Civilinė byla Nr. 2A-808-236/2015

Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2118-392/2015 pagal ieškovų D. P. ir A. P. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, N. B., N. T., B. O. R. J., V. P. dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims L. S. ir P. P..  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai D. P. ir A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, N. B., N. T., B. O. R. J., V. P., prašydami panaikinti žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) suformavimo, ribų ir ploto nustatymo ir neatlygintino perdavimo administracinius aktus: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45S-56, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2.)-57 ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45SK-(14.45.110)-1091; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45S-55 ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45SK-(14.45.110)-1090; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45S-54 ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 45SK-(14.45.110)-1089; taip pat pripažinti niekiniais ir negaliojančiais žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) perleidimo ir disponavimo sandorius: 2014 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 146, sudarytą tarp N. T. ir N. B.; 2014 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 274, sudarytą tarp B. O. R. J. ir N. B.; 2014 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 356, sudarytą tarp V. P. ir N. B.; 2013 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp N. T. ir L. S.; 2013 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp B. O. R. J. ir N. B.; 2014 m. sausio 28 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp V. P. ir N. B.; taikyti dvišalę restituciją - Lietuvos valstybei iš atsakovės N. B. priteisti žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisę, o iš Lietuvos valstybės atsakovei N. B. priteisti jos patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias 151 000,00 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. iki šiol nepertraukiamai valdo ir naudojasi 197,50 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskirto laisvos žemės fondo žemės plotui Nr. 23, dalimis, kurių plotai 121,70 ha ir 26,50 ha.  Ginčo sklypus nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. valdė ir naudojosi su tėvu P. P. 2003 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarties Nr. N 86/03-61 pagrindu, o vėliau šie sklypai buvo suteikti laikinai naudotis.

Ieškovai pažymėjo, jog ginčo sklypus pretenduoja įsigyti kaip 6 ir 7 eilės pretendentai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau naudojimasis sklypais yra apribotas, nes jų dalis neatlygintinai perduota nuosavybėn žemesnių eilių, t. y. 9 eilės ir 10 eilės, pretendentams N. T., B. O. R. J., J. P. teisių perėmėjui V. P..

Ieškovai laikė turintys teisę ginčo sklypus neatlygintinai gauti ar įsigyti 6 ir/ar 7 eile (Žemės reformos įstatymo 10 str.).

Ieškovų teigimu, jie turi teisę įsigyti ginčo sklypus 6 eile, kadangi jie turi reikiamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos bei visiškai atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 str. reikalavimus. Ieškovai nurodė, jog ginčo sklypus pradėjo naudoti anksčiau nei 2004 m. rugpjūčio 7 d., todėl taip pat laikė, jog atitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 13 d. numatytus reikalavimus.

Ieškovai pažymėjo, jog įstatymų nustatyta tvarka suteiktus ginčo sklypus naudoja asmeniniam ūkiui,  todėl turi teisę ginčo sklypus įgyti ir 7 eile (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 7 p.).

Ieškovai pažymėjo, jog ginčijamų administracinių aktų ir/ar jų kopijų negavo, apie aktus apskritai nebuvo pranešta. 2014 m. kovo mėn. pradžioje, vykdant sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, sužinojo apie ginčijamų administracinių aktų egzistavimą. Ieškinį pateikė 2014 m. kovo 19 d., t. y. per 30 d. nuo sužinojimo apie administracinių aktų egzistavimą, todėl laikė, jog ieškinį pateikė nepraleidę ieškinio senaties termino (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.).

              Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovai negali/negalėjo įsigyti valstybinės žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 –ąją eiliškumo grupę, nes valstybinės žemės ūkio paskirties 197,50 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris priskirtas laisvos žemės fondo žemės plotui Nr. 23, pagal valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. N 86/03-61 nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. nuomojo ieškovų tėvas P. P.. Atsakovas teismui ieškovų nurodytą aplinkybę, kad ginčo sklypą dirbo  nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. kartu su tėvu P. P. ir nuo 2011 m. gegužės 6 d. šio valstybinės žemės ploto dalys – 26,50 ir 121,70 ha yra naudojamos atitinkamai D. P. ir A. P., laikė nereikšminga, kadangi  Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies sąlygos yra siejamos su konkrečiu asmeniu, kuris nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. privalėjo atitikti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas ir nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoti valstybinę žemę. Atsakovas darė išvadą, jog ieškovai nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. nenaudojo valstybinės žemės ploto Nr. 23.

              Atsakovas nurodė, jog ieškovai neatitiko nuo 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų, todėl rengiant Švenčionių rajono Jakelių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ginčo sklypą galėjo rinktis ir kiti asmenys. 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. įvykusiuose pretendentų susirinkimuose sklypą rinkosi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos 9 – osios ir 10 - osios eilės pretendentai. Ieškovai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą negalėjo būti įtraukti ir į 10 straipsnio 1 dalies 7 –ąją eiliškumo grupę,  nes pagal ją perduodami nuosavybėn neatlygintinai arba parduodami įstatymų nustatyta tvarka suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai šiuos žemės sklypus naudojantiems asmenims.

              Atsakovo teigimu, ieškovai nepagrįstai laikė, jog jiems ginčo sklypai buvo suteikti asmeniniam ūkiui, kadangi asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 str.).

              Atsakovė N. B. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose pažymėjo, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. gegužės 6 d. įsakymo 1 p. nurodė, kad ginčo žemės sklypas suteikiamas laikinai naudotis nuo šio įsakymo pasirašymo dienos iki 2011 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjas 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme 2.5 punkte nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrius neatsako už valstybinės žemės ploto naudotojo patirtus nuostolius pasibaigus šiame sklype nurodytam valstybės žemės naudojimo terminui arba teisės aktų nustatyta tvarka nutraukus laikiną valstybinės žemės naudojimą nesuėjus naudojimo terminui. Minėto įsakymo 2.8.3. punkte numatė, jog teisė laikinai naudotis valstybine žeme nutraukiama nepasibaigus šiame įsakyme nurodytam terminui, jeigu valstybinės žemės plotas perduodamas nuosavybėn, išnuomojamas, perduodamas neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti kitiems asmenims. Analogiški punktai įtvirtinti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 4 d. įsakyme. Atsakovė atsižvelgdama į tai, sprendė, jog ieškovai žinojo apie laikiną naudojimąsi ginčo sklypais.

              Atsakovė nurodė, jog ieškovai nepagrįstai į sklypus pretenduoja Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 6 ir 7 punktų nustatyta tvarka. Atsakovė teigimu, ieškovai nepateikė teismui įrodymų apie lygiavertį turėtą žemės sklypą ir paraiškos nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo kopiją. Iš ieškovų pateiktų dokumentų matyti, jog ginčo sklypus ieškovai pradėjo naudoti 2011 m., o 2003 m. rugpjūčio 5 d. žemės nuomos sutartis sudaryta su P. P.. Ieškovai nepateikė duomenų, kad naudojo ginčo sklypą. Ieškovai tai pat nepateikė duomenų, kad ginčo sklypai jiems buvo suteikti asmeniniam ūkiui.

              Atsakovas V. P. pateiktais į bylą paaiškinimais palaikė kitų atsakovų pozicijas, nurodytas jų procesiniuose dokumentuose.

              Trečiasis asmuo P. P. pateiktu į bylą pareiškimu prašė ieškinį tenkinti visiškai. 

              Atsakovai N. T., B. O. R. J. ir trečiasis asmuo L. S. atsiliepimu į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo keistos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartimi, – N. B. priklausančių žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), areštą.

Teismas nurodė, jog ieškovai, pretenduodami įsigyti jų naudojamus ginčo sklypus teigia, kad jie turi teisę juos įsigyti kaip 6 eilės ir 7 eilės pretendentai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Teismas laikė nurodytus ieškovų argumentus nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje pateikiama eilės tvarka, pagal kurią, vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose arba kituose teritorijų planavimo dokumentuose.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog ieškovai negalėjo įsigyti valstybinės žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 – ąją eiliškumo grupę, nes valstybinės žemės ūkio paskirties 197,50 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Gudelių kaime, priskirtą laisvos žemės fondo žemės plotui Nr. 23, pagal valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. N 86/03-61 nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. penkerių metų terminui nuomojo tik ieškovų tėvas P. P.. Ieškovas D. P. ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą gavo 2006 m. kovo 3 d., o A. P. - 2008 m. Jų ūkiai yra atskiri. Ūkininkas ūkyje gali dirbti su partneriais, tačiau Ūkininko ūkio įstatymo 4 str. 5 d. nurodyta, jog ūkininko partneriai turi būti nurodyti Ūkininkų ūkių registre. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad su P. P. ūkyje dirbo kaip partneriai. 

Teismas pažymėjo, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies sąlygos yra siejamos su konkrečiu asmeniu, kuris nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. privalo atitikti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas ir nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoti valstybinę žemę. Dėl to teismas darė išvadą, jog ieškovai nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. nenaudojo valstybinės žemės ploto Nr. 23.

Teismas nurodė, jog ieškovai nepateikė įrodymų apie lygiavertį turėtą žemės plotą ar teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 13 d.).

Teismas nustatė, jog ieškovai nepateikė įrodymų, , kad ginčo sklypai jiems buvo suteikti asmeniniam ūkiui (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 7 p., 15 str.). Teismas pagal bylos duomenis sprendė, jog valstybinė žemės ūkio paskirties žemė ieškovams buvo tik suteikta laikinai naudotis, įsakymuose aiškiai nurodant, kad ši teisė suteikiama ribotam laikui.

Teismas pažymėjo, jog ieškovams neatitikus nuo 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų, rengiant Švenčionių rajono Jakelių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ginčo sklypą galėjo rinktis ir kiti asmenys.

Teismas dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų sprendė, jog ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai D. P. ir A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų D. P. ir A. P. ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog ieškovams neatitikus nuo 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų, rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ginčo sklypą galėjo rinkti ir kiti asmenys;

2) Ginčijami administraciniai aktai ir jų pagrindu sudaryti civiliai sandoriai prieštarauja įsiteisėjusiai ir galiojančiai Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarčiai (c. b. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės - leista ieškovams naudotis ginčo sklypais. Apeliantų teigimu, tai sudaro savarankišką pagrindą, kurio pirmosios instancijos teismas neįvertino, ginčijamus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus civilinius sandorius panaikinti ir pripažinti niekiniais bei negaliojančiais;

3) Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes.

Atsakovė N. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliantų D. P. bei  A. P. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantai iš esmės nebando įrodyti priimto sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, tačiau atkartoja ieškinyje nurodytus teiginius, nepateikdami jokių įrodymų ar argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ginčo faktines aplinkybes ar neteisingai aiškino įstatymų nuostatas. Apeliantai neturi teisės atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kadangi jie neturėjo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto lygiaverčio žemės sklypo, dėl to nuosavybės teisės tokiems asmenims negali būti atkuriamos Žemės reformos įstatyme įtvirtinta 1-10 eile. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, jog apeliantai neturi teisės atkurti ar įgyti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus.?

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliantų D. P. bei  A. P. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Laiko apeliantų pateiktus argumentus nepagrįstais. Nurodo, jog apeliantai netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatą, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą ir taip akivaizdžiai nukrypsta nuo įstatymo leidėjo tikslų ir ketinimų. Pažymi, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi, patenkinęs P. P., D. P. ir A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neuždraudė atkurti nuosavybės teisių kitiems asmenims laikinai P. P., D. P. ir A. P. naudojamuose žemės plotuose.

Atsakovai N. T., B. O. R. J., V. P. ir tretieji asmenys L. S. bei P. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2118-392/2015, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

              Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų tėvas, tretysis asmuo P. P. valstybinės žemės ūkio paskirties 197,50 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris priskirtas laisvos žemės fondo žemės plotui Nr. 23, nuomojo pagal valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2003 m. rugpjūčio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 6 d., 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. kovo 4 d. įsakymais sklypai, kurių plotas 121,70 ha ir 26,50 ha, esantys ankščiau minėtame sklype (toliau - ginčo sklypai), buvo suteikti laikinai naudotis ieškovams. Ginčo sklype, kurio plotas 26,50 ha, buvo suformuotas ir atsakovui N. T. neatlygintinai perduotas naujas žemės sklypas, kurio plotas 14,3889 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo sklype, kurio plotas 121,70 ha, buvo suformuotas ir atsakovei B. O. R. J. neatlygintinai perduotas naujas žemės sklypas, kurio plotas 49,0342 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo sklype, kurio plotas 121,70 ha, buvo suformuotas ir J. P. (mirusi, teisių perėmėjas V. P.) neatlygintinai perduotas naujas žemės sklypas, kurio plotas 10,0286 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Naujas žemės sklypas, kurio plotas 14,3889 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas atsakovui L. S. ir 2014 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 146 pagrindu parduotas atsakovei N. B.. Naujas žemės sklypas, kurio plotas 49,0342 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas atsakovei N. B., kurį 2014 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 274 pagrindu pastaroji nusipirko. Naujas žemės sklypas, kurio plotas 10,0286 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise perėjo V. P. ir 2014 m. sausio 28 d. nuomos sutarties pagrindu išnuomotas atsakovei N. B., kurį 2014 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 356 pagrindu pastaroji nusipirko. 

Atsakovė B. O. R. J. buvo 9 eilės pretendentė, atsakovai N. T. ir J. P. (teisių perėmėjas atsakovas V. P.) buvo 10 eilės pretendentai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Ieškovų teigimu, pastarieji turi teisę juos įsigyti ankstesne nei atsakovai eile, t.y. kaip 6 eilės ir 7 eilės pretendentai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236.

Dėl galimybės įsigyti sklypus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 6 p. ir 7 p. įtvirtintu pagrindu

Nagrinėjamu atveju apeliantai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog ieškovams neatitikus nuo 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkte nurodytų sąlygų, rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo sklypą galėjo rinkti ir kiti asmenys. Teisėjų kolegija laiko šios apeliantų argumentus nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.

Pirma, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose šia eilės tvarka: 6) perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems naudojami žemės sklypai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje nurodytiems asmenims. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai, atitinkantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams.

Nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkto nuostata, patikslinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 28 punkte, kuriame nurodyta, kad piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja piliečiai, atitinkantys Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šią žemę naudojantiems piliečiams, kurie turi teisę atkurti nuosavybės teises. Jeigu laisvos žemės fondo žemę nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja asmenys, atitinkantys minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas, tačiau neturintys teisės atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės į šią žemę perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės plotą kitiems asmenims neatkuriamos. Žemės naudojimo faktą patvirtina dokumentai, kurie pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236, įrodo žemės naudojimo faktą.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais, byloje pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad ieškovai (apeliantai) negalėjo įsigyti valstybinės žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 eiliškumo grupę, nes valstybinės žemės ūkio paskirties 197,50 ha ploto žemės sklypą pagal valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)nuo 2003 m, rugpjūčio 5 d. penkerių metų terminui nuomojo tik ieškovų (apeliantų) tėvas P. P.. Ieškovas D. P. ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą gavo 2006 m. kovo 3 d., o A. P. - 2008 m. ir jų ūkiai yra atskiri. Ūkininkas ūkyje gali dirbti su partneriais, tačiau Ūkininko ūkio įstatymo 4 str. 5 d. nurodyta, jog ūkininko partneriai turi būti nurodyti Ūkininkų ūkių registre. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovai (apeliantai) nepateikė įrodymų, kad su P. P. ūkyje dirbo kaip partneriai. 

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies sąlygos yra siejamos su konkrečiu asmeniu, kuris nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. privalo atitikti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas ir nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoti valstybinę žemę. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovai nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. nenaudojo valstybinės žemės ploto Nr. 23. Ieškovai nepateikė įrodymų apie lygiavertį turėtą žemės plotą ar teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 13 d.).

Antra, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 7 p. 7 eile perduodami nuosavybėn neatlygintinai arba parduodami įstatymų nustatyta tvarka suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai šiuos žemės sklypus naudojantiems asmenims. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 str. 1 d. nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo sklypai jiems buvo suteikti asmeniniam ūkiui. Bylos duomenys patvirtina ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog valstybinė žemės ūkio paskirties žemė ieškovams buvo tik suteikta laikinai naudotis, įsakymuose aiškiai ir konkrečiai nurodant, kad ši teisė suteikiama ribotam laikui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutinka su atsakovu Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, jog apeliantai netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostatą, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių Švenčionių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliantų argumentus, jog ginčijami administraciniai aktai ir jų pagrindu sudaryti civiliai sandoriai prieštarauja įsiteisėjusiai ir galiojančiai Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarčiai (c. b. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės - leista ieškovams naudotis ginčo sklypais.

Teisėjų kolegija nustatė, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarė     P. P., D. P., A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 45VĮ-(14.45-2)-954 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-06 įsakymų Nr. 45VĮ-(14.45.2)-440, Nr. 45VĮ-(14.45.2)-445, Nr. 45VĮ-(14.45.2)-446, Nr. 45VĮ-(14.45.2)-441, Nr. 45VĮ-(14.45.2)-435 pripažinimo negaliojančiais“ vykdymą ir leisti P. P., D. P. ir A. P. naudotis žemės plotais, nurodytais šiame įsakyme.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, jog minėtos nutarties pagrindu, ieškovams (apeliantams) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. kovo 4 d. įsakymais buvo suteikta teisė laikinai naudotis žemės plotais, t. y. iki tol, kol į sklypus bus atkurtos nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytoje nutartyje teismas nenustatė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos draudimo šiose teritorijose formuoti žemės sklypus ir atkurti į juos nuosavybės teises ar kitaip disponuoti šiais sklypais, taip pat nenustatė draudimų parduoti ar kitaip perleisti žemės sklypus. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantai, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis nesudaro pagrindo ginčijamus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus civilinius sandorius panaikinti ir pripažinti niekiniais bei negaliojančiais.

Dėl kitų apeliacinio  skundo ir atsiliepimų į jį  argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovų D. P. ir A. P. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, N. B., N. T., B. O. R. J., V. P. dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei civilinio kodekso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės(CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantams nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovė N. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė nei patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, nei pateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus, todėl atsakovas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.