Administracinė byla Nr. AS822–795/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01879-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą dėl Teisėjų tarybos protokolinio nutarimo punkto panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

A. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2011-09-06 padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Teisėjų tarybos 2011-07-26 protokolinio nutarimo Nr. 38P-8-(7.1.1) 1 punktą „patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pareiškėjai išaiškino teisę dėl Teisėjų tarybos 2011-07-26 protokolinio nutarimo Nr. 38P-8-(7.1.1) teisėtumo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Teismas, įvertinęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje.

Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia ginčą dėl Teisėjų tarybos patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ją iš teisėjo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Teismui įstatymo 120 straipsnio 3 dalį įgaliojimai motyvuotai patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų suteikti Teisėjų tarybai. Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Teisėjų tarybos protokolinio nutarimo Nr. 38P-8-(7.1.1) 1 punktą, kuriuo nuspręsta patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ją iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pažymėjo, kad Teisėjų taryba, patardama Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o įgyvendino teisėjų savivaldos jai suteiktus įgaliojimus. Pažymėjo, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas tik dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. Išanalizavęs ginčijamo Teisėjų tarybos protokolinio nutarimo turinį ir paskirtį, teismas priėjo išvadą, kad šis dokumentas yra individualaus pobūdžio. Taigi, ginčas dėl patarimo atleisti teisėją iš užimamų pareigų nelaikytinas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurių sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

III.

Pareiškėja A. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „Formuojant teisėjų korpusą ši speciali teisėjų institucija (kuri, kaip minėta, yra svarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas) yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti teisminės valdžios visavertiškumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo.<...> Ypač pabrėžtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – tai konstitucinė valstybės institucija (nors jos tikslus pavadinimas Konstitucijoje ir nėra nurodytas) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotė „teisėjų institucija“ suponuoja tai, kad ši institucija turi būti kolegiali. Tokia speciali teisėjų institucija negali būti nesudaryta; jos sudarymo pagrindus ir tvarką turi nustatyti įstatymas. Šios specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų negali perimti ar pasisavinti joks pavienis pareigūnas (inter alia joks teisėjas ar kitas teisminės valdžios pareigūnas, jokio teismo pirmininkas), taip pat jokia kita institucija. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos negalima traktuoti kaip visuomeniniais pagrindais veikiančio darinio. Ji negali veikti taip, kad būtų nesilaikoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų (ir pačioje šioje specialioje teisėjų institucijoje, ir santykiuose su kitomis valstybės institucijomis, inter alia santykiuose su Respublikos Prezidentu).“ Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas pareiškėjai suponuoja išvadą, kad Teisėjų taryba yra institucija, atliekanti viešojo administravimo funkcijas, o jos (Teisėjų tarybos) sprendimai sukelia teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos skundą nustatęs, kad keliamas ginčas nelaikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje nustatytą teismų formavimo tvarką, bei Lietuvos Respublikos Prezidento ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos santykių reguliavimą, Teisėjų tarybos patarimas sukelia teisinius padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertindamas klausimą dėl galimybės tokio pobūdžio Teisėjų tarybos nutarimą ginčyti teisme yra konstatavęs, kad Teismų tarybos nutarimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui gali būti ginčijamas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2009). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kodėl šioje byloje skundžiamo Teisėjų tarybos nutarimo pasekmės ir galimybė tokį aktą ginčyti teisme, turėtų būti aiškinama kitaip, nei išaiškino Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.).

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. Teisėjų tarybos protokolinio nutarimo Nr. 38P-8-(7.1.1) 1 punktą, kuriuo buvo nutarta patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei A. Š. atleisti iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Įvertinusi viešojo administravimo santykių sampratą ir Teisėjų tarybos kompetencijos pobūdį vykdant Konstitucija ir Teismų įstatymu jai deleguotą funkciją – patarimą Lietuvos Respublikos Prezidentui teisėjų karjeros klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdama pareiškėjos ginčijamą sprendimą Teisėjų taryba neveikė kaip viešojo administravimo subjektas ir priimdama tokio pobūdžio aktą nevykdė viešojo administravimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos keliamas ginčas nelaikytinas ginču kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurio sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.).

ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisėjų tarybos patarimas atleisti teisėją – tai vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros metu priimamų dokumentų, kuris yra neatsiejamai susijęs su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu teisėją atleisti iš pareigų, ir reikalavimai panaikinti šiuos aktus turėtų būti nagrinėjami kartu, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimai bylose, kuriose kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo ginčijami ir Teisėjų tarybos nutarimai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2009, Lietuvos Apeliacinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-383/2007, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-433/2009, 2010 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-63/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas panaikinti Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. Teisėjų tarybos protokolinio nutarimo Nr. 38P-8-(7.1.1) 1 punktą, kuriuo buvo nutarta patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei A. Š. atleisti iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, turėtų būti reiškiamas teismui, nagrinėjančiam pareiškėjos skundą (ieškinį) dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto ją atleisti iš teisėjos pareigų panakinimo. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-796/2011).

Apibendrinus išdėstytas aplinkybės, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Antanas Ablingis

                                                                      Laimutis Alechnavičius

                                                                      Skirgailė Žalimienė