Baudžiamoji byla Nr. 2K-255-746/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00647-2012-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       2.1.7.4.1;

                                                                                                       2.3.4.6.2;

                                                                                                       2.4.2.1;

                                                                                                       2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams įpareigojant jį per du mėnesius pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo T. S. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

T. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 16 d., 22.00-00.00 val., (duomenys neskelbtini), V. ir J. T. namų valdos kieme, pradėjęs konfliktą dėl neva J. T. prieš sutuoktinę V. T. panaudoto fizinio smurto, tyčia ne mažiau kaip keturis kartus sudavė kumščiu J. T. į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų vertinimu dėl atitikties Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nurodytus jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymas pirmosios instancijos teismo posėdyje neprieštarauja BPK normoms, nors apeliaciniame skunde nebuvo kvestionuojama tai, jog teismas neturėjo teisės, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaityti dėl svarbių priežasčių teisiamajame posėdyje negalėjusios dalyvauti liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų. Kasatoriaus teigimu, jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama ne su liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymu, bet su šių parodymų panaudojimo atitiktimi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms jais grindžiant jo kaltę. Kasatoriaus tvirtinimu, liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais galėjo būti remiamasi tik tiek, kiek tai leidžia BPK 276 straipsnio 4 dalies normos – būtent tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, šiems parodymams suteikė svarbiausią įrodomąją reikšmę pagrindžiant jo kaltę.

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.

              Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus esminius nuteistojo T. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus bei motyvuotai juos atmetė. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne tik dėl būtinosios ginties situacijos nuteistajam naudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, bet ir dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimu. Kartu prokurorė pažymi, kad tai, jog liudytoja S. S. teisme nebuvo apklausta, nesuteikia pagrindo nesivadovauti jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šie jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Be to, anot prokurorės, liudytojos S. S. parodymai nuoseklūs, atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir buvo tinkamai įvertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes iškviesti ir apklausti teisme į užsienį išvykusią liudytoją S. S.

              Nukentėjusysis J. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti, taip pat atlyginti kasacinės instancijos teisme jo turėtas advokato išlaidas.

              Nukentėjusysis J. T. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai T. S. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

              Nukentėjusiojo J. T. nuomone, iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes V. T. pavojus negrėsė, realaus kėsinimosi į jos sveikatą nebuvo – nuteistasis T. S. prieš jį panaudojo fizinį smurtą tik įsivaizduodamas, kad jis (nukentėjusysis) mušė sutuoktinę. Nukentėjusiojo J. T. nuomone, nuteistojo T. S. pozicija dėl būtinosios ginties buvimo vertintina kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

              Nukentėjusysis J. T. taip pat teigia, kad teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir juos įvertino nuosprendyje. Kartu nukentėjusysis pažymi, kad liudytojos S. S. parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nėra vieninteliai duomenys, pagrindžiantys nuteistojo kaltę.

Nuteistojo T. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, svarbiausią įrodomąją reikšmę pagrindžiant jo kaltę suteikė teisiamojo posėdžio metu perskaitytiems liudytojos S. S. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Taigi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). Vadinasi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.

              Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje perskaitytus dėl svarbių priežasčių jame dalyvauti negalėjusios liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ir nurodė, kad šie parodymai „patvirtina V. T. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad ji pirma nuėjo miegoti, neprieštarauja liudytojos R. S. parodymams, kad kaltinamasis į T. namus išėjo kilus triukšmui ir šaukiantis pagalbos, bei paneigia J. ir V. T. parodymus, jog kaltinamasis miegojo pastarųjų namuose, [neprieštarauja] liudytojos R. M. parodymams, kad T. namo kambariuose ji nebuvo ir gėlių su T. S. neišvartė, kas paneigia J. T. parodymus, jog kaltinamasis tai padarė lįsdamas prie R. M.“. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus perskaitė balsu byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti. Taigi pirmosios instancijos teismas liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais apkaltinamojo nuosprendžio negrindė ir tik atsižvelgė į juos vertindamas bylos įrodymų visumą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tik asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų išdėstymas teismų sprendimuose savaime neduoda pagrindo konstatuoti esant padarytą esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

              Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį T. S., nukentėjusįjį J. T., liudytojus V. T., R. S., S. S., S. M., A. B., R. M., apžiūrėjo ir prie baudžiamosios bylos pridėjo nukentėjusiojo J. T. pateiktas nuotraukas, balsu perskaitė liudytojų V. T., S. S., R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, T. S. ir V. T. akistatos protokolą, proceso dalyviams parodė nukentėjusiojo J. T. pateiktas prie baudžiamosios bylos pridėti nuotraukas, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir T. S. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – T. S. teisinančius – įrodymus.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo T. S. baudžiamąją bylą BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

              Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

              Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų vertinimu dėl atitikties BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

              Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-240/2014,            2K-566/2014, 2K-26-746/2015, 2K-107-746/2015). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistojo T. S. gynėjas apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, taip pat nurodo, kad liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais galėjo būti remiamasi tik tiek, kiek tai leidžia BPK 276 straipsnio 4 dalies normos – būtent tik kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteistojo T. S. gynėjo nuomone, nepagrįstai, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, šiems parodymams suteikė svarbiausią įrodomąją reikšmę pagrindžiant jo ginamojo kaltę. Vadinasi, nuteistasis T. S. kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nurodytų parodymų atitiktį BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms jais grindžiant T. S. kaltę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, atsakydamas į šį nuteistojo T. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog liudytojos S. S. neatvykimo į teismą priežastys yra svarbios, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, perskaitė į užsienį išvykusios gyventi liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismo šios liudytojos parodymų perskaitymas neprieštarauja BPK normoms“, t. y. pasisakė dėl liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymo pirmosios instancijos teismo posėdyje teisėtumo.

Taigi, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į nuteistojo T. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų kaip įrodymų vertinimu, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kita vertus, teisėjų kolegija, šioje nutartyje pasisakydama dėl iš esmės tapačių nuteistojo T. S. kasacinio skundo argumentų, šią apeliacinės instancijos teismo padarytą klaidą ištaisė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

              Dėl nukentėjusiojo J. T. prašymo priteisti proceso išlaidas

              Nukentėjusysis J. T. atsiliepimu į nuteistojo T. S. kasacinį skundą prašo priteisti jo turėtas proceso išlaidas. Nukentėjusysis šį savo prašymą grindžia prie atsiliepimo pridedama 2015 m. balandžio 20 d. su advokato Mariaus Griciaus kontora sudaryta atstovavimo sutartimi, kuria advokatui M. Griciui pavedama atstovauti J. T. parengiant dokumentus bei juos pasirašant, taip pat 2015 m. balandžio 22 d. pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 787747, kuriame nurodyta, kad už dokumento surašymą advokatui M. Griciui sumokėta 300 Eur.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-92/2014,                 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali nuspręsti išieškoti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-210/2014, 2K-548/2014).

Kasacinį skundą šioje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje yra padavęs tik nuteistasis T. S.. Nuteistojo kasaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo J. T. interesais byloje, todėl jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Pažymėtina, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant atsiliepimą turi būti apmokėtos. Kita vertus, nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir advokato kasacinės instancijos teisme suteiktų paslaugų apimtis nedidelė, kasaciniame skunde nekeliami sudėtingi baudžiamojo proceso įstatymo laikymosi klausimai. Taigi nukentėjusiojo prašoma už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą priteisti 300 Eur suma yra per didelė, neproporcinga, be to, neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžių. Dėl to jos dydis mažintinas iki 150 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.

              Iš nuteistojo T. S. nukentėjusiajam J. T. priteisti 150 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                              Artūras Pažarskis

                                                                                                                                            Tomas Šeškauskas

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis