali būti laikomas esminės kredito sutarties sąlygos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, nenurodymu. Fiksuotųjų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas negali būti vertinamas kaip pažeidimas, nes protinga manyti, kad vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina (palūkanų norma), o kokia ta kaina yra. Pagal tai vartotojas renkasi banką, iš kurio skolinsis pinigus būstui įsigyti tokiam ilgam laikotarpiui kaip 30 metų. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, svarbu, kad paskolos gavėjui būtų aišku, kokiomis sąlygomis jis skolinasi pinigus iš banko. Šiuo atveju ieškovei turėjo būti aišku, kad po 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo sudarymo 0,7 proc. maržos neliko, nes neliko kintamųjų palūkanų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl kredito sutarties sąlygų aiškinimo

              Kasatorė nurodo, kad kredito sutarties sudarymo metu šalių susitarimu jai buvo nustatyta 0,7 proc. dydžio banko marža, kurią atsakovas privalo taikyti visą kreditavimo laikotarpį. 2007 m. gruodžio 7 d. šalių susitarimas buvo aiškiai terminuotas, apibrėžtas konkrečia kalendorine data – 2012 m. balandžio 6 d., kuriai suėjus tolimesnis susitarimo dėl fiksuotųjų palūkanų nuostatų taikymas kasatorei prieštarauja pačios ilgalaikės kredito sutarties esmei ir iš šios sutarties kylantiems kasatorės įsipareigojimams. Kasatorė, sudarydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą, neatsisakė taikomos 0,7 proc. maržos ir nesuteikė bankui teisės vienašališkai didinti maržą banko nuožiūra kas 5 metus. Kasatorės teigimu, banko marža egzistuoja ir fiksuotųjų palūkanų atveju, nes tai yra banko atlyginimas už kredito gavėjui teikiamas kreditavimo paslaugas. Vien tai, kad fiksuotųjų palūkanų atveju bankas ją pavadino „vidine marža“, neleidžia bankui teigti, kad tokiu atveju maržos iš viso nėra. Pažymėtina, kad kasatorė niekada nesiderėjo su banku dėl naujos maržos nustatymo ir neketino atsisakyti jai kredito sutarties sudarymo metu banko nustatytos 0,7 proc. maržos. 

2. Dėl banko pareigos tinkamai informuoti kredito gavėją apie kredito sutarties sąlygas

              Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas turėjo įvertinti, ar banko pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar šia informacija remdamasi ji galėjo priimti sprendimą imti kreditą su fiksuotosiomis palūkanomis, kurių nustatymo taisyklės jai nebuvo atskleistos, suvokdama galimų padarinių riziką. Formalios fiksuotųjų palūkanų nustatymo procedūros aptarimas Sutartyje negali būti pripažintas banko CK 6.719 straipsnyje, 6.887 straipsnio 5 dalyje ir Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų tinkamu vykdymu, nes jokie objektyvūs naujų 5 metų fiksuotųjų palūkanų nustatymo kriterijai Sutartyje nėra numatyti. Pažymėtina, kad banko reikalavimu byla buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, tai taip pat patvirtina banko poziciją maksimaliai apriboti informacijos apie fiksuotąsias palūkanas pateikimą net tiesiogiai suinteresuotiems asmenims. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas diskriminavo ją pagal profesiją ir visiškai nepagrįstai perkėlė pareigą pačiai išsiaiškinti fiksuotųjų palūkanų nustatymo kriterijus Sutarties sudarymo metu, nors bylos medžiaga patvirtina, kad ji objektyviai negalėjo gauti informacijos apie fiksuotųjų palūkanų nustatymo taisykles. 

3. Dėl vartotojo teisių gynimo

Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino kasatorę vartotoja, tačiau netaikė atitinkamam ginčo santykiui skirtų teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, todėl ginčijamas sprendimas turėtų būti naikinamas kaip neteisėtas. Kasatorė nurodo, kad byloje ginčas kilo ne dėl palūkanų bazės ar tarpbankinės palūkanų normos, kaip vienos iš palūkanų normos sudedamųjų dalių, o dėl maržos, kuri nepriklauso nuo kokių nors biržų kursų ar indeksų svyravimų ir nustatoma tik šalių susitarimu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Sutarties 3.3 punkto nuostatos nesąžininga kasatorės atžvilgiu ir skundžiamu sprendimu suteikė atsakovui, kaip stipresnei sutarties šaliai, teisę kas penkerius metus vienašališkai padidinti maržą savo nuožiūra. Nors formaliai nauja palūkanų norma yra santykinai mažesnė už 2007 m. gruodžio 7 d. ieškovei nustatytą, tačiau tai absoliučiai nereiškia, kad ji yra teisinga, nes neatitinka tos palūkanų normos, kuri kasatorei turėtų būti nustatyta bankui tinkamai vykdant Sutarties sąlygas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas, vienašališkai nustatydamas kasatorei naują 5 metų fiksuotą palūkanų normą, kurioje yra įskaičiuota beveik tris kartus padidinta marža, siekė išvengti nuostolių ir užtikrinti savo veiklos stabilumą, kad perfiksuojant palūkanas bankas privalėjo atsižvelgti į situaciją skolinimosi rinkoje (piniginių išteklių kainą), banko turimus išteklius, kredito gavėjo riziką, į kredito sutarties sąlygas ir kaip jos yra vykdomos. Visų pirma, palūkanų perfiksavimo atveju jokie pinigai iš išorės realiai nėra skolinami, jie tarsi skolinami banko padalinių viduje, o tokie kriterijai kaip banko piniginių išteklių kaina, kredito gavėjo rizika ir kt. niekada nebuvo numatyti Sutartyje, todėl jie negali būti taikomi keičiant esminę sutarties sąlygą – kainą ir nustatant fiksuotąją palūkanų normą.    

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl  kredito sutarties sąlygų aiškinimo

              Atsakovas nurodo, kad sudarydama sutartį ieškovė turėjo galimybę pasirinkti, kokias palūkanas mokės (Sutarties Specialiosios dalies 6 punktas). Sudarydama sutartį, ieškovė pasirinko kintamąsias palūkanas su 0,7 proc. marža. Augant kintamosioms palūkanoms ieškovės iniciatyva  2007 m. gruodžio 7 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė susitarimą Nr. 3 dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo
šalys susitarė pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus, taip pat kintamąsias palūkanas į fiksuotąsias: susitarimo Specialios dalies 6.1 punkte vietoje kintamųjų palūkanų nurodyta fiksuotosios, 6.2.1 punkte panaikinta marža. Specialiosios dalies 6.3 punkte nurodytos 5,19777 proc. fiksuotosios palūkanos, 6.3.2 punkte nustatyta, kas kiek laiko keičiama fiksuotųjų palūkanų norma – 5 metai, 6.3.3 punkte nurodytos datos, kada bus keičiamos fiksuotosios palūkanos: 2012 m. balandžio 6 d.; 2017 m. balandžio 6 d.; 2022 m. balandžio 6 d. ir t. t. Šiame susitarime buvo nustatytas ne konkretus palūkanų dydis visam Sutarties laikotarpiui, o tik palūkanos pirmiems 5 metams ir jų nustatymo tvarka likusiam laikotarpiui. Atsakovo teigimu, visiškai nepagrįsti kasatorės argumentai, kad bankas vieną kartą nustato maržą visam Sutarties galiojimo laikotarpiui, nes rinkos sąlygos, lemiančios tiek atsakovo veiklos išlaidas, tiek rizikos sąlygas, nuolat keičiasi. Atsakovas nurodo, kad 2012 m. pasibaigus palūkanų fiksavimo laikotarpiui ir šalims nesusitarus dėl Sutarties pakeitimo, grįžtant prie kintamų palūkanų nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti pradinės Sutarties sąlygas dėl palūkanų nustatymo, nes tokios sąlygos negaliojo jau penkerius metus, todėl Sutarties turėjo būti vykdoma tokia, kokia liko galioti – su fiksuotosiomis palūkanomis.   

2. Dėl banko pareigos tinkamai informuoti kredito gavėją apie kredito sutarties sąlygas

              Atsakovas nurodo, kad 2012 m. vasario 27 d., likus daugiau nei mėnesiui iki fiksuotųjų palūkanų normos keitimo dienos, atsakovas priminė ieškovei apie tai, kad 2012 m. balandžio 6 d. baigia galioti jai nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma ir pakvietė ieškovę likus ne vėliau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo Sutarties pakeitimo. Atsakovas taip pat informavo ieškovę, kad ji turi teisę nekeisti Sutarties ir toliau naudotis kreditu mokėdama fiksuotąsias palūkanas. Pažymėtina, kad atsakovas ir ieškovė aktyviai derėjosi dėl palūkanų, ieškovei buvo siūlomos alternatyvios galimybės, nustatyti kintamąsias palūkanas su 2 proc. marža, atsisakyti kredito. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo pateikti ieškovei detalius paaiškinimus, kaip jis nustato naujas fiksuotąsias palūkanas. Rinkoje nėra objektyvių kriterijų bendrai palūkanų kainai nustatyti ir kiekvienas finansų rinkos dalyvis turi teisę taikyti savo kainodarą. Atsakovo paaiškinimai ieškovei buvo pakankamai paprasti ir aiškūs: kaina nustatoma atsižvelgiant į piniginių išteklių kainą ir į kredito sutarties sąlygas bei jų vykdymą. Šiuo atveju atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti kitokios kredito kainos tiek dėl išaugusios pinginių išteklių kainos, tiek dėl padidėjusios ieškovės kredito rizikos.  

3. Dėl vartotojo teisių gynimo

Atsakovas nurodo, kad ieškovė, reikalaudama iš atsakovo objektyviai neįmanomų sąlygų, piktnaudžiauja vartotojo statusu. Vartotojams suteikiama papildoma apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda išimtis, todėl tai nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti savo prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Byloje nustatyta, kad bankas naują fiksuotųjų palūkanų normą nustato vienašališkai tik tuo atveju, jei nepavyksta susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotųjų palūkanų normos, tačiau palūkanų nustatymo tvarka ir teisė atsisakyti Sutarties yra numatyta pačioje Sutartyje, todėl vartotojo interesai nėra pažeidžiami. Nei ieškovė, nei atsakovas negalėjo prognozuoti, kokie bus rinkos pokyčiai ir kada LIBOR pradės mažėti, kiek jis sumažės, kaip ilgam ir t. t., todėl ieškovė elgiasi akivaizdžiai nesąžiningai nuo 2012 m. reikalaudama Sutartyje nenumatytomis sąlygomis nustatyti kintamąsias palūkanas, galiojusias 2006 m. sudarant Sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kredito sutarties aiškinimo

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys). Vykdant sutartį ar sprendžiant dėl sutarties netinkamo vykdymo atsiradusių teisinių padarinių, gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (CK 6.193 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kredito sutarties sąlygų aiškinimo, ieškovei nesutinkant su banko vienašališkai nustatytomis fiksuotosiomis palūkanomis ir teigiant, kad kredito sutarties pakeitimas, nustatant fiksuotąsias palūkanas penkeriems metams, buvo laikinas, todėl pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, palūkanos turi būti nustatytos pagal pirmąjį šalių suderintą variantą, t. y. kintamosios su nedidele banko marža. Atsakovas AB SEB bankas su tokia ieškovės pozicija nesutinka, nurodydamas, kad Sutartis ieškovės iniciatyva buvo pakeista 2007 m. gruodžio 7 d., pakeičiant ir kintamąsias palūkanas fiksuotosiomis. Šis pakeitimas nebuvo terminuotas, tačiau sutartyje buvo nurodytas fiksuotųjų palūkanų perskaičiavimo terminas, t. y. kas penkerius metus. Bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai – pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir nustatė ieškovei kintamąsias palūkanas su 0,7 proc. banko marža, kaip kad šalys buvo sutarusios 2006 m. balandžio 7 d. sudarytoje Sutartyje, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad šalims pakeitus Sutartį ieškovė turėjo pareigą bendradarbiauti su banku nustatant naują fiksuotųjų palūkanų dydį ar derantis dėl palūkanų rūšies ir dydžio keitimo, tačiau ieškovei vengiant tai daryti bankas turėjo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sutarties pakeitimas – tai kitokių nei pirminėje sutartyje sąlygų nustatymas, kurios panaikina arba pakeičia pirmine sutartimi šalims sukurtas teises ir pareigas, todėl įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-394/2014). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, dėl kokių sąlygų pakeitimo tarėsi šalys ir ar šalių susitarimas pakeisti kredito sutarties sąlygas buvo abiems šalims aiškiai suprantamas.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. balandžio 7 d. ginčo šalys sudarė sutartį dėl 203 240,23 euro kredito suteikimo ieškovei 30 metų laikotarpiui su kintama palūkanų norma, apskaičiuojama prie 6 mėnesių LIBOR pridedant 0,7 proc. banko maržą. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu šalys susitarė, be kita ko, pakeisti Sutarties Specialiosios dalies 6 punktą ir vietoj kintamųjų palūkanų ieškovei nustatyti fiksuotąsias 5,19777 proc. dydžio palūkanas, kurios bus keičiamos kas penkerius metus. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarime buvo nurodytos tikslios fiksuotųjų palūkanų nustatymo datos, t. y. 2012 m. balandžio 6 d., 2017 m. balandžio 6 d., 2022 m. balandžio 4 d., 2027 m. balandžio 6 d., 2032 m. balandžio 4 d. 2010 m. kovo 30 d. susitarimu šalys, be kita ko, susitarė pakeisti sutarties tekstą ir išdėstyti jį nauja redakcija bei suteikti ieškovei papildomą kreditą, kad padengtų ieškovės uždelstą grąžinti kredito dalį ir nesumokėtas palūkanas. Papildomam kreditui šalys nutarė taikyti kintamąją palūkanų normą, t. y. 6 mėn. LIBOR su 3,20 proc. banko marža, o pagrindinei kredito daliai ir toliau taikyti fiksuotąsias palūkanas. Taigi ieškovės valia pagrindinei kredito daliai taikyti fiksuotąsias palūkanas nesikeitė, o sudarydama susitarimą dėl papildomo kredito ieškovė nereikalavo jai taikyti 2006 m. balandžio 7 d. sutartyje nustatytą 0,7 proc. banko maržą ir sutiko su 3,20 proc. banko marža. Be to, priešingai nei nurodo kasaciniame skunde, ieškovė, pasirašydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą dėl fiksuotųjų palūkanų taikymo, nereikalavo, kad atsakovas nurodytų jai fiksuotųjų palūkanų sudedamąsias dalis ir paliktų 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi nustatytą 0,7 proc. banko maržą. Tai rodo, kad ieškovė suprato fiksuotų ir kintamųjų palūkanų skirtumus ir, įvertinusi Sutarties sąlygas, priėmė adekvatų sprendimą, pasirinkdama jai palankiausią kreditavimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ir ieškovės asmenines savybes, nurodydamas, kad jai, kaip profesionaliai advokatei, turinčiai ilgametę darbo patirtį su įmonėmis ir tvarkančiai jų finansinius klausimus reglamentuojančias sutartis, turėtų būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu ieškovė laisva valia sutiko pakeisti Sutarties Specialiosios dalies 6 punktą „Palūkanos“ ir nuo kintamųjų palūkanų pereiti prie fiksuotųjų palūkanų. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šis sutarties pakeitimas nebuvo trumpalaikis (t. y. galiojantis tik 5 metus), nes 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu šalys susitarė pakeisti palūkanų rūšį visam likusiam sutarties galiojimo terminui, t. y. iki 2036 m. balandžio 6 d. Tai įrodo 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo 6.3.3 punktas, kuriame nustatytos kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo datos iki 2036 m. balandžio 6 d. Taigi 2007 m. gruodžio 7 d. ieškovė, įvertinusi savo finansines galimybes, šalies ekonominę padėtį ir banko pasiūlymą, sutiko, kad fiksuotosios palūkanos geriau atitiks jos interesus ir užtikrins mažesnę riziką nei kintamosios. Nėra pagrindo sutikti, kad šis ieškovės sprendimas buvo trumpalaikis, t. y. penkeriems metams, nes susitarime nėra pažymėtas jo galiojimo terminas, o atvirkščiai – nustatytos fiksuotųjų palūkanų perskaičiavimo datos visą kreditavimo laikotarpį, t. y. iki 2036 m. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu šalys pakeitė sutarties sąlygą dėl palūkanų tipo ir šis pakeitimas šalims tapo privalomas. Teismui nustačius, kad sutartis buvo pakeista abiems šalims suvokiant keičiamų sąlygų turinį ir jų padarinius, pirmine, 2006 m. pasirašyta sutartimi šalims sukurtos teisės ir pareigos dėl palūkanų tipo ir dydžio netenka galios. Pažymėtina, kad tai neriboja šalių laisvės iš naujo derėtis dėl sutarties pakeitimo ir kitų sutarties sąlygų taikymo, tačiau tai nereiškia, kad pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, kurį buvo taikomas konkretus šalių sutartas fiksuotųjų palūkanų dydis, šiuose sutartiniuose santykiuose vis dar galioja pirminis 2006 m. balandžio 7 d. šalių susitarimas dėl kintamųjų palūkanų nustatymo. 

Dėl palūkanų nustatymo tvarkos ir dydžio

CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga. Būsto paskoloms, kokia buvo paimta ir ginčo atveju, gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotosios. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis.

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių 2006 m. balandžio 7 d. sudaryta Sutartis numatė, kad kredito gavėja moka bankui už naudojimąsi kreditu kintamąsias palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę: 6 mėnesių LIBOR eurais plius 0,7 proc. banko marža (Sutarties Specialiosios dalies 6.2.1–6.2.3 punktai). Pradėjus kisti ekonominei situacijai ir kilti tarpbankinei palūkanų normai (kintamajai palūkanų daliai), ieškovės iniciatyva 2007 m. gruodžio 7 d. šalys pasirašė tarpusavio susitarimą, pagal kurį ieškovė perėjo prie fiksuotųjų palūkanų mokėjimo. Kredito sutartyje numatytas fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 metai. Susitarimo pasirašymo dieną banko ieškovei nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma sudarė 5,19777 proc. Vėliau, kai tarpbankinė palūkanų norma pradėjo kristi, ieškovė nusprendė, kad būtų palanku grįžti prie kintamųjų palūkanų, tačiau tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo sutartos 2006 m., sudarant pirminę Sutartį.

Byloje nustatyta, kad baigiantis pirmajam fiksuotųjų palūkanų mokėjimo periodui, 2012 m. vasario 27 d. atsakovas pranešimu kvietė likus ne mažiau kaip 15 kalendorinių dienų iki fiksuotųjų palūkanų normos galiojimo dienos kreiptis į aptarnaujantį vadybininką banke ir tartis dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotosios palūkanų normos nustatymo, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias palūkanų keitimo dieną ar kredito grąžinimo iš anksto. Ieškovei pageidaujant keisti fiksuotąsias palūkanas kintamosiomis, bankas  pasiūlė 6 mėn. LIBOR ir 2 proc. banko maržą, tačiau ieškovė su šiomis banko siūlomomis sąlygomis nesutiko, reikalaudama grąžinti 2006 m. nustatytą 0,7 proc. banko maržą. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad sudarydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą, ji neatsisakė taikomos 0,7 proc. maržos ir nesuteikė bankui teisės vienašališkai didinti maržą banko nuožiūra kas 5 metus. Šie ieškovės teiginiai yra klaidingi, nes, kaip pažymėta pirmiau, sudarydama susitarimą dėl papildomo kredito suteikimo (2010 m. kovo 30 d.), ieškovė nereikalavo jai taikyti 2006 m. balandžio 7 d. Sutartyje nustatytą 0,7 proc. banko maržą, o sutiko su 3,20 proc. banko marža. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarime dėl fiksuotųjų palūkanų taikymo nereikalavo, kad atsakovas nurodytų fiksuotųjų palūkanų sudedamąsias dalis ir paliktų 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi nustatytą 0,7 proc. banko maržą. Taip pat pažymėtina, kad, nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Kintamųjų palūkanų atveju šis atlygis būna iš anksto suderinamas su kredito gavėju ir išlieka visą sutarties galiojimo laiką, pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje  2006 m. balandžio 7 d. Sutartyje šalys susitarė dėl  0,7 proc. banko maržos, o 2010 m. kovo 30 d. susitarime dėl papildomo kredito suteikimo – dėl 3,20 proc. banko maržos. Fiksuotųjų palūkanų atveju šis atlygis nėra pastovus, t. y. su kredito gavėju suderinamas galutinis palūkanų dydis, kurį sudaro vidinė kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) ir vidinė piniginių išteklių kaina. Ši vidinė piniginių išteklių kaina rinkoje svyruoja, tačiau nepriklausomai nuo šio svyravimo bendras fiksuotųjų palūkanų dydis nekinta, todėl, pavyzdžiui, išaugus vidinei piniginių išteklių kainai automatiškai mažėja vidinė kliento marža. Esant kintamosioms palūkanoms, banko marža nekinta, todėl didėjant piniginių išteklių kainai (tarpbankinei palūkanų normai), didėja ir galutinis palūkanų normos dydis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent dėl šių priežasčių ieškovė, siekdama užtikrintumo ir stabilumo, 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu keitė kintamąsias palūkanas fiksuotomis ir nustatyta palūkanų norma, nepriklausomai nuo rinkos svyravimų, nekito jai visus penkerius metus. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio, sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių. Tačiau šie veiksniai nesuteikia teisės sutarties šalims elgtis nesąžiningai ir siekti neproporcingai perkelti kredito riziką vienai iš sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kredito sutarties šalys turi būti aktyvios, domėtis situacija rinkoje, suteikti viena kitai visą reikalingą informaciją ir derėtis dėl palankiausio, abiejų šalių interesus geriausiai atitinkančio finansinio sprendimo.

Dėl tinkamo pareigos informuoti vykdymo ir kredito davėjo teisės vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų dydį

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ieškovei pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasi kasatorė galėjo priimti sprendimą imti kreditą su fiksuotosiomis palūkanomis, kurių nustatymo taisyklės jai nebuvo atskleistos, suvokdama galimų padarinių riziką.

Pagal CK 6.716 straipsnį, paskolos sutartims taikomos atlygintinų paslaugų sutartis reglamentuojančios teisės normos. CK 6.719 straipsnio 1 dalis nustato paslaugų teikėjui pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp ieškovės ir atsakovo (banko) sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis, taigi ieškovė yra vartotoja, kurios, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Kaip pažymėta pirmiau, ieškovės argumentai, kad sudarydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą ji aiškiai nesuprato šio susitarimo sąlygų, yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad ieškovė, siekdama sau palankesnių finansinių sąlygų, parodė iniciatyvą keisti kintamąsias palūkanas fiksuotosiomis, sutikdama su nustatyta jų palūkanų norma ir jos nustatymo tvarka. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad taikant fiksuotąsias palūkanas svarbiausia klientui suprasti galutinį palūkanų dydį, jo perskaičiavimo terminus ir nuo ko gali priklausyti šio dydžio pokytis ateityje. Kaip nurodyta pirmiau, fiksuotųjų palūkanų atveju bankas nenustato fiksuoto banko atlygio dydžio ir šis dydis, priklausomai nuo kredito gavėjo rizikos, ateityje gali kisti. Byloje neįrodyta, kad atsakovas individualiai neaptarė su ieškove keičiamų Sutarties sąlygų, kad ieškovei šios sąlygos buvo nesuprantamos, neaiškios ar dviprasmiškos.

Taip pat pažymėtina, kad Sutarties Bendrosios dalies 3.3 punkte nurodyta, kad „jei yra nustatomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti Kredito gavėją (-us) prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, Kredito gavėjas (-ai) nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog Kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka“. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 27 d. raštu atsakovas informavo ieškovę, jog 2012 m. balandžio 6 d. baigia galioti ieškovei nustatyta fiksuota palūkanų norma ir ieškovei siūloma tartis su banku dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotųjų palūkanų normos, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias ar kredito grąžinimo iš anksto. Be to, šiuo raštu bankas informavo, kad, nesusitarus su ieškove dėl sutarties sąlygų pakeitimo, 2012 m. balandžio 6 d. bankas vienašališkai nustatys naują galiosiančią fiksuotųjų palūkanų normą, kuri 2012 m. vasario 27 d. vidutiniškai siekė 6,05412 proc., tačiau ji kinta ir nustatoma kiekvieną dieną, o konkreti norma bus nustatyta pagal ieškovės Sutarties sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovei buvo suteikta išsami ir aiški informacija, susijusi su tolesniu Sutarties vykdymu, suteiktos galimybės pasirinkti priimtiniausią kreditavimo variantą, konsultuotis su banko darbuotojais. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė buvo įspėta, jog, pagal galiojančios Sutarties sąlygas šalims nesusitarus dėl tolesnio mokėtinų palūkanų tipo ir dydžio, liks galioti nustatytos Sutarties sąlygos dėl fiksuotųjų palūkanų taikymo, perskaičiuojant jų dydį, kaip tai nurodyta Sutartyje, naujam penkerių metų laikotarpiui. Kadangi ieškovei nebuvo priimtini banko pasiūlyti nauji tiek fiksuotųjų, tiek kintamųjų palūkanų dydžiai, 2012 m. balandžio 10 d. pranešimu bankas informavo ieškovę, kad pagal Sutartį 2012 m. balandžio 6 d. ieškovei nustatyta 4,74011 proc. nauja fiksuotųjų palūkanų norma, kuri bus taikoma iki kitos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo dienos – 2017 m. balandžio 6 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas nustato atsakovo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui, kai klientas neišreiškia noro bendradarbiauti su banku ir derėtis dėl minėtos palūkanų normos. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė išreiškė norą derėtis, tačiau ginčo šalys nesusitarė dėl jiems abiems priimtino sprendimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad susidarius situacijai, kai baigiasi laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotų palūkanų norma, dėl kitos palūkanų normos šalims taikiai susitarti nepavyksta ir Sutartis nenutraukiama, turi būti įvestas apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis Sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas ieškovė turi mokėti bankui už paimtą kreditą. Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti. Ši banko teisė nustatyti palūkanų normą nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-537/2014). Šią išvadą patvirtina Sutarties Specialiosios dalies 6.1, 6.3.2, 6.3 punktai, pagal kuriuos šalys susitarė dėl fiksuotųjų periodiškai keičiamų palūkanų, taip pat Sutarties Bendrosios dalies 3.2, 3.3 punktai, reglamentuojantys fiksuotųjų palūkanų nustatymo tvarką (banko įsipareigojimas nustatyti palūkanų normą, palūkanų mokėjimų grafiko sudarymas ir teikimas ieškovui ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutartyje nustačius, jog ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu (sutarties Bendrosios dalies 8 punktas), banko veiksmai nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų tipo, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-394/2014). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai nutarė vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotųjų palūkanų taikymo laikotarpiui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė, nesutikdama su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui ir laikydama ją nepagrįstai didele, turėjo teisę, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė. Tačiau kasatorė šiuo pagrindu ieškinio negrindė ir nenurodė, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma neatitinka pirmiau nurodytų įstatymo reikalavimų, neįrodinėjo, kokio dydžio ji turėtų būti ir neprašė nustatyti (sumažinti) palūkanų normos pagal vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės prašymai prijungti naujus dokumentus ar išduoti byloje esančius dokumentus nėra tenkinami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 14,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš ieškovės A. M. (asmens kodas duomenys neskelbiami) 14,68 Lt (keturiolika Lt   68 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).             

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

                                                                      Dalia Vasarienė