Civilinė byla Nr. e2A-2007-861/2023
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03953-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurošvara“ ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Eurošvara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo D. S. 1 000,00 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Nurodė, kad UAB „Eurošvara“ ir D. S. 2022 m. vasario 11 d. sudarė mokymų paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Mokymų paslaugų sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui mokymo paslaugas pagal „autoplovėjo“ ir „detalaus poliravimo“ mokymo programas, o atsakovas įsipareigojo už tai sumokėti ieškovei 960,00 Eur atlyginimą. Atsakovas išklausė visą mokymo kursą, jokių pretenzijų dėl to ieškovei niekada neišreiškė. Ieškovė paprašė, kad atsakovas sumokėtų 960,00 Eur, išrašė jam sąskaitą, tačiau atsakovas su ieškove taip ir neatsiskaitė, todėl liko ieškovei skolingas 960,00 Eur. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, ieškovė turi teisę į 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, kurių neprivaloma įrodinėti, priteisimą.
3. Teismas, nustatęs, kad pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas ieškinį tenkinti, 2023 m. sausio 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį visiškai.
4. 2023 m. kovo 13 d. teisme gauti atsakovo prieštaravimai, kuriais atsakovas teismo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Prieštaravimuose nurodyta, kad atsakovas D. S. pagal 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įsidarbino UAB „Eurošvara“ (anot atsakovo, darbo sutartyje buvo nurodyta neteisinga data, darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. vasario 15 d., o atsakovo apskaityto darbo pradžia – 2022 m. vasario 17 d., faktiškai dirbti pradėjo vasario 14 d. 2022 m. balandžio 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-5202 (toliau – Sprendimas), kuriuo DGK, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo darbo ginčą, nusprendė iš ieškovės atsakovo naudai išieškoti atsakovui išmokėtiną darbo užmokestį už 2022 m. kovo mėn., o ieškovės reikalavimą dėl mokymosi išlaidų, kurias ieškovė prašo atlyginti ir šioje civilinėje byloje, atlyginimo pripažino nepagrįstu. DGK sprendimas įsiteisėjo. Atsakovas nurodė, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2022 m. balandžio 8 d. Pažymėjo, kad DGK sprendimu atsakovui iš ieškovės buvo priteistas darbo užmokestis už 2022 m. kovo mėnesį, todėl nėra abejonių, kad 2022 m. kovo mėn. tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, o DK 33 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas ribojimas darbo santykių šalims sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl darbo sutarties vykdymo ar kitų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo. Be to, DK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti. Priimdamas darbuotoją į darbą darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas savo lėšomis prisitaikytų ir įgytų minimalią kvalifikaciją, tačiau Mokymų sutartimi būtent tai ir buvo padaryta. Atsakovo įsitikinimu, tai, kad Mokymų sutartimi ieškovė siekė išvengti DK 29 straipsnio taikymo, patvirtina ir šios aplinkybės: 1) tarp „autoplovėjo“ mokymų pabaigos ir darbo sutarties sudarymo buvo tik vienos darbo dienos skirtumas. Mokymai buvo skirti apmokyti atsakovą darbui pas ieškovę. Taigi, ieškovė, mokydama atsakovą, vykdė savo kaip darbdavės pareigą apmokyti atsakovą dirbti pavestas užduotis; 2) pagal Mokymų sutarties 3.1 (e) p. pasibaigus mokymosi procesui, ieškovė įsipareigojo atlikti atsakovo žinių patikrinimą ir esant teigiamiems rezultatams atsakovui suteikti darbą. Taigi mokymų sutartimi buvo susitarta ne tik dėl mokymų bet ir dėl darbo santykių užmezgimo; 3) pagal DK 41 straipsnio 1 dalį darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, turi elgtis sąžiningai. Ieškovo elgesys, kai darbdavio pareiga savo lėšomis užtikrinti minimalų pradinį darbuotojo profesinį pasirengimą (DK 29 straipsnio 1 dalis) civiliniu susitarimu yra perkeliama silpnesniajai šaliai, negali būti laikomas sąžiningu darbdavio elgesiu. Ieškovė, apmokydama atsakovą automobilių plovimo, vykdė DK 29 straipsnio 1 dalyje darbdaviui numatytą pareigą apmokyti atsakovą atlikti darbo funkcijas, o 2022 m. kovo 4 dieną vykę mokymai „detalus poliravimas“ vyko tarp šalių esant darbo santykiams, todėl bet kokie civiliniai susitarimai dėl mokymų kvalifikuotini tik kaip kylantys iš darbo santykių ir jiems taikytinos darbo teisės normos. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo reikalavimas atlyginti 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų taip pat yra nepagrįstas. Kadangi atsakovas neprivalo atlyginti mokymosi išlaidų, ką patvirtino ir DGK savo sprendime, skolos išieškojimo išlaidos taip pat yra nepagrįstos.
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriuo prašė teismo: 1) palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą nepakeistą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad DGK nenagrinėjo reikalavimo dėl atlyginimo už mokymų paslaugas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad pats atsakovas prisipažįsta, jog darbo sutartis buvo sudaryta ir jis pradėjo dirbti po to, kai šalys sudarė Mokymų paslaugų sutartį ir 2022 m. vasario 11 d. bei 2022 m. vasario 12 d. įvykdė ją dalyje dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą už 240,00 Eur. Anot ieškovės, tai reiškia, kad sudarant ir vykdant Mokymų paslaugų sutartį šioje dalyje jokie darbo santykiai šalių nesiejo. Todėl šalių susitarimui dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą taikomos ne DK nuostatos, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą. Pažymėjo, kad mokymų paslaugų sutartis dalyje dėl mokymų paslaugų pagal poliravimo mokymų programą už 720,00 Eur buvo sudaryta ir įvykdyta netrukus po to, kai šalys sudarė darbo sutartį. Tačiau tai nereiškia, kad šalių susitarimui dėl mokymų paslaugų pagal poliravimo mokymų programą taikomos ne CK, o DK normos. Kaip matyti iš šalių sudarytos darbo sutarties 1.1(b) papunkčio, atsakovas buvo priimtas į darbą „autoplovėjo“ pareigoms. Tai reiškia, kad atsakovas įgijo „autolovėjo“ žinias, kas, beje, įrodo, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigas pagal Mokymų paslaugų sutartį dalyje dėl mokymų paslaugų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą. Į darbą poliruotojo pareigoms atsakovas pas ieškovę niekada nebuvo priimtas. Aiškina, jog su tais asmenimis, kurie įsidarbina poliruotojo pareigoms, ieškovė sudaro kitokio pobūdžio darbo sutartis. Paslaugos pagal „detalaus poliravimo“ programą buvo teikiamos ne darbo metu, o atsakovo asmeniniu laiku. Pažymėjo, kad automobilių plovimui poliruotojo kvalifikacija nereikalinga. Plovimas ir poliravimas yra visiškai skirtingos funkcijos, tiek metodologiškai, tiek savo tikslu. Atsakovo sprendimas išmokti automobilių poliravimo nebuvo reikalingas atsakovo darbo funkcijai – automobilių plovimui. Todėl santykyje dėl mokymų paslaugų pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą atsakovas veikė ne kaip ieškovės darbuotojas, o kaip ieškovės klientas. Ieškovė akcentuoja, kad mokymų paslaugų sutartis dalyje dėl mokymų pagal „autoplovėjo“ mokymų programą buvo sudaryta ir visiškai įvykdyta iki darbo sutarties sudarymo, tai yra ieškovė neturėjo darbdavio pareigų, o atsakovas neturėjo darbuotojo teisių. Mokymai pagal „detalaus poliravimo“ mokymų programą nebuvo reikalingi atsakovo darbo funkcijoms (plovimas) vykdyti ir nebuvo susiję su atsakovo darbo funkcijomis, todėl gali būti laikomos viršijančiomis atsakovo darbo veiklai keliamus reikalavimus – tokio pobūdžio paslaugų DK nereglamentuoja. Atsakovas neneigia, kad sudarė mokymų paslaugų sutartį, suprato mokymų paslaugų sutarties esmę, įskaitant savo pareigą atsiskaityti, taip pat, jog paslaugos pagal mokymų paslaugų sutartį buvo tinkamai ir visapusiškai suteiktos. Ieškovė pažymėjo, kad ji yra pelno siekiantis subjektas. Dėl to neatlygintini mokymai neatitinka ieškovės veiklos tikslų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. birželio 13 d. sprendimu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
7.1 teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl teisinių santykių ir taikytinų teisės normų dėl iš tarp šalių sudarytos mokymų paslaugų sutarties (duomenys neskelbtini), kurios priede Nr. 1 numatyta, kad mokymo paslaugos suteikiamos pagal „autoplovėjo“ mokymo programą 2022 m. vasario 11 – 2022 m. vasario 12 dienomis (mokymų programos kaina 240,00 Eur) bei pagal mokymo programą „detalus poliravimas“ 2022 m. kovo 4 – 2022 m. kovo 5 dienomis (mokymų programos kaina 720,00 Eur), kilusio ginčo;
7.2 teismas nurodė, jog nėra pagrindo abejoti atsakovu, kad jis mokėsi plauti automobilius ne siekdamas kurti verslą, o siekdamas įsidarbinti ieškovės įmonėje. Nors iš byloje pateiktos darbo sutarties matyti, kad atsakovas su ieškove sudarė darbo sutartį 2022 m. vasario 23 d., tačiau iš byloje esančio 2022 m. vasario 15 d. UAB „Eurošvara“ direktoriaus įsakymo matyti, kad ieškovė priėmė atsakovą į darbą „autoplovėjo“ pareigose nuo 2022 m. vasario 17 d. Vos pabaigus mokymus, atsakovas buvo priimtas į darbą;
7.3 atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, į byloje esantį darbo skelbimą, į tai, kad ieškovė, pravedusi atsakovui „autoplovėjo“ mokymus, įdarbino jį pas save, teismas vertino, kad „autoplovėjo“ mokymai buvo skirti ne asmeniui savo reikmėms įgyti žinių ar kurti verslui, tačiau tinkamai darbo funkcijoms pas ieškovę atlikti, t. y. ieškovė apmokė atsakovą dirbti kaip darbdavė;
7.4 atsakovui dirbant pas ieškovę buvo suteikti mokymai pagal „detalus poliravimas“ mokymo programą. Nors ieškovė nurodo, kad šie mokymai nebuvo niekaip susiję su atsakovą ir ieškovę siejančiais darbo santykiais, kad atsakovui šie mokymai buvo reikalingi verslui kurti ir kad tai nebuvo kvalifikacijos kėlimas darbe, tačiau teismas pažymėjo, jog DK 33 straipsnio 5 dalis imperatyviai draudžia šalims sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus ir tokiems susitarimams turi būti taikomos darbo teisės normos;
7.5 teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip darbo teisiniai santykiai ir iš šių santykių kilusiam ginčui spręsti nagrinėjamoje byloje taikytinos darbo teisės normos, o civilinės teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja darbo teisės normos (DK 4 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis);
7.6 nustatė, kad atsakovo ketinimai pasirašant mokymų paslaugų sutartį su priedais nebuvo įgyti žinių asmeninėms ar verslo kūrimo tikslams. Atsakovas pas ieškovę atvyko ir mokėsi plauti automobilius pagal „autoplovėjo“ programą siekdamas dirbti pas ieškovę. Po kelių dienų nuo „autoplovėjo“ mokymo programos pabaigos ieškovės direktorius pasirašė įsakymą dėl atsakovo įdarbinimo. Teismas vertino, kad suteikti mokymai pagal „autoplovėjo“ programą buvo skirti apmokyti atsakovą tinkamai atlikti darbines funkcijas, ką kiekvienas darbdavys privalo atlikti (DK 29 straipsnio 1 dalis) ir pareiga sumokėti už suteiktus apmokymus darbinei funkcijai atlikti negali būti perkeliama darbuotojui;
7.7 nors ieškovė teigė, kad suteikti mokymai atsakovui pagal „detalaus poliravimo“ programą buvo nesusiję su darbinėmis funkcijomis ir mokymai atsakovui buvo suteikti jam esant atostogose, t. y. ne darbo metu, ką patvirtina byloje esantis UAB „Apskaitos garantas“ 2023 m. balandžio 28 d. paaiškinimas, darbo laiko apskaitos žiniaraštis už 2022 m. kovo mėn., D. S. 2022 m. kovo 1 d. prašymas išleisti jį neapmokamų atostogų bei 2022 m. kovo 1 d. įsakymas išleisti D. S. neapmokamų atostogų, tačiau iš byloje esančių įrodymų visumos (šalių, liudytojo paaiškinimų, darbo skelbimo ir kt.) teismas vertino, jog poliravimo mokymai buvo suteikti atsakovui ne asmeniniais, bet būtent darbo pas ieškovę tikslais;
7.8 teismas įvertino ir tai, jog byloje nėra pateikta atsakovo pasirašytų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos atsakovo darbo funkcijos. Nors ieškovė pateikė į bylą darbo tvarkos taisykles „autoplovėjams“, kurias ji vertina kaip pareiginius nuostatus, tačiau pažymėtina, kad pareiginiai nuostatai ir darbo tvarkos taisyklės nėra tapatūs dokumentai;
7.9 teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikia poliravimo paslaugas, tačiau jos įmonėje 2022 m. vasario mėnesį nebuvo nė vieno poliruotojo, į tai, kad nėra pareiginių nuostatų, į tai, kad tiek šalys tiek liudytojas pripažino, jog poliravimo darbus atlieka direktorius bei priėmėjas-kasininkas, į tai, jog liudytojas paaiškino, kad apie savo darbinę funkcija – poliravimo darbus jis žino, nes taip pasakė direktorius, į tai, kad kito ieškovės darbuotojo Š. B. medicininiuose dokumentuose nurodyta viena pareigybė – „autoplovėjas poliruotojas“, sprendė, kad bendrovėje nebuvo atskiros darbuotojo pareigybės – poliruotojo;
7.10 nors ieškovė teigia, kad atsakovas visgi pasirašė Mokymų paslaugų sutartį ir turėjo būti rūpestingas bei atidus, o nesutikdamas su pasirašytos sutarties nuostatomis turėjo ją ginčyti teisme reikšdamas priešieškinį, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo kaip darbuotojo atidumo ir rūpestingumo stokojimas negali paneigti fakto, kad sudaryta Mokymų paslaugų sutartis iš esmės yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms (DK 33 straipsnio 5 dalis). Tai, jog atsakovas pasirašė Mokymų paslaugų sutartį, kurioje sutiko sumokėti už mokymus, nesudaro pagrindo priteisti ieškovei jos prašomą sumą už pagal „detalaus poliravimo“ programą suteiktus mokymus, kadangi darbo sutarties šalims draudžiama nustatyti tokias darbo sąlygas, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato norminiai teisės aktai;
7.11 teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Darbo sutarties 5.1 papunktyje numatyta, kad jeigu darbo sutartis nutraukiama darbdavio dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo dėl bet kokių priežasčių, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visas jo patirtas išlaidas dėl darbuotojo kvalifikacijos kėlimo. Pažymėjo, kad minėta Darbo sutarties nuostata, įtvirtinta Darbo sutarties 5.1 papunktyje, yra iš esmės prieštaraujanti DK 37 straipsnio 1 daliai, todėl yra negaliojanti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis);
7.12 iš šalių bei liudytojo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad tam, jog asmuo galėtų dirbti „autoplovėju“, jis turi baigti „autoplovėjo“ mokymų programą. Pažymėjo, jog Mokymų paslaugų sutarties 3.1. (e) papunktyje nustatyta, jog paslaugų tiekėjas (ieškovė) įsipareigoja „pasibaigus mokymosi procesui, atlikti žinių patikrinimą (esant teigiamiems rezultatams, suteikti paslaugų tiekėjui darbą)“. Iš sakinio struktūros ir kompleksinio sutarties nuostatų vertinimo akivaizdu, kad minėtame sutarties punkte padaryta techninė klaida ir turima mintyje, kad paslaugų tiekėjas (ieškovė) įsipareigoja pasibaigus mokymosi procesui, atlikti žinių patikrinimą (esant teigiamiems rezultatams, suteikti paslaugų gavėjui (atsakovui) darbą). Taigi, ši nuostata iš esmės pagrindžia, kad „autoplovėjo“ funkcijų atlikti bet kas negali, jog tam reikia įgyti specialių žinių ir tik esant teigiamiems rezultatams turėti galimybę dirbti;
7.13 sprendė, jog atsakovo apmokymas pagal „autoplovėjo“ programą buvo būtinas siekiant įdarbinti atsakovą ieškovės bendrovėje. Vadovaujantis darbo teisės nuostatomis (DK 29 straipsnis), spręstina, kad įgydamas žinių pagal „autoplovėjo“ mokymo programą atsakovas įgijo darbo funkcijoms atlikti reikalingų žinių, kurios neviršijo darbo veiklai tinkamai vykdyti reikalingos kompetencijos.
7.14 vertinant ieškovės suteiktus mokymus pagal „detalaus poliravimo“ mokymo programą, pažymėjo, jog ieškovė teigė, kad šie mokymai niekaip nesusiję su atsakovo tiesioginių darbo funkcijų atlikimu. Atsakovas teigė, kad jis nė nesuprato, kad poliravimas yra kitos pareigybės funkcija bei teigė mokinęsis pagal „detalaus poliravimo“ programą siekiant uždirbti daugiau pinigų ieškovės bendrovėje. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad jos suteikti mokymai atsakovui pagal „detalus poliravimas“ mokymo programą buvo nesusiję su darbo funkcijų atlikimu. Nustatė, kad 1) iš byloje esančio darbo skelbimo matyti, jog ieškomo darbuotojo pareigos – „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“. Lingvistiškai aiškinant, t. y. įvertinus, tai, kad tarp šių pareigų įrašytas brūkšnys, potencialus darbuotojas (šiuo atveju atsakovas) pagrįstai mano, kad autoplovėjo ir poliruotojo pareigybė yra viena ir ta pati; 2) byloje nėra pateikta atsakovo pasirašytų pareiginių nuostatų, kur būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos atsakovo darbo funkcijos; 3) ieškovės įmonėje nėra atskiro darbuotojo – poliruotojo; 4) atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pabaigus apmokymus pagal „detalaus poliravimo“ programą, ieškovės direktorius įsakė padėti poliruoti klientų automobilius – atsakovas poliravo vieną automobilį. Taigi iš esmės veikė ieškovės naudai ir jos vardu; 5) pabaigus mokymus pagal „detalaus poliravimo“ programą atsakovui nebuvo išduotas joks sertifikatas ar kitas įgytas žinias patvirtinantis dokumentas;
7.15 teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovui suteikti mokymai pagal „detalaus poliravimo“ programą viršijo darbo veiklai keliamus reikalavimus;
7.16 konstatavo, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu ieškovei iš atsakovo nepagrįstai priteista 960,00 Eur skola už suteiktus mokymus;
7.17 atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, jog šalis siejo darbo, o ne civiliniai teisiniai santykiai, jog mokymų paslaugų sutartis iš esmės yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir ieškovės reikalavimas dėl atlyginimo už mokymo paslaugas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti ieškovės naudai ir prašomų 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų;
7.18 teismas priteisė atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
2. Ieškovė UAB „Eurošvara“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1364-1115/2023 nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1 nurodo, kad ieškovė ir atsakovas turėjo teisę sudaryti mokymų paslaugų sutartį. Mokymų paslaugų sutartis buvo sudaryta ir dalyje dėl plovimo mokymų visiškai įvykdyta dar iki darbo sutarties sudarymo;
8.2 ieškovė sudarė mokymų paslaugų sutartį ne siekdama „apeiti“ DK reguliavimą, perkeliant darbuotojui pareigą sumokėti už suteiktus apmokymus darbinei funkcijai atlikti, o vykdydama savo įprastinę edukacinę veiklą. Kaip matyti iš ieškovės tinklalapio, ieškovė ne tik teikia transporto priemonių plovimo, poliravimo ir atnaujinimo paslaugas, bet taip pat vykdo edukacinę veiklą – organizuoja mokymus pagal įvairias mokymų programas (kėbulo plovimas, cheminis salono valymas ir kėbulo poliravimas). Šias paslaugas ieškovė teikia neapibrėžtam subjektų ratui: tiek tiems, kas nori išmokti teisingai prižiūrėti savo transporto priemonę; tiek tiems, kas nori įgyti žinių savo privačiam verslui pradėti; tiek tiems, kas nori įsidarbinti plovimo įmonėje pas ieškovę ar kitur;
8.3 mokymo paslaugų sutarties neatsitiktinai nėra nurodyta, kad atsakovas įsidarbins pas ieškovę, o 3.2(c) punktas aiškiai nurodoma, kad ieškovė neįsipareigoja įdarbinti atsakovo. Edukacine veikla ieškovė verčiasi kelis metus ir iš šios veiklos gaunamos pajamos nuolat didėja. Pirmąją šių metų pusmetį ieškovė sudarė 11 mokymų paslaugų sutarčių. Taigi ieškovė sudarė mokymų paslaugų sutartį siekdama pelno iš įprastai vykdomos edukacinės veiklos. Tai, kad mokymų paslaugos yra įprastas ieškovės verslas rodo socialiniame tinkle TikTok esanti mokymų reklama bei Google sistema;
8.4 skundžiamas sprendimas prieštarauja sutarties laisvės principui, taip pat bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teigia, kad tiek plovimas, tiek poliravimas yra darbas su cheminėmis medžiagomis, specialia įranga bei brangiai kainojančiomis transporto priemonėmis. Tai reiškia, kad nepasirengęs darbuotojas gali sukelti žalą sau (pavyzdžiui, nesideginti rūgštimi, susižeisti poliravimo grąžtu) arba sukelti žalą kliento transporto priemonei (pavyzdžiui, subraižyti plaunant arba pradeginti poliravimo mašinėlės padu, netinkamai parinkus poliravimo principą arba mišinį). Tai reiškia, kad mokinio neįmanoma mokyti darbo metu. Atitinkamai, plovimo ir poliravimo mokymai įmanomi tik organizuojant atskirus kursus. Tuo tikslu rezervuojama atskira aikštelė, skiriami vienkartiniai įrankiai, cheminės medžiagos, tarnybinė transporto priemonė ir instruktorius;
8.5 atsakovas akcentavo norą išmokti transporto priemonių priežiūros. Ieškovė neneigia, kad įdarbinimo galimybė taip pat buvo aptarinėjama, tačiau pirmosios instancijos teismas suteikė pirmenybė atsakovo noru dirbti, o noru mokytis nesivadovavo. Tai reiškia, kad sudarydamos mokymų paslaugų sutartį, abi šalys siekė susitarimo dėl atlygintinių mokymų paslaugų teikimo;
8.6 pirmosios instancijos teismas sutapatino mokymų paslaugų sutarties sudarymo ketinimus su ekonominiais motyvais. Atsakovui reikėjo pinigų, jis norėjo įsidarbinti pas ieškovę, kuri priima į darbą tik kvalifikuotus darbuotojus, todėl mokymų paslaugų sutartis buvo pripažinta kaip sudaryta darbo procese. Taigi mokymų paslaugų sutarties kvalifikacija buvo grindžiama atsakovo siekiu užsidirbti pinigų dirbant pas ieškovę. Tačiau sutartis negali būti teisiškai kvalifikuojamos pagal šalių ekonominius motyvus, kadangi dėl tų pačių ekonominių motyvų gali būti sudaromos įvairios teisinės prigimties sutartys;
8.7 atsakovas niekada nebuvo priimtas į darbą pas ieškovę poliruotojo pareigoms. Kaip matyti iš šalių sudarytos darbo sutarties, atsakovas pareigos yra autoplovėjas. Paslaugos pagal poliravimo programą buvo teikiamos ne darbo metu, o atsakovo asmeniniu laiku;
8.8 skundžiamo sprendimo argumentai, esą poliravimo mokymai neviršijo plovėjo darbo veiklai keliamų reikalavimų ir tokiu būdu poliravimas įeina į plovėjo funkcijas, yra neteisingi;
8.9 mokymų paslaugų sutartis buvo pasirašyta 2022 m. vasario 11 d. Atsakovo 2022 m. vasario 15 d. pasirašytame prašyme nurodyta, kad jis prašo priimti jį į darbą nuo 2022 m. vasario 17 d. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose taip pat nurodyta, kad dirbti atsakovas pradėjo dirbti nuo 2022 m. vasario 17 d. Šie dokumentai yra DGK pateiktoje darbo bylos medžiagoje. Savo paaiškinimuose atsakovas nurodo, kad faktiškai jis pradėjo dirbti neva nuo 2022 m. vasario 14 d. Taigi mokymų paslaugų sutarties sudarymo dieną atsakovas pas ieškovę dar nedirbo. Todėl minėti dokumentai rodo, kad atsakovo teiginys, esą jis nespėjo perskaityti mokymų paslaugų sutarties nes tą dieną intensyviai dirbo pas ieškovę, yra tikrovės neatitinkanti gynybinė pozicija, bandant išvengti civilinės atsakomybės už mokymų paslaugų sutarties nevykdymą;
8.10 mokymų paslaugų sutartis yra surašyta suprantama forma. Šios sutarties pagrindinės sąlygos su atsakovu buvo aptartos žodžiu. Sudarant mokymų paslaugų sutartį, įdarbinimas atsakovui nebuvo žadamas, kadangi atsakovas neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir ieškovei nebuvo žinoma, ar mokymų kursas bus tinkamai įsisavintas. Atsakovas perskaitė sutartį, ją suprato ir pasirašė. Ieškovė visiškai įvykdė visas savo pareigas pagal mokymų paslaugų sutartį, tai yra suteikė ieškovui visas sulygtas paslaugas, dėl kurių jokių pretenzijų iš atsakovo negavo.
1. Atsakovas D. S. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
9.1 ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę, nes norėjo išmokti transporto priemonių priežiūros, o ne tikslu įsidarbinti pas ieškovę;
9.2 atsakovas per www.cvbankas.lt portalą siuntė savo CV pagal skelbimą, kuriame nurodytos darbo funkcijos: „Plovimai, cheminiai salonų valymai, poliravimai, padengimai ir t.t.“;
9.3 tai, kad ieškovė neprašė atsakovo susimokėti už paslaugas iš anksto, patvirtina, kad ieškovė siekė įdarbinti atsakovą. Taigi nepaisant to, kad ieškovė siūlo įvairius mokymus, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę pagal darbo skelbimą, o ne tikslu įsigyti mokymus. Atsakovas ieškojo darbo, nes neturėjo pinigų, todėl sprendimas dar papildomai įsigyti brangius mokymus būtų buvęs nelogiškas;
9.4 atsakovas 2023 m. gegužės 4 d. vykusio posėdžio metu, duodamas savo paaiškinimus nurodė, kad darbus pas ieškovę dirbti pradėjo keliomis dienomis anksčiau nei buvo faktiškai pasirašyta darbo sutartis, tačiau neturėdamas vaizdo medžiagos negalėjo įrodyti šių aplinkybių. Tačiau iš ieškovės apeliaciniame skunde papildomai pateiktų įrodymų – socialiniame tinkle „TikTok“ esančios medžiagos, paaiškėjo, kad ieškovė šiame tinkle administruoja socialinę paskyrą „(duomenys neskelbtini)“. Vaizdo įraše, kuris įkeltas (duomenys neskelbtini) matyti, kaip atsakovas plauna „(duomenys neskelbtini)“ markės automobilį. Iš vaizdo medžiagos taip pat matyti, kad patalpoje, kurioje plaunamas automobilis, be atsakovo ir operatoriaus nėra pašalinių žmonių (pavyzdžiui, mokymų instruktoriaus). Vaizdo įraše, kuris įkeltas (duomenys neskelbtini), matyti, kaip atsakovas plauna „(duomenys neskelbtini)“ markės automobilį. Iš vaizdo medžiagos taip pat matyti, kad patalpoje, kurioje plaunamas automobilis yra tik darbus atliekantys asmenys. Tai patvirtina, kad atsakovas, vaizdo medžiagoje matomas atliekantis darbus, o ne dalyvaujantis mokymuose;
9.5 ieškovė patvirtino, kad darbuotoją buvo būtina apmokyti darbo funkcijas atlikti, t. y. mokymai organizuojami ne darbuotojo, o darbdavio iniciatyva, tam, kad darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, nesukeltų žalos nei sau, nei klientų turtui;
9.6 mokymus vedė būtent ieškovės atstovas – bendrovės vadovas. Taigi ieškovės mokymai, be kita ko, buvo skirti apmokyti darbuotoją ir supažindinti jį su darbo saugos reikalavimais, nes Atsakovas pradėjęs dirbti bendrovėje papildomai nebuvo supažindintas nei su darbo saugos reikalavimais, nei su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis;
9.7 iš mokymų sutarties nuostatų yra akivaizdu, kad ieškovės teiginiai apie tai, kad ji, neva, mokymų sutartį sudarė vykdydama edukacinę veiklą, yra visiškai nepagrįsti. Mokymų sutarties 4.2 p. nuostata darbdaviui suteikė teisę mokymo išlaidas išskaičiuoti iš darbuotojui mokėtino atlyginimo;
9.8 ieškovės tikslas buvo ne suteikti paslaugas atsakovui, bet „apeiti“ DK 29 str. ir 37 str. nuostatas, ir tuo atveju, jei darbuotojas „neatidirba“, turėti galimybę pareikalauti iš darbuotojo atlyginti mokymosi išlaidas, net ir tas, kurių atlyginimo pagal darbo teisės normas darbdavys neturi teisės reikalauti;
9.9 apeliantė bando įrodyti, kad poliravimo mokymai viršijo darbo veiklai keliamus reikalavimus, tačiau tokie teiginiai yra nepragrįsti ir neįrodyti;
9.10 apeliantė teigia, kad poliravimo mokymai vyko atsakovo neapmokamų atostogų metu, tačiau šie argumentai teisiškai yra nereikšmingi, nes neapmokamos atostogos nereiškia darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo pabaigos;
9.11 nors ieškovė teigia, kad autoplovėjo ir poliruotojo funkcijos yra skirtingos, o atsakovas buvo priimtas tik autoplovėjo pareigoms, ieškovė šių aplinkybių nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, o atsakovas 2023 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad galvojo, jog poliravimo mokymai yra būtini tam, kad galėtų toliau dirbti pas ieškovę;
9.12 ieškovė savo darbo skelbime kaip vieną iš privalumų nurodė mokymus. Apie tai, kad už mokymus reikės susimokėti, informacijos nėra. Akivaizdu, kad mokymai, už kuriuos reikia mokėti rinkos kainą, nėra privalumas darbuotojui;
9.13 jeigu pas ieškovę iki 2022 vasario mėn. būtų egzistavusi atskira „poliruotojo“ pareigybė, ieškovė būtų galėjusi pateikti tai patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, su poliruotojais iki 2022 m. vasario mėn. sudarytas darbo sutartis ar bent poliruotojo pareiginius nuostatus;
9.14 ieškovės teiginys, kad į bylą pateiktos autoplovėjo darbo tvarkos taisyklės iš dalies atitinka pareiginių nuostatų turinį yra teisiškai nereikšmingas, nes atsakovas nei su šiomis darbo taisyklėmis nei su jokiais kitais pareiginiais nuostatais nebuvo supažindintas. Tai, kad ieškovė buvo parengusi darbo vidaus taisykles tik autoplovėjams, dar kartą patvirtina, jog autoplovėjai vykdė visas tris funkcijas – plovė automobilius, atliko cheminius valymus bei poliravimo darbus. Todėl Atsakovo apmokymas poliruoti neviršijo atsakovo darbo veiklai keliamų reikalavimų;
9.15 ieškovės savo, kaip darbdavės, pareigų netinkamas vykdymas (neparengė ir nesupažindino atsakovo su pareiginių nuostatais, nesupažindino su vidaus darbo tvarka, nepateikė atsakovui informacijos pagal DK 44 str.) negali tapti naudingas jai pačiai. Ieškovė pasinaudodama tuo, kad pati neparengė reikiamų dokumentų, interpretuoja bylai svarbias aplinkybes jai naudinga linkme. Taigi, susidaro situacija, kai darbdaviui jam nustatytų darbo pareigų nevykdamas ginče su darbuotoju tampa naudingas. Akivaizdu, kad tokių aplinkybių pripažinimas, nesant kitų įrodymų, reikštų nesąžiningo darbdavio interesų ginimą ir padėtų išvengti DK 37 str. taikymo. Todėl visos abejonės, kurios buvo sąlygotos paties darbdavio pareigų nevykdymo turėtų būti aiškinamos darbuotojo naudai;
9.16 tiek autoplovėjo, tiek poliravimo mokymus pravedė pats ieškovės vadovas. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti jos realias išlaidas, patirtas dėl suteiktų atsakovui mokymų. Ieškiniu ieškovė prašė priteisti negautas pajamas, bet ne turėtas išlaidas. Be to, kaip jau minėta, poliravimo mokymų priėmimo perdavimo aktas niekada nebuvo pasirašytas. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovė šių mokymų nelaikė paslaugų atsakovui teikimu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
2. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
3. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodama, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl naujų įrodymų (ne) priėmimo
4. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – ekrano nuotrauką iš www.cvbankas.lt paskyros, kuriuo atkreipia dėmesį, kad atsakovas per www.cvbankas.lt portalą siuntė savo CV pagal ieškovės darbo skelbimą paskelbtą www.cvbankas.lt.; vaizdo medžiagą iš ieškovės „TikTok“ paskyros ir identifikaciniais tikslais savo nuotrauką. Paaiškino, kad apie tai, jog ieškovė turi paskyrą socialiniame tinkle „TikTok“, atsakovas sužinojo tik susipažinęs su apeliaciniu skundu, kuriame pati ieškovė kaip nauju įrodymu remiasi vaizdo įrašu įkeltu ieškovės paskyroje socialiniame tinkle.
5. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
6. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 31 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikti nauji įrodymai, tikrinant pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis bei tikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, šiuo nagrinėjamu atveju, yra pertekliniai, kadangi pateikti įrodymai neatskleidžia byloje nežinotų, neaptartų naujų bylos aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos apeliacinės instancijos teismui, todėl atsisakoma juos priimti.
Dėl papildomų paaiškinimų (ne)prijungimo
8. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. spalio 18 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai.
9. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Vilniaus apygardos teisme gauti apeliantės paaiškinimai dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pažymėtina, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų paaiškinimų turinio, ieškovė šiais paaiškinimais, atsikirsdama į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujais motyvais. Atsižvelgiant į tai, ieškovės rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti ir juos vertinti.
Dėl ginčo esmės
10. Apeliantė teigia, kad šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų pagal plovimo mokymų programą ir šios paslaugos buvo suteiktos iki darbo sutarties sudarymo. Taip pat nurodo, kad šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų pagal poliravimo mokymų programą ir šios paslaugos buvo suteiktos darbo sutarties galiojimo metu, tačiau sulygtos darbo funkcijos žinių pagal šią mokymų programą nereikalavo. Vertina, jog mintiems susitarimams DK nuostatos nėra taikomos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
11. CPK 12 straipsnis numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimu pagrindu. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 37 straipsnio 2 dalį atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Taigi, ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas. DK 37 straipsnis aiškintinas DK 29 straipsnio, įtvirtinančio darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti, ir imtis priemonių darbuotojo kvalifikacijai ir jo profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, kontekste. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę. Vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, taip pat atlygintinomis nelaikytinos ir darbo funkcijų vykdymo išlaidos, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).
13. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bylose dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. turi būti įrodyti du palyginamieji dalykai: kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė su atsakovu 2022 m. vasario 23 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsidarbino autoplovėjo pareigose. Byloje ginčas kilo dėl teisinių santykių ir taikytinų teisės normų dėl iš tarp šalių sudarytos Mokymų paslaugų sutarties (duomenys neskelbtini), kurios priede Nr. 1 numatyta, kad mokymo paslaugos suteikiamos pagal „autoplovėjo“ mokymo programą 2022 m. vasario 11 – 2022 m. vasario 12 dienomis (mokymų programos kaina 240,00 Eur) bei pagal mokymo programą „detalus poliravimas“ 2022 m. kovo 4 – 2022 m. kovo 5 dienomis (mokymų programos kaina 720,00 Eur).
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą (ieškovės ieškinio, atsakovo prieštaravimų, šalių papildomų rašytinių paaiškinimų turinį, byloje pateiktus įrodymus bei teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės mokymų metu atsakovo įgytos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šios išvados taip pat nepaneigė. Kartu pažymėtina, kad atsakovas yra buvęs darbuotojas – silpnesnioji darbo santykių šalis, todėl visos abejonės dėl byloje įrodinėjamų aplinkybių įrodytumo ir tikrumo vertinamos darbuotojo naudai.
16. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sumenkino sutarčių laisvės principą bei paneigė mokymų sutarčių nuostatas. Sutiktina su apeliante, kad civilinėje teisėje galioja sutarčių laisvės principas, tačiau šis principas savaime nereiškia, jog jis suteikia teisę susitarti dėl tokių sąlygų, kurios nėra palankios ir/ar aiškios darbuotojui bei, kad tokia sutartis (jos nuostatos) turi būti vykdoma nesilaikant DK nuostatų. Kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo praktiką, nepaisant darbdavio ir darbuotojo susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo, bylose dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo darbdaviui bet kokiu atveju tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. darbdavys suteikė darbuotojui žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nebuvo įrodinėjamos atsakovo įgytos papildomos kompetencijos, mokymų turinys, aukštesnio lygio žinių įgijimas nei buvo reikalingas darbo funkcijoms atlikti.
17. Apeliantė nurodo, kad atsakovo siekis - įgyti kvalifikaciją, kuri buvo išankstinė sąlyga darbo sutarčiai sudaryti. Kadangi įsidarbinimas galėjo įvykti tik po kvalifikacijos įgijimo, atsakovo noras mokytis laikytinas mokymų paslaugų sutarčiai sudarymo ketinimu, o noras užsidirbti pinigų pas ieškovę – ekonominiais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiasi argumentais nesutinka.
18. Byloje esantis 2022 m. vasario 15 d. UAB „Eurošvara“ direktoriaus įsakymas patvirtina, kad ieškovė priėmė atsakovą į darbą „autoplovėjo“ pareigose nuo 2022 m. vasario 17 d. Iš tarp šalių sudarytos mokymų paslaugų sutarties (duomenys neskelbtini), matyti, kad mokymo paslaugos suteikiamos pagal „autoplovėjo“ mokymo programą 2022 m. vasario 11 – 2022 m. vasario 12 dienomis (mokymų programos kaina 240,00 Eur). Dar kartą įvertinus šalių paaiškinimus, byloje esančius duomenis, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, pravedusi atsakovui „autoplovėjo“ mokymus, įdarbino jį pas save, taigi „autoplovėjo“ mokymai buvo skirti ne asmeniui savo reikmėms įgyti žinių ar kurti verslui, tačiau tinkamai darbo funkcijoms pas ieškovę atlikti, t. y. ieškovė apmokė atsakovą dirbti kaip darbdavė.
19. Byloje esantis UAB „Eurošvara“ siūlomas darbo skelbimas pareigoms „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“. Darbo skelbime, be kita ko, nurodyta „įmonė siūlo darbo užmokestį, priklausantį nuo darbo rezultatų. Galimybę tobulėti ir mokytis.“ Taip pat prie skilties „darbo pobūdis“, be kita ko, nurodyta „mokymai“. Ieškovė teigia, jog ji sudarė Mokymų paslaugų sutartį siekdama pelno iš įprastai vykdomos edukacinės veiklos. Mokymų paslaugos yra įprastas ieškovės verslas. Kaip pavyzdį pateikia elektroninį laišką, kuriuo kitas asmuo kreipėsi į ieškovę dėl mokymų. Teismas pažymi, jog duomenų, kad atsakovas kreipėsi į ieškovę ne pagal darbo skelbimą, o tikslu įsigyti mokymus, byloje nėra. Atsakovas byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ieškojo darbo, dėl sunkios finansinės padėties, todėl nesiekė įsigyti brangiai kainuojančių mokymų.
20. Apeliantė nurodo, kad tiek plovimas, tiek poliravimas yra darbas su cheminėmis medžiagomis, specialia įranga bei brangiai kainojančiomis transporto priemonėmis. Tai reiškia, kad nepasirengęs darbuotojas gali sukelti žalą sau (pavyzdžiui, nesideginti rūgštimi, susižeisti poliravimo grąžtu) arba sukelti žalą kliento transporto priemonei (pavyzdžiui, subraižyti plaunant arba pradeginti poliravimo mašinėlės padu, netinkamai parinkus poliravimo principą arba mišinį). Aiškina, kad mokinio neįmanoma mokyti darbo metu. Atitinkamai, plovimo ir poliravimo mokymai įmanomi tik organizuojant atskirus kursus. Tuo tikslu rezervuojama atskira aikštelė, skiriami vienkartiniai įrankiai, cheminės medžiagos, tarnybinė transporto priemonė ir instruktorius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės teiginiai patvirtina, jog siekiant dirbti ieškovės įmonėje, darbuotojas privalo būti apmokytas dirbti su su cheminėmis medžiagomis, specialia įranga. Mokymai organizuojami ne darbuotojo, o darbdavio iniciatyva. Vertintina, jog „autoplovėjo“ mokymai buvo skirti tinkamai darbo funkcijoms pas ieškovę atlikti, t. y. ieškovė apmokė atsakovą dirbti kaip darbdavė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokymus vedė bendrovės vadovas. Vertintina, jog ieškovės mokymai buvo skirti apmokyti darbuotoją ir supažindinti jį su darbo saugos reikalavimais. Analizuojant Mokymų sutartį matyti, jog 3.3(f) punkte įtvirtinta, kad atsakovas įsipareigoja vykdyti darbų saugos ir sveikatos saugos reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad sudarius darbo sutartį, ieškovė supažindino atsakovą su šiais reikalavimais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta atsakovo pasirašytų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos atsakovo darbo funkcijos. Nors ieškovė pateikė į bylą darbo tvarkos taisykles „autoplovėjams“ (atsakovo nepasirašytos), kurias ji vertina kaip pareiginius nuostatus, tačiau pareiginiai nuostatai ir darbo tvarkos taisyklės nėra tapatūs dokumentai.
21. Mokymų paslaugų sutarties 3.1. (e) papunktyje nustatyta, jog paslaugų tiekėjas (ieškovė) įsipareigoja „pasibaigus mokymosi procesui, atlikti žinių patikrinimą (esant teigiamiems rezultatams, suteikti paslaugų tiekėjui darbą)“. Pritariant pirmosios isntancijso teismo argumentams, vertinant minėtą nuostatą, akivaizdu, kad „autoplovėjo“ funkcijų atlikti bet kas negali, jog tam reikia įgyti specialių žinių ir tik esant teigiamiems rezultatams turėti galimybę dirbti.
22. Tarp šalių sudarytoje mokymų paslaugų sutartyje numatyta, jog mokymo paslaugos suteikiamos pagal mokymo programą „detalus poliravimas“ 2022 m. kovo 4 – 2022 m. kovo 5 dienomis (mokymų programos kaina 720,00 Eur).
23. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės suteikti mokymai atsakovui pagal „detalus poliravimas“ mokymo programą buvo susiję su darbo funkcijų atlikimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog esminės aplinkybės, kurias turėjo įrodyti ieškovė, siekdama darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo, yra: 1) kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti; 2) kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Darbdavio patirtos išlaidos turi būti realiai patirtos.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, poliravimo mokymai buvo suteikti atsakovui ne asmeniniais, bet būtent darbo pas ieškovę tikslais.
25. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad plovimas ir poliravimas yra visiškai skirtingos darbo funkcijos. Taip pat nurodo, kad poliravimo mokymai vyko atsakovo neapmokamų atostogų metu. Pažymi, jog atsakovas niekada nebuvo priimtas į darbą pas ieškovę poliruotojo pareigoms. Paslaugos pagal poliravimo programą buvo teikiamos ne darbo metu, o atsakovo asmeniniu laiku.
26. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas 2022 m. kovo 1 d. prašymu prašė „atleisti neapmokamų atostogų nuo 2022-03-02 iki 2022-03-05 dėl šeimyninių priežasčių“. Mokymų paslaugų priede nurodyta, kad paslaugos pagal detalaus poliravimo mokymų programą buvo teikiamos būtent 2023 m. kovo 4 d. ir 2023 m. kovo 5 d. Ieškovė deklaratyviai teigia, kad mokymai vyko ne darbo metu. Byloje pateikta ManoSoDRa pranešimo kopija, iš kurios matyti, kad 2023 m. kovo 5 d. atsakovas jau buvo draudžiamas valstybiniu socialinius draudimu ir nebuvo nemokamose atostogose.
27. Atsakovas paaiškino, jog manė, kad poliravimo mokymai yra būtini tam, kad galėtų toliau dirbti pas ieškovę.
28. Vertinant byloje esantį ieškovės darbo skelbimą matyti, kad ieškomo darbuotojo pareigos buvo „autoplovėja (-as) – poliruotoja (-as)“, o skelbime nurodytos darbo funkcijos: „Plovimai, cheminiai salonų valymai, poliravimai, padengimai ir t.t.;“. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad įvertinus, tai, jog tarp šių pareigų įrašytas brūkšnys, potencialus darbuotojas (šiuo atveju atsakovas) pagrįstai manė, kad autoplovėjo ir poliruotojo pareigybė yra viena ir ta pati. Nors apeliantė nesutinka su tokiu vertinimu, tačiau deklaratyvūs teiginiai, jog toks skelbimas pateiktas siekiant sutaupyti ir nekelti kiekvienos pozicijos atskiru skelbimu, neįrodo teismo vertinimo nepagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skelbime nurodytos keturios darbo funkcijos: plovimai, cheminiai salonų valymai, poliravimai, padengimai. Ieškovė teigia, kad atsakovas priimtas autoplovėju galėjo tik plauti automobilius, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas ne tik plovė automobilius, bet ir atliko cheminius salonų valymus. Pažymėtina, jog ieškovės darbo skelbime kaip vienas iš privalumų nurodyti mokymai. Informacijos, kad už mokymus reikės susimokėti, nėra.
29. Atsakovė teigia, kad autoplovėjo ir poliruotojo pareigybės įmonėje buvo atskirtos. Aiškina, kad su tais asmenimis, kurie įsidarbina poliruotojo pareigoms, ieškovė sudaro kitokio pobūdžio darbo sutartis. Nustatyta, kad byloje pateiktas 2022 m. vasario darbo apskaitos žiniaraštis, kuriame nurodyta, kad tą mėnesį poliruotojų pas ieškovę nebuvo. Nors ieškovė argumentuoja, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog pas ieškovę apskritai nebuvo poliruotojų (iki 2022 m. vasario, ar po 2022 m. vasario), tačiau tokių argumentų niekaip nepagrindžia. Ieškovė teikė su darbuotoju Š. B. (duomenys neskelbtini) sudarytą darbo sutartį su priedais. Minėtas darbuotojas prieš tai dirbo automobilių plovėju, o po to, kai baigė poliravimo mokymus, pradėjo dirbti poliruotoju, pasirašant atitinkamą priedą dėl darbo funkcijų keitimo. Sutiktina su atsakovo argumentais, jog nėra pateikta duomenų, jog minėtas darbuotojas baigė mokymus ir už juos sumokėjo. Jo pareigos iš autoplovėjo į poliruotoją buvo pakeistos tik 2022 gruodžio 20 d. Duomenų, kad iki 2022 vasario mėn. būtų egzistavusi atskira „poliruotojo“ pareigybė, ieškovė neteikė.
30. Nustatyta, kad ieškovė buvo parengusi darbo vidaus taisykles tik autoplovėjams. Autoplovėjo darbo tvarkos vidaus taisyklių 10 p. nurodyta, kad jeigu naudojama poliravimo įranga ir priemones, darbo pabaigoje būtina išvalyti ir sudėti į sandėliavimo vietą. Ieškovė deklaratyviai nurodo, kad Autoplovėjo darbo tvarkos taisyklėse įtvirtinta nuostata dėl poliravimo įrangos ir priemonių naudojimo yra išimtinai plovimo tikslais (pavyzdžiui, jeigu kliento pageidavimu prieš plovimą nuo lango ar kėbulo reikia nuimti lipdukus ar vinjetes, tai patogu padaryti šildant atitinkamą paviršių, kam puikiai tinka poliravimo procese naudojamas fenas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai, minėta nuostata leidžia vertinti, jog darbuotojui atlikus poliravimo darbus, numatytas reikalavimas sutvarkyti darbo vietą.
31. Ieškovė teigia, kad iš bylos medžiagoje esančių ieškovės darbuotojų medicinos kortelių matyti, kad autoplovėjai tikrina sveikatą tik dėl plovimo, o poliruotojai tiek dėl plovimo, tiek dėl poliravimo. Byloje esanti darbuotojo Š. B. medicinos kortelės skyriuje „kenksmingi faktoriai“ nurodyta autoplovėjas poliruotojas. Apeliantė aiškina, jog įrašytas poliruotojas vien tik dėl to, jog darbuotojas buvo išreiškęs norą ateityje dirbti poliruotoju, tačiau teismo vertinimu, tokie argumentai nepagrįsti. Įvertinus pateiktą kito darbuotojo medicinos kortelę, matyti, jog joje nurodyti tie patys kenksmingi faktoriai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
32. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
33. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, jog teismas liudytojų parodymus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tai yra teismas sprendimą priėmė remdamasis byloje esančiu įrodymų visetu. Kartu pažymėtina, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
34. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinį ir atsižvelgdamas į ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei argumentuotai pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamame teismo sprendime yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios sudaro pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o teismo sprendimas motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovė apeliaciniame skunde tiesiog nurodo kitokį įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimą, tačiau vien tai, kad vertinimas nepalankus atsakovei, nesudaro pagrindo laikyti, kad sprendimas nemotyvuotas ar neatsakyta į atsakovės atsikirtimus.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, neturi pagrindo konstatuoti CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
38. Atsakovas prašė priteisti jo patirtas 650 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinėje instancijoje teiktomis teisinėmis paslaugomis iš ieškovės, pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą priteistina iš ieškovės atsakovo naudai (CPK 93 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
ieškovės UAB „Eurošvara“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Eurošvara“, į. k. 302464408, atsakovui D. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 650 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja
Donata Kravčenkienė