Civilinė byla Nr. 3K-3-297-915/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00113-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens J. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Kašgarija“ bankroto byloje sprendžiant bankroto administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų, 3 dalies 2 punkto, kuriuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, aiškinimo ir taikymo.
2. BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų, 3 dalies 2 punkto pagrindais.
3. 2016 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Kašgarija“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d.
4. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonė nemoki nuo 2010 m., tai konstatuota teismo procesiniu sprendimu, valdymo organai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, veiklą organizavo ir vykdė kreditorių sąskaita ir lėšomis, toliau didino įmonės įsipareigojimų ir skolų dydį; nesant lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti ir esant visiško neatsiskaitymo su įmonės darbuotojais atvejų nuo 2010 m., su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyriumi nuo 2011 m., vykdė atsiskaitymus pagal trišalius susitarimus su kreditoriais (susijusiomis įmonėmis), kurie neturėjo pirmumo teisės gauti atsiskaitymų, nes įmonė turėjo ankstesnių pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi tenkino bankroto administratorės prašymą ir pripažino BUAB „Kašgarija“ bankrotą tyčiniu.
6. Teismas nustatė, kad:
1. tretieji asmenys J. D. ir J. D. įvairiais laikotarpiais buvo UAB „Kašgarija“ akcininkais ir vadovais (direktoriais);
2. 2016 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Kašgarija“ iškelta bankroto byla; į įmonės balansą įrašyti pradelsti įsipareigojimai sudarė daugiau kaip 70 proc. į balansą įrašyto turto vertės;
3. 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai, iš jų 206 240,03 Eur vertės reikalavimai, kilę iš darbo teisinių santykių, 153 756,88 Eur vertės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) reikalavimas ir 150 774,49 Eur vertės VSDFV Utenos skyriaus reikalavimas.
7. Iš BUAB „Kašgarija“ balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų bei kitų bankroto byloje esančių rašytinių įrodymų duomenų nustatyta, kad 2009–2015 m. įmonės į balansą įrašyto turto vertė išaugo nuo 1 646 807,23 Eur iki 1 975 527,98 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – nuo 1 006 837,83 Eur iki 1 583 284,87 Eur, turto santykis su per vienerius metus mokėtinomis sumomis padidėjo nuo 28,02 proc. iki 80,14 proc, taigi UAB „Kašgarija“ jau 2010 m. buvo nemoki, nes pradelsti mokėjimai ir skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.
8. Iš 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, matyti, kad iš 85 pirmos eilės kreditorių net 76 kreditoriams skolos grąžinimo terminas suėjo 2011 m. birželio mėn., kai kuriems darbuotojams skolos negrąžintos nuo 2010 m. lapkričio mėn. Pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas UAB „Kašgarija“ vadovui, savininkams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė negali atsiskaityti su darbuotojais ir kreditoriai teismui nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios pareigos J. D. neįvykdė. J. D. veiksmai, kreipimaisi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo leidžia spręsti, kad jis tokiu būdu stabdė kreditorių inicijuotą bankroto bylos iškėlimą, nes pareiškimai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismai, svarstę restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygas ir vertindami įmonės mokumą, dar 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyse konstatavo, kad įmonė yra nemoki, išaiškino direktoriui J. D., kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jei yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismams konstatavus įmonės nemokumo faktus ir bendrovei negalint mokėti atlyginimo darbuotojams, UAB „Kašgarija“ valdymo organams neabejotinai turėjo tapti aišku, kad jiems atsirado pagrindas ir pareiga patiems inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, taip siekiant išvengti įmonės pradelstų įsipareigojimų ir skolų santykio didėjimo, žalos bendrovei darymo. Tačiau įmonės valdymo organai ne tik nevykdė ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytos pareigos, bet ir įvairiais būdais siekė, kad pačių kreditorių inicijuotas bankroto bylos iškėlimo klausimas būtų išspręstas kuo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje, vertindamas įmonės veiksmus šiuo aspektu, konstatavo, kad UAB „Kašgarija“ procesinis elgesys keičiant registruotas buveinės vietas, penkerius metus nuo 2011 m. siekiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir tokiu būdu vengiant įmonės nemokumo būsenos nustatymo bei bankroto bylos iškėlimo, taip didinant jau esamas skolas kreditoriams, yra sąmoningas piktnaudžiavimas įstatymo suteiktomis teisėmis. Iš aptartų įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad yra tyčinio bankroto požymis, nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
9. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2012 m. iki bankroto bylos iškėlimo tarp įmonės ir kreditorių buvo atlikti 318 197,58 Eur vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai ir taip buvo suteikta pirmenybė tam tikroms įmonėms gauti atsiskaitymą iš įmonės anksčiau už kitus tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditorius, kurių įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti; be to, jie buvo atlikti su įmonėmis, kurios buvo susijusios tarpusavyje per verslo ir asmeninius ryšius: atsakovės ir UAB „Kvant“, UAB „Dagerionas“ akcininkas ir vadovas buvo tas pats asmuo, UAB „Vorigama“ vadovas ir akcininkas yra buvęs UAB „Dagerionas“ vadovas, UAB „Vorigama“ finansininkė ir vadovo žmona buvo ir UAB „Kašgarija“ darbuotoja bei finansininkė. Šiems duomenims paneigti įmonės valdymo organai ir dalyviai jokių prieštaravimų ir įrodymų nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Įmonė visiškai nebemokėjo antros eilės kreditoriams VMI ir VSDFV Utenos skyriui pagal įstatymus privalomų mokėti įmokų nuo 2010–2011 m., įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. ATP-11-315/2017 konstatuota, kad UAB „Kašgarija“ vadovas J. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, nes, bendrovei deklaravus mokestinę nepriemoką ir VMI esant kreditore nuo 2010 m., pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. Tuo laiku jau buvo neatsiskaityta su pirmos eilės kreditoriais – buvusiais darbuotojais (skolos nuo 2010 m.) ir pagal 2011 m. priimtus teismo sprendimus. Įskaitymai buvo atlikti žinant (negalint nežinoti), kad kiti kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes debitorių reikalavimai įskaityti su įmonių, kurioms suteikta pirmenybė gauti atsiskaitymą, reikalavimais, o iš VĮ Registrų centro, restruktūrizavimo plano, balansų duomenų matyti, kad trečios eilės kreditoriams faktiškai neliko turto (pajamų), į kuriuos jie galėtų nukreipti išieškojimą. Tokie veiksmai neabejotinai pažeidė kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus – buvo panaikinta ar (ir) apribota jų teisė gauti reikalavimo patenkinimą įstatymo nustatyta eile ir tvarka, nes įmonė turto, kurio pakaktų reikalavimams tenkinti, nebeturėjo (nebeturi), teisme jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš aptartų įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad yra tyčinio bankroto požymis, nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
10. Teismas nustatė, kad jau nuo 2011 m. darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis, tai neabejotinai patvirtina, kad atsakovė vėlavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, tai buvo savarankiškas šios bankroto bylos iškėlimo pagrindas, nustatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Teismas sprendė, kad, susidarius didelėms įmonės skoloms savo darbuotojams ir neturint finansinių galimybių atsiskaityti su jais, įmonės administracijos vadovas (direktorius) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip toliau didindamas įmonės įsipareigojimus, bankroto byloje darbuotojų naudai buvo priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką bei delspinigiai. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, kuriai esant bankroto tyčinis pobūdis yra preziumuojamas, todėl paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą turėjo teikti būtent buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau jie šios pareigos neįvykdė ir minėtos prezumpcijos nepaneigė.
11. Teismas konstatavo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o nuo 2010 m. buvo nuosekliai ir kryptingai veikiama siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais ar dėl asmeninio suinteresuotumo suteikiant prioritetus artimai susijusiems asmenims ar kitiems kreditoriams, turtas nebuvo racionaliai naudojamas, t. y. buvo siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.
12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiųjų asmenų J. D. ir J. D. atskirąjį skundą, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
13. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. D. nebuvo rūpestingas ir atsakingas vadovas, aplaidžiai vykdė savo funkcijas, nes nepaisė įstatyme įtvirtinto imperatyvo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors jam buvo žinomas įmonės nemokumo faktas. Pažymėtina ir tai, kad įmonės vadovas ne tik nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir toliau siekė iškelti restruktūrizavimo bylą (keisdamas buveinės registracijas), tokiu būdu didindamas įmonės įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvadai dėl įmonės nemokumo nustatyti pakanka įmonės finansinių dokumentų, šie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti byloje. Vien ta aplinkybė, kad šiuo metu yra nagrinėjamos civilinės bylos pagal BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorės ieškinius, kuriais siekiama pripažinti įmonės sudarytus sandorius (skolų įskaitymo aktus) negaliojančiais, nepaneigia teismui galimybės, atsižvelgiant į byloje esančių aplinkybių visumą, vertinti BUAB „Kašgarija“ santykius su įvardytais kreditoriais.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kurių pakanka teisėtai ir pagrįstai išvadai apie BUAB „Kašgarija“ tyčinį bankrotą padaryti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo J. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis; atmesti prašymą pripažinti BUAB „Kašgarija“ bankrotą tyčiniu arba, nustačius, kad byloje tam nėra pakankamai duomenų, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pripažino, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte pavartotas terminas „įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytos pareigos, susijusios su įmonės valdymu“ apima ir įmonės valdymo organų pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri kyla, kai įmonės padėtis tampa atitinkančia nemokumo kriterijus, tačiau toks aiškinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Sprendžiant dėl UAB „Kašgarija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismui buvo būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo; nustačius, kad įmonė nuo 2010 m. yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turėjo būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta į tai, kad įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėtų (tai tirdami teismai ex officio (pagal pareigas) privalėjo išanalizuoti nebaigtos statybos, atsargų, pirkėjų skolų ir įsipareigojimų pokyčius, spręsti, ar įmonės neapmokėtų skolų padidėjimo priežastimi nebuvo gautinų sumų padidėjimas ir t. t.). Teismai šių aplinkybių nenagrinėjo. Teismai turėjo neapsiriboti vien formaliu ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų požymių nustatymu, o išnagrinėti įmonės vadovo veiksmus, kurių jis ėmėsi, kai įmonė tapo faktiškai nemoki (šių veiksmų motyvus ir rezultatus).
2. Teismai konstatavo, kad yra nustatytos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 yra nurodęs, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės gali atitikti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius tik formaliuoju požiūriu, tačiau jeigu, vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, negalima daryti išvados, kad įmonės vadovas atliko veiksmus, kuriais siekė privesti įmonę iki nemokumo ir bankroto (IBĮ 2 straipsnio 12 dalis), negalima daryti išvados ir dėl tyčinio bankroto. Todėl teismai privalėjo tirti, ar UAB „Kašgarija“ vadovas atliko veiksmus, kuriais siekė privesti įmonę iki nemokumo ir bankroto, ir tik nustatę tokius veiksmus bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius galėjo konstatuoti tyčinio bankroto faktą.
3. Teismai, aiškindami įskaitymus kaip vientisus sandorius ir laikydami, kad šie įskaitymai pablogino UAB „Kašgarija“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais, neatsižvelgė į šias reikšmingas aplinkybes, kad kiekvienas įskaitymas apima du vienas nuo kito nepriklausančius vienašalius pareiškimus. Viename įskaitymo akte esantys pareiškimai ir jų rezultatai yra teisiškai nepriklausomi vienas nuo kito, nes pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Darytina išvada, kad nurodytų įskaitymų rezultatas nepriklauso nuo UAB „Kašgarija“ valios, todėl šie įskaitymai laikytini ne jos, o UAB „Vorigama“, UAB „Dagerionas“ ir UAB „Kvant“ atsiskaitymo veiksmais. Jie buvo padaryti iki bankroto bylos iškėlimo, todėl yra teisėti, nepablogino UAB „Kašgarija“ turtinės padėties, nes sumažino jos įsipareigojimų dydį. Teismai, remdamiesi nustatytu aplinkybių visetu, turėjo spręsti, ar UAB „Kašgarija“ veiksmų visuma buvo priešinga įmonės veiklos tikslams. Teismai netyrė šių svarbių aplinkybių: įmonės vadovas mažino darbuotojų skaičių, kad sumažintų veiklos sąnaudas, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą, einamasis atsiskaitymas su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ne pagal įstatyme nustatytą eilę nelėmė įmonės vadovo žinojimo, kad šie neturės į ką nukreipti savo išieškojimo.
4. Teismai taip pat rėmėsi IBĮ 3 dalies 2 punktu, tačiau neanalizavo aplinkybių visumos, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
5. Byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu: nėra 2010–2015 m. metinių finansinių atskaitomybės ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kokius veiksmus atliko ir kokių rezultatų pasiekė įmonės vadovas po to, kai 2010 m. įmonė tapo faktiškai nemoki.
16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Kašgarija“ prašo jį atmesti ir skundžiamas nutartis palikti nepakeistas; priteisti iš J. D. bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Sąvoka „blogas valdymas“ gali būti siejama ir su neveikimu, t. y. su nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos, arba aktyvių veiksmų atlikimu bet kokiomis priemonėmis siekiant sustabdyti kreditorių bandymą bendrovei iškelti bankroto bylą. Atsakovei UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylą siekta iškelti aštuonis kartus nuo 2011 m.
2. Teismai vertino ne tik vieną konkretų J. D. veiksmą (neveikimą) dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku, bet visus tęstinius jo veiksmus, kurie leido teismui spręsti, kad įmonės vadovas atliko sąmoningus aktyvius veiksmus, nulėmusius dar didesnį nemokios įmonės finansinį pablogėjimą, ir dėl to, kad UAB „Kašgarija“ buvo paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
3. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad J. D. nuo 2010 m. nuolat siekė bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą, vos tik jos kreditoriai inicijuodavo bankroto bylos iškėlimą, taip pat nuolat keitė įmonės registracijos adresus, siekdamas skirtinguose teismuose pateikti pareiškimus dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir tokiu būdu stabdydamas bankroto bylų iškėlimą. Byloje esantys finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad, J. D. atliekant aktyvius veiksmus, kad būtų išvengta bankroto bylos, įmonės finansinė padėtis nuolat blogėjo, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad J. D. netinkamai vykdė jam įstatyme ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas. Šių pareigų nevykdymas lėmė didelį nemokios įmonės įsipareigojimų padidėjimą, tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl tyčinio bankroto, nes tarp sąmoningų J. D. veiksmų blogai valdant įmonę (vilkinimo iškelti bankroto bylą) ir padidėjusių įmonės įsipareigojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys – jei nebūtų buvęs vilkinamas įmonės bankroto bylos iškėlimas, įmonė nebūtų prisiėmusi naujų įsipareigojimų kreditoriams, o esamų kreditorių reikalavimų dydžiai nebūtų augę ir didėję dėl skaičiuojamo vidutinio darbo užmokesčio, delspinigių ir palūkanų. Bankroto byloje esantys įrodymai (VSDFV kreditoriaus reikalavimas, paraiška gauti išmokas iš garantinio fondo) patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis atleidus įmonės darbuotojus ne pagerėjo, o pablogėjo. Teismai vertino J. D. veiksmų visumą, kuri leido spręsti, kad jis faktiškai tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį.
4. Prievolė įskaitymo būdu gali pasibaigti ir esant vienos šalies valiai, tačiau nagrinėjamu atveju UAB „Kašgarija“ pasirašyti tarpusavio skolų įskaitymo aktai sudaryti dviejų šalių.
5. Teismui nustačius visų tyčinio bankroto prezumpcijos požymių visetą, bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu, nes tretieji asmenys teismui nepateikė jokių šią tyčinio bankroto prezumpciją paneigiančių įrodymų.
6. J. D. teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. pareiškėjas su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateikė UAB „Kašgarija“ 2010–2015 m. finansinių ataskaitų rinkinius ir jie yra byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

17. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
18. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).
19. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
20. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (pirmiau nurodytos nutarties 31 punktas).
21. Šioje byloje UAB „Kašgarija“ bankrotas pripažintas tyčiniu ne todėl, kad įmonė sąmoningai privesta prie nemokumo, o todėl, kad, šiai bendrovei jau esant nemokiai, jos vadovas laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o tai dar labiau pablogino nemokios įmonės turtinę padėtį, be to, atliktais įskaitymais su susijusiomis įmonėmis pirmenybė buvo suteikta kreditoriams, kurie, remiantis CK 6.9301 straipsniu, neturėjo sulaukti atsiskaitymo pirmenybės.
22. Byloje nustatyta, kad trečiojo asmens J. D. vadovauta UAB „Kašgarija“ nemoki tapo 2010 m. Nepaisydamas šio nemokumo, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. UAB „Kašgarija atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus su UAB „Kvant“, UAB „Dagerionas“ ir UAB „Vorigama“, kurios yra susijusios per akcininkus ir vadovus – UAB „Kašgarija“, UAB „Kvant“ ir UAB „Dagerionas“ akcininkas ir vadovas buvo tas pats asmuo, UAB „Vorigama“ vadovas ir akcininkas yra buvęs UAB „Dagerionas“ vadovas, UAB „Vorigama“ finansininkė ir vadovo žmona buvo ir UAB „Kašgarija“ darbuotoja bei finansininkė. Todėl šioje byloje kylantis teisės klausimas, ar tokie nustatyti įmonės vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas ar sąmoningas sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, sudarymas, dėl kurių nemokios UAB „Kašgarija“ padėtis esmingai pablogėjo.

Dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei pažeidimo kaip tyčinio bankroto požymio

23. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (laikotarpiu, kai UAB „Kašgarija“ tapo nemoki, bet jai nebuvo inicijuota bankroto byla) galiojo 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).
24. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).
25. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėję teismai tokiu požymiu, be kita ko, laikė įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Kaip kasacinis teismas yra išaiškinęs pirmiau nurodytos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 30 punkte, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.
27. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija išaiškina, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
28. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. liepos 28 d. atsisakydamas iškelti UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylą ir 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakydamas priimti J. D. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įvardijo, kad įmonė yra nemoki, jos vadovas turi pareigą paduoti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne pakartotinai inicijuoti įmonei restruktūrizavimo bylos iškėlimą. Nepaisydamas šių teismo nurodymų, J. D. pakartotinai kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip sudarydamas teisinę kliūtį teisme nagrinėti kreditorių pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Du kartus restruktūrizavimo bylos UAB „Kašgarija“ buvo iškeltos ir vėliau (Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimis) nutrauktos, kreditoriams nepritarus restruktūrizavimo planui, J. D. buvo išaiškinta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. J. D. tokio pareiškimo neteikė, bet pakartotinai siekė iškelti UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylą: Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi atsisakė ją iškelti, nustatęs, be kita ko, kad įmonė yra nemoki; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą. Nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitus ĮBĮ nuostatoms, pagal kurias bankroto bylos nagrinėjimas būdavo atidedamas, iki kol bus priimta teismo nutartis iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją iškelti, ir įtvirtinus privalomą civilinių bylų, kuriose vertinamas bankroto ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei klausimas, nagrinėjimą kartu, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo laikė nepaduotu ir 2016 m. kovo 16 d. iškėlė šią bankroto bylą. Nepaisydamas to, J. D. aštuntą kartą pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau šį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė priimti. Apibendrinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad įmonės vadovas J. D., nepaisydamas teismų nurodymų ir skiriamų baudų už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sąmoningai pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl kreditorių eiliškumą pažeidžiančių įskaitymų kaip tyčinio bankroto požymio

29. Teismai tyčinio bankroto požymiu taip pat pripažino 2012–2016 m. atliktus 318 197,58 Eur vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymus susijusioms įmonėms suteikiant pirmenybę ir taip pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nustatytą eiliškumą.
30. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jei atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
31. Byloje nustatyta, kad kai kuriems darbuotojams nuo 2010 m. lapkričio mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, taip pat, minėta, buvo pažeista pareiga dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo.
32. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).
33. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, ir, bendrovei esant nemokiai ir turint kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai suėję, 2012–2016 m. buvo atlikti 318 197,58 Eur vertės įskaitymai su susijusiomis (iš dalies įmonės vadovui priklausančiomis, jo valdomomis) įmonėmis, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, atlikti įskaitymai nebuvo vienašaliai kreditorių sandoriai, įskaitymo aktai sudaryti ir pasirašyti tiek UAB „Kašgarija“, tiek kreditorių atstovų. Įskaitytų reikalavimų suma sudarė apie 16 proc. – gana didelę dalį – viso įmonės turto. Atlikti įskaitymai nebuvo nulemti siekio gaivinti UAB „Kašgarija“ veiklą, tai nebuvo einamasis atsiskaitymas ar atsiskaitymas su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais, kuris galėtų būti pateisinamas ir nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu.
34. Kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti įmonės vadovo veiksmai teismų pagrįstai vertinti kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas, kuris kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas vienu iš bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinę, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, ir pagrįstai pripažino UAB „Kašgarija“ bankrotą tyčiniu. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ši nutartis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Kasacinį skundą atmetus, trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
37. Atsakovė bankrutavusi UAB „Kašgarija“ prašo priteisti iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui sumokėjo 800 Eur. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punkte nustatytos sumos, todėl atsakovės prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
38. Kasacinis teismas patyrė 21,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinį skundą atmetus, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš trečiojo asmens J. D.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. D. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo atsakovei UAB „Kašgarija“ (j. a. k. 155599486).

Priteisti valstybei iš J. D. (duomenys neskelbtini) 21,64 Eur (dvidešimt vieną Eur 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Danguolė Bublienė

              Rimvydas Norkus

              Donatas Šernas